Gyvenu poliklinikoje

Be pavadinimo I. 1997 Raimondas Daukša

Poliklinikoje gyvename iš vienos durų pusės ir iš kitos.

Ateina rytas, ruošiuosi į darbą, turiu normaliai atrodyti, nes visą dieną neatsiminsiu savęs. Jei nori gydyti, turi atidėti save, tarsi tau pačiai nieko nereiktų. Įeinu į kabinetą ir – nieko nereikia sau! Tačiau iš tikrųjų būtent čia jaučiuosi labiausiai savimi.

Visi klientai užburia, gal dėl to juos visus mėgstu vienodai. Jie šneka, aš matau vaizdinius, patenku į jų pasaulį, tarsi kiauras dienas žiūrėčiau filmus – daug dramų, lėtų, panašių į skandinaviškas, rečiau siaubo, veiksmo filmų, kartais pasitaiko net pornografijos. Mes vaikštom po vidinius kambarius, atsekam jų planą, braižome žemėlapius. Kiti psichologai gal jaučiasi kitaip. Jei klientai tipiški – labai lengva. Viską žinai iš anksto, žmogui atrodo, kad matai jį kaip rentgenu, pasakai jam esmę ir jis patiria nušvitimą. Svarbiausia – pramušti kamštį, kad jis pasielgtų naujai. O kas būtų, jei žmonės man nepersišviestų?

Kai neturiu gerų minčių, kantriai klausau. Galbūt tai daug labiau padeda. Šiandien kinas prastesnės kokybės, gerai, kad bent uždirbu pinigus. Laikas sustojo, atrodo, klientė niekada nebeišeis. Ji įsitempusi, klausiu taip, klausiu anaip, negaliu jos pajausti. Galų gale perprantu, jos nuotaikos mane nuneša į ūkanotas senų prisiminimų erdves, vaikišką bejėgiškumą. Su kiekvienu klientu vis prikeliu tamsiąją savo gyvenimo pusę. Kartais viskas taip persikreipia, kad pasaulis iki viršaus užsipildo vargais.

Užsimanau valgyti ir miegoti. Į galvą lenda įkyri mintis, kad reikia nusipirkti štai tokius batus, atrodo, kad be batų – nė iš vietos, vis praleidžiu, ką ta moteris sako. Namie – knyga, televizorius, vėl istorijos. Bet jas galima išjungti. Ir nereikia kaip prikaltai sėdėti toje pačioje kėdėje. Dieve mano, tie klientai – mano gyvenimo prasmė, bet man reikia dar save įprasminti. Kitaip iš gero veidrodžio tapsiu balzganas.

Kai atsiranda valandos ilgio pertrauka, taip ir norisi nusnūsti. Būtų gerai pamiegoti kabinete. Užsirakinu, atsigulu ant kušetės. Vis tiek nelabai saugu, tik užsnūstu ir iškart pašoku. Bet to užtenka, kad sąmonė it kompiuteris persikrautų ir vėl galėčiau mąstyti. Kur kas geriau daryti klientui relaksaciją. Užsihipnotizuoju, kūnas tampa sunkus, kvėpavimas lėtas, apima saldumas, kaip po mylėjimosi. Po to labai nesinori galvoti ir skubėti.

Įsivaizduoju klientą, kuris ką nors nuobodžiai dvidešimtą kartą pasakoja. Tikrai nesunku įsivaizduoti. Nors bandau jo žodžius suprasti taip ir anaip, nuobodulys visgi pribaigia. Tokiu momentu labai norėtųsi pamakaluoti pirštu nosyje, ištraukti snarglį ir priklijuoti po stalu. Įdomu, ar jis tai pastebėtų. Aš juk ne žmogus. O simbolis nosies nekrapšto. Klientai dažnai išeidami atsitrenkia į durų kampą, palieka skėčius, supainioja laiką...

Sėdžiu sveiko žmogaus veidu. Kol nepasakau apie savo problemas, jų ir nėra, ir niekas nepriklijuos man diagnozės. Bet problemų iš tikrųjų pakanka, galbūt dėl to ir galiu juos atjausti. Anksčiau klientų problemos net atrodydavo menkos, palyginti su manosiomis, bet, ačiū Dievui, keičiuosi. Klientai vertina psichologą, ilgisi jo, bet netiki, kad jis turi bėdų, ir yra jam nejautrūs. Gal ir gerai.

Rytas, ateis klientai, nieko apie juos negalvoju, ateis ir išsiaiškinsim. Kol kas įsigilinsiu į save. Aš irgi turiu teisę pabūti neurotiška ir kaprizinga, nors tai pastaruoju metu vis prasčiau išeina. Ištreniruotas protas viską iš karto suraito. Prasta būčiau klientė. Klausyti ir suprasti man – kaip kvėpuoti, o kai gilinuosi į save, jaučiuosi slegiama savo pačios nereikšmingumo.

Bet vis tiek nesinori būti kastruotu katinu. Ech, o gal leisti galų gale sau irgi ko nors norėti? Vakar vienas bičiulis pasakojo, kad jis taip persidirbo, jog dabar nutarė miegoti tol, kol nebegalės lovoje tverti. Taip pat leidžia sau su kitais nebekalbėti apie tai, kas jam neįdomu. Neįtikėtina drąsa, neįmanoma, kaip skrydis į Mėnulį. Visą laiką turiu būti normali, o taip norėtųsi sėdėti ant šaligatvio apsikabinus kokį keistuolį!

Mūsų vedėja – stipri moteris, stuburas kietas, dora, šviesi. Pasikalbi su ja kelias minutes ir tampa aišku, kas gera, kas bloga. Švelnia jos nepavadinsi, bet tiek darbuotojams, tiek pacientams ji yra motina ir tėvas. Ji pasitiki savimi, gal dėl to jos kiek bijau.

Mano kabinetas žalsvas, ant sienų – nuotraukos (saulė, gėlės). Aš rašau, o seselės gretimame kambaryje tyliai šnekučiuojasi, kokius patiekalus mėgsta gaminti. Kantrios, visada pasirengusios padėti. Kitados sapnavau, kad mūsų centras vyksta į kelionę aplink pasaulį – seselės neša daiktus, aš žvalgau kelius, vedėja sprendžia, kur eiti, niekas niekam neprieštarauja...

Yra ir aukštesnė vadovybė, bet su ja ryšiai neaiškūs. Prieš keletą metų pakvietė skaityti kolegoms paskaitą. Paskaičiau apie psichopatus ir paranoikus. Po paskaitos visi skirstėsi nutilę ir nuliūdę. Direktorius sukdamas akis į šalį nutęsė: įdooomu. Daugiau nebekvietė.

Poliklinikoje visi prašinėja pagerintų pažymų, veda pažįstamus, neša saldainius. Saldainius krauname į kartoninę dėžę, paprastai joje – apie 15 dėžučių. Žmonėms atrodo, jog daktaras minta saldainiais. O kad kas atneštų dešros ar žuvies! Atnešusieji ir neatnešusieji gydytojui susipainioja, būtent dėl to nešti neverta. Neseniai direktorius vienam savo pažįstamam prašė vairavimo pažymos. Tas žmogus atėjo, prašymo net nebeatsiminiau, pasirodė gana sveikas, pažymą greit parašiau. Paskui vedėja sako: ką tu čia rašinėji? Juk šizofrenikas ir dar narkomanas! Viešpatie, kaip aš taip? O paskui tik topt – taigi direktorius mane užhipnotizavo!

Visi klausia – ar tavęs neužkankina klientai? Piktų reta. Viena rusė įbėgo į kabinetą, keikia psichiatrus. Sakau: aš ne psichiatrė. O ji dar baisiau, jau necenzūriškai. Neištvėriau: lauk iš kabineto! Ji nereaguoja. Tada sakau: pošla von! Ji išlėkė ir rėkia, net koridorius skamba: psicholog menia poslal von! Nubėgo skųstis direktoriui. Nuo to karto nieko neveju, pasiimu daiktus ir ramiai ramiai išeinu.

Čia išimtis, o šiaip klientai geresni nei pažįstami. Taisyklės neleidžia jiems siautėti. Kiekvienam – valanda per savaitę. Jeigu žinotum, kad tiek tereikia – ar negalėtum bendrauti ir su pačiu baisiausiu žmogumi? O kiek dar kitų taisyklių – klientas turi atsakyti į klausimus, įsiklausyti į tai, kas jam sakoma ir t. t. Kad taip ir gyvenime visada būtų!

Keliavimas per gyvenimus kaip per naujus kraštus. Nauji charakteriai, netikėtai pakrypęs pokalbis, naujos būsenos. Galvočiau ir galvočiau apie žmones, dar nebuvo neįdomu. Dirbti taip natūralu, kaip kvėpuoti. Klientas – tai gyvas uždavinys, kurį rūpi išspręsti, juk į smegenis norisi ką nors įmesti, kad procesorius veiktų.

Kai žmogus ateina pirmą kartą, dažniausiai tvirtai sakau: padėsiu! O paskui nėra kur dėtis, tenka laužyti galvą. Gerai, kad mano optimizmas hipnotizuoja ir dalis klientų ima padėti patys sau. Jie sėdi, klapsi blakstienom, o tu prakaituoji. Kai sprendimą reikia įgyvendinti – prakaituoja klientas. Būna, kad padėti neišeina, tuomet taip ir traukia pasakyti: „O kas galėjo žinoti, kad tamsta beviltiškas!“

Kai žmonės dėkoja, jaučiuosi labai laiminga. Jų dovanėlių niekad neišmetu, laikau matomose vietose. Klientas man šventas ir aš jam geresnė negu draugams. Juk jis nustūmė į šalį puikybę, kažkokios psichologės prašo pagalbos ir dar įdėmiai klausosi, ką sakysiu! Tai jau reikia juo rūpintis, o jei kritikuoju, tai tik labai palaikydama, su šiluma. Ir kodėl jie man tokie šventi? Matyt, kad žmogus pasveiktų, reikia abipusės iliuzijos. Juk kitą gali giliai perprasti tik mylėdamas. Kažkokia keista, tarnybinė meilė – vienu metu būti intymiai dvasiškai artimai su tiek daug žmonių. Nors vienas kitas klientas visgi jaučiasi oriai – solidžiai tempiasi puikybę kartu su savimi, tuomet uždavinys didesnis, darbas vyksta lėčiau.

Kai pamatau klientus kitur, pastebiu, kad jie ne tokie jau geri. Bet vis tiek artimi, mus tarsi kokius giminaičius sieja slaptas ryšys. Juk tarp mūsų vyko bendras gyvenimas – jie grūdo mane į savo stereotipus, vertė jausti nemalonius jausmus, o aš viską traukiau į dienos šviesą.

Šiandien buvo fejerverkas. Viena klientė keletą metų kentėjo, bet nedrįso įvardyti, kad nori dirbti kitoje vietoje. Problemą svarstėme begalę kartų, bet nė iš vietos, ir baigta. Ir staiga pasakė! Paskui kelias dienas bijojo bendradarbiams į akis pažiūrėti, bet netrukus ją ėmė ir perkėlė į tą kitą vietą. Ji atbėgo, beveik springdama išpasakojo, kaip viskas buvo. O galiausiai sako: tai jūs mane išgelbėjote! Jūs – mano šviesos spindulys! Ir klest saldainių dėžę ant stalo, akyse ašaros. O juk pati pasiryžo, bet pasirodo – man reikia dėkoti. Tokie jausmai visgi sujaudina.

Atėjo jauna moteris, serganti sunkia diabeto forma. Niekada taip aiškiai nenori gero savo artimui, kaip šalia susimenkinusio žmogaus. Ji sako: jaučiuosi, tarsi man būtų ne 30, o 60 metų, tarsi gyvenimas jau praėjo, o anksčiau tai iš viso po kapines pasidairydavau. O aš kad pradėsiu už ją gyvenimo tikslus kurti! Bet, atrodo, pataikiau, atspėjau jos slaptas viltis, tiesiog nušvito. Kai ji išėjo, galvoju: o aš pati kokio amžiaus jaučiuosi? Psichologija verčia žmogų jaustis išmintingesnį, nieko nenorintį sau, paprastai tariant – senstelėjusį. Aišku, bandau muistytis, prisigalvoju ko nors naujo. O gal aš jau tingiu gyventi, kai yra tokia paprasta išeitis – visada kam nors padėti?