Natiurmortas. 1973
Bruno Vasiļevskis |
Šių metų knygų mugės šūkis „Skaitau, vadinasi, esu“ skirtas ne tiek egzistencijai kaip būsenai apibūdinti, kiek priminti, kokia toji būsena mįslinga. Beraščiai ir mažaraščiai, dislektikai ir analfabetai, žmonės, skaitantys beveik tik troleibusų tvarkaraščius, valgiaraščius ar mobiliųjų žinutes, – jie neabejoja savo egzistencija, nedrįsčiau tuo abejoti ir aš. Priešingai, žmonės, kurie daug skaito, savo egzistenciją kartais ima laikyti nesusipratimu arba iššūkiu (prisiminkime kad ir Don Kichotą). Taigi sakyčiau, kad skaitymas – keistas ir pavojingas užsiėmimas.
Šis įspūdis dar labiau sustiprėjo, kai išvydau minią, kuri pirmąją mugės dieną it paskutinį pasaulyje likusį literatūros bastioną šturmavo Johną Irvingą, – ji man priminė terakotinę Kinijos imperatoriaus kariuomenę, tik vietoj kardų ir skydų pėstininkai laikė tūkstančio puslapių romaną. Net krūptelėjau, suvokusi, kad knyga irgi gali būti ginklas. Ir kas tada, sakykite, yra skaitymas – puolimas ar gynyba?.. Ką žada šie metai, pavadinti Skaitymo metais?.. Ašaras ir dantų griežimą?.. Šviesų bulvarinį rytojų?.. Skaitytojo triumfą ir rašytojo kapituliaciją?..
Įtakingas vienos partijos politikas, praeidamas pro Rašytojų kampą, sustojo ir net penkias minutes klausėsi visuomenei pristatomo M. Martinaičio meilės lyrikos albumo. Gražu, sakytum. Netgi graudu kažkaip... Bet ar nebus tai tik į kraują įsiėdusi idėjinių „penkiaminučių“ tradicija?.. Ko tada džiaugtis?.. Ir graudentis?.. Juolab kad šis politikas mieliau rankose laiko ne knygą, o šautuvą. Bet pats yra sukūręs keletą storų tomų. Esu tikra, kad jų neištiks L. Brežnevo „Plėšinių“ likimas, nes lietuvių buities kultūra per pastaruosius penkiolika metų labai pasikeitė. Tiesa, koks tamsuolis dar prakuria kaime krosnelę knygomis, bet tik tada, kai niekas nemato. Juk ims barti, ir teisingai darys – naudoti prakurams knygas, kai aplink tiek laikraštienos, ir dar tokios bjaurios, kad net rukės nenusišluostysi neapjuodinęs!..
Mugėje šmėkščiojo ir beveik kanonizuoti, ir niekada tokios malonės nesulauksiantys rašytojai, skambėjo jų eilės, dainos, pasakos, raudos ir kalbos. Kuklus žmogelis, bėgdamas pro stendą, kurio kampe lyg kandis šiltoje vilnoje besėdįs koks plunksnagraužys, baisiai apsidžiaugdavo, pamatęs „gyvą rašytoją“. Galbūt buvo ir tokių, kurie šaukėsi dvasių, tačiau aš tokių negirdėjau. Tiesą pasakius, vargu ar rašytojų dvasioms čia būtų buvę lengva, ypač šeštadienį, kai mugė priminė verdantį katilą, – per tą laiką, kurį jos maloniai leido dausose, knygų mugėms tiek ir tiek prirašė buhalteriai, miškininkai, žurnalistai, anarchistai, psichologai, kulinarai, psichiatrai, kriminalistai, namų šeimininkės, stilistai ir stileivos beigi televizijos žvaigždės. Kur jau čia beįsisprausi...
Bet spraustis galbūt ir nereikia, geriau jau nusipirkti psichiatro užrašus ir nešti kudašių lauk, nes jeigu tamsta – rašytojas, ir dar kuo nors pasižymėjęs (pavyzdžiui, dalyvavote kokiame nors dešimtuke – ne knygų, aišku), tai gali užpulti koks nors įkyrus žurnalistas, o tada gali ir galą gauti. Mat žurnalistai su tokiu įkarščiu puola klausinėti kvailiausių dalykų, kad norisi it kokiam džinui išdidžiai išgaruoti ir palikti vėplai klausinėtojui tuščią ąsotėlį. Tegu jį klausinėja. Viena iš metų knygos penketuko autorių, vertėja, rašytoja, eseistė, protinga ir žavi moteris, sulaukė vienos televizijos laidos dėmesio kaip „kiprietė“ ir „meilės emigrantė“. Laidos vedėja apipylė knygų mugės viešnią tokiais klausimais, kokių ir dramblys pasigėdytų.
Bet šiais laikais, tiesą pasakius, kalbėti galima bet ką.
Galbūt ir rašyti. Bet kadangi skaitymas – visgi šiokia tokia susikaupimo reikalaujanti būsena, skaitantis žmogus man atrodo b e s ą s. Ir jeigu skaito ne mobiliojo žinutes, o knygą – jis dar ir gražus. Taigi kaip paprasta būti gražiam.
ATĖNAI
Lietuva internete
