ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-10 nr. 868

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Notarų kontora (115) • LAIMANTAS JONUŠYS. Latviški fragmentai (18) • -js-. Sekmadienio postilė (9) • DAVID REMNICK. Lenino laidotuvės (2) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie santykius tarp lyčių Kurane (3) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijosAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (7) • CASTORAS ir POLLUXAS kalbasi apie politines, kultūrines ir savo pažiūras. Lietuva – tai toks supermarketas (33) • RENATA ŠERELYTĖ. Nuoširdumas prilygsta kiaulystei (4) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (II) (2) • sakau tau, nesvarbu koks esi, svarbu kaip save pateiki (444) • 2007 m. lapkričio 17 d. Nr. 43 (869) turinys (5) •

Notarų kontora

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš Alo Seckelio knygos „Ambiguous Optical Illusions“ (2005)

Kartą jau, rodos, sakiau, kad keliauti nemėgstu. Netgi tais atvejais, kai už tai siūloma pinigų. Netgi tada, kai svetimoje vietoje laukia maudymasis naktį be žvaigždžių, be žmonių ir be skrupulų. Piešimas voverės plauko teptukais aliejumi ant plokščių akmenukų. Pirmą ir paskutinį kartą matomos nugaros tepimas kokosais kvepiančiu kremu ir pasivaikščiojimai su šiaudine skrybėle po pajūrio parkus, „kuriuose takeliai vis susitinka kaip personažai komedijoje“. Neseniai vėl padariau klaidą – sutikau skristi į Italiją, tiksliau – į Turiną. Iki kelionės dar buvo likę šiek tiek laiko, o perspėjamą košmarą jau sapnavau. Sapnas buvo ne apie patį skrydį. Klaidžiai ir atsargiai, tarsi akloji, einu miesto gatvėmis. Jos tokios siauros, kad savo L dydžio pečiais abiejose pusėse braukiu namų sienas. Ieškau net netikintiems krikščionims svarbiausio muziejaus, bazilikos gal. Miesto aikštėje tiesiai iš valčių šventas Petras ir jo sekėjai parduoda šviežiausias knygas, įvynioja jas į čia pat išdžiaustytus skalbinius. Išsibaltinusi rankoves, baisiausiai įsitempusi prieinu paklausti, kaip greičiau galėčiau prieiti vietą, kurioje saugoma Turino drobulė. Bet angliškai pasisako taip: „Atsiprašau, norėčiau rasti šitame mieste Dievo marškinius.“ Švento Petro veidas, kaip dažnai būna sapne, persikreipia, pavirsta vieno italo vertėjo, beje, vardu Pietro, veidu. Jis užsimoja į mane didele knyga, persikūnijančia į dvokiančią žuvį, artėja prie manęs paknopstomis slysčiodamas valties dugnu ant naujų viršelių ir visas raudonas ima šaukti, bet nebeatsimenu ką.

Paskutinį kartą į kurortinį miestelį čia, Lietuvoje, važiavau, galima sakyti, vėl prievarta. Netikėtai ir galbūt nepelnytai mano monotoniškame gyvenime prieš keletą metų atsiradusi draugė Judita ten šventė penkiasdešimtmetį. Gimtajame mieste ji buvo žinomas žmogus. Savivaldybė net leido artėjančio gimtadienio proga jos klasės draugams, kurie turėjo privačius namus, išsikelti Lietuvos vėliavas. Dauguma pažįstamų vėliavas pakabino pusiau nuleistas (penkiasdešimtmetis juk) ir perrišo jas lino juostomis su užrašu „Žmogus žmogui – ne vilkas. Žmogus žmogui yra Judita“.

Vakarėlis pirčių komplekse praėjo be akibrokštų. Man labiausiai patiko, kad pirmasis pasigėrė samdytas fotografas. Fotografų, kaip ir kelionių, baisiausiai nemėgstu, – vienus dalykus žmonėms (viešai) duodami, kartu jie kai ką labai svarbaus (nepastebimai) atima. Jis užmigo aukštielninkas masažui skirtame kambarėlyje, aukštame gulte, aplipdytame žydromis keramikos plytelėmis, pasidėjęs ant šonkaulių pavargusį, kietai užsimerkusį „Kodaką“. Visiškoje tamsoje ir kažkokioje mediciniškoje tyloje Juditos sūnus pakeitė tada be gyvybės ženklų gulinčiame fotoaparate juostą. Naujai įdėtoje – irgi buvo gimtadienis. Fotografuotas ir per metus neišryškintas lėtapėdžio Juditos vyro. Pernai toje pačioje pirtyje aštuoniasdešimtmetį šventė Juditos mama. Interjeras, padavėjai, šakočiai, rožių puokštės, net kai kurie svečiai, giminės ir jų drabužiai juostoje buvo tie patys ir aš puikiai įsivaizdavau pagiringą ir prietaringą fotografo darbo rytojų. Tuo labiau kad Judita buvo panaši į savo motiną kaip du vandens lašai, tik trisdešimčia metų jaunesnė.

Mano rytas po to gimtadienio buvo neką geresnis. Su kita drauge atsibudome dviviečiame sanatorijos kambaryje. Iš patirties abi žinojome, kad pagiriomis iš visų drabužių sunkiausia yra apsimauti pėdkelnes: kuo jos elastingesnės, tuo sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Nors abi jautėme, kad nemiegame, bet nesikalbėjome. Per keliasdešimt bendravimo metų jau galėjome skaityti viena kitos mintis bet kokioje situacijoje, bet kokiais rytais ir bet kokiais vakarais. Po geros valandos draugė vis dar užsimerkusi sako: „Mane dabar gal galėtų išgelbėti miškas...“ Pritardama sušnabždėjau: „O mane – šaka.“ Ir tuoj pat suskambo jos nebylusis telefonas. Iš draugės murmamų žodelyčių – mhuu, ne-a, gal kaip nors, ačiū... – supratau, kad pas Juditos tėvus esame kviečiamos rytinės degtinės, negana to, visi, kas po vakar išliko, jau yra ten. Kaip rašė A. Stasiukas vienoje esė, irgi apie keliones, rakija, pavyzdžiui, Albanijoje, pažvalinanti žmogų auštant, nėra alkoholis. Tai yra paprotys. Papročiai, tiksliau, panaši patirtis, sieja visą pokomunistinį pasaulį, kalnus ir lygumas, turtuolius ir vargšus, kvailius ir protingus, mažus ir didelius Lietuvos miestus taip pat: „Visur gatvių sankryžose stovi vyrai ir laukia ko nors įvykstant, visur traukinių sėdynėse – cigaretėmis pradegintos skylės, o žmonės tiesiog leidžia laiką, žiūrėdami, kaip istorija spaudžia akseleratorių iki pat grindų.“ Nežinau, kas vertė A. Stasiuko esė, bet pasakymas šioje vietoje „iki grindų“ man nepatiko. Turėjo būti „spaudžia akseleratorių iki galo“. Tiek to...

Fotografo tarp susirinkusiųjų iš ryto nesimatė. Ant stalo garavo kava, buvo kalafiorų salotų, vyno ir šnapso. Deja, degtinės nebegaliu gerti nuo to laiko, kai „Stumbro“ fabrikas pradėjo gaminti „Šimtmečio vodką“ ir į kiekvieną jos butelį kišti kviečio varpą. (Kažkodėl stačią.) Puikiai suvokiu, ir man tai tuoj pat paaiškino vienas prie stalo sėdėjęs semiotikas, kad nešvanki asociacija su vertikaliai konservuota varpa tėra semantinė, – degtinei skirti kviečiai auginami, galima surasti internete, kruopščiai atrinktame lietuviškos žemės lauke, o gėrimo priemaišos išvalomos rektifikacijos būdu naudojant daugiapakopę filtravimo sistemą, bet vis tiek... Ėmiau prie stalo su visais ginčytis. Aišku, kaip visada iš širdies, patetiškai išmušta raudonomis dėmėmis, atsismaukusi iki alkūnių rankoves, pretenzingai keldama toną. Sakau, dar gerai, kad varpos kol kas kišamos tik į „Šimtmečio...“ butelius. Jūs įsivaizduokite, jei koks agrarinis entuziastas pasiūlys jas merkti į „Sobieskį“, į tą, kuris be mandarinų ir be spanguolių. O kaip jums patiktų – į „Gediminą“? Į „Bernelių trauktinę“? O į „Prezidento“... a? Apie teoriškai galimą varpą „Russkij razmer“ butelyje jau nespėjau prasižioti. Juditos motina, nusipelniusi mokytoja, apkabino mane ir pasiūlė prigulti, kol kas nors susiruoš grįžti į Vilnių ir mane paveš iki Aušros vartų, o draugę – į Lazdynus. Supykusi sutikau, bet priguliau kieme stovėjusioje mazdoje, užpakalinėje sėdynėje, ir atsibudau, kai iki Vilniaus buvo likę apie dvidešimt kilometrų. Atsirėmusi į mane apelsiną valgė draugė. Toji, su kuria nakvojome sanatorijoje. Važiavome pušynu, rūke.

– Žiūrėk, – sakau, – še tau ir miškas...

Net keista, kiek neįvardijamų žalumų turi iš po sniego lendančios pavasario samanos. Dėl drėgmės ir rūko kelkraščiai atrodė pasteliniai. Pravažiavome ženklą, įspėjantį, kad į kelią gali išbėgti briedis. Dar už kelių kilometrų – elektroninę lentą viršuje: „Šiemet šiame kelyje žuvo 27 žmonės.“

– Gal dar kur kavos užsukam? – visai atsigavusi žvaliai pažiūrėjau į priekį ir staiga, banaliai sakant, mane surakino ledinis siaubas... Mašina važiavo – nevairuojama. Nieko nelenkdama, lėtai, 80 km greičiu. Ant priekinės sėdynės, tiesiai prieš mane, sėdėjo standus pilkas... tuščias lietpaltis su į šoną nukeipusiu gobtuvu. Jame galėjo būti bet kas – pūstas brendžio butelis, kalafioras ar nukirsta galva. Mašinoje vos vos girdėjosi sena, Juditos mėgstama 8-ojo dešimtmečio muzika, kurią vakar gal dešimt kartų prašė pakartoti svečiai pirtyje ir net bandė pašokti kubile. Bet vakar daina buvo su žodžiais, o čia skambėjo vien melodija. Kai mazda mieste sustojo prie mano bromos, dėl visa ko apsimovusi pirštinę įkišau pro plyšį tarp dviejų priekinių sėdynių dešimt litų už benziną. (Lietpalčiui.) Išlipau į gatvės pusę ir blogai uždariau dureles, bijodama trinktelti per stipriai. Draugė miegojo atsimerkusi. Akys buvo be lėliukių, balzganos kaip muilas. Mašina lėtai pajudėjo vėl. Tikriausiai Lazdynų link. A. Stasiukas būtų pastebėjęs, kad ji išnyko ne rūke, bet laike.

Kai prakaituotos vasaros vidury dukra pareiškė, kad rudeniop arba vėliausiai – prieš Kalėdas ji skrenda į Ameriką, nuo kelionės neatkalbinėjau, tik apsidžiaugiau, kad keliausiu ne aš. Ją kvietė artimiausias žmogus – Čikagoje gyvenantis tėvas. Dėl savo jokiomis priemonėmis, net ir tabletėmis, nevaldomos empatijos turėsiu ir aš persirgti lagaminų karštlige, kaip kartais persergu mano sąžinės tiesiogiai neliečiančiais skandalais. Geriau jau tegul važiuoja ten, pamaniau, negu vels aštuntus vilnonius karolius mylimai dainininkei Alinai: „Tarp traukinio bėgių aguona žydėsiu...“ Mane toji mergaitė, į savo pačios koncertus Vilniuje važiuojanti autostopu, irgi traukė – skeptišku santykiu su šlove ir branduoline energija, kuria buvo apkrėsta gimtajame Visagine. Turiu pripažinti, kad tėvą mano vaikas – kaip ir dauguma dukterų – slapta mylėjo labiau nei mane. Tikriausiai dėl intelektinio patikimumo tėvas jai atrodė boingas, aš – paspirtukas. Mamos paauglystės amžiuje dukterims ima atlikti bankomato, skalbyklos ir liepžiedžių arbatos funkcijas. Staiga, tačiau net keleriems metams motinos tampa kvailesnės, gėdingai netelpa į viršbambinius antgamtinius bluzonus, paskolinti joms iš viso garderobo – galima tik liemenėles, jos greitai pavargsta ir dūsauja naktimis, baimindamosi ateities arba be reikalo prisimindamos praeitį. O tai, kas buvo, mano dukra buvo linkusi vertinti kaip amerikiečiai: „That’s history.“ Tačiau kai kuo buvome ir panašios: mums patiko vyrai, nebijantys verkti moterų akivaizdoje, filmai be laimingų pabaigų ir statulos be rankų. Vakarais, susėdusios virtuvėje gerti: ji – žalios arbatos, aš – baltojo vyno, mėgdavom apkalbėti pažįstamus. Apkalbos yra tamsiausia, karti ir gydanti, galima sakyti, „alijošinė“ mano aistra, tačiau tik tada, kai privačius gyvenimo faktus pavyksta paversti analitika.

Jei į Ameriką šį kartą skrisčiau aš, – likus kelioms naktims iki skrydžio jau gerčiau valerijoną, nes vaidentųsi našlaitis lėktuvas: numestas dėvėtas lietpaltis ant tuščios pilotų sėdynės, stiuardesės, tvankiame salone svetimomis kalbomis siūlančios gėrimus, kalafiorų (ir žmonių) galvas. Turiu spėti nupirkti lauktuvių Eleonorai ir padaryti vieną nemalonų dalyką – nueiti pas notarą gauti jo patvirtintą sutikimą, kad leidžiu savo nepilnametei dukrai (asmens kodas: ...; paso Nr.: ...; išd.: ...) vykti į Jungtines Valstijas nuo 2007 08 15 iki 2008 01 15 savarankiškai. Anksčiau, kol Europos Sąjunga nesupaprastino vaikų vykimo į užsienį tvarkos, jei šeima išsiskyrusi, reikėdavo ir kito sutikimo – buvusio sutuoktinio. Tai keldavo ypatingų nepatogumų todėl, kad pasaulis didelis, o sutuoktiniai – maži. Jie pasimeta. Susitinki po daugelio metų dėl biurokratų reikalaujamo pažymėjimo kadaise mylėtą žmogų ir apima nuostaba, kartu ir baisus nejaukumas, kad tada, kai visi Lietuvoj seniai jau buvo išsikovoję nepriklausomybę, dar gulėjai su juo vienoje lovoje. Atsimeni, kaip jis žingsniavo gatve su nauju paltu, užmiršęs prasikirpti skeltuką ant nugaros, ir kažkodėl kalbėdamas lotyniškai praardė jį atrastu parke šakaliu.

Eidama į notarų kontorą prisiminiau savo pirmąją kelionę į Ameriką. 1994 metų lapkričio 15-ąją tai buvo skrydis iš pokomunizmo į kapitalizmą. Po jo – simpatijos tėvynei itin sustiprėjo, dėl čia besiformuojančių, kaip tada atrodė – amžinų, idealų, fikciją visada mėgau labiau nei faktus. Nusileidus Čikagoje mane pirmiausia apstulbino vieno iš didžiausių pasaulio oro uostų gazone lakstantis triušis – tik postmodernizmas galėjo taip akiplėšiškai derinti betoną ir aksomą. Dukrai tada buvo pusketvirtų metų ir, kai prieš išeidama pas notarą paklausiau jos kai kurių konkrečių detalių iš to laiko, mažai ką atsiminė. Pasakysiu jai... Nuskrisi ir atsigausi, aplankyk Dulkienę. Ten ji yra Eleonora Dulkė. Tačiau ne niekas. Atplaukusi laivu 1949-aisiais, ji užgyveno Čikagoje namą, kurio pirmą aukštą mudu su vyru nuomojome ketverius metus. Senutė pasakojo, kad jei ne fabriko kavinė, kurioje ji pradėdavo dirbti šeštą ryto, o traukiniu namo parvažiuodavo pirmą antrą nakties – ji būtų liesa kaip dantų krapštukas, „toothpickas“. (Liesa ne kūno, bet turto prasme.) Ji matė tą Ameriką, kuri man egzistuoja tik filmuose. Languoti flaneliniai vyrų marškiniai, atgal atsmauktos skrybėlės, jokios lyčių lygybės, – kai Eleonora atnešdavo darbininkams ant stalo kiaušinienės su pakepintu kumpiu ir bulvėmis, jie užplodavo jai per užpakalį: „You, doll...“ Jos vyras Amerikoje taip ir nenusipirko mašinos, nors Smetonos Lietuvoje vežiojo pulkininką. Gal Amerikoje jam nepavyko sutikti aukštų karininkų? Gal jų ten nė nėra? Kažkokiame JAV koledže per egzaminą studentas, paprašytas pasakyti garsiausio JAV generolo pavardę, atsakė – General Motors. Fabrikų pavadinimai, aliejiniais dažais užrašyti tiesiog ant suodinų plytinių sienų, sugriuvusiuose Čikagos rajonuose yra išlikę ir dabar. Dėvėtų drabužių parduotuvėse – baldai iš to laiko, kuriuos atpažinau filmo „Valandos“ antrojoje dalyje apie ištekėjusią liūdną moterį su mažu vaiku. Ji kepa tortą vyrui gimtadienio proga, sudegina jį, kepa antrą kartą. Iš naujo atseikėja miltų, išmeta sudegėlį į šiukšlių dėžę ir nesupranta savo noro nusižudyti motyvo – tapatybės neturėjimo. Tas epizodas, kai visiškai teigiamas ir visiškai bukas vyras kviečia ją į lovą inertiškam ir privalomam ritualui, o ji delsia vonioje trokšdama ištempti pagaliau jai vienai priklausančias vakaro minutes į valandas, yra vienas psichologiškai tiksliausių, toje scenoje – niekas nevyksta, „siužetas nušautas“. Mano geros draugės vyras tiesiog apstulbo, kai ji žiūrėdama tą istoriją kine ėmė verkti. Paklausiau, kaip pasiaiškino. Draugė atsakė: „Kaip paprastai, labai skauda dantį.“ (Būčiau sakiusi, kad man gaila torto.)

Kvartale, kuriame gyveno Eleonora, lietuvius pamažu pakeitė meksikiečiai, baltas paklodes ir antklodžių užvalkalus kiemuose – spalvoti, jurginus – saldžiosios paprikos ir žolė, kates – voverės, kaltes – „enjoy your life“. Vaikai juokėsi ir verkė lietuviškai, kalbėjo – ispaniškai. Eleonora su jais leisdavosi į kontaktą tik vieną kartą per metus, kai Helovino vakarą jie ateidavo kaulyti saldainių. Prie Eleonoros namo augo rūtos, tarsi šaknimis per vandenyną jos irgi būtų pabėgusios nuo sovietų iš tėvų daržo. Vieną kartą per metus gimtadienio proga iš pat ankstaus ryto prie durų paskambindavo dvimetrinis juodis ir Eleonora gaudavo Niujorke užsakytą pintinę vynuogių, figų, sūrio, arbatos ir gėlių. Padėkodavo dukrai telefonu. Ji buvo tikra, kad Ruth laiminga: „Ačiū Dievui, jai jau nereikėjo taip vargti kaip mums su Juozu.“ Kai Juozas mirė, buvau jau Lietuvoj. Mirties priežastį buvusioji šeimininkė telefonu paaiškino be sentimentų: „Atsidarė vožtuvai ir nebeužsidarė, o chirurgas prieš savaitę specialiu prietaisu žiūrėjo jam į skaudančią ausį.“ Juozą ji rado paryčiais plaukiantį ant pilno kraujo čiužinio. Eleonorai reikės įdėti šviežio meduolio, valerijonų arbatos ir į foliją suvynioto kumpio. Aišku, kai ką oro uoste atims, bet kai ko – visada nepastebi. Pažeisti pasienio taisykles lauktuvėmis patologiškai malonu. Mano dukrą Eleonora tikriausiai prisimins, bet nepažins, nes dabar ji didesnė už mane penkiais centimetrais, be to, blondinė. Kartais, nors ir kaip tai baisu, abejoju dėl tikrojo savo vaiko tėvo, nes tuo metu, kai ji buvo pradėta, mylėjau du vyrus. Tamsų – kalbininką, šviesų – poetą, kurį jau seniai suguldė į karstą su jo vienatve: „... ant stalo apšviesto salos / briaunuotas rašalinės rūkas...“

Tame pačiame rajone, kur stovėjo Eleonoros namas, kur ir mudu su vyru gyvenom, tikriausiai vilkdama koją už kojos tebevaikšto viena boba. Jos vardas – Virginija. Žmonės, skaitantys mano ar kieno kito parašytas istorijas, dažniausiai mano, kad tekste pasakojimai tikri, o vardai – išgalvoti. Dažniausiai pramanyta būna ir viena, ir kita, bet bjauriai, niekšingai pasielgusių, ypač – su katėmis, šunimis, arkliais ir šuliniais, žmonių vardus tekstuose visada stengiuosi pateikti tikrus. Jei žinočiau, parašyčiau Virginijos asmens kodą ir duomenis pedantiškai biurokratiškai (kaip prašyme išleisti dukrą važiuoti į JAV, kurį nešiau patvirtinti notarui). Toji boba mane apvagino, – pirmą kartą patyriau, kas tai yra balta pateikti kaip juoda. Viešajame gyvenime tai jau seniai tapę norma. Sąžiningas politikas ant Biblijos ar Konstitucijos uždėdamas ranką priesaikai kalbą turėtų pradėti taip: „Kalbėsiu netiesą. Dažniausiai – netiesą...“ Tačiau asmeniniame gyvenime melas, pateiktas už gryną pinigą, pribloškė. Virginijai dabar turėtų būti apie 50 metų (maždaug metro šešiasdešimties ūgio, natūraliais pelenų spalvos plaukais). Gali būti ištekėjusi už tokio Kasparo, kuris atvykstantiems lietuviams išnuomodavo Braiton Parke visą savo namą. Virginija Čikagoje slaugė žydę Sonią, aš ją tik keisdavau savaitgaliais. Sonios tėvas malūnininkas išvažiavo iš Baltarusijos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po kelerių metų paaiškėjo, kad bilietas reiškė reisą ne į Naująjį pasaulį, bet į gyvenimą. Hitleris, „žmogus našlaitės žiedo veidu“, nesugebėjo apsigyventi visur. Senutė šeštadienį, kai likdavome dviese, sakydavo: žinai, aš užsimerkiu ir matau saulėje kaip mažas žiežirbas byrančius miltus. Koks tikslus tada būdavo jos – užsimerkusio žmogaus, matančio byrančius saulėje miltus, – veidas. Miltai krito jos atmintyje, jiems buvo apie 90 metų ir jie, o ne duonos trupiniai, kaip pasakose, žymėjo didįjį kelią atgal. Sonia pasakodavo apie upelį prie malūno, šlapius akmenis, samanas, aštrias viksvas, kurmius, paukščius mėlynais gurkliais, plonas it vieliniai rimbai gyvates, karštą pyragą, supintą kaip motinos kasa, ir juodas ištinusias gervuoges. Pasakodavo, pavartodama man nesuprantamus baltarusiškus ir angliškus žodžius, žvelgdama kiaurai sieną, su grauduliu ir liūdesiu, taip, tarsi šituos dalykus Amerikoje būtų ištikęs holokaustas. Sonios pavardė buvo Katz, – tikrą pavardę rašau irgi tik todėl, kad tai kai kam kada nors gali padėti identifikuoti ir Virginiją. Beje, dar viena detalė: boba buvo atvažiavusi į Ameriką iš mano gimtojo Panevėžio... Tiesą sakant, Sonios slaugyti net nereikėjo, privalėjau su ja būti dvi paras, kol sekmadienio vakarą grįždavo nuolatinė prižiūrėtoja. Senutė gyveno dviejuose dešimtaukštės prieglaudos buto kambariuose. Rytais nuveždavau ją neįgaliųjų kėdėje liftu į pirmo aukšto restoraną pusryčių, o pati tuo metu dažniausiai prisimindavau Lietuvos senukus. Kai kuo Sonia į juos buvo panaši: parvežta iš restorano, ji kruopščiai išversdavo balto vilnonio megztinio kišenes ir paberdavo ant kilimo lašišos, bandelių gabalų, džemo dėžučių, kartais net makaronų. Atsargomis ji priminė ir peles. Močiutė man yra pasakojusi, kad kai praeito amžiaus pradžioje piemenavo, apsidžiaugdavo radusi dirvoje pelės atsargas žiemai – išraustame urvelyje saują žirnių. Močiutė žirnius tuoj pat suvalgydavo, o aš iki šiol neapsisprendžiu, ko labiau man gaila – ar jos, ar pelės. Prieglaudoje Soniai nereikėjo jokių atsargų, viskas juk buvo apmokėta. Net kinas. Bet žiūrėti filmų ji neidavo. (Aš irgi nebejausiu traukos kinui tada, kai užsimerkusi imsiu matyti saulėje kaip žiežirbas byrančius miltus.)

Į senukų prieglaudą penktadienio vakare ir atgal – sekmadienio vakare mane veždavo Kasparas, nes gyveno irgi Braiton Parke, šalia Eleonoros Dulkės namų. Tokia rokiruotė, turint omenyje Čikagos atstumus, mums visiems trims buvo itin patogi. Kasparas man sakė, kad namą rengiasi parduoti, nes jo kaina šitame rajone jau dabar krinta, ir po kelerių metų su Virginija grįš į Lietuvą, nes Virga jį, tokį seną ir be trijų pirštų, myli. Be to, jis manąs, kad žmogus turi mirti kuo arčiau tos vietos, kur gimė, merdėjimas tada esąs lengvesnis. Kasparas svarstė, ar namą Lietuvoje lengviau pirkti savo, ar jų abiejų vardu. Man atrodė, kad turinčiam Lietuvos pilietybę žmogui nusipirkti namą savo vardu tuo metu nebuvo jokių kliūčių. Reikės, aišku, pasitąsyti bankuose ir notarų kontorose.

Po vieno atidirbto savaitgalio, pirmadienį, man į namus paskambino Virga ir pasakė, kad kitą penktadienį galiu nebeateiti, – dingo Sonios pinigai, 50 dolerių, ir juos paėmiau aš: „Tik tu, mieloji, turėjai buto raktą.“ Tai buvo tiesa. Raktą iš tiesų tris dienas turėjau tik aš. Tiesa, dar tame aukšte dirbantis budėtojas meksikietis, kuris, manau, kambarius greičiau atrakindavo žvilgsniu. Šitos paslaugos prireikdavo nuolatos, nes beveik visi senukai sirgo skleroze arba Alcheimeriu. Po isteriškų ašarų, apkaltinta nebūtais dalykais, nežinau kodėl, tikriausiai dėl planuojamo rafinuoto keršto (o pasakodama šią istoriją kaip tik tą aktą ir vykdau), imu mąstyti itin blaiviai. Pirma, Sonia bute neturėjo pinigų, nes, kaip jau sakiau, už visas paslaugas, įskaitant kiną, buvo sumokėta artimųjų. Antra, pinigų dukros jai nepalikdavo dėl paprastos priežasties – senutė neprisiminė jų funkcijos. Prie banko kortelės, beje, kaip ir Eleonora Dulkė, Sonia nepriprato niekada, o pačiupinėjamus dolerius ji galėjo paleisti nuo vidinio balkono snigti žemyn į septyniais aukštais žemiau esantį ovalų holą. Taip kartą liūdnai šypsodamasi ji pabėrė reklaminius simfoninių koncertų „Orchestra Hall“ lankstinukus, o apačioj ant purpurinio sintetinio kilimo vaikščiojantys tokie pat senukai badė „likimo simfonijas“ grojančių muzikantų portretus lazdomis, norėdami pasmeigti juos, kad pakeltų arčiau akių. Pamenu, kad tada skaudžiai čiupau Sonią už balto megztinio rankovės, nes man pasirodė, jog ji, atsargiai persisvėrusi neįgaliųjų kėdėje per balkono atbrailą, viešai (ir kartu slapta) repetuoja savižudybę – tikrina spalvotų popierėlių kritimo kampą, pagreitį ir grožį. Nustūmiau jos kėdę toliau nuo atbrailos, koja atlaužiau ratus stabilizuojantį ramstį ir tik tada atgniaužiau megztinio rankovę, – prakaituotame mano delne buvo likę miltų. Trečia, kodėl Virginija vagystės istoriją sugalvojo praėjus beveik pusmečiui nuo darbo pradžios, o ne anksčiau? Ketvirta, svarbiausia ir įdomiausia, koks to, neįrodomo ir todėl beprasmio, melo tikslas? Mano vyras tą istoriją apibendrino taip: „Niekas tau neliepė čia dirbti. Tokių darbų su tokiais žmonėmis.“ Jis buvo teisus vienu požiūriu – apvaginimo problema visada yra privati. Padariau paprastą dalyką. Elektroniniu paštu į Panevėžį išsiunčiau laišką savo patikimai, o sprendžiant privačias problemas gal net patikimiausiai draugei. Subject: „boba“. Tekstas: „Suzinok esme apie viena zmogu. Vardas – Virga (Virginija). Panevezy turi jaunesni broli. Issiskyrusi. Paaugli sunu augina vyro tevai. Butas – uzstatytas, aplinkybiu nezinau. Atvaziavo i JAV 1992 m. uzsidirbti pinigu. Septynerius metus deste musu miestelio Hidromelioracijos technikume. Cia – slaugo senelius.“ Atsakymą gavau tą pačią naktį po keturių valandų. Subject: „pirstines“. Tekstas: „Net del minimalios savo geroves kovos iki paskutinio (ir tavo) kraujo laso. Broliui diagnozuota sizofrenija. Gal gali man atsiusti odines pirstines? Violetines.“ Sonią Katz – palikau iš karto, nes bijojau kitą savaitgalį pavogti iš jos dar 50 dolerių, o apvaginimo priežastį suradau po maždaug savaitės apmąstymų (bet kas, skaitantis šitą istoriją, ją atspės kur kas greičiau). Draugei odinių pirštinių nenusiunčiau. Parvežiau pakabutį raktams su Čikagos centro dangoraižių kontūru, nervingai išraižytu ant plieno stačiakampio kaip susijaudinusio ar sunkiai sergančio žmogaus kardiograma.

... Dabar, kai praėjus dešimčiai metų po apvaginimo istorijos į JAV susirengė skristi mano duktė, violetines pirštines prisiminiau dėl to, kad labai panašios į kadaise draugės prašytąsias (tarsi ką tik dovanotos už kažkieno slaptą dosjė) notarų kontoroje buvo padėtos prie kompiuterio, o už jo sėdėjo jauna teisininkė, gal net studentė. „Jūs pas notarę užsirašiusi še-še-šešiolika nulis nulis? – paklausė. – Šiandien visi pas mus-mus-mus sudaro nek-k-kilnojamojo t-turto san-sandorius.“ Mergina akivaizdžiai jautė kompleksą dėl mikčiojimo ir todėl daugiau vengė kalbėti. Linktelėjau. Keistai žydros buvo jos akys – lyg baseino vanduo. Tikriausiai – su spalvotais lęšiais. Mergina buvo velniškai graži. (Kodėl į galvą atėjo žodis „velniškai“, nežinau, paprastai vengiu jo kaip dirbtinai šaunaus ir nuvalkioto.) Apsirengusi buvo amžinai madingu drabužiu: trumpas ir ankštas plonos vilnos juodas švarkelis, suveržtas kauline saga po krūtine ant nuogo kūno, atrodo, laukte laukė nepatogios pozos, kad galėtų atsidusti ir atsisegdamas išridenti krūtis. Lūpos – padažytos kraujo raudonumo spalva, tokia tinka moterims, turinčioms tobulą odą ir nepriekaištingus dantis. Kažkodėl, gal iš pavydo, užplūdusio akistatoje su tobulybe, norėjau merginą įspėti, kad kaip tik tokiuose lūpdažiuose neseniai rasta per daug švino. Nosies šnervėje – vos įžiūrimas auksinis voriukas. Ji atsivertė storą knygą, braukdama pirštu susirado lape mano pavardę ir iškart pralinksmėjo – vizitas truks trumpai. Paskui užvožė storą kaip lenta odinį įrašų viršelį, paskleisdama aplink debesėlį dulkių. Toji knyga, ypač dulkės kompiuterio fone, man pasirodė anachronizmas, vinilinė plokštelė naktiniame klube. Pagal parengtas klišes išspausdinti leidimą vykti į užsienį trunka keletą minučių, notarų imami pinigai mūsų valstybėje man visada atrodė įtrauktini į knygų „Kaip tapti milijonieriumi“ pirmuosius puslapius. Pasirašo – 16 litų. Paskirsto ir taip jau aišku kam priklausantį turtą – procentai nuo turto sumos, perki naują butą – už visas sutartis kartu, įskaitant hipotekos lakšto ir įvykdytų įsipareigojimų patvirtinimo, sumoki daugiau nei tūkstantį. Net šventi mirštančio žmogaus žodžiai – „tau palieku visą savo turtą“ – jiems nieko nebereiškia nepatvirtinti štampu. Todėl ir gali tokias kontoras įsirengti. Miesto širdy. Nesvarbu, kad prie turgaus ir stoties. Dabar taip mėgstamu Provanso stiliumi, kuris, beje, notarų įstaigai kaip tik ir netiko. Darė ją nedalykišką, lengvai pertvarkomą atlikti kitą paskirtį. Persistengta. Kontorą turbūt įrenginėjo du užsispyrę skirtingų skonių dizaineriai, vienas su kitu nesikalbantys, gal net nebyliai. Vienas lietuvis, kitas – „provansas“. Atidengtų sienų nišose raudonų plytų fone sendintuose rėmuose kabojo portretas. Lyg ir Mykolo Riomerio, bet kai į jo veidą įsižiūrėjau atidžiau – atsirado netikslumas, solidus konstitucinės teisės tėvas ėmė bėgti pats nuo savęs ir pavirto patukusiu džiazo muzikantu. Žvakidės – visai tokioje įstaigoje nereikalingos. Kaip ir senovinės krištolo karuliais puoštos lempos. Savaime jos buvo gražios, galėjo būti pagamintos tiek dabar, tiek Riomerio laikais. Tada dvarus dažydavo kalkėmis, kad sienos šiltai atmuštų saulės šviesą. Kontoros sienos irgi buvo nuteptos šuorais, grubiai, tarsi kalkėmis. Ant palangės – senas žurnalo „Žmonės“ numeris. Ažūrinė plieno šiukšlinė sprogte sprogo nuo įvairiausių daiktų – pageltusio sugniaužyto popieriaus, didelėmis vaikiškomis raidėmis prirašyto rašalu, miniatiūrinis buteliukas nuo „Martellio“ (nenustebčiau sužinojusi, kad per pertrauką tarp sėkmingų sandorių jį vienu kartu mauktelėjo mikčiojanti mergina), banano žievė, suvyniota į kamuoliuką kavos spalvos moteriška kojinė ir baltoji lelija, įbesta kotu aukštyn. Baltųjų lelijų kvapas man asocijuojasi ne su sėkmingais sandoriais, bet su disertacijų gynimu ir numirėliais. Viename laukiamojo pasienyje – stilizuotas parko suoliukas dviem, kitame – du odiniai foteliai. Kol fotelyje kantriai laukiau ne kelias, o jau apie dvidešimt minučių, pro duris, esančias į kairį šoną nuo stalo, ėjo žmonės, susigrūdę ten, žinoma, srautu – be mandagumo ir be eilės. Apsiverkusi sena moteris baltu megztiniu, liūdnas senukas, vieną ranką įsikišęs į kišenę, o už kitos prilaikomas, matyt, dukters (ji buvo linksma). Vyras, ant kaktos gumine juostele prisirišęs žibintą, ačiū Dievui, neveikiantį. Tokie trenkti tipai įsivaizduoja, kad notarų kontoroje paliekami palikimai ir išganinga idėja juos teisėtai atsiimti užvaldo tingų sekmadienį, kai netyčia išsižioja ištuštėjusi piniginė po paskutinės niekingai mažos valstybės pašalpos psichiniams ligoniams. Dar viena moteris su nauja pintine sūrių ar vaisių, tikriausiai pakeliui iš Halės turgaus. Mergina ilgais šviesiais plaukais išeidama rankose čiupinėjo užsienio pasą ir lygino vieną jo puslapį su kopija. Kaip tik paskui mergaitę išėjo notarė. Bet koks jos statusas, supratau tik todėl, kad „auksinis voriukas“ prie kompiuterio pagarbiai atsistojo ir ištiesė ranką paimti patvirtintą leidimą į Jungtines Valstijas nuo 2007 08 15 iki 2008 01 15 savarankiškai keliauti mano vaikui. Kaip gaunanti tokias pajamas moteris, notarė galėjo atrodyti geriau ir nekrapštyti dantų liežuviu, kad ir susičiaupusi, pneumatiniu būdu. Stora kaip tankas. O gal ją tukino moherio kostiumėlis, kurio vienas metras kainuoja pustrečio šimto litų (žinau, nes 20 cm, tokios pat turkio spalvos, prieš žiemą pirkau katino liemenei). Kas „Stiliuje“ rašė?.. Kuo aukštesnis visuomenės socialinis sluoksnis, tuo liesesni turi būti žmonės. Vis tiek Dievas šioje hierarchijoje lieka aukščiausias, nes tapo nematomas. Gražiausia... Pritrūkau dviejų litų, turėjau 500 vienoje vietoje, o jos neturėjo grąžos. Niekaip nesuprantu, kodėl save laikančios moderniomis teisininkų kontoros, lygiai kaip „Makdonaldai“, iki šiol nepriima banko kortelių. Mergina atsainiai šyptelėjo ir pasakė: „T-t-tiek t-to... Eisite juk p-pro šalį...“ Notarė pritardama pažiūrėjo į mane ir aš kankinamai negalėjau surasti palyginimo jos labai įsidėmėtinam drumzlinai pilkų akių žvilgsniui apibūdinti.

... Iš Čikagos dukra paskambino rudenį tik nuskridusi. Balsas girdėjosi ne kaip iš kito žemyno, o intymiai – atrodė, kad kalba tamsiajame mūsų kambaryje: Amsterdame sėkmingai susirado persėdimo vartus, spėjo „Makdonalde“ pavalgyti gruzdintų bulvių, šalia skrido indė su sariu ir berniukas iš Alytaus. Dabar mirtinai nori miego, bet neguls, nes tėtis sieninėj spintoj tarp drabužių rado gyvą voverę, be to, reikia pakentėti, kad „atsiverstų“ para. Antrąkart skambutis pasigirdo tik po dešimt dienų, per tas dienas negavau nė vieno laiškelio ir jau buvau suspėjusi pradėti nervintis.

– Mama, spėk, kur buvau?.. Floridoj, „Disney Worlde“, važiavom dvidešimt valandų su nakvyne. Atsiprašau, kad neskambinau, vakar pasiunčiau tau nuotrauką su aligatorium, – jo žabtai metaline juosta sukabinti, kad nesikandžiotų, ant didžiųjų aligatorių nugaros kartais užlipa paplaukti baltos gervės. Iš aligatoriaus mėsos padarytų dešrelių valgiau, neskanios ir minkštos. Atsidaryk kompą, dar rasi nuotrauką su papūga ir prie palmių. Papūgos perima spalvas iš aplinkos – oranžinių kanjonų, žalių slėnių, saulės ir mėlyno vandens. Kai atvažiavom, virš atrakcionų danguje lėktuvas baltais dūmais rašė – WE LOVE JESUS ir piešė smiling faces. Tu žinai, kad „Disney Worldas“ susideda iš kelių parkų? Ne-ži-naaai? Paklausyk... vienoje dalyje yra kelios šalys, perėjom labai greitai... Italija, Vokietijoje – vyno rūselis tau būtų patikęs, Prancūzija – su Eifelio maketu ant namo stogo, Maroke – atvežtos iš ten siuvinėtos medžiagos, gidas išvertė šilku išdygsniuotą užrašą – „Norėdamas tapti šviesa, pavirsk savo šešėliu“. Uosčiau jas – kvepėjo pachlava, senoviniais odekolonais ir kedru. Žinojai, kad islamas draudžia piešti žmogų? Aš – ne. Tai todėl jų kilimų ir pastatų ornamentai tokie puošnūs. Tikrajame Maroke yra pastatyti „dvyniai“, Kasablanka net vadinama Maroko Niujorku. Ten turtuoliai dabar vėl stato namus iš atsparių lietui plytų, jos nebijo lietaus, nes padarytos iš šlapio molio ir mėšlo. Ar ne tu man pasakojai, kad Biržų Radvilų pilies molyje yra dėta kiaušinių?.. Londone stovi dvi, turbūt iš Britanijos atvežtos, raudonos telefono būdelės, o Amerikos dalyje vyko vaidinimas apie Lincolną... Tėtė sakė, propagandinis. Netoli buvo pažintinis atrakcionas su augalais. Šiltnamyje augo medvilnė, kakavmedžiai ir saulėgrąžos – dviejų su puse aukščio, bananai dar. Pomidorai priraišioti ant lubų, kad neišsipurvintų. O žinai, ką padaro su kai kuriais moliūgais? Įkiša į plastmasines Mickey Mouse galvos formas ir jie prinoksta su peliuko ausimis. Disneyaus suvenyrų parduotuvėlėj auskarus-paršiukus nusipirkau. Tiesa, vienoj vietoj sniegas snigo... „Magic Kingdom“. Lauke – 100 Farenheito. Atimk trisdešimt ir padalyk iš dviejų – prisiminsi, kiek Celsijaus. Taip karšta, taip karšta ir pasipila smulkus sniegelis iš kosmoso, ne-re-a-lu...

– Šaltas? – spėjau įsiterpti.

– Mam, kaip bus šaltas, jeigu dirbtinis. Atsimeni, filmą apie mafiją žiūrėjom, vyrai braidė po putas su revolveriais kišenėse, tu dar sakei – šūdas filmas, sniegas kaip krekenos, o man patiko. Čia matėm filmą su vėžliuku iš „Finding Nemo“. Įsivaizduok, – salėje susėda vaikai su tėvais ir ekrane atplaukia vėžliukas. Tas pats, iš filmo, Krašas. Pasivarto pasivarto vandenyje, išsprogina akutes pirmame plane į salę ir klausia, tiesiai iš ekrano, tiksliai žiūrėdamas į vieną mažių: iš kur tu? Tas sako: iš Teksaso. Vėžlys vėl klausia: o kur ta šalis yra? Žiūrovai juokiasi. Tada jis vėl teiraujasi: o kaip, berniuk, tu čia patekai? Vaikas sako: lėktuvu. Vėžliukas susimąsto ir klausia: what’s an airplain? Supranti, jis kompu padarytas, o į žiūrovų klausimus salėje reaguoja iš ekrano taip, tarsi būtų tikras, norėjau pasakyt, tarsi būtų aktorius. Klausiau tėtės, kaip tai padaryta, bet nemokėjo paaiškinti. Tiesa, prieš kelionę man vienas dalykas atsitiko. Nepadėk ragelio, girdžiu, kad į duris skambina... Tame popieriuje dėl išvykimo, kurį tau notarė išdavė, išnyko antspaudas ir parašas.

– Taupykim laiką, nekalbėk nesąmonių.

– Geriau paklausyk... blukti pradėjo jau Amsterdame. Pasienietis su akiniais prisikišęs žiūrėjo ir iš manęs angliškai pasityčiojo: „In the postcommunism world they lack even ink...“ Aš leidimą vežiau prie kitų dokumentų, bet tarp dviejų blizgių Vilniaus nuotraukų, gal dėl to išbluko, žinai gi, paviršius nuotraukų limpa. Ar pastebėjai, kad tu visada nuotraukas darai matines, aš – tik blizgias?

– Tėvui tą lapą rodei?

– Pasakojau tik iš lėktuvo išlipusi, kodėl Amsterdame iš manęs tyčiojosi, jis sakė – taupykim laiką, nekalbėk nesąmonių. Dėl visa ko nueik į tą įstaigą, gal duos kopiją. Atsiųsi greituoju paštu. Per dvi dienas. Gal per parą. Nors namo aš visai nenoriu, važiuojam kitą savaitę aplink Mičiganą ir į Springfildą. Pabučiuok katiną, baigiu kalbėt, mane šaukia...

– Pas Eleonorą Dulkę buvai?

– Pailsėsiu, nueisiu. Eleonora dabar kitame gale Čikagos. Mama, nei ji mane atsimena, nei aš ją. Tik nepyk, tėtė kumpį ir meduolį šaldytuve užšaldė, o valerijonų arbata nesuges.

... Į duris tebeskambino įnirtingai. Atėjo iš elektros tinklų skaitiklio patikrinti. Atėjo ir išėjo, – mano mokesčių knygelės pedantiškai tvarkingos, internetu atsiskaityti nemėgstu. Pažiūrėjau, kiek valandų. 16.30. Notarų kontora privalo dirbti bent iki 17-os. Apsivilkau paltą, į rankinę įkišau dukros mobilųjį ir dujinį balionėlį. Tą tai nežinau kam... Pasinaudojusi juo buvau tik vieną kartą vidury dienos ir tai... negana kad nesėkmingai, bet dar ir juokingai. Praėjau turgų, buvusią batų krautuvę, snobų šunų kirpyklą, pačių snobų kirpyklą, valkatą su dviem juodais polietileno maišais, sėdinčią ant šaligatvio prie namo užkaltais pirmo aukšto langais. Toliau – parkelį, prieskonius, rusiškų knygų knygyną, lino patalynės parduotuvę ir... Kontora turi būti čia. Ant pravirų, šviesiais dažais aptaškytų durų kabojo lapelis. „Dėl nebaigtų nekilnojamojo turto sandorių, pradėtų sudarinėti spalio pradžioje, maloniai prašome skambinti telefonu...“ Pro praviras duris sklido rusiška muzika, matėsi cemento ir tinko maišai. Raudonosios nišų plytos (kur kabojo Riomeris) bolavo užtinkuotos, vienoje stovėjo elektrinis arbatinukas. Vyras su kombinezonu ant metalinių kopėčių mentele gremžė lubas. Elegantiškosios lempos (o gal jau kitos?) pūpsojo apvyniotos rudu popieriumi. Ant palangės, visiškai aptaškytas baltais dažais, gulėjo tas pats žurnalas „Žmonės“. Stovėjau ant šaligatvio ir žiūrėdama į raštelį ant durų išsitraukiau mobilųjį. Kai jį įjungiau, pasigirdo daina: „Tarp traukinio bėgių aguona žydėsiu...“ Surinkau numerį ir sekiau pyptelėjimus. Vienas, du, trys, keturi, penki, moteriškas balsas: „Šiuo me-me-metu abon-nentas yra už ryšio zonos rib-b-ų. Jūsų informaciją p-p-perduos-sime trump-pąja žinute.“

Susidūrusi su nekasdieniškais keistais dalykais, kai praeina pirmasis sumišimas, imu mąstyti itin blaiviai: pirma, mergina, kuri sėdėjo kontoroje su auksiniu voriuku šnervėje, buvo graži velniškai. Ir niekaip kitaip. Antra, šitas nuvalkiotas prieveiksmis reiškia ne superliatyvą, ne žodį „labai“, kaip rašoma „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, bet priklausomybę... Prisiminiau ir kitus žmones, ėjusius pro kairėje pusėje nuo tos merginos kompiuterio esančias duris, – dabar jos stovėjo išimtos iš vyrių, o stačiakampyje kabojo neperšviečiamas polietilenas. Pirmoji pro ten išėjo apsiverkusi senutė su nutįsusiu baltu megztiniu... Sonia Katz. Paskui pora – liūdnas tėvas su visai gerai nusiteikusia dukra, ji vedė jį už parankės. Jie atrodė susiję ne tiek kraujo, kiek turto ryšiais. Galėjo būti Kasparas ir mane apvaginusi Virga. Senukas, atsimenu, vieną ranką laikė kišenėje (tą, kuri buvo be trijų pirštų). Po dešimties metų čia jie patvirtino namo pirkimo sandorį. Namas buvo pirktas Virgos, ne Kasparo vardu, atvirkščiai, nei patariau daryti jam sename jo biuike, vežama savaitgalį į senukų prieglaudą: „Visada viską įsigyti patikimiau yra savo vardu. Pasaulis didelis, o sutuoktiniai – maži. Jie pasimeta.“ Neatsakingą valandą Virgai persakytas šitas patarimas vertė kovoti ją dėl savo gerovės iki paskutinio kraujo lašo ir dėl to aš privalėjau pavogti nesančius Sonios dolerius... Moteris su nauju krepšiu iš Halės turgaus, pilnu sūrio, vynuogių ir arbatos. Visai kaip Eleonora Dulkė su gimtadienio dovana, atkeliavusia iš Niujorko. (Ją pristatydavo dvimetrinis juodis Braiton Parke, garsiai paskambindamas į duris tris kartus.) Tas prietranka... Gumyte pritvirtintas neveikiantis žibintas ant kaktos. Galėjo būti gydytojas. Eleonora apie Juozo mirtį pranešė, kai jau buvau Lietuvoj: „Vožtuvai atsidarė ir nebeužsidarė.“ O gydytojas neseniai buvo žiūrėjęs specialiu prietaisu tik į skaudančią ausį. Mergaitė, čiupinėjusi su šypsena užsienio pasą ir lyginusi su originalu kopiją... ji buvo mano dukros amžiaus.

Pasukau į namus. Kai grįžtu į juos nenumačiusi vakarui darbo, tai kambariai atrodo ypač tušti. Tarp traukinio bėgių aguona žydėsiu... Motina į juos neužeis, nes seniai mirė. Vienintelė pusseserė gyvena Portlande, miške, su šunimi. Rašė, kad kai maudosi vandenyne, šuo traukia ją į krantą dantimis už petnešos. Jei kada iš tikrųjų – turiu omenyje, sąmoningai apsisprendusi – skęstų, retriveris ištrauktų, tiek turi jėgos. Kaimynas neužsuks, nes ateina tik tada, kai reikia daiktą pasiskolinti. Paskutinį kartą daiktą iš jo skolinausi aš, didelį kastuvą. Jis sakė, su žmona tuo kastuvu iškasė parazituojantį medelį vidiniame namo kieme, ir dabar duobėje po lietaus prisirenka ne vandens, bet vyno. „Bajeris“, žinoma. O „ne bajeris“ tai, kad juodu su žmona nuolatos girti. Kai nueinu, žiūri abu vis tą patį filmą „Baltoji dykumos saulė“, tikrai kaip iš balos prisisiurbę. Iškasto medelio gaila kaip prisiminimo. Pasislėpęs už jo per vieną gimtadienį kaimynas nusirengė nuogas ir parodė man baisųjį savo apsigimimą. Michailas niekada neateis (nes jo niekada nebuvo). Dukra – gali grįžti, bet gali ir nebe. Turėsiu ją susiraukusiu veideliu tik fotografijoje, savo piniginėje. Ir ne todėl, kad ji turi dokumentą, juokinantį Amsterdamo pasieniečius: „In the postcommunism world they lack even ink.“ Tiesiog visi vaikai kada nors nebegrįžta, o motinoms, bent iš pradžių, tai pasirodo nesuvokiama mistika. Banaliam faktui paaiškinti jos prisimano neįmanomų versijų. Girdėjau, kad kai kurios moterys, kai vaikai išteka ar veda, net gydosi nuo depresijos. O kitos – stengiasi įtikti žentams ir marčioms su geišos šypsena be jokių išlygų, bet tik iš egoizmo, žinoma, kad jų galutinai neužmirštų.

... Katinas vakar suėdė fikuso lapą. Palaikė, matyt, sudžiūvusia žuvimi, – ant šliurių tikriausiai rasiu privemta. Praėjau lino parduotuvę ir rusiškų knygų knygyną. Prieskonius ir parkelį... Kai blaiviai pamąstau, tai ir man dar liko kelionių. Trumpų, jas aš dar pakeliu, kartais – net mėgstu. Į mažą kurortinį miestelį, kuriame gimė Judita. Jame rytais žmonės geria degtinę taip, kaip albanai rakiją. Į Taliną dar... Poryt susitariau su pusbroliu važiuoti į Panevėžį apsodinti, gaila, kad jau po Vėlinių, mūsų abiejų senelių kapų. Sėdėsiu užpakalinėje sėdynėje apsikabinusi iš kaimyno skolintą kastuvą lyg geležinį brolį. Priekinėje – sėdėti nemėgstu, nes nuo pusbrolio važiavimo užgula ausis. Kai mandagiai paklausiu, kodėl jis nejaučia atsakomybės, jei ne man, tai – svetimam kastuvui, jis nė kiek nemažindamas greičio atšaus: „Žinai, kaip jaunystėje sakydavo Vladimiras Putinas, išvažiavęs į greitkelį? I nikovo – vperedi...“ Nuoširdžiai pritarsiu: „Ypač – Čečėnijoj.“ Mes nepravažiuosime ženklo, kad į kelią gali išbėgti briedis. Virš greitkelio nekabos elektroninė lenta: „Šiemet šiame kelyje žuvo 27 žmonės.“ Dėl drėgmės ir rūko kelkraščiai atrodys pasteliniai.

... Prieinu jau ir valkatą su dviem juodo polietileno maišais, sėdinčią ant šaligatvio prie namo užkaltais pirmo aukšto langais. Maišuose prikišta visokio gėrio – suglamžytų popierių pakuroms, kojinių, susuktų į kamuoliukus, kailio atraižų, tuščių butelių. Manau net, kad turėčiau jaustis laiminga, nes kartais sugebu pabūti gera. Norėdamas tapti šviesa, pavirsk savo šešėliu... Sustoju prie benamės, išsitraukiu piniginę, atverčiu ją, – iš už peršviečiamos kišenėlės susiraukusi į mane žvilgteri pusketvirtų metų nespalvota dukra, o valkata atidžiai seka, kiek centų išimsiu, ir liežuviu, pneumatiniu būdu, krapšto dantis. Įsižiūriu – ji apsirengusi kadaise brangiu, o dabar nuplikusiu, nusišėrusiu kaip žvėries kailis turkio spalvos per dideliu moherio švarku. Paskubomis atskaičiuoju du litus. Ji sugniaužia monetas pirštinėje, įdėmiai mane nužvelgia ir linkteli, priimdama ne išmaldą... bet skolą. Nutolusi, jau beveik prie pat namų, visai nesikankindama surandu tikslų palyginimą tos moters žvilgsniui apibūdinti – jos akys buvo drumzlinos ir pilkos, kaip laikas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


101879. archyvaras2007-11-14 07:45
Gal nauja Giedros esė knyga išnirs Vilniaus knygų mugėje? Retorinis klausimas nerekalauja atsakymo.

101880. kafka (maza kava)2007-11-14 08:10
Bulgakoviška pabaiga neįtikina.

101883. AišV2007-11-14 08:26
kažkoks marmalas Giedre, pasiliko tik tai, kad tai kažkokia žarna rašliavos. O kodėl Tu mane myli, kaip kažkas čia pradėjo klausti.

101890. vabank :-) 2007-11-14 09:21
Puikiai- tarsi ant virbalo - suvertas Radvilavičiūtės tekstas. Ir įtikinamai prieita prie kafkiškos(ne kaviškos) pabaigos.

101916. Ramune2007-11-14 12:08
Iš visų skaitytų Radvilavičiūtės tekstų šis man pasirodė labiausiai "sukonstruotas", gal autorė tiesiog pamažu pereina prie kito žanro - nuo esė prie novelių, kurioms reikia konstrukcijos, siužeto. Man irgi šis tekstas labai priminė Bulgakovą ir dar kažką (šiuo metu niekaip negaliu atsiminti). Visos šios kilusios mintys nesutrukdė džiaugtis tekstu.

101933. Ramunei2007-11-14 13:33
Ka ten "pereina"! Jau seniai perejo.

101937. Majk :-) 2007-11-14 13:43
Mama - `Taupykim laiką, nekalbėk nesąmonių.` Tėtis - `[...]taupykim laiką, nekalbėk nesąmonių.` :)

101959. 50 dolerių kupiūra2007-11-14 16:39
Tekstas vežantis, turintis tikros jėgos. Yra tiesiog klasiškų gabalų. Įžvelgčiau gal vieną trūkumą - kiek per daug ištęstas tokiai tirštumai. Bet - tik gal...

101961. Liuce2007-11-14 16:54
slava bogu Giedros rasliavos sulaukiau. buvau jau taip savotiskai pasiilgus. sakau tai be jokios kvazuistikos.

101964. cc2007-11-14 17:23
Kaimui labai patiko-siurrealistinis, fainas, kaip švilpiko diena.

101974. varna2007-11-14 18:23
Visiška nuobodybė.

101975. Valdas2007-11-14 18:41
Ir man sudas.

101985. lin2007-11-14 19:17
Tekstas puikus. Tik ta istorija su vaziavimu i Palanga reikejo gal perkelti i kita ese, tai butu vieningesne si ir ne tokia istesta

101991. bri2007-11-14 19:44
Ar nepersistengta "konstruojant"? Artejant lig teksto pabaigos ima atrodyti, kad epizodas apie "pachmiela" skaitytas kitame kurinyje, gal vakar, gal uzvakar...

101997. AišV よ日2007-11-14 20:37
labas, よ日, Bri

101999. ragana Kornelija2007-11-14 21:03
aha, aš irgi tą kelionę į kurortinį miestelį nedvejodama išmesčiau į kitą kūrinį - šitam tai tik į naudą būtų. o to kito, į kurį išmesčiau, - neskaityčiau. iš jo man patiko tik "Net keista, kiek neįvardijamų žalumų turi iš po sniego lendančios pavasario samanos. Dėl drėgmės ir rūko kelkraščiai atrodė pasteliniai." gal čia tik mano problema, kad Radvilavičiūtė (kažkada labai mėgta) pasirodė kiek atsibodusi.

102001. AišV2007-11-14 21:10
labas, ragana, chau du ju du

102012. krankt2007-11-15 01:29
graziai Radvilaviciute raso, bet is opusiukas gal tikrai kiek perkrautas.

102018. ivs 2007-11-15 04:21
perskaitytas vienu ypu. su didziausiu malonumu. perskaiciau su tokiu smagumu, kaip kad eitum pasivaikscioti su naujais patogiais batais geru oru. o jau maniau, kad esu atpratus nuo ilgu tekstu, nebemoku nulaikyt demesio, viskas nervina, nebeturiu kantrybes, bet pasirodo nea.

102019. xX2007-11-15 04:33
Perkrautas šis Boeing 747 Large Cargo Freighter. Net nepakyla nuo žemės, nors pakilimo takas tęsiasi nuo Aušros Vartų g. iki pat Palangos tlt posūkio dešinėn. Purpteli ir vėl rieda, purpteli - ir vėl... Primygtinai rekomenduoju puse krovinio išmest tiesiai ant Afrikos skurstančios liaudies, nekreipiant dėmesio į liaudies nenudžiugimą labdara. Tegul ir jie paragauja neuždrausto vaisiaus. Taip pat rekomenduoju pakilimo taką trumpint iki humaniškai žmogiškų atstumų. Na ir dar - užsipilt ekologiško kuro, jo dabar yra ne tik visose vaistinėse, bet ir parduotuvėse, o kaina tikrai atitinka kokybę. Skūpas moka du, jei ne tris kartus.
P.S. O juk sakiau, kad blogas sumanymas mokėt už spaudos ženklus. Lyg kitokių ženklų nebebūtų likę.

102023. xX2007-11-15 04:55
ivsė mane tuoj pastatys į gerą vietą, išvardindama 10 kitokių ženklų nei spaudos lankai.

102025. AišV2007-11-15 05:02
ivs yra gyvatė, kuri energijos pertekliu maskuoja savo globalųjį bailumą. Ta prasme, kaip ryklys negali sustoti, jinai negali būti viena. Atsiranda bendruomeniniai stabai, šiuo atveju Giedrė. Tai smulkūs vagišiukai, kadangi vartotojiškų prekių nelabai galima, auklėjimas trukdo, tada idėjas kosėja.

102027. AišV2007-11-15 05:31
aha, vėl susuko xX`as - sako ivs yra kitokia. Na, gerai, gerai, xX`e - paliekam šį klausimą atvirą.

102028. ivs :))2007-11-15 05:36
as esu gyvate. tik kur jus matet energinga gyvate? o kad globaliai baili - tai cia teisybe. o kad negali buti viena - tai neteisybe. ivs negali ilgai istverti tarp zmoniu. pavargsta baisiai. turi butinai pabuti viena. daug ir ilgai.

102030. archyvaras2007-11-15 07:48
Taip, per ilgas pakilimo takas (XX teisus).

102032. gerbėjas (vis dar) 2007-11-15 10:39
Giedra,atsinaujink - lauksiu

102036. Katė2007-11-15 12:06
Graži impresijų pynė, atmiežta ironija ir autoironija. Ko Jūs vis mokote kaip rašyti? Kaip kokie a la gurvičiai...

102037. mie2007-11-15 12:10
taip, as irgi skaitau ir stebiuosi. man pabandytu taip patarineti iskart gautu i snuki.

102039. xX2007-11-15 12:37
mieste p, ar tik ne savo kailiu esi patyrusi, kaip saldu yra viešai konsultuoti kitus? Be jokio atlyginimo, visai nemokamai.

102041. kvailutė2007-11-15 13:07
o aš galvoju, kad (auto)ironija jau pradeda nusivalkioti. įdomu, kas ją pakeis.

102045. archyvaras2007-11-15 13:21
Autoironija ir autorefleksija jungiasi į postmodernią jungtį, kur kai kas ir nereikalinga ( man šis tekstas šiaip sau: būta/ parašyta Giedros intensyvesnių bei įtaigesnių tekstų, ne vienas ir ne du). Palyginimų link: pakilimo tako ilgis kaip Kenedžio aeruoste, o lėktuvas - Tu 134...Disproporcija ir aklam akivaizdi.

102047. xX2007-11-15 13:32
Skaitymo technologijų prasme, vientisa skaitmeninė pakilimo žarna man, pasirodo, yra žymiai priimtinesnė, nei trys popieriniai aerodromai. Perskaitymo prasme autoironija užgožia metapranešimą, ir jei koks durnius ar kokia gražuolė pastatytų mane prie geltonų plytų Halės turgaus sienos ir reikalautų tą metapranešimą išduoti - nors ir labai norėčiau, neturėčiau ką išduoti. O taip norėtųsi...

102064. skaitau nu ir ką :-( 2007-11-15 19:27
nerealiai nuobodus ir nervuojantis straipsnis. ypač ten su ta virga - nu gryni pletkai. vienžo, nieko gero, tik nebent pabaiga tokia nebloga buvo. bet pabaiga viso kūrinio negali ištempt. velniam jį dėt į pirmą puslapį? velniam apskritai į šatėnus kišt

102068. Subtilioji2007-11-15 19:55
Mane irgi nuvylė esė, ypač epizodas su Virga, nebent tiek, kas kažką panašaus, tik , tikiuosi, su kita Virga esu patyrusi ir aš.

102069. Prisidedu2007-11-15 20:01
Su Virgomis visada taip.

102073. AišV2007-11-15 20:50
pasakysiu trumpai ir aiškiai: fuck you.

102074. Padlyza 2007-11-15 20:59
AišV visuose Šatėnuose purslais taškosi, prisiurbė su austrais

102080. AišV2007-11-15 21:28
padlyza, niu, niu - negalėsiu, nieko švelnaus rudrai į ausį - būsiu suprastas, kaip podlyza. Vyrai, atvažiuokit pas mani į Vieną, žmonėmis tapsit, voratinklius nubrauksit

102084. Padlyza - AišV2007-11-15 21:33
O moterims tai netaikoma? Ar čia norėta pasakyti - žmonės.

102092. archyvaras2007-11-15 23:13
O pavadinimas kaip "viską prikalanti vinis"// arba vyraujantys vyriai // ar perduria visus teksto fragmentus? Nemanau, nemanau darsyk perskaitęs.

102103. virga2007-11-16 15:33
geras, vietom net labai

102113. matoma-nepastebėta2007-11-16 19:09
girtų tekstai įtaigauja, apygirčių komentarai - švilpiai

102115. Cyptyp2007-11-16 20:12
Stebiuosi tiesiog. Savimi. Aš PERSKAIČIAU tekstą. Ir tai nebuvo joks žygdarbis, kaip dažnai būna. Nekentėjau nuobodybės kančių. Tekstas pats persiskaitė be jokių užkliuvimų. O gal net mane perskaitė. Neturiu ko prikišti, nes NENORIU. Retenybė.

102118. xX2007-11-16 22:29
Cyptyp`p, turiu įtarimų, kad teksto perskaitymo tavęs (ir manęs) malonumas (hedonistinis, t.y. iracionalus, dar k. t.y. - neracionalus) netiesiškai (greičiausiai kvadratinis, jei ne kubinis netiesiškumas) priklauso nuo mūsų mėnulio fazės, mūsų paros laiko ir dar kažko, ko nežinau ir nenenoriu=noriu žinot. Aš va irgi nutaikiau vieną penkiaminutę progą, staigiai perskaičiau ir taip patiko, taip patiko, kad tiesiog ... na tiesiog ... na, sunku apsakyt. Kiekvienas turėtų apskaičiuoti, kada ką jam/jai (он/она/оно) reikėtųskaityt. Dar geriau būtų, jei kiekvienam ir, aišku, kiekvienai būtų asmeniškai personaliai duotu laiku prieinami tik tie str, kurie maloniai persiskaito. Na bet čia fantastika kol kas, galima tik pasvajot.

102156. tamsybė2007-11-17 19:42
Ar čia esė??? Ar novelė??? Klausimas šiaip jau neesminis, nes nežinojimas netrukdė skaityt. Bet vis dėlto?..

102176. archyvaras2007-11-18 09:15
Žanrų difuzija: persiliejimai, persipynimai, dreifai ir fantasmagoriška invazija autobiografiškuman, ko autoriai nieku gyvu neprisipažįsta...

102195. Skaitytojas2007-11-18 17:29
Rašyti tokią ilgą merkantilišką nuobodybę, ir tik tam, kad atkeršytų kažkokiai Virgai iš Panevėžio! Šiukštu. Radvilavičiūtė, kiek girdėjau, esą labai slepia asmeninį gyvenimą, tačiau čia iškloja tokių pikantiškų detalių dėlionę, kad tampa aiški net neturint darbo saugume praktikos. Štai moteris pasigiria, jog dėvi L dydžio marškinėlius (oho, kaip suplonėjo!), nekenčia storiulių (nuo tada, kai pagaliau pavyko, jei pavyko, pačiai sulieknėti?), savo šuniui siuva megztukus iš brangios mocheros, šuo nedidelis, nes pakanka 20 cm., kad vyras su jauna asistente jau tupi Amerikoje, ten išdūmė ir duktė, vadinasi, ji yra vieniša, laisva moteris, nes apie elektriką jau nieko nebeužsimena. Neaišku tik tai, kodėl ji pati Amerikoje slaugė senukus, jei tuo metu duktė buvo ne tokia ir didelė, o vyras gerai uždirbdavo? Gal ne ta Virga, o pati norėjo senukų turto? Pagaliau, koks negražus veiksmas: paskambino draugei, kad ši sužinotų daugiau apie tą Virgą ir netrukus gavo atsakymą... Ar jau tada Radvilavičiūtė dirbo saugume, ar dar tik rengėsi? Kažkaip baisiai neskanu viskas. Ar čia literatūra, ar atsilapojimas?

102197. lin>skaitytojui2007-11-18 17:42
Nesirupinkite del asmeniniu gyvenimo peripetiju persipinimo tekste. Jos ir sudaro sio teksto gyvybe. Geriau ziurekite, kaip parasytas tekstas. O parasytas jis talentingai. Todel jokios jusu redukcijos i asmeninio gyvenimo paslapties atskleidima nei atima ko is teksto, nei prideda. Jis gyvena savo gyvenima, nepriklausoma nuo pacios autores. O musu komentarai mirs. Deja...

102198. archyvaras2007-11-18 17:44
Talentingas literatūrinis atsilapojimas nėra pretekstas žmonėms - kvotėjams ir juristams - inkriminuoti Giedrai R. tariamą nusikaltimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą, nes aukščiau rašęs komentarą Skaitytojas tėra rašytojo F. Kafkos sukurtas herojus. Literatūrinė byla nutraukiama, ir procesas neįvyks.

102199. Skaitytojui2007-11-18 18:04
Šlykštu, bičiuli,čia jau knaisiojamasis po tai, kas su kūriniu neturi nieko bendra.O gal Jums tekstas - tik pretekstas negražioms intencijoms viešai pavalkioti kito žmogaus asmeninį gyvenimą?

102202. Tradicija - skaitytojui2007-11-18 18:56
Skaitytojas daro ta pati, kuo kaltina Autore. Gal tai ir yra Virga? Skaitytojo maniera ypac niekinga ir slyksti, menkas zmogeliukstis.

102203. Tradicijai2007-11-18 19:05
.. buvo tokia ABR, beje dideliausia Giedrės draugė, kuri ne tik asmeniškumais "sužavėdavo" apie 90 proc. šių komentatorių, bet ir taip paralyžuodavo bet kokią kūrybinę išraišką, vos krūtantį/nusilpusį kūrybinį pradą gyvą užkasdasvo į žemę, kad net nuo dabartinių pūvėsių nusisuka net pramintę ir turtingi elitovscai. ABR mirė, tegyvuoja ABR.

Patebėjai ant savęs - jau nebešlykštu kaip ir. Tfiu, tradicija. Tradicijos turi irgi keistis. Keiskis.

102206. Aurelija-Skaitytojui2007-11-18 19:16
Faktas, pinigus pavogė G.R. Atsilapojimas man irgi nepatiko, ypač apie šunį. Nu kam rašyti, kad vaikelis gali būti ne nuo vyro, o nuo kažkokio a.a. poeto. Jūs neteisus tik dėl vieno: ji ne storulių nemėgsta, nes pati yra labai stora, man rodos ji nemėgsta merkantiliškų notarių.

102211. ABR2007-11-18 19:27
Jezau, mirstu is juoko nuo sito bardako... Parasykit kas dar apie atsilapojimus.

102213. Tradicija2007-11-18 19:32
Zmogus elgiasi saziningai, be to, is tikruju viena kita moteris negali psakyti, kieno vaikas, jei tuo metu mylejo kelis.Mano exhusbando exwife taip pat perpykusi jam sakydavo, "cia ne tavo vaikas, valink", o jis: "nesvarbu, kad ne mano, as ji myliu". Uztai savo exhusband gerbiu iki siol, nors jau nebemyliu ir nebegyvename kartu.

102214. Literatas2007-11-18 19:38
Nežinau, kas tas poetas, bet eilutė: "ant stalo apšviesto briaunos..." yra iš V. Nabokovo eilėraščio.

102215. Subtilioji - Aurelijai2007-11-18 19:41
Giedra ne stora, atsipeikek, labai idomi moteris, labai

102216. ABR (AišV IP 78.62.4.37)2007-11-18 19:43
.. matot, kaip lengva išvilioti savimylas. Čia apie ABR. Dabar pamokink čia visus kaip gyvent, ebolizuotai, prašyčiau.

Šiaip laikas nešdintis visiems, kuriems užgijo visos žaizdos nuo rusams padarytų reformų (oligarchai, kgb "rezervas", pramitę dipukai, anstoliai, moralizuojančios senmergės, švietimo pakasynos, ......) ir pamiršt visus sužeidimus (nutrauktas kojas, išdegintas akis, sužalotas rankas) ir nuryti senės ABR rypavimus prozektoriume, kad mes exlavonai kalti, kad senė ABR negali, matai, atsinešti jai pienelio iš gretimos gatvės, o mes šlykštynės, matai, nepadedam. Tfiu, kokia šlykšti praeitis. Pmirškim - pasaulis platus ir ne toks jau bukas ir žiaurus, kaip Lietuvos elitas (ABR, bri, Giedra, xX`as, ežeras, toto .......)

102217. Subtilybei2007-11-18 19:47
Lyg stora ir įdomi negalėtų sutilpti viename :)))

102218. skaitytoja2007-11-18 19:49
nu labai įdomi diskusija, labai. O gal čia G.R. sau reklamą darosi?

102219. Aurelija>Subtilijai2007-11-18 19:49
Pati tu atsipeikėk. Važiavau su ja troliu nuo Gėlių stotelės. Ji telpa tik ant priekinių trijų kėdžių.

102220. subtiliajai2007-11-18 19:52
as irgi maciau , ji labiau ridenasi negu eina

102221. ABR2007-11-18 19:53
Pritariu, ji faktiškai dunda...

102222. dar subtiliajai 2007-11-18 19:55
jos L dydis ne pro kur, tik XXL, ot save pagrazino

102226. taisytina 102216 (78.62.4.37)2007-11-18 20:08
102216 turėjo būti ne "ABR", o "apie ABR". Ir neklausykit šitos žiaurios senmergės kliedesių, kad tai specialiai buvo suklysta. Tokios šiukšlės ABR, kaip ir kokios uošvės "VISKĄ ŽINO". Nepakeisi.

Beje 78.62.4.37 ne AišV.

El. Redakcija: Dar ir kaip AišV.

102227. Subtilioji2007-11-18 20:13
Mergos, ka cia malat, "stora-nestora", tai jus perkorusios anorektikes, nenulipat nuo svarstykliu, skaiciuodamos gramus. Ziurekit didesniu dalyku, saskambiu, atviro nervo, juk tai kaip ne kaip menine ismone

102230. e.redakcijai2007-11-18 20:33
78.62.4.37 yra dinaminis teo IP, kodėl tokie užtikrinti? Pasižiūriu kartai per gugelį, kievieną dieną vis kitas. Ką per TV rodė ar ką. Gal geriau manęs paklauskit. Nustokit e.redakcija vizgint šunies. Balamutinat tik mergas.

102264. dar ta pati (AišV) (102230)2007-11-18 23:57
.. ir koks durnius norės pasirašyti to debilo (AišV) nicku. Kas antras žodis myliu, myliu, myliu save.

102301. Tradicija2007-11-19 09:22
AišV geria nuolat, todėl visus myli, beje, mylėti nėra taip blogai

102306. Katė2007-11-19 14:42
Storulės paprastai turi gerą humoro jausmą.

102332. lalylia2007-11-19 20:02
toj vietoj, kur apsižliumbiama "Valandose", aš irgi apsižliumbiau, nors filmą žiūrėdama žiovavau. Ir vyro paklausta, ko žliumbi, irgi būčiau sakius: "torto gaila". Mat anas įpratęs, kad man nieko neskauda, niekad, uhuhu.

102333. tomas :-( 2007-11-19 20:30
atsiprasau, bet rasymas apie varpas degtines buteliuose - tai paprasciausia beskonybe. Nuobodus paistalai ir tiek.

102335. Lachudra :-( 2007-11-19 20:58
Nieko tu, Tomai, nesupranti, varpa, kokia ji bebutu, moteriai visada kels asociacijas apie derlinguma

102351. cikada2007-11-20 10:28
o ka? destymas geras, stilius geras, truksta giedrai tik siuzheto...

102355. mie - cikadai2007-11-20 10:49
pasiziurek ko tau truksta. pamates issiziosi.

102363. cikada>mie2007-11-20 11:13
man visada truksta kokiu 100 g...a ka?

102365. mie2007-11-20 11:15
absol nieko.

102371. archyvaras2007-11-20 11:33
Siužeto yra perdaug. Siuž-etinių atsišakojimų. Jie ir blaško, išcentrina dėmesį, apninka nekantra vardan Čechovo: ar pakabintas šautuvas iššaus, ar...

102373. mie - archyvarui2007-11-20 11:35
sautuvas issove, nes paaiskejo kodel virga ja apvagino. jeigu susemtume visus kmynus, kurios tu isrankioji is tekstu, uztektu kmynu pyragui.

102383. cikada>archyvarui2007-11-20 12:21
nejuokinkit, dabar, pripratus prie bombikiu ir rechkomis priverstu zharnu, jus laukiate shautuvelio? sakychiau, jau senamadishka ir senamadishku ishvadint, heheh...

102384. miestei nuo archyvaro2007-11-20 12:21
Iššovė, bet ne tekste: tai ir pakvipo ne paraku, o ...

102385. cikadai nuo archyvaro2007-11-20 12:25
Rupų humorą turi savy, cikada, bet, atleisk, subtilumu nepasižymėjai niekada...

102389. cikada2007-11-20 12:33
uje, ir vel man dvejetas?... vis per ta daujotyte...

102390. mie - archyvarui2007-11-20 12:35
as perskaiciau vienu ypu, man to ir gana. ir nepakvipo man niekuom. as isitikinus, kad yra rasytoju, kaip ir dailininku, kurie negali blogai parasyt ar nutapyt. ju pats blogiausias tekstas vistiek bus geras. vakar ziurejom paveikslus vieno dailininko. labai ansktyvus, studiju laiku. man rodos, jis labai pazenge pirmyn, neatpazistamai. bet sutinku su pastebejimu, kad metaforos konstravimo budas liko toks, koks buvo tada. vadinas, jau tada jis buvo susiformaves menininkas. su laiku igavo meistriskumo, kai nebegali suklysti, kai padaro viska, ko tik panorejes. siaip gyvenime, archyvarai, kai susitinku ta dailininka, ziuriu i ji kaip i dieva. o jis to net neitaria. zinoma, pazistu ji labai mazai, be jo zmogisku silpnybiu, kurios, zinoma, erzintu. va taip ir su G.R. garbinu ja is tolo.

102396. Tradicija2007-11-20 12:52
Būtų smalsu sužinoti to Dailininko-Dievo incialus

102398. mie2007-11-20 12:58
kurgi nebus smalsu.

102399. mie - tradicijai2007-11-20 13:01
o suzinojes iskart pasakytum: fui, sioks toks. o man dievas. gal pernai buvo dvi jo dideles parodos vienu metu. dieviskos.

102400. miestei nuo archyvaro2007-11-20 13:12
Garbinu arba negarbinu kuriančiojo tekstą, lyginu autoriaus kūrybos kontekste, paskum ir kitokiame kontekste. Atsiprašau, bet man asmuo visiškai nesvarbus: tebūna autoriai - Anonimai ( šaunus Kvailutės pasiūlymas nebus priimtas?). Tarpe kūrėjų dievų neturiu, vien - pusdievius ( daugų daugiausiai!). Piešti - nė lašo gabumų neturiu, tad kone visi dailinykai man - pusdieviai.

102402. cc - Mie2007-11-20 13:17
Tai gal ne jis, o ji ?

102403. mie - cc2007-11-20 13:21
jis. o kas butu ji?

102407. cc - Mie2007-11-20 14:16
...garbinu ją iš tolo.:)

102408. cc - Mie2007-11-20 14:17
Gal Filistavičius ?:)))

102409. mie - cc2007-11-20 14:24
"garbinu ja is tolo" buvo pasakyta apie R.G. "giedra radvilaviciute" iseina issifravus. kai skaitai mano protingas mintis, tai susikaupk truputi, nelesink tuo paciu metu vistu ir neakek pudymo, tuomet ir klausimu neiskils.

102410. mie - cc2007-11-20 14:26
o filistovicius tai suprask "ji". nu cece?

102420. cc2007-11-20 15:43
:)))

102432. miestei nuo varnos2007-11-20 19:50
Mieste, kaip galima "išsižioti" pamačius ko tau trūksta?

102433. mie - varnai2007-11-20 19:58
issizioti galima labai paprastai, apatiniam zandikauliui leidziant nukristi zemyn, link krutines lastos, kad tarp apatiniu ir virsutiniu dantu atsirastu kokiu septyniolikos centimetru tarpas, liezuvis tuo tarpu gali kaboti laisvai. pabandyk tai padaryti pries veidrodi, jeigu vis dar sunkiai isivaizduoji.

102436. varna2007-11-20 20:16
Nesigauna 17 centimetrų. Gaunasi, geriausiu atveju, du coliai. Net prieš veidrodį. Bliamba, gal naują veidrodį nusipirkt?

102437. varna2007-11-20 20:17
O gal naują liniuotę?

102438. varna2007-11-20 20:17
O gal pas žandikaulistą nueit?

102439. varna (galutinai pasimętusi)2007-11-20 20:18
O gal susipažint su nauju dantistu?

102440. Kyra Kiaukt :-( 2007-11-20 20:18
Nuobodus tekstukas. Visko gerokai per daug, metaforos nepaslepia žurnalistinio stiliuko. Skitant jaučiama tikra monotonija, lyg toks ritmas būtų: na- nana - nana - nana. Na- nana- nana- nana. Ir taip be galo. Ima erzinti gerokai,kai tekstas toks ilgas. Jei būtų trumpesnis, dar pusė bėdos. Su Bulgakovu nelabai matau ką bendro, jis bent jau nebuvo nuobodybė. Gal norėta pateikti paprastos kasdienybės vaizdą, bet išeina tik minčių kratinys. Tiksliau faktų kratinys. Lyg koks statistinių duomenų surašymas per visą tekstą. Ne veltui autorė pati apie Virgos duomenų surašymą kalbėjo - visas tekstas atrodo lyg sausi faktai:) Matyt, esu atsilikusi nuo gyvenimo, bet štio teksto prasmės tai nelabai, žinokit matosi. P.s. patiko voverės plaukų teptukas. Tik kažin, ar tokių esti? P.p.s. Gaila voverės.

102442. mie2007-11-20 20:24
esti. labai minksti. dar esti sabalo plauku. gaila sabalo. dar esti sintetiniu, tuomet ko gaila?

102443. Kyrai Kriaukt nuo varnos (krankt)2007-11-20 20:28
Pirma. Faktų kratinys yra enciklopedija. GR tekstas tėra mėšlo rinkinys. Antra. Voverės uodegos plaukų teptukai tikrai egzistavo. Bet tai ne faktas - tai mėšlas, net mėšlas. O voverės negaila - taip jai ir reikia, rupūžei.

102444. mie - varnai2007-11-20 20:30
kodel egzistavo? ir dabar egzistuoja, visi aziatai tokiais paiso.

102445. varna (patikslina mintį)2007-11-20 20:31
Suprantu, kai kas paklaus kodėl voverės negaila - taip jai ir reikia, rupūžei? Juk voverė ne rupūžė, o ir plaukų, iš kurių būtų galima padaryti teptukus ji neturi. Bet negi, žmogau, viską pulsi aiškinti? Tam ir gyvenimo gali neužtekti.

102446. miestei nuo varnos2007-11-20 20:33
Na, turėjau omeny riboto intelekto arealą tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Tobiš, Vytauto imperiją.

102447. mie 2007-11-20 20:33
tuo labiau tokia mazyte burnyte, kuri atsidaro tik du colius, labai sunku paaiskinti.

102448. mie - varnai2007-11-20 20:35
is kas blogai toj tobis vytauto imperijoj?

102449. varna (apgailestauju dėl mažo snapo)2007-11-20 20:37
Taip, prisipažinsiu, cepelino praryti vienu ypu negaliu. Tenka mėgautis mažais kąsneliais.

102450. mie2007-11-20 20:38
ne beda, ir taip storas.

102451. varna (apie imperiją)2007-11-20 20:38
O kas gerai? (bliamba, kaip koks žydas atsakiau, ir net nepastebėjau)

102452. varna (nusivilia savo fiziologiniais trūkumais)2007-11-20 20:42
Ak, teks eilinį kartą važiuoti valgyti pas kiniečius - bent jau lazdelėm, kaip žmonės, valgo.

112563. balionelis2008-03-20 20:10
giedra saunuole! ir nera cia ko knistis po patailais! nebukit lietuviai!

169181. nuobodu ir kartojasi :-( 2009-09-01 00:56
Vis atsinmenu Giedros "literatūrinę išmonę" pirmoj knygutėj, kur ji aprašo kelionę į Taliną:" Batas darėsi pilnas kojos, nosis - snarglio". Tai čia to snarglio vis daugiau. Sutrumpinus viską bent perpus, būtų įmanoma skaityti. O dėl "nežinojimo", nuo kurio vyro vaikas, tai čia toks primityvus kerštas exvyrui Giedriui. Tam kuris kalbininkas, ne poetas (šitam tekste).

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:57 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba