TURINYS

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Kaip mes susitikome
[...] O su Agniete buvo taip. Ji vesdavosi mane į sausą vietelę prie durpėse įsiraususio ežeriuko ir prašydavo žaisti su ja daktarą ir ligonį. Bėda ta, kad aš amžinai turėdavau būti daktaras, o ji amžinai būdavo ligonė. Mano prašymus pasikeisti vaidmenimis Agnietė atmesdavo biurokratiškai vienodai: "Tu nesergi, užtat kad tu – nekregždžiuotas". Ir tai, deja, buvo šventa tiesa: ji buvo paauglė ir strazdanota kaip putpelės kiaušinis, o aš – vaikas ir išblyškęs kaip avižos šūdas. Jos strazdanų buvo tiek, kad atrodė, jog didžiulė minia raudonųjų skruzdžių bėga slėptis į jos galvos plaukus, o mažesnė minia skruzdžių skuba rasti prieglobstį dar skystokuose jos kūno želmenyse, kuriuos man, kaip daktarui, deja, taip pat teko regėti. Ji aukštielninka gulėdavo ant šilto durpžemio, o aš atlikdavau jos "sveikatos atstatymo" praktiką, kuri susidėdavo iš trynimo, spaudymo, pūtimo ir gydymo seilėmis. Iš keturių minėtų būdų jai kažkodėl labiausiai patiko pastarasis. [...]

ANDREA BÖHM. Įvaizdžių galia
Kai kurie galbūt dar prisimena kitą potvynį. 1927 m. Misisipė užliejo didelius plotus ir 700 000 žmonių, tarp jų 330 000 afroamerikiečių, liko be pastogės. Tuomet atsakingi politikai leido potvyniui niokoti skurdžių ir vidurinės klasės gyvenamuosius kvartalus, siekdami išgelbėti patį miestą. Juodaodžiai grasinant ginklais buvo suvaryti statyti užtvaros ir negalėjo pabėgti vandeniui toliau kylant. Tūkstančiai kitų – pusiau pabėgėlių, pusiau belaisvių – buvo suvaryti į relief camps. O žadėtoji Vašingtono pagalba vis "susigerdavo" kažkur pakeliui.

VALDAS KILPYS. Smėlio dėžė suaugusiesiems
"Teminiai žaislai" geriausiai tam pritaikyti. Turėti vieną Barbę nieko nereiškia, nes be "infrastruktūros" ji niekam verta. Reikalingi drabužiai, baldai, namai, automobiliai, laivai ir t. t. Be to, dar yra vaikiški makiažo rinkiniai, prekybos centro kasos aparatai su pinigais ir prekės bei daugelis kitų žaislų, kurių paskirtis – kuo greičiau padaryti vaiką suaugusiuoju.
Taigi vartojimo dievas sugalvoja daug įdomių dalykų. Iš vaikų jis atima teisę turėti nekaltą vaikystę. O suaugėliai visam gyvenimui paliekami smėlio dėžėje. "Du perki – trečias veltui!", "Gerk alų ir keliauk į krepšinio čempionatą!" – argi tai ne patys įtikimiausi nesubrendimo įrodymai?

PĒTERIS ZIRNĪTIS. Pāri upei - Per upę
Ai sese, Lietuva!
Ai sese, Lietuva!
Tavo upės man priešais eina plaukais paleistais
Ir, raibstant akims, jos tavo dukros – upės, Lietuva.


Irena Milkevičiūtė: "Tie, kurie negali be darbo, niekada nepražus". Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė
– Vienas... Ar išmokot su vienatve susitarti?
– Mano profesija iš manęs to pareikalavo. Mes turime turėti labai daug sutelktos stiprios energijos. Antraip nieko nebus, trūks jėgos. Negaliu bet kaip scenoj. Negaliu. Kai tik nepavyksta, iškart užpuola mintys – gal esu ne savo vietoje? Gal jau viskas, gal reikia trauktis? Arba renkiesi, arba pasitrauki. Taip, tai yra nežmoniškai didelė kaina, tai yra beprotiškai sunku, bet sykiu labai daug gauni.

BRONISLAVAS KUZMICKAS. Svajonių mūrininkai ir diplomai
Pasidairę po pasaulį, matome, kad toks studentų skaičius byloja tik apie pastarųjų metų spurtą. Ir spurtuoti teks dar ne vienus metus, nes mokslingumas Lietuvoje dabar tik apie 13 procentų, o bendras ES lygis – 21 procentas. Be to, Lietuva užima vieną iš paskutinių vietų Europos Sąjungoje pagal besimokančių suaugusiųjų skaičių. Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė ir Danija užsibrėžė, kad iki 2010 m. studijuotų 50 proc. atitinkamos amžiaus grupės žmonių. O JAV, Kanados mokslingumas jau dabar per 40 procentų. Taigi lietuviams reikia mokytis ir dar kartą mokytis.

Laiškas iš Australijos: JURGIS JANAVIČIUS. Visi kartu
Jau dvi savaitės namuose. Western Avenue niekas nepasikeitė, nepajudėjo iš vietos. Pro langą matau: varnas (Corvus melloris), šlapias, žvilgantis, žengia žole ir žvalgosi. Lietus jam netrukdo. Varnai gyvena ilgai. Apie žemę, akmenis, medžius ir lietų jie žino daugiau nei žmonės.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
O vis dėlto drąsus sutvėrimas yra žmogus! Jau antroje Korano suroje "Imrano šeima" randame tokį grasinimą:
"Tark tiems, kurie neįtikėjo: "Jūs būsite nugalėti ir suvaryti į pragaro ugnį. Šlykštu šitas pasturgalis!" (10 (12)).
Kitais žodžiais tariant, žmonės (netikinčių visad didžiuma) visiškai nepabijojo lįsti į degančią šikną!

ZHAO SHAORUO. Atrodau taip pat kaip Mao. Pagal Tuijos Kuutti interviu "Taidemuseo.fi" (2005, Nr. 2) parengė Rūta Janėnaitė
Naujausiuose mano darbuose vaizduojamose tūkstantinėse miniose yra tik vienas veidas – mano paties, ilgai užsienyje gyvenusio kino, veidas. Tai susiję su mano supratimu apie vadinamuosius globalizacijos padarinius. Darbuose regite įvairių rasių ir genčių mano atvaizdus. Nors visi individai turi tą patį veidą, jų dvasinė išraiška priklauso nuo tautybės, gimtosios šalies, teritorijos ir ypač kultūros fono, politinės aplinkos ir ekonominės padėties bei kitų išorinių sąlygų. Tai yra mano reakcija į kultūros palikimu ir valstybių politika besiremiančius nacionalistinius, taip pat religinius įsitikinimus. Aš reaguoju į globalizaciją ekscentrišku individualizmu.

SIGITAS GEDA. Poezija
O vis dėlto likai glėby galvijo.
Šiaip taip namo
parsiradau ir aš.
Daugiau nesimatysma. Aš
nebevartosiu niekad formos dviese,
dviesé… Nebesišauksiu niekad…
Net vandens.

VALDAS GEDGAUDAS. Spalvoti tremties konfeti
Vienkartiniu performansu šio projekto nepavadinsi – per daug teksto, siužeto, o be to, jis per daug brangus... Visaverčiu spektakliu "Sakūrą vėtroje" taip pat problemiška įvardyti – per daug tuštumos, maskuojamos nė akimirkos nenutylančia T. Kutavičiaus muzikine partitūra, ir spekuliatyvaus, nors ir tvarkingai sumodeliuoto, sceninio judesio. Keista mišrainė, vingiuotas J. Vaitkaus diktantas japonams: aistra ir didaktika, poezija ir moralitė... Gal Gedulo ir vilties dienos išvakarėms ir pas mus visai tiktų...

JERZY PILCH. Šis tas apie drebančias rankas (Vertė Sigita Adomėnaitė)
Mano tėvas niūriai ir be juokelių, be jokių paukštiškų fizikinių metamorfozių sklandydavo ore, mat jis buvo paprastas Kalnų metalurgijos akademijos adjunktas, mokantis skraidyti. Jis apskrisdavo ovalų stalą, prie kurio aš sėdėdavau, minutėlę pasisukiodavo aplink kabančią virš stalo lempą, paskui praplaukdavo išilgai virš vedybinio guolio durų link vos judindamas rankas – jam nebuvo reikalo imituoti sparnų judesius, tiesiog jame glūdėjo pirmapradė reaktyvinio skrydžio jėga, – perskrisdavo per kambarėlį, kuriame gyveno senelis su senele, per šaltą kaip ledas priemenę ir pasislėpdavo virtuvėje, iš kur po minutėlės grįždavo nešdamasis plazdančius ore, kaskart vis didesnius vyniojamojo popieriaus lapus. [...]

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Būtinoji gintis kaip agresijos forma (Audronė Urbonaitė. Posūkyje – neišlėk. Novelių romanas. V.: Tyto alba, 2005. 124 [4] p.)
Rašanti moteris – visada tas pats, bet kitaip. Arba moteris rašytoja. Įprasta temų sklaida: vyrai kiaulės arba nevykėliai (kartais ir viena, ir kita), draugės šliundros, vaikai pakyrėję. Puodai užvis. Vyras nesupranta, juokiasi, tyčiojasi. Niekšas. Išeina pas kitą. Antras vyras pasirodo besąs rafinuotas apgavikas, impotentas. Moteris atranda save, metusi puodus, įsigyja mikrobangų krosnelę, ima pirkti šaldytus produktus ir norėdama atsipalaiduoti kartkartėmis nusikala nakčiai kokį jaunuolį. Ima daryti karjerą ir apsidžiaugia, nes šiaip karjera lyg ir vyrų darbas. (Nors tie laikai praėję, karjera dabar išties yra moters, o ne vyro esminės saviraiškos forma. Normaliam vyrui, jei jis ne politikas, į karjerą nusispjaut. Jis pervargo kaip lytis.) Kita tokios rašančios moters plėtojamų siužetų baigiamoji atodanga – vis dėlto galiausiai pasirodo Jis. Protingas, švelnus, prie pinigo, gerai dulkinasi, romantiškas, svajingai žiūri su heroje vakarais į mėnulį, vedžioja šunį ir vaikus į mokyklą. Herojė švenčia pergalę su draugėmis, bendraklasėmis, bendraklasiais ir sykį važinėdama po kažkokias atkampias vietas užtinka pirmąjį vyrą beprotnamyje, antrąjį – prasigėrusį vienuolyne, kur jis dirba abatu. Triumfas visiškas.

LAIMANTAS JONUŠYS. Stambulo paslaptys
Laimė, kad tas ezoterinis žaidimas autoriui nėra savitikslis dalykas, į jį perdėtai neįsijaučiama, visad gelbsti tam tikra distancija ir ironija, o įvairialypė pasakojimų sklaida vėl pagauna, aistringi maniakiško Dželialio skaitytojo monologai telefonu išreiškia labai įvairias temines plotmes ir mus svaigiai įsuka į tolesnes peripetijas.

MARIJONA DAPKIENĖ-ARMONAITĖ. "Pirma laukus ardavo šakotu kelmu". Parengė Loreta Juciutė
Mažas vaikutis gana žąseles, viščiukus, kalakučiukus, o paaugęs – kiaules po pūdymą. Kai užauga iki 10 metų, pradieda ganyti karves, arklius dieną. Vyrai ganydavo naktims. Pasijm šunis su savimi, kas turiedavo, ginklą pasijma nuo vagių. Jei kuoks triukšmas, biegdavo gelbieti vienas kitą.
Paskui kuliemas mašinas matoras sukdavo. Kuldavo labai gražiai, grūdus skirdavo nuo pelų. Kai nuoriedavo labai švarių grūdų, dar arfodavo. Su nuosava mašina kuldavo Galinauskis Švelniuose. Vieliau jis gyveno Raseiniuose. Kuldavo Žiūraitis iš Ariogalas su toke pat mašina. Su mašina kulema ėjo 2 vyrai darbininkai, jie labai viską žinojo apie mašiną, patys leisdavo į ją. [...]

RIČARDAS ŠILEIKA. Šetenių rekolekcijos
Miłoszo dvarelio geroji dvasia Roma (Oficialiai: Šetenių rezidencinio konferencijų centro prižiūrėtoja Roma Kožukauskienė) kasryt atgabendavo po sklidiniausią trilitrinį stiklainį šviežutėliausio pieno. Tai darbščiarankio Antano Merkelio žmonos Ritos Merkelienės laikomos juodmargės Margės auksinis pienas. O kadangi pinigėlaičių už šią produkciją stigte stigo, sumanyta ir įgyvendinta irigacijos procedūra. Mariaus Strolios apipavidalinta ir ištobulinta "Pieno aukų" dėžutė (pramoninės gamybos plastmasinės kilmės dėžutę paaukojo Neringa Kulokaitė) (Pasigirdo žiaurūs plojimai studijoje). Tačiau įplaukos iždan plaukė itin skalsiai. Tuomet visada viskam pasiryžęs Ričardas Šileika puolė gelbėti neekonomiškos situacijos. Šeteniuosna atsibaladojusius "Šiaurės Atėnų" kultūros savaitraščio bendradarbius ir nuosekliausius šalininkus užpuolė pieno aukų mokesčių inspektoriai. Surinktos lėšos iš labai garsių intelektualų ir labai dorų humanitarų (Tarp jų: Tomas Venclova, Sigitas Geda, Laimantas Jonušys, Gintaras Beresnevičius, Vladas Braziūnas) viršijo įmanomus padorius lūkesčius. Be devyniasdešimt šešių litų ir septyniasdešimt dviejų centų, "Pieno aukų" dėžikės įkirptėn buvo įmerktos dvi estų kronos ir slovėnų dvajset tolarjev (Vyriausioji, bet tyliausioji redaktorė Jūratė Visockaitė aukojo savo nulaižytą vienkartinę šakutėlę). Manykite, plenerininkai išpirko visas procentais apaugusias skolas.

GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Melomaniškas himnas grafomanams
XXX. Grafomanas tiki, kad "words can change reality".
XXXII. Grafomanas – tai perteklius.

GILBONĖ. Mano kaimynė Karusė
Vieną rytą važiuoju į darbą ir niekaip nesuprantu, kodėl automobilis, kuriam aš turiu duoti kelią, taip kantriai laukia, kol aš pravažiuosiu. Kai pamatau išsiviepusį kaimynės vyrą prie vairo ir dar labiau išsiviepusią pačią kaimynę, suprantu – Karusė demonstruoja savo prabangųjį automobilį. Tikrai standartiškai gyvena. O mano ir butas visokiom knygom ir žurnalais apkrautas, ir automobilis turguje pirktas.