TURINYS

RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonės
Sėdėdamas vakarais prie stalo viena ranka parėmęs galvą, kitoje vartydamas tušinuką, šviečiant stalinei lempai, lange jis matydavo savo atvaizdą, neįžvelgdamas, kas yra už lango. Jis išeidavo naktį į lauką ir uosdavo kitoniškus kvapus. Jis susirašinėdavo su draugais, su draugėmis, siųsdavo joms ir jiems laiškus ir gaudavo laiškus iš jų. Jo darbe pamažu atsirado rūpesčių, ir rūpesčiai, apie kuriuos jis skaitydavo laiškuose, tapo neįdomūs, jis negalėjo įsivaizduoti ir pamatyti vieno ar kito, kaip jis elgiasi ir juokauja užgriuvus aprašomoms bėdoms. Jis rašydavo, raportuodavo apie savo darbus ir bėdas jiems visiems, daugindavo laiškus baisiai burzgiančia kopijavimo mašina miesto centre. Kai mašiną perdavė kitai įmonei, laiškus teko perrašinėti ranka. Jis darė tai kelis kartus. O vėliau jis rašydavo po vieną laišką per mėnesį, išsiųsdavo jį vis kitam draugui, kol galiausiai metė šį užsiėmimą stovėdamas mediniame tarpduryje, per petį žiūrėdamas į kambarį. Tarpduryje dar sykį buvo vakaras.

ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės
Mūsų varnaėdžių judėjimo ištakos irgi yra amžino skurdo žemėje – Kuršių nerijoje. Rudens traukimo metu čia būdavo masiškai gaudomos varnos, sūdomos statinėse ir vėliau paįvairindavo nuolatinį valgį – žuvis, kurių taip pat ne visada pasitaikydavo. Mūsiškiai varnaėdžiai, beje, savo puoduose verda ne varnas, o kovus, kurie labai patiklūs, todėl jų prišaudyti nesunku. Tegul pamėgina prisišaudyti varnų – liks neėdę.
Varnos toli nekeliauja. Kaip ir kovai. Šiltesnėmis žiemomis aplink mus ir sukiojasi. Apie ilgai planuojamą darbą seniau žmonės sakydavo: ruošiasi kaip kėkštas užmariuosna... Taigi ir kėkštai rudenį pulkuojasi, mitinguoja, pagaliau patraukia vakarų link, pamato Kuršių marias, vėl ima mitinguoti ir, nieko nesutarę, grįžta atgal. Bent jau dauguma.

GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu
Dabar Europą apėmusi žinių visuomenės kūrimo manija. Žinių visuomenė dar didesnė utopija negu komunizmas. Žinių visuomenė iš tikrųjų yra totalaus išprotėjimo ir nevilties visuomenė. Žinių visuomenėje dominuoja aukštosios technologijos, kiekvienas šios visuomenės dalyvis privalo būti unikalus, nes jeigu atsiranda du vienodi, tai juos pakeičia robotas (ekonomizacijos principas): jeigu tu atlieki tokį darbą, kurį gali atlikti dar vienas, du ar šimtas žmonių, vadinasi, tu esi nereikalingas, nes robotas tą mechaninį darbą atliks daug našiau ir be pretenzijų, tu esi keičiamas į robotą, tavo darbas reikalingas tiek, kiek jis yra nepakartojamas, kiek tu esi nepakartojamas. Kam teko susidurti su ekonomikos teorija, tas iš karto pasakys, kad žinių visuomenė – drastiškos monopolizacijos ir monopolijų visuomenė. Kas šią visuomenę analizuos psichologijos požiūriu, pasakys, kad tai nevilties, bejėgystės ir savižudžių visuomenė. Įsivaizduokim: kiekvienas šioje visuomenėje turi būti lyderis, išskirtinis, vos ne genialus, o tas, kuris yra kitoks – lieka bedarbis, nereikalingas, nepritampantis, velniop tokį, nes jį dar reiks išlaikyti iš mokesčių mokėtojų (t. y. tų unikaliųjų, genialiųjų) lėšų. [...]

Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčia
Bažnyčiai reikėjo milžiniškų pastangų per daugybę prievartinės izoliacijos metų įdiegtam "geto mentalitetui" įveikti. Anksčiau dvasininkai bendravo tik su savo parapijiečiais, mąsčiusiais tomis pačiomis kategorijomis kaip ir jie, o dabar dvasininkams tenka susidurti su daugybe žmonių, kurie visiškai neišmano Bažnyčios mokymo ir praktikos, jų religinės žinios tėra rudimentinės arba nėra jokių. Anksčiau dvasininkai Dievo žodį skelbė tik tarp savo cerkvės sienų, dabar jie turi galimybę kalbėti per televiziją, radiją, reikštis spaudoje. Ankstesnė visuomenė gyveno savo gyvenimą, o Bažnyčia – savo. Dabar Bažnyčia įsitraukė į visuomenės diskusijas pamatiniais mūsų laikų gyvenimo klausimais.

STEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimas
Vis dėlto konfliktas užprogramuotas. Tarp Biblijos tyrinėtojų jis bręsta nuo tada, kai koptologas Kasseris prieš keletą metų viename kongrese paskelbė "Un nouvel apocryphe copte". Dar nepasirodžius nei leidimui, nei vertimui teologai, istorikai ir Bažnyčios korespondentai pradėjo žodžių mūšį tokiuose leidiniuose kaip "Spiegel", "Facts" ir "Focus". "Focus" vedamajame rašė apie "tūkstantmečio radinį" ir suskubo informuoti, esą mokslininkai atskleidė "tikruosius Jėzaus išdaviko motyvus". Laikraštis rėmėsi Miunsterio koptologu Stephenu Emmeliu, priklausančiu Kasserio grupei. Emmelis prislopino teksto sukeltas audringas reakcijas, bet leido suprasti, kad "kontrbiblija" įvykius prieš Jėzaus mirtį piešia truputį kitaip, nei "leidžia ortodoksiška redakcija".

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Tie, kurie už jūrų plaukia, pakeičia dangų, o ne dvasią.
Tai kodėl mes tiek daug tikėjomės iš savo išeivijos? Koks nors keblys su kebliene – ko galėtų mus pamokyti? Nebent gobšumo, nebent "visko išmanymo". Plėšrūs. Apie Ameriką samprotauja taip, kaip andainykščiai rusai apie savo Tėvynę:
– Pamatysit, sutrins Iraką per mėnesį!
Taigi kad nesutrynė.
Lietuva jiems reikalinga, jeigu gali kokio turtelio atsiimt. Vaikai – seniai pusiau juodžiai, pusiau meksikonai. Ieško ko nepametę.
Protingiausias iš jų bent jau man lieka Ž. Mikšys.

VLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumu
Pagrindinė krionikos konkurentė, be jokios abejonės, yra taikomoji genetika. Apie abejotiną kamieninių ląstelių injekcijų kurso malonumą pasakoja kas netingi. Šios procedūros reklamos kampanija vyksta gyvai ir triukšmingai, ir reikia pasakyti, palyginti su užšaldymu, jos pranašumai akivaizdūs: nereikia mirti, kad priartėtum prie amžino gyvenimo.
Kitas dalykas, kad patys tyrimai dar ką tik iš kiaušinio išsiritę, o ir tokio būdo efektyvumas daugeliui kelia abejonių. Tačiau specialistai, sėkmingai dirbantys šioje srityje (tarp jų daktaras Williamas Haseltine’as, tyrimo grupės Human Genome Sciences vadovas), prašo nekreipti dėmesio į visokius šarlatanus ir palaukti didžiausių pasaulio laboratorijų darbo rezultatų (jei tik įvairių šalių vyriausybės, išgąsdintos žodžio "klonas" ir bijodamos religinių organizacijų, netrukdys mokslininkams ramiai darbuotis). Kai bus įmanoma atjauninti suaugusio žmogaus kamienines ląsteles ir saugiai persodinti jas į organizmą, štai tada ir prasidės amžinas gyvenimas ir amžinoji jaunystė.

INDRĖ VALANTINAITĖ. Eilės
Žinau, kad iš aukštai mane stebi
Visa žinantis vyras,
Tad išleidžiu musę pro langą –
Iš šilto kambario į šlapią pasaulį

VLADAS BALTUŠKEVIČIUS. Eilės
temos ir variacijos –
Pasternakas Borisas
Marina Cvetajeva...
temos ir variacijos
baltoji akacija
šviesžalsvis kiparisas
temos ir variacijos –
Pasternakas Borisas


GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 95 p. Sonata Paliulytė. P. S. V.: Vaga, 2005. 86 p.)
[...] Savo eilėraščius skaito itin išraiškingai, gražiai; supranti, kad tai jai yra tikra, autentiška, meninės distancijos su savo tekstais ji neturi. Patiki jos naiviu nuoširdumu, grynuoliškumu, lyrine nekaltybe. Bet Vinco Mykolaičio-Putino įvaizdžiais rašanti mergina negali pretenduoti į šiuolaikinės poetinės kalbos elitą, net jeigu rašo apie mėnulius ir smukles, angelus ir meilės ražienas. "Geriausia šią knygą, matyt, skaityti prie puodelio arbatos, šokolado plytelės, lyjant lietui ar naktį šviečiant mėnuliui", – tikina romantiškai (=vartotojiškai?) nusiteikusi recenzentė panegirikos pabaigoje. Kaip tikra "Coffee and cigarettes" išpažinėja, savo ruožtu užbaigčiau: geriausia šią knygą skaityti šaltą rudens vakarą, sėdint tupykloje. Arba kiekvieną eilėraštį užsigeriant kuo nors prablaivinančiu ir užsikandant dešra. Mėnesienoje, po langu slampinėjant vampyrams. Aš irgi jau bėgsiu rašyti septintokiškų gėles ir drugelius, šuniukus ir kačiukus personifikuojančių eilėraščių – apsimoka.

JONAS MIKELINSKAS. Apsakymai
Jis skubėjo. Kur? Pats nežinojo kur. Iš namų jį išvijo nesibaigiantys vargai ir kamuojantys rūpesčiai. Juk per pastarąjį pusmetį ant jo vargšės galvos negandai ir nelaimės pasipylė kaip iš gausybės rago: staiga dūšią Dievui atidavė nė karto gyvenime rimčiau nesirgęs tėvas, ilgam atgulė motina, susiuostė su kažkokiu jankiu žmona, su juoduku pabėgo į užsienį duktė, susidėjo su kone dvigubai vyresne gyvanašle sūnus, velnias pakišo kanopą jo paties verslui, geriausias draugas, su kuriuo sužėbojo ne vieną pūdą druskos, pasielgė kaip šunsnukis ir t. t. O dar prie viso šito nugaišo kalaitė Mirta, mokėjusi ne tik loti, bet ir žmogiškai raudoti.

VITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (Clarissa Pinkola Estés. Bėgančios su vilkais. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. V.: Alma littera, 2005. 680 p.)
Neseniai teko susidurti su situacija, kai atrodė, kad kalbama apie vaistus, o tereikėjo gydančios istorijos. Grupėje moterų viena dama pasakojo, kad pašlijus sveikatai leidosi į tolimą kelionę į Kiniją atsivežti paslaptingos gydomosios priemonės, kuri, kaip buvo girdėjusi ir skaičiusi, galinti padėti nuo ją kamuojančių ligų. Reikėjo kopti į kalnus, ir, nors nebuvo jauna, moteris narsiai leidosi į kelionę. Aukštai, viršukalnėje, reikėjo atrasti gėlelę, kuri žydi kartą per metus. Kada ant žiedo nutupia drugelis, gėlė jį praryja ir tuomet vaistai jau paruošti, galima vartoti, jie padeda ne tik pagyti nuo įvairiausių ligų, bet ir susigrąžinti jėgas bei jaunystę. Ilga, nuotykinga kelionė, kopimas į kalną, egzotiška gėlė – visa tai ir sudarė mikstūrą, pagardintą nepaprastumo elementais, kurių galbūt ir reikėjo šios damos sėkmingam gydymuisi ar bent tam, kad būtų išjudinta besiklausančiųjų vaizduotė.

LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyje (Inga Ābele. Sniega laika piezīmes. Rīga: Atēna, 2004. 480 p.)
Kūrinius apraizgo beveik apokaliptiška nelaimės nuojauta. Pavyzdžiui, tekste "Šeima prie jūros" kažkoks vaikiščias jūros gelmėse nuskandina mažosios Keitės popierinį laivelį. Šį iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą atsitikimą apsakymo kontekste galima suvokti kaip Keitės vaikystės pabaigos simbolį – prasidėjo realus gyvenimas, kuris, kaip sužinome vėliau, nugramzdins dar daug tokių laivelių. Kitą kartą dėmesio centru tampa kokia nelaimė ar liga – tarkime, karpos ant mažo berniuko rankų ("Padovanokite man smuikelį") arba Danielos nevaisingumas ("Pirties tiesos"). Šių įvykių fone nujaučiamas "mažojo žmogaus" susitaikymas, lyg koks senatvinis niurnėjimas: taip mes gyvenam ir taip numirsim, mes, mažos atokios valstybės skruzdės. Ir skaitytojui, viso šio bėdų slėnio paveiktam, telieka atsidusti – toks jau tas gyvenimas. Žinoma, pasirinktą rakursą galima laikyti autorės gyvenimo samprata, jos gyvenimo išmintimi, bet argi tai ne pernelyg vienpusiška?

BOGDAN BRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindys
Graikų ir romėnų šaltiniai vaizduoja labirintą kaip sudėtingą tamsių kambarių, koridorių, pasažų sistemą, kurioje įėjimas visada buvo ir išėjimas. Nepaisant akivaizdžiai nurodomos graikų mito įtakos kuriant krikščionybės simbolius ir į labirintą panašias struktūras (labirintiniai miestai ir bažnyčios etc.), vis dar yra nepaaiškintų ginčytinų dalykų. Kaip mitas apie Tesėją Knose paveikė meninį ir abstraktų Minotauro buveinės stilių? Labirinto struktūros variantai apima spiralę su lygiagrečiais ir kryžminiais motyvais tarsi kanonais tiek dvasiniam, tiek praktiniam labirintui. Ypač įdomi spiralė, kuri kaip puošybos elementas atsirado dar paleolite. Ar šis priešistorinis ornamentinis archetipas tapo graikų ir romėnų paradigma, jų transcendentinės simbolikos pagrindu? Ar galima teigti, kad racionalius ir iracionalius labirinto ženklus pradėta kurti anksčiausiomis žmonių bendruomenių formavimosi stadijomis, kai homo sapiens sužadintam mąstymui pradėjo atrasti empirinius ir simbolinius sprendimus?

GILBONĖ. Apsakymai
Apima azartas. Nepajuntu, kaip apsigyvenu virtualioje erdvėje, visiškai nereikalingi ir nesvarbūs tampa visi realiai pažįstami žmonės, juos sutikusi arba jiems paskambinus, stengiuosi kuo greičiau nutraukti pokalbį ir lekiu prie kompiuterio: gal jau parašė? Visiškai neblogai būtų taip gyventi. Lyg turi, lyg ir neturi. Lyg prisirišęs, lyg ir neprisirišęs. Bet... viskas, kas gerai, ilgai netrunka. Pasirodo, ne tiek jau daug yra virtualių vyriškių. Arba iš viso nėra. Internetas jiems – tik trumpas stabtelėjimas ilgoje paieškų trasoje, kad galėtų gauti nuotrauką, telefoną, gal dar ką nors. [...]

DARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiai
Eriką Jangą sutikau dėstydamas Bergene, piečiausiame Norvegijos mieste, pasižyminčiame itin lietingu oru ir pasaulio pabaigos panoramomis. Kartais patenki į tokią vietą, kur gamta tiesiog perrėkia bet kokius anksčiau puoselėtus sumanymus. Erikas gimė Korėjoje, vos pramokusį vaikščioti, jį įsisūnijo norvegų šeima. Šeimos albume – kalbos defektą turintis aštuonerių metų berniukas rauplėtais žandais. Defektai jaudina skaitytojas, bet erzina vaikus. Su juo niekas nenori žaisti kieme, namuose jis tildo savo mikčiojimą pūsdamas fleitą, o mokykloje sėdi vienas priešakiniame suole. Parodykit man šalį, kur tėvai namuose neprikaišioja svetimšaliams atėjūnams. Mes gi juos išlaikome, bėgiodamos gražiai tapetuotais prieškambariais girdi atžalos kumščių smūgius į stalą. Galėtų sau važiuoti namo. Negrai, arabai, azijatai ir kiti. Ko tu nevažiuoji namo, tardė prikišę veidelius žydraakiai Eriko bendraklasiai.