Miniatiūros

Autoriaus piešinys

Nieko naujo po pasenusiu dangumi

Šaltis vaškuoja, poliruoja šaligatvį, ruošdamas šokių aikštelę praeiviams. Išbalusios širšių vėlės spiečiasi po lempa prie stulpo, kurį laiko įtemptas žvilgsnis. Ten, kur šalta, po baltu, slepiasi užtemdytas kiemas, mašinos ir nuėjusio pėdsakai. Čia, kur šilta, šviesu, dienos planų siūlais siuvamas takas į sapną, kurio stygą kiemsargis stropiai džirina šluotražio stryku. Iš automobilio žibintų išsprūsta šviesa ir, apakinta snaigių, už posūkio grimzta į tamsą. Geltonas aliejus iš juodžiausių saulėgrąžų čepsi keptuvėje čiulpdamas aprūdijusią vištos šlaunį. Puode pabudęs vanduo marmaliuoja maišydamas bulves su putomis ir radijo bangomis. „Rašykite mums: geidaraštis@taškas.fm.“ Nieko naujo po pasenusiu dangumi. Po nauja pusnimi šuo nosimi iškasė duobę ir aptikęs Kažką ilgam apie jį susimąstė. Laa la la, – virtuvėje trepsi ispaniškas šokis. Kai šviesą išjungei, pušies šakutės šešėlis nušoko nuo raudonai siuvinėtos gėlės pilko lino pievutėje ir įbrido į prieblandą. Prie katedros, prožektoriaus apšviestų liepų kekėje, suanglėjusios varnų uogos apšneka vakaro gaisrą. Kas stiklinę, kas litrą benzino, o kas du ar daugiau šiandien paaukojo dėl gero gyvenimo, kuris ne labai pagerėjo, ne labai pablogėjo, tik ėjo, nuėjo, nukrito į užstalę, šešėlin, į užmarštį.

Kas buvo ir bus, jau yra

Kaštonas lapų teptukais spalvina achromatinį stiklą. Rėmo kryžius juoduoja prieš raustantį pozuotojo veidą. Tylos kalėjime musė žingsniais matuoja vakaro ilgį, plotį, plotą ir skersmenį. Beržo ševeliūroje saulės utėlė graužia kamieną. Skaičiuodamas plytas, namo siena ropoja kretantis medžio šešėlis. Ant suolo prisnūdęs senukas blunkančio debesio kilimu skrenda per penkias dešimtis metų atgal ir ar grįš – nežinia. Katinas lysvėje stebi pupą, kurios stiebu į debesis kirminas neša žalią spalvą ir bepročio smegenis. Kelios dešimtys kirmino žingsnių ligi dangaus, kuriuo apsigobusi žemė skrenda į tamsą. Jau diena surūdijo nudeginta oranžine rūgštimi, jau gėlės į tvartus suginė šviesos prisiėdusias piesteles. Vienišius mėlynasis banginis švilpiniuodamas skrenda Atlantu virš nuskendusių laivų kapinynų. Lango paveikslo apačioje užrašyta: „Kas buvo ir bus, jau yra.“

Žodžiai sueina į sakinių aptvarus

Pasiremdami raidžių tvora akli žodžiai sueina į sakinių aptvarus. Koplytėlėje ant stulpo slepiasi Pieta su angelais, nepažįstami vabalai su akimis, sparnais ir nenuspėjamais ketinimais galvose. Papuvusi saulė keturiomis tripirštėmis rankomis rodo į rytus, pietus, vakarus, šiaurę ir jau kelios dešimtys metų nenusileidžia už miško laukdama Paskutinio teismo.

Du veidai, keturios rankos, viena medžio pliauska, – septynios dienos, per kurias buvo sukurtas, apdainuotas ir legendomis apkaustytas Juozapo su kūdikėliu ant rankos pasaulis.

Septynias vagas dviejų jaučių traukiamu ąžuolo plūgu išarė Vinco Svirskio Izidorius tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt pirmųjų pavasarį ir amžiams sustingo po horizonto bei medžio linijų sankirta, palaimintas sumedėjusių angelų.

Medžio viršūnėje – lizdas su dainuojančių švendrių stogu. Ant jos – debesų blynai su lydekomis, ešeriais ir lelijomis ežere. Ant rudo atspindžio riekės – storai užtepti žali krūmai su laukų griežinėliais, pabarstytais nykštukinių sodybų ir medžių aguonomis. Ištirpusios šviesoje, žiba Anapilio gyventojų akys.

Tėvas su pagaliu dešinėje veda sūnų į kairę. Sūnus švyti. Motina sulaiko dangun nukreiptą sūnaus ranką ir smiliumi rodo į tėvą. Tamsos kiaušinis netelpa paauksuoto pasaulio rėmuose. Iš šūvio šviesos sūnaus glėbin krinta brakonieriaus pašauta paukštė. Negyva liudininkė negali atsakyti į klausimą, kas buvo pirmiau: ji ar kiaušinis.

Mirtį nešantis kaltas nukerta tuštumą ir apnuogina formą. Vyrai neša skulptorių prakaitu nuskalbtą nuostabos naštą. Darbadienių akmenys gula į kalną, kurio smailė, pervėrusi saulę, šešėlio kailį kloja ant smėlio. Sekundžių pincetai peša aimanuojančią dieną. Plaukia mirtys į jūrą krokodilo pilvo laivu.

Visuomet nevienodomis skiautėmis dangaus staltiesę plėšo vėjas. Motina vienodais kryželiais siuvinėjo visą gyvenimą – keturios šalys po saule, po žvaigždėmis: ji, tėvas, brolis ir aš. Visi vienodai nutolę vienas nuo kito.

Užrakintos skrynios rakto skylutėje juoduoja kaukė. Net išbalinta šviesos kaukė veidrodyje slepia veidą tarp rėmuose išdrožtų gėlių ornamentų. Nejau tai aš?

Gimimas, vaikystė, liga, branda, draugystė, meilė, netektis, liūdesys, atradimas – ant vienatvės šakelės spalvinga verba suverta.

Pakulų kuokšto chaosą motina pešiojo ir mindama koja ratelį suko ilgiausių vaikystės vakarų siūlų kamuolius. Vėliau skirtingų spalvų siūlus verpimo rateliu sukdavo į krūvą po du, po tris, megzdavo megztinius man, broliui. Vaikystė buvo šilta.

Po Teatro dienos minėjimo

Gatvių lysvėse visą naktį sirpusios lempų uogos nuknebo. Ryto žvalgas įslinko į kambarį ir sustingo ant sienos, prieblandos keturkampyje užspeistas kiauksinčio žadintuvo. Šaligatvio kiautu tarška vaikiškas vežimėlis su užklostytais vaiko sapnais, stumiamas nematomos motinos rankų. Į kraujuojantį debesio ežerą skrenda kvarkiančios kuosos, nešdamos tamsos trupinius. Mėlynuojančios tamsos mumija nuo medžio šliaužia už namo. Scenoje juoduoja namų karpinys, o po juo pasibaigus Teatro dienos minėjimui, po banketo, eina aktorius su liūdesio kauke ant veido, skausmu galvoje ir Hamleto tekstu kišenėje. Jurgis kovoja su dvokiančia smarve, smaigu baksnodamas išsidrėbusį monstrą, išsigriebia pusryčius iš skardinių vidurių, išplėšia plikšę panelę iš klastingų politikų kaimynystės ir, tvarkingai sulankstęs, įsikiša į „Partner“ cigarečių pakelį. Bažnyčioje kunigas aptaria šventojo žygdarbį skaitydamas tekstą iš vitražo hieroglifų, ropojančių Jėzaus kūno paveikslu. Visą naktį tylėjęs fontanas atsiriaugėjo ir, atvertęs šviesos partitūrą, uždainavo pensininkų skvero dainelę. Ankstyvas klausytojas su šuniuku pagarbiai sustingo ant vakarykštės saulės šypsenos, kurią nupiešė dabar saldžiai miegantis vaikas. Nosimi vedžiodamas išblukusį betoninės knygos puslapį šuo skaito šaligatvio serialą. Ardamas gelsvą vagą danguje, pilotas su šturmanu nuo kojų pradeda šneką apie naująją stiuardesę. Nuplikusių agrastų alėja sliūkina katinas, išvargintas sunkaus aktoriaus darbo pavasario pornofilme. Užsidaręs balkono vienutėje, jį garsiai, piktai, pavydžiai, isteriškai apšneka dar skaistus pinčeriukas. Besidažanti moteris žvilgteli pro langą, riebiais potėpiais užtepa aukso ant namo, ant kamino, lango, stulpo, juodu brūkšteli antakius, katiną, melsvu – akių vokus ir dangų. Rudu tepalu nublizgina batus, čerpių stogą, nužiūri veidrodyje save ir paveikslą už lango, nusilaižo lūpas, parodo stiklui dantis ir, pralenkdama sekundžių rodyklę, nustraksi laiptais nuo scenos į kiemą. Ant palangės nuobodžiauja kiaulė taupyklė. Dzingt, pinigėlis pilve. Ir vėl nieko naujo.

Ilga kelionė

Žiemos nudrengtas kovo peizažas žlegsi už lango. Nuo begalinio ošimo ir šalčių pražilusios pievos moko dainuoti žaliąją kartą. Krūmų puokštės ruduoja pamerktos balose. Žydras narcizas skandinasi ant kranto priverkęs žibučių. Drumzlinos upės vingyje ešeriukas kinkuoja prieš srovę užsivilkęs kamufliažo liemenę. Debesio laivu plaukia plūdė, bučiuojama lipšnių šapaliukų. Vieškelių kapiliarais skuba rausvas mašinos kūnelis, vilkdamas dulkių dešrą. Iš už namo iššoka gelsvas šuniukas, parodo baltus dantis ir inkšdamas lenda atgal. Prie miško pabudęs namukas išleido pirmąjį dūmą ir senį. Numiręs senis paliks marmurui nustebusį veidą, kuris amžius seks skubantį dangų. Nuseiliojusi ilgą vasaros kelią, sraigė suvyniojo savo kelionę į kiautą ir atidavė vėjui ją apdainuoti. Gandras aukštybėse sieksniais matuoja baltą debesio audinį. Pasipuošusi vestuviniais rūbais nuo ryto pas vakarą ežeru bėga saulė. Nusenusį rytą ir aistros sudegintą vakarą lesa vandeniu stripinėjančios žvaigždės. Šamanas kyla į dangų, mušdamas širdies būgną pelėdos sparnais.