ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-10 nr. 651

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GÜNTER GRASS. Krabo žingsniu (17) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Eurolietuva (31) • KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI. Keistas įvykis ant Nowomeiskos kampo (1) • FEDERICO GARCĶA LORCA. Naivioji dainelė (4) • JANKA KUPALA. O kas tenai eina (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Alternatyvos filosofijai nėra (10) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Autokratai prieš demokratus (5) • HEINZ UNGUREIT. Kino įvairovė (1) • EGLĖ GUDŽINSKAITĖ. Eklektiškos "e-muzikos" erdvės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tūkstantis rašytojų – per daug ir per mažai (3) • JŪRATĖ PALIONYTĖ. Kaip kalbininkai sudaužė malūnsparnį (7) • Dailininkę LAIMĄ DZIGAITĘ kalbina prozininkė Birutė Jonuškaitė. Žolynų etiudai (2) • VALDAS STRIUŽAS. Piliakalniai be kultūrinio sluoksnioVALDAS BANAITIS. 40 metų slapstoma knyga (7) • LEONIDAS I. IVANOVAS. Laineris (3) • -vp-. Tritonai, stumdymasis, popieriai, statula ir lygintuvai (6) • Mieli "Šiaurės Atėnų" autoriaiLaiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (54) •

Krabo žingsniu

Ištrauka iš romano

GÜNTER GRASS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robert Capa. Išsilaipinimas Normandijoje. 1944

– Kodėl tik dabar? – paklausė kažkas, kas nesu aš. Todėl kad motina visąlaik... Todėl kad aš kaip tuomet, kai virš vandens tvyrojo klyksmas, norėjau klykti, bet negalėjau... Todėl kad tiesos tik trys eilutės... Todėl kad tik dabar...

Žodžiams su manimi dar sunku. Kažkas, kas nemėgsta išsisukinėjimų, primena mano profesiją. Aš, girdi, dar visai vaikis, neieškantis žodžio kišenėje, dirbęs neetatiniu korespondentu viename Špringerio laikraštyje, netrukus padaręs gudrų viražą ir "taz’e" varęs prieš Špringerį, ilgai negalvojęs, parsidavęs žinių agentūroms ir kaip laisvai samdomas kurpęs visokius straipsnius straipsnelius: šviežieną. Dienos duotis skaitančiai publikai.

Gal ir taip, sakau aš. Bet tokie kaip mes nieko kito nemokame. Jeigu dabar reikia pradėti kelti dienos švieson savo asmenį, tai pasakysiu, jog dėl visų mano nesėkmių kaltas vienas laivas, nes motina tada buvo nėščia ir aš išvis tik atsitiktinai likau gyvas.

Ir štai aš jau vėl kažkam tarnauju, tačiau kol kas dar galiu nieko nepasakoti apie savo kuklų asmenį, nes ta istorija prasidėjo kažkur prieš mane, daugiau kaip prieš šimtą metų, ir būtent rezidencijos mieste Šverine, drykstančiame tarp septynių ežerų, su savo Šelfštatu ir daugiabokšte atvirukuose vaizduojama pilimi, išoriškai nenukentėjusia per karus.

Iš pradžių nemaniau, kad istorijos užmarštin nugrimzdęs provincijos užkampis gali ką nors vilioti, išskyrus turistus, tačiau paskui mano istorijos atramos taškas staiga ėmė rodytis internete. Kažkoks bevardis asmuo ėmė teikti vieno asmens pažymius, gautus mokykloje, datas, gatvių pavadinimus, rodyti tokiam knysliui kaip aš, jog medžiagos yra devynios galybės.

Kai tiktai pasirodė parduotuvėse, aš nusipirkau kompiuterį su modemu. Mano profesijos žmogui reikia, kad galėtų prisišaukti po pasaulį besibastančias informacijas. Šiek tiek pramokau naudotis savo makintošu. Netrukus žodžiai Browser ir Hyperlink jau nebuvo neįmenama mįslė. Spragtelėjęs pelę gebėjau išsikviesti reikalingą ar nereikalingą informaciją, pagal nuotaiką ar iš nuobodulio šokinėti iš vienos svetainės į kitą ir reaguoti į kvailiausius junkmail’us, dirstelėti į du tris pornopuslapius ir po ilgo betikslio klaidžiojimo pagaliau aptikau puslapius, kuriuose savo bukumą rodė vadinamieji užvakarykščiai ar šviežiai iškepti jaunieji naciai. Ir staiga – parašęs kaip paieškos žodį vieno laivo pavadinimą – gavau reikiamą adresą: "www.kankinys.de", kur viena Šverino draugovė gotiškomis raidėmis žarstė skambius lozungus. Įkyrius ir nuvalkiotus. Labiau juokingus negu vimdančius.

Nuo to laiko man aišku, apie kieno kančias privalau rašyti. Bet dar nežinau, ar, kaip esu išmokytas, iš pradžių pasakoti viena, paskui kita, o po to tą ir aną biografiją, ar eiti per laiką skersomis, kaip tai daro krabai, kurie kepėstuodami į šoną vaizduoja, kad traukiasi atbuli, o iš tiesų gan greitai juda į priekį. Aišku tik tiek: gamta ar, tiksliau tariant, Baltija visam tam, apie ką čia bus pasakojama, jau daugiau kaip prieš pusę amžiaus tarė savo "taip" ir "amen".

Visų pirma apie tą, kieno paminklas buvo suniokotas! Po mokyklos – vidurinės – baigimo mokėsi banko mokykloje, kurią baigė tyliai, niekuo nepasižymėjęs. Internete apie tai jokių žinių. Tiktai specialiai jam skirtame žiniatinklio punkte 1895 metais gimęs Vilhelmas Gustlofas buvo pažymėtas kaip "kankinys". Ir nieko apie gerklės negalią, chronišką plaučių ligą, kuri jam neleido pasižymėti Pirmajame pasauliniame kare. Hansas Kastropas, jaunas vyras iš Hanzos pirklių namų, savo autoriaus valia turėjo palikti burtų kalną ir to paties romano ... puslapyje žūti Flandrijoje kaip savanoris arba nugrimzti į literatūrinę atsitiktinybę, tuo tarpu Šverino gyvybės draudimo bankas savo stropų darbuotoją išsiuntė į Šveicariją, kad Davose išsigydytų savo ligą, ir jis tame nepaprastame ore taip puikiai pasveiko, kad jį įveikti buvo galima tiktai kitokiu būdu; į Šveriną, į Šiaurės Vokietijos klimatą, jis kol kas nenorėjo grįžti.

Vilhelmas Gustlofas gavo asistento vietą vienoje observatorijoje. O šiai mokslo įstaigai tapus konfederacijos fondu, tuojau iškilo į observatorijos sekretorius, tačiau turėjo laiko papildomai uždarbiauti ir važinėjo po šalį kaip vienos namų turto draudimo draugijos atstovas; taip jis, kaip antraeilininkas, susipažino su Šveicarijos kantonais. Nesėdėjo sudėjusi rankų ir jo žmona Hedvig: ji, visiškai tuo nesibjaurėdama, dirbo sekretore pas vieną prokurorą, pavarde Mozesas Zilberotas.

Iki šiol faktai piešia normalios biurgeriškos šeimos vaizdą, tačiau jis, kaip vėliau pasirodys, tiktai vaizdavo, kad gyvena pagal šveicariškus standartus; mat observatorijos sekretorius iš pradžių slapčiomis, o vėliau jau viešai – ir ilgai nieko nesakydamas darbdaviui – sėkmingai naudojosi įgimtu organizatoriaus talentu: jis įstojo į nacionalsocialistų partiją ir iki trisdešimt šeštųjų pradžios tarp Šveicarijoje gyvenančių reicho vokiečių ir austrų užverbavo penkis tūkstančius narių, šalyje susibūrusių į vietines grupes ir prisiekusių tam, kurį apvaizda buvo paskyrusi fiureriu.

O jį landesgrupenleiteriu paskyrė Georgas Štraseris, partijos organizacinio skyriaus vadas. Štraseris priklausė kairiajam sparnui ir kai trisdešimt antraisiais, protestuodamas prieš savo fiurerio suartėjimą su stambiaisiais pramonininkais, atsisakė visų pareigų, po dvejų metų buvo priskirtas Remo pučistams ir likviduotas saviškių: jo brolis Otas išsigelbėjo pabėgdamas į užsienį. Tada Gustlofas turėjo pasiieškoti kito pavyzdžio.

Kai vienas užsieniečių skyriaus policijos tarnautojas atsiuntė į Graubiundeno kantono tarnybą paklausimą, kaip jis, būdamas konfederacijos fondo narys, gali būti nacionalsocialistų landesgrupenleiteriu, Gustlofas taip atsakęs:

– Pasaulyje aš labiausiai myliu savo žmoną ir motiną. Bet jei fiureris man įsakytų jas nužudyti, aš paklusčiau.

Ši citata internete buvo ginčijama. Tokius ir kitus šmeižtus savo chaltūriškame darbe išgalvojąs žydas Emilis Ludvigas, skelbė Šverino draugovės svetainė. Štraserio įtaka kankiniui vis dėlto išlikusi. Gustlofas pabrėždavęs savo pažiūrų socialistinę pusę, nusveriančią nacionalinę. Ir internautai dėl to tuojau susikibo. Ilga virtualioji ilgųjų peilių naktis reikalavo aukų.

O paskui visiems besidomintiems abonentams buvo priminta viena data, laikytina apvaizdos apraiška. Tai, ką bandžiau laikyti paprastu atsitiktinumu, funkcionierių Gustlofą kėlė į kosminį lygmenį: 1945 metų sausio 30 dieną, lygiai po pusės amžiaus nuo kankinio gimimo, jo vardu pavadintas laivas ėmė skęsti ir praėjus dvylikai metų, vėl diena dienon, nuo valdžios užgrobimo davė ženklą, jog viskas eina šuniui ant uodegos.

Ji iškalta kyliaraščiu granite. Toji prakeikta citata, nuo kurios viskas prasidėjo, ėmė klaikiai plisti, pasiekė viršūnę ir žlugo. Aš taip pat motinos dėka susijęs su tos tebesitęsiančios nelaimės data; tuo tarpu ji pati gyvena pagal kitą kalendorių ir nekreipia dėmesio nei į atsitiktinumus, nei į kitokius aiškinimus.

,,Tai jau! – šaukia ta, kurią aš visada vadinu tik motina, be žodelio "mano". – Tas laivas, nors i kaži kieno vardu pavadintas, vis tiek būtų nuėjęs į dugną. Norėčia žinot, ką tas ruskis galvoju, kai liepi paleist į mumis tuos tris velnius..."

Ji šitaip tebevograuja, tarsi nuo to laiko nebūtų nutekėję kažin kiek vandens. Ištęsdama žodžius, voluodama sakinius. Bulves vadina "repukais", varškę – "žildiniu", o menkę, virdama ją garstyčiose, "pomucheliu". Motinos tėvai, Augustas ir Erna Pokryfkės, buvo kilę iš Košneiderijos ir vadinami košnevitais. Ji pati išaugo Langfūre. Buvo kilusi ne iš Dancigo, o iš to ilgo į laukus nueinančio priemiesčio, kurio viena gatvė, Elzės, atstojo mergaitei Urzulai, vadinamai Tula, visą pasaulį, nes kai ji, kaip sako motina, ima pasakoti apie "anksčiau", apie maudynes netoliese esančiame pliaže arba važinėjimąsi rogutėmis miškuose į pietus nuo priemiesčio, daugiausia verčia savo klausytojus būti devyniolikto Elzės gatvės namo kieme, o iš tenai, pro pririštą aviganį Harą, veda į staliaus dirbtuvę, kurios darbo garsams davė toną diskinis pjūklas, juostinis pjūklas, freza, obliavimo mašina ir bildantis leistuvas. "Nuo mažumės uosčiau kaulų klijus..." Todėl paskui mažylę Tulą, kur tiktai ji stovėjo, gulėjo, ėjo, bėgo ar stovėjo kampe, sako, visuomet sekė legendinis kaulų klijų kvapas.

Tad nenuostabu, kad motina, kai tiktai mes po karo buvom apgyvendinti Šverine, Šelfštate, ėmė mokytis staliaus amato. Kaip "persikėlėlė", taip tokie buvo vadinami Rytuose, tuojau buvo pasiųsta dirbti pas vieną meistrą, kurio palaikė būda su keturiais obliais ir amžinai burbuliuojančiu klijų puodu buvo laikoma nuo amžių vietine. Nuo tenai už kelių žingsnių buvo Molio gatvė, kur motina ir aš glaudėmės po ruberoido stogu. Tačiau jeigu po nelaimės nebūtume išlipę į krantą Kolberge, jeigu torpedinis laivas "Liovė" būtų nugabenęs į Travemiundę ar Kylį, taigi į Vakarus, tai motina kaip Rytų "bėglė", tenykštis terminas, vis tiek būtų ėmusis mokytis staliaus amato. Aš sakau – atsitiktinumas, o ji nuo pat pirmos dienos, kai buvom tenai apgyvendinti, viską laikė iš anksto nulemta.

"O kokią dieną gimęs tas ruskis, to povandeninio laivo kapitonas? Tu juk taip viską žinai..."

Ne, tiek kiek apie Vilhelmą Gustlofą – ir daugiau, negu esu prisigraibęs iš interneto – nežinau. Tiktai gimimo metus ir dar kelis faktus, spėliones, kurias žurnalistai vadina antraplane medžiaga.

Aleksandras Marinesko gimė 1913 metais, ir ne bet kur, o uostamiestyje Odesoje, prie Juodosios jūros, kuri kadaise turėjo būti puiki, sprendžiant iš nespalvotų filmo "Šarvuotis Potiomkinas" vaizdų. Jo motina buvo kilusi iš Ukrainos. O tėvas – rumunas ir atsiimdamas pasą dar pasirašė kaip Marineskus, vėliau buvo nuteistas myriop už maištą, bet paskutinę minutę sugebėjo pabėgti.

Jo sūnus Aleksandras išaugo uosto kvartale. Odesoje rusai, ukrainiečiai ir rumunai, graikai ir bulgarai, turkai ir armėnai, čigonai ir žydai gyveno greta, todėl kalbėjo visokių kalbų kratiniu, kurį jo paauglių gaujos nariai puikiai suprato. Kad ir kaip vėliau stengėsi kalbėti taisyklingai rusiškai, jam niekad dorai nepavykdavo išvalyti iš žydiškų intonacijų pilnos ukrainietiškos šnektos tėvo rumuniškus keiksmus. Kai dirbo matrosu prekybos laive, iš jo kalbos visi juokėsi; tačiau ilgainiui, matyt, liovėsi, kad ir kaip keistai skambėjo povandeninio laivo vado įsakymai.

Bet grįžkime atgal: Aleksandras, būdamas septynerių, turėjo uoste matyti, kaip baltųjų pulkų likučiai ir išvargę britų ir prancūzų intervencinių armijų likučiai paskubomis palieka Odesą. Ir netrukus pamatė, kaip įžygiavo raudonieji. Prasidėjo valymai. Ir pilietinis karas, galima sakyti, baigėsi. Kai po kelerių metų užsienio laivams buvo vėl leista įplaukti uosto įlankon, berniukas nardęs rinkti nuo dugno monetų, kurias dailiai apsitaisę keleiviai mėtė į pusgėlį vandenį, iš pradžių jam gan sunkiai sekęsi, bet netrukus jau buvęs tos pat žvitrus kaip kiti.

Mano trio ne visas. Trūksta dar vieno. Jo poelgis kai ką išjudino, davė eigą nesulaikomam procesui. Mat jis norom nenorom vieną, tą iš Šverino, padarė judėjimo kankiniu, o berniuką iš Odesos – Baltijos Raudonosios žvaigždės laivyno didvyriu, todėl buvo amžiams pasmerktas sėdėti kaltinamųjų suole. Tokius ir panašius kaltinimus skaičiau, jau godžiai, nuolatos vienodai pasirašomuose puslapiuose: "Žydas šovė..."

Ne taip tiesiogiai, kaip dabar žinau, pavadintas vienas ginčijamas rašinys, kurį partijos narys ir reicho oratorius Volfgangas Divergė 1936 metais išleido Franco Eherio leidykloje Miunchene. Šverino draugovė, beje, kaip ir turėtų būti pagal beprotystės logiką, galėjo daugiau pasakyti, negu tarėsi žinąs Divergė: "Jei ne tas žydas, išminuotame kelyje ties Štolpės žiotimis niekada nebūtų įvykusi didžiausia visų laikų laivo katastrofa. Žydas padarė... Žydas kaltas..."

Tačiau, be iš dalies vokiškų, iš dalies angliškų tauškalų, internete buvo galima rasti ir keletą rimtų faktų. Vienas internautas, pavyzdžiui, žinojo, kad Divergė tik prasidėjus karui tapo reicho radijo redaktoriumi Dancige, o kitas – apie jo veiklą pokario metais: jis, susiuostęs su kitais obernaciais, tarp jų su vėliau Bundestago deputatu tapusiu Achenbachu, prasiskverbė į Šiaurės Reino-Vestfalijos liberalų partiją. Trečias papildė, kad buvęs nacių propagandos ekspertas stovėjęs prie be triukšmo veikiančios liberalų partijai aukojamų pinigų plovimo mašinos svertų ir daręs tai Noivyde prie Reino. Toliau buvo visą svetainę užpildantys klausimai apie Davoso žudiką, į kuriuos buvo atsakoma tiksliai ir aiškiai.

Ketveriais metais vyresnis už Marinesko ir keturiolika metų jaunesnis už Gustlofą Davidas Frankfurteris gimė Vakarų Slovėnijos mieste Daruvare, rabino šeimoje. Namie buvo kalbama hebrajiškai ir vokiškai, mokykloje Davidas mokėsi kalbėti ir rašyti serbiškai, tačiau kasdien jautė aplinkinių neapykantą žydams. Ir čia galima tiktai spėti, jog jam buvo sunku su tuo taikstytis, bet reikėjo, nes kompleksija neleido priešintis jėga, o prisitaikyti gudrumu atrodė bjauru.

Su Vilhelmu Gustlofu Davidą Frankfurterį siejo tik tiek: pirmasis sirgo plaučiais, o jį nuo pat vaikystės kamavo kaulų čiulpų pūliavimas. Tačiau Gustlofui Davose netrukus pavyko atsikratyti savo negalios ir vėliau veikti jau kaip sveikam partijos nariui, tuo tarpu Davidui nepadėjo jokie gydytojai; jis veltui iškentė penkias operacijas: beviltiškas atvejis.

Galbūt dėl ligos šeimos spiriamas ėmėsi ir medicinos studijų Vokietijoje, kur jau buvo studijavęs tėvas ir tėvo tėvas. Manoma, todėl, kad nuolatos sirguliavo ir negalėjo susikaupti, susikirto per fizikos, o vėliau ir per kitus egzaminus. Tačiau internete, priešingai taip pat cituojamam rašytojui Ludvigui, kurį Divergė nuolatos vadino "Emiliu Ludvigu-Konu", partietis Divergė tvirtino: "Žydas Frankfurteris buvo ne tik skystablauzdis, bet ir iš tėvo kišenės gyvenantis, tingus, paskaitų nelankantis amžinas studentas, taip pat dabitiškai rengęsis netikėlis ir užkietėjęs rūkalius, nepaleidžiantis iš dantų cigaretės".

Paskui tą triskart prakeiktą dieną – neseniai šlovintą internete – prasidėjo valdžios užėmimo metai. Užkietėjęs rūkalius Davidas Frankfurte prie Maino patiria, kuo tai kvepia jam ir kitiems studentams. Jis matė, kaip buvo deginamos žydų autorių knygos. Jo vieta laboratorijoje staiga buvo pažymėta Dovydo žvaigžde. Neapykantą juto beveik fiziškai. Kartu su kitais jį plūdo bendramoksliai, besiskelbiantys priklausą arijų rasei. Jis to negalėjo pakęsti. Todėl pabėgo į Šveicariją ir tęsė studijas Berne, tariamai saugioje vietoje, tačiau ir vėl susikirto per egzaminus. Bet namo rašė linksmus ir pozityvius laiškus, kad tėvas ir toliau siųstų pinigų. Po metų mirus motinai studijas nutraukė. Matyt, ieškodamas giminių paspirties ryžosi vėl nukakti į reichą ir Berlyne pasyviai stebėjo, kaip vienas jaunas vyriškis tampo už rudos barzdos jo dėdę, kaip ir tėvas – rabiną, ir šaukia: "Op, op, žyde! Op, op!"

Panašiai rašoma ir Emilio Ludvigo romano tipo kūrinyje "Mirtis Davose", kurį tas populiarus autorius 1936 metais išleido Amsterdame Kverido leidykloje, publikavusioje emigrantų knygas. Šverino draugovė savo puslapyje vėl rašo tą patį, tik kitaip, cituodama partietį Divergę, mat tas savo rašinyje pateikia Berlyne policininko tardyto rabino dr. Solomono Frankfurterio žodžius: "Netiesa, kad paauglys vaikėzas tampė mane už barzdos (kuri, beje, juoda, o ne ruda) ir šaukė: "Žyde, op, op!"

Man nepavyko nustatyti, ar praėjus dvejiems metams po tariamo įžeidimo pradėtas policijos tyrimas buvęs objektyvus ir be prievartos. Šiaip ar taip, Davidas Frankfurteris grįžo į Berną ir, matyt, kentėjo tenai dėl daugelio priežasčių. Pirma, kad vėl pradėjo iki tol nesėkmingas studijas, ir, antra, jau ir taip nuolatos kęsdamas fizinius skausmus, liūdėjo dėl motinos mirties. Be to, vis labiau slėgė Berlyne patirti įspūdžiai, juolab kad vidaus ir užsienio laikraščiuose nuolatos skaitė apie koncentracijos stovyklas Oranienburge, Dachau ir kitur.

Matyt, dėl to trisdešimt penktųjų pabaigoje kilo mintis nusižudyti ir vis neišėjo iš galvos. Vėliau, teismo metu, jo gynyba pateikė tokią medikų išvadą: "Dėl dvasinių asmeninio pobūdžio priežasčių Frankfurteris pateko į nevaldomą padėtį, iš kurios jam reikėjo išsivaduoti. Jo depresijos padiktavo savižudybės idėją. Tačiau įgimtas savisaugos jausmas nukreipė kulką nuo savęs į kitą auką".

Dėl to internete jokių šmaikščių komentarų nebuvo. Tačiau man vis labiau kilo įtarimas, jog slapyvardžiu "www.kankinys.de" dangstosi ne grupė Šverino skustagalvių, o koks nors gudragalvis vienišius. Kažkas, kaip ir aš, įstriža eigastimi ieškantis istorijos paliktų kvapų ir kitų išskyrų.

Amžinas studentas? Ir aš toks buvau, kai man pabodo germanistika, o žurnalistikos studijos Oto Šūro institute pasirodė pernelyg teoriškos.

Iš pradžių, kai palikau Šveriną ir paskui iš Rytų Berlyno miesto traukiniu persigavau į Vakarų Berlyną, dar gan smarkiai stengiausi, kaip buvau žadėjęs motinai, ir daug sėdėjau prie knygų kaip tikras kalikas. Laisvės orą pajutau šešiolikos su puse, prieš pat sienos pastatymą. Gyvenau Šmargendorfe, netoli Rozeneko, pas motinos mokyklos draugę Ženi, su kuria ji sako patyrusi visokių beprotiškų istorijų. Turėjau ten kambarį su stoglangiu. Reikia pripažinti, tai buvo geras metas.

Tetos Ženi mansarda Karlsbado gatvėje atrodė kaip lėlių namelis. Ant staliukų, atbrailų, po stikliniais gaubtais – visur stovėjo porcelianinės figūrėlės. Daugiausia šokėjos su tutu ir stovinčios ant pirštų galų. Kai kurios drąsiomis pozomis, visos mažomis galvytėmis ant ilgų kaklų. Jaunystėje teta Ženi buvo balerina ir gan garsi, iki jai per vieną iš antskrydžių, vis labiau ir labiau vertusių reicho sostinę griuvėsiais, buvo sužalotos abi kojos, todėl ji popietės arbatą ir visokius priedus prie jos pateikdavo šlubčiodama, bet vis dar gracingais rankų judesiais. Ir lygiai kaip tų trapiųjų figūrisčių iš jos kolekcijos mažą judrią tetos Ženi galvą ant dabar jau lieso kaklo nuolatos puošė šypsena, kuri atrodė tarsi suledėjusi. Ir ji dažnai šalo, gėrė daug arbatos su citrina.

Man patiko pas ją gyventi. Ji mane lepino. Kai ji kalbėdavo apie savo mokyklos draugę – "Mano miela Tula neseniai aplinkiniais keliais vėl atsiuntė laiškutį..." – aš trumpam bandydavau bent kiek pamilti motiną, tą velnioniškai užsispyrusią bestiją; bet netrukus ji jau vėl mane nervindavo. Jos iš Šverino į Karlsbado gatvę aplinkkeliais atsiųsti laiškeliai buvo tankiai prirašyti primygtinių besąlygiškų raginimų, turinčių mane, pasak motinos, "pakutrinti": "Jis turi mokytis, mokytis! Tudė, vien tik tai tudė išsiunčiau į Vakarus, ka neliktų..."

Jos man ausyse skambančia kalba tai reiškė: "Aš gyvenu tik dėl to, kad mano sūnus vieną dieną parneštų atestatą". Kaip savo draugės minčių persakytoja teta Ženi ragino mane savo švelniu, bet visuomet veiksniu balsu. Ir man neliko nieko kito, kaip tiktai kalti.

Tuomet su tuntu kitų respublikos bėglių lankiau vidurinę. Turėjau daug vytis kolegas teisinės valstybės ir demokratijos punktais. Reikėjo mokytis ne tik anglų, bet ir prancūzų, užtat nebuvo rusų kalbos. Ėmiau suprasti ir tai, kaip valdant nedarbą funkcionuoja kapitalizmas. Pavyzdingas mokinys nebuvau, bet pasiekiau tai, ko iš manęs reikalavo motina, gavau brandos atestatą.

Apskritai, beje, ir su merginomis, man sekėsi gan neblogai, netrūko net šlamančių, nes motina, kai su jos palaiminimu perėjau pas klasinį priešą, man kyštelėjo vieną vakarietišką adresą: "Jis tavu tėvs, man rodijas. Manu pusbrolis. Jis padari mane storą, prieš išeidamas į kariuomenę. Bent jau pats taip mislija. Tudė parašyk, kai tau sekas, kai tenais būsi..."

Lyginti nereikia. Tačiau finansiškai aš netrukus gyvenau kaip Davidas Frankfurteris Berne, kuriam tėvas užsienyje kas mėnesį dėjo tam tikrą sumelę į Šveicarijos banko sąskaitą. Motinos pusbrolis – tesaugo jį Viešpats – buvo Haris Lybenau, stalių dirbtuvės savininko sūnus iš buvusios Elzos gatvės, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos jis gyveno Baden Badene ir Pietvakarių radijuje vedė kultūrinę laidą ,,Vidurnakčio lyrika", kurios klausėsi tiktai Švarcvaldo pušys.

Aš nenorėjau nuolatos gyventi iš motinos mokyklos draugės kišenės, todėl sukurpiau gražų laiškutį, atitinkantį paskutinės frazės "Tavo nepažįstamas sūnus" dvasią, ir labai aiškiai išvedžiojau savo sąskaitos numerį. Matyt, buvo labai sėkmingai vedęs, nes man neatsakė, tačiau kiekvieną mėnesį drausmingai siuntė daug daugiau negu minimali alimentų norma, lygiai du šimtus markencijų, kurios tada buvo krūva pinigų. Apie tai teta Ženi nieko nežinojo, tačiau motinos pusbrolį Harį sakė pažinojusi, tiesa, probėgšmais, kaip ji man greičiau prisipažino, negu pasakė, raustelėjusi savo lėlišku veidu.

Pinigų srautas nutrūko šešiasdešimt septintųjų pradžioje, tuoj po to, kai nusimuilinau nuo tetos Ženi, persikėliau į Kroicbergą, mečiau studijas ir įsitaisiau mokiniu Špringerio "Morgenposte". Paskui aš savo šelpikui tėvui daugiau nerašiau ir net nesiunčiau kalėdinių atvirukų, niekados. O kam? Motina man aplinkiniais keliais atsiųstame laiške davė suprasti: "Jam nereik labai dėkot. Jis žinu, už ką moka..."

Ji negalėjo man tada dažnai rašyti, nes buvo tapusi liaudies įmonės stalių brigadininke ir pagal planą gamino miegamojo baldus. Be to, buvo partijos narė, todėl negalėjo turėti jokių kontaktų su Vakarais, juo labiau su savo iš respublikos pabėgusiu sūnumi, kuris kapitalistinėje dešiniojoje spaudoje rašė iš pradžių trumpus, paskui ilgesnius jai nemažai nemalonumų dariusius straipsnius apie sienų ir spygliuotos vielos komunizmą.

Maniau, kad motinos pusbrolis nebenorėjo man daugiau mokėti todėl, kad aš atsikandęs studijų rašiau Špringerio spaudai. Ir buvo tam tikra savo sušikta liberalia prasme teisus. Aš netrukus, po pasikėsinimo į Duškę, ir pats išėjau iš Špringerio. Nuo to laiko pasidariau gan kairiokiškas. Rašiau, nes tada buvo daug įvykių, į kokį tuziną daugmaž progresyvių laikraščių ir gan neblogai gyvenau be jo trigubos alimentų normos. Tas ponas Lybenau vis tiek nebuvo mano tėvas. Tiktai motina taip sakė. Iš jos dar žinau, kad naktinių programų redaktorius, dar prieš man vedant, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje numirė atsakius širdžiai. Buvo motinos amžiaus, truputį per penkiasdešimt.

Paskui sužinojau kitų vyrų vardus, kurie, pasak jos, galėjo būti tėvai. Vieno, dingusio be žinios, vardas buvo Joachimas ar Jochenas, o vieną jau vyrėlesnį, atseit nunuodijusį Harą, vadino Valteriu.

Ne, aš neturėjau tikro tėvo, tiktai keičiamus fantomus. Tie trys herojai, kuriais dabar esu priverstas domėtis, šiuo atžvilgiu buvo laimingesni. Bent jau motina pati nežinojo, nuo ko buvo pastojusi, kai su savo tėvais keturiasdešimt penktųjų sausio trisdešimtąją Gotenhafeno-Okshiofto krantinėje buvo įsodinta į laivą kaip septyni tūkstančiai kažkelinta keleivė. Tas, kurio vardu buvo pavadintas laivas, galėjo nurodyti savo tėvą, pirklį Hermaną Gustlofą. Ir tas, kuriam pavyko tą perkrautą laivą nuskandinti, Odesoje už tai, kad priklausė vaikėzų, kaip jie ten sakė, "blatnųjų" gaujai, gana dažnai gaudavo į kailį nuo savo tėvo Marinesko, ir tai, matyt, rodo, jog buvo jo mylimas. Ir Davidas Frankfurteris, kuris atvykęs iš Berno į Davosą pasirūpino, kad laivas gautų kankinio vardą, turėjo tėvą, netgi tikrą rabiną. Tačiau ir aš, betėvis, galų gale tapau tėvu.

Vertė Teodoras Četrauskas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2746. taigistaigis :-) 2003-05-10 23:22
vau

2776. Vycka2003-05-12 11:38
Koks išsamus komentaras.

2785. Margarita2003-05-12 14:28
Vycka,kiek pamenu Tave,tai vis komentarais nepatenkintas.Gal pats kada kokį rimtą pavyzdį parašytum?

2787. Vycka2003-05-12 14:54
Kiek suprantu, aš komentarą pagyriau, išsamiau nepasakysi, jis man sukėlė daug minčių, ne tik apie Graso tekstą, bet netgi visą jų gamą nuo esties prasmės iki eurointegrcijos, todėl darsyk dėkoju ponui Taigistaigiui ir Jums maloni Margarita, suteikusiai progą tai padaryti.

2794. Margarita2003-05-12 15:56
Visada malonu padaryti gerą darbą.Ačiū ir Jums,p.Vycka.

2800. xX2003-05-12 18:28
Kada 75 metų Grasas spėjo perprasti interneto psichologiją/netologiją? Dar penktadienį visus ša nusisiurbiau į laptopą, ir kol mane autobusas vežė link jūrų vandenynų, patogiai įsitaisęs pačiame antrojo aukšto priekyje yriausi per sunkų, bet gilų tekstą, vis žvilgčiodamas atgal, į šonus, o ir pro langą į plaukiančius žaluma pabarstytus medžius ir laukus. Įdomu, kaip susilieja tos dvi puse amžiaus atskirtos epochos - interneto ir nacizmo. Juk labai nedaug kas išduoda dalį veiksmo besimezgant dviejų-trijų kartų nuotolyje. Iš dalies ir čia pat, o kaip mes nieko nespėjom pasimokyt. Ir spėjom pamiršti daug ką.
Lauksiu knygos - mano jausmuose intriga jau pasėta.

2802. Vyckai2003-05-12 19:43
Gal galite pasidalinti su mumis tomis sukilusiomis minciu gamomis apie esaties prasmes:))))

2807. Margarita2003-05-12 21:26
Man irgi akis užkliuvo už "www.kankinys.de",skaitant ištrauką iš romano.Gal čia jau nebe tikrasis G.Grass`as,o visas biuras rašė,kaip Harry Poterį ir Bridžitą Džouns?Kad tik spėti paskui Jo didenybę Laiką?

2814. Abejone`2003-05-13 01:01
Mokam "traukti per danti" tiek savus, tiek Gunteri Grassa. Nesunku, tik kas is to. Ardyti lengviau, nei kurti, tik dziaugsmo tas neatnesa. Distancijos laikosi ne tik laikas, bet ir zmones. Nepavyks taip lengvai pagauti ar prisijaukinti.
Zmogiskoji alchemija juk niekur neisnyko, verciau pameginti kazka is to laiko savom rankom nusilipdyti, pabuti alchemikais ar bent puodziais.

2827. T.Č.2003-05-13 17:31
Norėjote kavalkiuko Graso, atsiunčiau, vartokite ir komentuokite, knygą išleis Alma littera.

2832. Aldas iš Mickūnų2003-05-13 21:48
Čiur, kol dar neišleido! Gelbėk firmos garbę, Teodorai. Leidyklos irgi, nes ana XXI amžiuje visai paleido savo konvejerį, nebespėja redaguoti. Dar anuo metu važiavau aš tan miestan am Schweriner See, Landeshaupstadt von Mecklenburg-Vorpommern. Kai minėjau Šveriną, kožnas vokietys iš tokio ištarimo spėdavo, kad ateiraujuosi apie Šverige, atseit, Švediją. Vokiečiai Šveryną vadina kaip Berlyną - kirčiuodami ilgą kamiengalio Y. Taip jis parodytas ir LTE 11 tome (1983). Rusai kirčiuoja tą pavadinimą kaip Leniną, ir 1985 Ch.Lemchenas nesukontroliavo, kaip J.Macaitis RLKŽ 4 tome Šveryną pavertė Šverinu. Pagaliau atsiverskite nors DUDEN (Deutsches Universal-woerterbuch)4. Auflage, 2001, S.1423: Schwerin su pabrauktu kirčiuotu i. Ir te Dievas apšviečia Alma Littera, teatsiunčia jeigu ne redaktorę, tai bent jau prakutusią korektorę. Eičiau ir aš pats, jei būčiau G.Grasso amžiaus.

2839. T.Č.2003-05-14 10:56
Aš žinau, kaip vokiškai tariamas to miesto pavadinimas, bet rašau Šverinas, pagal tai, kaip randu kitų parašyta. Dar rašau Kelnas, nors žinau, kad vokiečiai galbūt irgi nesuprastų, Paryžius, ir t.t. Lygiai taip pat mane galėtų gėdinti tadicijos žinovas, jeigu rašyčiau taip, kaip aš manau būtų reikalinga. Svetimų vietovių rašyba dar ginčo stadijoje. Kai nusistovės, pasižadu išmokti, jeigu dar nebus pasišaukęs Dievulis. Geriau diskutuokime apie Grasą.

2861. Ooo2003-05-15 18:30
Man taip pat užkliuvo www.kankinys.de Taip pagalvojau, o jei kokioj knygoj būtų www.hotmail.com, tai irgi verstumėm www.karštaspaštas.com ? :))

2871. Aldas iš Mickūnų2003-05-16 04:55
Nei rašytojui, nei vertėjui neverta teisintis rašto tradicija, nes svarbiausia - teksto skambėjimas. Ta vadinama tradicija nepakankama net lietuviškų žodžių perteikimui, nekalbant apie svetimvardžius. Kad anie darkomi, tiek jau to, bet kad tas minimalistinis raštas ir raštingumas stekena pačią lietuvių kalbą... Vis dažniau praverstų kirčio ar minkštumo ženklo, bet ar ponams rašytojams rūpi vargšo skaitytojo bėdos... ... :( Šverynas 20 metų stovi enciklopedijoje. Rašant-nusirašant, kaip randant "kitų" parašyta, svetimvardžių rašybos niekaip nenustatysim. Popierius šiais laikais viską ištveria ir akių nebado, o KALBAI SVARBU TIK KAD AUSIES NERĖŽTŲ. Juo labiau, kad Grasą būtų įdomu lietuviškai patirti ne tik iš popieriaus, tipografiškai, bet ir iš balso - fonografiškai. Vertėjo ir skaitovo dėka.

2872. xX2003-05-16 07:15
Be to, sąskambis su Žvėrynu - atkreipkit dėmesį. Ten esančiame knygyne pirkimas išaugtų keliais šimtais procentų. Ne tai svarbiausia, sutinku, - tačiau kokių argumentų dar reikia, gerbiamas ir mūsų taip mylimas Teodorai? Pasiaukokit bent šioje vietoje, juk šatėniečiai prašo...

102328. ausra :-) 2007-11-19 18:15
Atradau Grasą ir Hitlerio laikų istoriją.Labai įdomu ir nežinoma.Šaunuolis rašytojas ir skaityti nesudėtinga.Sėkmės .

Rodoma versija 179 iš 203 
13:27:01 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba