Jam nebedėkojama atsistojus
prie pietų stalo; žuvys fermose
veisiasi, Jam nebetarpininkaujant.
Duonos gamyba kyla
malant ligoms atsparius grūdus,
išvestus moksliškai taisant Jo klaidas.
Vis dėlto, nors maištavom prieš Jį,
it paaugliai, nudžiugę matydami
tėvą tironą, nutremtą – barzdotą
atsiskyrėlį – į tyrus, kartais
prisipažįstam, kad ilgimės Jo.
Ilgimės Jo per civilinę santuoką,
kai prie gėlėto registratoriaus stalo
altoriaus bergždžiai laukiame
tos tirados su žodžiais, kaip antai
„dieviška“ ir „kol mirtis jus išskirs“.
Ilgimės Jo, kai ekrane mokslininkas,
lygtimis paaiškinęs kosmosą,
palieka mūsų planetą suktis tuščiai
ant ašies – ratą, slystantį sniege.
Ilgimės Jo, kai per radiją plūsteli
grigališkieji akordai iš aidingos koplyčios;
kai giedotojų choras pakelia
kolektyvinį balsą, klausiantį,
„Ar susitiksime mes prie tos upės?“
Arba oratorijos jėgos susilieja
į „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“,
ir mūsų širdys mirksnį sustingsta.
Ilgimės Jo, kai dusdamas balsas
prie krematoriumo deklamuoja,
kad nebebaisus bus saulės karštis.
Ilgimės Jo, kai stovim ir vertinam
laibą Nukryžiuotąjį dailės muziejuj,
kur šonkauliai it juostelės parodo laipsnį.
Ilgimės Jo, kai gama spinduliai,
užfiksuoti palydovo diagramoje,
tarsi susidėsto į dangišką partitūrą,
dausų muziką, observatorijos
tyrimų „Ave verum corpus“.
Ilgimės Jo, kai pirmą kartą krūty
užčiuopiame gumbą ir nejučia
mums iš lūpų išsprūsta malda, kai šešėlis
perkerta kūną rentgeno ekrane, kai gauname
putojančio perpilamo kraujo,
anonimiškai paaukoto gelbėti gyvybei.
Ilgimės Jo, kai sušunkame Jo vardą
netyčiomis, iš siaubo ar pykčio,
kaip moteris, gimdymo palatoje
klykianti savo seniai mirusios motinos vardą.
Ilgimės Jo, kai ant drobe užkloto
stalo stovi pintinė su šiltom bandelėm,
švytinčios raudonojo vyno taurės.
Ilgimės Jo, kai balandė neria
iš apelsinų giraitės turistų miestelyje
tą mirksnį, kai suskamba vienuolyno varpai.
Ilgimės Jo, kai kelias mus veda
po gotikinio raižinio lapijos arka,
po susiklosčiusiomis šakomis, susitinkančiomis
lyg Mikelandželo kūrybos rankos.
Ilgimės Jo, kai dūlindami pro bažnyčią
pagauname smilkalų kvapo dryksnį,
aromatą, prilygstantį šviežio kepalo kvapui,
kurį Miłoszas palygino su laime.
Ilgimės Jo, kai virtuvę apstatę
šeikerių stiliaus baldais užsakome
tam tinkantį kėdžių komplektą.
Ilgimės Jo, kai klausomės astronomų
pranašystės, kad regimosios galaktikos
visatai plečiantis tols.
Ilgimės Jo, kaip atsiskyręs sklandytuvas,
slysdamas vakaro oro srovėm,
ilgisi savojo lyno.
Ilgimės Jo kaip meilužiai,
gūžčiojantys pečiais prie pigaus viešbutuko,
nesumodami, ką daryti toliau.
Netgi nostalgiją jaučiame –
būna dienų – Jo Antrajam atėjimui,
tarsi stovėdami mūriniame
karvelidės kupole,
paukščiams išskridus.
Iš ciklo „Dangoraštis“
Tie demaskuojantys žiemos šeštadieniai
daugiausia tamsa pasižymi,
jie vargiai pakyla nuo žemės,
debesyse giliai klimpsta.
Ir tą ryto metą, kai mielai
prie namo paleistum žoliapjovę
ar atidarytum skardinę dažų tarsi tyrės,
tau stingulys surakina poras,
nujuodina sielą it luitus anglies,
kuriuos tu įkaitini lig pamišimo.
Verčiau liautis kovojus ir dvasią išleisti.
Verčiau atiduoti tamsai tą dieną.
Dangus, be galo lankstus, savo substanciją
plečia į visas puses, tarsi tąsų metalą,
suplonėjusį, kad beveik nematomą, bet aušroje
padabintą pirštais tapytais citrininiais atspalviais,
karneoliu ir jodu, konservuotos lašišos raudoniu.
Gysla nugriebto pieno mėlynės, it versmė
blunkančio tušo, jei nesukreši į grietininį debesį,
spėriai virsta žydryne tyra,
užliejančia erdvę be sandūrų ir be siūlių –
jos nenutrūkstamas sąmonės srautas
byloja gyvenimą, tarpstantį anapus laiko.
Tiek daug gali pamatyti nakties tamsoje,
net daugiau nei katė, švytruojanti letenom,
žygiuodama savo ritmu, kai tu žiūri,
kaip lietaus lašų lygtys be galo vis atsikartoja
ant lango, pakilęs trečią ieškoti,
kokį gi garsą neva išgirdai.
Sau praneši blogą žinią – šaltą
Arkties žarą, šeimos tiesų šiaurės pašvaistę –
su visa tamsos nustatyta atvertimi.
Beširdžiai lietūs vėl pliekia stiklą,
planetai skriejant į aušrą sena orbita:
tavo, jos vieno keleivio išsekusio, galvai
jos visuotinės išvados sveria per sunkiai –
žiojėjanti begalybė, aptramdyta debesų.
Niekas negali žiūrėti į mirtį ir saulę nepanirdamas nežinios tamsoje.
Ir saulė negali tikėtis nebaudžiama
tiesiai žiūrėt į mėnulį.
Paukščiai nustėrę, nutylantys
prieš begalybę, tatai žino, kai saulė,
liepsnos vainiku karūnuota, pašalinama.
Žiedai savo turgų uždaro, naktiniai
drugiai prisistato budėti, kiekvieną
akimirką gali smogti zonduojantys erdvę
šikšnosparniai, šarvuoti metalu.
Žioplių minias apsiaučia laukimo žvarba.
Žvaigždžių šviesa vilties kibirkštėlę įžiebia –
išskobia oro skyles belaikėj nakty.
Mes Jo ilgimės, mes Jo šaukiamės, mes Jo neklausome, dažnai "vejame į medžius"... deja, dažniausiai Jis paprasčiausiai užsidengia akis kad nematytų, kas vyksta šiame beprotiškame ir kartu begaliniai įdomiame pasaulyje... privalome gyventi, taip, kaip išmanome... Man šio poeto eilės labai patiko...
Mes taip labai norime globojančios Tėvo rankos. Tikime, kad Jis mato mūsų vargus ir nelaimes, myli mus, gailisi mūsų, atleis mūms mūsų kaltes, išgelbės nuo bado, maro ir karo baisaus. Jis mūsų viltis, atrama dabar ir visada, ir per amžius. Amen.
Ne i tema...Kate, as tave jau atpazinau (ka reiskia megt detektyvus). Ilgiuosi musu diskusiju rukykloj. Linkiu tau ir sau megautis subtiliomis ypatingu, gabiu zmoniu talentingai pateiktomis tiesomis.
Dangus tasus, ir plusta i visas puses nematomas
aušra padabina ir citrinu atspalviais
karneoliu, jodu, lašisa raudona,
Gija mėlynės pieno
blunkančio lyg tušas
supiltas dubenyje i žydryne juoda
užlieja erdvę be siūlių nenuslepiamas
gyvenimas anapus laiko
patiko tas pirmasis, apie ilgesį. nuoširdžiai. p.s. nesu toks rimtas literatūros ir kalbos žinovas kaip vertėjas, bet pagalvojau, gal vietoj kabliataškio pirmame sakinyje vertėjo palikti dvitaškį? juk būtent dėl to ir nedėkojama prie pietų stalo, kad nėr už ką, nes žuvys jau veisias savaime. kabliataškis, jei neklystu, atskiria pirmą sakinį nuo antro, o šiuo atveju jie susiję
Niekas žiūri į mirtį
panirdamas nežinion
saulė žiūri į mėnulį liepsnų vainiku karūnuota
Paukščiai nustėrę į begalybę
naktiniai drugiai perskrieja erdvę
šikšnosparniai šarvuoti metalu
minia į laukimo žvarbą
Žvaigždžių šviesa į vilties kibirkštėlę –
išskobę duobes laukinėj nakty
ATĖNAI
Lietuva internete
