Hans Bellmer. Lėlė. 1934 |
Šventraščiai ir poetai
Tie, kurie mėgdžioja šventraščius, imituoja, vagia iš jų, tie turėtų būti baudžiami.
Švelniausiu atveju Dievas turėtų iš jų juoktis. Ir išmintingi žmonės.
Poezija turėtų būti tai, ką šventraščiai nutyli. Geras poetas šventraštį nešiojasi galvoj (kaip Antanas Cukermanas paveikslus...) ir rašo savo. Kartais paaikčiodamas kaip pašnekovui pritariantis švedas ar švedė, kartais paburnodamas kaip rusas savo nemirtingose čiastuškose.
Tai beveik chrestomatija... Didžiausios lietuvių papildos prie gyvenimo, tikrovės. Visi tie giesmininkai, paukščiai, švilpautojai, muzikantai. Na, dar kokia lakštingala, kukuojanti gegutė tame išmirštančiame sode, kur vieną vasarą tarp dviejų obelų ištempusi hamaką sūpavosi apkūni juodaplaukė Agnieška. Panemunių vyrai taikydavo tada eiti pilstuko du, tris kartus per dieną. Ir būtinai sodo pakraščiu, nepaisydami, kad treška ir duria perdžiūvę eglių kankorėžiai. Jeigu basom pėdą perrėžia iki kraujo. Kaip senoviški, titnagų amžiaus skustuvai. Betgi kas paisys kojų, kai pakylėta nuo žemės obelų paunksnėje supasi, snaudžia, niūniuoja pavasariška Agnieška?
(...) O vis dėlto didžiausios papildos į poeziją bei religiją suplūsta iš moterų pusės.
Dar apie moteris
Net į reprodukcijų knygas (pavyzdžiui, Renesanso) žiūrėdamas, žmogus pamato, kad moterų yra keisčiausių ir įvairiausių. Kojos, strėnos, nosys, pilvai, pirštai... Mažutėlytis dešinės kojos nykštys ir per ilgas kairės kojos bevardis.
Nesigilinant į dar subtilesnes detales.
Tuotarp: žurnalai, televizija suprojektavo tokį glotnų, plokščią, slystantį iš akių ir iš rankų moters pavidalą. Kam jis galėtų būti... naudojamas, kur pritaikytas? Ką padaro technologijos iš natūros?
Kodėl? Kas dedasi pasaulyje? Kokias moteris dabar vyrai regi savo erotinėse vizijose?
Dūmojimai prie balos
Kas ima šėtoną į užtarėjus, tas patiria didelių nuostolių (čia iš Korano)...
Satanistinės užmačios yra nemenka dabartinės kūrybos dalis. Velnias yra tas, kuris "dvejina" Dievą. Didžiausias Artistas... Sugundymas, išvedimas iš kelio, suvedžiojimas yra privalomoji Plano dalis, fonas, užkulisiai.
Esmė neįmanoma be išjuokos.
Spektaklis, kuriame išprotėjama.
Rytų šventraščiuose kalbama apie medį, kurio šaknys iš pragaro šaknies. Dugno. Tas medis vadinasi zakim (kitur zakum). Didelis ir lapuotas, jis iškelia savo šakas į pasaulį. Vietoj vaisių kipšų galvos, didumo sulig žmogaus galva. Įdomiausia, kad tie jo vaisiai pilni saldybės, suvedžiojimo vaisiai. Skirti menkiems žmonėms suvilioti. Tarsi kalbėtų visomis vaivorykštės spalvomis žėruodami:
Valgykit ir lįskite pragaran!
Tų šventraščių poezija: keista srovė, kuri neša pastraipas. Dykumų monotonija, erdvė ir tyla. Visatos įsčių ritmu. Ką prieš tai užmiršęs ar praleidęs, čia pat nemokšiškai priduria, nepaisydamas jokios sintaksės, tikriausiai ir gramatikos. Viskas juk nuleista iš dangaus, pakabinta po žvaigždėmis... Nenuostabu, kad per tiek laiko kai kas atplyšę, nubyrėję, išvogta.
Didžiausias priekaištas XXI amžiui:
Nemokės žavingai apmulkinti! Nėr didelių magų. Nėra didelių apgavikų. Mums trūksta vienos didelės kosminės nesąmonės.
Apie juoką
Visur ir visados žmonės buvo ir liks juokingos būtybės. Iš šalies žiūrint. Vien jau dėl to, kad pasaulis nuolat kinta.
Tari žodį "kitimas", "kitėjimas" ir jau sukeli juoką tiems, kurie priprato prie "kismas".
Vienos metaforos keičia kitas, tikrus žodžius išstumia naujieji eufemizmai, šituos verčia nuo sostų sugrįžtantys tikrieji žodžiai anachronistai, žemės gaspadoriai. Tie, kurie vietoj "kakas" parašė "šūdas", sukėlė didelį nerimą tam tikro etiketo žmonėms. Netgi kitos generacijos augintiniams.
Vaikų dainelė: "Kiškis lapę, lapė kiškį girioje padarė biškį..."
Ir švytėjimas akyse. Mano bičas toje vietoje mestelėtų "išdūrė" ar pan. Tiek laimėjimo!
Šimtai varlių virkdo orą savo kojytėmis. O kodėl tyli Henčkus Zapenčkus? Ar jo vitriną Krokuvoje jau nukabino?
Iš didžiausių naujienų: visos ląstelės yra gėlyčių formos. Daug, daug, begalė sparnuotų burbuliukų.
O prajuokino mane Česius, kuris su savo sena, suskretusia kuprine grįžo meškeriojęs nuo Nemuno.
Ar žinai Pakliaštorės mįslę?
Iš kur galiu?
Kodėl kai kurios žuvys yra lenktos?
???
Chė, todėl, kad pagautos posūkyje!
Tada, kai pievos ėmė žaliuoti
Neparašytas apsakymas, ne mano. J. A. istorija, papasakojo taip, bet tikriausiai neparašys. Apie pavasario saulėlydžius giriose, prie upių, kurios šnera dirba savo nepaliaujamą darbą. Galop:
į puspročio kiemą įvažiuoja mėlynas ilgavežimis, durys užpakalyje praviros... Nieko čia nėr! Parduodama karvė. Kam karvė, jei vaikų nėr? Nuskendo arba pasikorė.
Atbulom, rėkaujant ir tik šmykšt pašmykšt botagu (kitas dar ir su pagaliu rankoj) karvutė įgrūdama į ilgavežimį. Graudžiausia prasideda, kai išvažiuoja, gatvinis sodžius, trobos, svirnai, rūkyklos, tvoros, tupyklėlės atitolsta. Gyvulio akimis žiūrint, šlapiom akim, jau paskutinį kartą čigoniški jos veizolai aprėpia savąją sodybvietę, kiemą ir glušą šeimininką. Tarsi klaustų:
Iš ko ir su kuo dabar tu gyvensi, žmogau?
Karvė sodžiaus maitintoja nuo pasaulio pradžios. Paskui ateis Europos parama, programa "Safard", kaimo turizmas, galgi net kokie "lošimo namai"? Fu, kokios mintys mano glušoj galvoj!
Greičiau čia bus laidojamos radioaktyvių medžiagų atliekos, iškils kokios nors Merkinės piramidės, o gal, paleisti iš visų kalėjimų, savo pačių žiestuose molinukuose įsikurs atgailaujantys plėšikai bei žmogžudžiai. Tie, kur jau nebegali, krūtinė nebepakelia nuodėmių ir prasikaltimų. Kaip žiūrėt žmonėms į akis?
Vakar rodė vieną tokį raudoną, su ūsiukais iš Kamanų pelkių Žemaitijoje. Molinė, drėbtinė trobelė girioje, landa iš šono ir iš viršaus. Užtiksi, pasibelsi, o jis tave tik šmaukšt šmaukšt su peiliuku ir... iščirškins. O manei atsiskyrėlis koks, pranciškonas, žoliautojas!
Šalimais to glušo, bepavardžio apsigyveno lietuviai, pavarde Gulbinai. Jau po Velykų, girdžiu, gieda vieną mielą vakarėlį, mergelkos, regis:
Dieve, savo šešėlyje
Švieski mums sava Evangelija...
O naktimis kur daužotės, zarazos?
Ačiū partijai ir vyriausybei, kad... tiek katinų išleista ant pievų.
Elės tėvas
Elės tėvas mokytas žmogus, retais, dideliais dantimis. Būna tokių dantų, atrodo, kad nuo grėblio koto nulaužyti ir burnon sustatyti. Visko juk būna, kaip tuose raštuose: Alachas padarė gyvulius įvairaus plauko, o ir žmones baltus, aukso spalvos ir juodvario. Ir dar padarys, jeigu tik įsigeis.
Betgi: Elės tėvas labai keikia operą. Čia, girdi, joks menas. Pasipuošia ir staugia ant pakylėjimo...
Anais laikais dar sykį žmona gavo du kvietimus į "Traviatą". Šalia Elės tėvo atsisėdo tikras melomanas. Ėmė šnekėt. Elės tėvas pirmą sykį, o anas 47-ą...
Kentėjo ilgai, į pabaigą neištvėrė, įsitvėrė į melomano petį ir ėmė tardyti:
O kada ims smaugti?
Anas:
Ką smaugti?
Tėvas:
Ką, ką? Dezdemoną!
Vyrų ir moterų pavasariai
Daržuose vieni kitus kabina maždaug taip:
vyras, raudonumo kaip aš (amžių turiu galvoj), klausyk, sako, gal sustumiam... daržus?..
Moteris liesa, kokių keturių dešimčių:
Betgi jau turėjai žmoną, vaikus.
Turėjau! Prieš 30 metų buvo kažkas, dabar nieko neatsimenu. Nei buvo, nei ką...
Dabar jau liesoji darosi sukalbamesnė. Gerai, kad aš nelabai prigirdžiu.
Kamanės juodos ir zvimbia labai. Žemė drėgna, bobų užpakaliai ties kiekviena tvora.
Kaip nepanorėsi sustumt?
(...) jeigu aš būčiau Emilie Plater?..
ATĖNAI
Lietuva internete
