ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-10-14 nr. 816

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (7) • ANDRA NEIBURGA. Stumk, stumk (14) • VYGANTAS VAREIKIS. Kokie kiaušiniai yra supuvę? (1) • -js-. Sekmadienio postilėGINTARĖ ADOMAITYTĖ . Apie dainas ir bulves (2) • VYTAUTAS NARBUTAS. Vytautui – Vyteliui ŠeriuiEMILIJA LIEGUTĖ. Most most ir most (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsBORIS PASTERNAK. Eilėraščiai iš romano (48) • ALMA RIEBŽDAITĖ. Namai viešoje erdvėjeCASTOR&POLLUX . Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Tikri ir tariami stebuklaiGINAS ŽIEMYS. Mergė ir jautisIšlaisvintas kino erosasLAIŠKAI (195) •

Turinys

[skaityti komentarus]


ANDRA NEIBURGA. Stumk, stumk
Iš: Andra Neiburga. Stum stum, Rīga: Valters un Rapa, 2004 vertė Laura Laurušaitė

Gyvenimo prasmė? Eikit šikt. Neturi gyvenimas jokios prasmės, neturi.
Gerai, snieguolės puikios, ir visi tie pavasariniai upokšniai, žinau. Gurgantys srautai. Saulė. Aš nieko nesakau. Kai išeini iš pat ryto laukan, su kaliošais ir dar su naktiniais, nebūna šalta, nors vandens vonelė apsitraukusi plona ledo plutele, ir lovos šiluma dar laikosi tarp įkaitusios odos ir flanelinio audinio, kol apibėgi kiemą žvilgsniu, – visi takeliai nugrėbstyti, viskas daugmaž tvarkoje, sula nenoriai kapsi į kubilą prie beržo: pak, pak, pak. Paukštis gieda sau po nosimi. Įkvepi į plaučius to vėsaus oro, dar nesugadinto dienos – huh, – nutupi samanose už išvietės ir stebi, kaip čiurkšlė mirgėdama susigeria į kerpes, – kaifas.
Ten galbūt ir yra prasmė. Toje akimirkoje. Toje vienintelėje akimirkoje, kai laikas apsidairyti aplink, nors ir į tą patį dangų. Taip tiesiog pasidairyti, be kokios minties. Be jokių spėlionių, ar Dievas, pavyzdžiui, yra ar ne, ir ar dangus neužsirauks, ar skalbinių nuo virvės nereikia nurinkti.
Bet, matai, visa tai šiaip ar taip egzistuoja, tiesiog egzistuoja – be tavęs ir ne tau. Tu tik šiaip esi pasipainiojęs, lyg tarp kitko. Džiaugtis šiuo faktu ar skųstis – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas.
Planetos sukasi? Tegul jos sukasi.
Visata plečiasi? Ką, atleiskit? – a, tai vėl jau traukiasi? Nu tai tegu susitraukia visa, seniai jau buvo laikas susitraukti. Užsiraukti, išnykti. Ramybė ir nieko daugiau. Eina ji sau, ta visata. Man jos nereikia. Jei visatai reikia manęs – prašom, aš čia.

VYGANTAS VAREIKIS. Kokie kiaušiniai yra supuvę?
Demokratijos ir pilietinių teisių būklė priklauso ne tik nuo tam tikrų įsipareigojimų tam tikroms vertybėms, bet ir nuo išsilavinusių, žinių turinčių valstybės piliečių. Veiksmingas piliečių dalyvavimas valdant valstybę neįmanomas, remiantis primityviomis ir lėkštomis žiniomis. Primityvi kalba ir kultūra, užplūdusi televizorių ekranus ir spaudos puslapius, gali išreikšti tik primityvius jausmus ir mintis.
Pakartosiu dar kartą, kad mitas apie laisvą žiniasklaidą, užgimusią Sąjūdžio aušroje, šiandien yra žlugęs. Kada gi viskas pasikeitė?
Laisvė išsisakyti plėtėsi Atgimimo metais. Vėliau, kai viskas nusistovėjo, kai susiformavo oligarchų sluoksnis, kuris superka televizijos kanalus, laikraščius ir įvaizdžių kūrimo centrus – viešųjų ryšių bendroves, laisvės idėjos nunyko. Liko interesai.

-js-. Sekmadienio postilė
Panorėjus visai nesunku įrodyti, kad Bažnyčia niekada rimtai nežiūrėjo į tą radikalų reikalavimą: „Eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje“. Netaikė jo kiekvienam, pasiryžusiam sekti Kristų. Geriausiu atveju palikdavo jį kokiems vienuoliams, atsiskyrėliams ar tiesiog keistuoliams. Visi žino apie Pranciškų Asyžietį ir jo mylimąją – ponią Neturtystę. Smagu klausytis saldžių istorijų, bet nė patiems pranciškonams jo pavyzdys niekada nebuvo pakankamas viską metus pasipiršti tai poniai.

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie dainas ir bulves
Ilgus metus „Eglės“ chore dainuojanti Nijolė man pasakojo apie moterį, kurią vyras į repeticijas ar koncertus tartum ir išleisdavo, bet... Į rankinę slapta vis įdėdavo kelias bulves: prisimink, moterie, kur tavo vieta!
Esu chorvedžio dukra, kuriai tėvas chore dainuoti nerekomendavo (švelniai tariant...). Nė savo žmonai. Svainei būtų leidęs pastovėti choro pakraštyje – bet labai didelio choro! Uošvę būtų mielai priėmęs – net į kamerinį... Močiutė dainavo kontraltu. Aš juo tik kalbu.

VYTAUTAS NARBUTAS. In memoriam: Vytautui – Vyteliui Šeriui
In memoriam
Prieš keturiasdešimtį metų, per 1965-ųjų rudens ekvinokciją, pasakei: Sustok, dar sugrįžk, ne paskutinę dieną. Po gervių dangum. Kai išėjau į kiemą keliauti pas Tave tą paskutinę dieną, pabudino kaimyno balsas, sako – gervės skrenda, pakėliau akis į debesėjantį dangų ir buvo taip gražu – atrodė, lyg visas dangaus skliautas prisipildė gervių rypavimo, jos, išsirikiavusios keliais begaliniais trikampiais, staiga sunerimo, sukosi ratais virš Užupio, tarsi ieškotų Tavęs, o netrukus vėl išsirikiavo ir patraukė savo kryptimi. Gervės visų Tavo mylėtų paukščių vardu atsisveikino su Tavim. Paukščiai savo ilgakakliais siluetais vaikštinėja Tavo monotipijose, tekstų puslapiuose ar, lyg pakilsiantys į dangų, vis dar laukia, budi trumpam sustingusiais granito sparnais.

EMILIJA LIEGUTĖ. Most most ir most
Senelis Simonas lengvai atsidūsta, pasukęs galvą šypteli. Aš stoviu šalia ir viską matau: senelę Jadvygą, tą kamuolį, vis plonėjančią tolką ir patį senelį. Aš dar vaikas, aš moku žiūrėti, o suaugę nemoka. Jie eina pro fotelį, kur sėdi senelis, užsiklojęs kojas languota skara, ir suka akis šalin, apsimesdami, kad nei senelės Jadvygos, nei to kamuolio, nei tolkos – nieko nėra.

SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėms
Beje, Oriento sampratose (budizme) sąmonė reiškia dvasią (ir sielą).
Yra visos prielaidos kalbai apie kosminę sąmonę.
To paties J. S. cituojamas B. Russellas vis dėlto turėjo būti įspūdingas dėdė. Ateistas. Paklaustas, ką pasakytų Dievui pakliuvęs į dangų, nesutriko:
– Aš pasakyčiau: tavo egzistavimas buvo nepakankamai akivaizdus.
Filosofija, mano galva, eliminuoja ir teologiją, ir poeziją.
Dievui turėtų patikti kalbos apie Jį.
„Kiekvienas eilėraštis – kreipinys į Jį (sąmoningas ar ne)...“ (Frankas Semperis)

BORIS PASTERNAK. Eilėraščiai iš romano
Iš: Борис Пастернак. Доктор Живаго. Москва: Книжная палата, 1989 vertė Sigitas Geda
    [...]
    Kaip tylu. Aš išėjau į sceną,
    Atsišliejęs staktos išlenktos.
    Aš visuos aiduos išgirst norėjau,
    Kas šiam amžiui šviečia ant kaktos.
    [...]

ALMA RIEBŽDAITĖ. Namai viešoje erdvėje
Virtualioje tikrovėje realizuojamas sielų, protų bendravimas. Kaip greitai čia atpažįstami savi! Iš sakinių konstrukcijos, vartojamų žodžių, atodūsių, mimikos, minčių. Sakinio klausaisi kaip balso, žiūri kaip į žmogų. Bandai atpažinti, įspėti. Pasirodo, informatyvus ne tik balsas, apranga, mimika, žvilgsnis, stotas, braižas, bet ir sakinio konstrukcija, raidžių dėlionės, brūkšnelių piešinukai... Pasaulis čia skaitomas iš kitų ženklų negu įprastame gyvenime, bet tie ženklai gan informatyvūs.

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Samuel Beckett. Prancūziški apsakymai. Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. V.: Pasviręs pasaulis, 2006.
galų gale visur tvarka šiaip ar taip nesvarbu neverta dar kartą baigti negaliu padėti taško todėl rašau taškas
Pedro Almodóvar. Pati Difuza ir kiti tekstai. Iš ispanų k. vertė Audra Mulevičiūtė. V.: Alma littera, 2006.
Kaip režisierius (dėl šio teiginio galima ginčytis iki pamėlynavimo), Almodóvaras visiškas antirealistas. Jis, galima sakyti, žmogiškųjų nuodėmių dekonstruktorius, moteriškosios psichologijos dekoratorius ir iliustratorius, be to, sentimentalios atmosferos meistras ir švelnus ironikas. Ką jis mąsto tai darydamas (t. y. filmuodamas, o gal nefilmuodamas), byloja jo vienintelė knyga „Pati Difuza ir kiti tekstai“. Tikra dovana Almodóvaro gerbėjams. Deja, nesu jo didelis gerbėjas. Man jis perdėm dvilytis, pasižymintis ypatingais nuokrypiais į tokius gyvenimo pašalius, kurių nei suprasti, nei patirti visai negeidžiu. Kitas dalykas – tekstai. Pati Difuza yra mylimiausias Almodóvaro personažas – moteris pornožvaigždė.
ir kiti. Panašūs. V.: Mokslo aidai, 2006.
Esu skaitęs panašių tekstų. Tokių trumpų, graudžiai juokingų, nepretenzingų, aiškių. Tačiau. Kai pradedi kalbėti apie narkomanus, jautiesi kaip bėdžius lietuje. Jautiesi neragavęs kažko, kas yra šalia, apie ką kalba laikraščiai, televizija, kinas.
Vaja. Mano geroji draugė ragana. V.: Mokslo aidai, 2006.
Moterims pats laikas pradėti gyventi tik su moterimis. O vyrai turi gyventi vieni kaip skorpionai.

RENATA ŠERELYTĖ. Tikri ir tariami stebuklai. Vaikų literatūros apžvalga
Sigito Gedos „Testamentas mažai mergaitei“ („Trys žvaigždutės“, 2006, iliustravo Vievio ir Elektrėnų meno mokyklų mokiniai, vadovaujami Adelės ir Augenio Kaspučių) iš srauto „beržinės“ lyrikos išsiskiria žodžio pajauta, originaliu mąstymu, erudicija, kreipimusi į vaiką ne kaip į kvailelį, o kaip į pilietį, asmenybę.
Žinoma, tas aristokratiškas pagarbumas kartais būna kiek suprofanuotas. Pavyzdžiui, 1946 m. parašytas, o lietuviškai 2005 m. leidyklos „Alma littera“ išleistas Elizabeth Goudge „Baltasis arkliukas“ – knygos viršelyje kaip ant paminklo puikuojasi J. K. Rowling žodžiai: „Aš tiesiog dievinau „Baltąjį arkliuką“. Ketvirtajame viršelyje paaiškinama, kad po šio J. K. Rowling prisipažinimo pasaulyje kilo susidomėjimo „Baltuoju arkliuku“ banga. Taigi turėtume susidomėti ir mes, nes irgi esame savotiški kosmopolitai ir pasaulio piliečiai.
Kita anglų rašytoja, ketvirtajame viršelyje vadinama „legendine“, „viena iš populiariausių pasaulyje“ , bet mums beveik negirdėta, yra Enid Blyton. Jos istorijos apie stebuklingą medį parašytos maždaug tuo pat metu kaip ir E. Goudge „Baltasis arkliukas“ – 1936–1946 m., o lietuviškai išleistos 2005 m. („Stebuklingas Tolumų medis“, leidykla „Garnelis“). Tai, kad E. Blyton vadinama „XX a. J. K. Rowling“, o jos knygos lyginamos su „Mike Pūkuotuku“ ir „Piteriu Penu“, daro įspūdį, jog ketvirtieji viršeliai tampa reklamos sunkiąja artilerija, kuri turi parblokšti skaitytoją be papildomų apšaudymų (smulkūs šratai tik gadina įspūdį).
Paprastas gyvenimas irgi pakankamai kūrybingas ir netikėtas. Šią tiesą liudija norvegų rašytojos Anne-Cath. Vestly knyga „Mortenas, senelė ir Viesulas“ („Pasviręs pasaulis“, 2006, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė).

GINAS ŽIEMYS. Mergė ir jautis. Stebuklinių pasakų kosmologija
Laikinos įžvalgos. Septynių dalių pasaulį gali simbolizuoti keturi arba vienas integralus lokapalas: Vėjas, Žvaigždė, Mėnulis, Saulė (ir mergelė); kiškis, lapė, vilkas, meška (ir bernaitis) arba karvutė ir našlaitė, kiškutis ir Elenytė, žirgas ir jaunikaitis, elnias ir medžioklis ar pan. Kiekvienu atveju mergelė arba bernaitis ženklina pasaulio centrą, o minėtos arba į jas panašios būtybės (dangaus kūnai, gyvūnai, augalai) – likusias šešias pasaulio dalis. Suardytas (ar sunaikintas) pasaulis kuo skubiausiai vėl atkuriamas; paliktas be lokapalo globos, herojus žūva; lokapalo pavidalas labai įvairus, jis gali būti paukštis, laukinis žvėris, dangaus kūnas, augalas, naminis gyvūnas, pirminis elementas ir kt.; mergelė turi savo, o jaunikaitis savo lokapalus (jos – karvutė, kiškis, balandis, kalaitė, obelis, jo – žirgas, vilkas, lokys, elnias, lapė); pasaulio ženklinimas prasideda nuo centro, vėliau jis išplėtojamas į keturias pasaulio dalis (todėl herojų lydinčio gyvūno motyvas privalomas: mergelę lydi karvutė, kalaitė, jautis, kiškutis, tapęs ėriuku broliukas Joniukas, o bernaitį – žirgas, vilkas, lapė, lokys, elnias ir kt.); lokapalas nemirtingas; jis žudomas tik tokiu atveju, kai naikinamas senasis pasaulis (t. y. daužoma senoji forma); naikinamas pasaulis priklauso mergelei (karvutė – mergės lokapalas – papjaunama; kiškutis – mergės lokapalas – nužudomas; Sigutės kalaitė – mergės lokapalas – nugalabijama), o bernaičio pasaulį simbolizuojančios būtybės: žirgas, lapė, vilkas, lokys, elnias, priešingai, visuomet lieka gyvos; ragana pajėgi nužudyti tik podukrai (mergelei) priklausančias būtybes (karvutę, kiškutį, kalaitę), bet nieko, kas priklausytų bernaičiui; lokapalas laikomas mitine būtybe, kuriai aukojama, jos dieviškumu tikima ir iš jos laukiama realios pagalbos; erdvės ženklinimas stebuklinėse pasakose priklauso ritualiniam procesui ir sudaro mūsų senosios (kosminės) religijos esmę.

Išlaisvintas kino erosas. Parengė Ž. P.
Kuris tarpukario metais sukurtas filmas yra pats rimčiausias žingsnis išlaisvinant cenzūros ir to meto papročių suvaržytą seksą kine? Tai nėra nei tuomet jau visose šalyse įsigalėjusio amerikiečių kino, nei abejotinų tradicijų vokiečių kino Aufklärungsfilm, nei bulvarinio pikantiškumo kupino prancūzų kino pavyzdys. Ambicingo erotinio kino pionieriumi tapo čekų režisierius Gustavas Machatý, 1929 m. sukūręs filmą „Erotikonas“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


65861. Raimis2006-10-14 09:36
Na, kam tas Vaikų literatūros apžvalgas būtent į ŠA krauti? Teneša Šerelis tas paklodes Rubinaičiui arba Gimtajam žodžiui...Suvaikėjo - kas?

65869. AišV rimtai2006-10-14 12:57
nebūk šerelytė, Raimi - šerelytė irgi yra Lietuva, ir nepilkoji dalis; ir man labai malonu (už Visockaitę matyt plius), kad ji greta C&P

65896. ragana Kornelija2006-10-15 21:22
miestė turbūt įsižeidė už praeitykštės savaitės "stora kaip krosnis". normaaaliai. raganų niekas nemėgsta, moterys - už grožį, vyrai - už protą (tik slogutis čia trumpai išsišoko, bet paskui su Goya pasitaisė). taip ir gyvenu vieniša - nei draugių, nei draugų. dar tas Polluxas sugėdino, kad svetimus vyrus kankinu ir išnaudoju... Liuciferi, tai kur dabar man dėtis, jei kitaip gyventi nesugebu? aaaaaaaaaa...
nu kai tik pamačiau, kad CP apie mane rašo, tuoj puoliau skaityti, galvoju: va, paėjės dabar CP su manimi šiek tiek, kaip tas Parulskis kad sakė... ale tas P kad ėmė koneveikti, tai iškart supratau: čia ne apie mane. čia tik valstietiškos banalybės apie bobas, kurios kamuoja vargšą mužiką. o nebobos skraido su nemužikais - mužikui pavydu. viskas savo vietoje ir nieko naujo po šia sena saule. gal ir neįdomi ta knyga apie raganas, bet vis tiek naudinga: Polluxėliui davė eilinę progą pasikasyti kur skauda. nu užjaučiu, užjaučiu, mužikėli - kuo čia bepadėsi, kai jau taip. nebent dar man tų nedorėlių tave nuskriaudusių moterų vardus pasakytum - užleisčiau ant jų kokius burtus kur bjauresnius. va ir kitos Šatėnų moterys, irgi kai tik paskaitys tavo rašinuką, pamatysi, kaip užjaus :). tik tu dažniau į internetą užsuk: kad ir koks tamsybininkas, bet jei jau rašai, tai spėju, kad ir skaityti gal moki. nors ir ne visas recenzuojamas knygas skaitai, chi chi chi (prisimink Loretą ir kas buvo "po to").

65900. virusas2006-10-15 22:57
ką žinau, geriau būtų Riebždaitę įdėję...

65958. pritariu virusui2006-10-17 15:06
paskaičiau popieriniame riebždaitę. taigi ji būtinai turėjo būti įdėta, apie virtualią erdvę. o čia kažkokie tryzniai...

66002. bla bla bla :-( 2006-10-18 10:30
kas persudas del tokio meslo kalba

81372. lxcklcmx :-( 2007-04-22 11:01
saddasd

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba