ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-13 nr. 692

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SAULIUS ŠALTENIS. Marija Debesėlis (16) • ARVYDAS JUOZAITIS. Šventieji gyvuliai (31) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (24) (30) • RAIMONDAS KAZLAUSKAS. Europos idėja (6) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (4) • Su fotografu GINTAUTU TRIMAKU kalbasi Audra Baranauskaitė. Performansas, kurio nematė žiūrovai (12) • RIČARDAS ŠILEIKA. Palaida ir užteršta fotovaizdų Neris (6) • SIGITAS GEDA. Lietuvių erotinė poezija (99) • ALMA RIEBŽDAITĖ. Tikėjimo kranto link (12) • PRANAS VISVYDAS. Poezija iš įvairių pastraipų (3) • EDUARDAS BUDREIKA. Antuanas Kiuji ir jo lietuviška šeima (8) • EMILIJA LIEGUTĖ. Meditacija (5) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (2) • mano laiškas tau (108) • Kitame numeryje skaitykite (29) •

Marija Debesėlis

Ištrauka iš romano

SAULIUS ŠALTENIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Prologas

Ak, kodėl? Kodėl vieną naktį, tokią kaip ir visos nuobodžios Marijos naktys, pridengusi sau kaip arkliui, einančiam ratu, akis, užsikimšusi kaip įprasta ausis, ji krito į miegą lyg į gilų tamsos akivarą, tačiau staiga vidurnaktį sukūkčiojo visu balsu, užklupta, rodos, visai nekalto, bet iki skausmo ryškaus sapno: driekėsi įstabūs miego sodų šešėliai lyg netyčia prarasto rojaus paunksnė, jaukūs takeliai, neaiškūs, žolėj nuščiuvę kuždesiai, minčių lyg ajerų šnarėjimas ir tyla – gniaužianti kvapą, dar niekuo lyg prieš pasaulio sukūrimą nesuteršta... Ir staiga tolimas, bet aiškiai ir atkakliai ją šaukiantis pasiklydusio vaikelio verksmas...

Marija sėdėjo lovoje, apsikabinusi kojas, lyg būtų nejučiom lengvabūdiškai pramiegojusi pusę gyvenimo, ir graudžiai verkė iki ryto. Net motinai, su kuria keleri metai nesikalbėjo, atitirpusi paskambino naktį.

– O Dieve, – žvaliai ir jausmingai, lyg kelerius metus būtų budėjusi prie telefono, suvaitojo Marijos motina, – tu gi mus pažadinai!

Nes ji, priešingai nei dukra, buvo ne viena ir tuo didžiavosi, nes gerasis Dievas jai už visas kančias ir nuoširdžius meilės paklydimus buvo atsiuntęs paskutinį jos gyvenimo džiaugsmą – už savo namų šiukšlyne ties skardžiu ji netyčia rado ir pakėlė beveik keliasdešimt metų už save jaunesnį, žiauriai sužalotą meksikietį.

Jeigu kas būtų tą naktį Marijai pasakęs, kad nepraėjus nė pusmečiui ji viską mes ir lyg ugnies genama iš čia, kur tiek saulės, kur amžina vasara ir per šv. Kalėdas patys karščiai, atsidurs už vandenyno kažkur Europoj, vos ne pasaulio pakrašty?.. Per didžiausius vargus atsibalados į šitą keistą, niekados nematytą kraštą ir stovės kvailai įsitvėrusi nutrūkusios lagamino rankenos tamsoj, apledijusioj gatvėj plonais bateliais nieko nepažindama – o pro šalį kaip tik žlegės tankai ir įžūliai atsikrenkšdami, plėšydami žvarbų šiaurės dangų spjaudys ugnį, rodos, tiesiai į ją, Mariją, tokį nekaltą, netyčia užklydusį saulėtų kraštų Debesėlį?

Jos motina paskutinę minutę prieš išskrendant Marijai suspėjo atlėkt, po kelerių metų tylaus karo apkabint ir įgrūst visą maišą kažkokių senų, bet gal dar gerų vaistų, nes, kaip pasakojo jų parapijos klebonas, kelis kartus lankęsis tuose komunizmo prispaustuose kraštuose ir kiekvieną kartą patyręs baisius žarnyno sutrikimus, ten sunkus, kepenims ir žarnynui nesveikas maistas, visur niūrūs veidai, tualetai kaip skylės į pragarą, jų vadai kaip stabai stovi tribūnose ir visi šaukia jiems valio, per pusę amžiaus be Dievo, be meilės, be vitaminų jiems visiems, vargšams, ir sielos, ir viduriai užkietėjo kaip akmuo!

Muitinėje išdraskė motinos labdaringų piliulių maišą, išvertė visus lagaminus, išbadė lūpų dažus, išpurtė, kažko vis klausinėjo, grasino, reikalavo, paskui keistas uniformuotas padaras, lyg ir panašus į moterį, mandagiai kerštingu veidu išrengė Mariją.

Ji stovėjo ranka pridengusi savo puikią krūtinę, kurios jai visados pavydėjo motina, padūmavusiom nuo pažeminimo akim, čiupinėjama kibių šaltų pirštų, visiškai sutrikusi ir tik kartojo: tai štai kaip jie atrodo?

Nes ką gi ji baisaus atvežė? Kelis lagaminus laisvės? Kuo tas motinos maišas toks pavojingas? Išlaisvins per pusę amžiaus priespaudos sukaustytą žarnyną, pramuš jų suakmenėjusią nežmonišką tvarką? Išties tankai, šaudymas, į kurį Marija turėjo laimės patekt, vis dėlto nebuvo jai tokie šiurpūs, palyginti su ta dusinančia nuoskauda šaltam kaip lavoninė muitinės kambary grabinėjamai nuo galvos iki kojų. Ji neteko vieno iš trijų puikių fotoaparatų, dalies pinigų, paslėptų liemenėlėje, braziliškos kavos, naktinio kremo, pėdkelnių ir dar kažko – su viskuo sutiko apiplėšta ir nuolankiai kimšo atgal į išmėsinėtus lagaminus suveltus daiktus.

Daugiau nei šimto metų senumo prosenelio maldaknygė liko, ir jo akinių, moteriškų plaukų sruogos, ir žodynėlio su penkiais šimtais prosenelio vaikystės kalbos žodžių, ir dienoraščio, Marijos pradėto nuo atmintino sapno smulkaus aprašymo, nelietė – ten, ačiū Dievui, jokių telefonų, adresų, nebuvo nieko įtartino. Žinoma, Marijos širdis, kuri buvo iš anksto taip pasiruošusi pamilt šį kraštą, viskuo gėrėtis, liko beveik ta pati, tik kiek susigūžusi iš nežinios ir vienatvės. Tačiau nepažįstami žmonės, kurie švilpė iš paskos kariškoms mašinoms ir priglaudė Mariją nepaprastai džiaugsmingai, lyg ji būtų atvežusi ne maišą senų vaistų suakmenėjimams laisvinti, o viltingą gerą ženklą. Sužvarbusi, su keliais išsaugotais fotoaparatais ant kaklo, vasariniais bateliais, su išmoktais penkiais šimtais savo prosenelio kalbos žodžių Marija, matyt, jiems atrodė kaip stebuklas. Viešbuty nebuvo kas veikt, pustė pro lango rėmus, jokio karšto vandens, nors durininkai buvo labai draugiški, aiškino, kad vagia, geriau nepalikt gerų daiktų, telefonas neveikė, o gatvėj buvo kitas gyvenimas, degė laužai, karštos arbatos kiek nori ir kažkodėl visi ją nežinia už ką taip mylėjo – supo kaip svogūną lukštais antklodėm, kažkoks pablyškęs, bet gražus ir didvyriškas jaunuolis savo paltą užmetė jai ant pečių, o kojas rūpestingai įkišo į kailinius medžioklinius batus. Čia tiek meilės, tiek meilės... – kuždėjo priblokšta Marija ir kartojo prosenelio kalba – labai ačiū, labai ačiū! Kiekvienam turėjo aiškinti lyg pupeles iš rėčio vis rankiodama žodžius, kad ji yra Marija, kad ją labai kratė, apiplėšė muitinėj, kad jos prosenelį vadino Debesiu, jos pavardė, tiesa, kitokia – buvo Markovič, paskui buvo nesėkmingai už Bliumo ištekėjusi. Bet niekam visokie bliumai nebuvo įdomu – labiausiai visus graudino, kad, va, šitai moteriai ar mergaitei, šiltai susuptai, kurios tik mielas veidelis kyšo, sapne lyg Mergelei Marijai apsireiškė prosenelis Debesis naktiniais marškiniais nuo gimtinės kalnelio. Ir štai šita mergaitė, Debesėlis, ne Debesys, špygutė, kiek jos tėra – jau ketvirta karta – bet sugrįžta padėt kovojančiai už laisvę tautai...

Naktį, kai Marija snūduriavo, staiga pasipylė šūviai, riksmai, ji buvo prisigėrusi arbatos – matyt, pagardintos jų stipriom vietinėm trauktinėm – ir atsipeikėjusi pamatė prieš save kareivį, labai keistą, perkreiptu veidu ir stiklinėm akim. Ji nutirpo iš baimės, pasislėpė už fotoaparato ir kažkodėl puolė karštligiškai fotografuot – pamatė iš automato liepsnelę, lyg raudoną gyvatės liežuvėlį, ir baisus smūgis trenkė jai į galvą. Jos mylimas fotoaparatas, kurį išsaugojo net džiunglėse, fotografuodama beždžiones, ir baisioje muitinėje, išsprūdo iš rankų. Tačiau krintančią Mariją, jos fotoaparatą, lyg kūdikį už kojelės teškiamą kareivio į akmeninius laiptus, spėjo nufilmuot vienas suomis ir du vietiniai kino mėgėjai. O, ir pasaulis pamatė, kaip susidorojama su žodžio laisve – nes kruvinas Marijos veidas, išplėstos kaip nekalto vaiko akys nejučiom tapo lyg simbolišku tokiu mielu demokratijos veidu, o kareivis stiklinėm akim – šlykštaus totalitarizmo snukiu.

Štai aš ir mirštu, – beveik džiugiai tada pagalvojo Marija, – Dieve, kaip manim rūpinasi, net nepatogu.

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Šlapi nuo prakaito, suodini žmonės nešė ją kažkur ir šaukė: Budeliai, budeliai... Mariją Debesėlį užmušė...

Papito

Atsibudo Marija lyg keistose savo laidotuvėse ar vestuvėse, tarp gėlių, laiškų laiškelių, kaspinėlių, medinių kryželių.

– Kur aš esu? – paklausė Marija, akimirką nutvilkyta siaubo, kad nesuvokia, kur atsidūrė – danguj ar žemėj. – Ne, čia ne mano kambarys, ir gėlės ne tos, ne mano orchidėjos, čia šalta, langai apipustyti ir virpčioja nuo vėjo. Tai vadinasi sniegu. O, jau žinau, kur esu: Europoj... O, čia nesvarbu – ar gyva ar mirus, čia toks kraštas, kad ir kokia būčiau – visi taip myli.

Kaip kadaise vaikystėj, kiekvieną kartą, kai gaudavo žinią, kad jos prosenelis Debesis vėl miršta ir jau šį kartą tikrai tikrai, jos maža širdelė prisipildydavo šventiško, panašaus į Kalėdų, neramaus ir kartu saldaus laukimo. Nes prosenelis kiekvieną kartą kažkaip vis apgaudavo plačią savo giminę, nenumirdavo, kaip buvo žadėta ir įtikėta, bet sąžiningai apmokėdavo giminėms jų kelionės išlaidas ir, net lyg nepadoriai iš visų šaipydamasis, apkalbamas, jog negerbia nei žmonių, nei mirties, gerdavo vyną, pasisodinęs Mariją ant kelių, ir vadindavo ją stebuklu. Lyg Marija, labiau nei pati Švenčiausioji Panelė Marija, grąžinanti jam sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą. Prieglaudos koplyčioj, kurią jis pastatė už savo pinigus, kiekviena prosenelio pasveikimo proga skambėdavo varpai – kažkokie baugūs invalidai plonom sudžiūvusiom kojelėm krykštaudavo laimingi kaip vaikai. O kai prosenelis jau visiškai numirė, Marija išberta sirgo ir negalėjo važiuot, ir prosenelis jos atminty išliko kaip ir gyvas, tik metams bėgant vis labiau peršviečiamas, vis baltėjantis nuo senatvės, kaip tikras debesis su kupeta į šonus vėjo pašiauštų plaukų – abu sėdi prieš veidrodį ir valandų valandom, varydami kitiems giminaičiams gilią nuoskaudą, ilgai ir rimtai ir kartu džiugiai tyrinėja savo atvaizdus ir negali atsistebėt abiejų panašumu. O, jis senas didelis debesis, o Marija mažas – tokiom pat mėlynom iš tolo šviečiančiom akytėm, vienintelė iš visos giminės į jį panaši. Lyg Marijos motina, jos senelis, visi dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės – tie tamsiaplaukiai, tamsiaveidžiai, žemaūgiai – būtų plati upė, ištekanti iš balto prosenelio kaulų ir širdies, va, jau antrą šimtą metų per keturias kartas užteršta, drumsta, patamsėjusi ir vėl praskaidrėjusi, išsivaliusi tik gimus Marijai.

Vaikystėj Marija iki ašarų mylėjo Jėzų Kristų, įbesdavo vineles sau į delną ir kartodavo: kaip tau, Dieve, skauda – ir nekentė baisių, išsprogusiomis akimis, žiaurių Jėzaus kankintojų. Bet siaube – vienas iš jų buvo jos senelis. Kaip du vandens lašai panašus į Jėzaus budelį iš nukryžiavimo paveikslo – tokia pat kumpa nosim, pavandeniavusiom akim ir pykčio sutraukta bedante burna. Jis atiminėdavo iš Marijos saldainius, nekentė kaip ugnies žydų, vaikų, peilių galandytojų ir vadindavo savo tėvą, amžinai gyvą ir karštai Marijos mylimą prosenelį, sukčiumi, banditu, kontrabandininku, bankų plėšiku, palaidūnu, kuris pametė savo šeimą likimo valiai, o pats baltu kostiumu, aplipęs kaip vynuogių kekėm cypiančiom gražuolėm, atvira mašina be gėdos sau važinėjo. Tačiau Mariją graužė didelis nerimas, kaltės jausmas, kad vieną dieną išaiškės ir bus didelė gėda net į kiemą išeit, jog jos visados piktas senelis piktdžiugiškai nukankino Jėzų, su kuriuo ji pati, jos prosenelis Debesis, šunelis Lobo buvo geriausi žaidimų draugai.

Ir štai šitame krašte, kurį prieš šimtą su viršum metų paliko jos prosenelis, kur ir po dviem antklodėm šąla kojos, ji guli tarp gėlių, laiškų, dovanėlių, perrištų kaspinėliais ir spalvotais vilnoniais siūlais, vaikų piešinių, pūga aštriais sniego kristalais kaip jos ištikimas vaikystės šunelis Lobo Lobito nageliais drasko lango stiklą ir prašosi įsileist.

Balsai už durų, gaudesys tvenkiasi kaip vanduo ties užtvanka, Marija jaučia, kad dabar atsitiks kažkas svarbaus, o ji vis dar ištižus ir kažkodėl nenorėdama verkia ir verkia kaip sapne, kai girdėjo pasimetusį vaiką, o prosenelis ją ramino, kvietė ateit ant Laimės kalnelio ir dainavo savo vaikystės kalba piemenų skaičiuotes. Reikėjo pasiruošt – bet kur jos lūpų dažai? Kur bent koks veidrodėlis? Juk rankos pajuodusios, nagai baisūs, panagėse gal purvas, gal sukrešėjęs kraujas. Šmurkštelėjo kaip greita pelė gydytoja, šiek tiek pakėlė lovoje Mariją, apkamšė, apglostė ir pati palygino savo gelsvų, laku gausiai apipurkštų plaukų kupetą. Pagaliau lyg neatlaikiusios spaudimo atsilapojo durys, plykstelėjo į akis prožektorių šviesa, televizijos kameros, fotoaparatų blyksniai, bet tik vienas žmogus peržengė slenkstį, kitus stabdė augaloti vyrai. Jis palinko ties Marija, ilgai ir įdėmiai spoksodamas, ji tankiai sumirksėjo ir nenorėdama pravirko tyliai – tada tas rimtas iki rūstumo, visas kaip iš devyniolikto amžiaus fotografijų nužengęs, matyt, norėjo paglostyt kaip vaikui jai galvą, bet galva buvo sutvarstyta – tai kas gi glosto žaizdą? Tada susirado Marijos rankelę. Dieve, kokie mano nagai – sucypė ji be garso, bet rūstus barzdočius negrabiai paglostė riešą, iškėlė jos pajuodusius pirštus kaip atskirus, jai nepriklausančius daiktus, kaip pergalės ženklą ir atsigręžė visas į televiziją. Ir pasakė trumpą kalbą, kažką apie totalitarizmo agoniją, laisvės kainą ir dvasios stiprybę.

– Ar jums reikia išverst? – pakuždom paklausė išraudusi nuo susijaudinimo gydytoja dėl viso pikto užsienietiškai, kažkodėl vokiškai, kalba, kurios Marija kaip tik ir nelabai mokėjo. – Ar viską supratot?

Ačiū, suprantu suprantu – norėjo atsakyt irgi vokiškai, atsiprašyt, kad verkia, bet susigriebė, kad čia jos prosenelio gimtasis kraštas, į kurį ji netyčia sugrįžo, ir tik iš laimės verkia.

Marijai įteikė neišvaizdų, paskubom išspausdintą, į pasą panašų dokumentą, kur buvo įrašyta, kad ji yra laisvos šalies pilietė Marija Debesėlis, bet ne Bliumas, net ne Markovič, net ne Debesis, o taip, kaip gatvėj ją maloniai vadino, saugodami nuo šalčio ir girdydami karšta, svaiginančia arbata. O paskui vėl palinkęs rimtas ir iškilmingas barzdotas žmogus kaip Dievas, nuraškęs iš dangaus žvaigždę, norėjo prisegt ordiną, bet kiek sutriko, krenkštelėjo, matyt, svarstydamas, kaipgi čia prisegt Marijai ordiną, kaip čia neįdurt jai per plonus nuskalbtus ligoninės marškinius į jos puikią krūtinę. Tada padėjo žvaigždę ant pagalvės ir pabučiavo, lyg kokiam pokyly nuvedęs panelę po šokio į vietą, jos riešą ir du pergalingus nešvarius pirštelius – ir kažkoks jausmas, įtartinai panašus į įsimylėjimą, krustelėjo Marijos širdy. Nors šitas žmogus buvo barzdotas, senas, toks rūstus, tautos patriarchu, Akademiku pagarbiai linksniuojamas, ji nusprendė, kad jis yra iš tikrųjų mielas ir švelnus, ir mintyse pakrikštijo jį mažybiniu PAPITO vardu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14086. Vin :-) 2004-03-15 10:14
Ačiū Autoriui. Reto grožio tekstas. Smagu girdėt, kad pagaliau darote tai, ką geriausiai mokate. Labai lauksiu knygos.

14122. lietuvis2004-03-15 14:15
A kur p.s. atviras laiškas p. Andrijauskui ? Netvarka, susirašinėjimas nutrūko...

14134. Lukas2004-03-15 15:02
Naujiena, kad Šaltenis vėl rašo, man praskaidrino visą dieną. Dar labiau dieną praskaidrino tai, kad rašo vis dar nuostabiai. Ačiū.

14151. Šlapia nugara2004-03-15 19:30
S. Šaltenis padarė G. Markesą.

14155. skaitytoja2004-03-15 19:55
belieka pasidžiaugti kartu su kitais ir laukti naujosios knygos.

14170. kirvis :-) 2004-03-15 23:21
gerai. butu verta i uzsienio kalbas isverst.

14224. cikada2004-03-17 08:27
zhinote, o man uzhstrigo gerasis dedule...khe khe...

14257. Rox :-) 2004-03-17 13:41
Jau maniau nebesulauksim. Puiku, galima vėl mėgautis Šalteniu. Man visuomet buvo geriausias lietuvių prozaikas. Lauksiu knygos. Sėkmės

14309. Arle2004-03-17 16:08
Oho, gal pirmą kartą matau vien teigiamus atsiliepimus. Tai jau kažką sako..

14336. fe2004-03-18 09:59
kodel nieks neinterpretuoja prie teksto ikomponuotu piesiniu? juk jie ten ne siap sau.

14340. Lorca2004-03-18 12:59
Aha,o kur Nieks???Laukiu ir aš,kad pakomentuotų:)))

14368. Nieks2004-03-19 11:31
Antras piešinys. Vadinasi "Moteriškė, bučiuojanti savo įsivaizdavimą". Moterie, užsimiršai, prigludus prie asfalto, pakelk akis, štai jis - vyras. Tikras šaulys. Atsipeikėk, moterie, pakelk akis nuo asfalto, guli su nupieštu vyru, taigi...

14378. ieva2004-03-19 16:49
Grazu...

14394. vo blyn2004-03-20 02:47
vo blyn

31604. VM :-) 2005-03-21 09:13
Kur būtų galima perskaityti viską, jei jau yra, arba kai bus baigta?

Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba