ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-10 nr. 788

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. ApsakymaiTURINYS (26) • ELENA BALIUTYTĖ. Kodėl esė? (103) • -js-. Sekmadienio postilėANDRIUS MARTINKUS. Bažnyčia ir maištas (1) • ELISABETH GERLE. Visuomenės pilietinė raida iš Švedijos perspektyvosSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės (1) • GEDIMINAS GRIŠKEVIČIUS. Senas inventorius (1) • Užsakomoji mirtis (4) • VALDAS GEDGAUDAS. Karalystės lopšinės (9) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Vykęs eksperimentas su meileVšĮ "Šiaurės Atėnų fondas". Gerbiamieji skaitytojai!VIRGINIJA MIKUTAVIČIŪTĖ. Senoji krosnisVALDAS STRIUŽAS. Galas turi dvi lazdasSudarė KOVO AŠTUNTASIS. Mūsų dienos kaip šventė (17) • LAIŠKAI (128) •

Apsakymai

STEFAN ZWEIG

[skaityti komentarus]

iliustracija
Anton Bruehl. Cilindrai. 1929

Melo pomėgis ir tiesos meilė


Mieliausiai nešiočiau kaukę ir keisčiau vardus.
Iš Stendhalio laiško

Nedaug kas labiau melavo ir aistringiau mistifikavo pasaulį už Stendhalį, nedaug kas išsamiau ir nuodugniau už jį sakė tiesą. Nesuskaičiuojami jo maskaradai ir apgaulės. Viena krinta į akis nespėjus atversti knygos, ant viršelio ar pratarmėje, mat knygos autorius Henri Beyle’is niekada nesiteikia kukliai ir paprastai prisistatyti tikruoju vardu. Tai jis savavališkai prisilipdys aristokrato titulą, tai apsimes kažin kokiu Cezariu Bombet ar prie inicialų H. B. pridurs paslaptingą santrumpą A. A., po kuria pats velnias neturėtų įtarti perdėm kuklaus "ancien auditeur", mūsiškai "atsargos auditoriaus"; tik slapyvardžiu prisidengęs, tik klaidindamas, jis jaučiasi saugus. Kartais apsimeta pensijon išėjusiu austrų valdininku, kartais – "ancien officier de cavalerie"1; mieliausiai dangstosi kraštiečiams mįslinga pavarde Stendhalis (pagal mažą Prūsijos miestelį, įamžintą tokių karnavalinių rašytojo užgaidų). Jei pažymi datą, gali lažintis, kad ji neteisinga; jei pratarmėje sakosi romaną "Parmos vienuolynas" parašęs 1830 m. tūkstantis du šimtai mylių nuo Paryžiaus, tai tėra juokdarystė, nes iš tikrųjų romanas parašytas 1839 m. pačiame Paryžiaus centre. Prieštaravimai paknopstom grūdasi per kits kitą ir tada, kai jis pasakoja apie konkrečias savo gyvenimo aplinkybes. Antai vienoje autobiografinių apybraižų iškilmingai skelbiasi buvęs mūšio lauke prie Vagramo, Asperno ir Eilau; tai grynas melas, nes dienoraštis nepaneigiamai liudija tomis valandomis jį jaukiai tūnojus Paryžiuje. Kelissyk pasakoja apie ilgą ir svarbų pokalbį su Napoleonu, tačiau – o likimo ironija! – kitame tome aptinkame kur kas įtikimesnį prisipažinimą: "Napoleonas nesileisdavo į kalbas su tokiais kvaišomis kaip aš". Todėl reikėtų apdairiai suklusti ties kiekvienu Stendhalio teiginiu ir ypač nepatikliai skaityti jo laiškus, kuriuos jis, tariamai baimindamasis policijos, nuosekliai pažymi neteisingomis datomis ir kaskart pasirašo vis kitu slapyvardžiu. Jei jis ramiai vaikštinėja po Romą, kaip atgalinį adresą, be abejo, nurodys Orvjetą; jei sakosi rašąs iš Bezansono, tą dieną iš tikrųjų leidžia Grenoblyje; kartais metai, dažniausiai mėnuo nurodyti neteisingai, parašas bemaž visada išgalvotas. Vis dėlto Stendhalis kvailioja ne tik iš baimės atsidurti juodajame austrų policijos kabinete, kaip mano daugelis, bet ir dėl įgimto, gaivališko troškimo mulkinti, stulbinti, apsimesti, slapstytis. Tarsi patyręs kovotojas, meistriškai valdantis blykčiojančią rapyrą, Stendhalis žarsto aplink savo asmenį mistifikacijas ir slapyvardžius, kad tik koks smalsuolis neprieitų pernelyg arti, – jis niekada neslėpė šio aistringo pomėgio apgaudinėti ir intriguoti. Vieno pasipiktinusio bičiulio laiške kaltinamas begėdiškai pamelavęs, to paties laiško paraštėje ramia širdimi brūkšteli: "Vrai!" – "Tiesa!" Drąsiai, su ironišku pasimėgavimu įrašo dokumentuose neteisingus tarnybos metus, skelbiasi esąs lojalus tai Bourbonams, tai Napoleonui; kad ir ką parašytų – spaudai ar privačiai – visur liula netikslumų it kurkulų pelkėje. O kur dar melagingumo rekordas, toji paskutinė mistifikacija, pagal testamentą iškalta jo antkapio marmure Monmartro kapinėse! Ir šiandien čia gali perskaityti klaidinantį įrašą "Arrigo Beyle, milanietis" virš paskutinės poilsio vietos tikro prancūzo, pakrikštyto Henri Beyle’iu ir (savo didžiuliam apmaudui!) gimusio apgailėtiname provincijos mieste Grenoblyje. Net mirtį jis panoro pasitikti su kauke, net prieš ją stojo apsivilkęs romantišku apdaru.

Ir vis dėlto: nedaug žmonių yra išpažinę pasauliui tiek daug tiesos apie save kaip šis apsimetinėjimo meistras. Prireikus Stendhalis sugebėdavo tiesą sakyti taip pat tobulai, kaip šiaip mėgdavo meluoti. Su pradžioje gluminančiu, dažnai net gąsdinančiu, galiausiai nuginkluojančiu atvirumu jis pirmas drįso garsiai ir be užuolankų išsakyti tokius intymiausius išgyvenimus ir refleksijas, kuriuos kiti skubiai aptemdo arba išstumia, nepasiekusius sąmonės slenksčio. Mat, sakydamas tiesą, Stendhalis toks pat drąsus, net įžūlus kaip ir meluodamas; abiem atvejais jis nedvejodamas peršoka bet kokius visuomenės moralės barjerus, prasmunka pro bet kokias vidinės cenzūros užkardas ir sienas; baikštus gyvenime, drovus su moterimis, jis atkunta vos griebęsis plunksnos; tada jam netrukdo jokie "susivaržymai", priešingai, vos aptikęs savyje tokį pasipriešinimą, jis puola jį ir išplėšia į dienos šviesą, kad kuo objektyviau išskrostų. Kas labiausiai jį varžė gyvenime, su tuo jis geriausiai susidoroja kaip psichologas. Taip jis intuityviai, lydimas tikros genijaus sėkmės, jau apie 1820 m. perkrimto kai kurias įmantriausias sielos mechanikos sklendes ir spynas, kurias tik po šimtmečio, pasitelkdama sudėtingą ir išmoningą aparatą, išardė ir rekonstravo psichoanalizė, – Stendhalis savo įgimta ir meistriškai lavinama psichologo įžvalga vienu šuoliu užbėga už akių kantriai į priekį besistumiančiam mokslui. O juk vienintelė jo laboratorija tėra savęs paties stebėjimai; vienintelis instrumentas – viską skrodžiantis, aštriai išgaląstas smalsumas. Jis stebi, ką jaučia, ir tuoj pat tai išsako – tiesiai ir įžūliai, ir kuo drąsiau, tuo išraiškingiau, kuo intymiau, tuo aistringiau. Savo bjauriausius, savo slapčiausius jausmus jis tiria su didžiausiu pasimėgavimu: pakanka prisiminti, kaip dažnai, kaip fanatiškai giriasi neapykanta tėvui, kaip pašaipiai pasakoja, kad gavęs žinią apie jo mirtį ištisą mėnesį bergždžiai stengėsi pajusti skausmą. Nemaloniausi išgyvenimai dėl seksualinių sutrikimų, nuolatinės nesėkmės su moterimis, beribės garbėtroškos krizės – visa tai Stendhalis pateikia skaitytojui taip dalykiškai ir tiksliai, tarsi išskleisdamas prieš jį generalinio štabo žemėlapį: čia aptinkame kliniškai blaiviai, su privačiausiu ir subtiliausiu atvirumu aprašytus išgyvenimus, apie kuriuos prasižioti – kur jau ten patikėti spaudai – iki jo nedrįso nė vienas žmogus. Kaip tik tai – tikrasis jo žygdarbis: skaidriame, egoistiškai šaltame jo proto kristale amžiams įšalo ir išliko ainiams keletas vertingiausių sielos potyrių. Jei ne šis keisčiausias apsimetinėjimo meistras, mažiau žinotume tiesos apie jausmų pasaulį ir jų pragarą. Kas bent kartelį buvo atviras sau, toks buvo visada. Kas atspėjo savo paties paslaptį, atspėjo ją visiems.

Portretas


Tu es laid, mais tu as de la physiognomie.2
Dėdė Gagnonas jaunajam Henri Beyle’iui

Prieblanda mažoje mansardoje Rišeljė gatvėje. Ant rašomojo stalo dega dvi vaško žvakės, visą popietę Stendhalis rašo savo romaną. Staiga meta plunksną: šiandien gana! Pailsėti, išeiti, gerai pavalgyti, prasiblaškyti smagiu pokalbiu, moterų draugija! Jis susiruošia, užsivelka surdutą, pasitaiso ševeliūrą: dabar tik vienas trumpas žvilgsnis į veidrodį! Nužvelgia save, ir tą pačią akimirką sardoniška raukšlė iškreipia lūpų kampučius: ne, jis sau nepatinka. Koks prastas, grubus buldogo snukis – apvalus, raudonas, miesčioniškai riebus; ak, kaip bjauriai išsikėtojo šio provincialaus veido viduryje stora, gumbuota nosis plačiomis šnervėmis! Tiesa, akys ne tokios nevykusios, nedidukės, juodos, blizgančios, nutviekstos neramios smalsumo šviesos; vis dėlto pernelyg giliai įsodintos po tankiais antakiais ir sunkia kvadratine kakta: dėl šių akių pulke jį kadaise pravardžiavo le Chinois, kinu. Kas dar gero šiame veide? Stendhalis niršdamas apžiūrinėja save. Nieko gero, nieko dailaus, nė menkiausios užuominos į proto lakumą, viskas gremėzdiška ir vulgaru, pasiučiausiai miesčioniška; negana to, apvali, rudos barzdos rėminama galva – dar bene geriausia šio netikusio kūno dalis; išsyk pasmakrėje gūžiu stirkso pernelyg trumpas kaklas, o žemiau Stendhalis apskritai nedrįsta pažvelgti, mat nekenčia savo kvailai išvirtusio pilvo, per trumpų, negražių kojų, taip sunkiai velkančių Henri Beyle’io masę, kad mokyklos bičiuliai jį visada pravardžiuodavo "vaikščiojančiu bokštu". Vis dar dairosi Stendhalis veidrodyje kokios nors paguodos. Gal rankos, na taip, rankos – pusė bėdos, moteriškai švelnios, lanksčios, smailais, nudildytais nagais, jos kiek liudija protą ir kilmingumą; oda irgi – jautri, švelni kaip mergaitės, subtilesniam skoniui ji gali šį tą pasakyti apie jo aristokratiškumą ir taktą. Tačiau kas mato, kas pastebi tokias moteriškas smulkmenas vyro išvaizdoje? Moteris visada tedomina veidas ir stotas, o šie – jis tai žino ištisus penkiasdešimt metų – beviltiškai plebėjiški. "Baldų apmušėjo galva", – pasakė Augustinas Filonas3 apie jo marmūzę, o Monselet4 apibūdino jį kaip "diplomatą bakalėjininko veidu"; tačiau net šis įvertinimas Stendhaliui atrodo pernelyg palankus, nes dabar, niūriai spitrėdamasis į negailestingą veidrodį, jis sprendžia pats: "Macellaio italiano", italų mėsininko veidas.

Kad bent šis riebus, masyvus kūnas būtų brutaliai vyriškas! Juk yra moterų, pasitikinčių plačiais pečiais, moterų, kurioms kazokas kai kada mielesnis už dendį. Tačiau – kokia niekšybė! – ši nerangi prasčioko figūra, ši pilnakraujystė tėra butaforija, kūno veidmainystė, ir Stendhalis tai puikiai žino. Šiame milžino kūne dreba ir virpa bemaž liguistai jautrių nervų kamuolys, – visi gydytojai stebėdavosi juo kaip "monstre de sensibilité". Ir – likimo pokštas! – šitokia peteliškės siela įsprausta į tokią mėsos ir riebalų gausybę: matyt, koks vaiduoklis kadaise naktį dar lopšyje bus sumainęs kūną ir sielą, – juk dėl menkiausio jaudulio šąla ir virpa ji, liguistai jautri, savo dramblotame apvalkale. Pravers langą gretimame kambaryje – ir nušiurpsta smulkių gyslelių nusėta oda, trinktels durys – ir padūkusiai sudilgsi nervai, pasklis nemalonus kvapas – ir apsvaigsta galva, šmėkštels netoliese moteris – ir užplūsta nerimas, jis sutrinka, gąsčiojasi arba iš drovumo elgiasi šiurkščiai ir nepadoriai. Nesuprantamas mišinys! Kam tokiam gležnam ir pažeidžiamam jausmui tiek mėsos, tiek riebalų, kam toks pilvas, toks gremėzdiškas vežiko skeletas; kam toks netašytas, atstumiantis, nerangus kūnas tokiai sudėtingai ir dirgliai sielai?

Stendhalis nusigręžia nuo veidrodžio. Nepataisoma išvaizda, jis tai žino nuo jaunystės. Negelbsti nė anas siuvėjas burtininkas, įtaisęs liemenėje korsetą, kilstelėjantį nudribusį pilvą, ir pasiuvęs šaunias, kiek patrumpintas kelnes iš Liono šilko, paslepiančias juokingai trumpas kojas; negelbsti nei priemonės plaukams, jaunatviškai parusvinančios seniai pražilusias žandenas, nei pliką kaukolę slepiantis elegantiškas perukas, nei konsulo uniforma aukso apvadais, nei nugludinti, spindintys nagai. Gal šie triukai triukeliai kiek pačiusto ir papusto, pridengia riebalus, uždangsto sukriošimą, tačiau nė viena moteris neatsigręš į jį einantį bulvaru, nė viena nepažvelgs su jaudulio ekstaze į akis kaip madam Renal jo Žiuljenui ar madam de Šastelė jo Liusjenui Levenui. Ne, niekada jos nekreipė dėmesio į jį, net tada, kai buvo jaunas leitenantas, ką jau dabar, sielai aptekus taukais ir senatvei išvagojus kaktą raukšlėmis. Vėlu, pralošta! Tokiu veidu nepatirsi laimės tarp moterų, o kitokios laimės apskritai nėra!

Tad belieka būti protingam, lanksčiam, patraukliai sąmojingam, įdomiam, belieka sugebėti nukreipti dėmesį nuo veido prie vidinių teigiamybių, apakinti ir suvilioti netikėtumu ir gražbylyste! "Les talents peuvent consoler de l’absence de la beauté", prireikus sąmojingumas gali pakeisti grožį. Kai fizionomija tokia nevykusi, moteris reikia patraukti protu, jei jau neįstengi paveikti jų juslių estetiškai. Reikia pasirodyti melancholiškam su sentimentaliomis ir ciniškam su lengvabūdėmis, o kartais ir atvirkščiai, reikia nuolat būti budriam ir sąmojingam. "Amusez une femme et vous l’aurez".5 Protingai pasinaudoti kiekviena silpnybe, vaidinti įkarštį, kai esi visiškai šaltas, ir atšiaurumą, kai liepsnoji, stulbinti permainomis, gluminti triukais, nuolat rodytis kitokiam nei visi. Ir pirmiausia nepraleisti nė menkiausios progos, nesibaiminti nesėkmės, juk pasitaiko, kad moterys pamiršta vyro veidą, juk vieną keistą vasaros naktį pati Titanija6 pabučiavo asilo galvą.

Stendhalis užsideda madingą skrybėlę, pasiima geltonas pirštines ir nutaiso prieš veidrodį šaltą ironišką šypseną. Taip, kaip tik toks jis šįvakar pasirodys pas madam T. – ironiškas, ciniškas, lengvabūdis ir šaltas kaip akmuo: reikia apstulbinti, sudominti, apakinti, reikia pridengti šią apgailėtiną fizionomiją tviskančia žodžių kauke. Būtina išsyk priblokšti, išsyk patraukti dėmesį į save, – vidinį neryžingumą geriausia pridengti įžūlybėmis. Jau leisdamasis laiptais jis apmeta stulbinantį pasirodymą: šiandien jis lieps tarnui pranešti, kad atvyko ponas prekybininkas Cezaris Bombet, paskui įžengs į saloną, ten mėgdžios vilnos pirklį, plepų rėksnį, niekam neleisdamas prasižioti, puikiai ir įžūliai taukš apie savo įsivaizduojamus sandorius tol, kol visų gyvas susidomėjimas nukryps tik į jį ir moterys apsipras su jo veidu. Paskui dar anekdotų fejerverkas, sąmojingų ir riebių, kad sudirgintų jų jusles, tamsokas kampas, paslaugiai pridengiantis kūną šešėliu, pora stiklinių punšo: ir kas žino, gal vis dėlto apie vidurnaktį moterims jis pasirodys žavus.


------------------------------------------
1 Kavalerijos atsargos karininkas (pranc.).
2 Tu bjaurus, bet turi savo veidą (pranc.).
3 Pierre Marie Augustin Filon (1841–1918) – prancūzų rašytojas, dažnai pasirašinėdavęs pseudonimu Pierre Sandrié.
5 Sudominkite moterį, ir ji bus jūsų (pranc.).
6 Šekspyro pjesės "Vasarvidžio nakties sapnas" personažas.


Iš: Stefan Zweig. Drei Dichter ihres Lebens. S. Fischer Verlag, 1982
Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:55 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba