Turinys

VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?*
Iš: Viktor E. Frankl. Der Mensch vor der Frage nach dem Sinn. München: Piper Verlag, 2006. Vertė Austėja Merkevičiūtė
* Pranešimas skaitytas Tarptautinio PEN klubo kvietimu 1975 m. lapkričio 18 d. anglų kalba pavadinimu „A Psychiatrist Looks at Literature“.

LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis
    Yra knygų, kurioms skaityti gaila gaišti laiką, bet apie jas pasiskaityti įdomu. Apie neseniai išleistą amerikiečio Thomo Harriso romaną ir ypač jo lietuviškąją plotmę mūsų spaudoje jau plačiai rašyta. Pavadinimas „Hannibal Rising“ gražiai išverstas „Lietuvos ryte“ (2006.XII.23) – „Hanibalo aušra“, bet lietuviškai knyga ir filmas, matyt, pasirodys su pavadinimu „Hanibalas: Pradžia“, nes būtent taip pristatoma „Veide“ (I.25), kur žodis suteiktas ir knygos vertėjai į lietuvių kalbą.

-js-. Sekmadienio postilė
    Žmonių žvejybos priemonių bei taktikos arsenalas ten neišsemiamas. Ir apsisaugoti nuo jų – bergždžias darbas, kai esi tik Petras. Sąrašo nepaduota, į ką kitą nukreiptas jo ryjantis žvilgsnis. Lygiai nežinai, kada ir kur būsi sučiuptas. Tai jo paslaptis, kodėl vienas paimamas, o kitas paliekamas. Dėl akių, kad būtų patraukliau, šnekama apie laisvą valią ir teisę pasirinkti. Bet renkasi jis. Dvylika ir visus kitus po jų. Žinia apie prisiartinusią Dievo karalystę reiškia mums pavojaus signalą. Čia ne mažiau už apokalipsę. Bėk nebėgęs, jeigu jam tavęs prireikė. Per bet kokias pusnis vysis ir pasivys. Mirtinas smūgis. Turbūt dėl to kitados būnant mišiose norėdavosi traukti apie zuikį, kuris, leliumai, jau neišbris ir neiššokinės. Per trumpos kojos. Leliumai.

DAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus
    Prisipažinsiu, nors jaučiu, kad tai pasakėčia, aš ir pats nežinau, kaip ją suvokti. Ar kaip sąmojingą groteską su gera doze ironijos lapės atžvilgiu? Ar tragiškai, pakiliai? Ar skaidriai tarsi gnostikas Kryžiaus kelią? O gal tai pasakėčia visai ne apie lapę, o apie mišką, kuriame tiek spąstų, kad laisvas žvėris nebegali išgyventi? Ar tiesiog apie tai, kad nuo pat pradžių reikėjo mažiau lakstyti, zuiti, „veikti“, daugiau galvoti, mąstyti? Gal ši pasakėčia, vieną rytą nubudus atėjusi į galvą, – tiesiog žinia man iš „pasąmonės“, žinia man vienam, kad reikia pagaliau ką nors daryti... Tiksliau, kad laikas pagaliau liautis vis ką nors „darius“, nuolat, be paliovos „darius“ ir „darius“, nes taip aš tik spąstų pats sau ir prisidarau. Tačiau kaip man žinoti, nuspręsti? Juk jeigu tik tvirtai nuspręsiu, kaip „iš tikrųjų“ yra, argi tai nebus dar vieni spąstai?

JĀNIS KALVE. Šamas Seime
Iš: Jānis Kalve. Skuiviņa skola. Rīga: Pētergailis, 2005. Vertė Laura Laurušaitė
    – Tai demagogija! Prašom atimti iš deputato žodį! – klykė dešinysis radikalas.
    – Iš deputato žodis atimtas. Nuo šiol jūs būsite deputatas be žodžio.
    Galiausiai žodis atiteko kraštutinių pažiūrų kairuoliui.

Atominis variantas
Spausdiname JOHNO M. DEUTCHO ir ERNESTO MONIZO straipsnį iš JAV žurnalo „Scientific American“. Autoriai – Masačusetso technologijos instituto profesoriai, vadovavę tyrimų programai „Branduolinės energetikos ateitis“. J. M. Deutchas 1977–1980 metais buvo JAV energetikos viceministras, 1994–1995 metais – gynybos viceministras. E. Monizas dirbo JAV mokslinės techninės politikos valdybos direktoriaus pavaduotoju, JAV energetikos viceministru.
Parengė Zenonas Butkevičius

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
Apie Dante ir Petrarcą
    „Juodu [...] skiriasi dar tuo, jog antrasis vis dar tebėra mūsų laikų poetų bendrininkas, o pirmasis jau ne. Jis dabar tarsi mokytojas ir upė. Dante vainikavo tuos poezijos laikus, kai visą gyvenimą nušlifuotais akmenėliais būdavo pildomas iš Dievo gautas kontūras. Petrarca pradeda epochą, kai Dievas siunčia vienintelį akmenėlį, o poetas iš jo išridena savo kalną, žuvį ar debesį. Petrarca globoja žmones, kurie neturi nieko, išskyrus pačius save ir žodį, vedantį nežinia kur – galbūt pas save, galbūt pas Dievą ar Laurą. O Laura galbūt nėra tai, kuo manėme ją esant.“
J. Mikolajewski, „Petrarcos revoliucija“

AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas Antanavičius
    Šiame straipsnyje vieno dailininko kūrybos analizei bus bandomas pritaikyti psichoanalitinis metodas. Kūryba būtų daugiau vartojama bendrąja prasme, nes atidžiau bus pažvelgta tik į keletą Valentino Antanavičiaus kūrinių, konkrečiau – asambliažų. S. Freudo išrastasis metodas asocijuojasi su psichoanalitiko ir jo paciento pokalbiais, kai yra pasakojami sapnai, prisiminimai, asociacijos, baimės ir visi kiti kiek paslaptingi ir nesusiję dalykai. Visa ši sumaištis kyla dėl mėginimo „pažvelgti į pasąmonę“ (perfrazuojant C. G. Jungo knygos pavadinimą). Šiuo atveju analitiko pozicijoje atsiduria V. Antanavičiaus kūrybą analizuojantis autorius, o analizuojamojo kėdėje „pasodinti“ dailininko vizualūs ir rašytiniai diskursai: asambliažai „Raidė V“ (1998), „Raidė A, arba Kaukė“ (1998), „Moteris su skrybėle“ (1990), „Stabas“ (1993); V. Antanavičiaus „Autobiografija“ ir pamąstymai apie dailę.

MANTAS ČIŽAS. Eilės

[...]
ir kas tave traukia bevardį
iš masinės scenos ankšto kampučio
jei tu be ginklo ir nuo arklio
neįdomiai nupuolęs?

bet vėjas pastumia sparną...
[...]

Trumpoji vokiečių proza
Iš: Kurzproza der Gegenwart. Ausgewält und eingeleitet von Gertrud Schänzlin. Stuttgart: Ernst Klett Verlag GmbH, 1991
Vertė Darius Pocevičius
MARIE LUISE KASCHNITZ. Grasinamas laiškas
    Kasdien jis paskubomis peržiūri paštą, ar negavo grasinamo laiško, kurio jau seniai laukia. Jis nežino, kokiame popieriuje šis laiškas bus parašytas, kokio formato, galbūt pailgas, galbūt rausvas. Gali būti, kad jis bus įdėtas į paprastą verslo pašto voką, žalsvą, su langeliu, tačiau tai mažai tikėtina, juk laiškas bus grynai asmeniškas. Kas bus jame parašyta, jis, aišku, irgi nežino. Juk yra tiek daug priežasčių, dėl kurių būtų galima jį nubausti – dėl tingumo, dėl bailumo, pirmiausia dėl šito. Galbūt visiškai tuščiame popieriaus lape bus parašytas tik klaustukas (jis sukėlė abejonių) arba šauktukas (dėmesio, dėmesio) arba padėtas paprasčiausias taškas.
1972

RENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu
Vaikų literatūros apžvalga
    O kitokio „išrūšiavimo“ šiandien, regis, ir nėra. Tik šitos dvi abstraktybės. Kaip čia neprisiminsi Goethės Mefistofelio, sakiusio – „darydamas vien bloga, gero trokštu...“ Man kartais atrodo, kad daugelis įžymių asmenų šiandien galėtų pasirašyti po šitais žodžiais, tik ar nepritrūks vietos raudoname popieriuje...

REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga

RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame!
    Tik nesakyk, tautieti, kad žinai svarbesnį žodį už PIRMAUJAME. Niekai laisvė, garbės ar mentalitetų brūzgynai. Pirmauju – štai kurmiarausis lietuvio smegenų lankose, ir nieko nepakeis šiltėjantis klimatas ar televizijos SOS pagalba.

ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visoms
    Jeigu priešas skuodžia, tegul nieks jo neguodžia.
    Nė karto nesuklysi, tai turtų nematysi.
    Kvailys ir uraganas viską nugano.