ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-05-29 nr. 702

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Atsimerkiantis iš sapnų (19) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa kaip išvietė? (125) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Balta ir geltona (26) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žinoti–nežinoti (6) • ZENONĄ BUTKEVIČIŲ kalbina Jūratė Visockaitė. Toliau nuo aklagatvio "Žemė – žmonių planeta" (7) • VALDAS STRIUŽAS. Apvalus kampas (4) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (9) • Senovės indėnų tekstai (8) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • ZIGMAS VITKUS. Personažai, kurie nemeta šešėlio (90) • ŠIAURYS NARBUTAS. Mielai ar įkąsti? (16) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (3) • AELITA KENSMINIENĖ. Kultūrinės etnosų galios (1) • GIEDRIUS BERNATAVIČIUS. Sekminės – žalių beržalių šventė (6) • SAULIUS SPURGA. Normalūs žmonės (12) • RASA ŽIEMYTĖ. Te queremos, México! (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Pasivaikščiojimas mėnesienojlaiškai (59) •

Atsimerkiantis iš sapnų

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Be pavadinimo. 1998
Arvydas Pakalka

2003 m. spalio 31 d.

Jis vaikščiojo po kiemą ir rūkė. Apsivilkęs megztinį: iki pusės juodas, viršuj – baltas. Riesta nosis, kiek kuprotas, žilas. Cigaretę laikė išdidžiai ir atsainiai. Vaikščiojo ir dairėsi. Čia pat rūkė ir jo sūnus. Mindžikavo po kiemą, apsivilkęs lygiai tokį pat megztinį, tik buvo gerokai mažesnis už tėvą, stambesnio sudėjimo.

Mėginau juodu prakalbinti ir kažkam aiškinau, kad Rėkus (tėvas) tai jau čia negyvena. Jis paliko savo vaikus ir dabar gyvena kažkur kitur, tiesą sakant, jau kokie šešeri metai, kai jo nesu matęs. Labai norėčiau pasikalbėti. Bet jis su manimi nekalba. Atrodo, nė nemato. Tik vaikščioja sau po kiemą ir rūko. Lygiai kaip prieš dešimt ar penkiolika metų, lygiai taip, kaip aš jį atsimenu, ir megztinis jo kažin koks per daug švarus, per daug ryškus...

Nubudau aklinai tamsiame ir tyliame kambaryje. Veidą glostė maloni šiluma. Dusetos. Miegu šalia krosnies. O Rėkus tai jau seniai miręs. O jo sūnus dar gyvas. Tik dabar tai jau visai ne stambaus sudėjimo. Liesas kaip pirštas, nepažintum. Buvo ištikęs insultas, dvi paras gulėjo be sąmonės. Dabar gyvena pas seserį kaime. Sesuo su vyru mėgsta išgerti. Namas mūrinis, elektra atjungta, kūrena malkomis, bet ne visada jų turi. Ne visada turi ką valgyti. Šalta, tamsu, nyku. Vycka (taip jį vadindavo ir motina, ir tėvas) vasarą kartais dar vis žvejoja Veisiejuose prie tilto. Kaip senais, išnykusiais laikais. Ne tik laikai pasikeitė, jau net ir tiltas naujas. Vycka ir tėvas Rėkus buvo puikūs žvejai. Rėkus, ištremtas į Sibirą, buvo laivo kapitonas (matyt, žvejybos laivo, upėje). Ir grįžęs į Lietuvą jis daugiausia bendraudavo su žuvimis (meldais, medžiais, debesimis, vėju). Veisiejai – tai Rėkus, Vycka, iš kurio ir mes pirkdavom pagautą žuvį... Rėkaus nenorėjo leisti grįžti į Lietuvą. Tik kai jo žmona, rusė (Jeriomkina), ėmė prašyti sovietinės valdžios, kai ji ėmė prašytis į Lietuvą (aš tik dabar suprantu, kaip ji mylėjo savo vyrą, prisimenu, kaip jį girdavo – aukštas, išdidus, laivo kapitonas), leido sugrįžti.

Jeriomkina buvo jų šeimos siela, kertinis akmuo. Skalbė, gamino valgyti, tvarkėsi, laikydavo vyrą ir sūnų, kad jie kuo mažiau gertų. Netgi kartais mušdavo girtą grįžusį sūnų. Rodės, prieš vėją nepapūsi. O ji sugebėjo. Kol ji buvo gyva, visi buvo gyvi. Kai ji mirė (iš pradžių vyras, paskui – ji), vaikai, nepajėgdami išlaikyti, butą pardavė, pragėrė, prasigėrė, tapo šešėliais – mano mielais atsiminimais. Sapnais, ašaromis.

Kodėl nesapnuoju Jeriomkinos?

Jau kitą naktį. Tarsi pagal užsakymą. Dusetose, prie krosnies, ji pas mane atėjo. Atsisėdo prie tuščio stalo, jį nusivalė. Staiga nežinia iš kur ant to stalo atsirado akinančiai raudonų žemuogių ir aviečių. Stiklainiuose, lėkštutėse, tiesiog ant stalo – krūvelėmis. Jeriomkina kažkokia labai didelė, žila, juodai apsirengusi... Ji visą naktį man dėstė, kad mano buhalterija negera, kad kažkas pas mane nesueina (nesupratau ar neatsimenu kas). Ji visą naktį su manim kalbėjo. O mirusieji niekada su manimi nekalba. Sapnuose jie visad laikosi nuošalūs ir tylūs, liūdni. Sapnuose aš visada žinau, kad jie yra mirę arba kažkur labai toli išvykę. Kai sapnuoju mirusius, dažniausiai dar sugebu pro sapnus mąstyti maždaug taip: "Juk tas žmogus mirė, tai kaip čia dabar. Ar jis vėl gyvena?" Mirusieji būna ne tik liūdni ir tylūs, jie dar dažnai būna ligoti. Arba vis miršta ir prisikelia, miršta ir prisikelia. Taip, kad net pradeda imti siaubas.

Iš mirusiųjų dažniausia sapnuoju močiutę (tiesą sakant, paskutiniu metu ir ji jau po truputėlį pradeda su manimi kalbėti). Dar prisimenu, kartą su manimi kalbėjo miręs tėvelio brolis (jis pasikorė). Sapnavau jį keistai linksmą (nė vieno mirusiojo šitaip nesu sapnavęs). Buvo didžiulis balius. Visi buvo pasipuošę, linksmi, visi šūkavo, dainavo, rėkė. Jis buvo toks pat pasipuošęs, įsilinksminęs, kažką man vis pasakojo ir pasakojo.

2003 m. gruodžio 18 d.

Sapnuoju, kad krenta nuo medžių lapai. Geltoni, čežantys. Vėjas juos blaško. Einu būryje žmonių. Tikriausiai mokyklos draugai, kaimynai iš Veisiejų. Visi skubam į automobilius, nes reikia kažkur važiuoti, kažkur labai toli. Staiga ima temti. Prisimenu, jog kažką palikau, ir man reikia grįžti. Grįžti kur, nežinau, kažkur ten, iš kur atėjome, prašau, kad kas nors eitų su manimi, bet niekas nesutinka. Visi skuba į automobilius. Grįžtu atgal vienas. Jau visai sutemo. Jaučiuosi ligi pasiutimo vienas ir nelaimingas. Staiga atsiduriu kapinėse. Aplinkui rudeniniai medžiai, vėjas plėšia nuo jų lapus. Lenkiuosi pro tvorelę prie antkapio, kažką ten mėginu paimti. Aplinkui taip tamsu, tiesiog juoda. Juoda juoda, juodžiau, juodžiausia. Jau nebegaliu ištverti. O žmonės visi toli. Dar atsisukęs matau juos nueinančius. Matau tokį Juozuką iš Radvilonių, pusiau pažįstamą. Šaukiu jam, kad palauktų, bet jis manęs negirdi. Dabar jau eina tiesiog šalia manęs, aiškiai matau jo veidą, rėkiu: "Stok, palauk". Bet jis manęs negirdi. Nemato, neužuodžia, nefiksuoja, tarsi manęs nė nebūtų. Ir visi tie žmonės eina sau ir eina, ir visas pasaulis juda pro šalį ir manęs nemato. Ir man taip juoda. Ir nėra į ką įsikabinti, ir jau taip blogai, kad ilgiau nebegaliu ištvert... Todėl nubundu vienišas ir labai nelaimingas. Atmerkiu akis tiesiai į juodą savo kambarį, juodą naktį, į tylą, pasaulį, kuriame šiuo metu visi miega, kuriame nėra ką pašaukti, nėra už ko užsikabinti, įsikibti. Ir galvoju, kad visos mano pastangos, visos dienos yra pasiutusiai juodos, kad su kiekvienais metais tamsėja mano pasaulis ir kad jau beveik nebėra prošvaisčių, vis mažėja tie šviesos tarpsneliai, ir velnias žino, kas iš to išeis, kas man atsitiks...

Ir galvoju, ar Juozukas dabar mane atpažintų, po tiek metų. Aišku, kad atpažintų, bet kaži ar kalbėtų. Ir iš viso, kiek kitados buvusių gerų pažįstamų dabar sutikti apsimeta, kad manęs neatpažįsta, ir aš apsimetu. Ir jie gėdijasi, bijo mane prakalbinti, o kartais, kai prakalbina, pasirodo, kad neturime apie ką kalbėtis, nes gyvename atskiruose pasauliuose, nes jau iš tiesų ir esame tik nepažįstami, svetimi, pasikeitę, atsitolinę. Nors iš tikrųjų – tai netiesa. Mes tik apgaudinėjame, užsimerkiame, negirdime, neužuodžiame, meluojame. Ir labiausiai meluojame sau. Ir gyvename paskendę kažkokiuose darbuose, reikaluose, amžinai nesuspėdami, vėluodami, pavargę, atbukę, nutilę, išgąsdinti, sumenkę, nužmogėję. Iš tiesų gyvename ne mes, o tik mūsų šešėliai, griuvenos, nykenos, todėl ir pasaulis, ir sapnai, ir akys, mintys, sąmonės mūsų yra šešėliuoti, pritemę, sugriuvę, ir tie dryželiai, tie mažyčiai šviesos dryželiai, kurių man taip trūksta, iš tikrųjų yra man labai pavojingi. Man, šešėliui, kurį šviesa ištirpdytų. Ir guliu dabar, vidurnaktį, pabudęs iš košmariško sapno, iš juodumos, guliu kiek galiu atsimerkęs, įsistebeilijęs į kitą košmarišką juodumą, ir esu vienas. Vienas vienas, vienišesnis, pats vienišiausias...

2004 m. vasario 27 d.

Baigiau skaityti Ernesto Hemingwayaus romaną "Kam skambina varpai".

Yra du prozininkai, kuriuos mėgstu skaityti: E. Hemingwayus ir J. Aputis. Visiškai negaliu skaityti moterų prozos. Net tų kūrinių, kuriuos žinau esant puikius. Sakau: "Tai puikus kūrinys", o skaityti negaliu. Su didžiausia kantrybe ir užsispyrimu imu į rankas (pavyzdžiui, knygyne) kokios žinomos prozininkės romaną, bet vos perskaitau pirmą pastraipą... tuo viskas ir baigiasi. Man pačiam labai įdomu, kodėl taip yra. Gal geriau būtų viešai apie tai net neužsiminti, bet... ir vyrų prozą mažai skaitau, – tik Hemingwayų, Aputį, labai susidomėjęs perskaičiau S. Parulskio romaną, manau, dar norėčiau paskaityti B. Sruogos "Dievų mišką". Kaip skaitau? Apučio noveles skaitau dešimt, dvidešimt, trisdešimt kartų, aišku, beveik viską tada jau moku atmintinai. Skaitau novelę nuo pradžių, nuo vidurio, skaitau pastraipas, kurios man patinka, skaitau atskirus žodžius, skaitau taip, kaip skaityčiau eilėraštį, skaitau prisimindamas, kokius jausmus ta novelė, pastraipa, sakinys man sukėlė prieš dešimt, prieš penkerius metus, vakar, užvakar. Galvoju, kodėl ši vieta man labai patiko vakar, o šiandien visai nepatinka. O Parulskio romanas... Gražiausios tos vietos, kur autorius (pasakotojas?) švelnus ir verkiantis, nenusisekęs, susimovęs, apgailėtinas. Parulskis be galo sentimentalus, tiesiog egzistenciškai sentimentalus, ir gražiausia yra tada, kai jis šito nesigėdi, kai kloja viską viešai ir graudžiai, o visi keiksmai, romane demonstruojami desantiški vyriškumai, pavojus... Kas yra pavojus? Vienas mano bičiulis iš Veisiejų, iš mano kiemo, tarnavo Afganistane. Tarnavo savanoriu, nes iš pradžių buvo paskirtas į tarnybą šalia Afganistano. Jis rašydavo laiškus. Išprotėjusius ir išsamius (iki šiol nesuprantu, kaip tokius laiškus leisdavo atsiųsti į Lietuvą, matyt, niekas ten daugiau lietuviškai nesuprato), su visomis smulkmenomis, net su kraujais. Vieną kartą jis parašė, kad prašysis savanoriu į Afganistaną, nes tada bent automatą duoda. Kiekvienam asmeniškai. Tada gali gintis. Kai grįžo namo, daugiau su juo nebendravau. Jis taip ir pasakė: nebendraukim, nenoriu, kad pamatytum mane tokį, koks dabar esu.

Bet Hemingwayus. Mane sukrėtė jo romanas. Ilgam. Gal tai sutapimas. Daugybė mažyčių sutapimų, daugybė mažyčių atomų, sukuriančių grandininę reakciją. Kaip tik šiomis dienomis kaimynas garaže, esančiame tiesiai po mano butu, lakavo kėdes. Prilakuoja ir uždaro garažo vartus. Kvapas garaže – nors kirvį kabink. Smirda visam name. Paskui nustoji tą kvapą jaust. Bet jis pavojingas. Kartą buvau apsinuodijęs grybais. Kai užsimerki, atrodo, krenti į juodą bedugnę, tokią juodą, kad nieko nebėra, tik juoda ir baisu, nesupranti, ar čia miegas ima, ar čia jau paskutinioji, galva kvaista, pykina, o paskui jau nebe... Gal nuo to lako, gal nuo ilgos žiemos: darbas – namai – darbas – keturios sienos – vakaras, naktis, diena, kurios beveik nebėra, apsiniaukusi, drumzlina žiemos diena, šaltis – namai, lako smarvė, kai jau nebežinai, kur dėtis, kai visur nesaugu, gyvenimas yra kalėjimas, laikas yra kalėjimas, dienos yra kalėjimas, darbas, namai, naktys yra kalėjimas ir juodi juodi sapnai O skaitymas yra naujas pasaulis, knygos yra naujas pasaulis, Hemingwayaus "Kam skambina varpai" yra naujas pasaulis, juodas, dar juodesnis už mano, griūvantis. Žmonės ten iš tikrųjų miršta, jie neturi namų. Lako kvapas jiems? Kažkokia nesuprantama smulkmena. Ir tos mano žieminės dienos, žieminės problemos, iškleręs stuburas, kuris lyg tyčia šiomis dienomis ima pasiutusiai skaudėti. Smulkmenos, kažkokios nesuprantamos, juokingos smulkmenos. Būtų gėda kalbėtis apie tokius dalykus su romano veikėjais, juk jie apskritai neturi jokios pasirinkimo laisvės, neturi namų. Hemingwayaus psichoterapijos seansai: Gintarai Bleizgy, dienos yra trumpos ir juodos, naktys yra ilgos ir juodos, sapnai yra juodi ilgomis juodomis naktimis, prabudimas yra juodas po juodų sapnų ilgomis juodomis naktimis, o dienos yra tokios trumpos, kad nespėji iš savo juodų sapnų išsilaisvinti, knygos yra tavo svajonės, knygos yra naujos erdvės, knyga, kurią dabar skaitai, kurią dabar sapnuoji, yra tau atsiverianti didžiulė kvepianti erdvė, didžiulė kvepianti laisvė, nežinomybė, didžiulė juoda erdvė, didžiulė juoda nežinomybė, ji juodesnė už tavo dabartį, todėl tu negali skųstis, tu neturi kur skųstis, nes tavo skundai atrodo juokingi, nes tavo problemos atrodo juokingos, nes tavo problemos atrodo absurdiškos, nes tu nežudei žmonių ir nebuvai kamuojamas nenumaldomų sąžinės priekaištų, nes niekas nežudė, nepersekiojo, neprievartavo tavo sesers, žmonos, dukters, nes niekas tau matant nenušovė tavo tėvo ir motinos, brolių, seserų, nes tu nekeršijai ir nežinai, kaip žudymo nuodėmė perauga į keršto troškimą, o paskui vėl lieka tik nuodėmė, tik sąžinės priekaištas, nes tu negyvenai oloje kalnuose visų persekiojamas, nes tu nemirei ir neišlikai gyvas po karo, nes tas, kurio romaną dabar skaitai, išliko, bet negalėjo gyventi, nes tu neturi teisės skųstis, neturi tokios teisės, nes ši tavo teisė atrodo juokinga, prisigalvota, skysta, kad ir ką tu pasakytum, kad ir ką tu pagalvotum, kad ir kas nutiktų tavo ramiame gyvenime, tavo ramiu laiku ramioje valstybėje, tavo tamsoje, naktyje – tai nėra taip rimta, nėra taip beprasmiška, nėra taip tuščia kaip knygoje, kurią dabar skaitai, ir visi tavo argumentai, visos kaukės atrodo per menki, nepribrendę, tu negali skųstis, skaitydamas šią knygą, tu neturi kur skųstis, ir jeigu tau yra juoda, tai šiandien, skaitančiam Hemingwayų, tau pasidarė dar juodžiau, ir pasaulis užlūžo gerklėje, sąmonėje... Ir daugybė daugybė minčių: gyvenimas yra komiškas, bet didingas, sakau, skaitydamas tą romano momentą, kur girdėdamas savo kariuomenės lėktuvų gaudesį atsistojo generolas Golcas, ką tik sulaukęs telefono skambučio, kuriuo buvo pranešta, kad vokiečiai viską žino apie planuojamą puolimą ir kad jie yra tam pasirengę, ir kad tą puolimą jie atmuš, ir kad visas šis didysis puolimas, toks puikus, toks nuostabus, tiksliai suplanuotas puolimas, kuriam generolas pirmą kartą gavo viską, ko prašė – ir pakankamai kareivių, ir tankų, ir netgi lėktuvų, kuriuos išardytus slapta per jūras atgabeno laivais, o vėliau iš dalių surinko, kad visas šitas puolimas, visos pastangos, visas vargas, visos viltys apie pergalę, išsivadavimą, viskas – perniek, tuščiai, beprasmiškai. Bet tai nesvarbu, sako atsistodamas Golcas, nesvarbu, kad mus išdavė, svarbu yra tai, kas galėjo būti, svarbu, jog galėjo viskas pasisekti, svarbu, jog viskas buvo tiksliai suplanuota, svarbu galimybė. Ir galimybė yra didinga, žmogus, susikuriantis galimybę, yra didingas, ir visos mūsų pastangos yra didingos, kiekvieną rytą, kai mes prausiamės, šukuojamės, kai žiūrime į veidrodį, esame didingi, nes taip mes mėginame parodyti, kad dar nesame mirę, nuprausiame nuo savęs mirtį, nušukuojame, nuvalome, beprasmiškai, absurdiškai, nes vieną kartą ji mus įveiks, pričiups, bus nenušukuojama, nenuprausiama, neatšaukiama. Ir gražiausios akimirkos iš mano gyvenimo, matyt, buvo tos nenusisekusios, praloštos, ištryptos, tos akimirkos, kai galva daužiau sieną, tarsi koks uodas, akimirkos, kuriomis gyvenimas mane buvo prispaudęs kaip žiogą, akimirkos žalojančios, naikinančios, keičiančios. Akimirkos, po kurių reikėjo gyventi toliau. Apdorotam.

2004 m. kovo 7 d.

Naktį gulėjau išpiltas šalto prakaito, užsispaudusiais stuburo slanksteliais. Ausyse spengė ir pasaulis atrodė toli toli. Alpulys su juoduma akyse, su spengimu, skausmu nugaroje, šonkauliuose. Apalpt tai jau seniai nebijau. Būna taip naktį, kai atsikeliu eit į gerą vietą. Būna, kad grįžtu išpiltas prakaito, užgultom ausim ir akim. Tada stengiuosi atsigult į lovą, o ne pargriūt ant žemės, atsigulęs ramiai ir giliai kvėpuoju, kol viskas praeina. Bet šiąnakt taip negaliu. Negaliu giliai įkvėpt, nes skausmas laiko surakinęs nugarą ir šonus, todėl guliu kokias penkiolika minučių pusiau su sąmone, pusiau be jos. Atrodo, ims kažkas ir išlįs pro nugarą, pasiutusiai šalta ir nežinau, kaip atsigult, kad bent kiek palengvėtų. Reikėtų atsikelt ir truputį palankstyti nugarą, bet dabar irgi negaliu, nes atsikėlęs iškart pargriūčiau. Ir mintys, pilna galva minčių... Baimė? Ne, dabar baimės nėra. Netgi klausiu savęs, ar bijočiau numirt. Ne, dabar nebijočiau, dabar išvis nieko nebijau. Prisimenu, kaip pasakojau bendradarbiui, kad nebaisu, jeigu plaukiantį vandenyje žmogų sutraukia taip, kad jis nuskęsta. Žinok, sakiau, būna taip blogai, kai sutraukia, taip skauda, taip negera, kad visai nebaisu, kad tikriausiai net nejauti, kaip nuskęsti, nuo skausmo sąmonė atbunka. Dabar prisimenu ir truputį šypteliu. Dar prisimenu El Sordą iš Hemingwayaus "Kam skambina varpai". Prisimenu jį gulintį su peršauta koja ir ranka dviejose vietose, netekusį daug kraujo, su džiūstančia gerkle, tinstančiais kaulais, visą kruviną ir žemėtą, apsuptą vokiečių, atsišaudantį, kurčią viena ausimi, todėl negirdintį, kad viršum jo jau atskrido ir bombas meta bombonešiai, ir tokį vieną, tokį seniai be artimųjų, be namų, be ateities, be galimybių... kad mane beveik apima juokas, beveik juokas iš savo alpulio, stuburo, skausmo, iš nakties, iš savęs paties, beveik juokas iš karščio, netikėtai apėmusio visą nugarą, karščio, kuris po truputį, labai po truputį atpalaiduoja raumenis, skausmą, leidžia giliau įkvėpti. Guliu tarsi ant keptuvės, bet nuo to darosi lengviau ir gumbas, kažkoks gumbas, kuris, man rodos, turėtų išlįsti iš nugaros, išlįsti po velnių, kad šitaip neskaudėtų, nelaužytų, kad nebūtų taip nepatogu. Ir jau visai greitai užmiegu. Užmiegu giliai, ramiai, laimingai. Be jokių sapnų.

2004 m. kovo 9 d.

"Kai stuburo slanksteliai atsistato į vietą, – aiškina man ortopedas, – tada atsipalaiduoja šalia jų esantys audiniai, į juos plūsteli daugiau kraujo. Todėl ir pajunti šilumą". Guliu pas jį kabinete ant kietos lovos. O jis vis kalba ir kalba. Kalbėdamas delnais iš visų jėgų spaudžia man nugarą. Spaudžia taip stipriai, staigiai ir netikėtai, kad oras su kriokimu išsiveržia man pro burną. Paskui liepia atsistoti, užlaužia rankas, persuka, verčia į vieną šoną, į kitą, liepia pasilenkti, kristi atgal ir vis kalba kalba be perstojo. Ir mano stuburas traška ir pokši tarsi koks kulkosvaidis. "Matau, kad prarasiu pacientą, – toliau kalba man gydytojas. – Esi sveikas. Sustačiau slankstelius į vietą". Braukia pirštais per nugarą, tikrindamas, ar visi guzai išnyko. "Matau, tamsta, esi pedantiškas, – tęsia jis. – Tiksliai fiksuoji savo skausmą, pojūčius, analizuoji priežastis". Rodo man kabinete esantį skeletą ir smulkiai pasakoja apie stuburo slankstelius, traumas. "Daryk pratimus ir viskas bus gerai, jeigu vėl kada surakins, gali ateiti, atrakinsiu..." Prirašo vaistų nuo skausmo, tepalą nakčiai. Jaučiuosi tarsi kalną nuo pečių nusimetęs, dar jaučiuosi taip, tarsi kas būtų medinį strypą į nugarą įstatęs – jaučiuosi esąs tiesus, tvirtas, bet dar skauda (dar skaudės tris dienas, skaudės taip, kad net pykins)... Skausmas yra laisvė, galvoju išeidamas iš gydytojo. Skausmas, kuris beveik dviem savaitėms mane atitraukė nuo darbų, ištraukė iš kasdienės rutinos, skausmas, kuris pakylėjo virš kasdienybės. Skausmas su lako kvapu, skausmas su naktimi, skausmas su Hemingwayumi, skausmas vienumoje, bukas, juosiantis skausmas, išplintantis, užkertantis kvapą, skausmas, neleidžiantis giliai įkvėpti, neleidžiantis deguoniui patekti į smegenis, skausmas marinantis, alpinantis, riečiantis, skausmas, leidęs man skaityti ir kurti, įkvėpimo šaltinis, akys į gyvenimą.

2004 m. balandžio 10 d.

Žiūriu išėjęs į balkoną, kaip Auriukas kasa lysves. Veisiejai. Švilpia varnėnai. Saulė.

Žinau, kad po Velykų viskas bus gerai. Po Velykų baigiasi žiema. Gal ir nebus gerai, bet aš taip sakau, visada taip sakau. Auriukas užaugo didelis ir stiprus (žinau, jis labai supyks, kad vadinu jį mažybiniu vardu, kaip kokį vaiką). Jo mama – gretimame balkone šalia manęs. Ir aš dabar labai norėčiau, kad ji man vėl papasakotų apie savo gyvenimą Sibire, kur ji augo ištremta su tėvais, lankė mokyklą. Atsimenu tik nuotrupas: šviesias properšėles apie tvarką namuos, kurios siekė jos tėvai, apie kepinius, mezginius, kurie atrodė tokie neįprasti, stebuklingi ten, Rusijos gūdumoj, atsimenu dangaus lopinėlius iš jos tono, iš žmonių, kurie buvo pasmerkti ir iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą, iš žmonių, kurie stebino vietinius ten, kažkur man nežinomoje žemėje, ir dar atsimenu, kaip ji sakė, kad susigrūdę ankštoje patalpoje, svetimame pasaulyje jie buvo laimingi – visi kartu, šeima... Prisimenu pasakojimą apie jos susitikimą su būsimu vyru, kuris kviesdamas į pirmąjį pasimatymą pasakė: "Atsakymas gali būti tik Taip arba Ne". Todėl už jo ir ištekėjau, – juokėsi ji. Ir dar prisimenu ilgas ilgas žiemas Veisiejuose, vėją ant užšalusio ežero. Juodas pušis ir baltą sniegą. Prisimenu, kaip paskelbus nepriklausomybę per Veisiejus važiuodavo sunkvežimiai su sovietų kareiviais (nes šalia pasienis su Lenkija) ir kaip ne kartą vėlai vakare grįždamas iš treniruočių bėgdavau slėptis į kapines, kad į tokį pravažiuojantį sunkvežimį kas nepagriebtų (nes vienas veisiejiškis, mes jį vaikystėj vadindavome Piliumi, pabėgo iš rusų armijos, ir tai dar buvo pirmasis toks atvejis sovietiniame režime; dabar Pilius yra pastorius). Dar prisimenu ekonominę blokadą, kaip sėdėdavau nekūrenamoje mokykloje ant šaltos kėdės (dabar kartkartėmis reikia gydytis prostatą kaip kokiam senam diedui). Prisimenu nežinomybę, juodus rudenius, prisimenu, kaip vakarais žiemą tamsiame miške rengiausi savo pirmojo mėlyno kyokušinkai diržo egzaminui, prisimenu, kaip buvo tamsu, snigo, kaip buvo tuščia, prisimenu dulsvą garą iš savo burnos, kuris matydavosi net toje tamsoje, ir dar prisimenu daugybę visokių nesąmonių, visokių klejonių, kurių nė vienos nenorėčiau atsisakyti, prisimenu gražų ir juodą gyvenimą, visokias smulkmenas, blyksnius, kvapus, visa, ko nenorėčiau keisti, prisimenu, iš ko esu nulipdytas, sulopytas, sugriautas... o po Velykų bus ilgos juodos naktys, ilgi juodi sapnai, bus trumpos dienos, iškleręs stuburas, gyvenimas, blykstelės vasara ir vėl bus ruduo, juodas sniegas, po Velykų viskas bus gerai, nes visada taip būna.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


17326. Rūta2004-06-01 07:55
graudus ir paprastas, nuoširdus parašymas.Patiko.Įdomu-kiek metų tam žmogui? labai susimąstęs ir truputį pavargęs...Bet kažkas švelnaus čia gyvena šitam rašinėlyje...

17384. yahuka2004-06-01 15:05
labai graudu....Bet galejo ishsameu apipasakoti lako poveiki.

17393. susigraudines :-) 2004-06-01 16:05
Nepaprasta, tai tas pats kaip inkilas - akiniai. Nuostabu

17399. Diana Rūtai2004-06-01 16:33
Gintarą šiek tiek pažįstu. Jam - apie trisdešimt, jis iš tos pačios tikrosios Vilniaus universiteto lituanistų kalvės, tačiau, kaip ir aš dabar, į verslo smagračius įsisukęs. Rašo visuomet labai jautriai ir nuoširdžiai,atvirai - toks ir pats gyvenime esąs. Ką tik išėjo nauja jo poezijos knyga.

17403. Rūta Dianai2004-06-01 16:50
būtinai nusipirksiu, ačiū Diana;))atvirų ir nuoširdžių gyvenime žmonių..retenybė.

17404. cikada2004-06-01 16:54
labai nuoshirdzhiai parashyta... pagarba autoriui

17417. pažįstama2004-06-01 17:43
gėris

17421. Absoliutus blogis2004-06-01 18:18
El. red.: Įrašas perkeltas į nepageidaujamų asmenų duomenų bazę.

17431. absurdas2004-06-01 20:32
to netikusio Parulskio romano tai nereikėjo čia kišt :(

17458. kandys2004-06-01 23:47
saaaavikruša.

17489. Arle2004-06-02 12:05
Nagi visai nieko, turi savo stilių. Tokį vyrišką :)

17491. slogutis2004-06-02 12:21
Sapnų slogutis - kai krenti krenti ir vis negali nei išsigelbėti nei nukristi...

17506. eglegle2004-06-02 14:07
Skaitau šitą tekstą kelintą kartą. Po pietų. Jauku/nejauku, skalsu, SAVA. Bet tik iki 2004 m. kovo 7 d., toliau nenoriu. Nes ties šia mintim ir geidžiasi užbaigti (kažką). "Ir gražiausios akimirkos iš mano gyvenimo, matyt, buvo tos nenusisekusios, praloštos, ištryptos, tos akimirkos, kai galva daužiau sieną, tarsi koks uodas, akimirkos, kuriomis gyvenimas mane buvo prispaudęs kaip žiogą, akimirkos žalojančios, naikinančios, keičiančios. Akimirkos, po kurių reikėjo gyventi toliau. Apdorotam."

17548. aidas2004-06-03 01:44
Su pagarba lyrizmui - jis vertas daugiau nei buti gimdomas tik kaip gniuzdyto ir todel sustojusio brendime piliecio refleksija. Tiesa, nera daug geru moteru - rasytoju, Gintarai, vienok paieskok. "Neskaitykite geru knygu, skaitykite geriausias"/Gorkis. Linkiu neversti prarastosios kartos ir mačizmo i lietuviu kalba. Hemingway gyvenimo problema buvo jo lakoniskos frazes neiveikime: niekada nepainiokite judesio su veiksmu. Kliuciu ruozo montavime kaip vyriskumo mokykla - pradedant pirmaja bokso treniruote, Ispanija, neissiblaivymu (nes atrodai prasmingiau), vokieciu povandeniniu laivu medziokle su sena gelda ir pan. Tai atsiliepe kurybai pustoniu, abejones(nes visuomet zinai, kuris buliaus ragas nuzulintas,kuris vynas geras ir kuri korida puiki) deficitu. Savizudziu salyje busi priimtas, bet quo vadis? Remiu SFOR reklamine akcija: to ginklo, kuris tau tarp koju, turetu visiskai pakakti, kam dar saunamieji. Klausimas, ar grozis gali buti kuriamas neatsiremiant i kontrasto (apkasu) duomenu bazes?

17557. Rūta2004-06-03 08:34
mielas Aidai, perskaityk pavadinimą šio straipsnio

17596. Mari Poisson :-) 2004-06-03 22:01
As tikrai tikrai viska perskaiciau. Nuo pradzios iki pabaigos. Nieko nepraleidau ir neprasokau. Retai man taip buna. Nebent ka nors redaguoju... tada esu priversta skaityti paraidziui... Kazka Gintaras sugebejo man papasakoti. Net nezinau ka... Man patinka tie visokie tikriniai vardai ir datos, kurie visa teksta vercia tikra sventa teisybe.

17621. to marimarimar :-) 2004-06-04 11:15
Būk gera, parašyk ką nors tokio apie Braziūno pro domo sua :) A? Antra savaitė neišeinu iš namų, nebeturiu skaityt. Dar dvi savaiti blaškysiuos narve uždaryta, net į balkoną-nielzia. Pneumonija. Pasprukčiau kur su šluota paskraidyt, bet dr. aibolitas perspėjo: pasidairyk, mergužėle, po tuberkuliozininkų dispanserį. ---Gražiausias vasaros šmotas velniop nuvėjo:( Kas kaltas??????? xX, aišku, ir ne kitaip.

19489. to aidas2004-07-15 13:27
Regis, mačizmo kritika grįžta į patį mačizmą. Mačizmas - ne tik kovos su kliūtimis heroizacija, bet ir to minėtojo turimo ginklo akcentavimas, kurio ir neišvengta kritikoje. Kuris ir dalina mūšio lauką (apkasai, fronto linija, užnugaris ir kt). Turėtų egzistuoti kažokia išeitis.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:27:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba