Gatvė tarp dviejų bažnyčių

Šnipiškės. 2004 Eugenijus Ališanka

Didžiulis auksinis rutulys. Toks mano pirmasis vaikystės prisiminimas, pirmas daiktas, nuo kurio prasidėjo mano atminties istorija. Geltonas rankenos bumbulas, kaimynų durys. Grįžome iš Sibiro. Man dveji.

Tėvai po ilgų vargų išsikeičia dviejų kambarių butą su visais patogumais Barnaulo centre į vieną kambarį Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio gatvėje Vilniuje. Kaimynai – kitame to paties buto kambaryje. Vandens kolonėlė kieme. Žiemą ledo liežuviai aplink, vandens važiuojame rogėmis. Tualetas, sukrypusi trijų kabinų medinė būda, balintos apsilaupiusios sienos. Apačioj tyvuliuojanti šūdo ir geltono šlapimo jūra, kurioje kirba milijonai baltų kirminų. Sienose išurbintos skylės, pro kurias Eroso pažadinti paaugliai mėgina įžiūrėti draudžiamą vaisių. Chruščiovinio atšilimo laikai. Šalia didžiulė šiukšlių dėžė. Tie patys balti dzikūnai, tokie pat ledo liežuviai žiemą, tik daugiau spalvų. Vasarą tūkstančiai musių, kurios neskirsto pasaulio į gerą ir blogą, švarų ir purviną. Mėgstamas mudviejų su broliu užsiėmimas – mušekliu daužyti muses saulės atokaitoj ant sienos, kur jos deginasi. Visad juodos. Mes per vasarą irgi įdegam, tačiau labiau išsimurzinam spardydami kamuolį ar žaisdami "klases". Cortázaro nėra vasaros skaitinių sąraše. Kad ir būtų, neskaitytume. Vakare išsirengiam nuogai, lipam į didelį dubenį bendroje virtuvėje, motina nuo mūsų gramdo kiemo dulkes, daržų žemę, sandėliukų stogų smalą, garažų užkaborių voratinklius. Vanduo šildomas dujomis, tuščius raudonos geležies balionėlius keičiame į pilnus turguje, kitoje gatvės pusėje. Pats atšilimas, metas ruoštis į spaliukus.

Kieme mokomės dvikalbystės. Jūreiviško žodyno. Sekmadienio pavakarę pro atvirus langus girdim šaukiant bliat’ jobtvajumat’ ubju. Sakau broliui – vakarinis koncertas, ir bėgam į kiemą. Girtas žaliūkas susiranda plytą ir sviedžia į langą. Sugėrovai neįsileido. Žydas žydas, sakau berniokui iš gretimo namo, netrukus pasirodo jo motina, ir tėvai mane ilgai bara. Vienas iš tų neretų atvejų, kai nusikaltimas ir bausmė įgauna loginį ryšį tik po daugelio metų. Kaimynė pamėlusiu veidu neišlaiko pusiausvyros ir parvirsta į darželį, kojos pakimba ant neaukštos tvoros. Vaikai pastabūs, mato, kad ji neturi kelnaičių, taigi buriasi arčiau. Tėvai veja šalin, net negėdina, patys labiau susigėdę.

Žilvinas, keleriais metais vyresnis, kilnoja sunkumus. Retsykiais pasidaro pramogą – keliauja į Fino gatvę su bičiuliu, užkalbina kokį peraugėlį akiniuotį ir patiesia ant grindinio. Daugelio gatvių grindinys grįstas akmenimis, carinės Rusijos palikimas provincijai. Neblogas tas Žilvinas, už savus stoja mūru. Padraugauju ir su Aliku, jo brolis sėdi kalėjime, žiūrėjom su juo fantastišką filmą "Tėvynės" kino teatre, toje pačioje Dzeržinskio gatvėje. Klasicizmo architektūros pavyzdys, purvino geltonio sienos, apsilaupiusios kolonos, visad šalta salė, saulėgrąžų lukštų kilimas po seanso. Vienintelis kultūros židinys visoje gatvėje, jeigu neminėsime turgaus. Filme vaidino Louis de Funčsas. Pirmąsyk taip kvatojau.

Geriausi draugai Zbignevas ir Zenonas, jų tėvas kriaučius, darbštus žmogus, tik per anksti numirė nuo degtinės. Tiesa, jau beveidžiuose blokiniuose Vilniaus rajonuose. Romka laiko katiną, visai mielą, aišku, ne kokį ten veislinį, bet papurusiu kailiu. Kaip verkė, jau didelis, kai pamatė nupjautą katino galvą ant tualeto stogo. Tiesa, vėliau paaiškėjo, ten ne jo katino būta. Jo augintinis grįžo po kelių dienų iš morčiaus mūšių. Buvo pavasaris. Sudegė Romka. Prisigėrė pilstuko, per naktį išliepsnojo viduriai. Gražiai pagroja kaimynas Arkadijus. Išsineša vasarą armoniką, sėdasi ant suolo ir kad tampo tą didžiulį instrumentą. Susirinkdavom visi. Kartais jis išvaiko su lazda priepuoliui ištikus, tėvai sako, kad nepilno proto. Bet užtenka, kad gražiai pagrotų. Su Lena irgi padraugaujam, tokį žaidimą žaidžiam. Užsidarom tamsiam sandėliuke, sugulam ant lentų ir tyrinėjam paslaptis. Tik akademinis interesas, kokios ten aistros, kai esi tik spaliukas.

Už lango į kitą namo pusę didžiulis bezas. Lyg ir mūsų, lyg ir ne visai, pavasariais vis ateina apsvaigę įsimylėjėliai ir laužo šakas, darosi puokštes. O per naktį linksminas su mylimosiomis gretimame sandėliuke. Vėliau, tiesa, ten laikė kiaulę. Rytais vis randam tuščius butelius su rudais klijus primenančiais gurvuoliais viduje. Politurščikai, sakydavo tėvai. Iki šiol įdomu, kaip jiems pavykdavo iš skystos substancijos išgauti kvintesenciją. Po bezu nedidelis daržas, močiutė sodina svogūnus, krapus, salotas, pomidorus. Mėgstamas mano patiekalas – juodos duonos riekė, svogūno laiškas ir druskos žiupsnis. Ne iš bado, tiesiog skanu. Daugelis Dzeržinskio gatvėje turi darželius, toliau nuo gatvės, kad ir porą lysvių. Tarsi miestiečiai, bet ir ne visai. Turbūt ne visi matę Gedimino kalną. Jeigu ir matė, tai kaip aš Laisvės statulą ar Eifelio bokštą. Mažažemiai, uždarbiauja priemiesčių fabrikuose, grįžę uodžia žemę, suleidžia į ją rankas, ir palengvėja. Jau kelinta karta čia, bet miesto arche netampa jų savastimi, vis tuštuma prieš akis, amžiaus pradžios veidais, sugrubusiais nuo metalų pirštais gyvena tarplaikyje. Žemės lopinys jų didžiausias džiaugsmas.

Geriausiai Dzeržinskio gatvę pažįsta mano prosenelis. Brandaus socializmo metais jam apie devyniasdešimt. Kasdien pasiramsčiuodamas lazdele keliauja į Šv. Rapolo bažnyčią, kuri iškilusi pačiose Dzeržinskio gatvės ištakose, ant Neries kranto. Kasdien mato metalinius darbininkus, susikibusius rankom. Tai Dzeržinskio tiltas, gatvės pradžia, o mums pabaiga. Mitinė paratopinė erdvė, saugoma Stalino vaiduoklių, kurią įveikus atsiveria utopinis pasaulis – Miestas. Heterotopinės Šnipiškių erdvės gyventojas nėra karalaitis, kuris turi atlikti žygdarbį, nėra jis ir trečias brolis, kurio dalia laukia už jūrų marių. Jis įsisąmoninęs laisvę kaip būtinybę, filosofo žodžiais, topofilas. Prosenelis nusiima kepurę ir kerta profanum ir sanctum ribą, peržengia šventyklos slenkstį. Persižegnoja, meldžiasi. Dievo iš jo niekas neatims, tik Dievas gali jį iš mūsų atimti. Barokinis bažnyčios kūnas priklauso Bažnyčios gatvei, tačiau jos tuščios aidinčios erdvės, jos tyla yra utopinio pasaulio dalis, tai Dievo Miestas. Prosenelis turi vaizduotę.

Grįžęs skaito maldaknygę per didžiulę lupą, veja mus iš kambario arba traukia iš kišenės skiedrom aplipusį ledinuką. Arba sėdi ant suolo palangėj ir leidžia rožančių tarp pirštų. Pargabentas iš kaimo taip ir negyvena Dzeržinskio gatvėje, vis tame utopiniame pasaulyje, vis Dievo Mieste. Vienintelis, kuris išties persikėlė gyventi iš kaimo į miestą.

Didžiosios revoliucijos dieną ir darbininkų solidarumo dieną Dzeržinskio gatvėje šventė. Vaikai nuo ankstyvo ryto šurmuliuoja, laukia. Transportas sustabdytas, jau jau – šaukia akylesni, išbėgę į gatvės vidurį. Pasirodo pirmieji būriai. Visu gatvės pločiu žengia demonstrantai, pirmosios gretos su vėliavom ir transparantais. Šlovė darbininkų klasei. Tegyvuoja tautų draugystė. Tegyvuoja komunizmas. Politinio biuro portretai. Žmonės linksmi, vaikai neša mažas raudonas vėliavėles, balionus. Lenino rajono atstovai. Nematome, kaip tie būriai susiformuoja, kaip juos išrikiuoja, žinome, kad ateina nuo Dzeržinskio gatvės aukštupio, nuo Kuro aparatūros gamyklos, Skaičiavimo mašinų gamyklos. Su savom emblemom ant sunkvežimių ar vežimėlių, stumiamų partijos komiteto išrinktųjų. Štai pasirodo ir tėvai su bendradarbiais, įsiliejame į didžiąją eiseną su savom vėliavėlėm. Pučiamųjų orkestrai žengia tylūs, nuleidę instrumentus. Jie niekad negroja Dzeržinskio gatvėje. Pradeda tik už tilto, Mieste. Miestas paimamas su saliutų salvėm. Didelis įvykis. Tegyvuoja Lenino rajonas. Dzeržinskiečiai šaukia valio, mojuoja rankomis tribūnams. Ir jokios baimės peržengus tiltą, – šventė, o per šventes nusimetami tabu, leidžiamasi į transgresiją, patiriama ekstazė. Valio. Tokie reti tie išėjimai į miestą.

Turguje šventė vyksta visus metus, išskyrus didžiosios revoliucijos dieną, darbininkų solidarumo dieną, dar pergalės dieną. Ir pirmadienius. Tokių turgų mieste tik du, todėl čia suplaukia žmonės iš viso miesto, net iš kitų respublikų. Pirkti – vadinas, leisti pinigus, o leisti pinigus – dalyvauti visuotinėje mainų šventėje, patirti bendrumo ir bendravimo džiaugsmą. Močiutė eina į turgų prieš penkias, prieš uždarymą. Nusidera iki penkių kapeikų už kilogramą obuolių. Nedalyvauja šventės įkarštyje, vis per tą taupumą. Vis per tą sibirietišką taupumą. Mes taikomės į patį šurmulį, kai atvažiuoja furgonas su arbūzais. Padedame iškrauti. Gyva eilute permetinėjame arbūzus iki prekystalio. Vienas ant striomo. Vos gruzinas nusisuka, arbūzas jau ir keliauja į šoną. Tada šventė persikelia į kiemą. Dalijamės arbūzą purvinomis rankomis, kaip Dioniso kūną, ir mus užlieja saldi bendrumo dvasia.

Iš turgaus žmonės ateina į mūsų kiemą nusilengvinti. Vienas kitas spekuliantas atsiveda pirkėją pasimatuoti sijono ar pėdkelnių. Pirmadieniais žvalgomės pro vartų grotas į turgų. Sutraiškyti vaisiai, tarp tuščių prekystalių vėjas nešioja riebaluotus popiergalius. Liūdna pirmadieniais. Dar į tą mokyklą. Prisigeriam vandens iš gazuoto vandens aparato. Gerai trinktelėjus kumščiu pavyksta išreikalauti ir daugiau sirupo, arba geriam pusę stiklinės. Mes, dzeržinskiečiai.

Anksčiau ši gatvė vadinosi kitaip. Kalvarijų gatvė. Ir dabar taip vadinas. Mat kitame gatvės gale, už miškų ir laukų, yra dar viena bažnyčia ir Kalvarijos, Kristaus kryžiaus kelias. Tas kelias eina per miškus ir visai neprimena triukšmingo Jeruzalės miesto, kelios stotys apaugusios arba sutrūnijusios. Kelias toks perdėm lietuviškas. Amžiaus pradžioje Kalvarijų gatve irgi traukdavo procesijos. Tik prieš eismo kryptį, nuo miesto pusės link tos šventos vietos. Ilga gatvė, ilgiausia mieste, piligrimai pavargdavo. Apsukresni žydai buvo atidarę vieną kitą karčemą. Gal labiau grįžtantiems, jau pavargusiems nuo nežemiškų rūpesčių. Šiandien irgi randu vieną kitą užeigą. Alus pigus, publika nepretenzinga, jeigu koks ir pakelia kumštį nuo stalo, tai tik praranda pusiausvyrą. Ilga gatvė, nuo vienos bažnyčios iki kitos.

Kalvarijų gatvė kaip upė, maitinama mažų intakų. Daugėliškio gatvė, kurią neseniai numelioravo seniūnija. Grindinį užliejo asfaltu. Fino gatvėje vienoje iš pirmųjų atsirado mūrinis namas. Kiemai, praėjimai kaip susisiekiantys indai. Tarp sukrypusių sandėliukų, kur laikomos malkos, anglys, daiktai, su kuriais atsisveikinta, bet nepasakyta sudiev. Pro medines tvoras išlūžinėjusiais dantimis, pro senutes, kurios šildosi atokaitoj ant suolelių palangėj. Palei langus, ant kurių pageltusios tinklinės užuolaidos, tarplangėse vata, per Naujuosius metus virstanti sniegu. Pro užkaborius, šiukšlynus, gilyn į sustingusį laiką. Čia jis stingo kitaip nei pilies prieigose. Ten jis virto architektūros paminklu, čia – sąmonės būsena.

Dieną visi intakai maitina Kalvarijų gatvę, vienus žmones praryja gamyklos, kiti būriuojasi prie alaus bačkos, trečias turi reikalų už gatvės ribų. Toks matos iš karto – batai blizga, tarsi nebūtų klampojęs per kiemus, švaresnis švarkas, nors ir iš praeito dešimtmečio, kelnės nulygintos iki blizgesio, bet su kantu. Prie bačkos parimę nulydi akimis – nebe savas. Taip neseniai visi ėjo iš kaimo, dabar, pasirodo – vėl ne mieste, vėl egzodas, vėl varžantys kūną drabužiai, vėl baimė, šįkart ne dėl juokingos tarmės, bet dėl kažkokių plika akimi nematomų dalykų, gal judesio, gal žodžio, gal kvapo. Gimimas Kalvarijų gatvėje nesuteikia vilniečio statuso. Pagal dokumentus – taip. Tačiau tų dokumentų paprašo tik darbovietėjė ir policijoje. Dar kapinėse. Tikrieji vilniečiai yra žvėryniečiai, antakalniečiai, aišku, ir tie, išnešioti senamiesčio grindinio. Kalvarijų gatvės gyventojas nėra vilnietis, visi tą žino, ne visi pripažįsta. Ir aš sakau – einu į miestą.

Naktį kaip paprastai atoslūgis. Visi suteka atgal neapšviestais kiemais, duobių išmuštom gatvelėm, užsidangsto užuolaidas, užsidaro langines. Daugiau iš įpročio, iš tradicijos – jeigu yra daiktas, tai reikia panaudoti. Langinės – svarbiausia Kalvarijų gatvės ir jos intakų architektūrinė detalė, tik naktimis nesimato. Kalvarijų gatvė ištuštėja, jeigu kur būriuojas keli, aišku, kokiu reikalu. Vienas kitas dar braižos apie užrakintus turgaus vartus. Naktį dažnai grįžtu namo pėsčiomis – tylu, apšvietimas pakenčiamas, pravažiuoja policijos automobilis. Jeigu kas ką ir pripjauna, tai, matyt, ne be reikalo. Šeimyniniai konfliktai, butelio nepasidalijo, maža kas. Gyvenimas čia paprastesnis, moralės kodeksas tas pats, tik mažiau sąlyginių sakinių. Daugiau sąlyginių refleksų. Prie turgaus nuo senų laikų policijos nuovada, ten visai saugu, net prostitutės buriasi. Matyt, tos, kurios nenori mokėti mokesčių. Vienintelė vieta, kur šurmulys nenutrūksta iki paryčių – naktinė parduotuvė. Net elgeta sėdi ant laiptų per naktį, ištiesęs savo vienintelę koją. Neužtenka vienos parduotuvės, vis dėlto ilgiausia gatvė mieste, nuo vienos bažnyčios iki kitos.

2000