ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-18 nr. 789

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (6) • HUGO VON HOFMANNSTHAL. TeisingumasGINTARAS BLEIZGYS. Eilės-gk-. Sekmadienio postilėANDRIUS MARTINKUS. Bažnyčia ir maištas (1) • Su ekonomistu, Masačusetso universiteto profesoriumi emeritu HERBERTU GINTISU kalbasi Chhavi Sachdev. Išvirkščioji altruizmo pusėSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Secvijokliai glamonėja socarchitektūrąINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas Dievą visos vietos gerosJŪRATĖ SPRINDYTĖ. Žiemos skaitiniai (27) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisVIRGINIJA MIKUTAVIČIŪTĖ. Senoji krosnis (1) • DAINIUS JUOZĖNAS. "Enverdo"ARŪNAS UOGINTAS. Labirintai (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Turėk pupų rėtį, gliaudytojų atsiras (15) • LAIŠKAI (246) •

TURINYS

[skaityti komentarus]


PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros
Vasarą žaliuose Daugėliuose kandžiojasi uodai, o žiemą baltuose Daugėliuose ausų galiukus kramto šaltis, bet vaikščioti sveika. Skraidyti pavojinga. Paukščiai išskrido dar rudenį ir vis negrįžta. Europoje siautėja gripas, o vaikų darželyje medžio drožėjas raganos namą užkėlė ant kuolo, todėl ji visą žiemą šąla ant sniego ir verkia juodai ir baltai padažytomis akimis šalia arklio, kuris traukia iš sniego medinį vežimą, nes ir pats yra medinis ir iki kanopų įkastas į žemę ir net įšalęs, kaip ir gandras, irgi medinis, lizde ant nupjauto medžio kamieno girtuoklio snapą nuleidęs visai be kiaušinių, mat drožėjas jų neišdrožė, nes meistravo traukinį, kuriuo vaikai nevažinėja, bet pijokai mielai prisėda šiltais vakarais pagroti Kalnapilio ar Gubernijos dūdelėmis ant skardos drožėjo gražiai nupaišytiems katinėliams gėlėse be šaknų. Didelė nesėkmė yra pirkti butą Daugėliuose su kaimynu, kuris yra glušas ir turi galingą radioaparatūrą. Bumčikai į glušą įeina ir išeina, o į namo sienas įsigeria ir jokiu plovikliu nebenuplausi apdergtų popiečių ir kraujais išpaišytų fizinio susidorojimo planų. Didelė laimė tuomet yra sulaukti septynioliktos valandos, kada grįžta iš siuvyklos jo motina ir prisiūta ranka atjungia savo glušą ataugą.

HUGO VON HOFMANNSTHAL. Teisingumas (Vertė Vilija Gerulaitienė)
– Kartą šventasis apaštalas Petras bėgo Dievo Motinai pavymui, – tarė angelas vaikui, – mat norėjo kažką pasakyti, o ji negirdėjo jo šaukiant ir nesustojo. Tada jis nusivijo ją iš paskos, skubėdamas užmynė žeme šliuožiantį apsiaustą ir nudrėskė gabalėlį audeklo. Tuomet apsiaustas buvo padėtas šalin ir sukarpytas mūsų batams siūti.
– Labai gražūs šitie batai! – pakartojo vaikelis.


GINTARAS BLEIZGYS. Eilės
--- voratinklėlis kuris
telpa rieškučiuos gerklėj
pavasario blykstė perkūnas atrišantis
žemę sėjomaina pūdymas
toliau nuo vieškelio
nuo knygų nuo garsų
paskui atpažindavau save
visiškoj tyloj gamtoj šešėliuos
visiškai pasislėpusį paliktą užmirštą
mėginantį išskleisti
lapus
[...]


-gk-. Sekmadienio postilė
Bet grįžkime į šventyklos kiemą. Jame dabar įsikūrė ar tik ne ,,Trijų muškietininkų" filmavimo aikštelė. Įdomu tai, kad rimbas yra vienas iš Kristaus nukankinimo įrankių, taip pat atgailaujančios Marijos Magdalietės atributas. Sutramdyti aistras, supinti jas į virvutes, suvyti į rimbą, pasišvaistyti juo, gąsdinant prekijus... Primena tą pasenusį daužymo per pagalvę, kai apima pyktis, metodą. (Beje, psichologai nustatė – nei jis veiksmingas, nei ką. Kur kas sveikiau valios jėga užgniaužti pyktį ir nusiraminti.) Ir nepasakysi, kad Dievas nėra rūstus arba aistringas. Netgi piktas! Egzegetai šioje vietoje girdi ką kita – būgnus. Šventą pyktį, dieviškąją rūstį, nekompromisinį įtūžį. O aš girdžiu plyštančios pagalvės garsą ir regiu parūkstančius pūkus. Išvarė iš šventyklos biznierius – ir kas? Jie vis tiek sugrįš. Šita veislė taip pat nemirtinga. ,,Iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų", – sako jis. ,,Prekybos agentai nepageidaujami", – verčiu į profanų kalbą. Jeigu kieno nors iš mūsų koridoriuje būtų atidarytas ėjimo į svečius arba parėjimo namo reikmenų kioskelis, sutikime, jo įnamystė nebūtų labai pageidautina. Būgnytume. Kas būgnus, kas pagalves.


ANDRIUS MARTINKUS. Bažnyčia ir maištas
Vienas gražiausių individualaus maišto prieš Sistemą pavyzdžių yra ištikimybė savo pašaukimui. Maištininkas renkasi filosofijos, lituanistikos studijas, teatro meną arba konservatoriją, nors galėtų studijuoti teisę, ekonomiką, vadybą, politologiją ir viešuosius ryšius, nors labai gerai žino, kad, baigus studijas, daug didesnė tikimybė, jog ne eurai kišenėse šlamės, o vėjai švilpaus. Bet maištininkas kitaip negali, nes jaučia pašaukimą (koks senamadiškas ir nešiuolaikiškas žodis) humanistikai arba menui. Pagaliau tokia individuali rezistencija gali pasireikšti ir iš pirmo žvilgsnio visai nekaltomis formomis. Tarkime, eina sau žmogus gatve. Eina sau, eina, niekur neskuba. Nevažiuoja, bet eina. Valandą eina, dvi. Gatvėje mašinos tik zvimbia, žmonės tik bėga kažkur, tik lekia. O jis eina sau atsipalaidavęs ir varnas skaičiuoja. Ir nusispjaut jam, kad "laikas – pinigai".


Išvirkščioji altruizmo pusė. Su ekonomistu, Masačusetso universiteto profesoriumi emeritu HERBERTU GINTISU kalbasi CHHAVI SACHDEV. ("Science&Theology News", 2006.I.16 Vertė Kęstutis Pulokas)
Pavyzdžiui, bitės. Avilį paprastai įsivaizduojame kaip didžiulį socialinį kolektyvą, kuriame kiekvienas daro tai, kas jam priklauso. Tačiau taip nėra. Darbininkės dažnai mėgina padėti kiaušinėlius, nors juos dėti priklauso tik motinėlei. Jeigu darbininkės padeda kiaušinėlius, tada kitos darbininkės tuos kiaušinėlius suėda, o paskui nubaudžia juos padėjusias darbininkes. Kur tik esama bendradarbiavimo, ten esama ir bausmės. Pagalvokite apie savo pačių kūną. Kiekviena ląstelė yra linkusi daugintis. Tad kodėl gi jos nepradeda taip elgtis lyg pašėlusios? Kaip priversti ląsteles bendradarbiauti vienas su kitomis? Atsakymas tas, kad nebendradarbiaujančios ląstelės yra baudžiamos. Kiek mums žinoma, nėra kitos stuburinės rūšies, kuri baustų. Žmonės yra labiausiai socialiai orientuoti stuburiniai, todėl, manome, būtent dėl to jie yra šitaip linkę bendradarbiauti.

SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės
Vienas dėdė:

– Kai išgeriu tabletę, tai negaliu rašyti, o va (rodo) toji teta kai išgeria, tai pasipila eilės... Daktarai sako, kad tokie žmonės yra tikrieji šizai...

Šalia pakreipusi didelę ir apvytusią ausį klausėsi liesa bobutytė, panaši į surūdijusią vinį. Neiškentė neįkišusi dvylekio:

– Tai aš jai ir sakau, kai mane verčia savo eilių klausyti – tokias eiles rašo tik labai žiaurūs žmonės...

Žmonės visur gyvena ir klausimus lukštena.


AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Secvijokliai glamonėja socarchitektūrą
Aistra istorijai Mabbo darbuose reiškiasi per aistrą Williamo Morriso asmenybei. Pastarasis mums geriausiai žinomas kaip XIX a. pabaigos amatų sąjūdžio Britanijoje veikėjas ir ideologas, rankų darbo dizaino gaminiais priešinęsis industrializacijai ir mašininei gamybai. Tačiau Morrisas taip pat buvo marksistas ir Socialistų lygos vadas, rašęs politinius atsišaukimus ir utopinius romanus. Rankų darbas jo įmonėje buvo įgavęs politinę prasmę – oponuoti darbo santykiams pramoninės revoliucijos kontekste. Antra vertus, Morriso dizaino kompanijos produktai buvo įperkami tik gerai ekonomiškai apsirūpinusiai klasei – aišku, ne darbininkams. Šis Morriso gyvenimo paradoksas – oponuoti ir tuo pat metu dirbti tai pačiai sistemai – galėtų būti susijęs su politine, kone egzistencine paties Mabbo kūrybos paskata – aiškintis, kiek, kaip ir kokiomis aplinkybėmis dizainui (o gal dizaino kūrėjui) įmanu būti kritiškam visuomenės, kurioje jis yra priverstas tarpti, atžvilgiu. "Morriso kompozicijų reikšmė laikui bėgant keitėsi; dabar jos palyginti pigių Sandersono kopijų pavidalu plačiai prieinamos Britanijoje ir JAV ir jau reprezentuoja gyvenimo priemiesčiuose, vidurinės klasės ir estetinio konservatyvizmo vertybes. Nors Morriso sukurti gausos ir vaisingumo įvaizdžiai tuomet reiškė radikalų ryšio su praeitimi nutraukimą, dabar jie, regis, stokoja juos inspiravusių prieštaravimų ir problemų. Netekęs kritinio konteksto, utopinis jo projektas virto nostalgišku tokių vietų, kur visad šviečia saulė, kur niekad nelyja ir, žinoma, kur niekad nėra žiemos, ilgesiu" (Davidas Mabbas).

INEZA JUZEFA JANONĖ. Pas Dievą visos vietos geros
Kokie menki glėby panešami
kadaise garsūs Tyzenhauzų rūmai
kaip sidabrinę salę man juose surasti
prieš porą šimtmečių garsėjusią visam mieste
prašmatnumu kitokiom subtilybėmis
kvapais lyg rožių dvelksmas
grakščiom panyčių kūno linijom
oria laikysena ponaičių
garbių svečių grafų baronų kunigaikščių
kaip viskas keičiasi nutolo
[...]


JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Žiemos skaitiniai
Girdėjau raginimų neberašyti "Šiaurės Atėnams" po to, kai ten ėmė rodytis Castor&Pollux knygų apžvalgos. Kiekvienas leidinys turi išlaikyti deramą savigarbos aukštį, jei mato save kaip kultūros, o ne undergroundo tribūną, ir dargi savo pavadinimu implikuoja turįs europinės tradicijos geną. Kai Castor&Pollux leidžia sau pareikšti, kad "leidykla iššiko knygą", tiesiog parodo savo mentaliteto specifiką, nors kai kurios mini recenzijos liudija ir įžvalgumą, ir erudiciją (bet ne geranoriškumą).

Vis dėlto "Šiaurės Atėnams" rašau. Man priimtinesnė ne neigimo ir nusišalinimo, o tiesiog kitokios savo nuomonės sakymo pozicija. Diskutuokime.


CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Bandos jausmas (Loreta Jakonytė. Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. Monografija. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.
)
Skaitydamas nekantriai laukiau knygos skyrių apie vadinamuosius eskapistus – alkoholinę bohemą, nuolatinius "psichuškių" klientus, "žaidžiančius dykinėtojus" ir išvis "nerašytojus". Sulaukiau vos kelių puslapėlių. Deja, taip ir turi būti. Eskapistai gyvena tarp mūsų ir rašo, tačiau nei literatūros kritikams, nei pačiam sociumui jie tiesiog neegzistuoja. Jie nesocialūs, todėl jų nėra ir niekada nebus.

3:0 "Šmogaus" naudai (Sara Poisson. Šmogus. Novelės. V.: Ciklonas, 2005.)
Taigi rezultatas aiškus. S. Poisson "Šmogus" laimi triuškinančiu skirtumu. Neaišku tik viena – kodėl apie A. Šlepiko "Lietaus dievą" tiek daug kalbama, o ši knyga sutikta mirtina tyla? Priežastis turbūt ta pati. S. Poisson ir jos "Šmogus" žaidžia svetimoje aikštelėje, todėl nė vienas įvartis nebus įskaitytas. Visagaliai teisėjai – literatūros kritikai, kultūros leidinių redaktoriai, Rašytojų sąjungos bonzos – yra paprasčiausiai "papirkti". Visi jie žaidžia į vienus vartus. Į muilą juos, į muilą!

Leonidas Donskis. Be pykčio: vienerių metų istorijos žemėlapis. V.: Versus aureus, 2006.
Din... Din... Don...

Žinau, ką kalbu. Kalbu be pykčio. Dieve mano, žinau, ką darau. Ir tebūnie man atleista. Juk būtent čia aiškėja, kad dalis mūsų inteligentijos visą kultūrą ir intelektualinę šalies sferą vis dar įsivaizduoja kaip priešiškų ideologinių grupių kovos areną. O priešą, kaip žinia, reikia laiku atpažinti ir demaskuoti.

Mes nugalėjome. Jus privertėme tapti nugalėtojais. Laimėjo visi.

Girdėjote Donskio balsą.

Din... Din... Donskis.

VIRGINIJA MIKUTAVIČIŪTĖ. Senoji krosnis
Šiltąsias sienas mėgdavo puošti trimis juostelėmis – šliakiuku, vienu šliaku.
Šis ornamentas siejamas su seniausia rašto forma – piktogramomis, vėliau jos buvo stilizuotos ir tapo ideogramomis, t. y. užšifruotomis mintimis – ženklais, simboliais. Dekoruojamoji dalis atskirta platesne juosta – šliaku ir dažniausiai skirstoma į tris dalis (tris pasaulio sferas), kuriose išdėstyti skirtingi ornamentai. Būdingiausi krosnies dekoravimo ornamentai yra vingiukai, zigzagai. Šis ornamentas buvo naudojamas Senajame Egipte ir suvokiamas kaip vandens ženklas. Naudoti kvadratai, trikampėliai, vadinami cukoniukais, taip pat apskritimai ir taškeliai. "Lietuvių liaudies mene dažni vingeliai, kampučiai su taškučiais tarpuose, primenantys gyvatės-žalčio judėjimo formą, simetriški kvadratėliai, rombeliai, pynutės, rutuliukai, eglutės vaizdavo natūralios gyvatės-žalčio nugaros ornamentą. Mitologinės-tradicinės sampratos žmogus tikėjo, kad gyvatės-žalčio atvaizdas, pavaizduotas ant glaudžiai susijusių su žmogaus gyvenimu daiktų, yra tolygus pačiam gyvūnui. Ir saugo žmogų nuo visokių nesėkmių ir apgaubia jį gerove" (L. Nakaitė). Lietuvoje žalčiai buvo garbinami kaip gyvybės, vaisingumo ir atgimimo simbolis.


DAINIUS JUOZĖNAS. "Enverdo" (Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos. Straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė K. Pocius. K.: Kitos knygos, 2006. 128 p. )
Abi imperijas – tiek kapitalistinę, tiek komunistinę – laikant vienodu blogiu, nesunku ciniškai samprotauti, kad 1944 m. Varšuvos sukilimu prasidėjęs ir 1989 m. prie pramuštos Berlyno sienos pasibaigęs šaltasis karas tebuvo ginklų gamybos korporacijų sąmokslas, į kurį tarsi atlikdamos antraeilius vaidmenis įsitraukė abi sistemos, siekdamos savo ideologinių tikslų. N. Chomsky pranašavo, kad "šios ideologijos iššūkiams bus pasipriešinta, jei reikės, netgi jėga". Kur? Sovietijoje? Ne! "Daugeliu atvejų amerikiečių visuomenė tikrai atvira ir yra saugomos liberalios vertybės. Bet, kaip žino vargingai gyvenantys žmonės, juodieji ir kitos etninės mažumos, liberalios išorės spindesys labai skurdus". Na išties tetrūko "TSRS priglaudžia negrus"... Struktūrinės lingvistikos profesorius vėl nepataikė – sugriuvo ne Amerikos imperija, o Sovietų. Pastarasis faktas sukėlė prieštaringus N. Chomsky jausmus. Komentuodamas ekonomines permainas Rytų Europoje, apie kurias buvo kiek skaitęs Amerikos spaudoje, jis stačiai tyčiojasi iš Rytų europiečių: "Standartinė istorija pasakoja, kad pagaliau išlaisvintoji Rytų Europa dabar gali priartėti prie turtingų Vakarų visuomenių. Galbūt, bet tada galima pasidomėti, kodėl tai nenutiko per praėjusią pusę tūkstantmečio, kai Rytų Europa nuolatos smuko, lyginant su Vakarais, ir tapo savotišku jų "trečiuoju pasauliu".

ARŪNAS UOGINTAS. Labirintai
Visoje Šiaurės Europoje gausu keistų architektūros statinių, įvairaus dydžio spiralinių akmenų dėlionių, vien Karelijoje jų suskaičiuojama iki dviejų šimtų... Manoma, kad jie buvo pastatyti maždaug du su puse tūkstančio metų prieš Kristų. Keltų mitologijoje teigiama, kad tai buvo mistinių gyventojų – fėjų, elfų, gnomų – išėjimo į savąjį – "aną" pasaulį vartai. Įdomią hipotezę apie šį reiškinį pateikė buvęs Solovkų konclagerio kalinys archeologas N. Vinogradovas: tai kultiniai statiniai, altoriai, įrengti nežinomos tautos; šiomis spiralėmis, artėdamos prie centro, sukdamos vis naujus, mažesnius ratus, turėjo pereiti mirusiųjų vėlės, kad praradusios orientaciją nebegalėtų pakliūti į gyvųjų pasaulį...

RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Turėk pupų rėtį, gliaudytojų atsiras
Tiesa, ne visada juodieji verslininkai palikdavo grytelę, gėrėdamiesi laimėjimais. Paskutinis apsilankymas baigėsi širdį draskančiu nusivylimu. Įsismaukę verandėlėn aptiko tik filosofijos ir poezijos knygas, dar, atsiprašant, kelis meno albumus. Blin, jokio metalinio dubens ar samanės šlakelio – pasiusi nerasi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


54094. pasi2006-03-18 10:51
Na, ir kokia nuomone gi cia parasius apie neskaityta laikrasti? Turbut toks pat meslas, kaip kone visada. [o dar kontuperis raso: "culture.lt cannot be found". Ir jis jau zino?]

54096. mieste - pasi2006-03-18 12:07
kai seimininkas suruges, tai ir kompas darosi suruges. ziurekit: "trys seimos kartos zaidzia uta kruta: reikia suderinti zinomu eilerasciu eilutes." jusu zaidimas? nors tai japonu naujametinis pasismaginimas, manau, lietuviams gali tikti ir pries velykas. nuotraukoje "erdvus kambarys su siurksciu kilminiu tatamiu grindims liudija kad seima gyvena pasiturimai." bet melynos flaneles fonas irgi neblogai. svarbu partneriai.

54097. m2006-03-18 12:12
atsiprasau "uta karuta". bet lietuviskai juk geriau "kruta".

54101. pasi2006-03-18 17:18
seimininkas nesuruges. bet paskaicius turini ir kitas Lietuvos gyvenimo aktualijas nepasidziaugsi. o del to "karuta", tai stai:

upelis tamsokas ir drumstas
issemt sukruvintais delnais
gintareli tau nesu ant delno
su plieno dalgiu ant peties
as taves nebebijau
taves nebera jau

54102. redakcijai2006-03-18 17:35
Būtinai įdėkit Sprindytę...

54103. r2006-03-18 17:42
Ir Castorą apie Din...Din...Donskį.

54104. nustebukas2006-03-18 18:17
O štai pasirodo, D.Juozėnas nežino, kas buvo litvakai ir painioja juos su Rusijos žydais...

54105. mieste - pasi2006-03-18 18:55
atvirai pasakius, gana klišai jums isejo. tikriausiai nesedejote ant siurkstaus tatamio kai rasete.

54106. xxl2006-03-18 19:12
Tai ne Audena is google traukti.

54107. pasi > xxl2006-03-18 20:13
O jus apie WH Auden bent girdejote, kol neparasiau?

54108. pasi - m2006-03-18 20:17
man isejo? Tai gal poetams nelabai pasiseke, as tik utakaruta padariau ju eilems. jei nepatinka utakaruta, siulau pameginti harakiri - gal jums iseis neklisai.

54115. to cp2006-03-19 12:11
ne eskapistai o eskeipistai

54129. nustebukui2006-03-20 15:44
O iš kur Rusijoje žydai? Ar ne iš aneksuotos LDK? O litvakas juk - buvusios LDK žydas, ne LTSR gi...

54132. nustebukas2006-03-20 17:00
Argi, pvz., tokia "žydų sostinė" Odesa kada nors priklausė LDK?;-) Nekalbant jau apie Maskvą ir "gilumą". O ir nuo kurio meto pati savoka litvakas atsirado? Ir dar, kiek žinau, pvz., chasidų litvakais iš esmės niekas nelaikė, nors buvusiose rytinėse LDK žemėse jų nemažai radosi. Ir šiaip visada tarp Rusijos ir Lietuvos žydų skirtumas būdavo brėžiamas daugeliu aspektų.

54141. nustebukui2006-03-21 07:43
Nesu ir aš čia kažkoks žinovas, bet įsivaizduoju, kad Rusija "savų" žydų neturėjo ir griežtai įstatymiškai ribojo jų patekimą imperijon. Net po LDK žemių prijungimo žydams nustatė "čertu osiedlosti", kuri iš esmės sutapo su LDK sienomis. Odesa, Novorosijskas etc... iš turkų atmuštų žemių kolonizacinis projektas - užpildyti dykras LDK žydais ir perauklėti juos, verčiant užsiimti žemės ūkiu. Aišku, nieko neišėjo. Bet pietų žydsostinė - susikūrė. Per 100 metų aišku, išplito po visą Rusiją - laisvosios profesijos, kapitalistai. O dėl ko čia mes ginčijomės?

54142. nustebukas2006-03-21 08:51
dėl to, kas vadintinas, o kas nevadintinas litvaku;-)

54229. dar2006-03-22 11:21
nesu koks nors žydų reikalų žinovas, bet pvz. Ukrainos, irgi priklausiusios LDK, žydai litvakais nevadinami. Neteko girdėti ir kad Rusijos žydai litvakais vadintųsi. Ar kas nors, pvz.,girdėjot, kad garsus XX a. pradžios Peterburgo poetas Mandelštamas (tiesa, priėmęs krikščionybę) būtų vadintas ar pats save vadinęs litvaku?

54257. To dar2006-03-22 20:03
Kur tu idiote isskaitei apie OM priimta krikscionybe asile?

54258. dar2006-03-22 20:07
į idiotų ir asilų klausimus, kylančius iš absoliutaus diletantizmo ir mažaraštingumo, neatsakinėju.

54277. To dar2006-03-22 23:56
Kretinas.

54278. asilui dar2006-03-22 23:58
Pacituok apie OM, asile!

54370. dar2006-03-24 10:23
užčiaupk snukį ir marš prie knygų, suski. Ką, jautrią stygą užkabinau, semitinis ateiste?;-)

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba