ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-10 nr. 708

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Išregistruoti vaiduoklį (71) • ARVYDAS JUOZAITIS. "Naujoji Romuva" – valstybės kultūra (33) • VALDEMARAS KUKULAS. Sudeginkit visas knygas (84) • GIUSEPPE UNGARETTI. Poezija (2) • IRENA ALPERYTĖ. Portugalija be futbolo (13) • SLAVOJ ŽIŽEK. Tikrovės pasija, regimybės pasija (5) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Paukštukas. Ar paukštis (4) • -mg-. I žingsnis. "Dievas" (8) • ANTANAS JACKUS KLEMENTAS (1756–1823). Lietuvių erotinė poezija (7) • JŪRATĖ BARANOVA. Kvarko nuotykiai (82) • LEONORA MATAITIENĖ. Gyvasis Indijos dvasingumas ir Rerichai (15) • JOSHUA FOER. Iliuzijų žlugimas universitetuose (11) • WILLIAM PFAFF. Kai lordai liaujasi buvę džentelmenais (6) • -vp-. Mėlynės (3) • SIMON CARMIGGELT. Mėsiški patiekalai (9) • laiškai (40) •

Išregistruoti vaiduoklį

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nugenėti medžiai. 1974
Jonas Švažas

Parduoti savo namus, ypač tuos, kuriuose gimei, užaugai, nėra taip paprasta. Nors parduoti juk kartais tenka kai ką daug svarbesnio. Pavyzdžiui, vieną savo vaikų, inkstą ar kepenis – iš skurdo, kraujo perpylimo stoty duoti kraujo – taip pat už šaukštą sriubos. Kur dar moralės principai, įsitikinimai, paslaptys, kiti nepardavinėjami dalykai, kuriuos – ką čia slėpti – kartais vis dėlto parduodi. O čia tik seni namai, kuriuose nebebus kam gyventi.

Iš mūsų trijų seserų, nors esu vyriausia, tėvų namuose išbuvau ilgiausiai: liginau, karšinau, marinau. Nesakau, kad esu panaši į Ferulą iš Isabelės Allendės "Dvasių namų", kuri, susitaikiusi su motinos slaugės pareigomis ir paaukojusi jai gyvenimą, "savo siela buvo kankinė". Bet priklausomybė nuo senukų tėvų ir savo pačios praeities tuose namuose įsigraužė giliai – įaugo kaip nagas į mėsą. Kai kur nors išvažiuodavau, net ir trumpam, vienas plautis visada likdavo kvėpuoti ten – už juos: ar mama, pasiklydusi savo pačios namuose, nesigaluoja iš bado, ar tėvas, sugalvojęs lipti ant stogo pasižvalgyti po pasaulį, krisdamas nesusitrupino dubens – senukų kaulai dužūs kaip stiklas. Prieš pusantrų metų tėvas mirė, o po pusmečio psichiatrinėje ligoninėje mirė mama. Namus dabar parduodam. Tu atgauni laisvę, – sako mano draugas, – ir pagaliau įkvėpsi oro. Įkvėpčiau, sakau, bet neatgaunu to plaučio, kuris liko tėvų namuose. Pasiliko ten ir miegas, suseikėtas vaistinės svarstyklėm mažytėm naktinėm dozėm. Liko ir dar kai kas, ko jau niekada nebesusigrąžinsiu. O tų namų kvapai – rabarbarų kompoto, vyšninės prieblandos, nekarštos vilnos, lapų puvinio, saulėj išdegusio marškonio – atsiveja mane pačiose netikėčiausiose vietose – gatvėj, turguj, parke, mano ar svetimame bute, ir tada man atrodo, kad laisvės aš neatgausiu niekada. Ne taip paprasta išsipirkti iš praeities, kad ji nestotų skersai kelio dabarčiai. Ar ne tą patį ir Brodskis sako: kad pradėtum kitą gyvenimą, turi sugebėti susitvarkyti su ankstesniuoju. Ir tas darbas turi būti atliktas labai švariai.

...Kai perki namus, dažniausiai nežinai, kad perki ir daug ką kita, kas paprastai nebūna derybų objektas ir į kainą neįeina: rūko dramblius, rugsėjo rytais sode tarp medžių rupšnojančius žolę, pavasarinį potvynį su žuvų blizgėmis darže vandeniui atslūgus, devynbalsę ir jos lizdą serbentuose, kartais – bilduką, visada – kaimynus. Tačiau mano kupčius, vardu Adolfas, ekspertas ir vadybininkas iš "Modern Houses", kurį atsivežiau aprodyti namų ir su kuriuo galbūt suderėsime, žino viską. Kai praveriam vartelius, jo, jaukaus žmogaus, akių vyzdžiai susiaurėja kaip smaugliuko, ir jis – jau šaltas strategas. Iš karto matyti – "Modern Houses" katės maiše neperka.

Sustojame mūsų kieme, ir aš įkvepiu kadagio kvapo. Tik užmetus akį aišku – iš tokių namų kaip šie savo valia niekas neišeina, išvietina nebent gaisras, liga ir mirtis. Tėvai jau buvo kartą išvietinti – per karą, kai vokiečiai tėvą išsivarė kasti apkasų, o penkiolikmetę mamą su tėvais ir broliais – Vokietijos ūkiuose rankomis mėžti kiaulių mėšlo. Mamos tada viskas pražuvo: dviejų galų troba, riešutmedžio baldai, ūkiniai pastatai, gyvuliai ir padargai, sudegė vyšnynas ir bitės, kalytė Mirta lakstė po laukus, kol įkrito į bombų išraustą duobę ir susilaužė stuburą. Prieš išvarant mamos tėvai, vildamiesi sugrįžti, buvo kai ką užkasę – knygas, porceliano lėkštes ir pūstą sriubinį puodą su ąselėmis – liūtų galvomis, sunkaus sidabro stalo įrankius, aukso samtelį, carinių pinigų, amerikonišką laikrodį ir barometrą. Tačiau, vos jiems išvykus, tuos skarbus tuoj atsikasė giminės, draugiškai patarinėję, ką kur užkasti. Tai – niekai, – sakydavo mama, – kai rusai iš oro ėmė bombarduoti pabėgėlių gurguoles, visi turtai buvo grašio verti. Pažliugusiuose Pomeranijos keliuose tarp purve išmėtytų brangiausio angliško šilko rietimų ir ploniausio porceliano voliojosi išdraskyti viduriai, dar kvėpavo žemėm apnešti "gyvi", bet jau niekieno plaučiai, o akys, išlėkusios toli už savo orbitų, su klaiku žiūrėjo nuo medžių šakų. Po pusšimčio metų vokiečiai už visa prarasta, taip pat ir "moralinę žalą", žadėjo atlyginti – mokėti kompensacijas. Tačiau nežinia kodėl per rusų bankus mokami pinigai keliavo vėžlio žingsniu. Gal kad dauguma gavėjų, senukų, spėtų išmirti? Nesulaukė jų nė mano tėvai. Žinoma, nesulaukusiuosius eurų savo žinion tuoj perima aukščiausiosios instancijos ir pradeda mokėti tikrąsias kompensacijas, kiekvienam – pagal uždarbį, jau būtų galima ir ilsėtis. Bet mano tėvas nesiilsi. Pažįstu jį: užvalgęs melsvo maisto, kaip pomirtinį valgį pavadino vienas rašytojas, ir snustelėjęs pokaičio, eina kasti dangaus apkasų. Nelengva senukui, sunkiai dirbusiam čia, plušėti ir ten, anapus, kad apmokėtų mūsų sąskaitas. Dangaus kasos mums, kaip įpėdinėms, vis pamoka kiek, bet tų kompensacijų už anuos laikus šiandien užtenka tik smulkiems "einamiesiems reikalams" – pokalbiams mobiliaisiais telefonais, dirbtinio kailio puskailinukams, kompiuterio pelei, na, dar "Lietuvos ryto" prenumeratai. O didžiąsias skyles užkamšysim tik pardavę šiuos namus, kuriuose, šiaip ar taip, nebeliko kam gyventi.

– Pradėkime nuo vidaus, – sakau Adolfui, atrakindama duris.

Kiekvienąkart čia įeidamas truputį bijai: ką rasi. Bet dabar mus pasitinka tik sustojęs laikas – susicukravęs, virtęs sakais. Tokia tyla būna 4000 metrų gylyje nuskendusio laivo triumuose. Po tėvo mirties, prisimenu, išsiveždama mamą, paskubomis dar grūdau (lietuvišku papročiu) geruosius indus, patalynę ir karakulinį paltą į polietileninius šiukšlių maišus ir tempiau ant aukšto – vyliausi pergudrauti tą, kas naktį, išdaužęs langą, lįs į niekieno namus lengvo grobio. Arba "iš sportinio intereso" – peiliais badyti pagalvių ir iki spyruoklių plikumo žaginti sofų. Laivas skęsta, pagalvojau, ir mes dar keliamės į aukštutinį denį.

Dabar matau, kaip čia nebuvo ko vogti. Ir Adolfui, nužvelgusiam mane nuo galvos iki kojų, jau aiški mano socialinė terpė. Aišku, iš kokių daiktų esu kilusi. Tie daiktai – be prabos. Gyvenime buvo momentų, kai gėdijausi, kad išsiritau ne iš auksinio kiaušinio, o iš ausinės tėvo kepurės. Iš per didelio palto, siūto išaugai penkeriems metams į priekį. Vatinuko, – tas tėvo antrininkas ir dabar yra kažkur ant aukšto, prisisunkęs samaninės rudens tamsos, virkščių dūmo ir "Pepinkos" kvapo.

Adolfas eina per kambarius, krumpliais barbendamas sienas, ypač ilgai – kapitalinę, ir yra linkęs pafilosofuoti:

– Matot, vos išsikrausto žmonės, jų vietą tuoj užima kažkas kitas – gamta tuštumos netoleruoja.

Tikrai ant stalo ir palangių, net ant mamos altorėlio su Švenčiausiąja Pana – pelių šūdukai. Nutyliu, kad po koridoriaus kilimėliu vibžda ir kita gyvybės forma. Mikroskopinėmis antenomis pagavusi pavojaus signalą, ji jau skuba su kiaušinėliais – savaisiais karakuliais – į atokiausius grindų plyšelius. Nežinau, kas mane timpteli už liežuvio, ir aš sakau:

– Nenoriu jūsų kraupinti, bet, be pelių ir skruzdžių, gyvena pas mus ir dar kai kas.

Tuoj pasigailiu. Visus metus tą kai ką – šakelių traškesį už nugaros, vidurnaktį minamą "Singer" pakojį, ledinius pirštus už apykaklės – slėpiau nuo kaimynų. Niekam neprasitariau, kad mūsų namuose naktimis girgždėdamos pačios prasiveria sandėliuko durys ir kviečia užeiti... Žinau, kad šimtamečiuose Anglijos namuose realusis ir paralelinis pasauliai gražiausiai užsikloja vienas ant kito, kad su paslaptingomis "energijos formomis" anglai dar nuo karalių galvų kapojimo laikų susigyvenę ir beveik draugiškai dalijasi gyvenamuoju plotu. (Ką ten dar stebina Henrikas VIII, vis pasirodantis "istoriniu kostiumu" Hemptono rūmuose Londone, ar mergaitė Viktorijos laikų suknele, senas barzdotas jūreivis Devenporte?) Bet aš kažkodėl nesusigyvenau – kapituliavau. Gal čia nervai kalti? O gal – tradicijos? Gal Marijos žemė šmėkloms, net ir vilkinčioms istorinį, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės, kostiumą, ne itin svetinga?

– Vaiduokliai, – krūpteliu, kaip paprastai savo profesinę paslaptį ryžtasi atskleisti Adolfas, – tai daugiau fizinių asmenų, perkančių namus, kuriuose vaidenasi, rūpestis. O tokiems ūkio subjektams kaip mes, "Modern Houses", jie – jokia problema. Vaiduoklių – įvairaus amžiaus, ekspansyvumo ir tankio – mūsų darbe pasitaiko gana dažnai, ir mes juos išregistruojam automatiškai. Net be jų sutikimo.

Adolfas, dviem pirštais suėmęs mane už alkūnės, per salonėlį vedasi ant sofutės ir kaip stomatologas, kuris ką tik apžiūrėjo jūsų išgedusią burną ir dabar turi konstatuoti nemalonius dalykus, sako:

– Matot, čia viską teks šalinti. Langus, duris, sienas, stogą. Net, ko gero, pamato perimetrą. (O vaiduokliui bet kokia pervarta – smūgis žemiau juostos.) Iš šios vietos liks tik adresas: Priemolio 5. Gražus. Visa kita, deja... Nes geram B&B ("Bed and Breakfast" – nakvynė ir pusryčiai), kokius mes diegiame, reikia visko šiuolaikiško: monochromatinės interjero apdailos, skaidrių stiklo blokelių sienų, glazūruotų akmens masės plytelių, dušo kabinų su kondicionieriais – "Modern Houses" iš šūdo virvės neveja. Užtat atvažiavusi po pusmečio jūs pirštukus apsilaižysit – nieko čia neatpažinsit. Kaip čia gyvenusi galėsite dalyvauti akcijoje – pernakvoti su nuolaida. Patirsit kažką ypatinga. O svarbiausia – jūsų nesekios joks vaiduoklis. Firma garantuoja. Broko ar nesėkmės atveju mes grąžiname pinigus... Na, o su visu šituo, – taktiškai atsidusęs jis mosteli į sieną su "Paskutine vakariene" ir Gračiovo "Kovai parskrido", – mūsų žmonės puikiai susitvarko. Mes dažniausiai perkame su viskuo. Optom. Patikėkit, po tą šlamštą šiandien jau niekas nebesiknaisioja, peržegnoja ir – atia. Bet galbūt jūs dar ką nors iš čia imsite?

– Ką jūs, žinoma, ne, – nustembu, kaip paprastai – optom – išsižadu visko, kas buvo mano namai. – Nebent vieną kitą smulkmeną. Atminimui.

Apdujusi vaikštau dulkėtom mūsų kambarėlių arterijom ir kapiliarais iš kampo į kampą ir nebežinau, ką daryti. Kas čia tos smulkmenos. O kas – stambmenos. Kas – aš pati. Adolfas jau, girdžiu, brazda palėpėse – kiloja mūsų karakulius. Pamindžikuoju prie lango. Atsisėdu ant tėvų lovos. Rodos, viskas savo vietose: Jėzulis alyvų darželyje virš lovos, seno dūmo kvapas, lazdelė portjerų laikikliams stumdyti, net plaukai šukose, o namų – nebėra. Ir nebegali būti, – nes namus jau anąkart, kiek lindo, sutalpinau į dėžutę nuo itališkų batų. Mažieji tėvo šachmatai ir kišeninis peiliukas, mamos rašytas trupininio pyrago receptas, arbatos puodelis, gazinė skarelė, kryžiuku siuvinėtas sieninis kilimėlis ir nuotraukos – tiek užvožiau savo "skrynelėje dvasioms pagauti". Staiga panūstu pasiimti, kol nevėlu, ir dar šį tą. Ir dar. Bet viso buvusio gyvenimo maiše ant kupros taigi neišsineši. Pagaliau – kam? Praeitis liausis kvėpavusi į pakaušį tik tada, kai, niekieno netrikdoma, neužgriozdinta daiktais, ramiai apsigyvens herbariume, kurį dabar vartau, antai kopūstiniai baltukai ir verpikai prieš daugybę metų tarp puslapių išleidę savo trynelius, skylėti ievų lapai, varputis – kadaise juo susikruvindavai pirštus ir lūpas – išbalęs į rūkomojo popieriaus juosteles. Noriu rūkyti.

Lauke Adolfas tvarko telefoninius reikalus už "savo" kampo, gale namo, aš pešu dūmą – už "savo". Jau žinau "preliminarią" jo siūlomą kainą ir dabar turiu pagalvoti. Kišenėj – "Turkų maršas". Sesers Vilės skambutis iš Vilniaus.

– Tu jau ten? Jau su tuo tipu iš firmos? Ilgai neužimsiu linijos, nes tau tuoj skambins Čikaga. Lora liepia "nė per nago juodymą nenusileisti tiems aferistams" – cituoju. Nuo savęs prašau: neišduok jiems mūsų vietų. Gulto ant garažėlio, hamako po "Baravinka", to medelio, kur pavasarį išsprogsta iš pelikano snapo. Neprasitark, kad iš "Ivanausko rastinukės" galima pasidaryti vyno. Neišduok vaiduoklio, – sukuksi.

– Viskas bus OK, – sakau, – nepūliuok. Padėtį kontroliuoju. Tam tipui rūpi tik termoizoliaciniai šildymo kaštai, o mūsų "vietos", patikėk, jam nė motais.

Prisipažinsiu, Vilė mane nustebina. Pernelyg gerai pažįstu savo jauniausiąją seserį. Pagal įsipareigojimus artimiesiems ir prisirišimą prie bet ko ji – marsietė. Prieš keletą metų Vilė išsiskyrė su vyru. Priežastys, kaip ji sakė, buvo niekingai buitinės. Tiesiog kol jos vyras klojėjo jų jaunos šeimos pagrindą Londono statybose po septyniolika valandų per parą ir siuntė pinigus Lietuvon į jos sąskaitą – į jųdviejų bendrą kojinę, Vilė, praardžiusi tą kojinę, tuštino: sponsoriavo, truputį lošė, paskui atsilošinėjo, tokio bičiulio įkalbėta "pavažiavo" prie koralinių rifų ir panardė. "Tarp jūsų – milžiniška kultūrinė erdvė ir mentalitetų neatitikimas, bet tu neturi teisės nusileisti iki jo lygio, – gelbėjo ją nuo jos pačios tas bičiulis, trumpametražių filmų režisierius marliniais marškiniais, – jis tavęs nevertas ir turi būti tau net dėkingas, kad moki leisti jo pinigus..." Kai jos vyras po trejų metų grįžo be priekinio danties, su skyle skrandy ir žilstelėjusia kasa, kurią kirptis Londone jam atrodė per didelė prabanga, nes jis – ne Mickas Jaggeris, ji pasitiko jį trupučiuką sutrikusi, kaip vaikas, slapčiom išlaižęs uogienės stiklainį. Bet karštai teisinosi ir net pati įtikėjo tuo, ką sako: įspūdžių akimirkos ją įtraukia su tokia įcentrine jėga, su kokia šviesos spindulį pasiglemžia kolapsuojančių žvaigždžių juodosios skylės. Tai – stipriau už ją. Jos net kaltinti nėra už ką. Pagaliau kas yra pinigai... Bet vyras, matyt, iš anapus kultūrinės erdvės ją labai kaltino. Porą savaičių jai net teko pavaikščioti su juodais akiniais. Po skyrybų Vilė liko kaip stovi, tik su cigarečių pakeliu kaip papentėliu duonos. Nebeturinti nei apie ką vytis, nei iš ko gyventi. Amžinai sušalusi. Gurgiančiu pilvu. Bet – nesiskundė. Marsiečiai tokie žmonės: praradimus pakelia nesunkiai, nagus nusikramto tik dėl amžinųjų vertybių ir globalinių problemų – tragedijos Kašmyre, Larso von Triero režisūros principų ar nykstančios kamanių genties, bet ne dėl to, kad prašvilpia kito pinigus, kad jiems šalta ar kad jų artimieji miršta nuo buboninio gripo. Jaunesnė už mane penkiolika metų, ji be jokių "kapitalinių įdėjimų" žino, kad "žmogaus gyvenimas – tai kelionė, į kurią su savimi ničnieko neverta pasiimti".

Šalta. Kalenu dantimis. Adolfas, su kažkuo konsultuodamasis (angliškai) ir duodamas nurodymus (lietuviškai), jau treškina mūsų gultus – šiferį ant garažėlio stogo. Kad tik neimčiau rėkti. Pagaliau ir mano pastiprinimas – Lora. Šiltas žemėm aplipęs, pasakytų Bronius Radzevičius, jos balsas.

Ko man dabar trūksta, tai Loros žemėm aplipusiu balsu. Labai nenorėjau, kad ji emigruotų. Bet ji buvo žadėjusi išvažiuoti, kai tik pasitaikys bent menkiausias šansas. Šansas norint visada pasitaiko. Su dviem lagaminais ir gitara ji išskrido pas savo "pen-friend" Beną į Ameriką. Ten gimusį Beną buvo išauginusi močiutė, nes jo tėvai žuvo avarijoje, kai jam tebuvo penkeri. Aštuoniasdešimtmetė Roza su perlamutriniais klipsais ir Barbaros Bush šukuosena, dar nuo DP laikų rūkanti kaip garvežys, Amerikoje buvo užgyvenusi tris namus. Energinga moteris dirbo visur, kur tik gerai mokėjo, šlifavo baldus ir kapojo mėsą, net peruke, septintojo dešimtmečio kaštoninėj kupetoj, su kuria nutirpdavo pakaušis (iš baimės), keletą kartų pervežė nediduką kontrabandinį krovinį. Kai Benas sulaukė pilnametystės, o neilgtrukus ir senbernametystės, Roza ėmė spirti jį vesti. Ne paslaptis, būta anapus tokios tendencijos – imti nuotakas iš etninės Lietuvos. Gal jos, augintos rūtų darželiuose, dar bus nepraradusios moralinių vertybių ir mokės bent kiaušinienę išsikepti? Žodžiu, mūsų Lora atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Nors, tuoj paaiškėjo, Benas, kaip vyras, – visai ne jos skonio: "jo kūnas lyg ruonio, ir jis – tai šiek tiek baisoka – neturi nė plauko ant krūtinės". Užtat jis turėjo nuosavą taksi parką. Be to, žadėjo pavežioti ją po Meksiką ir Ameriką. Netrukus mes pradėjome gauti geltonus vokus su nuotraukomis: Didysis Kolorado kanjonas, mėlynas vanduo krateriniuose kalnų ežeriukuose kaip rašalinėse, balta ožkytė raudonoje dykumoje, Lora su pliktelėjusiu Benu neapkabinamos sekvojos fone. Viename laiške ji atsiuntė magnolijos žiedlapį ("kai žydi magnolijos, atrodo, kad medžiuose tupi daug baltų balandžių, žiedai – kaip dvi saujos"), kitame – drugio, panašaus į machaoną, tik daug didesnio ir spalvingesnio, sparno nuolaužą... Paskui kažkas atsitiko, ir jie išsiskyrė. Atrodo, "importinė nuotaka" nepateisino Rozos vilčių: įžūli, supermarkete rinkosi brangiausias suknias, o blogiausia – segėjo auskarus – sumažinto formato skutimosi peiliukus. Roza jau buvo girdėjusi (ne be tam tikros piktdžiugos) apie kriminogeninę Lietuvos būklę. Sako, mafiozai ir žmogžudžiai kalėjimuose ten, be kitų baisybių, šitas "britveles" treniruojasi nuspriegti taip, kad perpjautų žmogui akis – "išilginiu būdu"... Išsiskyrusi su Benu Lora į Lietuvą nebegrįžo. Negandų vėjai iš laiškų išpūtė magnolijų žiedlapius ir machaonus. Atpūtė picerijas ir restoranų indų plovyklas. Ją apgavo turkas, kepantis kebabus, kuriam ji ruošdavo mėsą. Pakistanietis, viešbučio savininkas, versdavo raitytais kaip arabų rašmenys koridoriais su dulkių siurbliu bėgte bėgti. Liežuvis išdžiūdavo it "pemza kulnims šveisti". Iš nervų ji net maisto neprarydavusi, numetė penkiolika kilogramų. Paskutinįkart rašė apie albanų restoraną. Dabar ten tampanti molinių dubenų stirtas. Bet jau nebebijo, kad dubenys žemyn nutemps gimdą. Ilgainiui gimdos prisitaiko prie visko. Tiesiog gimda, kaip ir tu, susigniaužia į kietą smogiamąjį kumštelį, ir tada tu jau tvirtai stovi ant žemės. Pernelyg tvirtai, kad tau rūpėtų tokie niekai kaip Vilei.

– Paslėpei skylę kamine? Užmaskavai rūsy tą vietą, kur sunkiasi vanduo? Padarei kosmetiką salone? Kur? Jėzau, ten, kur pelija kampe, ar jau pamiršai? Užpylei skruzdes koridoriuj? Ne?! Vaikuti, tai ko gi mes tikimės? Tai kaip mes ten, po biesais, pardavinėjam?

– Lora, atvėsk, tavęs čia nebuvo ketverius metus, ir tu daug ko nežinai: mūsų namai baisiai nugyventi. Jie greičiausiai pirks tik vietą ir statys viską iš naujo. Jie iš šūdo virvės neveja, jie – "Modern Houses". Ir tu jų neapmausi. Čia, žinok, bus B&B. Galimas daiktas, jie išraus tris aukštus po žeme ir išlįs anapus upės. Žvalgosi ir į kitus namus.

– Mums dzin, ką jie raus. Mūsų lizdas mums per brangus, kad tiems aferistams atiduotume už dyką. Aš šitų dalykų vertę jau geriau žinau. Laikyk kainą. Atsimink, kokia mūsų žemė – šventa. Ir – kraštovaizdžio draustinis. Iki centro penkios minutės. Mušk ant žemės. Mušk ant vaizdų pro langus. Mušk...

Dievas mato, mušu. Einu į tą vyruką tiesiu taikymu. Išraudusi ir dusdama, nes širdis jau lipa pro gerklę, sakau, jog mano tėvas, siuvėjas, ištvėrė visas adatas į panages, nuo galvos iki kojų apsiuvo visą apylinkę, kad tai pastatydintų. Jeigu jo paltai, kostiumai ir moteriški kostiumėliai dabar susikibtų rankovėmis, Baltijos kelio grandine apjuostų visą miestą...

– Santa Madona, – Adolfas, užlaužęs į dangų akis, žingteli atatupstas. – Atsiprašau, miela, bet jūs turite dar kartą labai blaiviai įvertinti: KAS – YRA – JŪSŲ – NAMAI.

Tai – nelengva, kaip nelengva blaiviai įvertinti savo kraujo grupę, bet susimąstai... Metams bėgant imi įsitikinti, kad namai gali būti vis daugiau kas. Savas žmogus. Vieta, kuri tave harmonizuoja, padeda išlaikyti vienį – "visumą bei sąsajas". Vienutė iš L&M dūmo ruimų be jokių įsipareigojimų vietai ir daiktams. Buvimo pasaulyje būdai – miegmaišis ant kartono lakšto metro stoty ("change, please") ir du kvadratiniai metrai šiluminės trasos. Traukinių tambūrai ir uostai su kaskart nauja tatuiruote ir buitimi (būtimi) brezentiniame kelionmaišyje. Tarzano uoksas. Daug kas. Bet pilnutiniausi namai vis dėlto būna tada, kai jie būna kaip kosmosas. Net jei jis – visai mažagabaritis. Kai būna visos sudedamosios jo dalys ir kartu tas vienis: tėvas, motina, seserys, katė, Mirtos (anos Mirtos atminimui) kauleliai po serbentų šaknimis, visi gyvenimo materialieji pavidalai ir efemeriškosios substancijos: virtos uogienės ir spausti vynai, keksai su razinomis iš "čiudopečkos", šalčio ir garų tumulai iš skalbinių katilo kaip per pasaulio sukūrimo pradžią, žaliojo megztinio siūlgalis, įsuktas į devynbalsės lizdą, pritemusių kambarių magija ir žvilgantis tamsos kailis, saulės stulpai kaip kolosai, pervėrę sekmadienines popietes, vakariniai šnabždesiai ir ritualinės frazės, oro spėjimai, vidudienio daržų mistika: metriniai česnakai žynių kepurėlėmis ir į dirvą nutūpę NSO – patisonai, ore kybantis baltas kietas karščio kūnas, krapų skėčiai, jurginų graižai ir rūdijantys alyvų žiedeliai, žinoma – kvapai, jau spendžiantys spąstelius tolimiausiai ateičiai, būsimiems tavo gyvenimams. Ir t. t., ir t. t. Ši kosmoso sąranga paprastai būna prasidėjusi iš mažo taškelio – geležimi kaustyto lagamino ar languotos skepetos ryšulio, kartais užtenka ir nosinės mazgelio su auksiniu dantimi – išauga, suklesti, pasiekia neišmatuojamų dimensijų, paskui ima nykti ir tuštėti, kol perregimuose kaip žmogaus oda apvalkaluose lieka skruzdės, pelės ir vaiduokliai.

Vaiduokliai gerai žino savo grafikus ir pasirodo, kai tik išmuša jų valanda. Jauti, kaip kojas pakerta baimė, dažnėja (arba retėja) pulsas, muša šaltas prakaitas, virtuvėje ant stalo, girdi (tau nesisapnuoja), patys apsivožia puodeliai, nes už šios sienos tikrai kažkas yra. Štai praversiu duris... Bijau, kad ten vis dėlto stovės tėvas. Tai jį visus metus įtarinėjau. Ne šventadienis, su "fantazija" kišenėlėje, kokį palaidojom, o kasdienis: laiko kulkų išvarpyta beretė, darbinis balakonas ir pelenų kibiras rankoje. Pasisukęs šonu, kad veidą dengtų šešėlis. Žinau kodėl – akys, jam pačiam iškeliavus į dangų, o kaukolę sugrąžinus žemei, jau išpustytos sniego, išlytos lietaus. Nežiūrėdama į jį švelniai, bet griežtai pasakysiu: išeik, keliauk savo keliu ir niekada daugiau nebesugrįžk. Čia tau jau nebėra kas veikti. Čia, tėti, bus B&B, o tai, patikėk, – ne tau. Užpirksiu mišias. Jei elektrizuosis oras, bekontūrė energija, atpažinsiu mamą. Pušyne ligoninėje, kur ji sėdėdavo vežimėlyje, nebeatpažindama manęs, atkarusiu žandikauliu, su vaikiškais žaisliukais rankose, kad kumšteliai neištintų į pagalvėles, iš tikrųjų jos jau nebuvo. Nes ji buvo likusi čia – nebaigtose megzti kumštinėse pirštinėse ir sieniniam kilimėly. Tą kilimėlį – mergytę su kyku, braškių dubenį ir užrašą "Gero apetito" – ji siuvinėjo kryžiuku, kai buvo jauna, laukėsi manęs, labai bijojo mirties, ir viskas mums buvo tik prieš akis. Bet kad tas vaiduoklis būčiau aš pati?!

Aš anapus slenksčio ir aš šiapus – nemirksėdamos žvelgiame viena į kitą. Štai ir susitikome... Toji anapus, kuri visus metus man vaidenosi, mynė "Singer" pakojį, – kaltūnuota ir nevalyva. Iš po suvešėjusių neskutamų antakių – vilko žvilgsnis. Ir panagės juodos, iškart aišku, kokie pomėgiai – atkelti trinką ir uosti suslėgtą žemę, išvarpytą sliekų ir baltų žolių siūliukų, ieškoti "prarasto laiko" – gyventų vietų, išnykusių daiktų. Toks pelėsis visom išgalėm priešinasi gyvenimo dinamikai ir visur leidžia šaknis, prie visko prisiriša – žmonių, namų, pipirų grūstuvėlių, o kai reikia skirtis, plėšia save kaip nagą iš mėsos. Blogiausia, kad šiuos kompleksus yra pakylėjusi į vertybių rangą, savo puikybėje ir išdidžioje vienatvėje visus smerkia, o manęs, matau, tiesiog neužkenčia. Negi mudvi, brangute, kausimės dėl pirmumo teisės? O gal apsiavusios kaliošais eisime į sodą fechtuotis? Arba dar geriau – į "Žarą", pasistatysime po stiklą "Kruvinosios Merės", užsikąsime salieru ir lauksime – kuri kurią? Rašo, kad taip darydavo portugalų poetas Pessoa: nuėjęs kavinėn užsisakydavo dvi vyno taures – vieną sau, kitą irgi sau, nes gyveno – daugiskaita. Prisivaryti iki daugiskaitos – nekas. Dar visa laimė, teigia Finnas Skårderudas, psichiatras, kad dauguma tų jo dalelių, turėjusių, beje, net vardus ir pavardes, gebėjo rašyti. Kai Pessoa mirė – prasigėrė, nes jam taip ir nepavyko susitarti su savimi ir pasiekti trokštamą vienį – kartu su juo mirė ir tie kiti. Karste, kuris kaip buities rakandas keliavo iš vienos Lisabonos vietos į kitą ir buvo naudojamas sandėliuoti parašytiems kūriniams, buvo rasti 27 543 popieriaus lapai. Aišku, poetas vienas, be tos company, nebūtų tiek parašęs. Smagiausia, kad gyvenime tie sugėrovai buvo laisvesni už patį šeimininką, mat jiems nerūpėjo joks vienis, kaip, žinoma, nerūpėjo ir kasdienis skutimasis.

Užtrenkiu duris. Daugiskaita niekada nesiskundžiau. Be to, ačiū Dievui, nerašau. Bet šios derybos su firma dėl namų mane labai slegia.

Kažkodėl ne kambaryje, o ant saulės prišildytų laiptelių, kur mėgdavo praustis mūsų katė, mudu su Adolfu susitariame, ir aš paimu iš jo užstatą. Dar po savaitės susitiksime tvarkyti popierių, ir aš atiduosiu raktus. Ar mus kada aplankysite, – klausia Adolfas, vėl mielas ir jaukus žmogus, kai lydžiu jį pro vartelius. Vargu, sakau, sugrįžti ten, kur kitados gyvenai, kad pernakvotum su nuolaida – ne kiekvienam.

Į vidų užeiti nebesiryžtu. Slampinėju po kiemą. Kaip ir neturiu čia ko veikti. Pro ausį praburzgia šiltas kamanės dirižablis, primindamas, kad jau turiu važiuoti. Važiuosiu. Tik dar pasėdėsiu ant trinkos prieš kelionę. Atsiremsiu namo sienos, prisimerksiu ir patūnosiu saulės atokaitoje kaip pamatinė rupūžė. Lyg sulėtintoje kino juostoje sklando topolių pūkai. Šiltas pavakario vėjas nuo upės atneša šaltmėčių, karklų žievės ir dumblo kvapą. Važiuosiu. Tik dar paklausysiu, kaip į žolę nukrinta kaštono ežiukas, atsirita man po kojų ir pro nuskilusį puskevalį staiga išvystu ką tik nupoliruotą brangiausių riešutmedžio baldų paviršių. Nėra abejonės – aukščiausioji praba. Klausausi, kaip išblėsta vėjas – visus tuos metus jis varė į priekį mūsų skalbinių bures – grįžta į savo šaknį. Nuščiūva vijokliai ant namo sienos – rausvi, purpuriniai ir tamsiai mėlyni. Tas mėlynumas primena kažką labai sena ir tolima. Prisimenu – sumuštą kraują. Sumuštu krauju kadaise tėvas vadindavo mėlynes ant mūsų nubalnotų rankų ir kojų ir, aišku, "fanarikus". Taip, tik kai tavo kraujas jau patikimai sumuštas, gali tikėtis švariai atlikti darbą, ramiai ir be skausmo išsipirkti iš praeities. Teisėtai atgauti plautį. Deja, ne anksčiau. Anksčiau ir su nuolaida pasiseka atgauti tik marsiečiams.

– Susitvarkei? – klausia telefonu mano draugas. Šis žmogus mano gyvenime atsirado pernai žiemą, kai A tipo gripą pakėliau sunkiai kaip buboninį marą, o mano ketvirtoką sūnų suspardė ir kuprinę sniego prigrūdo mūsų gatvės siaubas – paauglys, pravarde Sieras, su savo sėbrais. Tądien šis žmogus, žvejys ir medžiotojas, paėmė į rankas kirvį, dantis sukando taip, kad subraškėjo žandikauliai, ir kupinas ryžto išėjo į balkoną – pakapoti vakarienei savo virtos cukinijų sriubos. Nuo tada mes kartu. Jis moka ne tik virti, bet ir įvykdo visus "storus" mano vaiko norus, pavyzdžiui, pro kareiviškus žiūronus patyrinėti mėnulio paviršių arba pamatyti "gyvą", ne zoologijos sodo terariume uždarytą, balinį vėžlį. Svarbiausia, kad aš jam rimtai rūpiu. – Rankpinigius sumokėjo? Pinigų nesivežk rankinuke. Atsimink, kad eisi per "rešotkes". Įsikišk į batą arba – už papinyko. Kaip grįši – mikriuku, autobusu ar traukiniu?

– Su dušmanais, – atsakau. – Taip bus greičiausiai.

Pameluoju. Neišsiduodu, kaip grįšiu iš tikrųjų. Upe. Gerai plaukiu krauliu ir brasu, bet šįkart plauksiu mirusiųjų būdu – veidu į dugną. Ir tai bus mano paskutinė kelionė iš tėvų namų.

Srovės paprašysiu nešti lėtai. Pasroviui kelio į Vilnių nėra, tad keliausiu aplinkiniais maršrutais. Vieną po kito vanduo numaus mano batelius su visais rankpinigiais. Nutrauks nuo kaklo mamos užnertą kryželį ir kitokio susisaistymo grandinėles. Pro mane slinks Kvedarauskienės ir Zablocko daržai, bulvės ir šparagai, šiltnamių pūslės. Rudosios Zoskos namelis, sako, ji tebeverda iš priklydusių šuniukų muilą. Praslinks saulėgrąžų su marlinėmis čadromis pulkeliai ir topinambų sargybos postai. Triaukštė Arlausko pilis, iškilusi iš moteriškų pėdkelnių ("Modern Houses" įkops ir į jos kuorus, bet tik iš n-tojo mėginimo), joje, tolimi kaip Šiaurės ir Pietų ašigaliai, gyvena dviese. Didžiausias tankis prasidės už priemiesčio šiukšlynų, apaugusių dagiais ir dilgėlėmis – viena ant kitos sulipusiose kaburkėse. Kadaise ten malkinėse ir anglių sandėliukuose eidavome slėpynių. Sutūpę garšvų džiunglėse dantis suleisdavom į vogtus pusžalius obuolius. Pavasariais ten snigdavo pjuvenom. Iš ten parsinešdavome utėlių, ir mama mūsų nuolankias galvas šukuodavo tol, kol baltas popieriaus lakštas po kojomis virsdavo laikraščiu. Dabar mažiausiame tų namelių, žiemą pasikūrendami buržuika (jos, kaip tuberkuliozė ir utėlės, vėl sugrįžusios į madą), glaudžiasi Sibiro tremtiniai, "per lietų, gruodą, šaltį" jie parėjo su keturiais pametinukais anūkais, rusakalbiai berniukai nuo skirtingų tėvų, jų mamos Danutės nežinomi keliai... Praplauks iš sovietų atsiimtos kareivinės, pagal NATO standartus virtusios chaki spalvos karamele, gelžkelio pylimas, aukšta, gūžtomis išgulusi žolė ir peršviečiami builių debesys – visi kietojo atminties disko rašmenys.

...O po manimi slinks povandeniniai žuvų miestai ir miesteliai iš kurkulų, išbalę skenduoliai, netyčia įkritę laikrodžiai, žiedai, auskarai ir tyčia, slepiant įkalčius, sumesti kirviai, peiliai ir žeberklai. Slinks visokie gelžgaliai, armatūros gabalai, masyvios šarvuotos durys su užrašu "Vchod vospriščion" ir kuklios šaldytuvo "Oka" durelės – viskas, ko turtingos mūsų upės. Srovė užneš mane ant seklumos, dumblas įsisiurbs šimtu gličių lūpų, prieš tai bus perskrodusi išvarta, ir juodas varnas iš priešaušrio sapnų (žagarų lizde topolio viršūnėj jis saugo geležinius kiaušinukus) snapu kaip ledo kirtikliu kirs į apmirusį mano pakaušį, ir aš vėl plauksiu kilpomis ir zigzagais – iš upės į upę, kol be gyvybės ženklų būsiu išmesta į krantą po tiltu, kažkur miesto prieigose. Tems. Dar nebūsiu atgavusi nuovokos, kai virš manęs pasilenks toji, kuri parsirado anksčiau, nes važiavo su dušmanais:

– Ką tu čia sau įsivaizduoji? Komike tu! Provinciale nelaiminga. Klaustrofobike. Tu juk, po velnių, žinai, kad pasaulis namais ir užpečkiu nesibaigia. Girdėjai, kaip poetas sakė: "Nuogas atėjai, nuogas ir išeisi. Bet tavęs ir nuogo nebus. Tavo net dūšelė prie nieko negali prisirišti. Nieko tu su savimi nepasiimsi. Nė dulkelė tau nepriklauso!" Juk žinai, kad beprasmiška šaknytis. Prisirišti prie namų, buities rakandų. Brangių vietų, tėviškių, net tėvynės. Šiandien jau niekas prie nieko nebeprisiriša. Nė prie artimųjų. Nė net prie savo vaikų. Ar žinai...

Žinau, burblenu. Bet žmonės, sakau, būna dvejopi: šuniniai ir katiniai. Dar rašė, kad būna sportiniai ir rudeniniai. O aš – Dievas mato – užsiciklinusi naminė.

Tačiau ta dušmanė manęs nebesiklauso. Ji ropščiasi ant pylimo stabdyti pakeleivingų mašinų ir, aplenkdama mane, skuba pas mano medžioklį. Aišku, valgyti man virtos šiupininės. Kaip vis dėlto norėčiau, kad ji nusisuktų sprandą. Kad Dievas, užuot laikęs saujoj visus savo mažutėlius, atsiųstų jai pakelės maniaką. Tada aš lengviau atsipūsčiau. Pamažu atgaučiau pusiausvyrą, išsilaižyčiau žaizdas. Nežinau, kaip dėl šuninių ir katinių, bet tikri naminiai turi gyventi vienaskaita.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19285. SR712004-07-11 19:29
test

19286. nuomone2004-07-11 20:01
Vienas is geriausiu tekstu per pastaruosius...metus. Grazinantis kriterijus literaturai. Irodantis ir parodantis, kad ji nera vien preke. Lakmusas pasitikrinti, ar blefuoji rasydamas (gyvendamas)pats. Perspjauna daugeli Atenu daznai linksniuojamu autoriu. Sekmes. Pavydeti turi ir G.R., ir A.A., ir S.P. ir daugelis kitu.

19292. Nykuja2004-07-11 23:16
Vydutynishkas y labai panashus y drauges Giedres. Ot bobos,parasho 5 paskaitomus sakinius,a paskuj entuzijazmo(erotinio)pagautos sugadina vysa kulybini sumanyma.

19307. JoJo2004-07-12 04:30
"Parduoti savo namus, ypač tuos, kuriuose gimei, užaugai, nėra taip paprasta. Nors parduoti juk kartais tenka kai ką daug svarbesnio. Pavyzdžiui, vieną savo vaikų, inkstą ar kepenis" Jo, kartais ir aš taip darau - kai sąskaita už internetą ateina, tai dažniausiai priduodu į supirkimo punktą savo vaikelio mieliausiojo inkstą, kai už elektrą - tai akies rageną. Kalėdų dovanėlėms paprastai tenka kaulų čiulpus priduoti. Už kabelinę televiziją atsiskaitau - savo negimusių sūnelių beigi dukrelių, kuriuos laikau šaldytuve trilitriniame sloinike, embrionų kamieninėm ląstelėm. Kaimynas irgi panašiai daro. Nieko čia ypatingo - visi šiais laikais komunalininkams panašiai atsiskaito. Nemanau, kad iš to reikia daryti labai didelę sensaciją - į laikraščius rašynėti ir panašiai.

19309. Gonzalez2004-07-12 06:33
Ajk tu sau kas darosi?:-0. Viskas perkama ir parduodama...Ot zhmones sovietmetis sugadino.:-(

19319. Anjolė2004-07-12 09:13
Štai tokių tekstų lūkuriuodama ir gyvenu nuo šeštadienio lig šeštadienio, deja, jie reti. Pasitvirtina sena tiesa: kuo mažiau gražbylystės, išvedžiojimų, moralizavimų, tuo pagaulesnis tampa tekstas.

19323. ebola :-) 2004-07-12 10:02
Neblogas tekstas.Man patiko.

19327. Akimirka2004-07-12 10:53
Prisiminiau J.Strielkūno "Parduodu knygas". Sugraudino. Geras.

19332. Odina2004-07-12 14:07
Labai geras tekstas: patraukia ir apsigyveni jame, ir be jokių kalbėjimo šiukšlių. Puiku. Ir dar vienas geras terminas - "marsiečiai" :)

19334. ABC2004-07-12 14:24
Tustoka, negyva, atsainu - reflektuojamas abejingumas. Nors tekstas neturi literaturines vertes, skaitytojai nuosirdziai vertina jo Realizma. Tai kad realizmas tapo vertybe vel parodo ne teksto verte, bet kalbos ir skaitytoju kritiska bukle/pasimetima: griztama prie ABC, ka ir noretusi sveikinti. Kuo greiciau, tuo geriau. Tuomet bus galima kalbeti apie filosofija, poezija, literatura, etika, politika.

19335. Arle2004-07-12 14:29
Iš dalies pritariu ABC. Tai, kad kartais skaitytojas "neįkerta" teksto, dar nerodo jo (teksto) prastumo. Šis tekstas gal ir neblogas, nesiimu kategoriškai spręsti, bet man asmeniškai nelabai imponuoja tos nuorodos į kitus autorius, tas šliejimasis prie kito minčių...

19336. ttt :-) 2004-07-12 14:32
"Gyvenime buvo momentų, kai gėdijausi, kad išsiritau ne iš auksinio kiaušinio, o iš ausinės tėvo kepurės." Gražai rašai, nesigėdyk :)

19341. eglegle2004-07-12 15:53
Tupėdama tėvų senutyje daugiabutyje ant ketvirtos lentynėlės niekaip neįsivaizdavau, ką galėčiau įsidėti į dėžę iš to namo, jei staiga atsitiktų toks reikalas, kad man jį visą tektų parduoti. Aišku, tai visai neįmanoma, bet vis tiek. Sidabrinę eglutę po langais, kuri per tiek metų patapo egle ir jau baigia priaugti iki mano lango? Negarantuoju, kad koks nors nugaravęs senelis šaltis nenukirs jos kada kalėdinėms linksmybėms. Duris su skirtingais apmušalais, įvairiausių kombinacijų istorijomis ir likimais? Visos beveik šarvuotos, vienodos iki pradėjimo mirgėti akyse, ką ten suprasi. Jau pradėjau nebežinoti, tik ūmai prisiminiau tokį dalyką, kuris vadinasi sekretai ar sekrėtai, kaip kas ištars. Visokie popiergaliai, žoliūkštės, gėliokės, dar kas, po stiklo šukytėm, ir viskas užkasta kur nors po balkonu, kamputyje, ir parodoma tik tuo metu išskirtiniam kiemo vaikui. Būdavo, kad po kelių dienų savo sekrėtą rasdavai išardytą - gal draugystė kuriam laikui baigėsi, gal iš drąsumo, nesupaisysi, o ir tingiu dabar galvoti. Taigi nuėjome su dukra vieną popietę ir, palindusios po balkonu (viena ten lįsti nežinau ar išdrįsčiau, nebent būčiau girta-kvaila arba įsimylėjusi :), pagaminome vieną sekrėtą. Visai gražiai išėjo, iš tikrųjų. Mano dukra ir sako (tai ne ta pati dukra, kuri vis sako xX`ui :): o tu čia ką, logotipą padarei, kaip pas save telefone? Hmm. Hm. m. Esu bloga mama. Daugiskaitinė, kaip rašo teksto autorė. O gal laikai blogi? O gal mano laikai buvo blogi? Tesižinie.

19342. albina :-) 2004-07-12 16:23
Perskaiciau vienu "ypu", nes labai siltas, nuosirdus apsakymas-pasakojimas. Nepaprastai turtinga kalba - tiesiog primine, atgaivino jau primirstus vaizdingus veiksmazodzius, pasakymus. Pagalvojau - kokia grazi ta musu kalba, o autores pasakojimo paveikumas - juk galima ir uzuosti, ir pajusti ne vien namu kvapus ir spalvas. Sujudina visas gelmes - kas tikra...

19344. Arle2004-07-12 16:31
Būtų įdomu, jei istorija išsivystytų iki knygos formato.

19345. Diana2004-07-12 16:39
"Sugrįžti ten, kur kitados gyvenai, kad pernakvotum su nuolaida..." Bent man asmeniškai tai padaryti pasirodė labai sunku. Kai prieš keletą metų pardaviau savo vaikystės namus,patyriau labai panašius jausmus į aprašytuosius. Todėl tekstas pasirodė toks artimas, nors mano vaikystės namai buvo mieste ir juose buvo kiek kitokios patirtys. Tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių palikti tai, kas brangu ir sava,visuomet skausminga. Ir iki šiol atidėlioju sugrįžimą ten bent trumpam. Nors esu kviečiama pasižiūrėti, kaip naujieji savininkai viską pertvarkė ir susitvarkė. Tiesiog bijau, kad kas nors labai artimo dar bus išlikę visai kitoje terpėje.

19346. Bena2004-07-12 17:24
Parasyta labai nuosirdziai, realistiskai ,dvelkia nostalgija vaikystes kvapams, vien tik seserims atmintinomis akimirkomis bei piemiescio kaimynu darzams.Perskaites kiekvienas atrastu savo atminties kampelyje savo tevu namus,mociutes soda,palepe anytos sugriautame vienkiemyje ar net studentas isvykes mokytis sostine - savo rasomaji stala pilna mielu niekuciu ir mamos kepta keksa su razinomis.

19348. xX2004-07-12 18:06
Reminiscencijos, keliaujant į vis geresnius, tobulesnius namus --- bet svaigus pirmasis vaikystės namas su paslaptingomis slėptuvėmis švelniems pažinimo žaidimams, širšių pavojaus kvapas, žemuogių pieno aromatas, pasiliks... Ačiū už priminimus, čia vis sugrįšiu...

19349. toliau2004-07-12 18:20
aha, mielas toks kazkoks tekstas, bet tos nuorodos y kt autorius kazkaip iskrenta

19352. po palme :-) 2004-07-12 20:29
Geras, taip ir pagauna uz dusios nostalgija. Kazkas panasaus buvo apie Karaliauciu ir Kanta.

19360. varna2004-07-13 01:01
Nemegstu buitiniu pirstelejimu, kuriems bandoma suteikti mistikos (?) ir anapusio tvaiko. Pirstelejimas yra pirstelejimas - ne daugiau. ir juo labiau jokio nuosirdumo as cia nerandu - viskas lauzta is pirsto, o jei ne is jo, tai is svetimu tekstu ( JAIS IR BANDOMA REMTIS KIEKVIENOJ TINKAMOJ-NETINKAMOJ VIETOJ - gal lengviau jau svetimas smegenis pasiskolint, "autore"?). "Nagai i mesa, adatos i panages, nagas is mesos, ir t.t, ir t.p." - gal mergaitei laikas manikiura-pedikiura pasidaryti, o tai tie "naginiai" palyginimai kiekvienoj pastraipoj neskaniai trenkia. Mesliuks ir tiek.

19364. Artūras iš Vilniaus2004-07-13 01:22
Nostalgija man kažkodėl yra susijusi su internetu. Nematau jokio skirtumo nostalgijų interpretacijose, jei kimba tai kimba. Ar pageltusi nuotrauka, ar namukas, ar interneto forumas. Reiktų pasikonsuluoti su išsilavinusiais psichologais - na o mano manymu tai ir yra ta impresionistinė laisvė kurios kaip visada gaila.

19370. J.S. :-) 2004-07-13 05:54
Geras tekstas. Ačiū autorei.

19373. albina :-) 2004-07-13 08:30
komentaras apie komentarus pirma karta isijungiau i internetini komentavima, todel bandau paaiskinti saules stoka kai kuriuos ypac piktus komentarus. Is kur tiek pagiezos? Jei toks pyktis verziasi, tai deretu paciai ar paciam smarkiai susirupinti savimi ir kuo greiciau (nebent tai saviterapijos seansas - pasirasytumete tikru vardu, butu veiksmingiau?), bet kuo cia deta literatura? Ir vel kvietimas pavydeti kitiems autoriams, juk skirtingi stiliai, kiekvienam skoniui ir saunu

19374. kaimiete2004-07-13 08:45
Kiek daug smėlio. Geriau būčiau nevalgiusi. O Petriukas vis moko papūgą, kokių žodžių nereikia tarti. Ir žodis tampa kūnu. Ypač vaizdingas. Kurį savo vibracijomis sustiprina skaitytojai. Jau matau plaukiančių žemyn veidais lavonų upę. KODĖL? Kodėl rašomi tokie kūriniai? Kodėl jais žavimasi? Kodėl ŠA tokius kūrinius spausdina? Mažas vaikutis žaidžia su degtukais.

19376. Arle2004-07-13 09:17
Beje, man toji pastraipa apie plaukimą upe pati gražiausia, ji savo skambesiu graži: "...O po manimi slinks povandeniniai žuvų miestai ir miesteliai..."

19377. Anjolė :-) 2004-07-13 09:33
Ogi tikrai, kodėl kartais rašomas banalus daugiažodis šlamštas? Kodėl manome turį teisę koneveikti tai, ko nesuvokiame, užuot šiek tiek pasistengę suprasti? Kodėl tūlam taip smagu suminti kitą, aptaškyti purvu? Nesuvokiant, kad žemini tik pats save. Už kokių išradingų nickų besislėptume, vis tiek čia atsiveriam - su visa savo pagieža, nepilnavertiškumo (neįvertinto genijaus)kompleksais. O tekstas puikus, puikus. Toks gimsta tik tuomet, kai rašančiajam iš tikrųjų skauda.

19381. kaimietis2004-07-13 11:10
"O tekstas puikus, puikus. Toks gimsta tik tuomet, kai rašančiajam iš tikrųjų skauda. " Tvinksta, vis tvinksta pūlinys, didėja, didėja, pagaliau sprogsta, gausiai aptaškydamas ir tuo pradžiugindamas besilaižančius skaitytojus. Dėl skonio nesiginčijama. Man tai asmeniškai nepatinka tos dvasinės fekalijos, kad ir pateiktos gražiame įpakavime.

19383. Žmogus-praktiškas2004-07-13 11:59
Tai vis dejuojam, dejuojam, rašom, dejuojam, paskaitom 5 puslapį, pažiūrim kriminalus per naujienas, padejuojam, parašom ir dar padejuojam. O gal vietoj dejonių kuomi nors rimtesniu užsiimti vertėtų? Pavyzdžiui, autorė kad nereikėtų labai dejuoti, rašyti ir dejuoti galėjo pati property development užsiimti. Galimų variantų kaip neprarasti nekilnojamo turto ir užsidirbti pinigėlį - šimtai. Žinoma, property development nė iš tolo neprilygsta, autorės pagrindiniam pajamų šaltiniui - organų transplantacijai ir didmeninei prekybai vaikučiais. Iš pavartoto žodelyčio "kartais" (daugiskaita), galima spęsti, kad panašių sandorių autorė yra sudariusi mažiausiai pora. O kur dar įplaukos iš inkstų, kepenų... Žinoma, prekiautojo vaikučiais ir second hand kepenais neurozės įpakuotos literatūrinėje formoje paklausi prekė, ypač Lietuvoje. Bet mane,kaip žmogų praktišką ir racionalų, labiau domintų praktinis vadovas į autorės išpuoselėtą verslą. Nekantriai laukių naujų publikacijų - "Organ Transplantation for Dummies", "Children Trafficing EZ".

19384. Nuostaba :-) 2004-07-13 12:01
peršasi mintis, kad šis tekstas kaimiečio buvo užsakytas... Nepatinka jam mat.Taigi ne pačiam ir rašė

19390. kaimietis2004-07-13 12:27
"peršasi mintis, kad šis tekstas kaimiečio buvo užsakytas... Nepatinka jam mat.Taigi ne pačiam ir rašė" Bet aš netyčia paėmiau ir perskaičiau, perskaitė, manau, ir daugiau, nes ant įpakavimo nebuvo perspėjimo, kokiam kontingentui tas tekstas skirtas.

19391. kaimiečiui2004-07-13 12:42
O kokiam jis skirtas?

19392. eglegle2004-07-13 13:11
Pritariu visiems, manantiems, kad kitų autorių dalyvavimas visai nebūtinas, ne mokslinis straipsnis juk ar pan. Tik va tą poną iš penkių (berods) asmenų tai naudingai priminė, nes ir šiaip jis man įdomus atrodo, pvz. patinka šitoji jo mintis: Ir mes būnam užkariavę pasaulį prieš atsikeldami iš lovos, Bet atsibundame - ir jis jau neperžvelgiamas, Atsikeliame - jo nebėra.

19394. Gvntj2004-07-13 14:04
... jeigu dar atsikeliame iš viso:))) Nepramiegame to pasaulio, turėjau omeny...:)))

19396. eglegle2004-07-13 14:28
Šiandien nepramiegojai to pasaulio? Ne, pramiegojau tą. O kas tas? Tas kitaip negu tas :)

19397. Retorika:) :-) 2004-07-13 14:37
Neprasnauskite pasaulio, kuris jums atsivers tik trims akimirkoms, suspėkite jį pamylėt.

19399. gražu kas blizga2004-07-13 14:46
Kontraversiški atsiliepimai- nuoroda į auksą. Ausas traukia akį savo refleksija: paties tarsi nėra, tik aplinkos atspindys.

19400. eglegle2004-07-13 14:47
Dvi akimirkos protingos, o trečioji kvaila, kuri vienaip ar kitaip kartais tyyysiasi per visą gyvenimą. Visai mielas daiktas.

19412. Vaiduoklis2004-07-13 16:46
išregistruotas

19419. po palme2004-07-13 19:06
Ir vel pasigincysim ,atsigausim, pasijusim reiksmingi, panasiai kaip mobilus telefonas rankoj: ach skambinkite man, skambinkite, nebejauciu saves. Kartais net pagalvoji:ar mums dar reikia tu tekstu, uztenka ir gero provokatoriaus.

19430. Ahoi :-) 2004-07-14 08:20
Geras tekstas. gyvas, ekspresyvus ir ne tuscias. Saunuole autore

19439. au au:2004-07-14 11:13
Tai bent! perskaitysiu ir as. Nejaugi nenuobodu?

19508. Vygantas2004-07-15 16:08
Puikus tekstas. Jaučiau tą patį arba beveik tą patį, kai pardavė senelių sodybą prieš metus - tarsi kas būtų išplėšęs gabalą manęs. Mano vaikystės ir jaunystės pabaiga. Ir nieko gi neišneši į daugiabutį mieste... Tiktai nemokėčiau taip puikiai išreikšti savo būsenos kaip autorė. Ačiū. Stairpsnį aš išsikirpsiu.

19513. Arle Vygantui2004-07-15 16:41
Siūlau išsikirpti virtualiai virtualų straipsnį. Bus gražiau :)

19517. straipsnis2004-07-15 16:55
nekirpkite, man skaudės. arba tik su narkoze

19518. aistė2004-07-15 17:03
LABAI GRAŽU IR LABAI SKAUDU. Turėčiau pinigų tikrai pirkčiau tokį namą - su pelėm, su garo dūmais su ligotų tėvų dvasia, su viskuo, kas neįeina į kaina, bet ką gali papasakoti parduodantis. Kodėl tiek mažai rašote, Danute? Juk to taip reikia. Tai padeda. Būtent. Nors tai ir labai senamadiškas argumentas.

19527. alina2004-07-15 18:27
Kaip gerai, kad Vygantas iskirpo straipsnį ir išsiuntė jį su balandžiais. Naudinga lektiūrą visiems benamiams, bėgliams ir "globtrioteriams". Puiki ir vaizdinga kalba, autentiška ir įtikinanti. Irgi norėčiau taip rašyti. Visame magiškame realizme (kaip pridera) mažai vietovardžių: kur stovi tas namas?

19534. 132004-07-15 23:31
Sanciuose, netoli buvusiu kareiviniu.

19540. Virgina :-) 2004-07-16 09:26
Aciu. As taip pat jauciu taip paciai, esu irgi tokioje situacijoje...

19549. Starrtas2004-07-16 11:06
Truputį kičinių minčių krūva su keletu pernelyg moteriškų perliukų. Bet perliukų.

19575. kaimiete2004-07-16 15:30
Ar teko jums kada išsukti iš pagrindinių kelių? Ar matėt, naujai besikuriančias sodybas? Vieni pažįstami įsigijo seno miško apsuptą plotelį. Kai kitur vėjai pučia, ten ramu. Kaip pas Dievą kišenėje. Ir namukas dar pakenčiams. Ir upeliukas. Klausiu, koks upelio vardas. "Nežinom" –atsako. Grįžusi namo išsitraukiu detalų žemėlapį ...ir čiumpu telefoną:
-Jūsų upelio vardas tos pačios šaknies kaip ir jūsų pavardė! Sugrįžot namo.

O mes , sodindami medžius, puoselėjam svajonę, kad iš tų medžių anūkai statysis sau namus. Ir bus nepaprasti namai. Senelių svajone sušildyti. Sakykit, ar kas iš jūsų turėjot tokią galimybę? Aš tai – ne. Tai nors vaikaičiai turės. Jie galės elgtis kaip tinkami, bet galimybę turės. Už kiek įmanoma tai nusipirkti?

19594. lins kanars2004-07-16 18:49
puikus, malonus, moteriskas ese. kritiskuose komentaruose nematau jokiu rimtesniu argumentu.. ypac idiotiskas tas, siulantis pasidometi "property development" ir reziumuojantis, kad autore "dejuoja", labai dejuoja. visiska nesamone. gal pirma reiktu ismokt skaityt?

19595. varna2004-07-16 18:58
Visi prastų, jei napasakyt "tragiškų", tekstų gynėjai siūlo išmokti skaityti ir suprasti. Pats kvailiausias argumentas, kurį pastoviai tenka sutikti šiuose puslapiuose. "Aha, nepatiko!" - išmok skaityti. Tarytum tai, jog kalinauskaičių jovaliukai nepatinka, yra prasto skonio požymis. Ką gi, lins kanars ir kitiems siūlau atsakyti trumpai ir aiškiai visiems kritikuotojams: "sam durak".

19607. atsiliepdamas i ABC: :-) 2004-07-17 00:28
atsiliepdamas i ABC: siais laikais sunku apciuopti ir nustatyti, kas turi literaturine isliekamaja verte,o kas ne. Ir, ko gero, gerokai svarbiau tampa individualus skaitytojo ir teksto santykis, momentinis perskaitymas ir "sugavimas" to, kas galetu gludeti tekste. Mano galva, tekstas sugestyvus, nelekstas, siltas - argi tai blogai?

19608. žmogus-parktiškas> linas kanars2004-07-17 02:31
Pradėsiu nuo galo. Sakai - kad mano komentaras reziumuojams, teiginiu, kad "autore "dejuoja", labai dejuoja". Netiesa. Mano komentaras reziumuojamas pageidavimu, kad dienos šviesą greit išvys, cituoju - "praktinis vadovas į autorės išpuoselėtą verslą ... "Organ Transplantation for Dummies", "Children Trafficing EZ". Tai pirma. Antra - mano komentaras veikiau pižoniškas, ciniškas bet tikrai ne idiotiškas. Trečia - gal žodis, "dejuoja" ir ne pats tinkamiausias, sutinku. Galbūt "dūsauja" ir labiau, tiktų, o gal, apskritai straipsnius pradėti organų transplantacijos temomis Lietuvos kultūros savaitraiščiuose tampa gero tono ženklu. Žinoma, apie gyvybinių organų didmeninko potyrius, dramas, mažasias tragedijas bei komedijas ir aš mielai paskaityčiau, bet deja, šio teksto autorius anaiptol ne pogrindinės transplantologijos asas, o paprasčiausia "Lietuvos ryto" 5 puslapio skaitytoja, turinti polinkį atpasakoti kažkada perskaitytus tekstus. Tai, kad šio polinkio autorė visai nereflektuoja - tiesiog neprofesionalu. O tai, kad žurnalistines antis ir bulvarinius-urbanistinius mitus įtraukia į savo literatūrinę biografiją, kaip realiai išgyventus potyrius - paprasčiausiai lietuviška. Tarsi apie pasirinkimą parduoti vaiką-parduoti insktą-parduoti namą autorė neperskaitė kriminalų puslapiuose, o iš tikro buvo atsidūrusi šios dilemos akivizdoje. Visi kiti teksto aspektai, dėl kurių čia pritariamai dūsaujama, man paprasčiausiai neįdomus - nepretenduoju į moteriškos literatūros kritikus. Ši sfera - man tamsus miškas. Pačioje situacijoje nieko tragiško nematau. Parduoti nekilnojamą turtą, augančios ekonomikos šalyje - tiesiog neūkiška ir trumparegiška, ypač kai nesiruoši patikėti savo grynųjų Finansų maklerio įmonei ar pats investuoti, pavyzdžiui, į "Snoro banko" ar "Snaigės" akcijas. O be to panašią komediją dar XIX amžiuje parašė Antonas Čechovas.

19609. Emigrantas :-) 2004-07-17 06:01
Nuostabu! Siuose krastuose sakytu - "Perfect" arba "Good job" Gaila, bet tokio teksto vertimas i kitas kalbas, butu tik jo darkymas. Negali nesizaveti lietuviu kalbos groziu ir turtingumu, o autores sugebejimu taip gyvai matyti, girdeti, uosti ir jausti... Tekstas jaudina ir graudina... Labai kritiskai vertinantiems - gal kazko panasaus neisgyvenus ir sunku "ikirsti"... Nereiketu del to pykti. Daugiau rasyk, Danute!

19610. zetas to danute2004-07-17 09:55
vaikeli. su tais zhurnalais sugadinsi savo psixika. mazhule uzhvalgyk ratu ir eik i saules smugi. pamatysi kaip shelsta kaunas. va tada mes pakalbesim apie literatura. arba. http://www.ore.lt/phorum/list.php?f=16

19634. Kunisko gyvenimo dziaugsmas ir baisumas2004-07-17 21:43
Tekstu verte isliko, tik atskyrimo galimybes susilpnejo. Gal suprimityvejo skaitytojas? ... ne is blogos valios, nes savo noru. Istroskes paklydelis blaskosi, iesko to kas amzina. Nieko neranda, niekuo netiki, is beviltiskumo metafizine prasme jam igauna tik igauna namai ir kunas. Bet namai kaip ir zmoniu kunas sensta ir sugriuna, tokia ju prasme. Todel isikalinimas juose baisus.

19643. i:dzhei :-) 2004-07-18 13:49
Išsiveržti iš kamuojamos rutinos - labai vertingas dalykas. Kaip gi gimsta geri txt? Apčiuopiau tekste, kur aprašomas Pessoa - lyg ir autores priekaištą savesp: "Be to, ačiū Dievui, nerašau." Kur tu beparšytum geriau (286) kasdien gauždama plunksną? Leisk, Danute, sau gyventi kaip širdis liepia, skausmas ras pats formą kaip išsilieti.

19647. q2004-07-18 21:34
isregistruokit jus ta bl vaiduokli pagaliau, ir bis kvit. kiek galima///

19654. rasa :-) 2004-07-19 00:12
ŠAUNUOLĖ AUTORĖ

19791. nematoma :-) 2004-07-21 21:44
Labai grazu. Atpazinau ir pajauciau pati save. Butent tokie kuriniai ikvepia begalini nora kurti ir kazkaip kazkuo kazkur isreiksti save ir savo savijautas. Pavydziu zmonems, kurie taip nuostabiai tai gali padaryti. Saunuole autore.

23961. lietus :-) 2004-11-06 20:49
gerai.... labai labai gerai :) . Ačiū

29043. Marija :-( 2005-01-24 11:29
šūdas paskutinis

30290. Jėzus2005-02-16 14:14
Neturi tu ne gramo proto, Marija .

33220. kaimo moteris :-) 2005-04-23 23:41
Nuostabu!

51949. inguce... :-) 2006-02-07 19:46
nium cia tai jega...man tai liapai liapai patiko:]

51950. Rasytia :-) 2006-02-07 19:57
ot geras lb idomu lb lb... :)

Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba