ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-21 nr. 841

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (21) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (5)-js-. Sekmadienio postilė (2) • JANUSZ SUMIŃSKI. Smagiausia pasaulio pramoga (3) • AUGUSTINAS DAINYS. Poe ir Borgesas (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (4) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Apie tapybos trienalę ir mirties trauką (23) • IEVA STIRBYTĖ. mažo vaiko litanija (14) • GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX . Literatūros kritika: lauksim revoliucijos (18) • RIČARDAS ŠILEIKA. Abonementas (1) • GILBONĖ. Moterys mėgsta matuotis (9) • MARIUS RAUBA. Laukinis ilgesys (2) • VYTAS GEDUTIS. Višta upėje (1) • DARIUS GIRČYS. Laiškas iš Berlyno (1) • Su latvių rašytoja INGA ĀBELE kalbasi Laura Laurušaitė.. Į rytus nuo saulės, į šiaurę nuo žemėsMūzos mirtis (2) • EDWARD CAREY. Pratarmė lietuvių skaitytojams (1) • galėtų mane ištrinti ir vėl prasidėčiau iš naujo (483) • 2007 m. balandžio 28 d. Nr. 16 (842) turinys (12) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus piešinys

Nieko naujo po pasenusiu dangumi

Šaltis vaškuoja, poliruoja šaligatvį, ruošdamas šokių aikštelę praeiviams. Išbalusios širšių vėlės spiečiasi po lempa prie stulpo, kurį laiko įtemptas žvilgsnis. Ten, kur šalta, po baltu, slepiasi užtemdytas kiemas, mašinos ir nuėjusio pėdsakai. Čia, kur šilta, šviesu, dienos planų siūlais siuvamas takas į sapną, kurio stygą kiemsargis stropiai džirina šluotražio stryku. Iš automobilio žibintų išsprūsta šviesa ir, apakinta snaigių, už posūkio grimzta į tamsą. Geltonas aliejus iš juodžiausių saulėgrąžų čepsi keptuvėje čiulpdamas aprūdijusią vištos šlaunį. Puode pabudęs vanduo marmaliuoja maišydamas bulves su putomis ir radijo bangomis. „Rašykite mums: geidaraštis@taškas.fm.“ Nieko naujo po pasenusiu dangumi. Po nauja pusnimi šuo nosimi iškasė duobę ir aptikęs Kažką ilgam apie jį susimąstė. Laa la la, – virtuvėje trepsi ispaniškas šokis. Kai šviesą išjungei, pušies šakutės šešėlis nušoko nuo raudonai siuvinėtos gėlės pilko lino pievutėje ir įbrido į prieblandą. Prie katedros, prožektoriaus apšviestų liepų kekėje, suanglėjusios varnų uogos apšneka vakaro gaisrą. Kas stiklinę, kas litrą benzino, o kas du ar daugiau šiandien paaukojo dėl gero gyvenimo, kuris ne labai pagerėjo, ne labai pablogėjo, tik ėjo, nuėjo, nukrito į užstalę, šešėlin, į užmarštį.


Kas buvo ir bus, jau yra

Kaštonas lapų teptukais spalvina achromatinį stiklą. Rėmo kryžius juoduoja prieš raustantį pozuotojo veidą. Tylos kalėjime musė žingsniais matuoja vakaro ilgį, plotį, plotą ir skersmenį. Beržo ševeliūroje saulės utėlė graužia kamieną. Skaičiuodamas plytas, namo siena ropoja kretantis medžio šešėlis. Ant suolo prisnūdęs senukas blunkančio debesio kilimu skrenda per penkias dešimtis metų atgal ir ar grįš – nežinia. Katinas lysvėje stebi pupą, kurios stiebu į debesis kirminas neša žalią spalvą ir bepročio smegenis. Kelios dešimtys kirmino žingsnių ligi dangaus, kuriuo apsigobusi žemė skrenda į tamsą. Jau diena surūdijo nudeginta oranžine rūgštimi, jau gėlės į tvartus suginė šviesos prisiėdusias piesteles. Vienišius mėlynasis banginis švilpiniuodamas skrenda Atlantu virš nuskendusių laivų kapinynų. Lango paveikslo apačioje užrašyta: „Kas buvo ir bus, jau yra.“


Žodžiai sueina į sakinių aptvarus

Pasiremdami raidžių tvora akli žodžiai sueina į sakinių aptvarus. Koplytėlėje ant stulpo slepiasi Pieta su angelais, nepažįstami vabalai su akimis, sparnais ir nenuspėjamais ketinimais galvose. Papuvusi saulė keturiomis tripirštėmis rankomis rodo į rytus, pietus, vakarus, šiaurę ir jau kelios dešimtys metų nenusileidžia už miško laukdama Paskutinio teismo.

Du veidai, keturios rankos, viena medžio pliauska, – septynios dienos, per kurias buvo sukurtas, apdainuotas ir legendomis apkaustytas Juozapo su kūdikėliu ant rankos pasaulis.

Septynias vagas dviejų jaučių traukiamu ąžuolo plūgu išarė Vinco Svirskio Izidorius tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt pirmųjų pavasarį ir amžiams sustingo po horizonto bei medžio linijų sankirta, palaimintas sumedėjusių angelų.

Medžio viršūnėje – lizdas su dainuojančių švendrių stogu. Ant jos – debesų blynai su lydekomis, ešeriais ir lelijomis ežere. Ant rudo atspindžio riekės – storai užtepti žali krūmai su laukų griežinėliais, pabarstytais nykštukinių sodybų ir medžių aguonomis. Ištirpusios šviesoje, žiba Anapilio gyventojų akys.

Tėvas su pagaliu dešinėje veda sūnų į kairę. Sūnus švyti. Motina sulaiko dangun nukreiptą sūnaus ranką ir smiliumi rodo į tėvą. Tamsos kiaušinis netelpa paauksuoto pasaulio rėmuose. Iš šūvio šviesos sūnaus glėbin krinta brakonieriaus pašauta paukštė. Negyva liudininkė negali atsakyti į klausimą, kas buvo pirmiau: ji ar kiaušinis.

Mirtį nešantis kaltas nukerta tuštumą ir apnuogina formą. Vyrai neša skulptorių prakaitu nuskalbtą nuostabos naštą. Darbadienių akmenys gula į kalną, kurio smailė, pervėrusi saulę, šešėlio kailį kloja ant smėlio. Sekundžių pincetai peša aimanuojančią dieną. Plaukia mirtys į jūrą krokodilo pilvo laivu.

Visuomet nevienodomis skiautėmis dangaus staltiesę plėšo vėjas. Motina vienodais kryželiais siuvinėjo visą gyvenimą – keturios šalys po saule, po žvaigždėmis: ji, tėvas, brolis ir aš. Visi vienodai nutolę vienas nuo kito.

Užrakintos skrynios rakto skylutėje juoduoja kaukė. Net išbalinta šviesos kaukė veidrodyje slepia veidą tarp rėmuose išdrožtų gėlių ornamentų. Nejau tai aš?

Gimimas, vaikystė, liga, branda, draugystė, meilė, netektis, liūdesys, atradimas – ant vienatvės šakelės spalvinga verba suverta.

Pakulų kuokšto chaosą motina pešiojo ir mindama koja ratelį suko ilgiausių vaikystės vakarų siūlų kamuolius. Vėliau skirtingų spalvų siūlus verpimo rateliu sukdavo į krūvą po du, po tris, megzdavo megztinius man, broliui. Vaikystė buvo šilta.


Po Teatro dienos minėjimo

Gatvių lysvėse visą naktį sirpusios lempų uogos nuknebo. Ryto žvalgas įslinko į kambarį ir sustingo ant sienos, prieblandos keturkampyje užspeistas kiauksinčio žadintuvo. Šaligatvio kiautu tarška vaikiškas vežimėlis su užklostytais vaiko sapnais, stumiamas nematomos motinos rankų. Į kraujuojantį debesio ežerą skrenda kvarkiančios kuosos, nešdamos tamsos trupinius. Mėlynuojančios tamsos mumija nuo medžio šliaužia už namo. Scenoje juoduoja namų karpinys, o po juo pasibaigus Teatro dienos minėjimui, po banketo, eina aktorius su liūdesio kauke ant veido, skausmu galvoje ir Hamleto tekstu kišenėje. Jurgis kovoja su dvokiančia smarve, smaigu baksnodamas išsidrėbusį monstrą, išsigriebia pusryčius iš skardinių vidurių, išplėšia plikšę panelę iš klastingų politikų kaimynystės ir, tvarkingai sulankstęs, įsikiša į „Partner“ cigarečių pakelį. Bažnyčioje kunigas aptaria šventojo žygdarbį skaitydamas tekstą iš vitražo hieroglifų, ropojančių Jėzaus kūno paveikslu. Visą naktį tylėjęs fontanas atsiriaugėjo ir, atvertęs šviesos partitūrą, uždainavo pensininkų skvero dainelę. Ankstyvas klausytojas su šuniuku pagarbiai sustingo ant vakarykštės saulės šypsenos, kurią nupiešė dabar saldžiai miegantis vaikas. Nosimi vedžiodamas išblukusį betoninės knygos puslapį šuo skaito šaligatvio serialą. Ardamas gelsvą vagą danguje, pilotas su šturmanu nuo kojų pradeda šneką apie naująją stiuardesę. Nuplikusių agrastų alėja sliūkina katinas, išvargintas sunkaus aktoriaus darbo pavasario pornofilme. Užsidaręs balkono vienutėje, jį garsiai, piktai, pavydžiai, isteriškai apšneka dar skaistus pinčeriukas. Besidažanti moteris žvilgteli pro langą, riebiais potėpiais užtepa aukso ant namo, ant kamino, lango, stulpo, juodu brūkšteli antakius, katiną, melsvu – akių vokus ir dangų. Rudu tepalu nublizgina batus, čerpių stogą, nužiūri veidrodyje save ir paveikslą už lango, nusilaižo lūpas, parodo stiklui dantis ir, pralenkdama sekundžių rodyklę, nustraksi laiptais nuo scenos į kiemą. Ant palangės nuobodžiauja kiaulė taupyklė. Dzingt, pinigėlis pilve. Ir vėl nieko naujo.


Ilga kelionė

Žiemos nudrengtas kovo peizažas žlegsi už lango. Nuo begalinio ošimo ir šalčių pražilusios pievos moko dainuoti žaliąją kartą. Krūmų puokštės ruduoja pamerktos balose. Žydras narcizas skandinasi ant kranto priverkęs žibučių. Drumzlinos upės vingyje ešeriukas kinkuoja prieš srovę užsivilkęs kamufliažo liemenę. Debesio laivu plaukia plūdė, bučiuojama lipšnių šapaliukų. Vieškelių kapiliarais skuba rausvas mašinos kūnelis, vilkdamas dulkių dešrą. Iš už namo iššoka gelsvas šuniukas, parodo baltus dantis ir inkšdamas lenda atgal. Prie miško pabudęs namukas išleido pirmąjį dūmą ir senį. Numiręs senis paliks marmurui nustebusį veidą, kuris amžius seks skubantį dangų. Nuseiliojusi ilgą vasaros kelią, sraigė suvyniojo savo kelionę į kiautą ir atidavė vėjui ją apdainuoti. Gandras aukštybėse sieksniais matuoja baltą debesio audinį. Pasipuošusi vestuviniais rūbais nuo ryto pas vakarą ežeru bėga saulė. Nusenusį rytą ir aistros sudegintą vakarą lesa vandeniu stripinėjančios žvaigždės. Šamanas kyla į dangų, mušdamas širdies būgną pelėdos sparnais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


81533. po palme2007-04-24 17:41
yra tame daug laisvumo, labai smagu skaityti

81549. cc2007-04-24 19:48
Kiekviena miniatiūra- tai paveikslas. Perskaitai, ir matai.

81570. ivs :((2007-04-24 21:43
egzotiški valgiai skanu vieną kartą. tas kartas buvo. Tautodailės parodoje* dabar tik kartėlis. nusivylimo. kiekvieną kartą.

81607. kvailutė2007-04-25 10:35
Vyzdžių smaigaliukais neskubėdama kabinu sakinių makaronus. Pilkieji vingiai entuziastingai bando susirangyti į teksto garbanas. Supratimas lukštena metaforų riešutus ir iš vaizdinių košės traukia garuojančius kvepiančius traškius blynus. Skonio receptoriai čiupinėja naujagimių įvairius galus ir praneša pasauliui - visai nieko, nieko ypatingo, gaivu, perprieskoniuota... Būna, kad supratimas užstringa , ir piešinio dūmas nuvingiuoja net nekliudydamas stogo kraigo. Įvyksta nedidelis sutrikimas. Bet kartais pro teksto tvorą žybteli kažkas daugiau ir akimirkai išsižioja nustebimo akys. O supratimas šypteli į ūsą – esmė ne dangaus amžiuje.

81611. ragana Kornelija2007-04-25 11:00
nu dar nemačiau išsižiojusių akių. kvailutė vėl persiįmantravo.

81614. kvailutė2007-04-25 11:20
anksčiau,kiek pamenu, pasirodžius rakštikui, gvntj visados sakydavo: gvntj patinka rkštk. dabar, pasirodžius rakštikui, kvailutė pasigenda gvntj sakymo - gvntj patinka rkštk. o gal pasigenda gvntj? nebesupaisau.

81615. kvailutė bando pagauti dūmą2007-04-25 11:30
Beržo ševeliūroje saulės utėlė graužia kamieną.

kas ta "saulės utėlė" ir kaip ji griaužia kamieną. gal tai kažkas išeinančio iš už mano patirties ir todėl asociacijos tyli lyg burnas vandens prisėmusios. parašau pagalbos. ar pasidalinimo savo suvokimu.

81618. kvailutė2007-04-25 11:33
tfu, ne "parašau", o "prašau" (klystu lyg kalbėčiau su apuoku)

81619. ragana Kornelija2007-04-25 11:38
nu galima išeiti iš už namo, išlįsti iš už medžio... bet kad "iš už patirties"... kvailute, ne kiekvienas įmantrus pasakymas yra gražus. jei tavęs kūrėjas/i neapdovanojo sugebėjimu dailiai pasakyti - sakyk paprastai, tai bus bent jau žmoniškai.

81622. kvailutė raganai Kornelijai2007-04-25 11:47
o jei pasakysiu paprastai, ar paaiškinsi, ką reiškia "saulės utėlė"?

81632. ragana Kornelija2007-04-25 12:19
niekada nepatiko Rakštikas, o šito rašinio net neskaičiau. spėju, kad "saulės utėlė" - kaip tik iš jo. manyčiau, kad kalbama apie saulės šviesą. saulės spindulys toks pat :) smulkus kaip utėlė. kodėl toks niekingas gyvūnas pasirinktas? ir kodėl - graužia, o ne glosto ar pan.? ką aš žinau, gal rkšktą saulė nervina :)). o gal nei utėlei, nei graužimui jis nesuteikia neigiamos prasmės, sako tiesiog kad gražiau (jo supratimu), įdomiau, naujoviškiau ir negirdėčiau būtų. bet vargu ar tau, kvailute, pasiseks čia įskelti diskusiją. net aš tuoj imsiuos rimtų darbų ir nežiia, kada čia užeisiu :).

81727. kvailutė >ra K (jei čia dar pasirodysi)2007-04-26 11:21
Sakyčiau tau, „kalbėsiu kaip norėsiu, gali manęs neauklėti“, bet tai jau būtų nurodinėjimas tau, ką kaip šnekėti. Mažiausiai noriu ką nors auklėti. Pats nedėkingiausias darbas. Tad barstyk žirnius. Bene man sunku pabūti siena.

81787. krankt2007-04-26 22:56
Smagus tekstukai, labai vizualus.

81831. Gvntj2007-04-27 10:50
Ot tai ot tai ot tai! Ir tikėk/netikėk intuicija! Nugi šimtą metų nebuvau užėjus į culture.lt, o užeinu ir še tau - kvlt sako, kad gal sakymo, o gal ir manęs pasigenda...:)Nu tai ir valio:)) Kalbant apie rštk, tai keletą sakinių čia radau labai saldžių gardžių niam niam, kaip antai: "Iš automobilio žibintų išsprūsta šviesa..." arba "Žodžiai sueina į sakinių aptvarus" arba "Ant rudo atspindžio riekės – storai užtepti žali krūmai su laukų griežinėliais, pabarstytais nykštukinių sodybų ir medžių aguonomis". Bet kai kur tai jau, atleiskite, truputį pakvimpa grafo... grafo...Mhhhmm... Švelniai tariant, tuo nenumaldomu noru būti grafu-:)) Rštk vietoj aš pasitaupyčiau ir iš tų perliukų suverčiau eilėraščius, išeitų kažkas panašaus į Radausko (ohoooo, va taip!), o dabar, kai proza, reikia daug prirašyti, tai ir į lankas kai kur netyčia... Kaip sako her Erlickas, kai iš viso nieko nepasako, tai ir aš "atsiprašau, jei ką ne taip pasakiau":))))

81979. +++2007-04-29 11:22
Tikras poeta tas rštk

82051. Vanda2007-04-30 11:08
Baisiai keistas tekstas. Kam ta vienoda (l. panaši) sakinių struktūra? Atrodo, kad autoriui baisiai sunku mąstyti - tarsi dantį labai skaudėtų ar pagirios galvą plieno gniaužtais rakintų - tai vieną sakinį surezgęs ir kitus pagal tą pačią klišę štampuoja. Ir nieko čia tokio vaizdingo aš nematau. Panašu į egzaltuotos gimnazistės rašinėlius.

82063. rudra2007-04-30 16:10
Patiko, kaip ir visada. Ypač "Žodžiai sueina...". Nors "saulės utėlė" užkliuvo ir man.

169517. fuck you :-( 2009-09-06 18:12
sudas is siknos

172333. lukas :-) 2009-10-12 18:57
butu gerai jei dar butu miniatiura apie spalcas kurios m,an reikia :(

174145. erne :-) 2009-11-04 21:51
galit gal parasyti apie vaikyste miniatiūra ???

182145. juozas rimas :-( 2010-02-05 19:09
sudas paskutinis....

Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba