ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-27 nr. 682

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JUSTINAS MIKUTIS. Poetinis kūrybos aktas (39) • SVETA DOROFEJEVA. Poezija (32) • KASPARAS POCIUS. Apie kritiką, arba Ežiukas rūke (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Gundymas ir mirtis: Søreno Kierkegaard’o motyvai postmoderniajame diskurse (31) • EDWARD W. SAID. Nauja pratarmė "Orientalizmui" (6) • Eskimų pasakojimai ir mitai (4) • KAROL WOJTYŁA. Iš ciklo "Giesmė apie paslėptą Dievą" (91) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Kino ir pasaulio modeliai (3) • JUOZAS ŠORYS. Trys keturi: penkiakampės žvaigždės (14) • LAIMANTAS JONUŠYS. Amerikos aspektai (7) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Tradicijos galia: mitologiniai žemdirbių švenčių aspektai (8) • SAULIUS MACAITIS. "Kol nevėlu"SAULIUS MACAITIS. "Adomas nori būti žmogumi" (4) • JAMES FINN GARNER. Raudonkepuraitė (26) • -vp-. Braškės (12) • -vp-. Rūdys (9) • Geri laiškai (70) •

Poetinis kūrybos aktas

JUSTINAS MIKUTIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sietynas. Bizantija. VI a.

Niekas žmoguje taip giliai nesimbolizuoja Dieviškosios Trejybės esmės, kaip poetinės kūrybos aktas, kur, kaip žinoma, tai tematinis pradas pereina į formalinį, tai formalinis į tematinį – kas sudaro iliuziją, jog formalinis pradas nori pasakyti apie savo santykį su tematiniu tą patį, ką ir Kristus apie savo Dangiškąjį Tėvą: "Aš ir Tėvas Viena esame", – o tas Viena negali būti niekas kita, kaip Šventosios Dvasios esmė. Kalbėdamas apie mistinį tematinio ir formalinio prado susiliejimą, kurį Hölderlinas apibūdino žodžiu "hybris", turėjau galvoje pirmoje vietoje to paties Hölderlino eilėraštį "Geh unter, schone Soune", kur šios idėjos įsikūnijimui taip gražiai panaudota vokiečių kalbos specifika – ne tiek pati vokiečių kalba, kiek jos specifika, kuri kaip reta pailiustruoja, kaip tematinis kilimo ir kritimo vienumas – "Mir gehst du frendlich unter und auf, o Licht", kur "gehst" sujungia į vieną "unter" ir "auf" – pailiustruojamas arba, tiksliau, konkretizuojamas trečiojo posmo pakilumu, nejučiom pereinančiu į lėtą ketvirtojo posmo nusileidimą, užsibaigiantį paskutine eilute, kurios uždūstančiai intonacijai išreikšti skaitančiajam vos beužtenka kvapo. Tarp kitko, šitas eilėraštis simbolizuoja ne tik "Aš ir Tėvas Viena esame" paslaptį, bet ir mistinę "Žodis tapo kūnu" paslaptį, kas ir turėtų patvirtinti, jog abi šios paslaptys yra viena kitos variantas arba, tiksliau, viena kitos papildymas, liudijantis apie tos Paslapties dinamiškumą ir apie tai, jog Tėvas yra absoliutinės būties principas ir giliausia esmė, o Sūnus – tos esmės įsikūnijimas per žmogų, t. y. pati ta absoliutinė būtis. Tik šitų dviejų paslapčių bendrumo šviesoje tėra suprantamas dviejų tokių paradoksalių Kristaus teiginių poetinis organiškumas: "Aš ir Tėvas Viena esame" ir "Tėvas yra didesnis už Mane".

P. S. Kalbant apie dviejų kūrybos pradų – tematinio ir formalinio – hybris, nereikia užmiršti tokio esminio jungiamojo efekto dviejose pirmosiose trečiojo posmo eilutėse, kur susižavėjimas saule taip netikėtai susilieja su Diotimos susižavėjimu ją pažinti, o toks, rodos, stilistiškai blankus ir neišraiškingas žodis "Liebe" (meilė), geriausiai išreiškiąs Dieviškosios būties esmę, įgyja neįtikėtiną jėgą, polėkį ir išraiškingumo drąsą.

*

Kūrybiškai pasisavinti svetimą mintį – kartu jau reiškia atiduoti skolą tam, iš ko esi pasisavinęs. Ne veltui gi sakoma, kad talentas gali pasimokyti tik iš didesnio už save, o genijus – ir iš mažesnio.

*

Tikra – pagilinta ir nuskaidrinta – logikos esmė tėra prieinama tik tiems, kurie turi tokį pat pagilintą ir nuskaidrintą poezijos pajutimą. Lygiai taip, kaip ir pilnutinė vyriškumo galia nėra prieinama tiems, kurie kaip reikiant nėra pajutę skaistaus ir švento moteriškumo.

*

Geras poetas gali akistaton žodžius taip suvesti, kad jie galėtų pateisinti vieni kitus, būdami iš pažiūros nepilnaverčiai – pilnavertiškai atsverti vieni kitus, čia glūdi meninio žodžio kaip tikslaus nepataikymo esmė.

*

Prie poezijos visų paslapčių reikia prieiti dalykiškai, bet ne grubiai materialiai. Prisimenu ta proga vieno vargšo žydelio pasakojimą lageryje apie tai, ką jis jautė netrukus po operacijos, kada jam amputavo visus rankos pirštus – jis negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tuos pirštus dar tebeturi ir net norisi jais ką nors pačiupinėti. Šitokių jau nebematerialių pirštų reikia Kančios ir Prisikėlimo misterijai apčiuopti, nes tam, kad pagautum Evangelijos poeziją, reikia kur kas didesnio subtilumo negu to, kuriuo pagaunama Mozarto poezija.

*

Mene būtinai reikalingas profesionalumas, bet pačios aukščiausios rūšies profesionalumas – nusivalęs nuo paties savo profesionalumo. Tikruoju meno profesionalu gali būti ir tikras krikščionis, mokęs įžvelgti Apvaizdos ranką istorijos eigoje arba ir šiaip paprastų žmonelių likimuose – jei ne kaip menininkas kūrėjas, tai bent kaip žiūrovas.

*

Kiekvienas aktyvus kūrėjas turi turėti savyje ir potencialų priėmėją (žiūrovą, klausytoją, skaitytoją) kaip antrąją – pasyviąją – savo žmogiškosios ir poetiškosios esmės pusę.

*

Kūrybinio akto brangumas – kalbant mūsų laikų grubia terminologija – matuojamas dramatinės įtampos galingumu. Viduramžių mene tas dramatizmas buvo – tiesa, nepakankamai sąmoningai – jaučiamas kaip normali žmogaus kūrybinės egzistencijos būsena. Kad toji būsena būtų visiškai pilnai pajusta ir įsisavinta, ji turėjo pamažu pereiti per savo kraštutinę fazę – tragizmą. Klasikiniame modernizme – pradedant nuo Dantės ir Giotto – tragizmas tvyrojo kaip grėsminga galimybė (pvz., kad ir mūsų Glaubitzo Šv. Jono fasade), o tikrajame modernizme (tapyboje – nuo impresionizmo) jis apsinuogina kaip neišvengiama būtinybė (pvz., Dalķ "Paskutinė vakarienė").

Tik perėjęs šitokį apsivalymo katarsį viduramžių menas vėl atgaus savo išgrynintąjį "aš" – kitaip sakant, modernusis menas plačiąja prasme – nuo Giotto iki abstrakcionistų ir vėlesnių – vėl sugrįš prie viduramžių meno, bet sugrįš ne tuščiomis rankomis, o su septynių dešimtmečių patirtimi, ką iš dalies pastebime Rouault ir Gaudķ kūryboje.

*

Kūrybinio akto metu, – nesvarbu, ar pačiam kuriant, ar kūrybiškai reaguojant į tai, kas sukurta, – įvyksta mistinis aktyviojo kalbančio susiliejimas su klausančiu – meilės santykis, primenantis Dieviškąją Trejybę, nes kiekvienas kuriantis menininkas nešioja savyje latentinį žiūrovą, klausytoją, skaitytoją, o kūrybingas priėmėjas savyje nešioja potencialų kūrėją. Į kūrybinį aktą galima žiūrėti kaip į vidinį, sakysime, poeto dialogą su savo potencialiu ir reikliu – ne vien autoriui, bet ir pačiam sau – skaitytoju. Vidinė ir nemeluota, bet, deja, sąlyginė autoriaus ir skaitytojo harmonija ir sukelia būtinybę pasirodyti meno kūriniu. Kalbėdami, kad žiūrovas turi būti reiklus autoriui, turime galvoje, jog jis turi teisę iš autoriaus reikalauti, kad šis justų ne tik savo kūrinio specifiką, kuri esminga jo pasirinktai meno šakai (sakysime, tapybai) ir kurios negalima painioti su kitų meno šakų specifika, bet kad justų ir tą visuotinę specifiką, kuri yra bendra visoms meno šakoms. Kalbėdami gi, kad meno priėmėjas turi būti reiklus ir pačiam sau, turime galvoje, jog jis neturi teisės diktatoriškai primesti autoriui savo kad ir labiausiai pagrįstų reikalavimų savavališkai, o turi kūrybingai prisitaikyti prie to žiūrovo, su kuriuo veda vidinį dialogą tas ar kitas kūrėjas. Pavyzdžiui, kad ir pats idealiausias Matisso paveikslų žiūrovas, pilnumoje norintis pajusti Giotto freską, privalo turėti pakankamai kūrybinės fantazijos įsijausti į potencialaus Giotto žiūrovo situaciją, o ne vertinti Giotto kūrybą iš savo, Matisso kūrybos žiūrovo, pozicijų. Pakartotinai pabrėžiame – Picasso ar Matisso žiūrovas turi įsijausti į potencialų, o ne faktiškai tuo metu buvusį Giotto freskų žiūrovą, nes šis Giotto kūrybos galėjo ir nesuprasti.

*

Kiekvienas tikras poetas turi vieną neparašytą eilėraštį, apie kurį sukasi – didesniu ar mažesniu atstumu – visi jo parašyti eilėraščiai. Vienas kitas iš jų gali maksimaliai, nors ne absoliučiai priartėti prie to eilėraščio, nes nė vienas kūrėjas negali priartėti prie savęs visoje pilnumoje – neabsoliučiai prie savęs priartėja ir Čiurlionis savo labiausiai išbaigtame ir jo mistinės poezijos esmę geriausiai išreiškiančiame paveiksle – "Auka".

*

Kalbant apie literatūriškumą mene, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką tas žodis reiškia, tam tikra prasme literatūriškumas yra netgi būtinas plastiniame ir muzikiniame mene, o kai kada jis būna svetimas ar net pražūtingas literatūros veikale. Pavyzdžiui, Šv. Jono bažnyčios fasado kolonų "veržlumas" nėra įkyriai literatūriškas, nes jis pakankamai meniškai motyvuotas, tuo tarpu, sakysime, Balzaco ar Gorkio kūryba yra geras nemeniškojo literatūriškumo pavyzdys – yra surinkta medžiaga menui, bet meno nėra.

*

Žmogų traukia ne tik seksualinės nuodėmės juodoji magija, bet šitą juodąją magiją kai kada, – o tikinčiam krikščioniui ir labai dažnai, – atsveria baltoji magija – tyras poetinis įkvėpimas, mistinės metaforos esmės praregėjimas. Nors, kaip visiems žinoma, žmogaus blogasis pradas yra atsiradęs anksčiau – pagal žemišką chronologiją – negu pats žmogus, bet jo šviesusis pradas yra ankstesnis už jo blogąjį pradą.

Nesigilinant per daug iš esmės į tą patį poetinės kūrybos poreikį žmogui, o žiūrint į jį iš realistiškai praktinio taško, taip ir norisi galvoti, kad kurdamas poeziją žmogus nori sukurti kažką ne mažiau magiško ir kartu ne mažiau konkrečiai poetiniu jausmu apčiuopiamo – tai, kas atsvertų jo vidinį erotikos poreikį ir neleistų jam nugrimzti. Tokios mintys nenorom ateina skaitant bet kokią poeziją, kad ir Mickevičiaus tikrąją kūrybą, kurios poetiniai vaizdai, atrodo, yra tiesiog fiziškai apčiuopiami.

*

Rembrandtas buvo per didelis dailininkas, kad kurdamas didelį meną nebūtų kartu kūręs ir didžios pasaulėjautos, kurios mums nebeįmanoma kitaip pavadinti, kaip pasaulėžiūra. Bet Rembrandto laikas jau praėjęs – nebegalima kurti pirma didelį meną, o paskui pasaulėžiūrą, bet reikia būti krikščioniu ir kurti pirma savo, savaime suprantama, krikščionišką pasaulėvaizdį, o toliau – jau kaip natūralią pasėką – ir tikrąjį meną, nes pats esmingiausias menų menas žmogaus kūryboje vis dėlto yra jo pasaulėžiūra.

*

Bacho fugoje – pvz., "Džiaukitės, tikintieji" – garsai juda tvirta ir energinga eisena, bet kai jiems reikia sustoti, atrodo, kad garsai atsidauš vienas į kitą, ir klausytojas būna maloniai nustebintas, kai tie garsai, o kartu ir jis pats su jais, sustodami išlaiko taurią rimtį ir pagarbią distanciją vienas nuo kito – kaip paprastai, Bachas yra didis kalbėdamas, bet dar didesnis – nutildamas – nelieka jokios galimybės, kad tai tik nebylė kapų tyla, bet priešingai – pati iškalbingiausia amžinybės tyla.

*

Meno tyrinėtojas, norintis prieiti prie pačios meno esmės, turėtų pasirinkti rusų formalistų mokyklą, panašiai kaip tikintis krikščionis gali pasirinkti išeities tašku Senąjį Testamentą. Šklovskis ir kiti nuostabiai jaučia tuos poezijos dėsnius, kuriuos diktuoja estetinis skonis, bet neturi nė mažiausio supratimo apie tuos, kuriuos diktuoja estetinė "sąžinė". Vaizdingiau kalbant, Šklovskis gerai jaučia, kad poetas, balansuodamas ant virvės, gali paslysti, net nenutuokia, į kokias "nuodėmingas" gelmes jis gali nukristi. Mat egzistuoja ir estetinė "moralė", kurios negalima nei suplakti su etine morale, nei atskirti. Galutinai atskirti estetinę "moralę" nuo etinės moralės yra visų demoniškos dvasios kūrėjų svajonė – giliau paėmus, Antikristo svajonė. Kažkoks instinktas jiems byloja, kad "beatsiplėšianti" nuo žemės Nikė, sukurta skulptoriaus, pajėgusio atplėšti estetinės "moralės" dėsnius nuo tikrosios – taip, Dieviškosios! – moralės dėsnių, taptų iš tikrųjų skrendančiąja Nike. Tikrumoje čia yra baisus melas.

Parengė V. Ž.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10802. žiema2003-12-29 08:15
Fantastiški pastebėjimai. Kai kas taip tinka ir meilei tarp žmonių-vyro ir moters - apibūdinti, jei ją kuri. Ir meilė gali būti kūryba nepabaigiamo, vis dailinamo paveikslo ar muzikos kūrinio...su kažkokia vizija, kuri veda į priekį, ir vis delioji spalvas, bandai įvairius pustonius.. patiko šis straipsnis. pastarieji du numeriai man buvo labai įdomūs, gerai, kad prieš šventes išspausdino.....

10806. virusas :-) 2003-12-29 09:15
tikrai geras tekstas

10813. Gediminas2003-12-29 09:55
Jauciu, kad ziemai tikrai nebeliko meiles, visi ja jau issidalino IR siems IR ateinantiems metams, ir t. t. Uzjauciu, bet turiu patarima: liko perkamos meiles dzigitu. Gal jie galetu padeti? A? Gediminas

10818. žiema2003-12-29 10:21
Oi, Gediminai, ne ne, gal kaip nors apsieisiu be perkamos, o Tu norėtum jos pirkti ar parduoti? a? gi rašiau -tai kūryba ir nepabaigiama.....toliau skaityti prašom antrą psl. Siaures Atenų, yra gražių eilių....

10831. dhjsdfj2003-12-29 13:14
o man šitos mikučio mintys - tikras banalybių pavyzdys. "Rembrandtas buvo per didelis dailininkas, kad kurdamas didelį meną nebūtų kartu kūręs ir didžios pasaulėjautos, kurios mums nebeįmanoma kitaip pavadinti, kaip pasaulėžiūra." -na ko ne ozolas? gal kaip asmenybė jis ir darė įspūdį savo amžininkams, bet kaip mąstytojas, jis nelabai...deja...

10844. -----> 108312003-12-29 16:41
Per daug rimtai i J. Mikuti reaguot turbut ir nereiketu - zmogus buvo pakrikusio proto, vos ne nuolatinis Vilniaus psichiatriniu inamis. T. Sakalausko "Ketvirtoji dimensija", 1998, visai neblogai apraso ir ji, ir kaip jis buvo tam tikruose Vilniaus sovietiniu intelektualu-inteligentu sluoksniuose padarytas i kultine figura.

10845. ziema2003-12-29 17:32
ko knistis , kas buvo ar nebuvo, tada daug kas sedejo ir gulejo ten,ypac uz tokias mintis......ko lendat kaip bobos davatkos.....o psihiatriniu inamiu buti gali tekti kiekvienam, jei koja susilauzai-uzjaucia , jei stogas pavaziuoja po streso-saipos, nes patys to bijot..... Jus geriau parasykit-isspausdins:))

10849. Radikalas2003-12-29 18:33
Kartais skaitydamas pasijuntu visiškas...

10857. ziemai2003-12-29 21:31
Paprasti faktai, kad Justinas buvo psichiskai nesveikas ir kad tokius dalykus sovietmeciu labai vertino kaip kurie Vilniaus kulturos zmones. Bene per posedi gazuoto birzgalo, sampanu vadinamo ir uz mokesciu moketoju pinigus pirkto, niekas neipyle, kad puoli parintis del nieko? :)

10858. Simonas :-( 2003-12-29 23:31
Sorry, bet šių miničių sąsajų su krikščionybe ne daugiau, nei to bizantinio paveikslėlio su Jėzaus apaštalų mokymu...

10859. ziema2003-12-29 23:55
Dieve mano, kiek man demesio ir mano posedziams, nesitikejau, aciu, aciu:))ipyle zinok ir per posedi ir po.....o ka-ir Tu norejai..parasyk, lauksiu, labai idomu....grizau stai po posedzio , burbuliukai akyse, smagu , kad uz moketoju pinigus, mat as tai zinok siaip esu visiska veltede, nieko nedirbu, mokesciu nemoku, ir sekasi man-va dar Atenus skaitau, pavydi?

10861. Sodininkas2003-12-30 00:14
Tai, kad žmonės, bent jau kai kurie , kartais ilsisi Vasaros gatvėje, rodo tik tai, kad jų negalia kartais paūmėja. Psichikos sutrikimai tėra cheminės reakcijos padarinys smegenyse. Panašiai yra ir su kitomis ūmiomis ligomis, pavyzdžiui su bronchų astma - išsitrauki iš kišenės balionėlį ir purkšteli, giliai įkvepi ir dažniausiai pamiršti, kad esi ligonis. O psichiniai sutrikimai, tiesą pasakius, ypač paūmėja psichiatrinių klinikų priimamuosiuose. Paūmėja tiek, kad jau tikrai paguldo. Iškart. Verta pastebėti, kad paūmėjimas šioje vietoje galėtų ištikti ir neretą sveiku save laikantį. Tad, grįžęs iš poilsio tokioje klinikoje, gali jaustis taip, lyg grįžtum viso labo su prasiplėtusiu akiračiu, o ne su nuslopintu negalios paūmėjimu. Todėl yra pernelyg spekuliatyvu kalbėti apie tai, jog kažkam yra paranku, kad vienas ar kitas asmuo atsidurtų psichiatrinėje klinikoje. Atsidurusiojo akiratis juk nuo to tik padidėja, o tai gali reikšti, jog to, kam tai buvo paranku, kėslai atsigęš prieš jį patį (kaip dažniausiai ir nutinka ). Apie kūrybinį aktą visi šneka teisingai. Visi kas tik šneka. Vienintelė problema šioje vietoje - argumentai. Pastarieji didesniai daliai kalbėtojų išties ir pakiša koją, ko pasekoje tiesa tiesiog nebeatrodo tiesa, virsdama melu arba bent jau neaišku kuo. Juk kalbant apie kūrybinį aktą tiesiog nėra prasmės meluoti, galima tik nepakankamai pagrįsti savo dėstymus. Štai todėl patekti į psichiatrijos kliniką yra žymiai lengviau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

10863. lins kanars2003-12-30 00:42
kazkoks texualinis susireiksminimas.. Adomas su tiesialinijiniu issilavinimu. is psichuskes veterano noretusi daug geriau

10864. žiema2003-12-30 08:32
nelabai suprantu, ko gilintis į žmogaus asmeninius dalykus-gulėjo ar sėdėjo ...turit tekstą prieš akis ir skaitykit-diskutuokit, patinka ar ne, kas patinka, o dabar . .tuoj landžioti po svetimą kiemą greiti, reiktų atsieti žmogaus asmeninį gyvenimą nuo jo kurybos kiek galima. taip, teisus sodininkas, argumentų trūksta visad , tik jie gali būti diskusijų ašis, o ne asmeniniai užgauliojimai, įtarimai ir paslapčių ar asmeninių skausmų kėlimas ir jų aptarimas.nebent žmogus pats to norėtų, pats kalbėtų(L. Gutauskas. Laiškai iš Viešvilės) nieko nežinau apie autoriaus asmeninį gyvenimą, tiesiog matau, ką jis rašo ir jo mintys man labai patiko.

10882. Dievas Tėvas2003-12-30 15:45
Protingiau postringauja negu pats Jėzus.Įtariu Vaidoto klastą...Bet iš tiesų viskas daug paprasčiau...Žvelgit giliau ir linsmiau.Ir tada viskas taps aišku.Jei dar netapo aišku,sukalbėk 3 (tris) Sveikamarijas už vargšo Justino dūšią.Tada tikrai turėtų būt aišku kaip dieną rojuj.

10885. cikada2003-12-30 16:14
kadais parashiau eilerashti...dabar mastau- tai buvo aktas, ar ne?... merry christmas

10895. Vėl Dievas Tėvas2003-12-30 19:57
O kaip gi.Aišku,kad aktas.Tikras.Pats iš dangaus mačiau.Nu tas,tas...Nerauskit.Bėda, kad Justiną perskaičius reik tuoj poterius kalbėti.Nervams apraminti ir nuosavoms mintims surankiot...Todėl silpnos sveikatos humanoidams nepatariu skaityt.Juokingiausia tai paskutinė pastraipa.Bredas.Minčių ir vardų šaltiena.Merry christmas,happy new year ir šalom.Linksminkimos.

10900. Radikalas2003-12-30 22:03
...skaitydamas Dievo Tėvo komentarus (ir kitų dievų bei pusdievių taipogi minties gigantų) pasijuntu labai protingas, geros fizinės ir psichinės sveikatos, (normalus aišku)...nepatinka tekstas, trenk galvą į sieną (galima atvirkščiai, Dievui galima), tik nevemk tokiais kvailais sakiniais...

10917. Linkejimai2003-12-31 17:02
Sekmingu Naujuju Metu S.A., L&M ir 7MD redakcijoms, e-grupei (redaktoriui Mykolui OK & kitiems) ir visiems autoriams! Sie leidiniai trauke kartu su savimi ir komentaru traukini-prieda: nemazai suzinojome apie realu gyvenima ir zmones. Realybe patvirtina: turetume labiau nei iki siol saugoti siuos leidinius, redakciju ir autoriu darba - tai musu Kultura. Gaila, komentaru erdve daznai buvo destruktyvi, naudojama ne pagal paskirti ir neigiamai veike leidinius ir skaitytojus – gal vertetu paieskoti nauju bendravimo formu.

10928. autorius iš Kauno2004-01-01 19:10
Savaitraštis gvildena jo kūrėjų didelio nepasitenkinimo viskuo turinį. Tai puiku jiems ir kiek nuobodu tą skaitantiems. Bet šalia grynų bulvarinių laikraščių tokia atmaina yra progresyvi.

10934. To Linkejimai2004-01-02 14:41
"Gaila, komentaru erdve daznai buvo destruktyvi, naudojama ne pagal paskirti ir neigiamai veike leidinius ir skaitytojus – gal vertetu paieskoti nauju bendravimo formu." Smely galvoms silciau, tik truksta oro. Ramybes.

10939. To 109342004-01-02 16:27
Aciu. As ramus. Kokia Jusu nuomone apie dabartine "komentaru erdve", jos struktura, funkcijas? Apibudinkite ja, butu labai idomu isgristi Jusu nuomone, pasiulymus ir apibendrinimus.

10943. To Linkejimai2004-01-02 20:25
Komentarus spausdinti tik pateikus tikruosius adresus! Nes antraip uzknis visokie dievai ir ebolos. Uzknis ir atgrasys potencialius autorius.

10947. LLLinkėjimai Linkėjiams ir 10943`o potencialui :-) 2004-01-02 23:46
Su Naujaisiais! Kto staroje pomianet... Taigi smagu, kad mūsų Dievas – visai ne angelas (taip dainavo Boria G.). Tad linkiu atsikratyti pačios bjauriosios mados moralizuot dar kitus ŠA komentuotojus.
Papunia Dievas visiškai teisus (matyti, kad skaitė - nesyk publikuotus!- autentiškus Mikučio tekstelius) - Vaidotas jį neatpažįstamai, klaikiai "perrašė, pataisė, nudailino, paprotino". Už ką?
Ir dar dėl komentarų. Pastudijuokite archyvą. Užmiršęs nuoskaudas, aistras, ambicijas. Verta. Archyvą tik tik pradėjęs sklaidyt užtikau - kur buvo mano akys?- įdomių diskusijų, puikių komentarų.
Dievas slidininkas: rytoj- ypač jei pūga- visi slidinėt.

10995. Gucci2004-01-05 10:45
3 Sveikamarijos už vaikystės draugo Mikučio dūšią.

11081. 10934 to linkejimai2004-01-07 16:59
Bet kokia cenzura yra destruktyviausia. Manau, visada galima atsirinkti, kas yra kas. tokiu atveju komentarai nedarys "destruktyvios itakos" redakcijai ir autoriams. o atsiverimas - vienokia ar kitokia forma - kritikai neturetu pakenkti. Mano kritika - Siaures Atenai per paskutinius 3 metus tapo eseistikos laikrastis. tie patys vardai ir panasi textu hierarchija, siek tiek primena literaturine sekta. Dingo aktualus interviu, is esmes neliko (arba liko labai mazai ir labai fragmentiskai) dailes, muzikos, teatro, kino ir t.t. aktualiju, jau nekalbant apie video, multimedia dalykus, naujausius vardus ir tarptautini kulturini pulsa. "Destruktyviai" apibendrinant konstruktyvia kritika - dabar SA veidas yra "Kurmio kosuliai". Seniai neskaitau ir daug kas daro ta pati. Gaila...

11087. Novice2004-01-07 17:49
Nekantriai laukiu kito Nr pasirodymo - tiksliau, ne pacio Nr, o siu puikiuju intelektualiuju komentaru, nejuciom perauganciu i diskusijos uzuomazgas ar i kulturingus apsispjaudymus... reiks siame psl dazniau apsilankyt

11098. maxas to 10934 to linkejimai2004-01-08 07:45
absiliuciai pritariu, siek tiek to gaila , bet nieko nepadarysi -viskam savas laikas. siais metais uzsisakiau lietmeni .ziuresim . bet kad SA laikas praejo -tai faktas.

11142. =2004-01-09 13:43
pasikeite paveiksliukas

11162. rimas2004-01-10 15:43
Mikutis primena tuos laikus, kai ŠA buvo švietėjiškas, pažintinis laikraštis, skelbęs ne postmodernius vienos grupės svaičiojimus, o įdomias ir dvasiškai gilias įvairių šalių įvairių autorių publikacijas. Manau, kad ŠA jėga jo eklektiškume...kaip ir tikra asmenybė negali būti sukišama į siaurus kokios ideologijos rėmus.

32011. tautau :-) 2005-03-29 12:57
labai labai kartoju labai geras

49653. ksjs2005-12-30 16:41
na o aš perkelsiu
ar išėjo

49654. ds2005-12-30 16:42
dar kartelį
gavosi

Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba