ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-10 nr. 912

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HUGO LOETSCHER. Paskutinis babilonietis (15) • SIGITAS GEDA. Eilėraštis su zyle anapus Neries (116) • -gk-. Sekmadienio postilė (42) • Su menotyrininke AGNE NARUŠYTE kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. Nuobodulio maras, batų padai, ilgesys (6) • ROLANDAS KAUŠAS. Šis tas apie debesis (159) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • WILLIAM BLAKE. The Fly (56) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pasiskaitymai tarp lygiadienių (4) • PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nidos akademijos dienoraštis (2) • E. E. CUMMINGS. Eilės (5) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Stiliaus medžioklė, (26) • ARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: verpimo smagratėlių rašmenys (7) • INGRIDA JONUŠIENĖ. Stotis.tranzitas.lt (3) • -pv-. Seimo padegimas (1) • ANA ALEKSANDRAVIČIENĖ. Grasildos kurortai (6) • tie ryšiai dar ilgai ilgai lieka kaip kokios dvasios (535) • 2008 m. spalio 17 d. Nr. 39 (913) turinys (44) •

Paskutinis babilonietis

HUGO LOETSCHER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Modenos kapinių kolumbariumas
(architektas Aldo Rossi, 1971)

Iš tolo į akis krito statybos milžinas. Tačiau tik atsidūręs priešais jis įvertino, koks aukštas buvo statinys ir kokiais užmojais sukloti pamatai. Nusistebėjo, kam galėjo tikti toks apvalus statinys. Paaiškinimo nesulaukė. Nesuvokė net, ar pasipylęs žodžių srautas apskritai buvo atsakymas: ką išgirdo, buvo pasakyta nesuprantama kalba.

Matyt, planuota statyti bokštą. Aplink išorinę sieną spirale sukosi gatvė, prašmatnesnė už bet kokį procesijų kelią, pakankamai plati, kad prasilenktų keturkinkiai vežimai. Tačiau statyba regėjos sustojusi, nors begalė darbininkų laipiojo pastoliais. Vieni laupė plytas iš sienų ir leido žemyn; kiti jas valė atidengdami firminį ženklą „Kopėčios dangun“. Šiek tiek plytų būdavo parduodama čia pat, tačiau dauguma išsiuntinėjama po visą pasaulį – jis išsiaiškino – kaip „suvenyrai“. Šį žodį jis ištarė taip garsiai, kad plytas valantys ir pakuojantys darbininkai nusijuokė; jie juokėsi taip pat keistai, kaip ir kalbėjo. Atrodė, „suvenyras“ buvo vienintelis jiems suprantamas žodis.

Jie nestatė bokšto, jie jį ardė.

Tačiau tikrasis nesusikalbėjimas laukė pasiekus tėvų namus. Šie buvo pasikeitę, pristatytas naujas aukštas; mūro tvora buvo ta pati, taip pat ir arkiniai varteliai, pro kuriuos neįstengdavo prasmukti kupranugaris, o jis pats vaikystėje ne kartą buvo pasprukęs. Tarnas nesuprato, kai jis pasiteiravo tėvo („Aš esu Nebukas“), tačiau netrukus ėmė rautis plaukus ir užsidengė veidą rankove; matyt, tebegedėjo jie taip pat. Prielaida pasitvirtino – tėvas buvo miręs. Prisiartinus motinai juodu puolė vienas kitam į glėbį, tačiau prakalbo skirtingomis kalbomis. Vėliau jis sužinojo motiną nusiskundus – negerai išleisti vaikus tolybėn, grįžę jie šneka nesuprantama kalba.

Nebukas juolab nesuprato šio skundo, nes tebekalbėjo adomiškai, Adomo kalba, kurią išmoko iš motinos, tiesa, neperėmė jos eufratiško akcento. Šia kalba jis ginčydavosi su tėvu, kai juodu aptarinėdavo, kaip toliau vadovauti kilimų audyklai. Jis tebekalbėjo Adomo kalba, „rojaus kalba“, taip ji būdavo vadinama šventinėmis progomis. Kalba, kurioje, pasak mokytojų, darniai skambėjo „griausmingas liūto riaumojimas ir švelnus ėriuko bliovimas“. Žinoma, dar jam mokantis vyko pasipriešinimas, kaip antai šonkaulių sukilimas. Moterys būrėsi į slaptas sąjungas ir keitė Adomo kalbą Ievos kalba. Daug dėmesio sulaukė ginčas, kodėl vaisius, kurį Ieva įteikė Adomui, buvo vyriškosios, o ne moteriškosios giminės – obuolys, ne obuolė.

Nebukas pamažu išsiaiškino, kas nutiko „juodąjį Babilono penktadienį“, kai jis, palikęs pabodusį didmiestį, tebesibastė po dykumas. Jis prisiminė karavanu praslinkusius jaunystės metus, meilės ryšius, nepatvarius tarsi kopos. Kai miegojo po žvaigždėmis, lakaus smėlio sapne nuleisdamas dangų į oazę tarp palmių, babiloniečiai ėmėsi statyti bokštą, turėjusį siekti dangų. Tačiau vieną rytą patekėjus saulei ir prasidėjus darbui paaiškėjo, kad darbininkai nuo Tigro nebesupranta, ką įsakinėja vietiniai dešimtininkai nuo Eufrato, o šie nesuvokia nė vieno statybų vadovų ir architektų paliepimo, pastarieji prakalbo apie sumaištį tarp užsakovų, savo ruožtu nesuprantančių kreditorių sąlygų; pasipylė pirmosios pinigų keitėjų ir bankininkų savižudybės, mat ir skaičiai dabar vadinosi kitaip nei anksčiau. Gaujos puolė statybos biurus ir draskė brėžinius manydamos, kad kaip tik to reikalaujama; kitos stebėdamosi nusivarė arba išskerdė nešulinius gyvulius. Arba vartė kranus, gesino degimo krosnis. Suėmę vieną architektą sargybiniai patys nesusikalbėjo. Skulptoriai be regimos priežasties pasirinko emigraciją. Policininkai suiminėjo vieni kitus, teisėjai skelbė nuosprendžius, nesuprantamus nei ieškovams, nei atsakovams. Aukštieji žyniai kalbėjo tuo pat metu nežinomomis kalbomis. Ištisą dieną tarsi debesis miestą gaubianti beviltiška balsų sumaištis išbaidė visus plėšriuosius paukščius.

Nuo tol vienų kalba buvo „so“, kitų – „la“ arba „bla“, kai kurių – „soso“, o kitų – „lala“. Nebukui grįžus į gimtąjį miestą pradėjo formuotis pirmosios mišrios kalbos – „sola“ ir „laso“; tačiau vis labiau įsitvirtino „solala“, tik pranašai ir dainininkai vartojo vieną „blabla“ atmainą.

Neprisidėjęs prie bokšto statybos, Nebukas vis tiek pasijuto nubaustas, nors ir ne jam buvo skirta bausmė: jis tapo paskutiniu žmogumi, kalbančiu Adomo kalba.

Šį tą sužinojęs vienur, kai ką išpešęs kitur ir šias žinias išdėliojęs tam tikromis sekomis, Nebukas aptiko šiokių tokių sąryšių. Iš pradžių teko susikalbėti be žodžių. Visi kaip ir anksčiau suprato riksmą, verksmą ir juoką, tačiau dviem juokiantis buvo neaišku, ko jie juokiasi; vis dėlto ir anksčiau ne visi pravirkusieji verkdavo dėl to paties. Patikimesnis, labiau apibrėžtas buvo garsinis vaizdavimas. Siūlantys antis šaukė „kva kva“. Netrukus garsinė kalba konkretizavosi. „Kakariekū“ buvo vadinami naminiai plunksnuočiai, višta ir gaidys, o „gagak“ – kiaušiniai. Netrukus garsą papildė gestas. Pageidaujantis asilės pieno siurbė lūpomis orą ir sakė „ija ija“, o norintis karvės pieno pridurdavo „mūmū“.

Anot Nebuko tezės, toks pat procesas vyksta ir individualiame gyvenime. Kiekvienas vaikas motinos įsčiose svajoja pastatyti bokštą iki dangaus. Tačiau jam gimus įvyksta kalbų sumaišymas, motina sako vaikui „lialia“ arba „liūliū“. Todėl iš pradžių mažyliai kalba taip, kaip buvo kalbama Babilone kalbų sumaišymo laikais, vadinamuoju laikotarpiu po bokšto, – klasikinėmis sudedamosiomis žodžių dalimi tampa „papa“, „pipi“, „popo“.

Šiuo lūžio laikotarpiu Nebukas sukūrė optinės kalbos dėstymo metodą. Parodęs ištiestu smiliumi į smilkinį – „galvoji“, jei dar ir papurtai galvą – „abejoji“, prispaudęs dešinės rankos delną prie pilvo – esi „alkanas“, paglostęs delnu pilvą – esi „sotus“. Visa, ką išreikšdavo gestai, mimika ir laikysena, netrukus pravertė kurčnebyliams kaip pirštų ir rankų kalba. Nebuko sukurta gestų kalba netruko paplisti Tarpupyje toli už Babilono ribų. Laiko dvasios išraiška tapo virvės traukimas, nesant nei virvės, nei krovinio, vežimo stūmimas nesant vežimo, lipimas laiptais lygioje vietoje arba grumtynės su vėju jam apskritai nepučiant. Ypač išgarsėjo „glėbesčiavimasis“. Atsukęs nugarą žiūrovui Nebukas apkabindavo save, glostydavo sprandą ir pečius, ir atrodydavo, kad jis jau nebe vienas. Laiko dvasią puikiai atitiko ir „trypčiojimas vietoje“ arba „ėjimas nepajudant iš vietos“: tarsi statai vieną koją priešais kitą, tačiau vėl sugrąžini ją į pradinę padėtį, paskui tą patį darai kita koja, kartoji tokį žingsniavimą, greitindamas ar lėtindamas ėjimą, linguodamas klubais, žvelgdamas į tolį prisidengęs akis, tarsi ten būtų tolimas tikslas.

Pantomimos mokyklos („padedančios prabilti bekalbiui“) tapo pripažinta vertėjų mokykla. Čia jaunuoliai mokėsi versti vienos kalbos žodžius į kitos vaizdus. Arba, anot devizo, stengėsi „išversti „kanda“ taip, kad kitas skaitydamas pradėtų kasytis“. Daug kas iš baigusiųjų šią vertėjų mokyklą pasirinko bankininkystę, padarė pinigų keitėjo arba – „solala“ kalba – „monetų aiškintojo“ karjerą.

Tačiau du gestai prilygo gero tono pažeidimui, ir abiejų autorius buvo Nebukas. Kol „solala“ dar nebuvo įsitvirtinusi, ko nors nesuprasdamas Nebukas pabarbendavo į kaktą ir suplasnodavo ištiestais abiejų rankų pirštais. Jaunimas išpopuliarino paukštišką gestą kaip ženklą, reiškiantį „varnos pralesė smakaulę“ arba „netaukšk niekų“. Pasipylė pedagogų skundų, kad mokiniai ima plasnoti dar neprasidėjus dantiraščio pamokai. Antrasis gestas – sugniaužti kumštį ir ištiestu nykščiu parodyti į viršų – buvo užuomina į bokšto statybą ir reiškė absurdišką, taip pat beviltišką ir lengvabūdišką veiklą. Pradėjo skųstis ir žyniai: jaunuoliai išklausą pamokymus, tačiau paskui rodą kumščio ženklą. Be to, pasklido ir tokių gandų, ypač skandalingų visuomenėje, nepakentusioje bet kokio nuogybės vaizdavimo: į viršų nukreiptas nykštys reiškiąs erekcijos būseną, tarsi ir ši būtų beviltiška ir lengvabūdiška.

Areštas sukėlė maištą. Nebukas buvo suimtas per masinį renginį. Karaliaus pilies papėdėje prie sienos su sparnuotu saulės skrituliu jis rodė naują instrumentą, dainuojančias kopėčias. Šių skambesys buvo kitoks nei cimbolų, arfos, fleitos ar būgno. Skirtingo storio metaliniai dainuojančių kopėčių skersiniai skambėjo skirtingais tonais priklausomai nuo to, kaip jais straksėdavo muzikanto lazdelės. Paaiškėjo, kad sodriau skamba instrumentas, pagamintas iš tų kopėčių, kurios buvo naudojamos bokšto statybai. Grėsminga buvo tai, kad kovai prieš tvarkos saugotojus protestuotojai stvėrėsi suvenyrinių plytų. Priešais kalėjimą, į kurį anie nugabeno Nebuką, demonstrantai užtraukė dangaus puolėjų protesto dainą „Raižyk dangų raižyk“, kuri dėl dainuojančių kopėčių tapo labiausiai tiražuojamu molio lentelių tekstu.

Tikroji arešto ir teismo proceso priežastis buvo anaiptol ne „jaunimo tvirkinimas“. Iš pradžių privačiomis kalbomis, paskui viešai Nebukas ragino vėl imtis bokšto statybos – dabar tokiam užmojui nesą jokių kliūčių, jo vertėjų mokykla užtikrinsianti statytojų susikalbėjimą. Šiam pasiūlymui priešinosi amatininkai ir parduotuvių savininkai, bokšto griuvėsiuose įkūrę savo verslus: „Babelio bokštas“ buvo skambus adresas. Ne tik pageidaujantiems raižinių ir grindų mozaikų; tai buvo masinantis prekybos centras, siūlantis augalų kabantiems sodams ir pripučiamų avino žarnų.

Ši pastaba ir užslėptas kaltinimas šventvagyste pakurstė Nebuką paskelbti: aukštieji žyniai jau seniai patys pradėję statyti. „Bokšto plytoms“ priskiriama gydomoji galia, jų paklausa didžiulė, todėl slapta degamos naujos plytos, dažniausiai brangiosios, su reljefiniais paveikslais, paskui šie sudėtingais metodais sendinami. Gal teologai panašiai elgiasi ir su Dievo mokslu, slapta knebinėdami ankstesnės gerosios naujienos griuvenas ir apsimesdami skelbią naująją? Nebukas neapsiribojo tuo, jis klausė: kas, jei pastačius bokštą paaiškės, kad debesys negyvenami, o dangus – be dievų?

Nebukas kalėjo tamsioje vienutėje. Pro akutę jį stebėję sargybiniai pranešinėjo: jis trypčioja nepajudėdamas iš vietos, tačiau įspūdis toks, tarsi eitų. Kartais atrodo, kad jis ne vienas: dvi glamonėjančios rankos ant pečių ir nugaros. Paskui Nebuko elgesys pasikeitė. Jis pradėjo belsti sienas, ilgai ir trumpai, nevienodo ilgumo tarpais, akivaizdu, kad ne šiaip sau. Netrukus pasigirdo atsakymai iš abiejų kaimyninių kamerų, paskui – beldimas iš viršaus ir iš apačios, tarsi kalėjimas būtų virtęs akmenų skaldykla, tačiau ne akmenis čia skaldė, o beldė žodžius.

Jo turtas buvo konfiskuotas; dėl vaikų interesų jis išsiskyrė su žmona. Nebenešiojo ant kaklo grandinėlės su savuoju apskritu antspaudu. Paleistas bastėsi Babilono gatvėmis. Pusaklis, mat akys jau nepriprato prie šviesos. Šlubčiodavo ramstydamasis lazda, kuria kartais pabilsnodavo žemę: jis kalbąs su gyvenančiais po žeme; kartais pasilenkdavo, kad geriau išgirstų atsakymą. Pamatęs kupranugarį, perduodavo linkėjimų dykumai; su gyvūnu kalbėdavo adomiškai. Kupranugariui reikėdavo laiko, kad suprastų, jam galvojimas sutapo su kramtymu.

Nebukas sakėsi esąs adomitas. Gaurai krito jam ant pečių, susivėlę į kaltūną. Antakiai siekė vokus, barzda – juosmenį. Rojaus sode nebuvę žirklių, šukas jam atstojo penki pirštai. Kai kas tvirtino, šiaip ar taip, Rojuje buvusios upės, kad galėtum nusiprausti. Vaikai už nugaros šaipydavosi: „Ne-buk, Ne-buk, guk-guk“. Paskutinis babilonietis, taip jis save vadino, tapo nuostabą keliančiu simboliu. Todėl dubenėlį, kurį jis nešiojosi parištą prie diržo ir kartais ištiesdavo, sutiktieji maloningai pripildydavo, kai kurie net kyšteldavo kokį šekelį, už kurį jis išgerdavo datulių alaus.

Kai pakyrėdavo bastytis, Nebukas tiesiog sustodavo kokioje pakampėje. Pirmuoju numeriu atsukdavo publikai nugarą, glamonėdavo pečius ir nugarą, paskui staiga atsigręždavo, ištiesdavo tuščius delnus ir uždainuodavo. Dainuodavo Adomo kalba. Nuščiūdavo triukšmingi pašaipūnai, jauni ir seni, nesigirdėdavo „guk-guk“, tarnautojai ir žemdirbiai, kareiviai ir vergai, kanalų darbininkai ir žemvaldžiai, net šventyklų sargybiniai ir žyniai susiburdavo aplink, sprausdavosi artyn, sudarydavo ratą, drauge niūniuodavo arba plodavo ritmą. Jaudulio apimti visi sutardavo: „Graži mūsų prokalbė, tik, gaila, nesuprantama.“


Iš: Hugo Loetscher, Der Buckel, Diogenes Verlag Zürich. 2002

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


135003. sloikas2008-10-15 16:09
nu jo, besityčiojant iš "žynių žmogaus", reikia įvardint žanrą LABAI AIŠKIAI, kaip kelio ženklai. Rašoma šituo žanru, parašoma LABAI AIŠKIAI.

nes gaunasi, kaip rusijoj - "tai nemūsų problema jūsų nepatogumas, mes nevalom išviečių". Tfu.

135009. kafka (maza kava)2008-10-15 16:33
Itariu, kad tikroji pil. archyvaro pavarde - ambrasas arba stepsys.

135010. archyvaras2008-10-15 16:50
...arba kaufmanas ( beje, ambrasas - aTa). be įtarimų.

135142. stakanas2008-10-16 10:33
ką čia blūdiji, sloikai?

135260. cc2008-10-16 22:05
Iš tikro tai neįmanoma pastatyti bokšto iki Dangaus, vien dėl statybinių priežąsčių. 1-labai aukštas bokštas dėl perdidelio liaunumo sulinktų ir sugriūtų (dar vėjas padėtų).2-Pasiekus tam tikrą aukštį, nuo bokšto svorio bokšto apačia pradėtų irti. Jei plytos-trupėtų, jei geležis-ištižtų. Nereikėjo Dievui pergyventi ir sumaišyti kalbas. Gal jis nežinojo nei statybinės mechanikos nei medžiagų atsparumo mokslų?

135305. laumė cėcei2008-10-17 10:26
baimės akys didelės - Dievas išsigando ir persistengė

135345. o gal2008-10-17 15:14
išvogę plytas, paskui suvertė bėdą Dievui?

135403. cc -o gal2008-10-18 16:46
Paskaityk ŠV raštą, tada nekils abejonių.:)

135494. new_ballsas2008-10-19 13:12
Geras straipsnis, įdomiai persiskaitė :)

135533. bevardis cc-ui2008-10-19 19:47
vis dėlto čia ne tiek apie Dievą kalba, kiek apie žmones. Mitologinė situacija kaip kontekstas visai kitiems dalykams. Klabos kilmei ir susikalbėjimui, pavyzdžiui. Net aliuzija į Sokratą nekliūva.

135552. cc - Bevardžiui2008-10-19 21:54
Taip, tai, galima sakyti, yra komiškas apsakymas apie tai ir ne vien. Bet norėjau išsakyti staiga kilusią mintį dėl bokšto iki dangaus statybos nerealumą statybiniu požiūriu. Tiesiog galima paskaičiuoti iki kokio aukščio bokštą galima būtų pastatyti.

135555. bevardis2008-10-19 22:23
na mat, kokie skirtingi mūsų žvilgsniai. Man jis pasirodė gan liūdnas.

135557. cc2008-10-19 22:31
Tikėkimės, kad ne visur skirtingi. :)

135637. netycia2008-10-20 20:45
as neturiu ka skaityti siam laikrastyje. ispudis toks, kad raso visokius paistalus, neaktualius rasinelius. mokykloj mokiniai idomiau paraso nei cia. gal nereikia spausdint bile ko....? as ne apie si straipsniuka, apie visus.

135668. manjana2008-10-21 11:05
čia apie Lietuvą šiandie

Rodoma versija 124 iš 148 
13:27:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba