ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-01 nr. 871

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAMŪNAS JARAS. Kambario tamsa. Galva. Smuikininkė (25) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Tarkim: vinilas (77) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Sekmadienio postilė (16) • Su garsiu islandų politiniu veikėju JÓNU BALDVINU HANNIBALSSONU kalbasi Kasparas Goba ir Ieva Puķe. Politinė saga (5) • DONATAS KATKUS. Muzikos magas Jonas Aleksa (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (72) • SKAIDRA TRILUPAITYTĖ. Totalitarizmas ir sovietinio meno vertinimo problemos posovietinėje Lietuvoje (3) • MARIUS BUROKAS. Išsižadėjimai (24) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (41) • RENATA ŠERELYTĖ. Ištartas (1) • MARIUS DYGLYS. Maldingos kelionės prie negendančių Barboros Žagarietės palaikų (33) • LEONARDAS JONUŠKA. VėlinėsREDAS DIRŽYS. Manifestai (12) • Man patinka pasakyti ką nors ne taip (420) • 2007 m. gruodžio 8 d. Nr. 46 (872) turinys (78) •

Kambario tamsa. Galva. Smuikininkė

RAMŪNAS JARAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Klarnetininkas. 2004
Ramūnas Jaras

Kambario tamsa

Kambario tamsoje melsvai švytėjo langas. Ji grįžtelėjo per petį ir žengė vidun.

Koridoriuje brakštelėjo durys. Tarpduryje pasirodė žmogaus siluetas. Ji pasitraukė atatupsta ir apvertė tamsių gėlių puokštę.

– Neradau, kaip išeiti, – tarė jis. – Čia tiek durų.

– Taip išgąsdinai, – tarė ji. – Eime, parodysiu. Jau kelios dienos kažko bijau.

Jie atsisveikino – paspaudė vienas kitam ranką per slenkstį. Uždariusi duris, ji užsimetė ant pečių skarą.

Šviesa virtuvėje nedegė: šįryt šviestuvuose ji nerado lempučių. Policininko žvilgsnis buvo keistas, kai ji bandė paaiškinti savo siaubą.

Ji atsigręžė, pajutusi prisilietimą. Išvydo veidą, prieš dingdama sau iš akių.

Toldamas keliu ir kvėpuodamas šaltu rūku, jis kažką išgirdo. Atsigręžęs pamatė rūke nykstantį savo paties siluetą ir patraukė atgal.

Skambindamas į jos namų duris, galvojo, kaip teisinsis: „Atleisk, norėčiau atsisveikinti taip kaip reikia, tavo slenksčio pusėje, o gal tu išeik į lauką paspausti rankos?“

Jis išgirdo dūžtant stiklą ir pasileido bėgti aplink namą. Pamatęs išdaužtą virtuvės langą, įlipo vidun ir uždegė degtuką. Priėjo prie jos kūno, tirštam sunkumui plūstant į kojas. Pamatęs kraują atsitraukė, nejudėjo, iki užgeso degtukas, tada išėjo į koridorių – telefonas buvo ant stalelio. Jis suspaudė mygtukus ir, atsiliepus balsui, pasakė adresą, prisipažino, ką padaręs, pažadėjo neiti iš nusikaltimo vietos. Padėjo ragelį ir grįžo į virtuvę. Virpančiomis rankomis įsikibo lango rėmo, iššoko laukan ir pasileido keliu tolyn.


Galva

Kartą vienas žmogus nusprendė išmokti rašyti angliškai. Jis mokėsi ilgai – palinkęs prie stalo, plunksna vedžiojo nepažįstamos kalbos žodžius.

Sykį vakare (tiksliau, tai buvo naktis) jis atsiminė vynuoges. Vynuogėse, matyt, buvo to, ko trūko jo organizmui, – kilogramą jis surydavo per penkiolika minučių. Vynuogėmis tame krašte prekiavo tik vasarą ir rudenį.

Jos gulėjo šaldytuve, maišelyje mėlynais dryžiais.

Žmogus ištraukė maišelį, jausdamas šaltus vynuogių kūnus, ir padėjo ant stalo.

Maišelio mazgas buvo stipriai užveržtas. Žmogus tąsė mazgą, šypsena pamažu slinko jam nuo veido. Tuoj būtų griebęs mazgą dantimis, jei maišelis nebūtų ėmęs pats judėti.

Žmogui pasivaideno, kad iš maišelio liejasi tamsus skystis. Jis kaip nudegęs atitraukė rankas, išplėtė akis.

Iš maišelio ėmė kažkas ropštis. Žmogus riktelėjo ir žengė atatupstas, užkliuvo už taburetės ir krito ant grindų.

Žmogus gulėjo ant žemės ir jautė, kaip jo galva nyra į tamsą pamažu nustodama skaudėti.

Žmogus tyso ant žemės, jo akys išplėstos, jis pamažu judina galvą, tačiau taip tik atrodo iš šono. Iš tikrųjų žmogus, gulėdamas ant žemės, jaučia, kaip galva dingsta tamsoje.


Smuikininkė

Biure tyliai skambantis Mozartas nekėlė Herbertui ypatingų jausmų, nes reikėjo išlaikyti verslininko įvaizdį. Tačiau pagarsinus Mozartą...

Herbertas vadino tai įmirkimu ir dažnai atsiduodavo jam muzikos kambaryje su žmogaus dydžio elektrostatinėmis kolonėlėmis, kurias prieš seansą reikėdavo šildyti neutraliu triukšmu. Per jas girdėjai muzikantų buvimą, ne vien instrumentus.

Herbertas įmirkdavo muzikoje kaip Glenno Gouldo pirštai, palaikyti šiltame vandenyje. Anksčiau tai kėlė baimę, dabar – ne. Gouldas... Tas manieringas autistas specialiai mirkydavo sąnarius – atseit tam, kad geriau atliktų treles. Melas. Visai ką kita reiškė tas vanduo ir pamaiviškas niūniavimas grojant. Herbertas tarėsi žinąs teisybę.

Jis imdavo linguoti ir trūkčioti jau po kelių kūrinių. Vėliau verkdavo, tiesdamas garsams rankas.

Paskui įniršdavo.

Kartą, po Richterio, jis nubėgo į saugos kambarį ir grįžo su kirviu. Staugdamas skėlė juo per grotuvą, paskui sudaužė į druzgus kolonėles.

Išgirdęs smuikininkę, Herbertas irgi nepagailėjo kolonėlių, tačiau, išlupęs iš grotuvo diską, įsistebeilijo į leidybinės firmos adresą.

Dėl Richterio aišku – meška, visada tiesi prie klaviatūros, nepasiekiama Rusijoje. O požiūrį į smuikininkę reikėjo pakeisti... Taip, kaip geba tikras verslininkas.

– Tas kompozitorius, – pagrasino diskui Herbertas, – yra niekalas be tavęs. Jis nutukęs turbūt rašinėjo su iš šnervės ištrauktu snargliu, bet kai natos pasiekė tave...

Herbertas pasitelkė savo specialiųjų reikalų tvarkytojus, įsigijo visus smuikininkės įrašus ir perskaitė viską, ką rado apie ją parašyta. Susitikimo rengimas sukėlė nemigą. Be to, sąmonės gilumoje tūnojo baimė, kad už muzikantę groja smuike paslėptas magnetofonas.

Vieną naktį vadybininkas pranešė, kad smuikininkė jau atvyksta. Po kelių sekundžių Herbertas stovėjo prie lango žiūrėdamas į tamsią aikštelę, kur vėrėsi melsvo limuzino durys. Herbertas prarijo virškinimą reguliuojančią tabletę.

– Tikiuosi, – tarė smuikininkei, imdamas ją už rankos, – kelionė nenuteikė jūsų nepalankiai?.. – jis pabučiavo gležną ir vėsią plaštaką. Krestelėjo galvą žiūrėdamas į jos pirštus. Pakėlęs akis pamatė, kad ji atlaidžiai šypsosi. – Neįtikėtina... Ar žinote, ką darote mano sielai savo įrašais?

Liokajus pasodino įžymybę į baltą krėslą ir išėjo. Herbertas ir smuikininkė liko vieni.

– Dieve, – tarė jis, – aš taip tavęs laukiau.

Ji šypsojosi. Herbertas šokio žingsneliu atsitraukė atgal.

– Kodėl kai kuriuose koncertuose, – lėtai prakalbo, – tu dėvi tuos paprastus, kasdienius drabužius? Turiu omenyje... džinsus? Tai juk visiškai nedera su klasikine muzika... Mačiau tave apsirengusią ir visiškais skarmalais. Šilko juostomis... Tik neužpyk. Kodėl leidi žiūrovams matyti savo balto užpakaliuko kraštą? Ar tam, kad sužadintum susidomėjimą šiuo, kaip teigiama, pasenusiu muzikos stiliumi? Tu gi nesukurta vulgarybėms ir gundymams. Ir muzikos stilius anaiptol nepasenęs.

Jis nutilo.

– Tavo užpakaliukas ir skarmalai, ir atidengtas pilvas tik erzina, – pridūrė imdamas vyno butelį ir taures.

Jis pajuto, kad muzikantė įsižeidė.

– Na, taip, – prabilo, – dabar tylėsi kaip visos bobos, kai pasakai, ko jos nenorėtų girdėti. Liaudyje tai vadinama užsišikimu... Neturėtum taip elgtis. Būk mandagesnė... Turi puikių rėmėjų, naudojančių užpakaliuko kraštą – o gal ir ne tik jį – ne klasikinės muzikos tikslais. Tačiau ar žinai, kodėl tave pasikviečiau?

Jis įjungė grotuvą, suskambo orkestras. Herbertas ištiesė jai taurę. Muzikantė liko abejinga – žiūrėjo į lubų kampą. Herbertas luktelėjo, pastatė taurę ir, paėmęs smuikininkės ranką, pabučiavo. Suėmęs dantimis plaštaką, žaismingai truktelėjo. Paskui sukando dantis ir odos kąsnelis liko burnoje. Muzikantė nė nepajudėjo. Herbertas apvertė jos ranką ir suleido dantis į delną prie nykščio. Veneros kalva atplyšo neįprastai lengvai. Jo skruostu nusirito ašara. Atitraukęs jos suknelės kraštą, sulaikęs kvapą perbraukė lygią kelio odą.

Pasirodė pagalbininkas su įrankiais, įkėlė smuikininkės kojas į dubenį ir, žvilgčiodamas į Herbertą, ėmė jas pjauti.

Herbertas ėmė žiaukčiodamas ėsti smuikininkę, ryti jos saldžią mėsą. Jei, kaip rašoma, sužeistum jogą – vietoj kraujo ištekėtų sperma. O sužeidus ją, ištekėjo muzika. Plaštakos odelė – foršlagas, kraujo srovė – fermata.

Nupjovus kojas, sujudo kontrabosai. Styginiai ir mediniai pučiamieji – harmoninga sumaištis.

Orkestrui balansuojant aštriose trimitų viršūnėse, suplėšęs jos drabužius, Herbertas suleido dantis į slapčiausiąją vietą – tiesiai per švelnios permatomos medžiagos šydą.

Jis išpylė kraujo dubenį į vonią, pakėlė smuikininkės galvą ir kando į jos išsipūtusį rytietišką skruostą.

Herbertas jautė, kaip juodu įmirkę – susilieja.

Po valandos jis riogsojo, jausdamas, kad daugiau nebetilps. Palaisvinti vietos skrandyje negalėjo, nes tai būtų įžeidimas. Pagalbininkas nunešė smuikininkę į šaldytuvą. Vadybininkas telefonu pranešė, kad pagrobimo pėdsakai ne iki galo paslėpti.

Herbertas nusimetė drabužius ir įlipo į vonią.

– Tas rusų ezoterikas rašė, – kalbėjo su savimi Herbertas, – kad ateityje, kai valdys antikristas, žmonės patirs visus kūno malonumus, bet ne tą, į kurį teisę turės tik valdovas, pasirodantis televizijoje su apčiulptu žmogaus blauzdikauliu. Tas malonumas – atsikąsti kito žmogaus. Paskui, kai antikristas numirs, visi puls tai daryti ir ateis nauji tamsieji amžiai.

Jie juk ris vienas kitą tik dėl skonio ir seksualinio pasitenkinimo. Laukiniai, nejaučiantys subtilių vibracijų...

Pradžioje turbūt bus atskleista didžioji paslaptis, kad valgyti vienam kitą yra nuostabu. Paskui rasis pirmieji saviėdžių būreliai. Žmonija mokysis iš mokytojų, tvirtinančių, kad tai pratęstas orgazmas, chod praktikos viršūnė, ir dailios ilgaplaukės mergelės, nuolankiai sudėjusios rankas, lenksis lotoso asana...

Žmogėdra Arminas Meiwesas yra švelnus ir geras, sako jo žmona. Bet aiškiai primityvus, nes suvalgė vyrą. Tie vienpusiški, bedvasiai peniai... Bent būtų ėdęs ką nors panašaus į Sharon Lopatką, nors ji buvo stora ir išplerusi.

Meno kūrėjai puolė lipdyti apie Meiwesą kūrinius. Nes šiuolaikinis menas turi šokiruoti. Jokio žvilgsnio į aukštesnius pasaulius...

– Dieve, – tarė Herbertas, – aš taip pasiilgau tobulos muzikos, kad tapau giltine. Sužydėk, mano vidaus sode, na, įvyk, stebukle, nukelk mane ten, kur amžinoji muzika, – šaukė jis kūkčiodamas, masturbuodamasis teliūškuojančiame kraujyje. – Suteik man tai, suteik, – pro sukąstus dantis kreipėsi į lubas.

Įdomu, koks Gouldo skonis? Jis turėjo keistų pomėgių... Argi menas ne iškrypėlių ir pamaivų dvasinių žaidimų smėlio dėžė, taip nepatinkanti tvirto požiūrio į gyvenimą šalininkams? Menas nėra skirtas grožiui. Kitaip neerzintų.

– O, kaip gerai, – tarė Herbertas proverksmiais, – dar turiu šaldytuve smuikininkės. Ir visus jos įrašus. Ir ji turbūt sapnuosis man šiąnakt. Tapau daug ramesnis. Kai ji išeis iš manęs, jos perdirbtą kūną laikysiu induose, ruošiuosi kitam susiliejimo su tobulybe ritualui...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103982. r2007-12-05 08:11
l neskanu buvo su sumustiniais zmogiena

103993. h2007-12-05 11:57
puikiai!

103995. idomu2007-12-05 12:17
siuras gerai susiskaite

103996. Varvara2007-12-05 12:18
mano akimis žiūrint, tobula.

104149. Marja2007-12-06 12:37
mano akimis ziurint, vargana.

104170. cc2007-12-06 16:59
Aš pasitikrinčiau sveikatą. :(

104187. šv2007-12-06 18:56
Na ir šlykštynė

104233. krankt2007-12-07 01:21
prieskaledinis marazmas

104272. Psichologe :-) 2007-12-07 11:22
Buvo geras skaitymas. Kambario tamsa gal kiek silpnesne, bet Smuikininke... Kalbejimas apie zmogaus pasamones tamsiuosius sluoksnius yra reikalingas skaitytojams, kurie linke slepti juo nuo paciu saves. Tokia literatura dabar vyrauja pasaulyje ir grazu, kad jos atsiranda Lietuvoje ir kad Satenai ja spausdina.

104285. ivs > psichologei2007-12-07 14:13
ka jus laikote normaliais zmonemis? psichus? jo. pasaulyje dabar tai madinga.

104292. cc - "psichologei"2007-12-07 15:06
Na, gal tik mažvaikiams ir zekams idomu ir malonu tyrinėti pasąmonės tamsiuosius klodus, bet normalus suaugęs žmogus turėtų atskirti grūdą nuo šūdo ir stengtis neįlipti į pastarąjį.

104516. bri2007-12-09 06:01
Toks įspūdis, kad autorius tiesiog rašelioja ir paišelioja bet kuo (Ramūnai, žinok, prielinksnis "su" šiuo atveju nevartotinas...) - tušu, snargliu ar šakėmis per vandenį. Bet ką, kas šauna galvon. Ir galvoja, kad "kuria". Klodus tamsiuosius dienos švieson tempia. Eina kur toks "pi**elinimas", kaip krankt pasakytų.

104523. Parašau savo nuomonę2007-12-09 11:04
gal baikit srutas pilti? Atsibodot.

104530. mntvs :-) 2007-12-09 12:08
Vaizdas piešiasi lengvai, tempas fainas. Bet šiurpas neima - gal per daug filmų apie žudikus maniakus žiūriu?

104575. new2007-12-09 19:10
Jei jau... , tai bent kąskime padoriai, o čia toks pasikandžiojimas-pasismaukymas nelabai vykęs. Man mažai, gal kas užklupo?

104622. Psichologe > ivs, cc2007-12-10 12:19
Normaliais zmonemis pirmiausia laikau tuos, kurie pirma karta atsakydami zmogui, kurio nepazista, is karto neprabyla apie "psichus", "zekus" ir "sudus". Taip pat neesu kalta, kad taip isreiskiate nepagarba psichologijos pagrindams. Ar verta tada komentuoti po "Siaures Atenais"?

104624. mie - psichologei2007-12-10 12:38
gal jus ne psichologe o darzelio aukletoja?

104633. cc - Psichologei2007-12-10 14:07
O, apibūdinimas "mažvaikiai", tinka? :)))

104641. čikatila - jonaitis2007-12-10 15:10
labai nenorėčiau kaimynystėje su taip rašančiu žmogum gyventi. nenustebčiau, jei jo šaldytuve būtų kaupiamos šaldytos žmogienos atsargos.

104645. As2007-12-10 15:33
taip taip, raūnas jaras ir gyvena vienas ir žinote ką? jis ėda šūdą! nes jis pats yra šūdžius.

104647. Fiokla2007-12-10 16:22
"Neburnok internete" akcijos ce zhiuriu neveikia:(, satenieciu komentariumo sekta toliau "varo" ant menininku, ane? Ramunas genialus zmogus ir jus, kaip tos muses zirgo subinej... zvimbkit zvimkit, nes buvot ir liksit tik muses, kurios onanimishkai(virtualiai) zvimbinasi ir apsvaige nuo savo zvimbimo nebesiorentuoja aplinkoj ir gyvenime.

104648. cc2007-12-10 17:01
O, Fioklutė! Seniai nesimatėme. :)))

104652. ramunai skanaus2007-12-10 18:51
nesvarbu ka genijus valgo, tegul ir zmogiena, nesvarbu, ka geria, myzalus ar vyna, svarbu, kad paraso gera siura, nekyso zagres rankenos is kiseniu.

104656. Fiokla2007-12-10 19:33
Nu negi jus metaforu nesuprantat, taigi ce Vanessa May aprashoma su visu jos suvartojimu. Netiesiogiai visi www.bilietai.lt nusipirke bilietukus i jos koncerta esat kanibalai, bo ji save, o ne muzika parduoda..., na ta ir bando paaishikt kompozitorius. Tik jis kaip sazhiningas zhmogus su savim tapatina shiuolakini kanibala, nors ish esmes, yra paskutinis prie zmogedru stalo...

104715. varna2007-12-11 21:24
Prasto skonio apraiškų apstu dabartinėje Lietuvos spaudoje. Bet šito šlamšto net tokiu nepavadinsi. Šūdinas skonis. Tai apie Redakciją. Nes "autorius" gali ir nosimi triesti - čia jo asmeninis pasirinkimas, kaip savo protinį neįgalumą pademostruoti auditorijai. Bet Redakcija?

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba