TURINYS

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Švytintis trūnėsis
Brangus, mielas, švytintis trūnėsis... Naktį, kai visas pasaulis nugrimzta į sutemas, kai darosi be galo graudu, o sielą apima neįveikiamas ilgesys, ji išsitraukia iš palovės trūnėsį ir gėrisi jo blausiu švytėjimu. Ir pagalys tarytum atgyja. Skleidžia savo malonią šviesą, tarytum bendrauja, prašosi įsileidžiamas į širdį. Gera jį turėti šalia, gera į jį žiūrėti, liesti jį, glostyti. Pats švelniausias pagalys pasaulyje. Pasiguldo jį šalia savęs, kartais ir užmiega kartu. Ji taip man ir sakė: užmiegame abu. Tas žodis mano sąmonėje įsispaudė kursyvu.

Karikatūrų karas
Karikatūrų karas – tai galbūt prasidėjęs Vakarų karas su savo mąstymo stiliumi. Gerai viską apsvarsčius, galima padaryti išvadą, kad pastaruosius įvykius, vienaip ar kitaip parodančius islamo įsitraukimą į pasaulinę politiką ir šio įsitraukimo mastą, galima tik sveikinti. Vakarų pasaulis įkliuvo į savo paties "tolerantiškumo" žabangas, o "pasaulinis terorizmas" – tai tik jo pasekmė. Pats prigimdęs pabaisų, dabar bando lyg kovoti su jomis, lyg susigyventi. Nors, ačiū Dievui, pastarųjų savaičių įvykiai nėra labai kruvini, jie vis dėlto turi atverti akis tiems, kuriuos tiesiogiai liečia ir kurie dar neprarado gebėjimo matyti ir analizuoti nemalonius dalykus, parodydami jiems, iš kur šiandien kyla pavojus Europai. Tačiau galbūt dar svarbiau tai, kad šie įvykiai neįtikėtinai įtikinamai parodė visiems, kaip neatskiriamai Vakarų galia susijusi su jų silpnybe. Pasinaudodami pamatine vakarietiška vertybe – žodžio laisve, vidiniai valstybės priešai, dangstydamiesi daugiakultūriškumo ir tolerantiškumo idėjomis, įsijautę pjauna šaką, ant kurios sėdi ir jie patys, ir, deja, daugybė niekuo nekaltų žmonių.

-gk-. Sekmadienio postilė
Labai trumpas sekmadienio žodelis. Tilptų į porą SMS. Net keista, kad toks glaustas pranešimas bus perskaitytas bažnyčioje sekmadienį. Tarsi kokiam Hemingwayaus tekste – nėra net būdvardžių, vien oficiali informacija. Maždaug – ELTA, BNS ir "Reuters" praneša, kad prisiartino Dievo karalystė... Nenustebčiau išvydusi laikraščio kamputyje.

Laisvė nereiškia nieko. Su danų kino režisieriumi LARSU VON TRIERU kalbasi JANUSZAS WRÓBLEWSKIS
Rašydamas "Manderlį" priėjau išvadą, kad žodį "laisvė" derėtų išbraukti iš žodynų. Tai sąvoka, kurios neįmanoma apibrėžti, nes pati savaime ji nieko nereiškia. Daugelyje pasakų žmonės pasijunta laisvi, kai jiems pavyksta nusigauti į kokią nors šiltą salą pietuose. Tačiau norėdami išgyventi jie būna priversti rūpintis maistu, o tai gerokai apriboja jų laisvę. Praktikoje laisvė tėra galimybė rinktis maloniausią ir naudingiausią gyvenimo modelį. Vienas iš tokių modelių yra vergovė. Abstrakčiomis kategorijomis nagrinėjama laisvė yra fikcija. Tai idėja, kuri priklausomai nuo psichologinės būklės kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. Kaip žinoma, vieno žmogaus laisvė riboja kito žmogaus laisvę. Vienaip laisvę suvokia kalinys, kitaip – turtuolis, dar kitaip – kartų kartas priespaudoje gyvenę vergai, laikantys save žemesniais negu jų šeimininkas.

PAULIUS SAUDARGAS. "Darbiečio kodas": milijardų dalybų drama
O prasidėjo juk viskas nuo idėjų. Aptarę pagrindinių veikėjų veiksmus, pamiršome pasidomėti, kas režisierius. Paprastai narpliojant didžiąsias sąmokslo teorijas neapsieinama be skaičių magijos. Taigi kalbant apie tas 11, 111 ir t. t. dienų, per kurias šalyje, pasak Darbo partijos propagandininkų, turėjo įvykti gerovės stebuklai, negalima neprisiminti kito pasaulinio lygio populisto ir sąmokslo teorijų detektyvo Dano Browno skaičių magijos. Pasitelkę "denbraunišką" metodologiją galime atkreipti dėmesį, kad 11 "išvertus" iš dvejetainės sistemos į dešimtainę yra 3, o 111 – 7, taigi užrašius paeiliui – 37.

VALDAS GEDGAUDAS. Tik ji viena – tiktai naktis
"Tie suaugę žmonės tikrai nei šiokie, nei tokie", – tarė pats sau mažasis princas leisdamasis į tolimą kelionę, kur Hado garbanomis žaidžia Persefonė, kur šniokščia audringas Vandenis...
O tuo tarpu gyvųjų pasaulyje netyla audra dėl Hanso Christiano Anderseno tėvonijoj išspausdintų pranašo Mahometo karikatūrų. Viešosios erdvės eteriui gaudžiant nuo komentarų, danai kartu su "laisvosios" spaudos pusbroliais iš kitų šalių pamažėle pradeda suvokti, kad islamas krikščionybei šito niekada neatleis, ir stengdamiesi neprarasti orumo jau pradeda nedrąsiai atsiprašinėti. Per vėlu. Senutė Europa tarytum mergaitė su degtukais pati sau niekieno neraginama ant parako statinės išsidėliojo įstabaus grožio bombos pavidalo pasiansą. Atsako nesulaukti bus be galo sunku.

SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės
Neva leidausi oru (skrisdamas) žemyn nuo Misionierių bažnyčios išilgai Vilnelės, – ir prieš akis plytėjo labai intensyvi senojo Vilniaus gotika, plieskė tamsraudoniu ir Šv. Ona, ir Bernardinai, bet kaži kokiu būdu pasukti fasadais į mane. Net tamsmėlyniai prieš tą savąjį rožiškumą plastėjo.

RENATA DUBINSKAITĖ. Apie Joną Meką kartu su juo
(Jonas Mekas ŠMC)
Žiūrint Meko filmus, neišeina matyti taip, kaip tai darai žiūrėdamas žanrinius kino pasakojimus, nes jo atveju turi veikti kur kas daugiau receptorių. Kartais reikia matyti ritmu, o ne akimis. Kai Meko filme ilgesnį laiką viskas švilpia pro šalį, kiekvienas stabtelėjimas išties įkrenta į tave. Gatvės, žmonės lekia pralekia, ir staiga pauzė – nuostabus veidas, tarsi ne grožio akimirkos būtų blyksniai, o visa kita tik blyksnis grožio amžinatvės fone. Taip, Mekas linkęs užsibūti stebėdamas merginų veidus ir pievas.

PAUL ÉLUARD. Iš rinkinio "Vaisingos akys"
Tikiuosi to
Kas man uždrausta.
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Anarchistai per prievartą. (Arūnas Sverdiolas. Lėkštutėlė lėkštelė: keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai. V.: Versus aureus, 2005.)
Autoriui lėkšta viskas: valdžia, pilietį laikanti tik bevaliu būsimu rinkėju, matematinės sociologinių apklausų traktuotės, internetas su savo anonimiškumu ir tualetiniais diskursais, siaurakaktė monotoniška žiniasklaida, smaginanti ir bandanti visaip šokiruoti sočią miesčionišką auditoriją, politologija, paskendusi bukame pragmatizme ir vis mėginanti praverti politikų buduarus. Lėkšta visa kultūra, bent viešoji jos erdvė. Žodžiu, Lietuvos pilietis giliai mąsto tik tada, kai būna vienišas, o viešumoje jis elgiasi lyg išvietėje. Ir tai tiesa.

Krachas. (Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva. Krakas ir Nekrakas. Romanas. V.: Pasviręs pasaulis, 2006.)
Kokia savęs išdavystė ir savo principų atsisakymas! Visada vaidino nepriklausomus undergroudininkus ir avangardistus. Tačiau propaguoti eksperimentinį meną dar nereiškia pačiam jį daryti. Gerą avangardą kurti be galo sunku. Sunkiau nei parašyti populiarią knygą. K & L, tai suvokę, galop ėmė šniukštinėti vieną ampyrišką vėsią įstaigą, iš kurios skverbiasi išganingi honorarų, premijų ir stipendijų spinduliai. Ir vieną dieną, tik neaišku, iš kelinto karto, įlindo – šnopuodami pribėgo prie literatūrinio lovio ir ėmė pusti.

Jie ir jie. (Baltijos knygų mugės ir Vilniaus knygų mugės informacinis leidinys. 2006.)
Jie. Minia. Tikslinė auditorija. Statistai. Turgaus žiurkės. Prekybos centrų didvyriai. Apkvailinti idiotai. Mąstančios piniginės. Prekystalių šliužai. Ląsteliena. Brauno judėjimo molekulės. Gutenbergo aukos. Leidyklų mėsa. Ne žmonės, o pirkėjai. Šlykštu.

JŪRATĖ BARANOVA. Kodėl skaitytojai renkasi Jurgą Ivanauskaitę?
Tačiau gali būti ir taip, kad visos šios keturios hipotezės yra tik mano išsigalvotos, o skaitytojai balsavo dėl visai kitos priežasties, kurios man nepavyko įžvelgti. Galbūt kai kurie skaitytojai lygino naujausią knygą su ankstesnėmis, pavyzdžiui, "Placebu". Ir pastebėjo, kad jos siužetas tvirčiau sustyguotas, kad ją lengva skaityti. Galbūt kai kas skaitė iš eilės visas penkias knygas. Rado laiko. Tada pasirinko. (Gali būti ir taip, nors abejoju, kad taip darė dauguma.)
Mano galva, Sigito Parulskio knyga "Miegas ir kitos moterys" nenusileidžia "Miegančių drugelių tvirtovei" ir egzistencinių įžvalgų gelme, ir kitais svarbiais aspektais. Tačiau šiame žaidime, ko gero, buvo lošiama ne vien iš knygų, bet ir iš viso gyvenimo įdirbio. Šiuo aspektu mūsų literatūroje Jurga Ivanauskaitė yra aiški lyderė.

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos skersvėjai prisiliečia. (Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. 1009–1795. V.: R. Paknio leidykla, 2005. 485 [2] p.)
Įdomiausi čia klausimai, kurie kyla lyg iš niekur ar yra niekam verti. Bet jie atskleidžia epochos ypatumus. Galime paklausti, kada Lietuvoje atsiranda katės. Išties. Su dvarais ir damomis, bijančiomis pelių? Bet atrodytų, kad valstiečiams katės buvo reikalingos nuolat, o jei kačių iki XIV a. nerandama, tai gal dėl to, kad valstiečiai turėjo kitokių būdų apsiginti nuo graužikų? Žalčiai gal buvo naudingesni už kates. Ar, pridėčiau, burtininkai, išmanę kolegos iš Hamelno amatą.

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Kaltinėnų apylinkių dievkalniai ir milžinkalniai
Kaltinėnų apylinkėse pasakota, kad šiame duburyje anksčiau tyvuliavęs ežeras Pelkis. Šalia kartu su užgaidžia dukterimi gyvenęs milžinas Skuburlas. Milžino duktė ežero pakrantėse rasdavusi gintarų, tačiau norėjusi jų vis daugiau ir daugiau. Sumanęs tada Skuburlas išrausti griovį, nuleisti ežero vandenį ir surinkti visus jo dugne esančius gintarus. Kaip taręs, taip ir padaręs. Tačiau ežero dugne būta ne tiek gintarų, kiek akmenų. Milžinas, matyt, gintarų ieškodamas, akmenis sumetęs į ką tik išraustą griovį. Iškastas žemes Skuburlas pylęs į krūvą ir ant jos vėliau pasistatęs namus. Taip pranykęs Pelkio ežeras, atsiradęs Skuburkalnis ir akmenų pilna upė – Akmena. Beje, buvusio ežero dugne tikrai randama gintarų.

JANINA BIELINIENĖ. Knygos dvynės. (Kęstutis Stepšys. Skulptūrinio dekoro technologija ir restauravimas. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. 202 p. Giedrius Šiukščius. Dizainas: menas, mokslas, technika. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. 238 p.)
Ar galima šias dvi gana skirtingas knygas taip pavadinti? Tokia mintis kilo dėl kelių aplinkybių. Abi knygos gimė vienu metu vienoje vietoje. Buvo parengtos ir išleistos Dailės akademijos leidyklos ir vieną dieną kartu atkeliavo į šios leidyklos knygynėlį. Abu vadovėlius rekomendavo Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisija vienos dienos – 2004 m. gruodžio 10 d. – posėdyje. Skirtingo amžiaus autoriai tapačiai nusako knygų paskirtį – jos turi būti parankinės knygos studentams, būsimiems kūrėjams, įvairių socialinių grupių vartotojams.

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Poezija
Šviečiasi
Molėtuose. Pažaislis
vėliai dūmija.

Arba lis, arba nelis.

Saulė teka rytą leidžias
vakare. Vietomis

galima perkūnija.
[...]