ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-25 nr. 890

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Rudeninis pasivaikščiojimas (37) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kambario tyla (108) • VALDAS GEDGAUDAS. Kairio kranto kanonas (2) • -kp-. Sekmadienio postilė (44) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Visi keliai veda į kiną (1) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Namuose ir vanduo midumi dūksta (4) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (15) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienintelė meilė (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tai, kas sukasi (6) • DONALDAS KAJOKAS. Eilės (17) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (5) • JULIAN TUWIM. Aforizmai savi, nuklausyti ir perpasakoti (6) • ARNO JUNDZE. Pasakojimas apie karalienę Reginą (1) • NORA IKSTENA. Esatis su Regina (4) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (7) • Šimto poetų šimtas eiliųREDAS DIRŽYS. Politinis performansas kaip kultūrinio pasipriešinimo veiksmas (26) • Tuk tuk tuk. Ar galima įeiti? (258) • 2008 m. gegužės 2 d. Nr. 17 (891) turinys (5) •

Rudeninis pasivaikščiojimas

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algimantas Kuras
Be pavadinimo. 1971.

Vytauto Balčyčio reprodukcija

Jeigu eini pasivaikščioti, tai turi eiti pasivaikščioti. Ne į krautuvę, vaistinę, paštą, banką, bažnyčią, šunų gydyklą – su viltimi, kad pasivaikščiosi pakeliui. Jei darysi šitaip, teišeis, kad davei šiek tiek išmaldos pasivaikščiojimui. Tačiau tikrai pasivaikščioti – nė nemėginai. Jei jau nori pasivaikščioti, tai pasivaikščiojimas turi būti vienintelis, aukščiausias ir galutinis tavo išėjimo (tarkime, iš namų) tikslas. Nieks nesako – negalima praeiti pro paštą, bažnyčią ar vaistinę, kad jau šios institucijos ėmė ir išsidėstė palei tavo trasą. Tačiau jei užsuksi bent vienon iš jų, nors mintyse tik tepridurdamas šį vizitą prie pasivaikščiojimo, tikrai bus ne pasivaikščiojimas plius, o pasivaikščiojimas minus. Kitaip tariant – atmieštas, praskiestas, kontaminuotas, užterštas, su kažkuo suplaktas p. O jis turi būti grynas, natūralus ir autentiškas – genuine, kaip kad dabar rašoma ant kai kurių produktų. Išties – prieš akis kartais gali būti visi pasivaikščiojimo sandai, o paties p. – nė kvapo. Kaip tame Stepheno Crane’o eilėraštyje: I cried, „Well, but – / The sand, the heat, the vacant horizon.“/ A voice said, „It is no desert.“

Jeigu trokšti pasivaikščioti ir jau eini niekur neužsukdamas, šito, pasirodo, irgi dar negana. Antroji nepaprastos svarbos taisyklė – niekaip neskubėti. Ją jau esu šiek tiek gvildenęs viename savo tekste. Bet čia noriu reikšmingai papildyti. Neskubėti – vadinasi, nesibausti kur nors nukakti ar į kur nors grįžti. Jei baudiesi – viskas, tavo pasivaikščiojimas žlugęs. Kad jau užsimojai nukakti – tai ir kak sau sveikas, o kad turi sugrįžti – gal verčiau nė neišeik. Šiaip ar taip – bent jau nevelk čionai pasivaikščiojimo. Juk sakiau, kad jisai turi būti genuine. Galiu šiek tiek padėti. Patarti dviem atžvilgiais: ir kaip eliminuoti norą nukakti, ir kaip pakirsti užmojį grįžti. Dėl grįžimo. Išeitis gana paprasta: tereikia stipriai stipriai įsivaizduoti (nesakau suvokti, kad per daug neišgąsdinčiau), jog, tiesą sakant, neturi kur grįžti. Namai, sakai? Bet juk nėra taip jau neįmanoma pasijusti neturinčiam namų. Pakanka iš visų jėgų ryžtingai solidarizuotis su benamiais. Ir visai nebūtinai vien su žmonėmis. Ir net nebūtinai vien su gyvomis būtybėmis. Juk aplink tokia benamių įvairovė! Kur, gal galėtum pasakyti, yra, pavyzdžiui, šalčio, karščio ar drungnumos namai? O kur gyvena išmetamosios dujos? Arba – kur dedas, nepasiekę tikslo, vyrų ir moterų žvilgsniai? Net spalvos ir šviesos, tiesą sakant, neturi savo namų. Antraip – ar galėtume jas (aiškiai tas pačias) nuolatos matyt tai čia, tai ten? Dėl nukakimo: ko tau kur nors kakti, jei visur gali sutikti tuos pačius benamius? Žodžiu, beatodairiškai solidarizuokis su benamiais: su pakliuvusiomis tinkluosna žuvimis; su mėginančiomis savo galvas priglausti prie asfalto nuorūkomis; su paliktais likimo valiai tai kniūbsčiais, tai aukštielninkais alaus butelių kamštukais; su žvejo ištrauktais iš velėnos sliekais; su paukštynuose vištų ką tik padėtais kiaušiniais; su iškratytais iš dėžutės konservais; su prilipusiomis prie šaligatvių išspjautomis kramtomosiomis gumomis; su mėginančiais trūks plyš išsilaikyti ant bažnyčios bokšto smailės saulės spinduliais; su ką tik nukirptais nagais; su vėjo seniai blaškoma balandžio plunksna; su baigiančiomis sniege ištirpti provėžomis; su skystančiu atmintyje praeitos nakties sapnu... Ak, gera eiti, kai eini neturėdamas nei kur nueiti, nei į kur sugrįžti. Ak, gera, išėjus pasivaikščioti, liautis turėjus namus. Juk tuomet nereikia net vos vos skubėti.

Kad jau apmalšinai jausmus (manau, būtent prie jausmų priskirtinos fantazijos apie namus), tai apmalšink ir protą. Nustok galvojęs! Štai trečioji pasivaikščiojimo sąlyga. Kilnoti kojas protas nėra baisiai reikalingas. Tuo tarpu... Jei eidamas galvoj konstruosi paskaitą, deja, ne vaikščiosiesi, o vaikščiodamas ruošiesi kalbėt studentams. Lygiai tas pat, jei regsi mintyse eilėraštį, esė, romaną, kalbą, laišką, atkirtį į pastabas, išpažintį, komplimentus ar prašymą savivaldybei... Tai bus ne pasivaikščiojimas. Tai bus, varge, tiktai eilėraštis, esė, išpažintis, romanas, laiškas, komplimentai ar koks kitas žanras, kuriamas sykiu dėliojant kojas. Štai jau krūvelė metų, kai aš dėl ne tik man vienam žinomų priežasčių valgau, rašau, skaitau stovėdamas. Bet negaliu juk apie šitą savo veiklą pasakyt: stovėdamas aš stoviu. Nes aš iš tikro tai tuomet ne stoviu, o – valgau, rašau ir skaitau stovėdamas...

Kas be ko, išeinant pasivaikščioti protas namuose nėra paliktinas. Nes jojo, labai galimas dalykas, kelyje prireiks. Bet kai jau žingsniuoji, jį nepatartina laikyti galvoje. Užtat kad ten jis, nori ar nenori, ima pernelyg aktyviai reikštis. Tai kur tuomet jį dėti? Tiksliai pasakyti negaliu. Kur nors... Užtat galėčiau pasipasakot, kaip išdėlioju savo sąmones. Lytos sąmonė, kaip jau esu minėjęs aname tekste, atsiduria gana savotiškoj erdvėj – tarpe tarp kojos pado ir bato vidpadžio. Kad, glausdamasi šičia, voktų, kaip mano padas lyti vidpadį. Regos sąmonės neiškeliu – ji lieka akyse. Taip pat – klausa palieka ausyse. Tačiau uoslės ir skonio sąmonėms liepiu pasnūduriuoti. O protas... Tačiau – kaip veikia sąmonės (ar – sąmonė) be proto? Manau, tai būtų galima mėginti nusakyti šitaip. Beprotė sąmonė vokia plačiai, nesismulkindama. Ji neklasifikuoja, nehierarchizuoja, nesusąvokina, neįžodina. Tuo tarpu protas... Jis (kas gi to nežino) – baisus pedantas. Jam tiesiog niežti nagus viską smulkinti, kataloguoti ir dėlioti į lentynas...

Čia tenka prisiminti vieną liūdną atvejį. Kitados, bemaž prieš pusę šimtmečio, toksai pažįstamas studentas (M.) mėgino ir proto judesiams suteikti tokio lyg panoramiškumo: kurdavo žodžius ir sąvokas gerokai platesnius nei įprasta. Pavyzdžiui – nornenorimumas. Šis, tarkime, signifikuoja tam tikrą sąmonės veržlumo būseną, bet nesusiaurina tos būsenos iki banaliųjų (noras ar nenoras) normų. Deja, turiu gėdingai čia prisipažinti, kad, jo motinai kaimietei baisiai prašant, buvau tarp tų, kur įviliojom M. į pinkles, kad jis patektų į psichikos specų rankas... Šventai tikėjom: reikia gydymu sustiprinti jo protą. Nė neįtarėm, kad tasai protas kartais visiškai nereikalingas...

Kai pristabdyti proto įgaliojimai, kai sąmonės jau yra daugmaž beprotės (arba miega), kai eini sau niekaip neskubėdamas ir niekur neužsukdamas, kai visai visai neturi nei kur nukakti, nei į kur sugrįžti, transformuojasi aplinkinis pasaulis. Reikšmingas teigiamo, pozityvaus (t. y. signalizuojančio, kad pasivaikščiojimas bus, ko gero, genuine) jo persimainymo požymis – aplinkui akys regi tiktai tuščias formas. Tai, reikia pasakyti, šiek tiek savotiškas, bet drauge – ir mielas reiškinys. Bėda tik ta, jog nuolat tenka prižiūrėti protą, kad jis neimtų kyščiot savo trigrašio ir visko vėl nesugadintų. Mat formos tampa tuščios tada, kai akys pastebi, atspindi, užfiksuoja aplink besibūriuojančius reiškinius ir daiktus (juk neisi pasivaikščiot užsimerkęs), o protas vis dėlto negauna (kadangi uždrausta) jųjų identifikuoti. Aišku, šiek tiek identifikuoja. Bet – tik šiek tiek, ant, kaip sakoma, pražangos ribos. Tuomet regi, pavyzdžiui, ne patakės medžius, o tiktai kartais apskritokas, kartais ištemptas aukštyn žemyn, pataršytas, išdėmėtas, retsykiais sukrūpčiojančias formas. Tačiau nesupranti, kad čia štai – liepos, čia štai – eglės, o čionai – žilvičiai. Regi tik formas! Toliau: matai, kaip kairėje (ar dešinėj), tokia lyg pažeme, taryt pirmyn atgal vis zuja, zuja susigūžę, susimetę į kupras objektai. Bet tau tikrai nepasidaro aišku, kad čionai – automobiliai. Juk regi tik formas! Arba: prieš akis – stamboki, pasispalvinę, pastėrę, išmušti stačiakampėm dėmėm geometriniai, sakytum, kūnai. O galvon nė topt (nes kaipgi toptelės, jei tuo metu jinai be proto): čia – namai. Regi tik formas! Dar toliau: negali nepastebėti, kaip kažkur (tarkime, ore) sušmėžuoja, sušmėžuoja vis kažkas. Bet iš kur galėtumei žinoti, kad tai paukščiai, jei žinių šaltinis apmarintas? Juk sakau: regi tik formas! Keista... Atrodo, turėtum jaustis kaip nesavas, na, bent jau ganėtinai sutrikęs šitoje tuščių (ar mažų mažiausia pustuščių) formų sueigoje. O išeina visai priešingai: jautiesi atitrikęs ir jautiesi itin itin savas. Jautiesi, lyg būtum atsidūręs kažin kokioj proproprotėvynėj. Štai jinai, tikrojo pasivaikščiojimo jėga! Ir čia – šio pasakojimo esmė.

Tas pat – su klausos sąmone. Girdi, pavyzdžiui, balsą, panašų į dhrupado dainininkų leidžiamus žemus vibruojančius garsus. Žinai, kad tai ne tai, bet drauge – ir nežinai. Nes neidentifikuoji. Neleidi protui nustatyti, kad tai kranksi varnas. Arba: pasigirsta kažin kas, ką galbūt pajėgtumei susieti su Sylvijos Plath eilėraščio žodžiais: and a din like silversmiths / Beating and beating at an intractable metal. Bet nesusieji. Nes tų žodžių neprisimeni. O kad čia aidi Jeruzalės bažnyčios varpas – nutuoki tik kokiais penkiais nuošimčiais...

Taigi, eini sau pasivaikščiodamas...

Bet štai ant tavo (dviračių) tako kažin kokia dvinarė forma...

Dabar jau, nori ar nenori, tenka išsitraukti protą. Jis tučtuojau identifikuoja: tai moteris su vežimėliu sustojusi ir pasilenkusi kažką daro kūdikiui. Protas pasako ir kaip elgtis: apeiti. Bet dar jis pakužda kai ką svarbesnio. Pirma: nesuirzti. Antra: nesuirzti todėl, kad ne ji yra kliūtis, užtvėrusi tau kelią. Trečia: kad tai tu pats esi judanti kliūtis, iš kažkur atpėdinusi ir išdygusi šalia nežinia kokiais tikslais... Jei paklausai šių proto patarimų, viskas baigiasi sėkmingai. Čia tau ne vaistinė ir ne bažnyčia, ir ne bankas, ir ne koks paštas... Čia moteris su vežimėliu, pasilenkusi ir kažką daranti kūdikiui... Tu nebuvai numatęs josios susitikti. O dar nė nesuirzai! O dar suvokei – kad tai tu esi kliūtis! Tavasis pasivaikščiojimas kaip buvo, taip ir liko genuine... Vėl gali paslėpti protą. Kelionė tęsiasi...

Beje, tikras pasivaikščiojimas tegali būti rudeninis. Bet visai ne todėl, kad čia trūks plyš reikia rudens sezono, taip sakant, kad anapus akių būtų – ruduo. Joksai sezonas metų laiko prasme reikšmės šiam reikalui neturi. Jis netgi suvisai nereikalingas. Reikia ko kita. Reikia, kad pačiame pasivaikščiojimo subjekte tvyrotų ruduo. Galėčiau pasigirti, kad manyje – jau priešžiemis...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116036. krankt2008-04-30 05:32
na ir zanuda...

116040. r2008-04-30 08:36
nu jo

116043. cikada2008-04-30 10:36
jei jau uzhsimojai- tai ir kak :)))

116071. amigo2008-04-30 14:22
raso tikras aristokratas, pazines tikrojo pasivaiksciojimo zavesi bei dziaugsma. Bet jei turiu suni - tai nejaugi paliksi namuose ir eisi vienas? Suo visada kartu, seka ir paskos arba bega priekyje, todel kol jis bus gyvas - neregeti man tikrojo pasivaiksciojimo...

116086. kas jau kas :-) 2008-04-30 15:50
Patys jus zanudos. Cia juk puikus pasivaiksciojimo receptas! Ir kai viska isdelioji is eiles, tai visai igyvendinamas. Supratau, kad iki siol mano pasivaiksciojimai nebuvo genuine, nes geriausiu atveju sugebu tik neskubeti. Bet su tokiu receptu, kas zino, gal pavyks net rudeni prisisaukti? Toki pasivaiksciojima galima rekomenduoti siu laiku darboholikams, susipykusiems sutuoktiniams, uzsikuitusioms namu seimininkems (ar seimininkams), godisiams, pavyduoliams, fanatikams...kaip terapija.

116094. Sketchas2008-04-30 17:34
Jo, ne kiekvienam kvailiui taip pasivaikscioti. Zavingas neapciuopiamu dalyku ivardijimas ir ruduo - kaip nusiteikimas. Ir daug kas kita labai gerai.

116110. Niekas2008-04-30 20:46
Puikus tekstas, sveikinimai autoriui. Ir, svarbiausia, labai aktualus.

116111. cc2008-04-30 21:31
Negalvoju eidamas tik naujomis vietomis, stebėdamas aplinką. 110- tą kartą, sukant tą patį ratą, dirba protas. Kojos eina automatiškai, be proto.:)

116127. ivs2008-05-01 04:12
tai cia tiems, kurie nesipasivaikscioja tekstas nuostabus. o kas vaiksciojasi ir net vazinejasi su maske taip kaip as - tai jokia ne naujiena. ir netiesa, kad butina jog pasivaiksciojimo subjekte tvyrotu ruduo. tai tik vienas pasivaiksciojimo atspalvis. buna melynu pasivaiksciojimu ir buna zvirgzdziu, kaip nakti spindintis sniegas. ir visai nebutinai ziema. buna spalvotu pasivaiksciojimu ziema ir visai bespalviu rudeni. viskas priklauso nuo to, kaip aspirengia siela, eidama pasivaikscioti. dar viena svarbi, berods, nepamineta detale - tikras pasivaiksciojimas yra letas. labai letas. toks letas, kad kartais atrodo, jog kojas tik kilnoji, o zeme po tavim sukasi. uosles as neisjungiu, man patinka ibristi i skalbiniu kvapa arba biciu quadro duzgima liepose. as juk liepos medzio diena ne nepazinciau. tikriausiai toks aukstas su zaliais lapais? nakti atpazistu ji is garso. kadaise jau esu rasius satenmas, kad pasivaikscioti butinai reikia eiti su senais batais. Tais, kurie patys zino kelia namo.

116137. To ivs2008-05-01 11:12
Butent apie neskubejima buvo parasyta, kaip rekia netureti tikslo ir neskubeti grizti, isivaizduojant, kad grizti nera kur. Kaip neatidziai skaitote.

116142. dalgis2008-05-01 12:15
kazhkoks receptu laikrashtis, profilaktika vasaros pacientams... o ka jei tavo visas gyvenimas - genuine, nei tikslo, nei kur sugrizti, nei kur pareiti, nei pas ka, nei ish ko...

116144. tokiu atveju2008-05-01 12:24
irgi gali vasara pakvipti. Gal kiek perdedate?

116146. dalgis2008-05-01 13:08
Neperdedu, greit visas shis laikrashtis pavirs - genuine (su rudenio ar vasaros prieskoniu) su visais 25000 jo pilieciu. Netikite? Paskaitykite Navako straipsni ir kitus, anksciau kai Gintaras dar buvo shiapus (nors visa savo esybe jau buvo tenai) parashydavo apie kazhkokias aktualijas, tipo "per greit pasirashe konstitucija, nepaliko laiko intelektualams padiskutuoti" ir tt. o dabar? vienintelis Sigitas dar skaiciuoja savo nukarshusias, dar seniui likusias minutes. Dauguma kitu jau senai genuine - jokio tikslo, protas likes kazhkur tarp antro ir ketvirto AM kurso, vazhiuoja ant emociju autopiloto, kurios kaip bangos savaime nurimsta arba pakyla... Ash galvoju jei viskas ir toliau taip evoliucionuos tai SA bus toks uostas i kuri uzhklydes shio pasaulio netycelis pasijus kaip vasaros gatveje, jis nieko nesupras, nes tiesa pasakius, tai nera ka ir suprasti. ne cia - tikras pasivaiksciojimas.

116150. toto2008-05-01 15:04
Pezėtojo pezėjimo menas egzistuoja ne vien dėl paties pezėtojo pezėjimo! Kaip rodo ŠA atvejis, vieno pezėtojo pezėjimas gali tapt naudingu kitam pezėtojui - jis gali pasirodyti ir tikru, ir autentišku (genuine).

116151. dalgiui2008-05-01 15:31
Siūlau pašienauti Apučio, Jonuškaitės, Granausko, Sadausko ir pan. pievas, jums tiesiog reikia kitu lankų, Atenai niekuo dėti.

116153. bitė :-) 2008-05-01 17:41
Matai, toji priverstinai stovinti karta Andriuškevičiaus pavidalu turi smarvės, rupūžės,kad juos kur, ir vėl iš numirusiųjų prikėlė. Nedėkavosiu.

116156. archyvaras2008-05-01 18:16
Dalgio pastabose esama racionalios racijos ir taiklumo,- deja deja...Bet yra kaip yra, vien ateities nežinia teikia vilties/nevilties.

116160. dalgiui2008-05-01 19:01
šit kaip, Jums emocijos kliūva, o aš kaip tik jų nė su žiburiu neaptikau šiame tekste, tik kažkokius budistinius aidus ar atgarsius, kurie vis dėlto neįtikino.

116165. Noė2008-05-01 21:31
Ne, ką norite, tą sakykite, o „Šiaurės Atėnai“ išgyvena baisų dekadansą. Jau seniai juos tik permetu akimis,- ne, nėr ko skaityti, išskyrus komentarus - uodega vizgina šunį, kaip tas kad sakė. Pasiėmiau pirmą po ranka pakliuvusį „Š.A.“ nr. - 1995/30: pirmame psl. C.G.Jungo „Indijos šventieji“, toliau gyvas interviu su teatro kritike R. Oginskaite, skiltelė apie Peterį ir Solvei Stohlus - na, šią medžiagą būčiau pateikusi su tam tikra oficialia palyda ir apskritai objektyviau. Stohlai - šiek tiek paviršutiniškai problemas sprendžiantys protestantų misionieriai; T.Goričevos „Moteris stačiatikių Bažnyčioje“ ; dar geras dalykėlis - A. Andrijausko vėl apie C.G. Jungą - „Kolektyvinės pasąmonės vaidmuo C.G.Jungo meninės kūrybos koncepcijoje“ ir pan. O tai buvo tik penktieji „ŠA“ leidimo metai. Pagalvojau - ar nereikėtų daugiau teorijos; kiek galima skaityti rašinėlius apie kokį nors neesminį potyrį, pojūtį, begalinį smulkinimąsi, aprašinėjimą, siekiant per jėgą išspausti įspūdį, iš esmės nieko sielai neduodantį. Ir dar tos kvailos postilės, nuolatos mulkinančios skaitytojus ir išdarkančios Evangeliją kaip tik kam šauna į galvą. Kokia kam iš to nauda?

116168. krankt noei2008-05-01 22:01
noe, kad nera dabar jokiu teoriju, visi uzsieme praktika: daro pinigus arba renkasi prie siuksliu konteinerio. :(

116170. Noė2008-05-01 22:05
Nu jo.

116188. Šiaip tai2008-05-01 23:10
Apie medį iš puskilometrio galima ne prasčiau pasisakyti, negu iš kelių žingsnių. Reikia tik nusistatyti fokusą.

116200. ivs2008-05-02 04:44
kadaise Antanas Gabrenas sakydavo, kad ne teatras turi nusileisti iki ziurovo lygio, o ziurovas pakilti iki teatro. deja, satenu baltieji yra nusileide iki komentaru lygio. beveik visi tie, atsiprasant, straipsniai drasiai galetu buti komentaru skyrelyje.

116204. Noė2008-05-02 09:15
Taigi gerai Krankt sakė - vieni renkasi prie šiukšlių konteinerio, o kiti daro pinigus.

116206. End - to kritikams2008-05-02 09:50
O penktaisiais Atėnu gyvavimo metais Jūs galejote įsivaizduoti, kad romanus rašys motinos ir dukterys (iš tos pačios šeimos, kasmet po vieną arba po du), bet koks po Niujorką pusę metų pasivaikščiojęs emigrantas, stanai (ir pristatines juos Rašytnamyje), kad Piogrebnojus žvelgs nuo reklaminių stulpų kaip poetas,kad Parulskio knygos bus vienoje lentynoje su a.a. Ivanauskaitės, kad visišką grafomaniją leis geriausios ir žinomiausios leidyklos? Su Atėnais vyksta tas pats labai bendras procesas. Svarbiausia, Noė, kad šiandien galima skaityti Jungą - ir lietuviškai, ir vokiškai.

116208. Noė Endui2008-05-02 10:44
Manote, aš nemąsčiau, ką būtų galima padaryti? Kaip ten bebūtų, o Naujasis Židinys vis dėlto dar randa šio to (žiū. kad ir 2008/3: D.Gailienės „Psichologinių traumų visuomeninio pripažinimo problema“, t.p. Hanso Kesslerio „Kur yra Dievas, kai kenčia jo kūriniai?“ - manote, mūsų skaitytojo nesudomintų šitoji niša? Manote, kad jam būtų per sunku? O vokiškai skaityti juk ne kiekvienas geba. Žinoma, kam reikia Lietuvoj dviejų Naujųjų Židinių, juolab kad ir pastarasis pasaulėžiūros atžvilgiu labai susmulkėjo. Šiaip pamąsčius, kodėl „ŠA“ negalėtų tuo pasinaudoti?..
O ką jūs laikote geresniu - Parulskį ar Ivanauskaitę?:))

116209. End-Noė2008-05-02 12:27
Abi Jūsų siūlomos temos yra didaktinės-krikščioniškos, itin tinkančios tam leidiniui, kur jos ir publikuojamos. Atėnai visada buvo šiek tiek avangardiškas, šiek tiek tradicinis, šiek tiek suteikiantis žodį net ir pirmą kartą turintiems ką pasakyti, jo funkcija visada buvo įnešti vėjų, laužyti stereotipus. Manau, kad laikraštis laiko savo veidą. Iš mano minėtųjų rašytojų nė vienas nėra geresnis, jie iki tam tikro laiko buvo priskirtini visai kitoms "svorio kategorijms". Kaip buvo neįsivaizduojama, kad J.I. gali parašyti egzistencinį kūrinį, taip Jūsų minėtais metais buvo neįsivaizduojama, kad S.P. rašys "Vilnius-Dakarus". Čia ne vienintelis pavyzdys, yra daug daugiau.

116212. ivs2008-05-02 14:45
as tai manau, kad tamsiausia naktis pries ausra. tik stai klausimas: ar dabar jau tamsiausia?

116247. užterštas tekstas2008-05-03 09:27
kontaminuotas, vad. lietuviškai užterštas. Ar taip jau būtina parodyti, kad mokate angliškai, nes contaminated angl.-užterštas. Taigi tekste: "kontaminuotas, užterštas" būtų sviestas sviestuotas. Tik ką veikia Šatėnų redaktorė?

116248. Noė2008-05-03 10:28
Dėl „kontaminuoto“ - smulkmenos. Kur kas svarbiau dėl visų „ŠA“, šiek tiek tokių, šiek tiek anokių, šiek tiek, šiek tiek... Tokiam laikraščiui labiau tiktų „Šiupinio“ pavadinimas. Kokius stereotipus jis gali laužyti, jei pats neturi jokio aiškesnio požiūrio? Matau, kaip „stereotipus laužo“ postilių rašytojai - stengiasi žūtbūt sukurti ką nors naujo, deramai nesuvokę ir neįvertinę to, ką jie laiko sena. Panašu į beprotnamį... Nežinau, man rodos, „Šiaurės Atėnai“ gyvuoja vien dėl savo praeitosios šlovės. „Anais metais buvo neįsivaizduojama, tais vėl neįsivaizduojama...“ - rašo Endas. Nereikia perdėtai vertinti laiko ir visokių madų įtakos. Kas tikra, nepriklauso nuo laiko.

116250. salut you hippie soul2008-05-03 10:35
BOM-BOM, BIM-BAM binares kliutys krutys konsteliuojasi dipoliarinemis trajektorijomis BOM-BOM BIM-BAM libido varpelis skamba neuzterstas BOM-BOM BIM-BAM crazy balls beating in to the fire BAM-BAM-BAM-BAM

116259. ivs > Noe2008-05-03 15:20
liux!

116265. George Bernard Shaw2008-05-03 16:38
Kvailio smegenys filosofiją pervirškina į kvailybę, mokslą – į prietarus, o meną – į pedantiškumą. Šalin universitetinį lavinimą.

116291. Shaw turbūt nori2008-05-03 19:20
pranešti, kad kiti negniaužtų ir negadintų erdvės, kuri priklauso TIK tokiems kaip jis.

116338. Harieta :-) 2008-05-03 22:49
Supratau,kad mano protas dar tik vidurvasario sezone, teks jį paskubinti... Šiaip man šis straipsnis labai patiko, gilios filosofinės mintys, atitraukiančios nuo banalios kasdienybės.

116356. s2008-05-04 04:51
dabar tik lieka viesai susigarbiniuoti pazastis

116378. senas vis dar rugstus rabarbaras2008-05-04 16:14
BAM-BAM-BAM-BAM neismintingi vakarieciai, net eidami pasivaikscioti stengiasi ka nors nesti BIM-BOM-BAM nieko nereikia jungti ar isjungti, BIM-BAM isiklausykite i vieni O--O--O--M tik tada jusu smegenyse bus maziau klaidingu takeliu MH-MA rugstis

Rodoma versija 166 iš 190 
13:28:00 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba