TURINYS

AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas
Kinijoje nebuvo vieno sodo stiliaus. Per istoriją išryškėjo šie pagrindiniai sodų tipai: imperatoriškieji medžioklės sodai, rojų simbolizuojantys budistiniai sodai, meditaciniai daoizmo ir chan sodai, metaforiški menininkų intelektualų wenren sodai. Pamažu skirtingos estetinės idėjos susilieja ir imama kalbėti apie sodą kaip apie atskirą kinų kultūros reiškinį. Tačiau net XX ir XXI a. daugiau mokslininkų bei meno teoretikų dėmesio sulaukia japoniški sodai. Jų ištakos glūdi Kinijoje, o jų istorija prasidėjo tik XIII a., Japonijoje įsigalėjus zen budizmui.

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatūros
Ant pražilusio vasario peizažo tarp miško ir miško įtemptą kelio stygą virpina mašinos variklis. Kelias kaip kelias. Juodas, su purvo pakraščiais, su linijomis, kelio ženklais, posūkiais, su atsisveikinimu viename gale ir pasisveikinimu kitame. Kraujo spalva praeityje, saulės spalva ateityje ir begalinė tuštuma virš galvos, kurioje telpa viskas.

-js. Sekmadienio postilė.
Ten, kur evangelistas norėjo pabaigti Gerąją Naujieną ir pakviesti skaitytojus švęsti Atvelykio, Šventajai Dvasiai pasirodė kitaip. Visus aleliuja atgiedojusi Bažnyčia dar sykį buvo paleista tuščiomis į naujas Velykas. Jėzaus pastaba Tomui, kad palaiminti tie, kurie tiki nematę, ir negalėtų nenuvesti prie dar vieno tikėjimo egzamino. Prie įrodymo, kad jis eina pirma mūsų. Leisdamas mums pasklisti visais žemės keliais ir takeliais. Kaip ir dera angelams, vis trumpindamas dangiškųjų žinučių laiką ir plėsdamas velykinius apreiškimus, kurie renkasi iš to pravaikščiojimo, iš pranešiojimo, iš prakentėjimo, iš pramylėjimo.

VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracija
Dailininkės, kaip ir jos kolegų, nuopelnas buvo tas, kad po slogios socialistinio realizmo dogmų saistomos atmosferos vėl buvo grąžintos tarpukario laikais "išmoktos" pamokos. A. Makūnaitė buvo viena iš tų menininkų, kurie šeštojo dešimtmečio pabaigoje aktualizavo (tiesa, nuosaikesniu pavidalu) tarpukario laikais lietuvių grafikoje P. Augiaus, V. Petravičiaus įdiegtą ir geram dešimtmečiui dirbtinai nuslopintą ekspresyvią raišką. Paryžiaus mokyklos įtaka – kubizmui ir art deco būdinga stilizacija, paviršių ir siluetų laužymas į segmentines plokštumas, monumentalumas – ypač ryški dailininkės parodoje eksponuojamuose įvairių laikotarpių piešiniuose. O ir vėlesniais kūrybos metais ypač ryškias realizmo tendencijas labiau norėtųsi sieti ne su socialistinio realizmo, bet su pirmaisiais pokarinės Europos dešimtmečiais ypač stiprias pozicijas užėmusio neorealizmo įtakomis.

DANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladės
Petras buvo panašus į ilgai perėtą ir vėlai iš kiaušinio išsikalusį, paliegusį ir šlubą žąsiuką. Sunkiai vilkdamas savo nepaklusnų kūnelį, keliaudavo jis iš vieno kiemo į kitą, garsiai kažką kalbėdavo ir gestikuliuodamas prašydavo raktų, spynų, varžtų. Jie jam kažkodėl labai patikdavo. Žinodavo net kuriuose kiemuose ką nors vis tiek išprašys. Atiduodavo žmonės jam tą lobį, nes neturėjo ką saugoti, nuo ko slėpti. Tokie laikai – visi vienodai neturtingi, visi lygūs...
Jei kokią savaitę Petras nepasirodydavo kaime, visi žinojo, kad jis atgulė, plėšomas nežmoniškų traukulių... O vėl pasirodęs, po priepuolių, jis atrodydavo išsekęs, pavargęs; jo mėlynos akys, tapusios smaragdo spalvos, keistai žiūrėdavo į žmones, tarsi kiaurai matytų. Jo eisena virtusi kažkokiu vinguriavimu, nežemiškai pakylėtu, lengvu... Ir taip iki kito priepuolio.

JACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!
"Financial Times", 2003.XI.2. Vertë Vitalijus Šarkovas
Juk kiekvienas gali suprasti abstraktųjį meną, "jei tik turi sielą", sielojosi 1924 m. Kazimiras Malevičius, kai vieno tarybinio meno konkurso žiuri neįstengė suprasti, kad šešiakampis, vainikuojantis jo "industrinę" skulptūrą, simbolizuoja Leniną. Šiandien abstraktusis menas, tiek dailė, tiek skulptūra, nevaizduojanti jokių konkrečių, atpažįstamų objektų, triumfuoja. Ši kryptis formavo pokarinę Vakarų kultūrą, jai priskiriami kūriniai kainuoja pašėlusius pinigus, o jos šalininkai atvirai ir nebaudžiamai vadina tamsuoliais visus, kurių nepavyksta palenkti į savo pusę.

LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?
"The New York Times", 2006.IV.7. Vertë Kęstutis Pulokas
Gnosticizmas beveik tapęs buitiniu žodžiu. Taip daugiausia nutiko romano "Da Vinčio kodas" autoriaus ir kai kurių plačiajai visuomenei rašančių ankstyvosios krikščionybės tyrėjų, tokių kaip Elaine Pagels, dėka.
Yra išversta ir išleista daugybė kitų gnostinių evangelijų: Marijos Magdalietės, Pilypo, Tomo ir net Tiesos evangelija. Kai kuriose bažnyčiose net veikia studijų grupės, kurios stengiasi atrinkti knygas apie "istorinį Jėzų".
Judo evangelija tėra naujausias trupantis pergamentas, tarsi senovinė laiko kapsulė iškilęs į Egipto smėlynų paviršių. Dar prieš oficialiai jį pristatant Nacionalinės geografų draugijos naujienų konferencijoje, tarp mokslininkų šiuo klausimu jau buvo kilę debatai, jų atgarsiai netrukus skambės bažnyčiose, krikščioniškoje spaudoje bei interneto svetainėse.

SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai
Kada nusileidęs prie upės ūmai pajunti, ne tiek pamatai, kiek pajunti, šviesėjimą gamtoj. Vandens slinktyje, snieguos, pačiam vandeny. Nepažįstamo paukščio balse... Apie tokį metą mūsų tėvai sakydavo: "Saulė atkopia!", nors ir pati saulė dar giliuose rūkuose. Tuskulėnai anapus... Ar šitas jausmas jau nieko nereiškia mieste gimusiam ir augusiam žmogui?
Ar to turėtume "gėdintis"?
Žūtbūtinis žmonių noras "tapti miestiečiais" vis dėlto neturėtų reikšti daugybės prigimtinių jausmų ir pajautų atrofijos.
Tiek plepalų apie pasąmonę ir apie kūną, o sykiu – tiek daug dalykų dirbtinai numarinama.

ROMAS RAILA. Eilės
[...]
Taigi, mieli gyventojai,
situacija bus beviltiška. Tačiau
dar bus takelis į geltoną
rugių lauką ties bedugne
ir bus dar takelis
vaikų aikštelės, kur ant žolės
mėnulio šviesoj spindės spalvotas
pamirštas kamuolys. Ir tieji,

kurie ten nubėgę dar sugebės
tyrai ir gražiai žaisti,
galbūt ir išliks.
[...]

RAMŪNAS JARAS. Eilės
[...]
aš patapau išganytas ir virkdytas,
iš to pinigus valgau ir duoną, ir stogą aš kandu,
kaip žmogus nebijau eit į gatvę,
mano rankos yr stiprios,
kūnu savuoju pilis statyt moku,
mano siela patapo padidinta šiais rašmenim,
paslaptingai stipri ir drąsi!
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Justina Stravinskytė. Paslapties įpėdinis. Fantazijų romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Nežinau, tačiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadai, drįsę išleisti šitokią knygą, man primena valstietišką skomorochų trupę. Paprastumo dėlei ją pavadinkime LRS – Liniauskas, Repečka, Sventickas. Negi jie lig šiol neskaitė kvailų komiksų ir nematė idiotiškos animacijos, kurioje koks nors didvyris visiems priešams riaumoja: "Aš ištaškysiu jūsų smegenis po visą galaktiką!"

Daniel Pennac. Žmogėdrų laimei. Romanas. Iš prancūzų k. vertė J. Ramunytė. V.: Žara, 2006.
Stilius ilgainiui (o knyga beveik 250 p.) išblėsta, atsibosta ir ima nervinti. Visos alegorijos ir metaforos, kurių taip tikėjausi, nueina velniop. Fabula taip ir neperžengia tradicinio detektyvinio skaitalo rėmų. Bičas ir toliau pluša pastumdėliu prekybos centre, prižiūri šeimą ir šunį, mylisi su apsivogusiomis pirkėjomis. Žodžiu, tipinis buržua gyvenimas. O kadangi dėl sprogimų jį nori išmesti iš darbo, jis priverstas griebtis detektyvinio tyrimo.
Beveik visą knygą skaitytojas varginamas klausimu: kas vis dėlto sprogdina bombas?

Gilanda (Onė Baliukonė). Kopų karalienė. Pasaka. V.: Gimtasis žodis, 2006
Jo organiška statika – šaltai erotiška. Sustingęs gašlumas išreiškia obsesinius dalykus. Kaip toji makabriškoji moteris-drugelis su šarvuotu apatiniu trikotažu, labiau primenanti ne fėją, o sadistę, plakančią įvairaus plauko skausmomanus uždaruose flagelantų klubuose. Arba agresyvus milžinas-žmogėdra, nepasirenkantis nei jaunuolio, nei liūto veido, nupieštas taip, kad mes patys bandome pritaikyti jam tai vieną, tai kitą veidą ir galop nė vienas netinka. Taip netikėtai patys išjudiname vaizdą. Vaizdą, kuris kartais išplinta erdvėje į tolį, o kartais apgauna akį, nes didesni objektai pavaizduoti toliau nei mažesni. Tai seni, visiems pažįstami siurrealistų bajeriai, iškraipantys erdvės proporcijas.

Nuošalės poetas. Varėnos "Ryto" vidurinės mokyklos abiturientų, LR jaunųjų filologų konkursų laureatų darbai. Parengė J. Grigaitienė. K.: Šviesa, 2005.
Penkių mokinukų rašinėliai apie poeto A. Kalanavičiaus kūrybą. Apie akmens motyvus, žmogaus ir medžio panašumus, vienkiemio gylę ir žodžio kalną, prisiminimų šviesą, filosofines eilėraščių erdves.
Baisu: penki skirtingi autoriai, o stilius – vienodas. Tarptautinių žodžių ir filologijos terminų raizgalynė. Negi vos ūgtelėję paaugliai, ką tik gavę pasus, mąsto tomis pačiomis kategorijomis kaip ir kokia senyva literatūrologė, savo amatui atidavusi 40 metų?

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygos
Arvydas Pacevičius. Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 m.: dingęs knygos pasaulis. V.: Versus aureus, 2005. 312 p.
Retai pagalvojama, kad XVIII a. pabaigoje dingus valstybei buvo trenkta ir per knygas. Sąmonėje turime XIX a. antrosios pusės "spaudos persekiojimo" laikus, bet ar neprasidėjo jis nuo Abiejų Tautų Respublikos sužlugdymo? Lenkų istoriografija yra išnagrinėjusi ir ATR artefaktų likimus, ir idėjų istorijas, ir vienuolijas. Bet joje, suprantama, nesirūpinama specialiai užsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijomis ar bent jau retai tam skiriama išskirtinis dėmesys. Arvydo Pacevičiaus studijoje dėmesys skiriamas kaip tik šiai istoriografinei "skylei", kurios neužlopius XVIII– XIX a. mentaliteto tyrimai liks menkavertiškesnis užsiėmimas. Juolab kad aptariamasis laikotarpis leidžia sumuoti XVIII a. LDK tradicijas ir pademonstruoti, kad kai kuriose srityse (pvz., vienuolijų veikloje) jos kurį laiką tebegyvavo. Carizmas turėjo jas užgesinti specialiais aktais, poelgiais, įsakais.

LAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomis.
Sara Poisson. Šmogus. Novelės. V.: Ciklonas, 2005. 148 p.
Be kita ko, Poisson pateikia ir meistriškų literatūrinių fizinio pasaulio aprašymų, pvz., kavinėje sėdi mergina, kurios "šiaudų spalvos veltų standintų plaukų kupeta, pagal šukuosenos sumanymą ir užpraėjusios vasaros madą iš pradžių, ties sklastymu, tarytum fontano čiurkšlės išsišakojančia trajektorija iškylanti, o vėliau per kaktą krentanti ant ryškiai juodai apvestos, bemaž numurzintos, dešiniosios akies" (p. 12).
Šiaip visa tai lyg ir bylotų, kad šie tekstai labai artimi dabar populiariai eseistikai, bet iš tiesų čia vis dėlto yra ne esė, o novelės – jų visų fonas yra autorei pažįstama provincija (nedidelis miestas arba kaimas), bet jose veikia išgalvoti personažai, esama literatūriškai sukurtų ir net fantastinių situacijų.

SVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristai
Vertė Juozas Šorys
Parsų protėviai – persai zoroastristai – iš Persijos bėgo dėl ten sustiprėjusio islamo. Į Indiją jie daugiausia kėlėsi VIII–X a. Legendinės ir istorinės žinios apie parsų etninę raidą sukauptos "Sandžano istorijoje" (apie 1600 m.). Anot padavimo, pabėgėlių laivynas, valdomas pagal žynių ir astrologų patarimus, 632 m. birželio 16 d. atplaukė prie Diju pusiasalio (netoli Gudžarato), ten jie įkūrė gyvenvietes ir išmoko kalbėti gudžaratiškai. Vėliau, remdamiesi astrologų nurodymais, jie vėl leidosi į kelionę jūra, pateko į audrą ir, davę priesaiką pastatyti šventovę, jei pavyktų išsigelbėti, 936 m. (kitais duomenimis – 756 m.) pasiekė žemę (Gudžaratą), ją pavadino Sandžanu (iraniečių miesto vardu). Ten jie gavo leidimą gyventi, nes susitarė su valdovu Džadi Rana. Susitarimas, nustatęs bendrijos teises, gyvenimą ir veiklą, turėjo šešiolika pozicijų. Jose buvo pabrėžiamas hinduizmo ir zoroastrizmo artumas. Beje, buvo susitarta, kad parsai išmoks gudžaratų kalbą, rengsis vietiniais drabužiais, perims kai kuriuos vedybų papročius, atsisakys nešiotis ginklus. Parsai jau tada pastatė ugnies šventyklą; jų įžiebta šventoji ugnis ir dabar saugoma šventykloje Udvados kaime, tapusioje piligrimų traukos centru. Sandžane parsai taikiai gyveno iki 1066 m., kai, vaikomi užkariautojų musulmonų, buvo priversti kraustytis į Mausario ir kitas mišrias Gudžarato sritis. 1297 m. dalis Gudžarato žemių vėl patyrė musulmonų antpuolius; matyt, dėl to dalis parsų persikėlė piečiau, į dabartinės Maharaštros valstijos teritoriją, į šiuolaikinio Bombėjaus apylinkes. Vis dėlto istoriškai pagrįstų duomenų apie parsų gyvenimą iki XVIII a. išliko nedaug.

ALDONA RADUŠYTË. Labanoro Rožė
– Paluky, atsnešiu knygas. Niaugi. Aš nemoku nei skaityt, nei rašyt, ale visas giesmes moku. Pažiūrėk.
Rožė pasidėjo kantičką ant stalo ir susikaupė. Pagarbiai ją atsivertė, persižegnojo ir, vedžiodama pirštu, išgiedojo kiekvieną rodomą žodį. Laukiau, ką ji darys, kai reikės versti lapą, nes skiemuo "-tas" buvo nukeltas į kitą puslapį. Rožė privedė pirštą prie skiemens "šven-" ir nutilo. Paseilėjo pirštą, atvertė lapą ir, laikydama jį stačią, dar kartą pagiedojo žodį "šventas". Netekau žado. Toliau vėl vedžiodama pirštu ji giedojo pažodžiui. Nesupratau: moka ji skaityti ar ne.

ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)
Parodistas – dailininkas fanatikas, begal mėgstantis rengti parodas. Rengia jas galerijose, gatvėse, kieme, po vandeniu, Seime, tualete, gamyklos griuvėsiuose, užsienyje, traukiniuose, ant dviračio, daržinėse, lėktuvuose, ant kūno, pašto dėžutėje.
Lit.: Instaliacija buityje. Leid. ŠMC.
Poteriai – Hario Poterio tėvai.
Lit.: Kardinolas J. A. B., Vakaro enciklika ir malda. 00 m. pr. Kr.