TURINYS[skaityti komentarus]
WISŁAWA SZYMBORSKA. Skaityti nebūtina
[...] Skaitytojas sukrėstas: kas galėjo tikėtis panašaus finalo iš knygelės, kurios viršelyje ryškiomis spalvomis pavaizduotas namelis ant aptvarstytos kojelės. Kartą susitikime su skaitytojais manęs paklausė, kodėl rašau ne apie grožinės literatūros kūrinius, o apie įvairias parankines ir mokslo populiarinimo knygas. Atsakiau, kad panašios publikacijos paprastai baigiasi nei gerai, nei blogai, tuo jos man ir patinka. Matau, teks keisti požiūrį. Nesu įsitikinusi, kad šiuo metu spaustuvėje negimsta knygelė apie žindomų kūdikių priežiūrą ištikus pasaulio pabaigai.
GARRISON KEILLOR. Šalta mano atostogų tiesa
Norėčiau manyti, kad į neviltį mane varo pareiga per šventes linksmai leisti laiką. Dėl šios priežasties nemėgstu ir vakarėlių jie yra nelyg koks sąmokslas, kad tam tikrą nustatytą valandą reikia pralinksmėti. O aš to nemoku. Lygiai kaip, žiūrėdamas filmą, nemoku juoktis kartu su už kadro sklindančiu kvatojimu. Naujametiniai vakarėliai yra patys blogiausi švenčiama tam tikras laiko tarpsnis. Dalyvavau keliuose tokiuose vakarėliuose ir man jie pasirodė beveik bjaurūs tiesiog didžiulė krūva smarkiai geriančių triukšmingų žmonių atitvertame plote. Atostogos yra panaši prievolė trūks plyš varyk žaisti golfo. Be to, turiu pripažinti, kad mėgstu savo darbą.
DAIVA TAMOŠAITYTĖ.Lietuva muzikos terapeuto akimis
Bendra išvada būtų tokia: lietuviams reikia kuo greičiau išspręsti viešųjų erdvių fono klausimą, kuris šiuo metu yra barbariškos ir chaotiškos būklės. Galbūt pagaliau kam nors pavyktų Vilniaus (ir ne tik) merą įtikinti, kad liaudies vaišinimas kurtinančiais decibelais aikštėse ugdo kurčiųjų generaciją? Civilizuotos šalys jau įveda griežtus dB apribojimus. Ir dar keletas "Mozarto muzikos poveikio" autoriaus minčių, kurios papildo knygoje ir paskaitose išdėstytas mintis.
JŪRATĖ BARANOVA. Emmanuelio Lévino sugrįžimas
Léviną akivaizdžiai ėmė slėgti kai kurie Vakarų filosofijos bruožai. Ypač čia įsišaknijęs vienio ir totalybės ilgesys. Jis ieškojo tokio vertybinio taško, nuo kurio būtų galima atsispirti prasmės ir dvasios tapatinimui su žinojimu. Toks dvasios redukavimas į žinojimą aukščiausią tašką Vakarų tradicijoje pasiekė Hegelio filosofijoje. Šiuo aspektu Lévinas yra antihėgelininkas ir įsitraukia į filosofų "sukilimą" prieš Hegelį, kurį Danijoje pradėjo Sørenas Kierkegaardas, Vokietijoje Friedrichas Nietzsche, Amerikoje Williamas Jamesas. Tačiau Lévino "antihėgelinio sukilimo" ideologai yra kiek kiti. Pats Lévinas liudija su radikalia totalybės kritika pirmąsyk susidūręs skaitydamas žydų filosofus Franzą Rosenzweigą ir Martiną Buberį. Būtent Buberis dar iki Lévino filosofiškai apmąstė Talmudo tiesą "Visi Izraelyje yra atsakingi vienas už kitą". Lévinas pritarė Buberiui, kad asmenybė yra santykis, kuris steigiasi tik tada, kai aš kreipiasi į tu. Tai susitikimas kaip įvykis, kai aš ne atspindi tu, bet susitinka tu. Žmogus yra susitikimas, sakė Buberis. Ir Lévinas jį pakartojo. Tačiau Lévinas ėjo toliau.
SIGITAS GEDA. Ruduo tai demonų lesyklėlės
Balsai, besididžiuojantys mūsų pasiekimais.
Ei jūs, kikimoros! Mūsų sukčiai eina koja kojon su Europos... O kai kur netgi juos aplenkia...
Pasvalio klebonas jau atliko vienuolišką atgailą... Daugiau negers su prostitutėmis ir kriminalistais.
Tikras klebonas gali gert ir su velniu!
SIMON REES. Supernova: kita didžiojo britų sprogimo teorija
Taigi, kaip hermetiškas darinys, "Supernova" yra pagyrimo verta paroda. Aš pats (kaip ir daugelis mano kalbintų žmonių) mielai gėrėjausi joje rodomu puikiu abstrakčiu menu. Tik paskaičius įžanginį katalogo tekstą, labiau įsigilinus į parodos koncepciją, ji ėmė netikėtai sproginėti it jos pavadinimui pasirinktas astralinis kūnas. Sudaryta pasitinkant naująjį tūkstantmetį, pristatanti menininkus ir kūrinius, tapusius XX a. paskutinio dešimtmečio meno sinonimais, paroda visiškai atsiribojo nuo platesnio šio laikotarpio kultūrinio konteksto o juk tai metas, kai šiuolaikinis britų menas tapo mainstream dalimi, kitaip tariant tikruoju popkultūros nariu.
ANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušra
"Kas turės milijoną, gyvens; kas neturės negyvens", taip arba panašiai kartą pareiškė, ne, ne Uspaskichas (tai dar būtų galima suprasti), o Lietuvos socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas. Ponas Viktoras kartą irgi neblogai pasakė: "Kai jūs lakstėte į savo mitingus, aš dariau biznį". Arba panašiai. Vienas turtingas socialdemokratas dėsto, kad tik turtingi žmonės turi eiti į Seimą, kitas socialdemokratas, buvęs dutūkstantininkų vadas, tampa konservatoriumi ir iš karto gauna aukštą vietą partijos rinkimų sąraše, o žinomas krikščionis demokratas tampa liberalu ir vienu ištikimiausių Zuoko bičiulių džiaugsmuose ir varguose. Taigi metas prisiminti ideologinius reikalus.
CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Turininga! (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai. V.: Apostrofa, 2005.)
A. Andriuškevičius ilgus metus tyrinėjo bei kritikavo Lietuvos ir užsienio dailę, paskui bac! Išleido pirmąją poezijos knygutę. 33 eilėraščius, kuriuos papuošė rytietiškais gėlių paveikslėliais ir moterų figūromis.
Atrofuota romantika. (Mykolas Karčiauskas. Krikštai. Eilėraščiai. V.: Gimtasis žodis, 2005.)
Vargas tam menininkui, kuris užsisėdi valdininko kėdėje. Vargas mums visiems, nes dabar rašo parlamentarai ir kariai, ministrai ir prostitutės, bankininkai ir banditai.
Vaginos monologai. (Audronė Urbonaitė. Posūkyje neišlėk. Novelių romanas. V.: Tyto alba, 2005.)
Skaitydamas tam tikras vietas jautiesi taip, tarsi kas nors kėsintųsi paliesti tau atvirą akį. Taip autorė apibūdina nekaltybės atėmimą. Bet vargu ar išsigimęs mūsų skaitytojas lieka sukrėstas ir nucielkintas. Jis greičiausiai laukia seksualinių perversijų, ir tiek. Ir nesulaukia. Keista, bet kuriančios moterys nejaučia ribos. Nejaučia, kur prasideda "neskanu". Jos sugeba tik gaminti stilizuotą kičą arba kristi tiesiai į antimeno bedugnę. Tačiau toks vaginalinis gargaliavimas turi ir vieną gerą bruožą visokie pikantiški vaizdeliai ar iškrypimų laukimas nesveikai traukia knygą užbaigti skaityti.
JONAS MIKELINSKAS. Jūratė prieš Jūratę (Polemika)
Visa tai tebūnie lyrinis nukrypimas. O visai ne lyrinis nukrypimas yra, kai J. Baranova teigia: "Supratau tai (turima galvoj jos klaida polemikoje su Leonidu Donskiu J. M.) perskaičiusi Sprindytės "Rudens skaitinius". Jie, ko gero, simptomiški. Lietuvos kultūra kol kas dar ginasi nuo individo".
Čia jau nebe lyrinis nukrypimas, o, ko gero, net apmaudus nesusipratimas, jeigu ne sąmoningas faktų ignoravimas. Juk kas bent kiek geriau yra susipažinęs su Jūratės Sprindytės kritikos straipsniais ir konkrečiai su minėtais "Rudens skaitiniais", vargu ar išdrįs pasakyti, kad ji įsitikinusi, jog lietuvių literatūrai ne pakeliui su detalesniu individo pavaizdavimu. [...]
RYTIS RADAVIČIUS. Metų netektis
Skaitydamas šią knygą, keletą kartų beveik nesąmoningai pasitikslinau veiksmo laiką ir kaskart nustebdavau, kad tai septintasis dešimtmetis. Išskyrus kelias nelabai reikšmingas technines ir etines detales, veiksmo laikas lieka neapibrėžtas. Ir tai tik sustiprina pagrindiniam veikėjui rodomų istorinių spektaklių įspūdį. Po kelerių metų perskaičiau "Magą" lietuviškai. Laukiau nusivylimo, bet nusivyliau tik vidutinišku vertimu, iš realaus gyvenimo ištraukiančio pasakojimo įtaiga nesusilpnėjo. Vėl kelias savaites gyvenau toje Graikijos saloje ir slapstydamasis už medžių išgyvenau netikėtus veiksmo tramplinus, nuo kurių atsispyrus apsiverčia pilvo turinys. Tai, kad "Magas" buvo brangiausia knyga pačiam Fowlesui, rodo įdomus faktas praėjus vienuolikai metų nuo pirmojo leidimo, jis knygą pataisė, perrašė ir papildė kai kuriuos skyrius.
VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Aristokratas
gilų gilų šulinį nebegyvenamų, nugriautų
vienuolynų kieme, atsitrenkinėju
kakta į sienas, kaip plokščias akmenukas
(mokamai sviestas) į kalnų ežero (šalia
[...]
DANIUS ZALIECKAS. Visa teisybė apie Ispanijos apelsinus (3)
Kai su Virgiu nuvažiuojame į Alsirą, visada užsukame į parduotuvę, kurios šeimininkė Larisa, rusė iš Palangos. Čia gali nusipirkti lietuviško alaus ir lietuviškų grikių. Pas Larisą susipažinome su jos nuomininku Hasanu 58 metų gruzinu, jūrininku, laivo kapitono padėjėju. Prieš keletą metų jo laivas buvo remontuojamas Ispanijoje, tačiau per techninę apžiūrą pripažintas netinkamu ir nurašytas. Hasanas pasilikęs laukti kito laivo, tebelaukiąs iki šiol. Šeimai pranešinėja, kad jo senasis laivas vis dar remontuojamas, ir nė žodžio apie tai, kad skina mandarinus. Šeima šito nesuprasianti; Gruzijoje mandarinų kiek nori, važiuok namo ir skink sau. Praėjusį sezoną Hasanas dirbo Aikos brigadoje, tačiau ten vien jaunimas, vyresniam žmogui nėra su kuo pasikalbėti. Žodis po žodžio susidraugavo su nuolat pas Larisą užsukančiu Virgiu.
JESSICA SEIGEL. Liūtas, ragana ir metafora
Žiūrint šį filmą, greta manęs sėdintis septynmetis tarė: "Kaip baisu". Buvo išties baisu, kai Baltoji Ragana nužudė liūtą Aslaną, o šis mirė, kad išgelbėtų bjaurųjį Edmundą, prieš prisikeldamas, kad padėtų jam ir jo giminaičiams įveikti blogį. Tačiau dar baisiau yra tai, kad suaugusieji šį pasakojimą sumenkina iki vieno savojo supratimo. Viena ginčininkų pusė teigia, kad pasakojime įžvelgti Jėzaus asmenį yra nerimta ir trivialu, kita pusė tvirtina, kad liūtas besąlygiškai yra Jėzus, o pats pasakojimas sumanytas prozelitizmo sumetimais. Abi pusės klysta.
Su humanitarinių, utilitarinių ir filosofinių mokslų magistru, begalės tarptautinių fekalinių instaliacijų laureatu, gerbiamu TUALETINIU POPIERIUMI kalbasi "Š. A." popieriaus vartotojas Andrius Šiuša. Skrisk, svajone
Kas jūs?
Dabita. Kad ir kokia kukli būtų sanitarinės priemonės paskirtis, ji, kaip ir visokia kitokia buitinė prekė, turi būti akiai maloni. Ant manęs, to šiuolaikinio tabula rasa papiruso, ant to, kuris kuo švelnesnis ir brangesnis, paprastai įspaustas koks neįmantrus ornamentas gal šiaurietiškos runos, gal musulmoniškos makramė, o gal net civilizuoto pasaulio įžymybių veidai... Tai būtina tam, kad, be tam tikrų utilitarinių funkcijų, išvynioję ritinį dar gautumėt ir estetinį pasitenkinimą ar mokslinę informaciją.
|