ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-06 nr. 931

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Post (42) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kuo pasiguosti sunkiu metu (2) • -vt-. Sekmadienio postilė (3) • Su Anykščių krašte gyvenančia pjesių ir dainų autore ALEKSANDRA KAZAKEVIČIENE kalbasi Jurga Žąsinaitė. Aukštaičių muselė XXI amžiaus išrūgose (1) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (1) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (1) • VIDAS POŠKUS. Trys bandymai rašyti apie Vytauto Šerio kūrybą (5) • ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS. Eilės (7) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • AISTĖ MIŠINYTĖ. Stebint StebėtojąNIGEL FARNDALE. Po elektroninių knygų nebebus knygųSIGITAS GEDA: PASAULINĖS KULTŪROS ATLIETUVINIMAS (14) • H. N.. Ar šv. Brunonas buvo atsivertęs pagonis? Arba ką reiškia conversio (43) • TOMAS KIAUKA. Apie grožį ir mirtį (1) • PAOLA PEDICONE, ALEKSANDR LAVRIN. „Žmogus užmiršo, ko atėjo į šį pasaulį...“ (9) • LAURA ŠVEDAITĖ. Pavo cristatus (8) • VITA GRUODYTĖ. Paskutinis Kaziukas (22) • pavasaris unt nuosis, ja kas nežinuot (419) • 2009 M. Kovo 13 D. Nr. 10 (932) turinys (25) •

Post

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Duetas
Šoka Serge’as Lifaras ir Olga Spesivceva. 1927

Tas vaizdas – žmogui užsiuva akį... Pamenat, kino filme „Skafandras ir drugelis“ gydytojų konsiliumas nutarė, kad gražuoliui žurnalo „Elle“ vyriausiajam redaktoriui, širdžių ėdikui, tikram mačo, paralyžiuotam po insulto, jos nebeprireiks. Sulig kiekvienu dygsniu siaurėjant akipločiui, vyras dar iš visų jėgų šaukia: „Ką jūs darot!“, bet šauksmas – bebalsis, gydytojas jo negirdi – kino salės tamsoje jį girdime tik mes – ir lyg niekur nieko, darbuodamasis kasdieniu darbo įnagiu, siuva toliau... Kai vėliau pas tą žmogų ateidavo lankytojai, žmona, vaikai, draugai, į jo pasaulį jie patekdavo pro kitą akį šonan nusuktu obuoliu – lyg pro iliuminatorių...

Ką aš daryčiau, – vis paskui galvojau, – jei man taip dygsnis po dygsnio užsiūtų akį. Ar – abi... Kol siūtų, tikriausiai dar žūtbūt stengčiausi įsitraukti ką nors šiapus. Tai, aišku, beveik prilygtų žaidimo „Kokius tris daiktus pasiimtum su savimi į negyvenamą salą?“ banalybei, tik čia, deja, rinktis nelabai būtų iš ko. Šiapus akies voko kaip į negyvenamą salą ko nori nepasiimsi. Ką ne ką tik. Galbūt tarp dygsnių dar spėsi vidun įsitempti – saulės šviesą, chirurgo veidą ir tą adatą, ko nors, pavyzdžiui, sienų ar lubų, fragmentą... Na, o visa kita, trūkstama, ten, viduje, jau teks – nusipiešti pačiai... Rašančiajam – tik nesakykit, kad piktžodžiauju, – tai rečiausia galimybė, kas žino, gal net išvis likimo suteikta privilegija, – rašant nebe nusižiūrėti „per petį“, t. y. nebe nusirašinėti realybės formas, o kurti jas iš nieko. Visiškai savarankiškai. Ar – iš tų įsineštų šukių atkurti kadaise buvusius, priešistorinius, puodus... Piešti tol, kol ten, viduje, aklinoje tamsoje, vėl iš naujo susikurs: Diena ir Naktis, sausuma ir jūros, žolė ir medžiai, du didieji žiburiai, didysis – dienai valdyti, mažesnysis – nakčiai, taip pat žvaigždės, dideli vandens gyvūnai ir visokios galinčios judėti esybės, paukščiai, laukiniai žvėrys, galvijai ir ropliai, – ir sukurtasis pasaulis pats kaip jūra ims plaktis į tavo kūno krantus...

Nusipiešti trūkstama... Vis klausiu savęs, kodėl kadaise tai buvo – laisvai pasirenkama galimybė, fantazija, vaizduotės išdaigos, kas nori, o dabar dažnai – tik neišvengiamybė. Gal todėl, kad kadaise viskas tavyje ir aplink tave tiesiog sau būdavo, o dabar dažnai jau – ištinka? Na tikrai ima ištikti tai, kas visą laiką būdavo taip, kad tarsi nė nebūdavo (ir nebūtinai šie pokyčiai prasideda senatvėje, kai svirplys iš pievos atsikrausto smuikuoti tavo galvon, gali ir kur kas anksčiau). Štai, pavyzdžiui, nei iš šio, nei iš to ne išaušta, o staiga tave ištinka rytmetys arba peleninė dienos šviesa. Ištinka naktis. Dangus ir debesys. Gali ištikti ir pakelės akmuo ar žolės stiebelis. Miško samanos. Bet kas. Būsena ar jausmas. Taip, kartais ištikusi nustebina net tavo pačios nuostaba ar ypač džiaugsmas, koks jis buvo kitados, – ne išankstinio žinojimo ir baimės atseikėtas atsargus džiaugsmingumas, o tikras džiaugsmas, sprogdinantis ausų būgnelius, spjaunantis į pasekmes... Nesupranti, kodėl ima ištikti net paprastų paprasčiausi daiktai – centimetro juostelė ant siuvėjos kaklo drabužių taisykloje. Ar ten pat tavo ranką svarinančios pusmetrinės siuvėjo žirklės. Juodieji serbentai, papilti ant šaligatvio. Išblukusio rašalo ar sutrintos mėlynės spalva Turkijoje vienos rusės šilko suknioje.

Kada būtum pagalvojusi, kad ištiks ir tokia kasdienybių kasdienybė – terpentino kvapas? O dabar štai ištikęs jis neatsiklausia, nori ar nenori, jau pats „pripiešia“ tau kamparą, mentolį, eukaliptą, ir ne šiaip eukaliptą, o – su viršūne paremtais debesimis, savana, antilopėmis, aukštoje žolėje šuoliui sustingusiu leopardu gintarinėmis akimis, – tai vis komponentai, iš kurių gaminamas gydomasis tepalas krūtinei ištepti (tau 41 laipsnis temperatūros ir per tavo dar plokščią dundančią krūtinę dabar važinėja anglių prikrauti traukinių vagonai); tas kvapas nesustoja pusiaukelėje – jau klijuoja ant padų ir garstyčių lapelius, stato prie lovos staliuką viena koja, ant jo – nekenčiamą pieną su medumi ir plėvele, prakaituotoje pavakarės prieblandoje kaip titnagas ugnį įskelia balsus, rūpestį juose, įskelia net mirties baimę, ir lyg to dar jam būtų maža – už lango danguje įpučia raudonas šalčio žarijas, kieme suneša vėpūtinius, po lietvamzdžiu iškloja ledo perlamutrą (dievaži, norėdamas jis turėtų galios atkurti ir visą aną laikmetį, net aną ekonominę farmaciją!), o į juostančius paupio krūmus įsega vilko akių žiburėlius – tam vilkui eglių spyglių prisivėlusiu kailiu kitų vaikų nereikia, tik tos mergaitės, jis užuodžia ją net per tolimo dubulto lango stiklą...

Serbentų uogos prie savęs „priaugina“ vyno kvapą ir sodo ūksmę, pašaknėse – tamsą, o iš jos – kurmio įkandimą, kai juodos strijos ranka per pusdienį nueina iki pažasties, ir per plauką nenumiršti, čia tai jau iš tikrųjų, nes tėvai toli, trijų dienų vestuvėse, o tu palikta tokiai Dulinskienei su sijonu ir treninginėm kelnėm, Oceolos, seminolų vado, veidu, su žilų plaukų kuodu ant pakaušio ir tomahauku už diržo, kuris gerai tinka ir balandai nukirsti, ir žiurkei į dantis užvažiuoti; Dulinskienė į sandėliuką su trauktinėmis ir denatūratu sukursuoja penkiolika kartų per dieną, kol, burbėdama po nosimi, ima lošti šachmatais pati su savimi (ir, atrodo, pati iš savęs), be paliovos darydama sau šachus, kartais net matus, ir tu jai – tik tarp tų matų... Dar serbentai būtinai „priaugina“ – vidudienio tingulį, kuris yra didelis rainas tigras, gulintis nusvarinęs galvą į petunijų duknas, letenas iškišęs pro tvoros statinius ir, kai kas nors eina pro šalį gatve, tingintis atplėšti net akies voką. Mieguistus zyziančius vidudienio garsus. Saulės šviesą. Tik kodėl ta saulės šviesa tada, galvoji, būdavo tokia – visur esanti, plūstanti saulėgrąžų aliejumi, o dabar kartais jau sena, aptrupėjusiais kraštais? Gal net turinti šiokių tokių pretenzijų į biblinį senumą... Prisimerk štai parke ant suoliuko ir pro blakstienas pamatysi žvyruotu taku į tave artėjančią baltą dėmę, atplėši akis, o ten – toje senoje, biblinėje, šviesoje aptrupėjusiais kraštais – balandė baltomis krūtimis. Ir ji ką tik snape nešėsi nuskintą alyvmedžio lapą, o gal – kas žino – išskrido iš kieno nors burnos...

Šviesoforo atspindžiai ant šlapio asfalto – žali, geltoni, raudoni – visada pritraukia kalėdinių žaislų atspindžius, tada nuo „liktorėlių“ varvantį vašką, tada – užsidegusią nuo eglutės „snieguolės“ suknelę, atvirukus „S novym godom“, geltoną vatinį „sniegą“ su keraminiais žvėreliais tarplangiuose ir obuolius ant aukšto po vatine antklode, ir taip labirintas po labirinto veda tave, iki prieini pačią ano meto glūdumą. Ta glūduma – tai snieguotos mėlstančios vakaro tolumos raudoniu pamuštais skvernais, – gal todėl, kad požemiuose, rūsiuose tais laikais, pasakodavo žmonės, kas nors nuolat krauju atsikosėdavo, kruvinus dantis dėl mūsų visų barstydavo...

O gruodas? Ką gi pritraukia gruodas? Kai šaltą rytmetį, pirmą kartą pašalus, išeini į lauką, – kaskart užmini ant sužvarbusio mamos veido...

Bet kodėl, – savęs klausi, – tas terpentinas ir gruodas, ir sutrinta mėlynė suknelės raštuose kitame Žemės krašte – vis dar dažnai ištinka tave ne šiaip sau, o kaip išplėšti? Su „mėsomis“ išplėšta saulės šviesa, vėjas, sniegas, siuvėjo žirklės, terpentino kvapas...

Gal todėl, sakai sau, kad ne taip paprasta menkutei smulkmenai prisiimti visumos įpareigojimus, o visumai – ramia širdimi, išmintingai ir be sentimento – praradus imperijos didybę kraustytis kampininke į tokį nieką. Instaliuotis skeveldroje. Šukę apgyvendinti kaip namus. T. y. kaip gyvenimo tropo, dabar jau gal paties svarbiausio, vis mokyti ir mokyti tave – metonimijos.

Post... Jis visada ateina, net ir tada, kai, rodos, nieko apčiuopiamo neprarandi.

Ir nori nenori nuolatos kas nors tave veda – ten, atgal, namo (tai ne sentimentas – čia toji metonimija taip veikia, kai dalis dėl jai vienai žinomų priežasčių reikalaute reikalauja – visumos)... Daug nereikia, užtenka smulkmenos – pelės pėdų per sustingusius keptuvės taukus. O tada jau – kiaurai virtuvės sieną rudeniniu kiemu, skveru, gatvėm, kur šaltis, kol kas dar besislapstantis ore kaip niekur nesantis, tuoj tau pastos kelią temstančiame skersgatvy ir, vilkintis ilgą odinį lietpaltį, kaip ir visi žudikai profesionalai, staiga pasisukdamas profiliu blykstels peilio geležte, – sinoptikai pranašauja, kad šiąnakt pirmąkart netikėtai stipriai pašals ir kad žiema, regis, bus šalta (ir šalčio, prisiskaičiusio laikraščių ir prisižiūrėjusio TV siaubiakų, – kiti šiandien papročiai)... Namo veda naktinės peteliškės kūno daužymasis į toršero gaubtą – po jo šviesa tik tu ir Gabrielio Garsijos Patriarchas, kartu su šikšnosparniais slankiojantis po tuščius rūmus, pasmerktas amžinybės ir trijų sakinių labirintuose... Veda pirmieji lietaus lašai tvankią dieną, šilti, tamprūs, nes juose skaidriomis vandens sienelėmis suspausta – žalsva elektra... Per pavasarinį atodrėkį – smunkantis sniegas ir požeminis garsas, kai girgždėdama, krestelėjusi pasaulį, apie savo užbrinkusią ašį vėl ima suktis Žemė... Kokia nors šalpusnio flanelė. Garsas. Kvapas. Šukės. O visa kita – trūkstama, t. y. visa likusį, kaip sakėme, – jau nusipieši ir pati...

Tokie – jau tik metonimiški – namai. Namai po namų...

Bet kada būtum pagalvojusi, kad kaip namai – ir labai laikini – tave ims ištikti ir tavo kūnas. Dar taip neseniai apie kūną kaip apie namus skaitydavai tik filosofijos traktatuose ir medicinos bukletuose, pavyzdžiui, plastinės chirurgijos centro reklamoje („Puoselėkite vienintelius savo namus visatoje – kūną, ir jei Dievas jums suteikė netobulą nosį, nenusiminkite – patikėkite ją mums, šios srities profesionalams“), nes dar neseniai kūnas – tik būdavo. Tiksliau, būdavo taip, kad jo kaip nebūdavo. Abi rankos, abi kojos, abi krūtys. O dabar štai stovi po dušu, ir jos tave, – skyrium arba ir visos drauge, – jau ima ir ištinka. Gražu, ar ne? Ištinka abi kojos, abi rankos, abi krūtys (tos, bjaurybės, kažkodėl ypač). Ištinka pusgeriai inkstai, dar neapsamanoję, neapėję asiūkliais ir pataisais plaučiai ir apynormalė širdis. Ištinka klausa, įkalinta ausų įvijose ir apsukose, baisu ir pagalvoti, kas būtų, jei ji ištrūktų laisvėn ir kur nors toli nuo čia prisiklausiusi įstabesnio paukščių ulbesio, upelių čiurlenimo ir miškų ošimo sumanytų nebegrįžti. Būtinai ištinka akių šviesa – gerai žinai, kad ji gali būti užsiūta bet kada, tereikia likimui paseilinti siūlo galiuką...

Gal, sakau, taip ima darytis todėl, kad, bėgant metams, savame kūne imi po truputį iš šeimininkės tapti subnuomininke? Antai visokie įsibrovėliai, vagys, kaulų vagis ir kraujagyslėmis klastingai sėlinantis – atminties, kol kas, tiesa, dar draugiškai, sako: nagi, brangute, ar ne per plačiai čia užsiėmei, lipk ant viršutinio gulto arba pasislink. Pasislenki, aišku, padarai vietos. Gražu, ar ne? O juk ateis laikas, kai iš jų visų, iš tų vagių, pakelės plėšikų, save ir išvis nuomosiesi (kada būtum pamaniusi). Derėsiesi dėl kainų, kalėdinių nuolaidų ir, reikia manyti, ypač dėl nuomos terminų. Kas žino, gal į savo kūną išvis užeisi tik kada ne kada, ir – tik kaip į svečius... Jau žinau, ką galvojat: na, ir vėl ji moko mirti – kas sekundę, kas minutę, kas valandą. Dievas mato, ne! Aš irgi, kaip ir jūs, kategoriškai – už tvirtą sėdėjimą balne, kai akys dega ugnia, ant kojų – saulėj žvilgantys pentinai; visa privaloma kovinė ekipuotė – šarvai, šalmas, vienašmenis kardas, dvi ietys, arbaletas, o ką tik paleistas žeberklas net zvimbia tiesiu taikymu priešo tarpuragin...

...Vakar vėl skaitinėjau Karen Blixen „Iš Afrikos“ – tą knygą kartkartėm vis atsiverti, gal kad prisimintum, kaip nuo žodžių, idant jie vėl taptų tikri, reikia nudrėksti banalybės odelę, nušveisti pilkas visuotinio vartojimo apnašas, – ir mane pats susirado toks epizodas. Kikujai, viena Afrikos gentis, pasakojama, nelaidodavo savo mirusiųjų, o palikdavo juos lauke hienoms ir maitvanagiams. Rašytojai, jau išmintingai susitaikiusiai su pasauliu ir savimi, patikdavęs tas paprotys – ji manydavusi, kad turbūt yra malonu gulėti po saule ir žvaigždėmis ir taip greitai, švariai ir atvirai išnykti – susilieti su gamta, tapti peizažo dalimi. Aukštoje miško žolėje ar lygumoje ji dažnai rasdavusi glotnią tamsiai rudą kaukolę. Ir ji jai būdavo lyg nuo medžio nukritęs riešutas.

Riešutas... Jei ne Blixen, o tu netyčia jį rastum miško žolėje ar lygumoje, ir ne Afrikos, o Lietuvos, žinoma. Kaip jis tave ištiktų? Kaip post? Kaip tam tikra prasme – namai po namų? Vis dėlto... Mąstykim blaiviai – net jei tas riešutas į žolę būtų nukritęs nuo mūsiškio lazdyno, kaip paprastai, taikiausiu pasaulyje judesiu, ir krenta lazdyno riešutai, – ar nereiktų suskubti pranešti artimiausiam policijos komisariatui? Ypač jei praeitą žiemą būtų buvę itin šalta. O juk šaltį ir jo „braižą“ mes jau pažįstame, tik dar priminsime to nusikaltėlio ypatinguosius požymius: odinis lietpaltis, tatuiruoti pirštai, į viršų sušukuoti plaukai, primerktų akių žvilgsnis ir yra žinoma, kad savo bosui tarnauja „tik“ vairuotoju.

Bet šaltis čia, aišku, būtų tik vienas iš įtariamųjų...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


153412. archyvaras2009-03-10 22:46
Dar pasiliekant senosiose, įžengiama jau ir į naujas teritorijas:" gyvenimo nuėjęs/nuėjus/ pusę kelio, aš atsidūriau..."

153451. ragana Kornelija2009-03-11 17:20
puikus pasakojimas. man jis taip keistai įrėmintas mažučiais gabaliukais - prasta pradžia ir prasta pabaiga, bet visa, kas viduje... aha, laikas eina

153468. po palme2009-03-11 18:22
stipriai, dekui

153498. +++2009-03-11 19:42
David Cronenberg filme "Eastern Promises" Viggo Mortensen herojus tarnavo bosui "tik" vairuotoju.Tiksliai atitinka aprašymą to su tatuiruotais pirštais.Filmas apie rusų mafiją Londone.

153503. kafka (maza kava)2009-03-11 20:18
reto klaikumo filmas, beje

153504. +++2009-03-11 20:26
Teisybė.Filmas poklaikis,bet šiokios tokios info apie jų elgseną suteikia.

153708. dar viena ragana, šįkart - tikra2009-03-13 11:21
Man Kalinauskaitės tekstai dvelkia klinikine įsisenėjusia depresija ir polinkiu į šizofreniją, ypač jos "Niekada nežinai..." Pavargę literatūriniai manierizmai su "ištinkančiais daiktais"... Žmonės ir patirtys, matyt, jau nebeištinka - nors imk jai ir išnuomok gerą, profesionalų žigolo, kad nors dienai nebesijaustų nuomininke savo pačios kūne ir pajustų kaip kraujas linksmai burbuliuodamas teka gyslomis:)

153711. ivs2009-03-13 11:40
kada nors, gal kai uzaugsiu, imsiu ir parasysiu apie ta "nekenčiamą pieną su medumi ir plėvele". kai buvau vaikas (o tebesu), stengdavausi nekesti "to pieno su medum ir plevele", nes buvau girdejus, kad taip reikia. normalu. bet mama piena atnesdavo, kai sirgdavau, kai noredavosi ko nors silto ir gero. ir tai buvo mama. su pienu, su medum, su plevele. ir dar sviesto puse arbatinio saukstelio. taip ir isliko. o stai kakava su plevele ir su chloraminuotos mazgotes prieskoniu bei slapiu sausainiu "du gaideliai" - negẽra. nes negera buvo ta "slaugute" (kabutese!) savaitiniame vaiku darzely-lopsely. tycia palikdavo slapius smorus ant ceratos ir pateksdavo pergalingai po du sausainius, kurie kaip mat perslapdavo. ir kakava dar ilgai buvo liudnas pilksvokas gerimas, kol nenusitrenkiau i tuos status ir nepradejau gerti hot chocolate with marshmallows.
sitie tekstai,kaip kokios pelkes ir raistai girtuoklem apauge - ikeli koja ir prasmengi. iki kaklo. iki galo.

153713. ivs > irgi raganai2009-03-13 12:06
o tamstai, galbut, kaip tik praverstu atsisakyti vieno kito zigolo, kad pajustum, jog kraujas ne tik nuo libido burbuliuoja.

153721. dar vienai raganai2009-03-13 13:45
teisybę parašėte. braziaus kšysia, paulausko jolka ir romo dambrausko buvusioji po jumi irgi pasirašytų.

153724. archyvaras2009-03-13 14:18
Gal moterys įžengtų į "Post" tekstą, žigolo paslaugas palikę pirklėms...

153738. Tikrai raganai - Vaistinė2009-03-13 17:28
Man tokios nuomones dvelkia absoliuciu literaturos nesimanymu. Literaturinis smanierizmas yra Sara P. D.K. tekstuose tik tiek ir yra - zmones ir patirtys, dar gerai sukalta noveliu struktura. O nuomininkemis savo kune nesijaucia tokia gausybe lietuviu moteru rasytoju - ir Jazukeviciute, ir Urbonaite, ir Jonusyte, ir Cerniauskaite, ir Jasukaityte, ir a.a. Ivanauskaite... Imkit jas ir skaitykit. Profesionalus zigolo yra bukas instrumentas bukoms moterims, kuriu gyslose burbuliuoja tikrai ne kraujas , paprastai jas i ju glebius stumia totali senatves baime.

153741. ragana - vaistinei2009-03-13 18:08
na, jei esate susijusi su farmacija, tai puikiai turėtumėte išmanyti ir psichosomatines sąsajas, ir sveiko libido teigiamą poveikį individo psichikai, ir apie literatūrinę depresijos sublimaciją, ir tai, kad susvetimėjimas savo paties kūnui - diagnozė... o žigolo - na, kartais sunku įsivaizduoti, kad kas nors nemokamai, kai tokia nykuma iš tekstų spinduliuoja... Daiktų, daiktelių, detalių... o iš tiesų - tik beviltiška tuštuma be meilės, be šilumos ir gyvenimo džiaugsmo. Na, neįtikinsit, kad tai paskaičius - siela sušyla.

153742. Raganai -Vaistinė2009-03-13 18:30
Aš nežinau, kas tai yra individas. Marxo raštų herojus turbūt. Kiekvienas geras įtaigus kūrinys,ne tik literatūros,yra depresijų, diagnozių ir kompleksų sublimacija, apie tai prirašyta tomų tomai. Sveiką libido turintys ir sveika psichika gyvenantys dirba bankuose, gariūnuose ir "mikruškėse".

153744. ivs :)2009-03-13 18:32
dar normalus zmones, psichologu teigimu, meluoja po dvylika kartu per diena. kaip ezeras.

153747. krankt2009-03-13 18:39
neturiu laiko lekturoms, jei kam idomu, pasiskaitykite patys.*

153749. cc2009-03-13 18:52
Patiko.

153752. ragana Kornelija2009-03-13 19:44
na jau, mieloji giminaite, gal nesiruoši mūsų įtikinti, kad siela sušyla nuo žigolo paslaugų? ir dar tikiuosi, kad aistros netapatini su meile? jei taip, tai galim kalbėtis. pvz., apie tai, kad Kalinauskaitės tekste - ne tuštuma, bet įdėmus įsižiūrėjimas į savo buvimą. jutimas, kaip bėga laikas. koks gražus yra gyvenimas, ypač tas dvigubas - kai iš naujo išgyveni savo vaikystės įspūdžius dabar, kitame "čia". savo laikinumo suvokimas. fatališka vienatvės draugystė. ai, galime kalbėti... bet verčiau skaityti patį tekstą, jame yra daugiau ir tiksliau, negu mes sugebam nusakyti. o jeigu tu, mieloji giminaite, dabar išgyveni hormonų audrų pasekmes, t.y. siautulingą įsimylėjimą, tai nebijok - praeis. dabar toks metas - pavasaris, instinktai atbunda. o jau su vasara ir atlėgs šiek tiek, pamatysi :). bet nebūtinai tada šitą tekstą suprasi, nes iki tokių tekstų reikia priaugti. amžiumi gal.

153757. ragana tetai Kornelijai2009-03-13 20:13
na taip, jei gaivališka jaunystė su hormonais, siautulingas įsimylėjimas kelia tik globėjišką paniekos šypsenėlę ir įsivaizduojama, kad visavertė meilė yra įmanoma be aistros, tada taip - tik ir lieka fatališkai draugauti su vienatve, nepabaigiamai blusinėtis vaikystės įspūdžiuose (nes šviežesnių ir gaivesnių kaip ir nėr), svaigti nuo savo laikinumo suvokimo (nes atramos amžinybei taip pat nėra) ir rasti paguodą depresyviuose Kalinauskaitės tekstuose. Ką gi - nors tiek...:) gal kai būsiu klimaksinio amžiaus ir tekstą suprasiu, juk niekada nežinai...:)))

153761. ragana Kornelija2009-03-13 20:42
ai ai, kokia trapi ta mūsų savigarba :), tuoj vaidenasi panieka, globėjiškas tonas. ką gi, būti kvailam - jaunystės privilegija. kaip ir apsijuokti žūtbūt vaidinant suaugusį ir viską išmanantį, kaip tikėti, kad pakeisi gyvenimo esmę, kad jau tu tai būsi visai kitokia negu tie... ir pan. :)

153763. krankt2009-03-13 22:41
labai atsiprasau, mano komentaras su nuoroda turejo buti "laiskuose".

153767. corason2009-03-14 00:28
ai, primine ta nelemta filma, mano grazuoliui linksmuoliui tevui ka tik buvo ivykes insultas, visa filma prazliumbiau, gaila buvo tiek saves, tiek ligos surakinto tevo.gaila buvo, kad esu toli, niujorke, kad niekuo negaliu padeti, tik va taip ziureti ir mazdaug isivaizduoti. bjaurus filmas. jei kurciau filma, tai kurciau apie vilti kurios tie ligoniukai turi daugiau nei mes sveikieji..atsiprasau, kad ne i tema.

153773. kvailute2009-03-14 09:15
Butu nenormalu, jei sveikas kunas ir burbuliuojantis kraujas gyventu senstancio zmogaus rupesciais. Viskam ateis savas laikas. Keista, kai vyresnis zmogus prikaisioja jaunam nesupratima.

153774. ragana Kornelija2009-03-14 09:58
taigi, būtų nenormalu. nenatūralu. kaip ir brandžiame amžiuje draikytis su žigolais :). o komentare juk neparašyta, kad Kalinauskaitę suniekinti ir pamokyti gyventi nutaręs žmogus yra jaunas, užtat ir reakcija buvo kaip į PAJĖGŲ suprasti. bet ir jauni ne visi būna visai kvaili, kai kurie nujaučia, kad gyvenime yra dalykų, kurių jie dar nepatyrė ir nesupranta. tokie kartais klausia, kartais tyli ir mąsto, bet ne puola mokyti :). bet būna ir vyresnių kvailų, tai tikrai negali žinoti, kas slepiasi po nauju niku - jaunas ar senas kvailys. turbūt reikėtų Šatėnuose įvesti amžiaus langelį, šalia "trys šimtai dešimt": įrašei savo amžių - ir siunti komentarą. ir visi žino, ką tau reikia atleisti - kvailumą ar ne visada burbuliuojantį libido :)

153825. cc2009-03-14 18:25
:)))

153870. kvailute2009-03-15 09:37
Dauguma kompiuteriniu zaidimu bukina, o ne astrina zmogaus mastyma ir jausmus. Itraukia i verpeta ir pririsa priklausomybe. Stiprus atsitrauks net naudos sau gaves, imuniteta sustiprines, silpnesnis gali net susirgti. Aciu Dievui, kad dauguma atsala be ypatingu nuostoliu. Ir vistik vaikui geriau laukas, dviratis draugai. Pavasaris juk. Vienu atveju kompiuteris geriau - jei atitraukia nuo narkotiku.

153871. kvailute2009-03-15 09:45
Ir vel is laisku cionai permete...:(

153875. amigo2009-03-15 10:43
vai vai vai moteros nejaugi tik zigolai pasauly teliko, o kaip jums subrendes bet dar nartus vyriskis ieskantis gyvenimo drauges, be zal. iprociu, rimtas, neteistas, apsirupnes, turintis gyv. plota, domisi literatura, muzika ir kelionemis. A?

153879. moteros suklususios2009-03-15 12:04
apsirupnes? Rupūžių prisišveitęs? Neblogai, o ką?

153883. Justina2009-03-15 13:58
Kažkoks itin nevientisas, be bendro ritmo, svarbaus ne tik poezijai. Ir gal taip norėta atskleisti `post`, neišpildyta

153889. ragana Kornelija2009-03-15 15:35
kažkas čia įtartina, tame amigo skelbime... per daug gražu, kad būtų tiesa. gal apie bjaurų charakterį tyčia praleista :)?

153900. ivs2009-03-15 18:30
tokiu skelbimu ir dar kokiu - pilni pazinciu puslapiai. paprastai i prota zigolai ateina, kai isauga is zigolu amziaus. bet irgi ne visi. zigoliskumas dazname palieka atspauda visam gyvenimui. tada jie buna aprasyti tose knygose, kurias mieste skaito viena ranka.

153908. krankt2009-03-15 21:06
zigolai i prota neateina, jiems paprasciausiai nulinksta, dazniausiai truksta pinigu viagrai, nes brangi.

153916. iš kur2009-03-15 23:43
pas kranktę tokia statistika? Iš praktikos?

153937. amigo2009-03-16 09:21
pobjauris charakteris - impozantisku vyriskiu privalumas, verciantis ju draugiu krauja burbuliuoti(is pykcio), bet ko nepadarysi liet.literaturos labui.

153961. pobjauris charakteris2009-03-16 13:25
be galo mėgstu impozantiškus ir ne tik vyriškius. Moteriškaites irgi.

153995. ieva2009-03-16 16:51
žiūrėjau ir aš Drugelį ir Skafandrą, tai taip paveikė...

154052. zigolo2009-03-17 07:32
tai man keista - tai krankt reikia zigolo ar ne,pagaliau!Kogel ji savo impotenkiskai literaturiskus,literaturiskai impotentiskus neurizmus visiems burbuliuoja?Galiu padeti,jeigu ka nors ismanai apie higiena...

154065. lygių galimybių kobtrolieriai2009-03-17 11:21
o pats ar apie higieną išmanai?

154080. gerbejas2009-03-17 12:48
nuostabu

154388. boba :-) 2009-03-19 22:17
ziuriu kaip visad , nuo ispudziu apie perskaityta teksta, mielieji tautieciai nuslenka i asmeninius kivircus, kabinejimusis ir pan. tam yra pilna ivairaus plauko forumu. cia juk buvo kalbama ne apie libido, zigolo ir pan...pasilokit kitur, ka?

Rodoma versija 101 iš 125 
13:27:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba