ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-02-01 nr. 638

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITĄ GEDĄ klausinėja Sigitas Parulskis (38) • Gintarė Adomaitytė. Sausio karietojeBalys Rukša. Neprimink, kad visam (3) • Gediminas Griškevičius. Sušalusios sielos (4) • Leonas Stepanauskas. Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai (4) • Gintaras Beresnevičius. Mažas švelnus kibucas didelis Lietuvai (20) • Sigitas Geda. Šuo šunį džiovina (6) • Austėja Ikamaitė. Marijos Gimbutienės laiškų refleksijos (8) • Meilė – tai nuosprendis (1) • Jurgis Janavičius. Kanbera degaSolveiga Daugirdaitė. "...laiminga iki mirties" (2) • Emilija Liegutė. "Jei gali pasikarti rytoj, nesikark šiandien..." (2) • Andrius Navickas. Kelios pastabos apie Lietuvos politinių partijų krizę (15) • Daiva Tamošaitytė. Apie dvasingumą, meną ir davatkas (7) • Regimantas Tamošaitis. Dantistas (7) • Vasario 7 d. "Šiaurės Atėnams" sukanka trylika metų (14) • Atitaisymas (3) •

SIGITĄ GEDĄ klausinėja Sigitas Parulskis

Rašytojas ir jo amžius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andy Warhol. Jaudinančios mūzos. 1982

– Suformulavęs pokalbio temą "Rašytojas ir jo amžius", amžius biologine prasme, pagalvojau, kad truputį kiek tiesmukai skamba, ypač turint galvoje artėjantį Jūsų šešiasdešimtmetį. Tenka kalbinti apie nemalonius dalykus! Gal pradėkim nuo Jūsų knygų, – rodos, Brodskis yra taip sakęs apie šį rašytojų susireikšminimo aspektą – į knygų lentyną gulsi ne tu, o tavo knygos. Nebesuskaičiuoju Jūsų knygų.

– Aš irgi nelabai suskaičiuoju. Mažvydo biblioteka rengia mano kūrybos ekspoziciją, tai vien straipsnių yra apie 700. Net nemaniau, kad esu straipsnių rašytojas. O knygų, sako, yra 147, – su tomis, kurias aš išleidęs, išvertęs ir kuriose dalyvauju. Nežinau, ar tai labai reikšminga, jeigu esi išleidęs daug knygų? Iš senų pokalbių su savo bičiuliu Petru Repšiu prisimenu, kaip jis yra sakęs apie mūsų jaunystės autoritetą amžinatilsį Justiną Mikutį: ir ką tu iš jo atsimeni, vieną dvi frazes! O ką atsimenam iš didelių poetų – posmelį, pusantro, ir iš savų atmintyje išlikę tik jaunystės eilėraščiai. Bet gal grįžkim prie temos.

– Įdomi Kunderos mintis, kad žmogaus likimas kartais baigiasi anksčiau nei jo gyvenimas. Nejauki mintis, bet rašytojams tai irgi dažnai nutinka – kūryba baigiasi jaunystėje, o vėliau tik vegetavimas.

– Tikra tiesa. Prieš šį jubiliejų vienas mano draugas sako, prašyk, kad aktorė skaitytų eilėraštį iš pirmos knygos, iš ciklo "Sugrįžimas iš Kaukazo": "Arkliai siūbuoja žalią horizontą / stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai..." Jiems užsifiksavusios šios eilutės, ir tai yra įvaizdžio problema, vadinamoji kaukė, kuri tau priaugo ir turi visą gyvenimą nešioti. Mane tai kankina, ypač dabar. Esu net parašęs verlibrą: vis dėlto visi įvaizdžiai ir visos metaforos atima iš mūsų tai, kas brangiausia. Atima, laidoja tikrovę.

– Žmonės myli jau ne poetą ir ne jo poeziją, o savo atsiminimus, susijusius su jo jaunystės eilėmis, ima mylėti savo jaunystę, tiesa? Beje, prisiminiau Kelmicko repliką, kuris po "26 rudens ir vasaros giesmių" sakė Jums, kad jau turėtumėt numirt.

– Jis dar žiauriau sakė... Jų karta buvo hipiuojanti, ir jiems užsifiksavo šie dalykai. Jonynui labai patiko Villono ciklas ir panašiai. Tavo kartai mes jau mažiau reiškėme. Ateina nauja karta, duoda tam tikrą naują toną, diktuoja tam tikras etines, moralines, estetines vertybes: kaip mylėti, kaip elgtis, kuo žavėtis. Ir tai, ko gero, yra brangiausia. Gediminas Jokimaitis, jo žmona Aukštikalnytė arba monsinjoras Vasiliauskas visuomet sakydavo – o mūsų kartos poetas buvo Mačernis. Negali dėl to priekaištauti, bet man įdomesni žmonės, kurie tai peržengia. Nes jeigu tik "mano jaunystė", tai poezijos pasaulyje labai mažai lieka, labai užsidarai. Kaip tuomet pažinsiu, įsigyvensiu į tai, ką rašė prancūzai, anglai, italai, graikai, japonai, kinai, indai? Kategoriškai atmetu šią mintį...

Poetas ir amžius... Yra jauno ir seno poeto tipai. Senose kultūrose labai daug kur yra seno poeto tipas. Senovės Kinijos poeziją sukūrė žmonės, baigę tarnybą imperatoriui.

– Matyt, senosiose kultūrose labiau vyrauja išminties aspektas?

– Jaunas poetas turbūt atsirado su minezingeriais? Jeigu imsime senovės graikus – irgi seno poeto tipas. Romėnai – kartais kariai arba, kaip Katulas, prie imperatoriaus, prie dvaro, arba tokie seni kaip Vergilijus, atitarnavę imperatoriams, užsiima žemdirbystės kultūra ir taip toliau. Per visą Europos istoriją irgi keliauja seno ir jauno poeto tipai. Ir nelabai aišku, kuris geresnis.

– Gal formuojant šį jauno poeto stereotipą mums turėjo įtakos tokie mitai kaip jaunas Rimbaud ir pan.?

– Lietuviams turėjo daug įtakos tai, kad mūsų visa prozodija ir poetika yra labai nesena. Pora šimtų metų. Mickevičius atvedė jauną poetą ir pats neišsimušė iš šios klišės, baigė rašyti 36 ar 37-erių. O seno poeto tipas mums – Donelaitis arba Strazdelis. Mes nieko net ir negalime pasakyti apie Strazdo jaunystę – kaip apie Jėzaus Kristaus. Ir apie Donelaičio jaunystę ne kažin ką žinome.

– O Maironis – jis apskritai kažkoks monolitas be amžiaus?

– Jis labai užslėpęs savo vidaus pasaulį. Bet Maironis yra romantinio poeto tipas, jaunystė jam labai daug reiškė, ir tautų pavasario mitas jį labai paralyžiavęs. Senas jis tik rezignacinis, nemokėjo panaudoti to, ką gali senas poetas.

– Ar galima sakyti, kad egzistuoja poeto amžiaus riba lūžio požiūriu? Vieni po 30, 40 metų rašyti meta, o kiti – ne?

– Tinka beveik stereotipinis atsakymas, kad kiekvienas atvejis unikalus. Pavyzdžiui, Albinas Žukauskas geriausius eilėraščius parašė senatvėje, ir Bložė į senatvę geresnius, bet yra labai daug lietuvių poetų, kurie baigė rašyt jauni.

– Minėjot Mačernį, – ankstyva, jauna mirtis jo poezijai suteikė papildomo žavesio, tarsi kilstelėjo į aukštesnę dimensiją.

– Poezija, arba dar tiksliau – lyrika, susijusi su tokiom esencijom kaip jaunystė, ugnis, meilė, liepsna, žygiai, didvyriai, dievai, pusdieviai, o senas žmogus į visa tai žiūri jau kiek kitaip. Kadangi mūsų poezija prasidėjo kaip romantinė, – o mes, lietuviai, dar įsivedėme tokią keistą, nevykusią sąvoką kaip neoromantinė poezija, – taip ji ir sutapo su jaunyste. Kas tai yra neoromantikai? Turbūt Europoje labai pavėlavusi kryptis. Tuo metu, kai visur jau klestėjo ekspresionizmas, dadaizmas, futurizmas, lietuviai dar turėjo tokią retro bangą.

– Ir Aistis, ir Miškinis, Nėris – visi jie priskiriami neoromantikams ir Lietuvoj labai gerbiami.

– Taip, jie buvo retro banga po futurizmo. Ir Radauskas buvo retro, nes jis grįžta į tą prancūzų poezijos laiką, kai viešpatavo Valéry, Verlaine’as, Rimbaud. Jis šito ir neslepia, ir Nyka-Niliūnas neslepia, kad orientavosi į tuos laikus. Kai verčiau Baudelaire’ą, su tuo susidūriau: visas jo žygdarbis prancūzų poezijoje yra retro revoliucija, jis grįžta į XVII amžių. Taigi – poezijoj nėra tiesaus ėjimo.

– Labai avangardiška poezija prieina tylos zoną, tuomet tenka grįžti į praeitį, atgaminti senas formas, gelbėti kalbą?

– Tikriausiai, kadangi visas rezervas yra praeityje, o jeigu žiūri į priekį – ten tik eksperimentas. Visa kalba – už nugaros.

Mes, lietuviai, negalime laisvai kalbėti apie savo poeziją, kaip kitos tautos. Atsimušiau į šią problemą – lenkų poezija buvo didesnė tuo metu, kai prasidėjo lietuvių poezija. Mažosios Lietuvos poezija buvo vokiečių kontekste. Paskui atėjo Maironio karta – Nyka-Niliūnas yra rašęs, kad Maironis išplėšė lietuvių poeziją iš slavų stichijos. Bet iš tikrųjų Maironis liko didesnis Puškino mokintinis nei Goethės. Paradoksas, bet taip yra – Maironis išmušė silabotoniką, bet pats jambinis, o ši tonika buvo Puškino, Lermontovo, mūsų prozodiją labiausiai nulėmė rusų poezija.

– Apie lenkų įtaką taip pat galima kalbėti?

– Be abejo. Lenkų ir rusų buvo paveikti ir visi mūsų vadinamieji neoromantikai: Kossu-Aleksandravičius, Salomėja Nėris ir Antanas Miškinis, ir Henrikas Radauskas. Jie geriausiai mokėjo rusų, lenkų kalbas, daugiausiai šiomis kalbomis skaitė. Dar galima pridurti prancūzų kalbą. Ir bus visa vadinamoji lietuvių poezijos mokykla.

Žinoma, nenoriu šios mokyklos suniekinti, nes šioje plotmėje buvo atrasta labai gražių, labai poetiškų dalykų. Problema ta, kad po 1940 metų tam tikros šakos buvo nupjautos ir daromi kažkokie konservai. Niekas rimtai nenori kišti į šią sritį nagų, – dideli literatūros tyrinėtojai patys buvo komunistai, šlovinę partiją ir komunistinius poetus, – tačiau niekas nėra rimtai patyrinėjęs ir pasakęs, kiek per penkiasdešimt metų buvo tokių konservų padaryta ir kiek mes praradome.

Kai pradėjau eiti į mokyklą, nieko nebebuvo likę: mus mokė tik Reimerio, Jonyno, kažkokio parazito Skinkio, kurio niekas net nebeatsimena, Mozūriūno, Šimkaus, Tilvyčio, Valsiūnienės eilių. Dabar paklausk jaunimo šių pavardžių, jie galvos, kad esi iš kitos planetos. Kai kas nori nutylėti, bet mes iš tikrųjų buvome palikti tuščioje vietoje.

– Vėl prisiminsiu Brodskį, kuris yra maždaug Jūsų kartos poetas, gimęs 1940 metais. Jis irgi yra sakęs, kad jo karta savo poeziją pradėjo kurti beveik tuščioje vietoje, nes vadinamojo Sidabro amžiaus poezija – Achmatova, Mandelštamas, – atėjo vėliau. Ar visiškai tuščioj vietoj įmanoma ką nors padaryti?

– Iki tam tikros ribos jis teisus, bet yra dar ir toks nesąmoningas variklis... Mano tėvas mokėjo tris ar keturis dainuojamus Kossu-Aleksandravičiaus tekstus, arba Silvestro Valiūno, arba Baranausko, Maironio, Nėries. Ir jeigu esi su tam tikra kibirkštim, turi šiek tiek Dievo dovanos, tai iš poeto užtenka trijų keturių eilučių, jo esencijos. Daugiau ir nereikia. Gali intuityviai eiti tam tikra kryptimi. Jeigu Mačernis dar būtų gyvenęs ir rašęs, vis tiek kitos esencijos vargu ar būtų išgavęs.

Yra poetų, kurie tarsi užprogramuoti jaunystės mitui. Vasarą mane apstulbino frazė, kad per sausrą gėlės ir augalai aukoja šaknis sėkloms. Šaknys dingsta, o sėklos subrandinamos ir išmetamos. Labai keistas reiškinys – jei turėsime galvoje "šaknų" problematiką, arba vaikų ir tėvų problematiką. Sėklas žūtbūt reikia išmesti. Ir kai lietuviai labai sielvartauja, kad Biliūnas jaunas mirė, kad Janonis, Mačernis, dar daug talentingų jaunų žmonių mirė, tai dar nelabai aišku, ar nebuvo kažkokio apspręstumo. O ką Biliūnas būtų toliau rašęs, jeigu būtų gyvenęs? O jeigu Čiurlionis būtų gyvenęs... Viskas – o jeigu jeigu jeigu... Gal tik tiek jiems ir buvo skirta padaryti?

Jaunos literatūros negali pasinaudoti visais žanrais, dažniausiai jos mąsto lyriškai, poetiškai, maksimaliai. Lietuviai labai sunkiai mąsto taip, kaip reikėtų mąstyti romane. Arba kinas. Kad tauta subręstų mąstyti kinematografiškai, reikia ilgo laiko tarpo.

– Vadinasi, lietuviai dar nemoka mąstyti epiškai, nemoka pasakoti ilgų, sudėtingų istorijų?

– Jeigu ieškai lietuvių prozos šaknų, tai surandi, kad Biliūnas "Liūdnoje pasakoje" buvo atsimušęs į tai, jog lietuviai priklauso šiaurės tautoms ir moka mąstyti epiškai. Arba kai skaitai Šeinių. Kai skaitai Daukantą, matai, jog lietuviai turi lotyniškų šaknų. Kai skaitai Valančių – matyti viduramžiškos šaknys. Bet tik matai, kad yra visos galimybės.

– Lyg neišnaudotos užuomazgos?

– Taip, bet jeigu į tai labai skeptiškai žiūrėsi, gali nusiristi iki tokios tezės, kuri man nepatiko ir kurią kritikavau, kai Gudavičius su Bumblausku šnekėdami leptelėjo, neva mes neturime savo metafizikos. Yra lietuvių metafizika, bet ji labai trapi. Tik klausimas, ar ji turi būti vokiška metafizika, kaip Kanto? Tokios mes neturime, bet ji gali būti kaip rytietiškas ornamentas. Ar žmogus amžinesnis nuo to, kad jam kaip Bacho vargonais kalama: bus taip, bus taip, bus taip!!! Kalama metafizika, transcendavimo judesys kuriamas tokiu principu. Lietuviai taip nedaro, bet jie irgi turi tam tikrą charakterį, tam tikrą buvimo būdą, pagaliau tauta negali gyventi be metafizikos.

– Lietuviai mėgsta kalbėti apie savo kalbą ir žemę, bet visa tai turi per kažką sukibti?

– Ryšys su žeme prasideda ten, kur tave motina pagimdė ir kur tu palaidojai savo brangius žmones. Ryšys su žeme atsiranda per šią mitinę sutartį. Žemė tau tampa brangi, kur yra tavo brolio, sesers, tėvų kapai. Kur tavo paties kraujas tekėjo, kur tu mylėjai, kur palikai savo vaikus. Visa kita man ne taip svarbu. Nors per tai pasidaro, kad ir medis savas, ir namai. Lietuviai, ypač atgavus Nepriklausomybę, išstūmė tėvynės sąvoką, iš kurios dabar daromi tik pinigai, ir pasidarė namų sąvoką, bet tai banalesnė sąvoka. Iš tikrųjų mes visi jau esame benamiai. Apie namus mums liko tik prisiminimai.

– Vadinasi, net ir tie namai, kuriuose užauga kartų kartos, irgi nėra namai?

– Man patiko per televiziją rodytas vaizdas, rodos, Suvalkijos miestelyje – užrašas ant šventoriaus vartų: "Čia Dievo namai, čia mano namai". Iš tikrųjų – per bažnyčią žmogus gauna namus. Kadangi lietuviai atsisakė intelekto ir Dievo, tai paliko sau tik gryčelę, trobelytę. Vienas lenkas šia tema gerai pasakė – jūs, lietuviai, labai gerai iki tvarto nueinat, net girti. O kas už tvarto – jau neberūpi. Net ir Poška, taip išaukštinęs mužiką, pats, būdamas bajoras, įlindo į baublį ir ten tupėjo. Ir lietuviai gavo klaikiai subanalintą rezervatinį namą.

– Toks klaustrofobiškas apsibrėžimas – už tvarto ne mano valdos, svetimas pasaulis.

– Taip, o čia aš gaspadorius. Nepaprastai jauku būti savo kieme, kur šulinys ir liepos, bet pasaulis tuo nesibaigia. Kalbėjom su Šliogeriu apie tai – visos senosios, didžiosios religijos kalba, jog žemėje nėra prie ko prisirišti. Nuo vaikystės žinome, kad nuogas atėjai, nuogas išeisi. Bet tavęs ir nuogo nebus. Net tavo dūšelė negali prisirišti, nieko nepasiimsi, net dulkės tau nepriklauso! Tai apie kokius namus mes galim šnekėt?

– Grįžkime prie rašytojo ir jo amžiaus. Ar įmanomas mūsų literatūroje pagyvenusio rašytojo, mokytojo vaidmuo? Pavyzdžiui, dorėnai netgi valstybės mastu toleravo pederastijos mokyklą – vyresnis vyras mokydavo jaunesnį, ugdydavo jo charakterį, atskleisdavo karybos paslaptis. Atmetus homoseksualizmą – ar įmanomas seno ir jauno poeto ryšys?

– Mane jauną sukrėtė, kai sužinojau, kad Maironis, būdamas jaunas ir nuoširdus, kreipėsi į Baranauską, nusiuntė jam savo eilių, o Baranauskas net nesiteikė jam atsakyti. Lietuvių literatūroje tai dažnas pavyzdys. Mokinys privalo apspjauti mokytoją, nieko nepadarysi. Dėl to tie, kurie gudrūs, neturi mokinių. Kodėl Miltinis neturėjo – kai jo paklausė, tai jis įsikarščiavo ir pasakė, – o ką, nori, kad mokinys užimtų mano sceną, o mane seną nustumtų?! O dabar kiek žmonių Lietuvoj turi savo mokinių? Aš ir pats nebuvau geras mokinys – norėjau susidraugauti su įdomiais, reikšmingais, protingais žmonėmis, iš kurių galima šio to išmokti, sužinoti. Bet paskui nori juos pralenkti arba daryti visai kitaip. Dažniausiai iš tokių draugysčių nieko neišeina arba turi atsirasti kažkokie meilės ryšiai, kas mūsų ar tavo generacijai buvo visiškai nesuprantama.

Kaip atsitinka su senu poetu? Esu vertęs Brodskio eilėraštį, kur jis kalba apie poetus, kurie peržengia penkiasdešimt metų ir "pėduoja" į šešiasdešimtmetį. Pėduoja reiškia – pedikiuoja. Senatvėje atsiranda tam tikras potraukis jauniems berniukams. Vokietijoj, Šveicarijoj, Austrijoj – visi seni rašytojai turėjo tokią grupelę jaunuolių. Kaip senam girtuokliui – nereikia panelių, reikia jaunų sugėrovų. Labai geras pavyzdys – Gombrowiczius. Arba vyras turi būti labai gyvybingas – kaip Miłoszas. Venclova apie jį yra sakęs, kad būdamas septyniasdešimties jis gerdavo kaip trisdešimties.

Sena graikų poezija irgi stulbina savo vitališkumu. Poetas sielvartauja, kad jam jau daug metų, jis nebegali to ar to, bet jeigu imtųsi, padarytų geriau nei jaunuolis. Seni kinų poetai tą gerai žinojo ir išnaudojo. Europiečiai – labiau aistrų žmonės, o budizmas prasideda ten, kur žmogus atsisako aistrų. Poezijai ir menams tai labai daug reiškė – patenki į beaistres zonas, kur viešpatauja tyla, ramybė, dangus, debesys, kur tavęs nebevargina kūno poreikiai. Senatvė šiuo atžvilgiu daug laimi prieš jaunystę.

– Gali būti, kad tokio "aistringo" auklėjimo ar suvokimo tradicijos žmonėms europiečiams sunku suprasti, kas tai yra rytiečių poezija, kur jos grožis.

Bet dabar dar viena tema – amžiaus tabu. Ar vyresnio amžiaus poetas turi jausti kažkokius apribojimus, pavyzdžiui, kalbėti tik apie Dievą, bet jau ne apie moteris? Ar jis turi bijoti to jaunystės mito?

– Žinai, kas yra leidžiama senam žmogui, ir negražu, kai tai daro jaunas – kada jaunas bliuznija. Man tai asmeniškai labai negražu. Kai žmogui 20, 25 metai, ir jis rašo ciniškas eiles. O senatvės išmintis tai leidžia – išmintingas ir nušnekantis senis, kaip Strazdas, pavyzdžiui. Donelaitį labai kaustė pietetiška moralė. O kai Strazdas blūdija, prasideda gražiausi dalykai. Tai susisieja su tuo, kas nuo Petronijaus laikų leidžiama Europos literatūroj. Valkatos, sūnūs palaidūnai, seni juokdariai, – esi tai užgyvenęs ir morališkai tai tau priklauso, tu nemeluoji. O kai taip elgiasi žmogus, neišbandęs šių vertybių, keista ir pikta – jaunas, o jau supuvęs. Pasakymas, kad viskam savas laikas ir savas amžius, turi tiesos. Bet Lietuvoj yra kitaip, kadangi mūsų literatūra nesubrendusi, neišbalansuota, eina pliūpsniais, – tai yra, tai nėra, tai pajungta tautos, tai valstybės, tai kažkokios ideologijos reikalams, tai kažkokios birkos reikalams.

– Literatūra tarsi neturėjo laiko pati sau, domėtis tik savimi?

– Tuo jinai yra ir graži, ir negraži. Brandžios mažų tautų literatūros kartais yra negyvos, nedinamiškos, ir aš nenoriu jokiu būdu peikti savo literatūros. Bet kaip tai yra susiję su žmogaus, vyro ar moters, gyvenimu.

Kai vyras jaunas, nori "šaudytis", mylėt damą kaip karininkas ar minezingeris, eit iki bedugnės krašto. Kaip jaunas Martinaitis klausdavo merginų: ar eisi su manim geležinkelio bėgiais? Tokie jaunystės mitai. Bet bėda, kad vėliau lietuviai pradeda verkti savo jaunystės, o visa problematika, kuri yra gili, metafiziška, žmogiška, lieka nuošaly, jie negali jos suvaldyti, suimti į vidų. Apsiženijau ir gyvenimas baigėsi. Todėl Lietuvoje keturiasdešimties metų rašytojas patiria fiasko. Tada arba pradedama be saiko gerti, arba einama į valstybines tarnybas. Gražios senatvės beveik neatsimenu.

– Suformulavot svarbų dalyką, Sigitai. Lietuvių poezijoj beveik nėra pavyzdžių, kad vyresnio amžiaus poetas gerbtų savo amžių. Atsimenu, rašiau apie Mieželaičio eilių rinkinį, kuriame jis labai norėjo būti jaunas, mylėti moteris, ir tas mane labai erzino, nors tuo metu nelabai ir supratau kodėl. Būtent – nepagarba sau, pagyvenusiam.

– Viena vertus, tai žmogiška, ir moterys tokius labiau myli, kita vertus – tos kartos autoritetai buvo Nėris ir Jeseninas, kuris jaunas labai gėrė ir pasmerkė save tragiškam galui. Pažiūrėk, kaip Jeseninas nusiaubė rusų poeziją, klaikiai suvulgarino, uždarė kelius į brandą. Ir mūsų poeziją labai traumavo šis romantinis mitas. Net pagalvojus ir apie Maironį – labai daug kas netelpa iš gyvenimo į jo poeziją, jis turėjo sustoti, nes neperėjo į realistinę stilistiką. Tuo metu buvo belgų poetas Verhaerenas, rašęs apie garvežį ir apie ką tik nori. Lietuviai per ilgai užsilaikė romantizme, ir tai traumavo poeziją. O vėliau ir Binkis, ir ekspresionistai buvo nesuprasti, žmonėms jie buvo nereikalingi. Žmonės nori klišinio daikto, dailaus ir patogaus. Lietuviškas vulgarizuotas salonėlis.

– Vadinasi, kvepia kiču?

– Maironis – kičinė, secesinė poezija. Jeigu iš jo atimsi patriotizmą, lieka vienas kitas eilėraštis. Aiškiai matyti, kad jis didelio talento žmogus, bet jį traumavo secesija ir tautiškumas. Nyka-Niliūnas gerai, išmanančiai, įsigilinęs rašo apie poeziją, bet ir jis niekaip nesurado vardiklio, kas yra Maironis. Jis ir žavisi, ir kimba jam į skvernus. Ko gero, tai neblogas būdas, ir mes taip elgsimės, nes Maironis toks ir yra, tai nereiškia, kad jo atsisakysime ar jis bus blogesnis.

– O kaip vertinimo problema? Jauną poetą kritikuoja ar giria su tam tikru rezervu, o seną – ar jam irgi reikia daryti nuolaidų?

– Esu galvojęs apie tai... Jeigu žmogus yra parašęs gerų dalykų, o parašo ir silpnesnių – nereikėtų jo labai kritikuot. Vis dėlto padorumas didelė vertybė. Žmogus, kuris pats yra rašęs, suprantantis tai iš vidaus, kritikuodamas yra atsargesnis nei iš akademinių sluoksnių – tie negailestingi. Be to, dažnai pasirodo, kad jie yra neišsipildę poetai ar prozininkai, traumuoti jaunystėje, ir šiais žmonėmis nelabai tikiu. Visa kritika iš tikrųjų nedora. Bet jeigu rašo žmogus, kurį tu labai vertini, gerbi ir net savotiškai gal myli, ir tau pasako skaudžius dalykus, tai aš sakydavau, kad už tai jam reikia mokėti pinigus. Bet čia jau turbūt ne kritika. Žinai, mano ranką dažnai sulaikydavo ar dabar sulaiko, kad anksčiau buvau negailestingas – esu žiauriai pasakęs keliems savo draugams, kurie iki šiol prisimena, o tuo metu tai iš proto varė. Nors jokia literatūra negali gyventi be žiaurios, aštrios kritikos. Tik ar yra dabar Lietuvoj bent du trys laisvi literatūros kritikai?

– Kaip, Sigitai, tokio amžiaus sulaukus – vienatvės, draugų problema? Atmintis, užmarštis laikui bėgant gal darosi skaudesnė?

– Jos darosi klaikios. Klaiku ir šiurpu, nes tie, kurie buvo tavo draugai, vėliau paaiškėja, kad nebuvo draugai. Ypač tokiais laikais, kaip mes gyvenome – per daug sužinai apie juos. Kažkas yra rašęs, jog nuo šešiasdešimties prasideda tiktai kova už vietą. Venclova yra rašęs apie tai, ir negaliu su juo nesutikti – karas su buvusiais draugais ir bičiuliais.

Draugavau ir su daugybe vyresnių žmonių. Savo kartos draugų nelabai turėjau – jie pradėjo rašyti universitete skundus, kad Geda ne tokių pažiūrų, paskui bėgau nuo kariuomenės ir vėl tarp bendraamžių neturėjau pasitikėjimo. Mečiausi prie vyresniųjų, bet dabar į gyvenimo galą tiek perskaičiau apie tuos vyresniuosius, kad man plaukai pasišiaušė. Kad jie tokių kiaulysčių padarę ir jų gyvenime buvę tokių baisių dalykų, apie kuriuos aš nežinojau. Ir apie mane jie prikalbėję negražių dalykų. Be to, niekad neįsigysi gerų draugų, kai yra didelis gyvenimo skirtumas.

Jeigu klaustum, ar geriau numirti nežinant ar žinant tokius dalykus, tai atsakyčiau, kad geriau žinant. Žinant, kad gyvenimas yra bjaurus.

Nesu ir iš tų žmonių, kurie gyvena prisiminimais. Kai susirenka mano amžiaus žmonės ir pradeda dalintis prisiminimais, man taip pat bjauru. Atrodo, kad visa tai ne iš mano gyvenimo. Dar vienas nemalonus aspektas – kai esi ką nors bent prieš dvidešimt metų pasakęs ir užmiršęs, o kiti – atsimena. Gal ir tavo mintis, bet žinai, kad niekas tavo minties adekvačiai nepakartos, nukirs vieną, kitą žodį, prisitaikys sau ir sakys – taip tu sakei. Visa tai slegia, jeigu dar nori gyventi. Galima sakyti, kad savo jau atgyvenau ir man užtenka, bet tai ne nuo mano valios priklauso...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


638. Vilhelmas2003-02-01 08:02
Labai smagu toks internetinis puslapis.Dabar visada turiu ką skaityti, nes juk mūsų dienų darbine realybe - kompas. Kažkas panašaus į žiūrėjimą pro rakto skylutę, draudžiamo vaisiaus darbe ragavimą. Bandymas pasiimti, jau kitaip, bet tą patį...

640. Kęstas2003-02-01 09:26
"Donelaitį labai kaustė pietetiška moralė"... Kas ta pietetika? Turbūt norėta pasakyti - pietistiška, pietistinė? Atidžiau korektūras taisykit or whatever... Nesolidžiai atrodo.

641. Justas2003-02-01 10:50
A propos Brodsky, kuri Metras vercia ir interpretuoja tradiciskai klaikiai: "pedstvujut" liet. atitikmeny taskas virs e viska sugadina. Auksciausias detales dievas Gedai taip ir liko nepasiekiamas.

644. Trečias brolis :-) 2003-02-01 13:23
Išsamus, dalykiškas vyrų pokalbis. Būtų įdomu jį išgirsti gyvai. Poveikis turėtų būti napakartojamas.

652. Augis :-( 2003-02-02 15:21
Išsamus pokalbis apie Nieką. Iš pradžių tema lyg ir rašytojo amžius, kai kas gal ir neblogai pasakoma, bet Geda ima gailėtis, kad štai poeziją myli, o poeto (žmogaus)- ne...
Po to užsipuolamas (kelintąsyk?) Maironis lyg būt nusikaltęs lietuvių poezijai (nors iki šiol tebejaučiam jo sprogimo jėgą ir vis dar pokalbis apie poeziją be jo neapseina), Bachas - taip panašu į mažų žmonių norą, menkinant kitus, pasididinti... Neva per didelė rusų poezijos įtaka, bet nuolat kaišiojamas Brodskis - kaip altyernatyva... Pokalbis - kas ant seilės užeina, be koncepcijos, neva radikalių minčių pamėtymas tautiečiams - stebėkitės, du (vienas kitą įsimylėję) milžinai kalba, ir apie ką bekalbėtų, viskas nepaprasta... O iš tikrųjų tik reikia užpildyti laikraščio puslapį.

659. zigmas2003-02-02 22:41
augi,pro kokius akinius gi i teksta ziurejai, kad taip pro sali? Koncepcijos tegu lieka lit.kritikams, o ne zmonems, kurie kuria.

666. Pedas2003-02-03 09:59
Beje, minimam Brodskio eilerastuke apie poetus apskritai nekalbama. Geda visada cituoja pro sali.

667. Skaitukas2003-02-03 10:50
Nors labai gerbiu Gedą ir jo poeziją, bet jis tam pačiam pokalby visada prieštarauja pats sau. Jo dienoraščiuose visada yra pagrindinis motyvas - tėvai, vaikystė, tėviškė, kur nėra graikiškų vazų ir žydiškos miros, o pats norėdamas pasiekti pasaulinio lygio poeto statuso, siekia aplamo pasaulio. Čia: "Kai susirenka mano amžiaus žmonės ir pradeda dalintis prisiminimais, man taip pat bjauru". O ką reiškia jo prisiminimai apie praeitį kitiems? Gal būt man irgi bjauru skaityti jo jausenas ir vertinimus. Linkiu Gedai ramaus jubiliejaus, tiek to.

668. xX2003-02-03 11:14
Prisiminimai prisiminimams nelygūs. Aš pats daug ką stengiuosi pamiršti. Kiekvienam yra nemalonių praeičių ir patirčių. Tačiau daug ką bandau vis ir vis prisiminti, ypač kai niūru pasidaro. Prisimenu mėlyną dangų, aukštai banguojančius laukus, prisimenu, kaip būdamas penkerių mylėjau metais jaunesnę šviesiaplaukę mergaitę. Gyvenimas pats savaime nėra bjaurus, mielieji poetai. Jį galima tik bjauriai ir paviršutiniškai nuteplioti nešvariu teptuku.

672. vulfas2003-02-03 11:48
"Mūsų literatūra nesubrendusi, neišbalansuota, eina pliūpsniais" - taip, senasis kentaure, gaila, kad tu į senatvę tik tai ir iliustruoji savo kūryba. Reikia sutikt su Kelmicku, kad "26 giesmės" buvo riba - po jos poezijos nebeliko, liko tik "draskoma žemės mėsa".

678. Gyventoja-:) :-) 2003-02-03 15:37
Kaip kartais žmonės tiesiog "persigilina" į tai, kas pasakoma, visaip išnarsto, išskalbia... Lyg šiaip negalima žmonėms pakalbėti nuoširdžiai, kad ir kas jie būtų: ar poetai, ar statybininkai, ar šlavėjai. Juk literatūra yra dėl gyvenimo, o ne atvirkščiai. Sėkmės abiem Sigitams.

679. nerimta2003-02-03 15:54
Komentatoriai - burbekliu kompanija :P

680. Ko mums truksta?2003-02-03 16:05
Pasikalbeti (nuosirdziai ar nenuosirdziai) visi megsta, ypac mobiliu telefonu. Tai negi dabar S.A spausdins pokalbiu isklotines? Ar mums ausys neraustu klausantis "nuosirdziu" pokalbiu? Kuo cia deti skaitytojai? Taciau 11)-os ideja idomi: galima sukurti gyvu telefoniniu pokalbiu radija, karstu telefono liniju puslapi, uzdraustas vaisius saldus. Pazvelkite i "Panele", ji tuo principu sekmingai pasinaudojo. Ne visi tyleniai, pokalbiu netruksta. Todel jei S`A. isspausdino Sigito Parulskio ir Sigito Gedos pokalbi, tai nebanalu paklausti, kodel? Klausti yra grazu.

681. Shatenas2003-02-03 16:21
Ar cia tas pats Geda, kuris buvo Moono vietininkas Lietuvoje ir tebera ksenofobo Pilvelio pirmasis pavaduotojas?

682. 112003-02-03 16:25
Labai pralinksmino 13 - chi chi chi, pokalbių išklotinių taip lengvai neišspausdinsi, policija įsikiš. Bet vis tiek labai linksma pvz., tel. pokalbių radijo idėja. Vojerizmas kažkoks. Bet daugumą tautiečių dabar tik tai ir sugraudina.

684. Rabis2003-02-03 16:29
Gyventoja! Shitie dziabai pagal apibrezhima nepajegus buti nuoshirdus. Atsipeikek, ciocia!

685. Gyventoja 112003-02-03 16:32
Rabi, nu tai iš kur žinai, kad nepajėgūs?:)))

686. Rabis 122003-02-03 16:37
Ciocia 11! Turiu specialia aparatura. Sadomazochistu nuoshirdumas -- firminis litvinu patiekalas (shalia cepelinu). Atsipeikek, jeigu dar turi resursu.

688. Akmena2003-02-03 17:02
Skaitau:"Kai pradėjau eiti į mokyklą, nieko nebebuvo likę: mus mokė tik Reimerio, Jonyno, kažkokio parazito Skinkio, kurio niekas net nebeatsimena, Mozūriūno, Šimkaus, Tilvyčio, Valsiūnienės eilių". LLE kompakte ir pasitikrinu dėl A.Skinkio, nemenko niekšelio. Jo kūrybos vienintelė knyga, tikrai nuėjusi į sąšlavyną, išleista 1972 m.("Medžių pėdos"). Tais pačiais metais išleistos S.Gedos "26 rudens ir vasaros giesmės" (informacijos ieškoti nereikėjo - turiu,menu, saugau). Tai gal Geda Skinkį iš kokių rankraščių skaitė beigi analizavo? Mokyklos programose jo tikrai NIEKADA nebuvo. Vadinasi, skaitymo iniciatyva kilo iš jo paties. Kodėl? Matyt, svarbaus jam autoriaus Skinkio būta, jei toks svarbus, jog jubiliejiniame interviu minimas. Kitaip argi apie jį kalbėtų? Vis bandau suprasti, kas juos galėtų sieti - gal polinkis falsifikuoti?

689. Gyventoja 112003-02-03 17:09
Ui, Rabi 12, rašytojai ir yra tokie sadomazocho, kurie stovi nuogi su savo kūriniais ir nuo savo išsirengimo tada gelbstisi vynu, ironija ar aguonija. Darbelis nepavydėtinas. O, kaip tu sakai litvinams tokia nuoguma - niam niam.

695. Žementalis2003-02-03 17:24
Cha, cha, cha! Geda vis tvirtino, mokykloje paslapčia skaitė disidentinę spaudą ir išeivijos poetus (A.Nyką-Niliūną, K.Bradūną, H.Nagį), o dabar ėmė ir parodė savo tikrąjį veidą - pasirodo, Skinkį taip skaitęs. Nieko sau. Anot pokalbyje minėto S.Jesenino, "при никакой погоде таких я книг, конечно, не читал". (Atsiprašau, jei citata ne visai tiksli, neturiu po ranka S.Jesenino dvitomio, bet, atrodo, tai eilutės iš eilėraščio "Возврощение на родину".) Mėgstu Gedos eilėraščius, bet reikia ir žymiems bei didiems galvoti, ką kalba (M.M. Kukutis: "Žmogau, tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą").

697. Gerbėjų būrelis2003-02-03 18:22
Įdomi S.Gedos mintis:"Dar vienas nemalonus aspektas – kai esi ką nors bent prieš dvidešimt metų pasakęs ir užmiršęs, o kiti – atsimena. Gal ir tavo mintis, bet žinai, kad niekas tavo minties adekvačiai nepakartos, nukirs vieną, kitą žodį, prisitaikys sau ir sakys – taip tu sakei." Tik va klausimėlis: o kaip jaustis tiems, kuriuos iš atminties (kaip komentarai rodo, labai jau abejotinos) pats Geda ima ir cituoja. Poetas pateikia mintis, jo tvirtinimu, pasakytas prieš 25,20 ir t.t. metų. Regis, ir tie cituojamieji turi panašiai nesmagiai jaustis. Juk jie ne politinius pažadus žarstė, šiaip tarp pažįstamų šnekučiavosi, o štai po dešimtmečio ir dviejų randa plačiausią komentarą su barzda ir ūsais, nors neprisimena nei kur sakė, nei ar sakė. Geda mat viską prisimena, viską teisia ir nuteisia,ilgiausiose paklodėse išguldo ir kaip neatšaukiamą tiesą paskelbia, tik kad ta jo teisėjo-teisuolio mantija visa labai purvina. Gal būtų buvę nieko, jei savo švenčių proga būtų kai ko atsiprašęs, bet ne - ėmė ir užsiprašė, kad niekas jam jo žodžių neprimintų. Tik va ta liaudies, išties neklystančios, išmintis ką kita sako: "Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta".

707. fuflo2003-02-04 13:45
galejo sigitas p. ir visame pokalbyje kitu citatomis klausti,mokiniai galetu konspektuoti, grafiti rasinedami .

714. @2003-02-04 18:29
Geda yra seniai zinomasgrafomanas,kuris uz savo zoddzius neatsako.Gaila,nes jo pirmos knygos buvo geros,bet po to jis pradejo kalbeyt kaip pusdievis,klaiku klausit,vercia is 10 kalbu - juokinga.Galis rusu ir is lenku,bukim nuosirdus Nacionalines premijos laireatai. Bora

716. Sigitui Gedai:2003-02-05 00:02
Sigitas Geda yra graziu eilerasciu parases, "Menulio ziedai", vien eilerastis "As tavo roziu, Viespatie, ilgejaus" ko vertas. Jie pakeicia laiko registra. Sestadieni "Lietuvos ziniose" buvo geras interviu su juo. Visa kita niekai. Mes nesame laimingi dabartyje, mes net negalime prisiminti praeities, tu dienu, kai buvome laimingi. Kur iseitis? Dalyvauti sioje gyvenimo komedijoje su netikrais dziaugsmais ir skausmais? Tai, ka Geda jaucia ir sako, mes visi jauciame, vienaip ar kitaip. Jis nesako, kad yra laimingas, poetai nebuna laimingi, tik kartais jie paraso geru eilerasciu, ne nuo ju priklauso, kada jie parasys. Geda gyvena, neuzmigo. O kas pamatys naujas Viespaties rozes, jus, Geda ar kas kitas, ne taip svarbu. Jis, be abejones, pasidziaugs.

717. Padėka2003-02-05 06:52
Sudomino 25-ojo reklamuotas interviu "Lietuvos žiniose" Nustebino tokia poeto mintis "Jei nenori rašyti taip pat kaip prieš 30 metų, naivu duoti skaityti žmonai ir tikėtis, kad ji supras". Ar čia jis kalba apie savo žmoną Gražiną Mareckaitę? Iki šiol maniau, jog ji išmano literatūros reikalus,imli jos kaitai, dėl to ir "Metuose" redaktoriauja. Pasirodo, yra visiška neišmanėlė, pats vyras taip tvirtina. Ačiū, kad įspėjo, nebeskaitysiu.

721. toskartos2003-02-05 10:39
Koks puikus,kaip dabar sakoma,gavosi "performansas".Tik interneto dėka taip galėjo gautis.Ir abu Sigitai (anokia čia,žinoma,naujena) yra ne iš kelmo spirti ir dar daug "slapyžmogių" (o juk turi vardus,gal net žinomus,kaip ir manasis)-ir apsiskaitę ,ir neišdvėsę.Tik kad ne poetai.Tikriausiai.Gal todėl nelabai žino "kaip skauda".Ne tik poetams. Nugyvenom panašius metus.Net panašiose gatvėse ir galvose.Galėjom susitikti,bet nesusitikom.Nei kaip žmonės,nei kaip vyrai,nei kaip sugėrovai.Ne todėl ,kad nebūtų buvę ir smagu ,ir pravartu.Svarbiau,kad pasamonė žinojo negalinti paprastai kasdieniškai kaip su kitais kūrybos draugais ir bičiuliais,"dorotis".Per tai S.G.man lieka tokia pati stebuklo,koks yra gyvenimas,dalimi.Kaip ir kiti,su kuriais neteko nei sveikintis,nei gerti,nei bliuznyti. Žinia ,čia ne iš tos operos,kur "lengviau mirti žinant".Juoba,kad žinojimas ir nežinojimas greičiausiai tėra tik įsivaizdavimas. Dedu šią patirtį ant kitos šio "performanso"lėkštelės.Ar tik nenusvertų ji?

722. Gyventoja 112003-02-05 11:15
Kažkodėl prisiminiau Radauską: "Ir bėga juokdamies į mirtį ir žmonės, ir arkliai, mergyt". Manau, kad nė kiek ne mažiau to skaudėjimo patiria ir šiaip jautresni piliečiai, nebūtinai poetai - kurie galbūt irgi potencialiai galėjo jais tapti, bet grafomanais būti nenorėjo, o tiek dirbti, kad taptų profais, tingėjo. O gal neturėjo tokių ambicijų, o gal...? Bet kokiu atveju džiugu, kad yra toks Š.A. internetinis puslapėlis, kur bent galim "susitikti" tokiom temom papliurpti:-)dar būtų gerai, kad galėtume kompiuterio pelėmis kaip "čierkomis" susidaužti:-)

729. Virga :-) 2003-02-05 14:35
Sveiki fainas puslapis.O pokalbis dar saunesnis.Galiu pasigirti,kad gyvai girdejau.Kas nori isgirsti panasiu geru pokalbiu sestadieniais 10.30 per LR gali klausytis laidos"Kulturos savaite".Sekmes!

735. Smuikas2003-02-05 17:14
Sveikinu S. Gedą su jubiliejum ir linkiu nepaskęsti niūrių minčių vandenyne.

737. VD2003-02-05 17:44
Iš komentarų matyti, kad -deja- partijos tikrai nėra didžiausia Lietuvos problema...

742. DVD2003-02-06 10:14
to VD paverkime...

2795. hehe :-( 2003-05-12 16:07
shudukai:)) skiedalai, baiosu klausyt

14925. rasima :-( 2004-04-06 11:19
Gaidys

34412. Jolita2005-05-27 14:43
Vis tiktai Parulskio paklode prastas, dirbtinas, vienadienis audinys. Paskaitau ir - noriu padeti i sali. Be noro dar karta imti i ranaks. Jolita

53361. :(2006-03-05 18:27
as ne sito ieskau ;( :(

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba