ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-10 nr. 696

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Atlas du Monde (11) • ARVYDAS JUOZAITIS. Sumaištis aprimo – Velykos (29) • MARC BRAET. TampicoROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (25) (8) • HARIS POČOBUTAS. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis? (28) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų SąjungaiSIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (4) • Armėnų legendos ir padavimai (15) • PAULIUS NORMANTAS. Haiku apie Himalajus, Kelią ir Jūrą (14) • KATIE DONOVAN. EilėsKONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI. Dainelė apie tris linksmus angelus (7) • ANNA JACKSON. Rytai ir VakaraiJŪRATĖ BARANOVA. Kaip išmokti gyventi? (7) • Užupės Velykos (10) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Apeiginis velykų kontekstas (6) • WALTER MAP (apie 1137–1209). Gyvas numirėlis (5) • JOHN AUBREY (1626–1697). Nuodėmių ėdikas (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXV) (5) • laiškas tau (70) •

Atlas du Monde

DARIUS GIRČYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skambučiai. 2003
Darius Girčys

Viską gadina tai, kad šiandien yra ne vakar. Negali nueiti pas tą patį kirpėją daugiau kaip penkis kartus: tik išmoks galų gale patrumpinti ties ausimis ir, žiūrėk, jau uždarė kirpyklą. Tada ten pat atidaroma kavinė, iš pradžių pataikaujama klientams – pilstoma neskiesta degtinė, o viskas baigiasi vis tiek liūdnai, po pusmečio ten jau mindžikuoja perkarę studentai prie kopijavimo aparatų. Pravėrus kambario, kuriame gyvenu, duris, gyvenimas atrodo pastoviau, ant sienos aštuoniasdešimtųjų kalendorius su gražuolėmis Karibuose. Svarbius telefonus užsirašau dangaus plote, lengviau rasti. Turiu sukamąją kėdę, bundesvero lovą beigi stalą, kuriam apibūdinti dar ieškomas stilius. Užuolaidos atmuša brutalią šviesą iš pietų pusės, o ant negausių daiktų storėja švelnus aksominis dulkių kailiukas. Pati gamta minkština kontūrus ir nėra čia jokio reikalo mojuoti atlapojus langą drėgnais skudurais, aiškinant apie svarbiausią žmogaus turtą. Nebent staiga pravėrus ką nors švystelėti ir pro plyšį užuolaidoje žvilgtelėti, kaip žnekteli ant šaligatvio sunkmuo. Smalsu gi, kas pirmas įsivilks grobį į šlapimu trenkiančią tarpuvartę. O tai visai mielai daro kaimynai. Jie įdėmiai kontroliuoja gyvenamąją aplinką ir nevengia pamokyti atvykėlių, kaip svarbu taupyti. Atsikračiau nereikalingų drabužių, avalynės, knygų ir taip prisidėjau prie taupymo idėjos. Mano adidus toliau avi riebus afrikietis iš gretimos laiptinės. Beje, jis suteneris, guviai palingavo įdegusią plikę mano kaimynas V. Grutzke, atėjęs pasiskolint tabako suktinėms. Pro šauniai prasegtą viršutinę VDI laikų marškinių sagą styro žili šuns gaurai. Kas dar naujesnio, nuodingai išsiviepiau. Taupom naujai skalbimo mašinai, murmtelėjo ir padėkojęs užtrenkė duris. Atsikračiau saldžiai banalių ir apkartusių (persekiojančių net tupint) prisiminimų. Todėl sudeginau metaliniame puode visus laiškus ir sutemus išbėriau žioruojančių pelenų pavidalu vėjo kryptimi. Kad ko nenutiktų (gyvenu vis dėlto Vokietijoje), atsistojęs visu ūgiu ant palangės, pavymui paleidau iš trečio aukšto ilgą sidabrinį zigzagą. Gatvėje visai tylu, vos girdimai zirzia blyški neoninė lempa, nelijo visą savaitę.

Medėja kairė ranka, sunki galva spaudžia ją į juodą rašomojo stalo gelumbę, turbūt dabar jau knarkiu, burna kiek pražiota, lyg būtų įstrigę erdvūs žodžiai, prasidedantys A. Tarkim, Afrika. Ryškiai žaliuose atvašynuose ant ratukų stumdomi kartoniniai tigrų siluetai, laikrodis muša dvylika, kukuoja gegutė. Mano atvipusią ausį uostinėja smalsus savanų ežys. Bado žandą šiurkščiu smėliuotu snukiu, todėl esu priverstas vikriai užsimaukšlinti lapinę kepurę, o tada ir odines pirštines, kad galėčiau jį stumtelėti atgal į judančius krūmus. Ten jau kažką veikia kaimynas suteneris iš gretimos laiptinės. Evoliucija, perspėdama apie tykančius pavojus, daro įtaką elgesiui. Prieš eidami miegoti visada patikrinkite, ar tikrai užrakinote duris.

Nusnaudus vis tiek ima žiovulys, ribotas optimizmas palengva virsta patogiu kaip nunešiotas batas vyriškos kilmės marazmu. Graužatis dėl nepasiektų aukštumų atrodo juokingai. Visko (kaip anksčiau) jau nebenoriu. Veržimasis į bet kokius profesinius kolektyvus atrodo slogiai. Vaizduotei palepinti užtenka ir kelių gražiai išpjaustytų fragmentų. Klausyk, o seniau juk viskas buvo geriau, kartą draugiškai bedęs pirštu man tarp šonkaulių žvaliai pasakė Klauso tėvukas. Kalbu apie tvarką stotyje ir tarnautojų mandagumą. Prieš karą, patikslino, svajingai užsižiūrėjęs į šviesiai rudas numindytas grindų lentas.

Mano a. a. auklė nuo 1912 metų gyveno Peterburge ir prižiūrėjo turtingų žmonių vaikus. Vieną kartą matė Kerenskį su adjutantu geležinkelio stotyje. Lagaminai grūdami pro langus. Baisi grūstis, keiksmai, šūviai... Susijaudinusi nuo savo nuolat papildomų ryškiomis detalėmis pasakojimų dusulingai kvėpuodavo, galėjai girdėti plaučiuose švilpesį, lyg gurgentų vanduo susiraičiusiomis šaknimis požemio olose. Į balto sutinusio riešo rievę įaugęs plonytis auksinis laikrodėlis dažniausiai rodydavo tą patį laiką, kažkodėl įsidėmėjau pusę dviejų. Rankos padengtos šviesiomis ir tamsesnėmis rudomis dėmėmis. Lyg valstybių teritorijomis, atrodė tada. Lyg platano žieve, šiandien pasakyčiau, nuo suoliuko parke stebeilydamasis į šimtamečius medžius.

Kodėl gi jaunystėje negalėjote elgtis kitaip, kreipiausi sulaukęs penkiolikos. Labai įdomu, kaip, smalsiai kilstelėjo juodą antakio vikšrą auklė. Šliūžčiojantys sutinusių kojų žingsniai koridoriuje. Mojuoja kažkokiu sąsiuviniu tarpduryje. Norėjau išmesti, bet gal tau reikia? Padeda ant stalo plonytį nučiurusį pasaulio atlasą. Prieškarinis, prancūziškas, riebaluotose paraštėse pieštuku pažymėtas valiutų kursų santykis su šveicarišku franku. Nespalvotos įvairių šalių reprodukcijos apsitraukė gelsvu taškuotu šydu. Arkties vaizdas čia priminė rudenį pajūryje, ruduojantys taškai atrodė it tolumoje sklandantys lapai. Šeštame puslapyje, aplipę juodomis muselėmis, draugiškai spoksojo įvairių rasių atstovų portretai. Atrodė lyg susirgę gelta, tačiau, nusprendę jai nepasiduoti, sutartinai juokėsi.

Pardavėja (baltosios rasės) duoninėje manęs mandagiai paklausdavo: jums chalos ar "Palangos". Prašydavau chalos, taip anais laikais vadinosi balta pynutė, pardavėja šypsojosi kiškio lūpa, o veidą ir rankas lyg žvaigždutės puošė šimtai mažų rudų ir juodų taškelių. "Jublis" sakė vietoj "rublis" ir šypsojosi toliau. Paskui ji kažkur dingo, melanoma, skėstelėjo tamsiomis pirštinėtomis rankomis iš matymo pažįstami pirkėjai. Man atrodė, kad tai kažkokiu pavojingu būdu siejasi su mano atlasu. Kieno eilė, už prekystalio mirksėjo ilgomis karvės blakstienomis lyg iš pieno plaukusi naujoji pardavėja.

Vyresnioji auklės sesuo gyveno Keiptaune ir kartą per metus primindavo tai, siųsdama atvirlaiškį su nematytomis uolomis pakrantėse. Visa tai man priminė kažkokį labai rafinuotą žaidimą. Netikėjau Keiptauno buvimu, bet dėmesingai vartydavau rankose man teikiamus įrodymus. Nesupratau, kas ten parašyta, todėl sušvilpiau ir triskart pabeldžiau į medinio barako duris. Nusprendžiau parodyti atviruką viską išmanančiam kiemo draugui Gruniai. Jo motiną gydė nuo alkoholizmo, tėvas (nekaltai – motinos teigimu) sėdėjo. Pats gyveno su seneliais ir teta Zina, kuri nuolat kažką gromuliavo tešliais žandais arba rakinėjo degtuku dantis, kalbėdama. Šalia barako liulėjo dvi apžėlusios pelkės, vadinamos tvenkiniais, sklido kalbos, kad giliam dugne guli pašautas vokiečių tankas ir mažiausiai du paskenduoliai. Grunia, kiek palupinėjęs nagu pašto ženklą, iš atviruko sulankstė lėktuvėlį ir atsivėdėjęs švystelėjo virš tankių dilgėlių. Ir durniui aišku, kad nėra tokios šalies, pro storas pūkuotas lūpas suniurzgė, čirkštelėjęs pavymui seilę pro rudą tarpdantį. Lėktuvėlis smigo per sunkiu aprašinėtu sparnu į žaliuojantį vandenį, kurį laiką dar galėjai įžiūrėti šlampant rausvas Keiptauno uolas. Grunios spjūvis lyg bomba pliaukštelėjo šalia. Po kiek laiko tvenkinius išvalė, pabėrė šviesaus žvyro pakrantėse, užveisė žuvų. Plieskiant saulei iš viršaus jos man atrodė kaip jūrų plekšnės, išpiltos iš atviruko gelmių. Viena pusė gličiai tamsi, kita matinė, balta kreidinė, su keliom raukšlėm papilvėje. Įkaitusiuose ajeruose lyg spermatozoidai mokslo populiarinimo filme spurdėjo tritonai. Aišku, tai nugirdęs, Grunia čia pat man savitu žargonu diagnozuotų organinę ir psichinę degeneraciją. Maždaug taip – na, tu jau visai ochujel! Žinoma, šiek tiek apsistumdytume, nes tą patį simptomą nedelsdamas taikyčiau ir jo iki melsvumo skutamai, kiek smailėjančiai į viršų galvos formai. Bet nieko nebus, jau beveik dešimt metų niekas Grunios nematė, vadinasi, sėdi arba, kaip burbtelėjo teta Zina, mušdama per skersinį permestą kilimą, pakratė kojas. Man atrodo, kad jis slapstosi Keiptaune. Juk visi mes panašūs: iš pradžių karštai neigiame tai, ką teigia arba rodo kiti, o paslapčia apie tai tegalvojame.

Kartą mama nupirko žėrintį auksu karpį ir paprašė, kad auklė paruoštų ką nors pietums. Karpis vangiai plakė gleivėta uodega į laikraščiu apdengtą virtuvės stalą ir lyg nuo pagalvės kilnodamas pakaušį spoksojo apsiblaususiu žvilgsniu į žvilgantį peilį auklės rankose. Neįtikėtinai baltus auklės smilkinius, įrėmintus juodais, ties šaknimis žilais plaukais, nusėjo prakaito kruopelės. Kairėje kaktos pusėje į karpį piktai spoksojo juodas apgamas. Trekšt.

Pasakojo, kaip prieš karą plukdė anglių pakrautą baržą Dunojumi. Kaip tik gyvenvietė, taip ir stovi alkani vaikai ištiesę delnus į praplaukiančius laivus. Mesi ką nors, puls mušdamiesi, kad tik išsitrauktų šlapią duonos gabalą. Nerdavo mikliai, kaip plėšrios gulbės tvenkiniuose prie technikumo, tada vis galvodavau, klausydamasis mažiausiai dukart per mėnesį to paties pasakojimo. Kažkas nuo denio į pakrantę švystelėjo sidabrinį pinigą. Vaikis šoko nuo sukiužusio liepto į vandenį ir įstrigo galva į susiraizgiusius tarp kuolų tinklus. O tas pinigas vis žvilga saulei pašvietus. Šalia turškiasi kragas, grimzta suktuku karklų lapai į dumblą, svaigsta nuo pavasarinio oro galva.

Būdamas aštuonerių, tikėjau, kad pasaulis susideda iš Vilniaus ir teorinės Maskvos, kur auklė važiuodavo lankyti kažkurios eilės pusbrolio, kuriam ir ateidavo tie mistiniai atvirukai. Dar kaimo, kur priversdavo ravėti pašarinius burokus. Sulaukus dešimties, teritorija išsiplėtė iki Latvijos TSR, kuri mums gamino nepakartojamo skonio miežinę kavą, na, kiek vėliau prisijungė VDR, nes mama perpirko iš kaimynės verstos odos bavariškus šortus. Savo šalis tiekėjas užtušuodavau padovanotam žemėlapyje. LLR siuvo batus, BLR presavo kišeninius peilius, įspausdama užrašą "Sipka" kietoje juodoje plastmasėje. RLR siuvo juodus (liuksusinius – anot senelio) kostiumus "Romania" su raižiukais. Kokia puiki sudėtis – 70 % vilnos, 30 % poliesterio!

Kai ko, būdamas vaiku, vis tiek nesupratau. Kuo iš tikrųjų užsiima tiesiogiai nieko mums negaminanti ir atvirukus siuntinėjanti mįslinga teritorija? Todėl sugalvojau, kad jos paprasčiausiai nėra. Tiesiog vaizduotės dirginimas prie putojančio švenčių stalo, ir tiek. Įkaušusių svečių kalbėjimas apie darbštuolius gimines Amerikoje geriausiu atveju panėšėjo į gandus apie žmogaus embrionų plantacijas Marse. Aiškus kliedesys, kartą aštuntoje klasėje nuramino visus astronomijos mokytoja. Tušti herbuoti viskio buteliai, išmetami bangų pajūryje, buvo meninio stiklo fabriko pūtikų naktinės išdaigos. Man nekėlė abejonių tik nuostata, kad vertinamas yra didelis lietuviško gintaro gabalas, įsipainiojęs žalsvuose Kaliningrado mauruose. Atsargiai išgręžus jame skylutę galima užmauti ant bronzinio strypelio, įtvirtinto nedideliame raudonmedžio postamente. Papuoš darbo stalą arba nudžiugins bendradarbį, sulaukusį brandaus jubiliejaus.

Auklė gaudavo 23 rublius pensijos, rengdavosi tamsiai (judant drabužiai gurgždėjo) ir ankstyvą pavasarį važiuodavo į sanatoriją Palangoje gydyti hipertonijos. Dažnai skųsdavosi atminties sutrikimais, išstorėjusi dėl nesveikos širdies, lietuviškai nė žodžio. Šiaudinę skrybėlaitę su melsvu kaspinu iš kolenkorinio lagamino ištraukdavo eidama vėlyvą popietę pasivaikščioti po pustuščius pliažus.

Grįžusi iš kurorto kažkodėl pasakodavo apie baltagvardiečius Nicos paplūdimiuose. Visai sulaukėję. Apsirengę paradinėmis uniformomis, dažniausiai girti. Išpildavo gerą kilometrą druskos (?!) ir pliekdami botagu varinėdavo rogėmis pirmyn atgal kiaurą popietę. Auklė tuo metu dirbo netoliese esančiame verpalų fabrike, cechuose kabojo plakatai su draudimais rūkyti. Vieną kartą pagavo gesinant nuorūką į kibiro kraštą ir atleido. Arkliams nuo bėgimo druskos taku mėsos atsiverdavo prie kanopų.

Savaitgalį mačiau vyresnio amžiaus, sportišką vyrą su balta kapitono kepure. Pririšęs prie dviračio rėmo įspūdingą kūjį riedėjo skrosdamas krintantį sniegą link Tempelhofo tvenkinių. Ėjau į tą pačią pusę pasivaikščioti ir už pusvalandžio vėl pastebėjau tą patį žmogų. Įšokęs nuogas į eketę baisiais smūgiais trupino kūju postorį ledą. Ruošia plaukimo taką – klegėjo pakrantėje patenkinti žiūrovai. Trindami žandus aptarinėjo sveiko ir visaverčio gyvenimo teikiamus malonumus. Dabar kūjis sviedžiamas į šoną. Siauras vandens takas ledo fone atrodo lyg juodas minusas A4 lapo viduryje. Ritmingai šnirpšdama ir keldama garus, raumeninga nugara paneria ir išneria. Pilkas vasario sekmadienis, dangus gelsvas ties melsvomis pamiškėmis. Plaukikas iššoka iš eketės ir energingai brūžina torsą šiurkščiu rankšluosčiu. Pagarbūs žvilgsniai iš po kailinių kepurių. Paskui visi namo, į prikūrentus kambarius.

Per vakarienę dėdė išreiškė užuojautą liūtams zoologijos sode (kodėl, po velnių, niekas nepritvirtina lietvamzdžių ant narvų viršaus?!), teta atsistojusi ragino svetelius netaupyti obuolių pyrago. Kad ir kaip stengsiesi, o išeina Šubertas, niūrokai atsiduso dėdė ir užsivertė taurelę degtinės. Ką gi, dar kiek pasėdėjęs, padėkojau tetai už vaišes ir apimtas pakilios nuotaikos išėjau į reklamų šviesos nutviekstą gatvę. Mane pralenkė beveislis šuo išsprogusiomis ant surauktos kaktos akimis. Žvitriai pakėlęs užpakalinę koją, apvarė sidabru žvilgančio mersedeso dureles ir nuleidęs snukį nugurnėjo sniegeliu paskui šeimininką.

Man atrodo, pasaulis yra darnus ir vieningas.


Berlynas
2004, kovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15151. ************************---------2004-04-14 15:37
Man atrodo, pasaulis yra durnas ir pieningas.

15161. Alka :-( 2004-04-15 07:29
Nei čia straipsnis, nei ne straipsnis. Kažkokia tūpa rašliava.

15164. Lorca2004-04-15 08:28
Njo,Alka,ir man taip atrodo...bet prieis Kulisų kandis ir paklaus,-"O tu ką parašei?":))))

15175. Kulturiniai kodai2004-04-15 15:17
Asmeniniai pripratimai ir sustabarejimas neturetu buti sureiksminami ir padaromi vertinimo kriterijumi, kad ir kokie isiseneje jie bebutu ar kokie svarbus beatrodytu. Didziausia ju blogybe (ne vertybe!) - ta, kad jie trukdo skaityti tekstus ir girdeti pasnekova. Tokia labai daznai pas mus pasitaikanti laikysena yra Rytu Europos kodas,- ji beveik nepastebima Vakaru Europos kulturoje. Darius Gircys, rasydamas is Berlyno, aisku, issaukia ugni i save. Atsiras tokiu, kurie dauzys kaip ruoni Kanadoje, arba kaip Nato kareivi Siauliuose.

15199. Gintarė :-) 2004-04-16 10:24
Straipsnis vertas dėmesio.Ne kiekviename laikraštyje rasi tokias filosofinias mintis.

15211. zioma to Lilia Brik2004-04-16 14:10
Puikus textas!

15213. prasalaitis :-) 2004-04-16 14:34
Lyg vanduo teketu.... grazu

15217. to akies ir antakio sąjunga :-) 2004-04-16 18:14
Puikus textas?

15229. lp :-) 2004-04-17 18:45
jį skaitant reikia tam tikros nuotaikos.........

15234. lins kanars2004-04-18 11:55
gryni komplimentai textui.

172260. saule2009-10-10 16:42
saule>brbr

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:24 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba