ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-31 nr. 686

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Komponuoti miestą (44) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dykumų šauksmas (17) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (14) • GEOFF DYER. Art deco neviltis (11) • JOY DAVIDMAN. Baimės nuodėmė (14) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (30) • CHARLES BAUDELAIRE. Prakeiktos moterys (9) • MANTAS MIKŠYS. Miestui (11) • JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Vieno emigranto Paryžius (6) • EDMUNDAS UNTULIS. Melpomenės dovana Skuodui (2) • SAULIUS MACAITIS. "Žingsniai naktį"JONAS ŠILEIKA. Pri Siesikų pilies su švieduis mušes iš armotų (2) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Blynų fenomenologija (30) • ARNOLDO LEBEUFO paskaita (2) • Mieli "Šiaurės Atėnų" autoriai!mano laiškas jums (189) •

Komponuoti miestą

AGNĖ JUŠKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Balčytis. Geležinkelis. Vilnius. 2001

Kasdienio kartojimosi nuobodulyje smengančius miesto vaizdus iš naujo traukiu už juodų medžių kamienų. Lapų nėra. Pro šakas matosi nykus, saikingų spalvų ir apibendrintų formų peizažas. Ore tvyro drėgmė. Nesvarbu, kokiu pavidalu: rūko, dulksnos, lietaus, sniego, šlapdribos, lijundros. Lyg būtų tapyta Albert’o Marquet. Viskas ramiai tolsta. Praeiviai virsta akcentais.

Kai Marquet viskas nusibosdavo, juodu su Matisse’u pirkdavo mandarinų ir eidavo eskizuoti į cirką.

Įkvėptos jų pavyzdžio, eskizuoti eidavome į stotį ar Halės turgų. Ten išsirinkdavome atokiau stovintį tuščią metalinį prekystalį. Užlįsdavome už jo. Iš padilbų apžvelgdavome padėtį turguje, iš maišelių išsitraukdavome saviraiškos priemones: pasteles, tušą, bloknotus. Dar kartą įsitikindavome, ar niekas nežiūri, nesiruošia ko nors mūsų paklausti, ir pradėdavome.

Rankos vykdė savo darbą, galvoje maišėsi gėdos jausmas ir seanso pabaigos laukimas.

Deja, mus kalbino. Pardavėjos pavargusiomis rankomis sakė:

– Dirba. Tegu. Kreipkitės, jei kas.

Azerbaidžaniečiai iš viso nesuprato, ką mes veikiame, kol tarp jų pasirodė vienas pliktelėjęs, vilkintis juodu odiniu lietpalčiu ir tarė:

– Jos paišo.

Jį praminėme Intelektualu.

Tarpusavyje kalbėdamiesi apie mus, jie vartojo įvardžius "jis", "jie". Eskizavimo nelaikė rimtu užsiėmimu. Manė, kad piešiame iš liūdesio. Tad kartais kvietė į indų ar amerikiečių filmus. Pasirinkimas priklausė nuo "Aušros" kino teatro repertuaro.

Atkakliai atsisakinėjome, laikėmės savo linijos.

Turguje sulaukėme pirmųjų užsakymų. Jaunas paklaikęs žmogus paprašė:

– Ar negalėtumei manęs nupiešti taip, kad būčiau panašus į žmogų?

Valkata Vovka Pentelėjus sustodavo prieš mus ir pozuodavo nieko nesakydamas.

Kai draugė keliais štrichais perteikdavo kirviu užsimojusį mėsininką, žinodavau, kad pagaliau eskizavimas baigėsi. Įtampa atslūgdavo. Laukdavo malonios pigios kavinės paieškos.

Kartą azerbaidžaniečiai mums padovanojo tris mandarinus, penkis gvazdikus, du buvo suvytę, nulūžusiais kotais. Tik pastarieji dalijosi iš dviejų.

Mandarinus suvalgėme jau pirmajame skverelyje.

Gvazdikus nešiotis gėdijomės. Nulūžusius įkišome į lietvamzdį. Sveikus atidavėm Kiniečiui.

Jis turėjo kam dovanoti.

Likusios be dovanų, ieškodavome pigios "tošnilkos". Apie pakeliui sutiktus praeivius draugė kartais sakydavo:

– Žiūrėk, tas veidas turi mėsininko bruožų.

Atėjo laikas, kai ir prekystaliai, ir ornamentu "keturios gelsvos, viena maža tamsiai mėlyna plytelė" išklotos stoties laukiamosios salės grindys nusibodo. Plastmasinėje kėdėje snūduriuojančią, krepšiais apsistačiusią senutę galėjau nupiešti iš atminties.

Tebesilankėme Vitebsko ir Balstogės gatvių kvartale. Ten stovėjo juodas namas. Toliau driekėsi kalnai ir bėgiai.

Lapų gatvėje tebelakstė juodas Vitebsko šuniukas. Draugei patiko Chagallas, tad šuniuką irgi eskizavome.

Vėliau ji nuvyko ir į patį Vitebską.

– Nieko ten nelikę. Net šagališko šuns nemačiau, – pasakė.

Vakarais namie skaitinėjau mamos dovanotą knygą apie Maurice’ą Utrillo. Dienomis Vilniaus gatvėse ieškojau Utrillo motyvų iš jo jaunystės periodo. Tada dailininko paveiksluose kartojosi užrašai: "Vins", "Bal", "Cabaret", "Restaurant". Man, per menkai lankytis taip didingai skambančiose vietose, užteko rasti kavinę, barą ar bistro. Džiaugiausi, jei šios vietos būdavo ne senamiesčio širdyje, o pakraščiuose, kokioje nors į tolį nueinančioje gatvėje. Utrillo paveiksluose į tolį keliavo viskas. Ne tik gatvių perspektyvos, bet ir horizontaliai tįsančios aikštės. Ypač energingai tuo užsiėmė moterys. Visuose paveiksluose jos atsukusios nugaras, segėdamos keistus sijonus, traukia priekin nesidairydamos į šalis. Ar tarp jų yra vyrų ir vaikų, neįsidėmėjau.

Artima jo biografijos vieta buvo ta, kai tapytojas, apimtas gėdos jausmo, klajojo su molbertu po plenerą. Be to, sulaukdavo daug pastabų ir smūgių iš girtuoklių pasaulio atstovų. Jo laimei, Paryžiuje buvo pardavinėjami atvirukai dailininkams. Sunkiu periodu galėjo užsidaryti ir ramiai dirbti dirbtuvėje. Vilniuje atvirukų dailininkams niekas neleido, senas tėvo fotoaparatas sugedo, o prisiskaičius visokių žymių gyvenimų tapyti iš nuotraukų buvo prastas tonas. Kad galėčiau ramiai stebėti ir maišyti spalvas, traukiau į atokias vietas, be tikimybės, kad ten pasirodys nusimanantis žmogus. Žinoma, kavinių ir barų ten nebuvo. Prieš akis vėl regėjau Marquet.

Utrillo gyvenimas baigėsi gerai. Knyga apie jį baigiasi žmonos prisiminimais. Ji rašė, kad tapytojas buvo labai inteligentiškas, išsilavinęs žmogus. Įdėta keletas nuotraukų: Utrillo tapo, žmona stovi šalia ir šypsosi. Žmona dainuoja, Utrillo akompanuoja. Taip pat man keista fotografija: žmona pozuoja prie savo tapybos darbo – tamsiame fone trys balti tingūs šuniukai.

Vilnius ir žodžiai "viskas, nusibodo" mus stūmė į vis tolimesnius pakraščius. Paskutine apsilankymų vieta liko oro uostas. Sėdėdavome priešais didelį langą ir eskizuodavome kylančius lėktuvus. Tai vyko ne taip dažnai. Įprastas motyvas: erdvu ir tuščia. Šlavėjos valo asfaltuotą aikštę. Tolumoje stovi nedidelis lėktuvas.

Prasidėjo studijų laikai, tapymas lauke nutrūko.

Į Pilies gatvės foną grįžo ir ties paprastos užeigos langu sustojo Eduard’o Manet "Absento gėrėjas".

Ten traukdavome pavakary, pusę šešių. Tebegėrėme pigią arbatą, nes alaus bokalai nederėjo prie mūsų vaikiškų veidų.

Praėjusių dienų ilgesys kartais nuvesdavo senais keliais, bet Halės turguje nebepiešėme, pirkome drobę ir terpentiną.

Metai ėjo, supliuško skruostai. Norėdama į ką nors geriau įsižiūrėti, prisimerkdavau.

Sudrėko ir aptrūnijo Manet gyvenimo knyga (pavyzdingai laisčiau ant knygų lentynos stovinčią gėlę). Iš nespalvotos reprodukcijos išplyšo absento gėrėjo taurė. Jis liko stovėti tuščiomis, keistai pasirėmęs į sieną, susisupęs į vilnonę antklodę, cilindro šešėlio pridengtu pastėrusiu žvilgsniu. Tokia alkoholinė patirtis.

Po studijų vėl reikėjo iš naujo pradėti gyvenimą. Sėdėdavau ant pamėgtųjų kalvų, o jis, kaip J. Erlicko eilėraštyje, ėjo pro šalį. Ožkos graužė žolę.

Norėdama kažką keisti, nuvažiavau į Vokę. Sėdėjau ant Neries kranto. Žolę ėdė karvė.

Vieną dieną gyvenimas nebepraėjo. Teko palikti miestą, lipti į laivą ir plaukti į Šiaurę.

Stovėjau denyje. Žvilgsniu atsisveikinau su Neringos pušaitėmis ir Klaipėdos uostu. Laivas neplaukė. Tad sėdėjau ir skaičiau. Sirenos sukaukė sutemus. Vėl žiūrėjau į uosto šviesas. Tęsiau nutrūkusį atsisveikinimo ritualą.

Kitą dieną netoli kito Baltijos jūros kranto danguje vyko saulės užtemimas. Dauguma keleivių į dangų žiūrėjo pro spalvotus ar aprūkusius stiklus. Vienas savo stiklą maloniai pasiūlė ir man.

Išvydau rudų debesų susibūrimą ir neryškų saulės kontūrą.

Tos dienos vakarą traukiniu dundėjau į šiaurinius miškus.

Jų apsuptame slėnyje ir gyvenau. Miškas vis labiau patiko. Motyvų rasdavau tarp mėlynių ir eglių.

Slėniu tekėjo akmenuota upė. Vakarais ir sekmadieniais mažesnius akmenukus mėčiau į vandenį, o didesnius kroviau į bokštą. Kai bokštas sugriuvo, nusiminiau. Vėliau aukštesniuose kalnuose regėjau daug tokių statinių. Matyt, akmenis krauti į krūvą žmonėms būdinga.

Po kelių mėnesių miške ilgėjausi plastmasinių kavinės kėdžių ir ledų vežimėlio.

Po kelių mėnesių Vilniuje ilgėjausi vienatvės miške. Eidama su kuo nors susitikti, kaip Fellini tikėjausi, kad tie, kurių laukiu, ateiti negalės. Ir nevalingai dirsčiojau į ant kalno stovinčias akmenines Gedimino pilies liekanas.

Dienomis tapiau eglynus ir žuvis, pavakarėmis sliūkindavau Šv. Stepono gatve į viršų.

Ten, viršuje, ilgu šaligatviu link manęs lėtai ėjo moteris. Rankoje tabalavo pigus rankinukas. Kojinės – baltas tinkliukas. Plaukai kiek raityti, nudažyti geltonai. Lūpas supo skausmingos raukšlės. Į vidinį pasaulį nukreiptos akys drėko. Kaip šaligatvis nuo rudeninės dulksnos ir rūko. Prasilenkėme.

Užlipau ant Naujininkų tilto, vėl nusileidau. Atgal ėjau tuo pačiu keliu. Prieš mane – vėl ta pati moteris su "kažkokiu" už parankės. Nevykusiai šypsojosi.

Prostitutė ir dulksna grąžino miestą.

Po tam tikrais vaizdais tebemačiau žymiųjų motyvų komponuotojų parašus. Bet pati į juos žiūrėjau be jokių įsipareigojimų.

Pamėgtam atsisveikinimo ritualui įsigijau fotoaparatą.

Iki šiolei teaplankiau Panerių elektrinę ir Šnipiškes. Joms labai tiko lapkričio prieblanda ir rūkas.

Išryškėjo gražių nutriušusių namų proporcijos ir kontūrai.

Tarp vietinių jaučiausi tokia pat įsibrovėlė kaip ir dangoraižis Giedraičių gatvės horizonte. Vengiau įtartinų žvilgsnių. Spalvingos "besiedkos" šeimininkui paaiškinau fotografavimo priežastis. Leidimą šiam veiksmui suteikė su nusivylimo ir kartėlio atspalviu balse.

Rymojau ties toliu apmuštu čigonų namu. Žiūrėjau į keistose vietose įstatytus langelius. Graži mergina iš kolonėlės į kibirus prileido vandens. Tarpduryje šmėstelėjo ir dingo senutė. Iš turgaus ėjo du jauni, dar trisdešimties neturintys čigonai. Vienas stabtelėjo, atsigręžė į paskui jį skubančią pilkai rusva skara apsigobusią moterį, pašaukė:

– Mama!

Visi suėjo vidun, durys užsitrenkė. Ruošiausi spausti mygtuką.

– Ei! – suriko į priekį mažą krūtinę atstatęs čigonų berniukas. Fone sušmėžavo treningu vilkintis lyg ir senelis.

Teko eiti šalin.

Sutikta moteris verkė. Gailėjo savųjų namų. Sutiktas senukas patarė netingėti ir viską nupiešti pieštuku. Kad ateities kartos žinotų ir apie šį priemiestį.

Per padūmavusį ir knibždantį Kalvarijų turgų nuėjau į "Okeano" parduotuvę. Žuvų ten nebebuvo.

Žmonės pardavinėjo medų ir dešras.

Po kelių dienų turėjau savos gamybos atvirukų dailininkei.

Teisininkas iš Hamburgo apžiūrėjo keletą paveikslų ir pasiteiravo:

– Ar žinote Edwardą Hopperį?

Išgirdau "edvahaupa".

– Ne.

– "Nakties paukščiai". Keli žmonės sėdi kavinėje. Naktis. Tuščias gatvės kampas.

– Taip! "Nakties paukščiai".

– Man atrodo, jums reikėtų juo sekti. Jis tapė vienišas moteris kavinėse, kino teatruose. Vienišus namus. Kaip vadinas tas jūsų paveikslas, kur tik spygliai?

– "Paskutinė maumedžio spalva".

– Ką tai reiškia?

– Į juos gera žiūrėti. Ir tiek. Ramu.

– Tai ne jūsų kelias. Manau, artėjate prie vienišų moterų ir namų. Gal ateityje ir pavyks nupiešti gerą paveikslą. Daugiau laiko leiskite stotyse, tuščiuose vagonuose. Ir nepamirškit. Edward Hopper.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12120. varna2004-02-01 15:12
Labai liūdnas ir geras straipsnelis (?). Tiesą pasakius, jis nei gydo nei sargdina. Kaip ir kiekvienas geras daiktas - yra ir tiek. bet..

12128. muzikantas2004-02-01 17:13
Lia lia lia lia. Buvau ten šen suvartojau tą aną. Supratau vieną, kad naudos jokios. Vėliau eisiu vėl vartoti. Ir vėl tas pats. Šlykštus straipsnis.

12133. Catalickas2004-02-01 17:55
Nuobodžiaujančios panelės elegijos...Blogai,kad nėra apie Dievą,bet gerai,kad apie Prostitutes... Tegul sau rašo...Išaugs...

12141. kava2004-02-01 18:32
tokios nuotaikos irgi laiks nuo laiko uzplaukia - nebutinai kasdien turi but tik protingas ir intelektualus:)Perskaiciau su malonumu ir kazkokia nostalgija... ar tai reiskia, kad jau visai sukvailejau?:)))))))

12148. Lorca2004-02-01 19:34
Reikėtų pabandyti tą kompoziciją ant popieriaus perkelti,kaži kas gautųsi?Gal gražu,jeigu akvarele tarkim išlietume...

12152. ziema2004-02-01 20:43
o as kazkodel nesusidomejau, persoko akys pastraipomis..

12154. Catalickas>>kava&Lorca :-) 2004-02-01 20:50
Negerk kavos vakare ir nesukvailėsi...Protingiau bus,jei su malonumu išliesi-gausis nostalgiška kompozicija.Ir tokia nuotaika užplauks...Suintelektualėsi...

12156. muzikantas2004-02-01 21:11
Ne, straipsnis totaliai nerimtas. Bando varyti ant "minčių tekmės", nieko neišeina.

12157. muzikantas2004-02-01 21:15
Ana ką radau iš Juškaitės http://www.nevykeliai.lt/failai/mokslaspub_juskaite.htm Tas pats galas. Gal geresnis truputį. Įspūdis, kad mama jos nemylėjo vaikystėje. Ar ji mamos.

12161. raudonkepuraite :-) 2004-02-01 21:30
mmm lengvas skaitytojo nekamuojantis rasymas net mintis kilo, kad visas satenu numeris turetu but geras

12164. Nagine :-) 2004-02-01 21:48
Toks ažūrinis straipsniukas.Lengva, grakštu, švelnu - lyg pastelės potėpis. Patiko, pasijutau keliaujanti kartu, matanti ir jaučianti nuotaikas, veidus, peizažus.

12171. Catalickas2004-02-01 23:31
Kas man paaiškins,ar yr koks ryšys tarp Juškaitės ir Juškaičio???

12174. muzikantas2004-02-02 00:19
Juškaitis vyriškos lyties, Juškaitė - mergaitė. Nors jai labiau tiktų Juškė. Vakar radau liet. kalbos komisijos nutarimą dėl mot. pavardžių transkripcijos. Tai va, egzaltuotos gali atsipūsti, nes joms suteikta teisė vadintis vietoj -iūčių, -ienių -ėmis. Dabar Juškaitė gali būti Juške. A neblogai skamba, tiesa?

12176. Artūras iš Vilniaus2004-02-02 02:26
.. nusivyliau (12174), gal neilgam. Gal dar pridėk ką nors apie paksą ar jos vaginos išmieras paanalizuok - kaip tie iš naujųjų komunistų ..

12181. varna2004-02-02 10:46
Cinikų paradas.

12193. Kestas2004-02-02 12:25
Apie miestą rašyti pats laikas. Viena diena atsibusime ir pamatysime, kad gyvename šlykščiame megapolyje. Vietoj garsiojo Vilniaus baroko - American Dream. Pradžia jau yra: jau goziamos Rapolo ir Jokubo/Pilypo baznycios. Ir tai tik per vienerius metus!!!

12217. Re:2004-02-02 14:11
Jaunoji rasytoja, matyt, bus issamiai isanalizavusi gb patarimus "kaip rasyti ese". Grynumo stinga, ese nei seileta nei melancholiska. Kazkaip problemos ne pro kur neradau, nors visa labai problematiska. Tokie eksperimentai, kaip antai,labai prajuokino: Į vidinį pasaulį nukreiptos akys drėko. Prostitutė ir dulksna grąžino miestą. Chi chi:)

12221. paksas2004-02-02 15:44
dedikuoju visiems savo komentara" skaitykite ir megaukites liudna poezija... manau is to reiketu rasyti eilerasti, baltas eiles, nes tada ir butu lengviau skaityti, aiskiau... o siaip apie pavarde buvo geda skaityti! koks jusu visu reikalas kokia pavarde! Paulius Juska puikus piesejas, autores brolis, galerijoje Akademija , neseniai buvo , o gal dar yra jo paroda... tiek Jus taushkalai!!!

12226. tautietis2004-02-02 17:30
Nyyyyykuma.

12227. Mazius :-) 2004-02-02 18:10
Normalei, viska gerai yra, jus te kritikai geresni parasyket, jei galet.

12237. Artūras iš Vilniaus2004-02-03 00:32
ne pakas, o pasirodo paxius - štai kur lietuvių kultūros jėga ir dar -

siūlau pasiskaityti - ištraukiau iš "vEido" (ligonių žurnalo) komentarų:
-- Paciame rinkimu kampanijos ikarstyje konservatoriai/liberalai/AMB ir Paxius pagamino ir pakabino tokio turinio lozunga: "Netingek, kelkis ir eik i rinkimus!!!" Tas lozungas buvo iskabintas ant namo sienos priesais kapines...
Xx`as pasakytų - tokios tautos net su rusų tankais ar kitais prezervatyvais nenugalėsi

12238. Mafija Kumstyte2004-02-03 00:43
zombiai balsuoja(pats maciau), zombiai raso, zombiai zombina ir zombinasi. Kartais uzzombina...

12240. Artūras iš Vilniaus2004-02-03 00:57
labas - Aš tavęs nebijau Tu mane linksmini. Iki brangute, mylimute.

12248. Edita2004-02-03 11:56
Ciniškoji varna užsigeidė įsižeisti ant eilinių cinikų. Mat jai vienai duota teisė klasifikuoti.Iš kur gali žinoti, kad mat jos širdužėje kažkokią stygą užgavo. Neturime pagrindo manyti (iš iki šiol skelbtos medžiagos), kad tokių buvimą apskritai galima būtų įtarti

12249. Paksas2004-02-03 12:14
Jei Paksas raso- dziaukites!!! O ne pastykite niekus! As - vadas. Ir taskas. Ir ka pasakau,- klausyti reikia!

12251. amasone2004-02-03 12:42
malonus tekstas man kalbantis kaip uz visu fasadu slypi tik tustuma tokia visas prasmes sulyginanti tustuma

12283. bomzas2004-02-03 21:22
ubageliai jus vargani, mano mielieji komentatoriai... na, ne visi...

12292. runkleis2004-02-04 01:23
Aha, o koks architektas baft ir padarė mus ubagėliais ir dvasia ir kūnu. Kas Didysis architektas, kas. AR ne tamstos elitukai. Ai tiesa, - gi tas žydpalaikis Paksas, kaip nepagalvojau. Ai, ai - visiškai pamiršau.
tik negerai negerai, kaip užsipuolė Rūta Narcinkevičiūtė dabartinį prezidentą Adamkų šiandieninėje laidoje, kad jis blogai vartoja tą lietuvių kalbą. Ach kaip neetiškai ji padarė - jo kalba juk yra tiesiog auksinė.

12293. runkelis2004-02-04 01:25
Aha, o koks architektas baft ir padarė mus ubagėliais ir dvasia ir kūnu. Kas Didysis Architektas, kas. AR ne tamstos elitukai. Ai tiesa, - gi tas žydpalaikis Paksas, kaip nepagalvojau. Ai, ai - visiškai pamiršau.

tik negerai negerai, kaip užsipuolė Rūta Marcinkevičiūtė dabartinį prezidentą Adamkų šiandieninėje laidoje, kad jis blogai vartoja tą lietuvių kalbą. Ach kaip neetiškai ji padarė - jo kalba juk yra tiesiog auksinė.

12326. Gvntj2004-02-04 13:19
Prisiminiau, kaip mes čia, šitoj žydrynėj, kažkada (ypač su xX) komponavom miestą... savo spalvom, savo gatvėm, savais piliečiais...

12331. Lorca2004-02-04 13:42
O jeigu aš turėčiau sviedinuką,man labai reikėtų draugų,su kuriais galėčiau gatvėje pažaisti...:)Prisimenu kaip tada jūs žaidėt:)

12335. Gvntj :-) 2004-02-04 15:07
Aš saulutę ridenu :)/ Miestui kartais sopa/ Užlipdysiu sniego lopą/ Ant nuplikusio asfalto/ Ir taisau, ir gadinu...

12336. apolitiškas :-) 2004-02-04 15:43
Susimildami, bent jau kultūrinėje spaudoje nesitapšnokime ir nesipaksuokime. NEPOLITIKUOKIME. ATSIBODO, VEMT VERČIA. Taip norisi pabėgti nuo tų politinių šlykštynių...

12364. to apolitiškam 123362004-02-05 00:29
Aha dar vienas rusų šnipas atsirado ->lauk, katapultuokis į Minską apolotiškasis niekale. Mes be elito nenurimsim. Mes be elito nenurimsim. ...

12394. ziogas2004-02-05 11:17
Shi jaunoji rashytoja puikiai rasho.Kad ji "jaunoji" supranti,nes rasho.Mat tiki,kad dar ne viskas parashyta ir perskaityta. Nu bet gal tegu rasho,kai nusibos,gales siuvinet.

12454. Svan :-) 2004-02-06 18:23
Sveiks, Verdiuren branduoliuke. O rasinelis neblogas, turi atmosfera. J. ne visiskai uzkaifavusi nuo saves. Ne taip kaip jos kritikai. Pastebi detales, fiksuoja nuotaikas. Ir is viso raso, tai yra kazka daro. Ne zodeliais, o darbeliais Tevyne myli.

12455. eva :-) 2004-02-06 18:30
grazu ir tiek.

12463. aušros k. teatro repertuaras..kada tai buvo.. :-) 2004-02-06 23:13
Slaugiau mylimiausią dvylikametį infekcinėje. Visa šeima serga, nebeliko kam. Temperatūra aukšta, nekrenta, nors tu ką. Zirzia. Kankinasi. Mane kankina. Kai pasijutau beiškrentanti (grips) perskaičiau jam šį tekstą. Sako: išėjau iš ligoninės. Vaikas, o lit. girdi (muzikantas). Ausylas berniuks.

12465. mb2004-02-07 11:06
duokit kelia busimai gerai eseistei. kritikos ir atlaidumo.

12479. andrius g.2004-02-07 20:37
Graziai parasyta. Juk svarbiausia - perteikti savo nuotaika skaitytojui, leisti jam pasijusti taip, kaip tu jauteisi rasydamas. Parulskis sugeba. Gavelis irgi. Dauguma raso, raso graziai, protingai, bet nepakabina. O gal tai tik mano supratimas, koks literaturos kurinys yra geras.

12482. Vita2004-02-07 21:58
Hey,jus karksincios butybes,,rankas salin nuo straipsnio,super melancholiskai -grazus!

17000. ai :-) 2004-05-24 11:33
coooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooool

34461. Jei Bogu :-) 2005-05-28 10:57
Nostalgiska ir grazu.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba