Lietuva iki Weberio: ideologinė erdvė ir ciniška sąmonė

Philip Guston. Konspiratoriai. 1932

Šį tekstą nusprendžiau parašyti visai atsikratęs bet kokio intelektinio balasto, besivadovaudamas nugirstomis frazėmis, tarsi dailininkas abstrakcionistas, dėliodamas vieną nuo kitos nepriklausančias chaotiškas minčių figūras. Pradėjau jį vasarą, kai niekas nepriverčia ilgėliau stabtelėti kaitros kamuojamų kūnų prisotintose gatvėse, kai stengiesi bėgti nuo visko ir visaip, kai ryte nežinai, ką darysi vakare. Taigi toji neįpareigojanti "popsinė" vasara yra tiesiog alergiška sunkiems, iki paryčių skaitomiems traktatams ar kankinančiai nemigai.

Betgi vasara taip pat yra įvairių intelektualinių renginių metas, o dar nuostabiau būna tada, kai net stambieji "nepriklausomi" dienraščiai pagauna tokiose konferencijose skleidžiamas bangas. Tokia banga šiemet tapo kasmetinėje "Santaros-Šviesos" konferencijoje perskaitytas esto mokslininko poligloto Reino Raudo pranešimas apie vis racionalesnį lietuvišką požiūrį, dėl kurio mūsų tauta tampa vis nuobodesnė. Raudas dabartiniam status quo priešina antrosios nepriklausomybės pradžioje demonstruotą lietuviškąjį kitoniškumą ir savitumą. Nors buvau vienas iš tų, kurie apie šį pranešimą sužinojo iš "Respublikos" priedo, šita mintis nedavė man ramybės nei keliaujant, nei naktį sėdint su žvake ar be jos savo kambary.

Kalbėdamas apie racionalizaciją, pamąstai apie Weberį. Žmogų, kuris kilstelėjo kapitalizmą ant dvasinės pakylos, suteikė jam išskirtines pozicijas formuojant Vakarų Europos ir jos palikuonės – Amerikos supervalstybės – veidą, vakariečių mentalitetą. Ir mes, ieškodami bendrosios europietiškosios tapatybės, ištisą dešimtmetį knaisiojome užžėlusius sąmonės dirvonus. Tam buvo pasitelkta ir istorija, ir moderniosios informacinės technologijos, ir retkarčiais visai nekvalifikuotos bei nekontroliuojamos požeminės įtakos srovės. Žmonės buvo veikiami, angažuojami ir... dar labiau nuteikiami ciniškai.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įvyko mąstymo revoliucija. Tiksliau, ne viena, o kelios revoliucijos. Jų pasekmes matome šiandien ir matysime dar ilgai. Taigi leiskimės į kelionę po naująjį lietuviškosios sąmonės žemėlapį.

Mūsų sąmonėje įvyko keli radikalūs lūžiai – perėjimas iš ideologinio į depolitizuotą arba kiek įmanoma labiau apolitišką lauką, nuo nomenklatūrinio į vartotojišką požiūrį. Vykstant tiems lūžiams mūsų visuomenė ne sykį skaidėsi, brėžė savo sąmoningumo demarkacines linijas, įkandin vyko ir geografiniai pokyčiai.

Kai atgavome nepriklausomybę, buvome ištikti šoko (komos buvo apimti tie, kuriems gangrenavusios mąstymo galūnės neleido išsinerti iš senos odos ir judėti nauja kryptimi). Senosios maksimos, ideologinės formuluotės ir lozungai buvo pasmerkti išnykti. Bet ne iš žmonių patirties ir atminties. Tarybinės sistemos išlavintas gudrumas ir užtikrintumas dėl socialinių garantijų tapo ciniško "apačių žinojimo" ir vidurinio luomo skverbimosi į elitą bei su tuo susijusios stratifikacijos priežastimi. Šiandieninė Lietuvos socialinė santvarka atspindi Zygmunto Baumano suformuluotus postmoderno ir globalizacijos dėsnius. Čia ryškios ir atskirtys, ir teritorinis pasiskirstymas.

Iš pradžių visi buvome angažuoti tautos atkūrimo dalyviai. Jei ir nebuvome, tai bent pritarėme valdžios siekiams. Tai buvo tam tikra adrenalino dozė, šoko būsena. Tiems, kurie suprato, ir tiems, kurie buvo priblokšti. Kiti, apsukresni, pasinaudojo esama padėtimi ir tapo "liaudies priešais" – naujaisiais kapitalistais. Nomenklatūra irgi keitė savo veidą, ji pasikeitė greičiau negu tie, kurie vėliau turėjo savotiškai lygiuotis į šitą pirmąją bangą, žinoma, turėjusią pakankamą cinizmo užtaisą. Ginklavosi ir "apačios", jų ginklas buvo valdžia – kaip politinis ideologizuotos sąmonės saugumo garantas. Gaila, bet valdžios, elito atstovai nebepateisino "liaudies" lūkesčių, nes buvo priklausomi nuo tarptautinių, globalių įtakų. Kaip tarpukariu vykę Kauno įgulos ar Užnemunės valstiečių streikai buvo vieni iš pirmųjų ideologinio amžiaus socialinių judėjimų Lietuvoje, taip Kauno "Inkaro" arba Žemaitijos ūkininkų streikai bylojo apie viešojo sektoriaus impotenciją ir jo sprendimo galimybių pabaigą. Galų gale tai parodė pastaroji rinkimų kampanija – politikos medis, jei jam nėra daromos kapitalo injekcijos ir jei jis nesuformuoja gražaus imagologinio vainiko, yra pasmerktas žūti. Tokių procesų įsisąmoninimas tolygus ciniškai iškreiptos sąmonės apsivertimui. Daugeliui paprastų žmonių toks supratimas yra tragedija – valdžios "nebuvimas", nepajėgumas yra totalaus nesaugumo prielaida, kuri skatina ne tik visuomenės skaidymąsi, bet ir visokį kriminalizmą su jo keliamomis baimėmis. Antropologas prof. Romas Vaštokas yra atkreipęs dėmesį, kad šiuolaikinėje Lietuvoje itin daug kalbama apie "lemtį". Jis mano, kad tai nulėmė katalikybės viešpatavimas Lietuvoje. Prie šio požiūrio dera tradicinio "įstatymo ir tvarkos" principo nunykimas, svajonės, kad valdžia "yra toli, bet pasirūpins", išblėsimas.

Antroji, jau deideologizuotos sąmonės slinktis yra vartotojų visuomenės atsiradimas. Potencialūs vartotojai – kombinatoriai ar kaupėjai – buvome visada, bet prekybos centrų kultūra, pakeitusi tai, ko negalėjo pakeisti Gariūnai, atsirado neseniai. Ir be jokių alternatyvų. Jų ir negali būti. Taip, o ne kitaip pasaulinis mąstymas žengia į Lietuvą – per fragmentuotą, su konkrečia vertybių sistema nesusiejantį, reklamų vaizdus ir kitą lakią informaciją į tave liejantį, namais su daugybe išėjimų ir be orientacijos virtusį prekybos centrą ir visą mobilizuotą, subalansuotą ir kartais išbalansuotą, savipakankamą funkcionalistinę "laisvąją rinką".

Šis visa apimantis ekonominis-psichosomatinis mechanizmas irgi turi išaukštintuosius ir atstumtuosius. Išaukštintieji – tai elitas ir tie, kurie, dažniausiai negarbingai, sugeba žaisti to elito padiktuotą postmodernųjį žaidimą. Kalbama, kad yra įvairių elitų. Bet tasai, apie kurį kalbu, yra guviausias, turtingiausias, pastebimiausias. Tie, kurie nori būti "pripažinti", privalo "taikyti" būtent į jį. Save pramoginių, dažniausiai bukinančių, žurnalų viršeliuose afišuojantis, elitiniuose vakarėliuose besilankantis, madas infrastruktūrai diktuojantis elitas tampa racionalėjančios visuomenės ciniškuoju subjektu, marionečių virvelių tampytoju. Gyvenimas jam yra pramoga. Elitas yra priverstas judėti erdvėje, o tai dažnam jo atstovui yra apsimestinė arba reali kančia, bet tik taip įmanoma išsaugoti prestižą, "nesusmulkėti". Ypač tai privalo daryti rastinjakai – tie, kurie grumiasi už galimybę patekti į tą ciniškąjį audinį, kol dar neužadytos visos skylutės – nesusikūrusi "racionali" valstybė. Įėję į viešpataujantį sluoksnį, jie skubės užtrenkti duris kitiems. Juos atriboja "logiškas" mąstymas ir jo sukurta hiperrealybė – realybė, kurioje pasaulis tiesiogiai "atsiduoda išrinktiesiems", leidžia kurti eksteritorinius darinius, plėsti juos ir taip įprasminti save pasaulinėje struktūroje – toje, kurioje viešpatauja išoriškumas, laisvės apoteozė ir blizgesys (o suponuojama prievarta, pavojus būti užgožtam, moralinis ir paprotinis skurdas). Jie valdo pasaulį, kuris yra vienpusis ir jiems patiems gerai suprantamas. Elitas tampa pats sau subjektu ir objektu, kartu virsdamas legitimuotu laiko ir erdvės poliumi. Bet prisiminkime kitus, kurie jau pašalinti iš istorijos ir kasdienybės vyksmo – kaip liekana ar nuosėdos. Juos vadinčiau atstumtaisiais.

Jie pralaimi laikui, išnyksta erdvėje, nustoja visko, dėl ko paprastas žmogus gali gyventi. Rinka plečiasi tarsi nematomas voratinklis. Ir tame voratinklyje paspendžiamos kilpos tiems, kuriuos Alphonso Lingis taip anticiniškai, taip nuogai yra pavadinęs kitais. Tiems, kurių gyvenimas iškrenta iš etaloninio, normalaus gyvenimo lauko, kurie – ciniko ar pralaimėtojo keliu žengdami – atsisako arba tiesiog negali turėti ir vartoti to, ką vartoja "eilinis pilietis", einantis į pilietinę visuomenę. Tie kiti, tos baltos varnos, yra tarsi nebe mūsų bendruomenės dalis. Nelyginant praėjusio amžiaus pradžioje antropologinių tyrinėjimų objektais tapusios gentys, jie suvaromi į postmodernius rezervatus ar getus – Baumano "atskirtieji" telkiasi amžinajam sapnui pasmerktuose didmiesčių pakraščiuose, negyvuose blokuose su amžinai smirdinčiomis laiptinėmis. Jų laikas yra sapno laikas, jie nemoka išnaudoti jo, užtat žiūri į jį kaip į priešą. Visa tai, kas vyksta aukštybėse, jiems tampa paniekos objektu, o juk netolimi, tik šiek tiek prasigyvenę šių žmonelių giminaičiai jau seniai dalijasi prekybos centrų vertybėmis. Pralaimėtojai nespėjo į laivą. Jie liko už borto. Pinigus dalijasi ne jie. Iš racionalėjančios visuomenės žemėlapio atstumtieji dingsta – arba yra užtušuojami. Jie patys atstumia juos nuodijančią tikrovę, naiviai tikėdamiesi karaliaus – stebukladario paramos. Tie, kurie nieko nebesitiki, yra tiesiog cinikai – jie "mėgaujasi" ir eikvoja iš kažkur nelabai bekrentančius pinigus vis siaurėjantiems interesams tenkinti. Jiems nusispjauti, kad juos pamiršo. Jiems nusispjauti, kad kažkas vis dar mitinguoja ar protestuoja. Visi atstumtųjų principai jau degradavę – ir pyktį, kuris dėl neteisingo gyvenimo iškyla į paviršių, jie išlieja gatvių kautynėse. Elitui, kuris, išskyrus save patį, nelabai kuo domisi – nes, anot Gintaro Beresnevičiaus, yra pižoniškas, – šie objektai jau nebebaisūs, jie padaryti nekenksmingi. Egzistuoja totalus atsimetimas.

Bet kartu tai suponuoja baimę – ir tuo pagrįstas mūsų nesaugumo jausmas. Didmiesčių rajonai ir gyvenvietės, kuriose egzistuoja naujosios tvarkos pamiršti žmonės, tampa žiniasklaidos kurstomo nesaugumo ir tariamo kriminalizuotumo židiniais. Ir nors žiniasklaidos melodijas užsako elitas, tą mistišką nesaugumo jausmą perima visi tie, kurie "žino, kas darosi" – tie, kurie "sąmoningai" eina į pilietinę visuomenę. Kartu nesaugumas tampa vieninteliu, žinoma, iškreiptu, elito ir likusios visuomenės dalies saitu. Taip skaidosi visa šiuolaikinė realybė – į elito užgyventą hiperrealybės srautą, akvariumų ir akropolių, tuščiagarbiškų priėmimų junginį, saugų, šiltą ir jaukų pramogų bei vartojimo lydinį ("Stilius") ir "kitokią realybę" – gatvę, skurdą, muštynes ir visa apimantį nesaugumo jausmą ("Penktas puslapis", "Sostinė"). Hipersekuliarizuotoje tikrovėje šie du poliai naikina vienas kitą, kaip sakralioje visuomenėje mirtis naikina gyvenimą. Iliuzijos yra postmoderniojo pažinimo "racionalusis" pamatas. Dabartis yra iliuzijų objektas. Cinizmas dabar yra gudri pasaulinė mašina, be saiko dalijanti iliuzijų paketėlius, skatinanti geismą vartoti ir taip siekianti iškreipti vartotojų realybės jausmą. Cinizmas tampa iškreipto vartojimo subjektu, kai nebetaupoma, o nuodingai eikvojama, kai nebedauginama, o senu įpročiu daužoma ir laužoma. Tai – nebe modernistinė kova už opusą. Tai – kova su atspindžiu arba jo multiplikacijomis.

Slavojus Žižekas yra pasakęs, kad savo šaliai – Slovėnijai – nelinki tapti racionalia vakarietiško (o iš tikrųjų – amerikietiško) modelio valstybe. Šiame straipsnyje trumpai išdėsčiau savo mintis apie visuomenės pokyčius tokioje valstybėje. Žinoma, pilietinės visuomenės formavimuisi įtaką daro kur kas daugiau faktorių nei mano aprašytieji. Manau, bet kuriuo atveju tokiems svarstymams turėtų būti svarbesnis kritinis požiūris. Ne apologetiškas. Matydami visus "už" ir "prieš", tapsime tvirtesni ir objektyvesni. O šios savybės dažnai mums trūksta. Štai kodėl Reino Raudo žodžiai mus turėtų ne tik – kaip visada – supykinti, bet ir įspėti. Būkime atidesni.