Turinys

ALEKSANDR ŠUVALOV. Homo genialis – kas tai?
Iš: Aleksandr Šuvalov. Bezumnyje grani talanta. Enciklopedija patografij. Moskva: Astrel’, 2004. Vertė Austėja Merkevičiūtė
Galima padaryti prielaidą, kad psichinė genijaus anomalija tėra „šalutinis“ jo galingos dvasinės veiklos „produktas“. Rusų psichiatras N. Baženovas rašė: „Galbūt iki šiol žmogiškų sielų fabrikas neišleido nė vieno instrumento be defekto, nė vienos nepriekaištingai harmoningos psichinės sanklodos, o išeidavo tik daugiau ar mažiau vykę būsimo idealaus tipo mėginiai. Gal tuo ir galima paaiškinti tas psichologines ypatybes, tuos menkystės požymius, kurie pasitaiko net didžių žmonių biografijose“.
Apskritai keistas klostosi vaizdas: kad visiškai atsiskleistų dvasinė genijaus galia, dažnai prireikia negalios (fizinės, neretai – kad ir kaip paradoksalu! – ir psichinės). Ne veltui sakoma, „dievų dovanos turi dvi puses – šviesią ir tamsią“.
Kuo savotiškesnė ir neprilygstamesnė kūryba, tuo savotiškesnė ir neprilygstamesnė turi būti kūrėjo asmenybės psichologinė struktūra. Šis savotiškumas gali reikštis atminties hipertrofija (hipermnezija) arba pasiekti psichopatologinių sutrikimų laipsnį (perdėtai vertingos idėjos, mąstymas, artimas kliedesiui, sutrikęs suvokimas, afektiniai svyravimai ir pan.). Tokių psichikos veiklos pokyčių tyrimas padėtų geriau suvokti kūrybinį procesą: žinoma daugybė hipermnezijos atvejų tarp genijų (ne veltui Mnemosinė, atminties deivė, buvo laikoma devynių mūzų motina). Taip pat matomas aiškus ryšys tarp įgimto atminties ypatumo ir paskesnės kūrybinės veiklos: regimoji atmintis – dailininkų, muzikinė (garsinė) – kompozitorių ir pan. „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia“ (1 Kor 12,4)?

MARIUS RAUBA. Kita Lietuva
Dar apie logiką. Itin aiškią ir tikslią. Skelbiamą iš Vilniaus. Apie poreikį kiekvienam žmogui suvokti pagrindinius valstybės tikslus, būti pilietiškam, būti sąmoningam ir, siekiant gerovės, pačiam kurti savo ateitį. Maždaug nuo pirmos klasės. Neišeis taip, ponai, galite nesivarginti, galite neaušinti burnos. Atsikelia kaimietis penktą ryto, užveda traktorių ir lėtai juda į mišką malkų, į lauką gyvulių ar runkelių apžiūrėt. Paskui grįžta, nusnaudžia valandėlę. O tas, kuris sąmoningas, žiūrėk, pramerkia akis, „Bltj, ir vėl diena išaušo“ – nusikeikia.

WILLIAM BUTLER YEATS. Eilėraštis
Vertė Sigitas Geda

[...]
Nuliūsk ir sušnabždėk – išskrido lengvasparnė
Iš žemės tavo Meilė, pakilo į dausas,
Lengvai kalnų viršūnes aplenkė visas,
Ją priėmė žvaigždynai į savo šeimą darnią.
[...]

-gk-. Sekmadienio postilė
Patinka man ta Sinatros išpopuliarinta metafora: arklys traukia vežimą. Senamadiška, bet teisinga, laiko patikrinta. Niūniuoju sunkiomis akimirkomis, pavyzdžiui, ligoninės priimamajame. Padeda. Dar keli žodžiai apie vaikus: mokiniai jų, reikia manyti, žmonėmis nelaikė. Žiūrėdama į beatodairiškai slėpynėmis užsiėmusius vaikus ligoninės koridoriuje vidury nakties, galvojau apie suaugusiųjų pastangas rimtai gyventi. Infantilai šiomis Evangelijos eilutėmis apie Dievo karalystę naudojasi ir naudosis. Piktybiškai, manipuliuodami, įtikinėdami patys save, kad tai jie – tie mažutėliai. Ne. Ir jie patys žino, kad ne.

ULDIS TĪRONS. Aš atėjau iš savo vienatvės pas jus
„Rīgas laiks“, 2006, Nr. 3. Vertė Vilma Kaladytė
Faktiškai ši problema, kas Mamardašvilis iš tikrųjų yra, – o jis pats manė esąs filosofas, – ir ypač iš kur jis toks išdygęs, visus ir domino, kartais net labiau nei jo filosofija. Kai aš Izos, Merabo sesers, paklausiau, kaip Merabas, jos manymu, tapo tuo, kas jis buvo, Iza atsakė: „Nežinau. Negaliu atsakyti į šį klausimą“. Tačiau kaip paprastai darom? Pradedam nuo šeimos. Bet ką galim išspausti iš to, kad Merabas buvo gimęs netoli Gorio miesto, kur gimė Stalinas, arba iš to, kad Merabo tėvas buvo Raudonosios armijos politinis komisaras ir nuo pirmųjų dienų kariavo, nužygiavo ligi Berlyno, arba iš to, kad tėvas degė gyvenimo džiaugsmu ir rūpinosi vaiko išsilavinimu? Arba iš to, kad motina mėgo skaityti ir mažiausiai vienus metus mokėjo anglų kalbos mokytojai, kuri Merabą už mokyklos sienų mokė anglų kalbos? (Tiesa, Merabo motinos tėvas vadinosi Platonas, bet anuometinėje Rusijoje šis vardas buvo dažnas.) Galbūt reikėtų atsigręžti į mokyklą Tbilisyje, kurioje Merabas buvo vadinamas Funku ir kurią jis baigė aukso medaliu? Arba – o taip dažniausiai ir daroma – į Maskvos universitetą 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kur talentingi filosofai, prieš nusigerdami arba numirdami, stengėsi patobulinti marksizmą kaip Evaldas Iljenkovas arba nukrypdavo į metodologines problemas, kaip tai darė Jurijus Ščedrovskis? O galbūt turėtume manyti, kad Merabas kaip filosofas subrendo Prahoje, kur žurnale „Problemy mira i socializma“ buvo susibūrę daugelis iš tų palyginti civilizuotų ir išsilavinusių jaunųjų sovietinių kadrų, vėliau jie užėmė vadovaujamus postus sovietiniame ideologiniame aparate ir išsilaikė net ligi perestroikos? Kur jis realiai susipažino su vakariečiais, tarp jų su Althusseru ir Sartre’u, kada keliavo į Paryžių, Romą, Veneciją, pamėgo džiazą ir pradėjo skaityti Marcelį Proustą bei detektyvus? O galbūt reikėtų įsiklausyti į nuomonę, kad Merabas ypač pasikeitė susipažinęs su Zelma? Pasakojama, kad anuomet žymiajame Tartu per vieną mokslinį seminarą Merabas staiga Jurijui Lotmanui (dėl kurio Tartu ir buvo žymus) taręs: „Jūs, Jurijau Michailovičiau, prašom man atleisti, bet aš privalau nuvažiuoti į Rygą. Rytoj mano mylimos moters gimimo diena“. Lotmanas pamanęs, kad Mamardašvilis juokauja, bet Merabas nejuokavo.

GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Vipasana: stebiu savo kvailas mintis
Pradedu galvoti, kuo mano draugas kitoks, kuo domisi ir kaip jaučiasi su manimi. Keista, kad niekada apie tai nemąsčiau. Santykiai su draugu atrodo kaip dėlionė – balti, juodi, pilki kubeliai. Dabar jie išbirę. Svarbu savęs greitai paklausti: „O kaip ten iš tikrųjų yra?“ Ir vidinis balsas viską paaiškina. Kokie yra žmonės, kokie yra santykiai ir kas iš viso to gali išeiti. Nes jis viską žino. Bet kad aš jo niekad nieko neklausiu. Dabar vidinis balsas girdisi labai aiškiai. Imsiu ir pasinaudosiu juo. Klausiu: „Ką daryti, kad valgis toks neskanus?“ Vidinis balsas sako: tai nevalgyk, blet’!

SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėms
Apie mūsų prozos kalbą
Ji galėtų būti kietesnė. Be seilių. Galbūt panaši į to kalvio iš Kretingos, apie kurį paliudijęs Laimonas T. Studentaudamas užėjo vieną vasarą į kalvę. Kalvis kaitino kažkokią geležį. Užkalbintas (buvo įsiutęs) replėmis spaudė tą rauzganą „mėsą“, paskui piktai tėškė ją į vandens kubilą šalimais priekalo:
– Atvėsk, pinda geležine, o mes einam išgerti alaus!

AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Labai keistas kanonas
Tad iš dalies tai nėra visiškai bloga paroda. Bet iš jos nesklinda joks pranešimas, jokia edukacinė prasmė!
O turėtų sklisti, jei jau kalbame apie kanoną. Tiksliau – jei Stasio Juškaus galerija apie jį kalba. Tačiau greičiausiai joje kaba ne sąmoningai suformuota kanonu pretenduojanti virsti kolekcija, bet skambiai pavadintas atsitiktinis tam tikrų galerijos santykių su tam tikrais menininkais rezultatas, vietinė ir asmeninė galimybių istorija, už kurią niekam nereikės atsiskaityti, ir viskas liks, kaip rašė Arūnas Sverdiolas, analizuodamas ciniškąjį lietuviškosios kultūros matmenį, tik susimirkčiojant akimis „tarp mūsų“. Ir tai tikriausiai yra dar blogiau už kanoną, kurį galima demaskuoti ir kritikuoti.

MATAS DŪDA. Ne apie skulptūrą, o apie jos erdvę
Tačiau tuo pat metu netikslu sakyti, kad čia V. Urbanavičius rodo tik iš savo nykiosios nebūties ištrauktas geležis, kurios čia pagaliau tampa kažkuo. Nors esama ir to, geležys čia virsta tuo, kas, pasak paties skulptoriaus, tampa svarbiausia erdvėje, juk paroda taip ir vadinasi „Atsidurti skulptūros erdvėje“. Atsidūręs joje kažkas gal ir prisimena visus savo nulaužtus veržliarakčius, išklerusias vairo traukles ir lankstus, nulūžusius kastuvus, kibirą su senomis surūdijusiomis, sulankstytomis vinimis. Visi jie įsigudrina būti tokiose vietose, kad, ieškodamas kokio nors reikalingo, gero daikto, visada visų pirma aptinki juos. Jie nuolat vis lenda į akis lyg kažko prašydami. Pabuvus skulptūros erdvėje tai trumpam paaiškėja, o paskui ir vėl jie tik maišosi po kojomis arba rankomis. Jie guli, nes mes jaučiame, kad jie nori dar pabūti. Kitu atveju nė pats Heideggeris jau labai seniai nebūtų aptaręs nuavėtų (gal valstietės, o gal ir ne) batų.

STASYS STACEVIČIUS. Poezija

[...]
Skaitytojas knygą aprūko. Berods nelepus,
jisai praveria langą į naktį – lyg vienas herojų,
sumaišęs toj knygoj tabako ir knygos lapus,
nes vėjų ir skurdo krašte mes išsiskersvėjuojam.
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Trumpai pasirausiau savo makaulėje ir iš knygų spintos gilumos ištraukiau šias šešias plonas knygutes, kadaise padariusias nemenką įspūdį, privertusias aiktelėti net mane – šedevrų išpaikintą skaituolį. Gal jų autoriai ir nėra nepripažinti genijai, tačiau savo kūryba tikrai niekuo nenusileidžia dirbtinai išgarsintiems ir išpopintiems Lietuvos eiliakalystės meistrams. Nes jų poezija drąsesnė. Atviresnė. Nuoširdesnė. Ne tokia šabloniška. Tiesiog kitokia.
Auris Radzevičius-Radzius. Ornamentas vietoj laivo. Eilėraščiai. V.: Vaga, 1990.
Raimondas Dambrauskas. Pasauliui visas vaizdas žinomas. Eilėraščiai. V., 1998.
Mantas Gimžauskas. (vardas, pavardė) darbai. V.: Vario burnos, 1998.
Sigitas Poškus. Nebaigta pasaka. Eilėraščiai. V.: Vyturys, 1998.
Jurgita Stanikūnaitė. Žvaigždė. Eilėraščiai. K.: Kopa, 2002.
Egidijus Darulis. Svečiuose pas kūną. Eilėraščiai. Uk.: Valdo leidykla, 2003.

MINDAUGAS GRIGAITIS. Postmodernizmas ir kitos literatūrologijos baimės
Baimė, kad pasidauginę diskursai visiškai sugriaus literatūros vertes, kaip ir postmodernizmo baimė, yra nepagrįsta. Prasmė ir vertybės visada išlieka gyvenimo paieškose kaip asmeninio pasaulio ramsčiai, o literatūrologija neišvengiamai yra ir ribotas mokslinis diskursas, kuris, mano manymu, susijęs su mąstymo aistra ir intelektiniu malonumu. Literatūrologiją suvokiu kaip mąstymo aistrą, kuri nepasitiki niekuo, kas jos nesužadina, ir neabsoliutina nieko, kas ją skatina. Be abejo, jai svarbu apibrėžti ir iškelti tai, kuo tiki, bet jai maloniausia – argumentuotai atremti visa, kas bando ją neigti. Dialogas ir pokalbių žaidimas literatūrologijai kaip mąstymo aistrai yra didžiausia vertybė ir malonumas.
Mano manymu, retrospektyvios iliuzijos mums trukdo blaiviai apmąstyti realią situaciją. Vertindami literatūrą mes esame įsipainioję į vertybinius svarstymus, todėl, užuot apmąstę postmoderniąją literatūrą ir jos kuriamą diskursą, dažniausiai jį imame neigti. Nemanau, kad literatūrologas gali save apibrėžti tik pagal vertybinę orientaciją ir ją paversti savo kritinio mąstymo stuburu: tokia pozicija apriboja literatūros studijas, jis negali atsiverti kitokioms vertybėms ir literatūrą ima vertinti uždaroje erdvėje, hierarchizuoja pasaulį pagal savo išpažįstamas tiesas, o įgijęs pakankamą institucijų palaikymą ima diktuoti savo valią žinoti.

Mums rašo: ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kilnios erupcijos
Bet grįžkime prie T. Venclovos. Dauguma aukso medalininkų pasuko tuo keliu, kuriuo ir derėjo eiti doram piliečiui, gerai suprantančiam socialistinio realizmo principus. Deja, labiausiai išgirtuoju netrukus teko skaudžiai nusivilti. Gyvenime taip neretai pasitaiko. Teisybė, T. Venclova vis dar geidė Ankos Pulemiotčicos, tik jau be komjaunuoliškos potekstės. O paskiau ir visai nuo pavadžio nutrūko.

MONIKA BONČKUTĖ. Priebutis amerikiečių kultūroje
Priebučių sugrįžimas į madą iš esmės neturėtų stebinti. Ši architektūrinė struktūra buvo giliai įsišaknijusi amerikiečių kultūroje, ypač JAV pietinėse valstijose. Ten, kur oro kondicionieriai nėra labai populiarūs ir dabar, ypač kaimo vietovėse, priebučiai yra tiesiog būtinybė gelbstintis nuo sunkiai pakeliamo vasaros karščio. Tai vieta, kur geriama šalta arbata ir aptariamos miestelio naujienos. Pasak pietiečių, kiekvieno namo priebutis turi savo charakterį – vienas garsėja kaip nepataisomų paskalų nešiotojų susirinkimo vieta, kitas – kaip nesiliaujančių triukšmingų vakarėlių erdvė, trečias – kaip vieta mąsliems senolių pokalbiams.

JONAS ŽAKAITIS. Apie skaitymą iš delno
Epifanijus buvo paskutinis iš trijų didžių vyrų, išgarsinusių Kastilijos mokyklą – tą pačią, kuri išnyko nuo žemės paviršiaus ir amžiams liko neįminta mįslė. Tai Epifanijus buvo gabiausias Didachijaus sekėjas iš visų, tai jis geriausiai perprato mokytojo meną ir net manė galįs jį dar patobulinti. Be galo keista mintis persmelkė Epifanijaus galvą: „Jei visa yra surašyta delno linijose ir gali būti kaip tekstas skaitoma, tai kodėl negalėtume mes to teksto patys ir rašyti?“ – klausė jis sumišusių savo sekėjų. Ir ėmėsi Epifanijus ieškoti būdo, kaip delno linijas pakeisti, ir daug metų tam sugaišo. Galiausiai prasitarė mokiniams baigiąs konstruoti neregėtą magnetą, kurio šiaurinis polius gali delno raštą trinti, o pietinis – linijas išrėžti. Bet taip ir nežinia, ar Epifanijaus mintis kada nors daiktu virto, nes vos kelioms dienoms praėjus Kastilijos mokykla be pėdsakų išnyko – neliko nei jos turtų, nei rūmų, nei žmonių. Toje vietoje, kur driekėsi kastiliečių valdos, subėgę žmonės rado tik išdygusią tamsią giraitę, jos viduryje – gilų tvenkinį, o tame tvenkinyje – baltą gulbę su dviem juodom dėmėm. Viena juodavo po kaklu, o kita – ant kairiojo sparno.

RIMTAUTAS RIMŠAS. Be pavadinimo
Dar vienas patikrinimas. Šįkart po vieną vedasi į patalpėlę rūsyje. Tai mūsų – po vieną. Pareigūnai visad po du. Liepia iškraustyt kišenes. Nusirengti. Nuogai. Apsisukti. Viską, kas buvo kišenėse, surašo, sudeda į maišelį, tačiau sidabrinį kryželį, kabojusį ant kaklo parištą plonyte juoda virvele, grąžina. Vėl stovim. Lauke. Žvarboka. Dabar jau leidžia pasiimt po antklodę. Net cigarečių. Man net knygą leidžia turėt. Ir kelionių užrašus. Automobilį nuvairuoja prie garažo – apžiūrėti. Be mūsų. Vėl kviečia po vieną. Šįkart pildome blankus. Lietuvių kalba parašytus. Vardas. Pavardė. Adresas. Tėvų pavardės. Profesija. Kiek suabejoju, ką įrašyt į sausą grafą. Važiavau į šitą kelionę su kūrybine užduotimi. Vadinasi, galiu laikyti save žurnalistu. Kol kas tiek.