ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-05 nr. 943

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARKAS ZINGERIS. Praeities nuogybė (64) • Su "DisClub“ nariais kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Diskusijų klubas Baltarusijoje (2) • -vt-. Sekmadienio postilė (45) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Caplios (53) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • Su MIHAJUMI BUCURU ir ANA LAURA RADZIWILUK BUCUR kalbėjosi Gintaras Bleizgys. Grąžinti skolą (9) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (19) • KRISTINA STANČIENĖ. Kaukolės, miestai, piliavietės (6) • ANTANAS JANONIS. Eilės (4) • REGIJA RAGAITĖ. Mėgstu rašyti atsisveikinimo laiškus (4) • JURGA TUMASONYTĖ. Archyvas (3) • MARGARITA DANILAVIČIŪTĖ-VAINEIKIENĖ. Panevėžio paštininkai (3) • DARIUS CIKANAVIČIUS. Triadinis šokis (24) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Klausau kitų muzikos (8) • SERGEJ DOVLATOV. Solo IBM (48) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. (5) • RŪTA JAKUTYTĖ. (15) • Aš irgi taip galiu parašyti, nors nelabai drįsčiau (311) •

Praeities nuogybė

Ištrauka iš romano „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“

MARKAS ZINGERIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stalingradas. 1942

Glorija antra diena nekėlė telefono ragelio.

O Julius Feliksas – jis ir vėl kitame pasaulio gale.

Bet visa tai nesvarbu.

Niekas anapus, visame plačiajame pasaulyje, nebuvo svarbu, kai Herbertas galop liko vienas ant šlaito su krūva vainikų ir puokštėm neišvyniotų iš celofano gėlių prie ką tik supilto kauburėlio su lentele „Estera Valiukienė-Giteskind“.

Pasisveikink, tėvuk, mama atėjo.

Priėjo, prigludo Kristabelė. Jo vakaruose sėdėdavo tolimiausioje eilėje – taip ir dabar priėjo iš už medžio. Prieš tai atidžiai pasižiūrėjo jam į veidą, net atsilošusi. Padėjo ant kauburėlio baltą rožę be celofano.

– Važiuojam pas mane, Herbertai.

Reikėjo grįžti į ištuštėjusį šaltą gyvenimą už tvoros, besisukantį be šilumos, šypsenos, vaikystės dainų. Saugosiu kaklaryšius mazgais, tavo užrištais, mama. Tai buvo tik atsitiktinė mintis iš jų aibės. Ak, taip, gedulingi pietūs keliems senukams. Jų istorijos. Raudonveidė Cipė, pakėlusi tostą už velionę, papasakojo, kaip, apsirgusi dizenterija, netyčia išpylė naktipuodį nuo savo gulto sargybiniui ant batų, o jaunutė Esterkė kaltę prisiėmė sau. Už tai jai buvo liepta nugnaibyti prie ežero ledo prišalusius šiaudelius. Visa laimė, kad nuo kalvų pradėjo šaudyti rusų artilerija. Juos išvarė tolyn, Esterkę, kažkodėl atskyrę, kažkur išvežė.

Bet ji liko gyva, pasakė Herbertas, nepaisant nieko!

Vakarop, pirmosios žmonos namuose, prasmego išskleidžiamajame krėsle į tamsą, kurios bijojo. Atrodo, jam buvo sugirdžiusi stiprių migdomųjų. Kitą dieną jam, nekalbiam, išlydėdama Kristabelė įdavė į rankas kompaktinį diskelį.

– Paėmiau iš patologo anatomo. Nepyk, negalėjau to nepadaryti. Kitų tokių diskelių nėra, kopijų nėra, viskas ištrinta.

– Kam tu man šitai sakai? Ką čia man duodi? Kam to reikia? Motina man gyva. Visa kita, Kriste, melas apie ją. Mirtis – kičas!

Ji sutriko ir ištarė:

– Juk tavo motina.

Ašaros plūstelėjo į jos akis. Tapnojo akių kampučius popierine servetėle.

– Kada nors, Herbertai, pasižiūrėsi, bet nežiūrėk iškart, ar girdi?

Tik dabar jis suprato, ką jie su Glorija padarė, įkalbėję Esterkę parduoti senąją šeimos pastogę. Studija, įrengta Esterkės namuose, jį tarytum saugojo nuo likimo smūgių, o gal jis tam ją ir įsirengė, kaip vėžliai užsiaugina kiautą. Šiaip ar taip, darbastalis pagydydavo sužeistą ego, sugrąžindavo mintims gyvenimo panoramą.

Peržengė studijos, jau, deja, nykstančios nebūtin, slenkstį, vydamas šalin apatiją ir gūdų, jausmus nudeginantį liūdesį. Negalėjo sau leisti emocijų prabangos, kai spaudė terminas išsikraustyti. Vijo šalin ir jam, be šios nelaimės, labiausiai kirbantį klausimą, kurgi toji likimo našta – jo Lora, neatsiliepianti telefonu.

Bet studijoje ne daiktus pakavo.

Buvusiame darbo kambaryje, kuris dabar, be afišų, knygų spintos, be jo fotonuotraukų, tepriminė eilinį nuomojamą plotą, įstūmė Kristabelės diskelį į kompiuterį.

Stambus planas. Bendras planas.

Esterkė gulėjo mažytė, su melzganais gyslų mazgeliais, išsprogusiais smilkiniuose, ir venų mazgais ant kojų, išdžiūvusia krūtine, jį išmaitinusia ir virtusia mazgote.

Bet jai ant krūtinės, ties krūtinkauliu, buvo kažko lyg ir pribraukyta.

Teisės medicinos ekspertų paprotys dėti korteles su diagnoze apžiūros vietose?

Priartino vaizdą.

Ne kortelė.

Ten, kur buvo išsišovę Esterkės raktikauliai, mirgėjo pablukusi, dar įskaitoma melzgana tatuiruotė gotiškomis raidėmis:


        Lieberose
        A 125701
        Linksmybių blokas

Kas čia per prakeiktas nacių „linksmybių blokas“?

Žinojo ir atsakymą.

Širdis, atrodė, veržiasi per gerklę. TOKIŲ tablečių jis neturėjo, čia tau ne artritas. Pašoko, nuėjo į vonią, palindo po šaltu dušu, išsitrynė rankšluosčiu iki raudonumo. Ir išmaukė iš butelio viskio likučius.

Ne, jis niekaip negalėjo prisiminti šios tatuiruotės jai ant krūtinės! Bet ir niekaip negalėjo prisiminti motinos vilkint suknele su iškirpte. Net ir žindydavo jį, kaip jam dabar atrodė, kažkaip nepatogiai iš po liemenuko, nors ką čia gali prisiminti, galbūt ir apsigauna. Būtų labai keista, jeigu naujagimiai įsimintų visam gyvenimui žindyvės liemenuką. Prisiminė, iš vėlesniųjų laikų, vieną jos liemenuką. Juodo šilko.

Betgi visą gyvenimą prisiminė motinos glėbį ir skambų bučinį saulėtą rytą virtuvėje! Ir jam tuomet negalėjo būti daugiau kaip treji. Taigi, iš kokios tamsos, iš kokių praeities pasityčiojimų kilo motinos pokarinė laimė sukūrus šeimą? Iš kokio užuito žvėrelio inkštimo jos Arum dem fajer... Vover, vover, netekėk... Iš linksmos žydų ir lietuvių dainos? Mama, tu mano didžioji pasakotoja kietai sučiauptomis lūpomis!

Už ką jam praeities nuogybė.

Kelios dienos prieš atiduodamas tėvų buto raktus Herbertas, rimtai ir blaiviai, galvojo apie savižudybę. Ateis „ponas Sebas“ ir, kai niekas jam neatidarys, lieps išlaužti duris. Ir aptiks įsigyto buto vonioje pažįstamą lavoną.

O gal bus geriau, jeigu jį ištiks širdies smūgis? Be vargo – Esterkei įkandin. Prisiminė taip pat, kad kacetų kalinių vaikai turi polinkį žudytis. Diagnozuojamą kaip „Holokaustą išgyvenusiųjų antrosios kartos sindromas“.

Jį gelbėjo vien tik palaiminga mintis apie Tilį. Kas, jei ne jis, turėtų sūnų pasitikti oro uoste?

Bet ir Kristabelė! Už ką? Moterų klastai nėr ribų. Tai kerštas už neištikimybę? Atleidimas buvo apsimestinis?

Surinko „Ritualines paslaugas“:

– Kriste, ką tu man ištaisei? Montažas?

– Herbertai, aš taip pat ilgai galvojau, kas tai galėtų būti. Kam jiems montažas, kam jiems tas vargas. Fotografuoja palaikus dėl to, kad kartais giminės prašo. Būna visokių pageidavimų, pavyzdžiui, žmonės fotografuojasi su rožančiais prie palaikų arba bučiuoja velionio rankas atsisveikindami ir prašo: padaryk foto. Ir mes, ir jie, tie patanatomai, prie visko pripratę. Juk tau kartojau, Herbertai, kad pažiūrėtum tik praėjus laikui.

– Kriste, ŠITO negali būti. – Kalbėjo lygiu žemu balsu, kurį vos išlaikė šitaip nuspaudęs. – Kaip aš galėjau nieko nežinoti?

Ir tuojau pat suprato šitokių šnekų absurdiškumą. Reiktų klausti savęs paties.

– Kaip jie atrado, – teisinosi Kristabelė, – taip ir nufotkino. Aš jiems sakiau, kad jie tau netrukdytų, tu, Herbertai, sakyčiau, tuomet nekaip atrodei. Paprašiau man parduoti viską, nepasiliekant kopijų.

Jis padėjo ragelį.

Galvon šovė išganinga mintis.

Nusiuntė paklausimą internetu Daivutei. Į Nacionalinius laiškų ir likimų namus: Daivute, pupuliuk, ar Eneleleno archyvuose iš tų, kurie jau patekę į kompiuterius, nebūtų medžiagos apie moterų išnaudojimą nacių viešnamiuose?

Po kelių valandų jį nustebino ekrane pasirodęs atsakymas. Šaunuolė Daivutė, neužsiskaitė Marininos. Kaip greitai Lietuva tapo pasaulinio žinių tinklo dalimi.

„Gerb. direktoriau. Čia lietuviškas laiškas iš nacių viešnamio. Tikriausia nuo kalinės kaliniui. Rastas SS archyvuose, perimtuose amerikiečių armijos keturiasdešimt penktaisiais.“

Nežinia kam, nežinia kieno. Mergaitės balsas, uždusintas istorijos. Liko, kaip ir daugiausiai būna realioje istorijoje, tik vardai ar jų nuotrupos.

Tu supratai, kur esu? Taigi, „Linksmybių bloke“. Kambarėlis trys metrai iš trijų, ant stalo gėlytės, kurių kasryt pastato „linksmojo“ barako komendantė. Jų negalima liesti. Taip pat ant durų iš lauko yra išpieštos gėlytės ir yra numeris, o po numeriu akutė – judošėlis. Pameni, šitaip Kaune vadindavome paradinių durų akutes. Justinai, atsiliepk, nepaniekink, aš esu prizas kaliniams. Už gerą darbą. Ir sargybai, jeigu tie pagauna ką nors vagiant maistą arba kokį nors bandžiusį pabėgti kalinį. Apsilankius klientui, gauname net kavos ar šokolado. Pastoji – sušaudo. Man Stiopka, sargybinis iš rusų belaisvių, sakė, kad sargybai yra Befehl – kas pusvalandis pasižiūrėti į judošėlį. Jeigu skelsiu klientui antausį arba net – ar gali patikėti – aš jam duodu ne gulomis, ne taip, kaip mamytė ir tėvelis prisakė, pas fricus viskas turi būti taisyklingai, kaip šitie jų specialiai pastatyti ilgi barakai ir apelplacai, Stiopka mus paskųs arba aš ir jam turėsiu duoti per pertrauką.

Jofana, Justinai, gauk man ko nors, kad nepastočiau. Dar geriau bromo, morfijaus, ko nors! Aršeniko! Justinai brangus, gelbėk, juk buvome bendraklasiai!

                                Micė
                                „Fainiausia šulės gimnazistė“

Plikus parduodamo ploto langus užliejo naktis.

Herbertas maigė ištuštėjusiame bute kompiuterio klavišus kaip pašėlęs. Kas jis toks – vokietis, austras, žydas, lietuvis, lenkas, klausinėjo savęs, klajodamas mintimis, panašiai kaip ir kadaise jo sūnus. Lyg būtų įlūžęs po kojomis solidus senojo būsto parketas. Keturiasdešimt antrųjų kovą (Esterkei – devyniolika) buvo išleistas vyriausiosios nacių vadovybės įsakymas, draudžiantis žydes laikyti vermachto viešnamiuose, kacetų „linksmybių blokuose“.

Jam palengvėjo.

Įveikdamas nerimą, pliaukštelėjo rankomis. Tačiau, pagalvojo, būtinybė išleisti tokį įsakymą reiškia ne ką kita, o tai, kad tokių atvejų pasitaikydavo. Ir toliau buvo minimi pavyzdžiai Rytų ir Vakarų frontuose, kad žydės galėjo būti laikomos viešnamiuose nuo Austrijos iki Ukrainos, nuo Lvovo iki Ravensbriuko. Taip, nėščios prostitutės buvo sušaudomos. Arba mirdavo po nevykusio aborto, kurį skubiai ir slapta joms darydavo, tarkime, kalinys veterinorius.

Ir vėl jam šiek tiek palengvėjo – jo tėvas bus, kaip ir buvęs, Valiukas, linksmas rudis, nors visi jam vaikystėj sakydavo, kad yra „mamos vaikas“ – kaip nulietas Esterkė. Tačiau vaikystėje būna ryškūs vieni žmogaus bruožai, o suaugus į akis krinta jau kiti.

Toliau knygos apie priverstinę moterų prostituciją nacių Vokietijoje autorė Christa Paul Herbertui vėl sukėlė kankinančių abejonių: „Viešnamių Hitlerio armijai Rytų fronte steigimas ir tenykščių bordelių veikla ligi šiol lieka didžiulė balta dėmė.“ Ar jauna žydė bus įkalinta „Linksmybių bloke“, atskirais atvejais lemdavo ne nacių įstatymai, o atsitiktinumas, kaip ir dažnokai būna gyvenime, ir ypač kare. Tarkim, merginos išvaizda, gebėjimas susišnekėti vokiškai. Estera Giteskind, jo motina, buvo patraukli ir kalbėjo vokiškai. Išvaduota keturiasdešimt penktųjų pavasarį. Iki to laiko galėjo ir pabuvoti „Linksmybių bloke“, ir būti nuvaryta į kitus „darbus“. Jis gimė keturiasdešimt šeštųjų sausį. Herbo Valiuko tėvas galėjo būti visas kurviškas dvidešimtasis amžius!

Negalvoti ir baigta! Bet kaip jis galėtų nutraukti šias mintis tėvų kambariuose, kraustydamas šeimos praeitį? Į ekraną įšoko moterys suveltais plaukais ir klaikiomis akimis bei apnuogintomis krūtimis su smulkia gotiška tatuiruote ties raktikauliais.

Nuotraukos, jį vėl prispyrusios bėgti ir šliūkštelti ant veido šalto,


    šaltesnio,
    šalčiausio
    vandens iš čiaupo:


        Hure fur Hitlers Truppen
        A45 001
        Tai reiškė - Hitlerio armijos kekšė
        Ir NUMERIS

Kita:


        Feld Hure,
        A 75 007
        Tai reiškė - Karo lauko kekšė
        Ir NUMERIS

Kambariuose sklaidėsi ir vėl spietėsi dulkių stulpai, ir Herbertas kosėjo ir čiaudėjo; gaižios knygų dulkės nusėsdavo plaučiuose, rodės, amžiams, rodės, jos ten kalkėja ir varžo kvėpavimą. Suvokė atsikrenkšdamas, raustančiomis akimis: čia ne dulkės, rupūžke, prisiminimai.

Nė neįtarė, kaip yra priveržtas prie Lietuvos, šitaip nykštukai pririšo Guliverį prie Liliputijos - tūkstančiais gijų. Jam šaukė iš šiukšlių maišų, dešimtimis išrikiuotų prie išeinamųjų durų, širdžiai brangios nuotraukos, laiškeliai, suvenyrai, kažkada glausti saujomis vaikystėje kaip ką tik išsiritę paukšteliai. Iš nuotraukų žvelgė tetos, akiniuotos ir naivios, jo vaikystės merės popins, su savais dramatiškais ir skaudžiais likimais, nuskendę vaikai, prasigėrę ir prasilošę pusbroliai, kadaise tokie gabūs ir žvalūs gyventi, svajoti, mylėti, vienos močiutės sesuo, šeimos negražuolė, likimas ją persekiojo nuo pat jaunystės, ar už karpą ant nosies? Ir ji, galop, nusižudė iššokusi pro langą netoli bažnyčios, galima sakyt, Pono Dievo kaimynystėje, vejama gaisrų, liepsnojusių jos atminty. Ir t. t., ir pan.

Ir štai dvidešimt juodų, tvarkingų Europos Sąjungos gyventojų poreikiams pritaikytų maišų, į kuriuos telpa Valiukų didžiosios šeimynos liudijimai, kad pasaulis negali būti sukurtas Dievo.

Kaip kietai jis buvo priveržtas prie šio krašto! Kaip jam buvo būtina atsinaujinti.

To paties, ko gero, tikėjosi ir tūkstančiai nusivylusių šalimi emigrantų, išvykusių šiais laikais ieškoti laimės, neištvėrusių vargo Lietuvoje. Ką čia lietuvių, šitokius šiukšlių maišus išrikiuodavo prie durų visi pakilę į savo pažadėtąsias žemes: žydai, lietuviai, rusai, airiai, italai, argi išvardinsi. Laiko paslaptis yra ta, kad laiko nėra.

Ir tautų paslaptis yra ta, kad jų nėra, šyptelėjo Herbertas. Yra žmonės.

Praeitis, anksčiau buvusi vienintelė, didžiausia ir vaisingiausia kūrybos tema, Herbertui su jo užkimštais plaučiais ir užgulusia gerkle staiga pasirodė besanti pražūtingas dulkių sūkurys, kurį reik nusišluostyt nuo batų ir ištrūkti lauk.

Svaidė praeities paveikslus, įrašus, užrašus, linkėjimus ir sveikinimus, jausmus, epizodus ir viltis į plačius prasižiojusius maišus su kažin kokiu piktu pasimėgavimu. Kiekvienai šių skiaučių Herbertas, “Reportažo apie sielos būseną...” autorius, galėtų skirti valandą, vakarą, ištisą parą, nes viena skiautė lipo prie kitos, vienas veidas senoje fotografijoje apkarpytais kraščiukais pasakojo apie kitus likimus, veidus, žmones po skėčiais ir katiliukais. Apie laikotarpius, ištisas epochas su lietumi ir saule, fontanais, Kauno ir Peterhofo, Berlyno ar Liuksemburgo sodų Paryžiuje, su automobilio padangų šlepsėjimu kažkam, labai panašiam į Herbertą, švilpaujant operečių melodijas. Nevaizdinga laikraščio iškarpa jam priminė ankštą švarką, kuriuo apsitempęs lankė sovietmečio studijas, ir kietus greituko Kaunas Vilnius suolus, viltis ir vasaros vėją, įsiveržiantį pro vagono langą ir, žinoma, bendrakeleivės keliukus kaprono kojinėmis, kuriomis nubėgo akis nuo jo negrabaus nago.

Bet už viso to istorijos negatyvų juodosios dėmės.

Jį, atsikratantį praėjusių dešimtmečių, apėmė kalinio neapykanta visam tam, kas jį buvo užgriuvę nepakeliama našta ir kas privertė faktiškai - o taip, ne pinigų stygius, ne konkursas, ne tuštokos ambicijos - išmėginti jėgas tampant Eneleleno vadovu, užuot buvus Vėju, Viltim, Aistra, įkėlusia gyvenimą į magiškąjį tezauro indą. Jo jėgas buvo paralyžiavusi ne tarnyba, o praeitis. Jis ją grūdo į maišus, vilko juos prie konteinerio - ne šitame, tolimesniame kieme - ir apsidairęs kaip vagišius kūprindavo į tuštėjančią, oro prisipildančią studiją. Jo maišai buvo pilni Lietuvos, jie plyšo nuo Lietuvos. Jis juos grūdo lauk jausdamas, kad jaunėja, pritvinksta pakilių ir net egzaltuotų (nors nė puodelio įprastinio espreso tąryt nebuvo gėręs) savižudžio, priešingai visoms doktrinoms įtikėjusio, kad jo laukia dangus, jausmų.

Atsisveikino su viskuo, vieno tik neišmetė: skaitytojų laiškų ir savo jaunystės laiškų, sugrąžintų senųjų bičiulių, kai Rytai ir Vakarai vėl susijungė.

Jaunystės laiškai bičiuliams, rašyti rusiškai ir lietuviškai, jį pribloškė stebėtinu, netgi tarp jaunuolių, maksimalizmu - dvasingu, taikliai išreikštu ir todėl įsimenančiu. Kas be ko - ir sarkazmu. Pagarba rašytiniam žodžiui - kas reiškė jo tikslų, saikingą vartojimą pilnutiniu garsyno ir prasmės pajėgumu. Tai buvo aštuntasis dešimtmetis, jis domėjosi dzenu ir egzistencialistais - rusų, prancūzų, žydų. Bičiulių siųstas knygas konfiskuodavo sovietinė muitinė, kartais jos pasklisdavo tarp muitininkų draugužių, iškišamos už butelį konjako, kartais patekdavo į saugyklas partijos bonzoms ir jų sūneliams pasipuikuoti ar pasimėgauti. Kai ką visgi skaitė, daug ką nujautė ir nuspėjo. Tarytum sovietmečio užkardos būtų ugdžiusios jausmus, jo intelektualinę intuiciją. Būna, kad aklys juodais akiniais uodžia per mylią orus ir įvykius.

Čia buvo ir Tilio laiškai, prieš porą metų studijoje atsispausti ir išsaugoti. Sūnaus jausmai, tai, kas vadinama siela, jam priminė veršiuką, lūpomis pirmąkart palietusį žolę, sūnaus dvasia - atlapaširdį Apšvietos žmogų po žemais šiaurės krašto debesimis. Atvirą žmogų. Drąsų žmogų. Tiesų žmogų. O tėtukas vien tik niurzgėjo, kad atžala naudotųsi prezervatyvais. Ten, kur turėjo atskleisti sūnui savąsias būsenas, patirtas, kai buvo jo amžiaus, tėtušis Herbas niurzgėjo ir postringavo. Jo paties būdas buvo, kaip kad jam atrodė iš tų senovinių laiškų, sudėtingesnis ir atžaresnis negu sūnaus. Atsivertė vieną: “Kai tenka šypsotis svetimiems, mano skruostai tampa lyg iš kietos gumos, kuria aptraukiamos stalo teniso raketės: taukšt taukšt, štai kaip skamba mūsų pokalbis.” Kiek anksčiau prisiminė, deginamas gėdos, kad smogė tėvui kumščiu. Jų virtuvėje. Mikas krito, tuoj pat pašoko ir nuėjo, liūdnai šyptelėjęs... Laiškai! Flomasteriais, tušinukais ir parkeriais su plunksnos paspaudimais. Kokia senovė! Jam, Herbertui, tikriausiai visas šimtas metų, jei gyveno Didelių laiškų amžiuje, Rašytinių laiškų amžiuje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


162512. varna 2009-06-09 20:36
Ai, Zingeri... Nustok valgyti košerinę kiaulieną, gal smegenys prasivalys? Tu bent jau perskaitai ką rašai? Neatrodo.

162525. exPertas :-) 2009-06-09 23:03
Na kaip, varna, patiko?

162527. Rūta varnai2009-06-09 23:13
varna, atrodo, priešmenstruacinis sindromas per dažnai būna. Gal tu, moterie, pas ginekologą užsuktum?

162533. archyvaras2009-06-09 23:22
Varnai reikia pas endokrinologą ir Žvėrynan nueiti pas Turčiną - organizmo valymui. Ginekologinėjė teritorijoje jis neturi jokių problemų - gali gimdyti savo beletristiką/prozą. Beje, cholesterolis veikia ir smegenų ląsteles, sakė man profesorius Astrauskas iš KMUK. O Zingeris Markas čia neblogai parašė, visai gražiai...

162536. ech,2009-06-09 23:26
varna. Tu bent jau perskaitai, ką rašai? Neatrodo.

162537. archyvaras2009-06-09 23:32
Atsiprašau: daktaras Rytas Ostrauskas iš KMUK Endokrinologijos instituto (instituto vadovas profesorius Norkus).

162546. Katė2009-06-10 08:30
Varna nekomentuoja, ji tik taip šmaikščiai pasisveikina. Jei kurį kartą tokio pasisveikinimo nebūtų, kažko pritrūktų. O padidėjusi cukraus koncentracija kraujyje gyventi netrukdo. Tiesa, tenka kai ko atsisakyti: riebaus maisto, alkoholio, saldumynų. Tau pavyks.

162575. archyvaras2009-06-10 12:23
....jei įveiksi savo nesveiką gyvenimo būdą, Varna. Sėkmės.

162581. mie2009-06-10 13:01
nezinau, kas man vakar trukde gyventi, bet siutau kol skaiciau. pasakiau sau: jei iki puses rasinio vistiek nesuprasiu kas ta esterka ir kas ponas sebas, trenksiu salin. paskui kazkas isryskejo, bet kas taip jaudino herberta vistiek nesupratau. pasakykite, vyrai, ar jums taip ziauriai svarbu, kas buvo jusu biologinis tevas?

162583. archyvaras2009-06-10 13:15
Žiauriai nesvarbu man, mieste. Viešpats Dievas yra visų mūsų tėvas.

162585. mie2009-06-10 13:23
taigi va, ir as taip galvoju.

162605. nesvarbu2009-06-10 15:07
tiems, kas žino tą savo "biologinį" tėvą arba turi neblogą jo pakaitalą. Kitiems dar ir kaip svarbu nuo seniausių laikų - ir vyrams, ir moterims.

162622. Katė2009-06-10 16:34
Kai gyvenimas teka ramia vaga, gal ir nesvarbu, bet vos tik užsimezga intriga... Dažniausiai ji užsimezga tada, kai nebelieka pagrindinio asmens, galinčio atsakyti į visus klausimus. Mano Mama išėjo neatsakiusi į vieną panašų klausimą, bet suspėjo jį iškelti...

162708. R2009-06-10 23:43
Mane labai sujaudino šis tekstas. Ypač moterų išnaudojimo tema. Dar vienos sielos pavertimas skaičiukais. Istorija parodo, kaip sistemos paveiktas Žmogus tampa Žvėrimi. Tai - ne praeitis, o kiekvienas iš mūsų

162724. mie - R2009-06-11 08:39
zinoma, ne praeitis. ir ne kiekvienas is musu. o tik tie, kurie ramia sazine naudojasi siu laiku sekso vergemis, pavyzdziui.

162757. korna2009-06-11 12:45
Markas Zingeris buvo mano mamos mokinys.

162762. archyvaras2009-06-11 14:14
...ir Emanuelio Zingerio brolis. ną ir kas?

162766. mie2009-06-11 14:22
ir, tikriausiai, zingeriu sunus.

162769. ono :-) 2009-06-11 14:33
na ir tas, kad ir pats zingeris.

162770. mie2009-06-11 14:34
keista, bet faktas.

162777. archvaras2009-06-11 16:00
Faktas kaip blynas... Bet čia tik fragmentas romano.

162829. jona2009-06-11 22:38
Nieko nenoriu prisiminti ir nieko žinoti... Dieve mano... nuo pat vaikystės; susmukę rusų kareiviai,su autais apvyniotomis kojomis... pasitempę vokietukai su savo "Gott mit uns", žydai,su geltonomis žvaigždėmis, ir vėl, dažniausiai pakaušę, rusų kareiviai... nekūrentos gimnazijos klasės ir areštai, areštai, bendraklasių tremtys... nenoriu nieko prisiminti... leiskit mums, karo laikų vaikams, nors ramiai numirti...

162867. jonai2009-06-12 11:46
niekas Jūsų neverčia skaityti, jei Jums skaudu. O kai kam labai praverstų, kad visi viską pamirštų...

162892. Skaiciau2009-06-12 16:07
Puse velnio rasinys, gana talentingas tik manau, kad BE GALO GALETU IZEISTI LIETUVIUS TOKS RASINYS, NES ANOT ZINGERIO, TAI LIETUVOJ LIETUVIU KAIP IR NERA ARBA TOKIOS KAIPO LIETUVA TAI ATSEIT NERA, CIA TIK VISOKIU TAUTYBIU, IS KURIU, ZINOMA YRA SVARBIAUSIA ZYDAI, SAMPLAIKA. AUTORIUS DISKRIMINUOJA LIETUVIUS. ABSOLIUCIAI. O skaityti buvo visai idomu, autorius valdo plunksna, tik kad taip diskriminuoja visa pasauli, kuris nera zydai, tai man nepatiko. Ir dar manau, kad kartais pats nesupranta, ka raso, cituoju: "Ir štai dvidešimt juodų, tvarkingų Europos Sąjungos gyventojų poreikiams pritaikytų maišų, į kuriuos telpa Valiukų didžiosios šeimynos liudijimai, kad pasaulis negali būti sukurtas Dievo." Kas cia jam irodo, kad pasaulis nera sukurtas Dievo. Jis cia pats megina kazka isirodyti. Jus labai klystate gerbiamasis autoriau, NESISTEBIU, KAD LIETUVIUS TAIP DISKRIMINUOJATE, NES MANOTE, KAD PATS ESATE AUKSCIAU UZ DIEVA, O TAIP MANE FASISTAI.

162902. AišV -> praeities nuobodybė - dabarties praradimai2009-06-12 17:50
dabarties praradimai yra milžiniški (žiūrint iš praeities). Jie visi kažkaip smugdo tave, kaip asmenybę. Aišku, nepasineri į rezignaciją ir vėl kuri, jei eis kūrybingas savyje.

Bet vienas mane labai labai smugdo. Tai sugriuvę nuostabūs žydų/lietuvių santykiai. Jie sugriuvę ant visai - jaučiu iš Zingerio eilučių šnibždesio.

Aš, pvz, iš praeities prisimenu. Mano, mama, buvo lituanistė stalino laikais (na taip išėjo). Lietuvių Kalbos Institutui vadovavo Judelevičius (džentementas žydas iki pašaknų (antipodas sadistui dUšnanskiui ir t.t.)). Ir tada per visas respubikas nuvingiavo kažkokio kvazilingisto from Moscow nutarimai (estams vieni, čečėnams kiti ,matyt, ir ecc). Lietuvių kalbai buvo pasakyta panaikinti nuosaką *uo (akmuo, piemuo ir ecc), nes suprask pas didžiąją rusų (ne žydų) naciją yra tik 4 nuosakos, o pas lietuvius 5. Negerai, tipo. Estai prarado atrodo, po to irigatyvą, iki šiol neturi. O Judelevičius (džentelmenas aukštos prabos) kažkaip išsuko šį klausimą nuo maskvos. Mano mamai buvo durna situacija: galima/negalima dėstyti, bet ji su pasigėrėjimu šneka, kad, ėch, gerai baigėsi, kai kiti drebino kinkas Judelevičius kažkaip kažką ten sunarstė. Stalino laikais visi drebino kinkas ir tai nėra gerai. O dar baisiau kaltinti mano mamą, kad naikino penktą nuosaką 2 mėnesems mokiniams, arba lietuvius kaltinti žydžaudyste. Nepakęsiu tokių kalltinimų, žinant mano motinos pasidžiaugimu gerb. Judelevičium.

Kito žydų/lietuvių sukiršinimo nepakęsiu dėl epizodo, kuris buvo atsitikęs man mažam mažam. Mano Tėtė nusitempė į tuo metu statomą VU Biblioteką į susibūrimą, kur jo geras draugas žydas Vadimirovas iškombinavo kažkokį super rankraštį LDK`ą laikų iš Odesos. Mano mama sakė, kad aš kažkodėl apsižliubiau (kaip taisyklė niekada to nedarydavau viešai). O mano tėtė pasakė tiesiai, mano sūnelis nebeverks jei iš Lenigrado (Pyterio) išrauksi tą tą ir aną (tokia spaudimo formataip sakant). Vladimirovas ištraukė į VU visas tas nuostabiąsias relikvijas (žinoma ne visas, kažkas ten sureagavo ir nedavė daug ko). Vladimirovo diplomatiniai sugebėjimai buvo stulbinantys, panašiai ir Judelevičiaus, mano mama, pasakyčiau.

P.S. o po dvidešimt metų, man verkiančiui beibikui girdėti susvetimėjimo šnibždesį iš zingerio. Tai ne jo kaltė. Mus kiršina, kiršino ir kiršins. Duo dieve, nedaryt vienas kitam labai blogo. Bet skolas Aš noriu grąžinti kažokiu būdu tiems elegantiškiems ir tikriems žydų džentelmenams. Kurių yra ir šiais laikais, pvz varna.

162925. HišK2009-06-12 20:05
Dešinę, AišV! Lenkiu savo žiląją, praplikusią.

162935. taip ir nesupratau,2009-06-12 21:18
kuo M. Zingeris kiršina labiau už Varną? Antra: galėtum, AišV, būti tikslesnis - nuo 1946 m. visą laiką iki mirties Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius buvo Korsakas, ne Judelevičius. (na, dar supainiojai linksniuotę su nuosaka...)

162938. tritaškis2009-06-12 21:36
Kairuolis komunistas Kostas Korsakas, o ne D. Judelevičius.

162996. To AišV2009-06-13 12:48
Kaip gaila, kad jūsų mokyta motinėlė lituanistė vis dėlto neišmokė tamstos pagarbos lietuvių kalbai. Parašėte tekstą, o šiame mirga marga klaidų.

163012. cc2009-06-13 16:13
Mokiausi su vienu Judelevičiumi. Jis man pasakė, kad yra ne žydas o karaimas.

163030. vaikas2009-06-13 19:18
Autorius pernelyg imantrauja. Tekstas, deja, neprikausto ir nenuveda iki galo.

163039. xX2009-06-13 21:13
autorius maitina mus sušvinkusia praeitim.

163043. ...2009-06-13 21:16
dar blogiau - švinkstanti ateitis.

163045. xX2009-06-13 21:34
jei švinkstanti ateitis, tada reikia gydytis, kol nevėlu.

163060. AišV2009-06-13 23:59
mano mama buvo puiki lituanistė. Tokių šiais laikais jau nebūna. Kilusi iš daugiavaikės biednų buožių šeimynos, ji sugebėdavo palaikyti švarą ir tvarką kūrybinės aistros apimtuose namuose. O dar ji taisydavo tėčio rašliavas, kurių biurokratiniame sovietiniame gyvenime buvo begalė. Mano tėvas mokslus baigė lenkų okupuotame Vilniuje, kurio ekonomika buvo, pasak tėčio tokia: egzistavo du turgūs, iš kurių vienas Lukiškų aikštėj, ir abiejose pardavinėdavo vien tik silkes, kurias atveždavo baržomis Neries upe. Prie tokios ekonomikos ir švietimas panašus. Nei to, nei prie lenko Vilniuje nebuvo.

Niekada nepamiršiu epizodo įstrigusio atmintyje - mama tarp puodų suradusi laisvą minutę tarp viralų "ant greitųjų" taisė (had red-penciled) kažkokį svarbų tėčio pranešimą. Ir per visus namus, jie kaip italai, labai garsiai knisdavo semantinias to pranešimo smulkmenas.

.. kai paaugau, tada aš buvau pristatytas taisyti kableliue ir nosines. Man tai buvo kančia - aš taip norėdau bėgt į lauką futbolo žaisti. Baisūs prisiminimai.

.. kai dar paaugau - šeimos nebeliko. Aš gyvenau pilnavertį gyvenimą - naktinis gyvenimas, moterys, kelionės, studentantavimas (kvazimokymasis) ir ecc ... mama kartais paremdavo mane rubliu kitu nukombinuodama nuo tėvo rūstaus žvilgnsio. Geri laikai, kuriame išmokau gyvent ir išgyvent faktiškai iš nulio ir su nuliu. Vuot tiaip.

Fsio. Nenorius ginčytis, bet mano mama buvo viena geriausių lituanisčių per istoriją iš įpročio net taisydavusi net laikraščius su savo "nepkartojamu" raudonu parkeriu. Tokių jau nebebūna, o apie šių laikų lituanistes, kaip ir ekonomiką patylėsiu. Įvaizdis yra, troškulys kamuoja.

163065. korna2009-06-14 09:26
Ne atveždavo, o atplukdydavo.

163067. Ema2009-06-14 10:59
Straipsnis geras, nes jis priverčia skaitytoją ir vertinti, ir atsiverti.Kai kurie straipsnio vertintojai net ir po slapyvardžio šydu nepabijojo būti savaveidžiais.Yra dalykų, kurie vienija.

163073. dieve,2009-06-14 11:36
kaip užkniso skaitytojai su tais "straipsniais". Taigi aiškiai parašyta - ištrauka iš romano! Na, bent grožinę literatūrą nuo "straipsnio" skiriate?

163075. xX-ui2009-06-14 11:39
kažkaip švinksta pamažu ir Jūsų komentarai. Gaila.

163079. obana2009-06-14 12:11
O Varna vistik įsirašė savo pavardę 9-am ŠA puslapy, kaip buvo žadėjęs.

163090. varna2009-06-14 14:36
Atiduokit pavardę.

163107. ...2009-06-14 17:49
myliu aišvą. šiaip tai laikas rinktis manatkes ir pirmu reisu grįžt. debile.

163108. ...2009-06-14 17:50
svarbeusia nepamiršt čekių knygelės, asile.

163111. ...2009-06-14 18:05
Pats tu gydikis iks ikse, omikratininke pašvinkęs. teisu AišV-as, tarnauji oligarchams feodalams, o šneki apie tautos tautos omnikratiją, persišviesk galvą ir savo sielą, tūpas žemaiti.

163118. ...2009-06-14 18:52
xx`ui reik išduot žemaičio pasą. tada gal atsities žmogus.

163122. ...atsities!2009-06-14 20:32
Siųst iksx iksx -ą Briuselin sykiu su Paksiumi, viens kitą atities, žemaičiai varguoliai tūpuoliai.

163129. ką čia pezat pyderai? xxx nematet?2009-06-14 22:38
o ydomu kaip don-skis su tomaševskiu europarlamente lietuvos imidža laikys. aš siūlau, kad donskis jį į faitą be pykčio iškviestų. na aš skepetaitę palaikyčiau, čiūju reiks paprakaituot.

163131. 0002009-06-14 22:57
... atradot vietą rietis... geriau pasakykit ką nors vertingo ar bent šmaikštaus apie Zingerio rašymą... būkit žmonės, padėkit nelabai išmanantiems susigaudyti... lygtai ir talentingai parašyta, bet kodel šiektiek susierzinau... kaip reikia Lietuvai taip talentingai rašančių apie savus skausmus... Nenorėjau rašyti, bet ,perskaičiau tik dabar litmenyje patalpintą skaudžią istoriją apie tremtį ir... dar kartą perskaičiau Zingerį...

163134. xX2009-06-14 23:16
tritaški, kam tau pasas? Internete tavęs prašo kas nors jo?

163136. nelieskit tritaškio geriau,2009-06-14 23:19
nes vėl pratrys.

163137. ...2009-06-14 23:25
če tau pasas gaydy rūsty. išversiu. nu toks durniaus bilietas. aš maniau nu gavęs vardą tvirčiau ant žemės pasijusi. nu čia tokia nuojauta. ką žinau ką tu galvoji. gal įsimylėjęs aistringas esi? gal moteris myli. nu taigi sielos taip lengvai nepamatysi tu taip šmaikščiai ją maskuoji.

163138. ...2009-06-14 23:25
xxai, briuselyje auklėtum EU parlamentą omnikratiškai pagal Swezaland pavyzdėlį, pats jį tegu išradai, kita EU net nežinojo iki tavęs, tūūūūūpas žemaiti.

163139. ...2009-06-14 23:30
o tu ten per daug nesišakok ir nesiplėsk. jau susikrovei terbą? kuily. aš ilgai nelauksiu. yra ir be tavęs. o gal nori dar palaukt. kaip aš pati viena be tavo mlrd? bet tada iškastruosiu amžems. nx. lygink šlipsą ir repetuok kalbas.

163140. ...2009-06-14 23:31
ok ate. nes mane vėl išveš.

163141. xX2009-06-14 23:31
pats ir auklėk, auklėtojau. Manai, neturiu kuo užsiimt? Nejuokink.

163142. juste2009-06-14 23:41
...Geriau įsijukit teleką... Urmnė paskutinę ariją dainuoja... vis jos nenori paleisti ir Kubilius su saviške ir kiti... nors visai įdomūs ir jūsų juokeliai, tai viena ausim klausau, ir viena akim žiūriu, okitą akį panaudoju skaitymui... koncertas baigėsi...

163144. ...2009-06-15 03:29
x-as o ka nuveikei ydomu būt pamatyt.

163145. ..................2009-06-15 03:30
ar reikia sakyt kad papunkčiui visi nachui škia?

163146. ...2009-06-15 03:34
klausyk o jei tu man nepatiksi. ar į akis sakyt ar pasivedus kur toleu?

163244. xX2009-06-16 00:26
gali į akis pasivedus. arba ne į akis pasivedus. arba į akis nepasivedus. arba ne į akis nepasivedus. kaip nori. gali ir nesakyt. rezultatas tas pats. aš esu ne tau patikti.

163247. giv2009-06-16 00:48
na, supraskit, net ir zydelis cc ble again, nėr ko šaipytis ar skatint, supraskit, jei kiek mąstot, o jei smagu, tai pažėkit į save, į savo sąžines ir gyvenimus. Ar jūs esate tie, kurie galit mėtyti akmenis???

163272. archyvaras2009-06-16 14:03
Mes akmenų nemėtome ( jie brangi statybinė medžiaga), vien žodžius, kurie nieko nekainuoja...

163277. geltona žąsis2009-06-16 14:54
Kodėl nieko nekainuoja?.. Parašote antrą Hario Poterio variantą ir tampate milijonieriumi...

Rodoma versija 88 iš 112 
13:27:04 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba