ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-15 nr. 873

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Namai (46) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie džipą, anūką ir kitus skriaudžiamuosius (11) • -ap-. Sekmadienio postilė (49) • Su „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ vyriausiuoju redaktoriumi, humanitarinių mokslų daktaru MARTYNU PURVINU kalbasi Astrida Petraitytė . Jaučiuosi esąs salos atradėjas (7) • JONAS GRIGAS. Nepataisomas plagiatorius? (53) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (20) • SIMON REES. Kartą Amerikoje: Jono Meko vizualiųjų menų centro atidarymas Vilniuje (2) • BORIS PARAMONOV. Berdiajevas ir Bergmanas (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (15) • DIETRICH BONHOEFFER. Pasipriešinimas ir nuolankumas (8) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (5) • MARIUS RAUBA. Gintarinė siela (1) • GILBONĖ. Popierių politikaARŪNAS MANVYDAS. Eilių dėlionės pradžiamokslisAš tingiuuuuuuuuuu su jumis nekalbėtiiiiiiiiii... (344) • 2007 m. gruodžio 22 d. Nr. 48 (874) turinys (9) •

Namai

NOMEDA GAIŽIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Emilės Barauskaitės piešinys (2004)

Pagaliau pirmadienis. Tylu, ramu. Be garso išslenku į virtuvę. Kiemsargis kas žingsnis liūdnai brūžina šaligatvį ties gretimo daugiabučio durimis, trikdydamas skubančiuosius į darbą. Iš automobilių aikštelės nutįsta tankios žibintų girliandos, jomis spėriai puošiasi rytmetinės miesto gatvės.

Jei kas gyventų priešais mano buto langus, galėtų įžiūrėti, kaip dar apsimiegojusiame veide sužaižaruoja palaiminga savimi patenkinto žmogaus šypsena. Pirmadienis prasideda, ir tai mano geriausia savaitės diena.

Virtuvėje vos juntamas pieniškų dešrelių kvapas. Bet tai nieko, tai tik kvapo prisiminimas. Greitai jį pakeis lengvas juodosios arbatos aromatas, paįvairintas rūgštoku rupios duonos prieskoniu. Pusryčiauju didžiulėje baldų negožiamoje erdvėje, pakibusi virš didmiesčio, priešais platų langą – kai krinta lietaus lašai ar blaškosi smulkios snaigės, jaučiuosi tarsi įsukta į jų žaismą, beveik nežemiška. Aitrūs kiaušinienės ar blynų kvapai staigiai blokštų žemėn, nederėtų nei prie to, kas už lango, nei prie to, kas šiapus. Todėl tokių pusryčių patiekalų pas mus nėra. Kompromisas sudarytas tik dėl manų košės ir pieniškų dešrelių.

Svetainėje manęs nepasitinka nei rusiškas humoras, nei kempiniukas, nei garsi garsi reklama. Niekas neslopina dar tik bundančių minčių, juslių, jausmų. Galiu galvoti savo, ne televizijos, galva. Televizorius iš ryto yra taip pat blogai kaip ir čirškinama kiaušinienė.

Greitai atsibus mažoji. Dienotvarkė jau sudaryta, ji nekinta keletą mėnesių, viskas minučių tikslumu: prausiu mažąją – verdu daržovių košę mažylei, sriubą sau ir šeimai, tuo pat metu tvarkau butą – maitinu mažąją – važiuojam į lauką – grįžtam – verdu mėsos košę, gaminu antrą patiekalą sau ir šeimai – maitinu mažylę – migdau popiečio – trumpam užbėgu į internetą – žaidžiam – grįžta tėtis ir sesė – šeimos vakarienė – TV žinios – verdu pienišką košę – maitinu... Tokiu svaigiu temperamentingo šokio ritmu penkios dienos prabėga tarsi kelios valandos, ir tada ateina savaitgalis. Atsibaladoja kaip neišvengiamas giminaitis, kurį privalu gražiai sutikti: nuvažiuoti į patį didžiausią prekybos centrą, prisipirkti maisto, pasikviesti svečių ir būtinai visiems kartu lindėti svetainėje, spoksant televizorių. Socialiniams ryšiams palaikyti reikia meno, tiksliau, visos puokštės menų: meilės, kantrybės, organizacijos, išradingumo, lankstumo... Po poros dienų meniško gyvenimo, pirmadienį, su nauju įkvėpimu ir tyliu džiaugsmu pasineriu į savo amatininkišką pašaukimą.

Vėlyvą pavasarį ar vasarą šeštadieniai prasideda vis tuo pačiu vyro atodūsiu: „Aš tau sakiau! Reikėjo pirkti sodybą.“ Jis turi omeny prieš keletą metų ūmai prabudusį mūsų potraukį nekilnojamajam turtui užmiestyje, tuomet kainavusiam centus. Gal ir būtume pirkę, jei ne dvi priežastys. Pirma, trobą kaime už pusantro šimto kilometrų aš jau turiu, ir ji laukia nesulaukia, kas ja pasirūpins, aplopys ir padažys – jai labai reikia žmogaus. Antra, kvapai. Iki šiol neužmirštu seno nameliuko netoli ežero, kurį lyg ir buvom nusižiūrėję. Tvarkinga aplinka, baltos langinės, piliarožės pasieniais. Tačiau iš mašinos neišlipau, nes buvau tikra, kad niekada nepraversiu trobelės durų. Bijojau, kad iš vidaus tvokstels alsus merdinčio statinio dvokas. Jį skleidžia visi seni namai, kupini karštančių gyventojų – tarpusavyje susimaišiusių puvėsių, pelių išmatų, dūlančių rakandų, nekūrenamos krosnies ir prieš kiek laiko iškeliavusių šeimininkų – kvapų. Namai miršta, kai juos palieka mylėję žmonės. Leisti savaitgalius pūvančio lavono viduje nenorėčiau. Ar galima atgaivinti, abejoju. Sienos, grindys, žemė po jomis – visa prisigėrę praėjusio kažkieno kito, kitų gyvenimo, atsišaukiančio jau iš anapus. Ar jie priimtų mane, ar aš ištverčiau juose?

Kartą mane jau išspjovė.

Ta pati troba už pusantro šimto kilometrų, mano prosenelių palikimas. Jos istorija sudėtinga, jei tik taip galima sakyti apie namą. Pusę amžiaus buvo apklėtę svetimi, kaip kad atsitiko su visų tremtinių ūkiais. Pirmą kartą į trobą įžengiau jau būdama studentė, kai po ilgų teismų, nudrengta ir jau nebegyvenama, ji atiteko močiutei, paveldėtojai. Jai tų trobesių, į kuriuos su tėvais atidardėjo apglėbusi katiną (mažajai tik toks turtas buvo patikėtas saugoti) ir iš kurių išvažiavo Sibiran su penkių mėnesių kūdikiu glėby, nereikėjo. Sakė, parduokit, kam man jie, ir taip turiu kur gyventi – grįžusi iš Sibiro pasistatė naują namą iš tremty sukauptų santaupų ir kolūkietiško atlyginimo, trečią per savo gyvenimą. Sodybos reikėjo mums, miesčionims. Savaitgaliais ėjome lažą: išpjovėm namą apaugusius krūmokšnius, išmėžėm krūvas paliktų šiukšlių, tapetais išklijavom sienas, nudažėm langus, krosnis, grindis, pakabinom užuolaidas ir sutempėm senovinius, iš to paties dosnaus Sibiro atkeliavusius baldus. Net giminės kryžių, per stebuklą išlikusį šalikelėje, perkėlėm prie namo. Bet – per visus tvarkymus mano tėvas, matęs šilto ir šalto, nė sykio nevalgė viduje, nusitvėręs sumuštinį sprukdavo laukan. Kvapas. Lyg ant aukšto būtų kapinės, o po kiauromis grindimis iš pačių žemės vidurių kaltųsi pūvanti žolė.

Stengiausi priprasti, pamilti sodybą. Man ji žadėjo romantiškus vakarus sodo žalumoj, peizažą nuo kalno su ežeru, sodrią varlių muziką ir įstabią, kone robinzonišką, vienatvę. Buvau jauna filologijos studentė. Liepą, patį žaliausią ir kvapniausią vasaros mėnesį, apsigyvenau reanimuotoje troboje. Draugėn pasiėmiau tik vienaakį tėvų sargiuką. Ir Márquezą. Saulėtomis dienomis buvo tikrai gera: minkšta žolė basoms kojoms, žydinčios liepos, nokstančios avietės, ežeras, ramybė, erdvė, svaigaus žemės rojaus nuojauta. Nusileidus saulei, kai žaluma susitraukdavo į tankų mėlį, susigūždavau lovos kamputy ir lėkdavau pas Buendijas. Sargiukas neramiai trependavo po kambarius ištisą naktį. Maniau, dvasios vaikšto, nes gausi pelių populiacija paprastai vasarėjant išneša sudvisusius kailius laukan. Užmigdavom su sargiuku tik paryčiais, kai imdavo švisti. O vieną rytą nepasikėliau. Kairįjį šoną durstė tokie skausmai, kad bijojau kvėpuoti. Buvo apmaudu, kad numirsiu (nė kiek tuo neabejojau) net nesulaukusi paskutinio -nioliktojo gimtadienio, ir dar vienkiemyje, šuns ir dvasių draugijoje. Bet mirti nespėjau, tą patį rytą atvažiavo tėvas. Ištvėręs pusvalandį rupaus žvyrkelio mano baugštus kūnelis atsidūrė pas geriausią miestelio gydytoją. Diagnozė buvo keista: išgąstis ir stresas. Jei tuomet mano kūnas būtų įtaręs, kokios kasdienės streso dozės jį ištiks konkurencinėje ateityje, greičiausiai būtų numiręs. Bet pamažu prie visko prisitaikė. Tik jokio seno namo su dvasiomis nebenori prisiminti.

Retkarčiais vidurvasarį užsuku į beveik nelankomą sodybą patikrinti, ar sena žalvarinė laukujų durų rankena tebėra. Kiekvienąsyk nustembu atradusi ir pazirziu tėvui, kad reikėtų ją išimti. Viską, kas buvo viduje, jau išvogė. Nežinion iškeliavo (policija nė neieškojo) sibirietiškos lovos su stalčiais, senovinis svetainės stalas, net elektros skaitiklis. Užuolaidas ir tapetus sugraužė daugiavaikės pelių šeimynos. Visa tai man pasakojo, aš neinu į vidų. Paklaidžioju po sodą, po prosenelių išbraidytas kalvas su vaizdais, už kuriuos dabar moka šimtus tūkstančių. Čia galiu kalbėti Dievui ne pašnibždom, o garsiai rėkdama, kaip rėkia bejėgiai, tėvų įsakymų supančioti vaikai. Kai nutylu, regisi, kad nuo pakalnėj įsmigusio ežero ataidi balsas – atpažįstamas ir šiltas, it gyvo kraujo srovelė.

Gatvė, kurioje augau ir kurioje tebegyvena mano tėvai, sudalinta tvarkingais rėželiais, tarsi po Valakų reformos. Rėželyje – medinis arba mūrinis namukas, už jo tvarteliukas, o giliau pelkėto ežero linkui auga kopūstai, bulvės, morkos, keliasi šiltnamių pūslės. Kai buvau vaikas, ši miestelio gatvė baigėsi už poros namų nuo mūsiškio, ties nežymiu posūkiu. Vėliau ji vis ilgėjo, išplatėjusius rėžius su triaukštėmis pilimis ir irzliais šunų balsais apgaubė aklinos tvoros.

Man gatvė visada baigdavosi ties anuo vos pastebimu lankstu. Už dviejų namų gyveno tokia garsiakalbė moterėlė, labai panaši į strakalą makalą, nes kalbėdama mėgo gręžiotis į visas puses, o vaikščiojo pasišokinėdama liesomis kreivomis kojelėmis. Turėjo vyrą, dvigubai už ją aukštesnį ir keleriopai storesnį – kai eidavo kartu, regėdavosi, kad tipena skruzdėlė su balionu. Gal dėl to juokingo vaizdo vyras ją retai kur lydėdavo, užtat visada bidzendavo du maži gauruoti šuneliai, pasirengę pulti kiekvieną sutiktąjį. Kieme jie lakstė palaidi ir dažniausiai lūkuriuodavo arčiau gatvės – vos pamatę praeivį, dumdavo jo pusėn it kulkos, net springdami nuo skardaus viauksėjimo. Aplodavo ir dviratininkus, ir mašinas. Tebuvo viena išimtis – senė geležinių dantų pilna burna. Ją šunėkai nulydėdavo tylomis ir atstu. Kalbėjo, kad ji turinti pavojingų galių numarinti vyrus, neva gyvenanti jau su penktu, tokiu susitraukusiu plikiu, kuris taip pat vos krutėjo.

Savaime suprantama, man tokia užkarda buvo neįveikiama. Ir dabar suklūstu, praeidama pro tą vietą, nors laikai ir šunys pasikeitė. Dabar su amžinai judria ir nesenstančia šeimininke gyvena tik vienas šunėkas, gal net tas pats iš mano vaikystės, tik jau ne brunetas, o blondinas. Nėra jis labai aršus, praeivių nepuldinėja, laikosi arčiau namo. Mašinos nuolat laksto kaip į gaisrą – kaukštels, nė suloti nespėsi.

Laimė, gyvenimas virė į kitą pusę nuo triukšmingosios šeimininkės ir šunėkų namų, arčiau centro, arčiau parduotuvės, prakvipusios liesu rūgščiu pienu, vadinamuoju makajobu. Tapus gyveno mano senos pažįstamos, pusamžės moterys, po kurių kiemus drąsiai slampinėdavau šniaukšdama dovanotus saldumynus ir retkarčiais prasimanydama pramogą užsikarti joms ant sprando. Kai kurių nebėra nei šioje gatvėje, nei šiame pasaulyje. Tiesą sakant, nė nebežinau, kas iš vaikystėje mane supusių žmonių gyvi, kas mirę, kas pakeliui į anapus. Kartais paklausiu mamos, kaip tas ar anas gyvena. Sako, seniai palaidojom.

Tvarkinga grandinėle išrikiuoti gatvės namai su jų gyventojais primena seną žaidimą raduga-duga: visi laikosi susikibę rankomis, stengdamiesi neįsileisti iš priešakinės linijos atbėgančio žaidėjo. Jei šis vis dėlto pramuša rankų pynę, vieną grandinės narį pasiima sau. Kuo trumpesnė grandinė, tuo tvirčiau sukimba rankos.

Nežinau, ar man tai pasakojo, ar pati mačiau ir girdėjau. Vis tiek atrodo, kad tuomet buvau anos kaimynės kieme. Girdžiu jos aukštą plonytį balsą, labai aiškiai matau raukšlėtą veidą didele it varnos nosimi...

Ją lankiau rečiau nei kitas savo pažįstamas. Prisibijojau jos sūnaus, senbernio Juliuko. Jaunas jis nebuvo, bet visi vadino mažybiniu vardu, net vaikai. Kalbėjo, kad yra ne viso proto, užtat ir sėdi namie be darbo. Bet proto silpnumas niekaip nepasireiškė, buvo normalus žmogus, man baimę kėlė tik akiniai storais stiklais ir net vasarą dėvima ruda beretė. Juliukas prižiūrėjo motiną, susirietusią lyg riestainėlis – nuo visiško sulinkimo ją gelbėjo tik medinė lazdutė. Jis virdavo, plaudavo grindis, skalbdavo. Retkarčiais išgerdavo. Tuomet motina garsiai, ant visos ūlyčios, jį plūsdavo. Jis atsakydavo kiek tyliau, bet kaimynai girdėdavo. Kalbėjo, užmuš jis kada tą senę. Neužmušė, atsitiko kas kita.

Pirmas numirė Juliukas. Visiškai netikėtai, blaivas. Senoji raudojo per visas šermenis. Vaikų ji dar turėjo – du prasigėrusius sūnus tame pačiame rajone ir dukrą kitapus Lietuvos. Bet liko visiškai viena, niekam nereikalinga. Po mėnesio, niūrią rudens pabaigą, dukra atvažiavo, supakavo motinos drapanėles ir liepė keliauti. Ne pas ją – į senelių namus, mitologinį mišką, iš kurio dar niekas negrįžo. Ten, kaip ir į ligoninę, dukros ir sūnūs veždavo senukus numirti – gyvų į žemę juk nekasi. Sudžiūvusią senutę pro duris tempė dviese, šioji klykė – kaip skerdžiama, kaip zagotskotan, apibendrino kolūkio fermoj dirbęs kaimynas. Net kuosos, mėgusios triukšmingai sukti ratus virš senos kiemo liepos, tylėjo įtraukusios galvas. „Paliiiikit, neveeeežkit, laiskit čia numiiirt! Laiskit...“ Numirė ji greitai, po poros savaičių, valdiškų namų vienutėje. Atvežė palaidoti šalia Juliuko.

Namas ilgai stovėjo tuščias, net kelerius metus. Nupirko apyjaunė šeima. Kaimynai juokiasi, kad žmona rėkia ant pasigėrusio vyro taip pat garsiai kaip ir buvusioji šeimininkė. Kai viskas nurimsta, kartu gyvenanti jo motina išeina į kiemo pavėsinę ir vos girdimai gieda apie Jėzų alyvų daržely.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105314. Katė :-) 2007-12-19 12:32
Gražu...

105357. cc2007-12-19 21:41
Liūdnas vaizdelis. Mano pirkta trioba vienkiemyje buvo baisi. Pakeičiau supuvusias lubas, grindis, langus, duris, sienas apšiltinau, apkaliau, pristačiau priestatą su veranda, vonios patalpa. Šilta, jauku, ramu. Peržengi slenkstį- ir jau esi sode. Laikome katiną, šunis. Iki Molėtų - 15km., iki Utenos- 42 km., iki Ukmergės- 50km., iki Vilniaus ribos-45 km. Su žmona neatsidžiaugiame. Žinoma- įdėta nemažai darbo ir pinigų, bet kam jie reikalingi jei ne gyvenimo kokybei pagerinti?

105368. krankt2007-12-20 01:36
grazi istorija.

105369. krankt cecei2007-12-20 01:37
na matai, nezinojau, kad dar ir sunu turi. rytoj butiniausiai laiskuose papasakok, kad prie kavos man nebutu liudna. :)

105381. cc nuo archyvaro2007-12-20 10:35
Įdomiausia man, brolau cc, už kiek pinigų sodybą,kiek investavai į atnaujinimą. Man šitai esminga.

105390. archyvaras2007-12-20 11:45
Kuo giliau ir nuošaliau provincijon važiavau, tuo ryškesnį nepriteklių, skurdą, atskirtį ir pasyvą mačiau, pervažiuodavau neskubiai apytuščius vidurdienio miestelius ir bažnytkaimius...Ypač visa ryšku šituo metų laiku: niūrų neaiškų priešžiemį, blausinėjančioj ir neišauštančioj dienoj...Nujaučiau, vien pajūris nuskaidrins šitą priešžiemio niūrą murmesiu vandenų nenutylančių - iki mūsų ir po mūsų gyvenimų.

105391. archyvarui2007-12-20 12:17
Rašyk prozą, bičiuli...

105397. ragana Kornelija 2007-12-20 13:03
pasyvas... kai kurie žodžiai tarsi susiviję siūlai ištempia kitus žodžius - minčių kūnus... pavargau nuo aktyvo, noriu į kaimą. ir auginti vynuoges... akimirka, kai paragavau vynuogę, stangriai prinokusią, sultingą, pilną pietų vasaros saulės, tiesiai nuo svyrančios šakos - įsikūnijusį ryšį su visuma, iš kurios pati esu atėjusi. kupančios gyvos būties akimirka. gerokai vėliau suvoktas sakralas.

105417. cc - Archyvarui2007-12-20 18:31
Kiek kainavo sodyba? Labai geras, bet labai sunkus klausimas.:) Pirkau paskutiniaisiais rusų valdymo metais už 10 000 rb. Vėliau po truputį, neskubėdamas remontavau namą ir skubėdamas , ne po truputį- didelį ūkinį pastatą. Sodyba yra buvęs polivarkas. Pirkdavau vietoje mišką, išsipjaudavau,žievindavau, veždavau į lentpjūvę,dalyvaudavau pjaunant,parsiveždavau, džiovindavau,vėliau daį lentų veždavau į dirbtuves išfrezuoti apdailines lenteles, po to parsiveždavau. Man nebūnant, dalį lentų išvogdavo.Neįmanoma sukontroliuoti, išsaugoti. Vienu žodžiu kažkiek pigiau išeina, bet įvertinant sugaištą laiką, nervus, tai... Vėliau susipažinau su vietiniais,viską išsiaiškinau- tada viskas ėjosi žymiai greičiau ir lengviau. Visumoje, perkant statybines medžiagas, nepriklausomai nuo to ar statysi kokiame kaimiūkštyje ar Turniškėse, ar ant Gedimino kalno - kaina bus ta pati. Gal kiek pigesni kaimo statybininkai, bet dabar jų labai mažai likę (pas mus), o darbų kainos ne ką mažesnės nei Vilniuje. Darbų kokybė tai prastesnė. Palyginimui pasakysiu, kad priestatas 3x10 kainavo apie 30 000 lt.be langų ir durų. Aplamai sodybos atnaujinimas priklauso nuo to kokią nusiperki. Kuo labiau supuvusi, tuo brangiau kainuoja remontas.

105419. xy2007-12-20 18:51
bet kodėl nekalbama apie patį tekstą, o kas kokį trobesį nukovė?

105420. cc - Krankt2007-12-20 18:54
Turiu 2 vidutinio ūgio (kaimiečiai mano, kad jie dideli ir privengia) grynakraujus dvorterjierus. Vienas yra labai gudrus, bet tingokas, kitas- nuoširdus, atsidavęs, labai jautrus-pradeda loti, nors nieko dar nematyti ir negirdėti. Jie jokiam žmogui nėra įkandę, nes taip juos mokiau nuo mažumės. Pernai kieme papjovė vieną lapę, o kitą nusivijo iki miško. Nelabai yra ką apie juos pasakoti. Tai ne katinas, kuris trinasi namuose. Tikrai labai ramus, meilus katinas.O, jau storas, sunkus - kaip barsukas prieš žiemą.Tik ėda ir miega.Kai prisiria reikalas - nubėga prie durų, atsisuka ir miaukteli. Vis taikosi užšokti žmonai ant kelių . Prisiglaudžia,prisispaudžia,prilimpa, kaip koks šlapias lapas. Kitą kartą kai labai įkyri, žmona jį paniurko, pakėlusi gerokai papurto kaip kokią škudurinę onutę, pabara, o jis kenčia, nesidrasko, o nutrenktas žemėn vėl taikosi prie jos prisiglausti.Su juo nėra jokių problemų.:)

105428. krankt> cc2007-12-20 20:04
aciu, cece. :)

105429. krankt > xy2007-12-20 20:05
asile, apie teksta nekalbame todel, kad geras tekstas kalba pats uz save, t.y. sitas gabaliukas akurat yra toks. ta proga mes kalbames tarp saves. ir nekudakuok cia.

105430. xy> krankt2007-12-20 20:17
Kažkada čia kažkas minėjo, kad tu boba su kelnėm, aš dar nuo savęs pridurčiau, kad ir su kiaušais, o gal dar ir tarp kiaušių kas nors turi, a? Akurat.

105441. krankt > xy2007-12-20 21:38
turiu, turiu. gal noretum paciupineti?

105453. kiskis p - krankt2007-12-20 23:22
nenoretu, nes jau dvi valandas tyli.

105465. krankt kiskiui2007-12-21 00:20
bijo. zinau as tokius dzigitus. :)

105487. cc nuo archyvaro2007-12-21 10:43
Dėkoju už išsamumą. Aplankysiu Tamstą ir tamstos sodybą. Ne anksčiau nei pavasarį vėlyvą. Arba vidurvasarį.

105489. mie2007-12-21 11:03
koks grazus, dabar perskaiciau.

105498. cc - Archyvarui2007-12-21 12:31
Su malonumu lauksime.

105546. ivs2007-12-22 07:26
nu perskaiciau. iki galo nedatempiau atidziai. nesuprantu as, kas taip traukia zmones i kaima. sitiek beprasmio darbo idejo, kad suprastu jog negyvens tam name. ir netingi zmones. kas per gatves su kopustais, bulvem, morkom, siltnamiais. koks svetimas gyvenimas. kad ir cece - paskaitau, kaip kokias marso kronikas. gal ir grazu, bet ne man. ir dar tie lojantys sunes. nu ne.

105550. Katė>ivs2007-12-22 08:22
Nekalbėk taip. Miestas vargina. Kaimas atgaivina. O argi negražūs susivystę kopūstai? Ar negražiai žydi bulvės? Ar morkų spalvų derinys žalia-morkinė nemadingas? Na, šiltnamiai ir man nepatinka. Bet aš gyvenu mieste. Šiemet nusipirkau žemės lopinėlį miške. Nesodinsiu ten nei bulvių, nei morkų, nei kopūstų. Pievelė, medeliai, krūmeliai. Tiesiog vietelė pailsėti nuo įsigalinčių Lietuvoje feodalinių santykių.

105551. ivs2007-12-22 08:24
o nenusipirktam misko lopinely negali pailseti?

105552. ivs2007-12-22 08:28
man grazu violetiniai kopustai miesto gelynuose. bet yra zmoniu, kurie juos valgo!

105554. ZOLAND`as :-) 2007-12-22 09:03
Gal korekturos klaida,man rodosi,turetu buti "zagonskota",o ne"zagotskota".Siaip labai neblogas meninis memuaras,su kvapais,kuriuos kartais sunku isreiksti/labai pavyke Nomedai/.As gi vengiu nasliu,nes vaidenasi,kad lovoje guli kiek atsale ju vyrai...

105555. cc2007-12-22 09:12
Dėl skonio nesiginčijama. :) Eskimai gyvena amžiname šaltyje sniego nameliuose. Valgo žalią riebią jūros gyvūnų mėsą. Mėgsta sniego trobelėje pasidaryti pirtį. Prikaitina taip, kad gulint ant kailių, jų riebiais kūnais prakaitas teka upeliais. Tuaregai, į nieką nekeistų gyvenimo lekiančio smėlio dykumose, kai kūną plauna ir odą nušlifuoja ne vanduo, o smėlis. Anglų aristokratija geraisiais Dievo duotaisiais laikais gyveno užmiesčiuose angliškų parkų apsuptyje, kai vargani suodini, smoguose paskendę darbininkai kankinosi miestų skruzdėlynuose. Miesto ponios ir panelės neįsivaizduoja gyvenimo ne mieste, be betoninių šaligatvių , gatvių, namų, be birbiančių mašinų sriautų, kamščių, be makijažo, be televizoriaus ir kitų civilizacijos gamtą teršiančių stebuklų. :)))

105561. Katė>ivs2007-12-22 12:28
Galima ir nenusipirktam. Bet be žemės ten dar yra ir namelis ant vištos kojelės. Be pastogės, tik po medžiu bijočiau miegoti. Vieną kartą su dukteria, lydimos šuns ir katino, išėjome vakare į mišką pagrybauti. Kelis grybus nupjovėm ir pasiklydom. Katinas pradėjo bliauti - perspėjo, kad ne ten einame. Ir nuėjo namo. O šuo, kvailelis, kokį dešimt kilometrų su mumis ėjo vizgindamas uodegą. Dukteriai buvo septyneri metai. Ji pavargo. Sako, nebeikim, gulkim po medžiu ir miegokim. Aš pažiūrėjau į mišką - pilna vaiduoklių. Ir nutempiau dukrelę tolyn.

105573. ivs2007-12-22 16:00
nezinau, kaip tas kaimas atgaivina. kiek kartu esu buvus - labai vargina. kaip tie zmones ten istveria - man grynas galvosukis. sakau, cece pasakoja, as skaitau isputus akis. arba Nebas. eina grybauti. as buvau gal kokius tris kartus, kazkas nepakeliamo. stresas, nuovargis, o dar taip anksti. slapia, salta, murzina. o paskui dar tu grybu pilna vonia. pjaustinek ten darinek - mirtis. visai kas kita gatavus nusipirkti. grybai skanu. todel dziaugiuosi, kad yra zmoniu, kurie megsta grybauti. uz save ir uz kita. ir dar dziaugiuosi, kad yra karves ir pienininkai. ir visi kiti. tik nereikia maisyti. negalima kaimininkams gyventi mieste ir atvirksciai. nes tik siutas ima. ir vienus ir kitus.

105577. archyvaras solidaras2007-12-22 16:45
Ir man kaimas svetimas. Visiškai svetima gyvensena. Kai studijavau Vilniuje, svajodavau, jog padriką, pernelyg išsikėtojusį Vilnių būtų šaunu suvaryti į dangoraižius: miestas būtų intensyvesnis, sutelktesnis, judresnis. Ir štai namai Vilniuje panašūs į dangoraižius. Šaunu!

105582. mie2007-12-22 17:18
as visai nieko pries buciau gyventi kokiame dvarelyje, kaime. buciau kilni savo valstieciams.

105586. krankt Katei2007-12-22 18:13
na ir zioplas tavo sunelis, kad namu nerado. o as vakar isejau pasivaikscioti su savo 4 menesiu avigane kalyte, toli nusimaskatavom ir susisuko man galvoje, nebezinojau, i kuria puse eiti, nutariau ten, kur sunyte tempe. ir zinai, gerai atvede, namu linkui. gal kad aviganiu veisles, nors ir misrune? nezinau.

105587. krankt2007-12-22 18:15
as tai uz jokius pinigus didmiesty negyvenciau, ir dangoraiziai manes visai neimpopnuoja. teko gyventi tokiame, sesioliktas aukstas, sudas kazkoks: iseini i balkona ir galva svaigsta. fui. ilipi i lifta, o ten pripersta. eikit sau su savo dangoraiziais.

105593. kiskis p - krankt2007-12-22 19:44
nu va, ir tu nori i kaima. jeigu noretum buti mano valstiete, tai, zinok, neapsiriktum.

105597. krankt kiskiokui2007-12-22 20:40
valstiete buti neiseitu. buciau kaimo durnele. :)

105607. cc2007-12-22 21:01
Gyvenimas kaime gali būti ir toks: Stovi vienišas namas gražioje vietoje tarp senų didžiulių medžių, šalia gėlynų. Aplink didelė nušienauta žalia veja ir įvairūs vaismedžiai, uogiakrūmiai. Jokio daržo, jokių gyvulių. Medžiuose čiulba paukščiai, ore siuva šelmeninės kregždės. Sulenkęs sparnus ir nuleidęs kojas į lizdą tupia gandras,užrečia galvą ant nugaros, ir tuoj pasigirsta kalenimas. Dideliame tvenkinyje žydi lelijos. Skraido laumžirgiai. Papūtus šiltam vėjeliui , suraibuliuoja vanduo. Nurimus - vėl kaip veidrodyje atsispindi mėlynas dangus, priešingas žalias krantas, medžiai. Vandens paviršium be garso slenka balti dangaus avinukai. Pliaukšteli žuvelė. Lėtai praplaukia būrelis karosų. cc,pasiplaukiojęs tvenkinyje, dabar, su knyga rankoje,guli hamake. Nepajunta kaip užsnūsta. Sapnuoja, kad randasi Rojuje. Laaabai tikroviškas sapnas. :)

105610. krankt2007-12-22 21:07
stai, cece tikra roju aprase, bet ivse to nesupranta. jai duok kapronines kojines, kablus, net per puga; dar ten kazkoki teatra, dangoraizius su pribezdetais liftais, haivejus ( kad juos kur perkunas), barus, garsiasias cikagos skerdyklas. siaubas.

105614. ivs2007-12-22 21:14
jeigu rojus toks, tai as neneoriu i roju. tegul cece pats ten buna.

105615. krankt > ivs2007-12-22 21:16
na, taip. jeigu sedi cikagoje kokiame ten dvidesimt penktame aukste ir matai aplinkui tik pravaziuojancius debesis, tai ir jautiesi kaip rojuje. priedo, jeigu dar kokia cierka padarai... :)

105620. cc 2007-12-22 21:57
Ivs Rojus :- Didžiuliai Pentagono stiliaus rūmai. Stovi įsispraudę tarp kitų to paties stiliaus betoninių dėžių.Pastatas aptvertas aukšta, su videokameromis, siena. Kampuose - bokšteliai sargybiniams. Kiemas tvarkingai išklotas plokštėmis, prižiūrėtas. Jokių bjaurių žolių ir su mikroskopu nerastum. Kieme puikuojasi kelios kalkėmis nudažytos gipsinės saliutuojančio pionieriaus skulptūros. Prie jų padėta puokštės spalvingų plastmasinių gėlių. Šalia namo stovi juodi 10 durų limuzinai. Vairuotojai blizgina padangas. Viduryje kiemo baseinėlis su auksiniais karosais ir fontanas- gipsinis rubuilis su sparniukais šlapinasi į vandenį. Baseino perimetru tupi raudonos spalvos plastmasinės gulbės . Betonu prakaukši aukštakulniai paskutinės mados batukai - tai Ivs skuba į kviestinį balių. :)))

105622. ivs2007-12-22 21:59
ne is tolo nepanasu.

105632. cc, išsigandęs2007-12-22 22:19
Batukai ne tie? :)))

105639. krankt > ivs2007-12-22 22:46
prisipazink geruoju, kelintame aukste gyveni, kol mes taves cia galutinai nenufantazielinom. :)

105640. ivs ;))2007-12-22 22:49
minus 0.5

105642. cc - Ivs2007-12-22 22:53
Tik, susimildama, nemeluok, nes atvyksim su Krankt patikrinti.

105643. krankt patvirtina2007-12-22 22:58
atvaziuozim, atvaziuosim!

105645. ivs2007-12-22 23:02
davaij! padesite nuesti pusi.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba