ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-08 nr. 731

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MILAN RÚFUS. Tiems, kurie jau suaugę (2) • VALDAS KILPYS. Naujasis nuoširdumas? (23) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Forsmažoras (31) • GIEDRIUS MICKŪNAS. Sonetas (2) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (10) • ALEKSEJ CVETKOV. Kaip atrodo humanoidai ir kaip jie elgiasiCATHY YOUNG. JAV ir Europos takoskyra tampa asmeniškaSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųSu DEIMANTU NARKEVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Politiškumas – tai savęs lavinimo formaJURGA IVANAUSKAITĖ. Karališkajame Briuselio muziejujeINEZA JUZEFA JANONĖ. PoezijaRIMANTAS SIDERAVIČIUS. Kaip Puškinas mokėsi anglų kalbos (1) • Gražina Baliutavičienė. Giesmių giesmė! (1) • PIERS PAUL REED. Išmonė, paremta neteisybeSociofobė. Švenčių dovanosKONTRA. MotinaRASA ŠAKNIENĖ. Būsimoji motinystė (3) • MARTOS RAŠTAS. Apie daiktus (1) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir DonelaitisL A I Š K A I (340) • TURINYS (38) • PASITARIMAS (157) •

Tiems, kurie jau suaugę

MILAN RÚFUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Will Connell. Rankos ir kūdikis. 1937

Milanas Rúfusas (g. 1928 m.) – žymus slovakų poetas. Baigė Bratislavos universiteto Filosofijos fakultetą. Yra išleidęs eilėraščių rinkinius "Kai subręsime", "Triptichas", "Varpai", "Vargdienių stalas" ir kt., nemažai literatūros kritikos straipsnių ir esė rinkinių. Pateikiama esė iš knygos "Du likimai" ("Dve osudové", 1991).
_________________________

Tikriausiai nevisiškai suvokiame, kad šiandieną žemėje karaliauja kūdikis. Jau du tūkstantmečius mūsų civilizacija per šventas Kalėdas žvelgia vis į tą patį Šventosios Šeimos paveikslą. Šio paveikslo vidury – kaip traukos ir žemės ašies centras – mažame lopšelyje graudinamai švyti vaikelis. Lopšelyje arba ant rankų gimdyvei, kurios veidas spindi tokiu švelnumu ir meilumu, tarsi ji sūpuotų pačią saulę, gyvybės pradžią ir šaltinį. Todėl būtent šiomis dienomis neįmanoma negalvoti apie vaikus, apie jų pasaulį, jų kerintį gyvą sapną, iš kurio kada nors teks pabusti ir išvysti karčią žmogaus lemtį dienos šviesoje. Tad skirkime šiek tiek šventės laiko tiems, kurie šiandieną karaliauja, nes jų yra ši šventė.

Prisimenu vieną atsitikimą iš vaikystės. Balandis ėjo į pabaigą, o gal jau buvo gegužės pradžia. Žolei šilumos dar nepakako, bet purvas buvo tarsi tam tyčia sumintas kregždėms – lizdams lipdyti. Minkštas ir vėsus, lietumi ir žolių šaknimis dvelkiantis purvas prasiskirdavo po pirštais, lipo prie kojų keldamas neapsakomai malonų pojūtį, sulipdavo ir vėl prasiskirdavo. Tokiu metų laiku mūsų žaidimai visada vienaip ar kitaip būdavo susiję su purvu. Kartą – jau neatsimenu, prireikė mums jų ar tiesiog buvome kilniadvasiškumo pagauti – priėmėme žaisti mergaites. Neva grįžtame mes iš tolimos kelionės, o jos pasitinka, vaišina pyragais, ką tik iš purvo iškeptais. Net ir dabar prisiminęs jaučiu magišką iliuzijos skonį: įsivaizduojamą netikro pyrago skonį ir pavasarinį purvo kvapą sumišai su kepamų prieš Kalėdas šviežių pyragų kvapu. Įsitraukę į žaidimą net nepastebėjome kažkokio antraklasio, kuris staiga šūktelėjo: "Argi čia pyragai? Kvailiūkščiai, čia paprasčiausias purvas!" Neatsimenu, kuo tai baigėsi – peštynėmis ar barniu. Tik žinau, kad kažkodėl mums jau nebesinorėjo žaisti toliau. Prisimenu kamuojantį gėdos jausmą ir kartu nepelnytą skriaudą, kokią jaučia suaugusieji, kai kas nors be jokios priežasties juos įžeidžia arba apvilia jų pasitikėjimą.

Šį atsitikimą neretai prisimenu ir dabar. Kartais atrodo, tarsi iš visų pusių girdėčiau suaugusiuosius šaukiant vaikams: "Tai tik prietarai! Netikėkite tuo, kaip jums ne gėda!" Panašiai pasakoma labai dažnai. Kartais griežtai, kartais maloniai, tačiau nuolatos. Visiškai negerbiant mažųjų pasaulio. Mes, suaugusieji, elgiamės tarsi užkariautojai: griauname, atiminėjame, perdirbinėjame. Mes stebėtinai kurti garsams ir spalvoms. Kartais atrodo, kad dabartiniai vaikiūkščiai – tai išvis pirmoji vaikų karta pasaulyje, o šiandieniniai suaugusieji gimė jau suaugę – taip menkai jie prisimena savo vaikystę, taip blogai supranta savo vaikus. Mes be paliovos pamokslaujame mažyliams, mokome juos, kalame jiems į galvą žinias apie vadinamąjį realų pasaulį, tai yra apie tokį pasaulį, kokį matome savo praktišku, ribotu, pirmykščio aštrumo netekusiu žvilgsniu.

Taip ir lieka pamirštas vienas iš vidinių žmogaus kosmosų, erdvė, į kurią informacija niekada nepatenka tiesiogiai, ji visuomet perimama tarpiškai; tai būtent ta nežinoma sfera, ta ypatingoji vidinė mūsų talpykla, kur pusiausvyra yra daug svarbesnė nei vienašališka žinių sankaupa, kur iliuzija turi tokią pat vertę kaip ir tikrovė, kur iliuzija netgi pralenkia tikrovę, atveria kelią būsimam jos pažinimui ir to pažinimo džiaugsmui. Tarsi kažkokios ydos mes, siaurapročiai, baiminamės išmintingos iliuzijos, išmintingos savo vaikų fantazijos, visko, ko neįmanoma išvysti už kampo, pakeliui į mokyklą ar artimiausiame prekybos centre.

Mūsų uolumas įtartinas. Tarsi patys kažko bijotume, tarsi patys dar nebūtume suvedę sąskaitų su iliuzijomis, mes užsispyrę tariame savąjį "ne" slėpdamiesi mažiesiems už nugarų. Arba – o tai dar blogiau ir arčiau tiesos – paklusdami pernelyg praktiškai savo epochai darome tai visiškai nuoširdžiai ir, panašiai kaip rytais skubėdami į darbą budiname neišsimiegojusius vaikus ir vedame į lopšelius ar darželius, lygiai taip pat per anksti įtraukiame juos, dar apsnūdusius, į suaugusiųjų pasaulį ir pernelyg giliai į jį panirę primetame jiems savąjį jo paveikslą, visiškai nepaisydami jų regimo vaizdo. Dovanojame jiems žaislus, primenančius mūsų rūpesčius, mūsų įrankių, instrumentų, aparatų kopijas. Žurnalų vaikams puslapiuose siūlome jiems naudingus patarimus ir manome, kad elektrovežio skerspjūvio brėžinys daug svarbesnis nei taktiškas pritarimas vaikui, kad ir jame, ir pasaulyje slypi kažkas neapsakomai nuostabaus. Nesuprantame, kad nereikia per anksti atimti iš jo šio jausmo, glaudžiai susijusio su jo pasaulio suvokimu, to paslapties pojūčio, to nežinomybės laukimo, tos nuostabių suklydimų, be kurių būtume tik pavargę robotai, arenos. Nė kiek nesusimąstydami taip elgiamės nuolatos. O paskui mus netikėtai užklumpa penkiolikamečiai, ir mums tampa nejauku, kai jie pradeda nuo mūsų gintis apsimestiniu cinizmu, kai vakarais juos ima pykinti (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme) nuo pažinimo vaisių, ir jie prasmenga tuštumoje, nes mes nesugebėjome jos užpildyti.

Kas yra vaikas? Tai nenutrūkstamas stebuklas, patiklus neišsenkamumo, šviežumo ir jausmų pilnatvės pojūtis, mums, suaugusiesiems, pavydą keliantis mokėjimas susitapatinti su aplinka, – pavyzdžiui, gebėjimas žvelgiant į lazdyno krūmą išvysti neaprėpiamą žalią skliautą ir kiekviename lapelyje įžiūrėti tai, ko nerasi aprašyta jokiame botanikos vadovėlyje, sugebėjimas susilieti su to lapelio esme, pajusti kartu ir šiurkštoką jo paviršių, ir aitrų skonį, ir aromatą, ir visa tai patirti tarsi nejučiom, nesusikaupus. Tai pasaulis, kuriame stebuklas yra natūralus dalykas, slypintis visur, kiekviename daikte, nes čia – jeigu galima taip pasakyti – tiesiogiai mąstoma jausmais. O dabar žvilgtelėkime į save: kodėl manomės esą pranašesni? Kas yra senėjimas? Pasaulis tampa vis mažesnis ir kasdieniškesnis. Jis kažkoks apšiuręs, nebe toks jaudinantis. Vieną kartą aptiksite, kad tas lazdyno krūmas – tai tik sunykusi atžala nederlingoje dirvoje, apaugusioje skurdžia žole. Jo lapas jums jau neįskaitomas. Keista, kad galėjote čia regėti beribį skliautą. Jus užplūsta gailestis tam krūmui. Ir sau.

Jums vis sunkiau atitrūkti nuo savojo "aš". Milžiniška įcentrinė jėga įspaudžia jus į save, kiekvieną atskirai. Jūs vis daugiau žinote apie visokius niekus. Vis geriau išmanote kompozicijos taisykles, bet dainuojate kaskart vis prasčiau. Supraskite pagaliau, kad mūsų pranašumai, palyginti su vaiko pasauliu, tėra neištaisomi trūkumai, o jo silpnybės – tai ir jo privilegijos, deja, trapios ir lengvai pažeidžiamos. Būtent vaikystei baigiantis paprastai susiduriama su įvairiomis nesėkmėmis, kažkur čia pametamos nuoseklios poelgių sąsajos ir pradedama veikti aklai, pasukama vienašališko žinių kaupimo keliu; būtent čia kažkas neorganiškai nutrūksta ir lieka neužbaigta, tarsi tuštuma, atsivėrusi kažką praradus ir paskui užpildyta atsitiktiniu šlamštu, ir tuomet nukrypstama į bejausmį instinktų pasireiškimą ir keletą prietarų, kuriuos veltui stengiamasi pateikti kaip apsišvietusio žmogaus pažiūras. Neatsitiktinai jautresni suaugusieji, apimti keisto nerimo, nuolat prisimena šį gyvenimo tarpsnį, trokšdami išgirsti nors keletą prarastos muzikos garsų, pagauti nors plunksnelę prarastų sparnų, – ne sentimentalaus ilgesio vedami, o kad geriau suvoktų save ir savojo gyvenimo prasmę.

Maldauju, pasistenkite suprasti savo vaikus: tai ne kvailiukai, kuriems vienintelis išsigelbėjimas – kuo greičiau tapti panašiems į jus, tai visai kitoks pasaulis. Toks pat savitas ir nuostabus kaip ateivių iš kosmoso pasaulis. Mes neturime teisės žvelgti iš aukšto į šią jausmų karaliją. Mažosios būtybės, taip lengvai pereinančios nuo juoko į ašaras ir dėl menkiausios priežasties krykščiančios iš susijaudinimo, žino paslaptį, kuri mums nesuprantama.

Negriaukite vaikų pasaulio, nesijuokite iš jų. Nežadinkite jų per anksti. Nes jiems prieš akis labai ilga griežtos ir karčios žmogiškosios lemties diena.

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


29091. xX2005-01-25 09:33
Sugebėjimas visą gyvenimą išsaugoti nuostabą "tarsi pirmą kartą, tarsi paskutinį kartą" - štai čia Dievo dovana...

Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba