ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-10 nr. 832

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (16) • JOSEPH EPSTEIN. Vaikui jau septyniasdešimt, bet niekam tai nerūpi (105) • "ŠIAURĖS ATĖNŲ" MANIFESTAS-gk-. Sekmadienio postilėHOWARD MUMMA. Pašnekesiai su CamusSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (2) • ALGIMANTAS ČERNIAUSKAS . Basam – ašmenimisNIJOLĖ ALEINIKOVA. Mintys (2) • ALGIMANTAS MIKUTA. Eilės (1) • VYTAS GEDUTIS. DrezdenasBIRUTĖ MUMĖNAITĖ. Pakalnėj – Pakalniai (7) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Alfonso Andriuškevičiaus kritika: 1975–2005 (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir KnygaAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Metalinis drugelisROBERTAS KUNDROTAS. ALGIMANTAS LYVA. Skaitytojas. Kontrolierė. NevykėlisTIMAS PETRAITIS. Plaukikas (2) • LAIŠKAI (202) •

Turinys

[skaityti komentarus]


JOSEPH EPSTEIN. Vaikui jau septyniasdešimt, bet niekam tai nerūpi
„Weekly Standard“, 2007.I.29. Vertė R. D.
    Man iš esmės visai patinka nesiorientuoti naujausiuose įvykiuose, lygiai kaip visai nebloga senti. George’as Santayana, turbūt pats atsiečiausias žmogus, kokį tik yra matęs pasaulis (jei neskaitysime tų, kurie gyvena trapistų vienuolynuose), tvirtino, kad senatvė jam patinka labiausiai. „Aš visa širdimi pritariu, kad senatvė yra, ar bent jau tikrai gali būti, kur kas laimingesnė už jaunystę, – rašė jis savo amžininkui Williamui Lyonui Phelpsui. – Niekad man nebuvo taip įdomu ir taip ramu kaip dabar.“ Jis teisus, ypač jei neprisipildai sielvarto dėl praėjusių metų, o aš neprisipildžiau, nes kol kas gyvenime man labai sekėsi. Sulaukus septyniasdešimties visai natūralu žvelgti į pasaulį iš šalies, su taure vyno rankoje, ir tegu jaunesni žmonės šoka ambicijų, konkurencijos, geidulių bei kitus šokius.

"ŠIAURĖS ATĖNŲ" MANIFESTAS
    Žmonijos ir kūrybos tiesos nušvinta kryžkelėje - susitinkant idėjoms, žmonėms, epochoms. Žmogus sprendžia ir pasirenka gyvenimo tikslą, kurio neturi nei valstybė, nei visuomenė.
    Žmogus – Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei.
    Mes pasirinkome savo dvasios Tėvynę.

-gk-. Sekmadienio postilė
    Kur yra Dievo karalystė? Sprendžiant iš šios ištraukos, jos gal net nėra iš viso. Rašto aiškintojai mokė, kad mumyse, bet šiandien gal jau ir per banalu taip sakyti. Be to, kiekvienam subrendusiam krikščioniui juk reikėtų savarankiškai perskaityti Evangeliją – ne akimis ir protu, o širdimi, atmetant visokias hermeneutikas, semiotikas, dekonstrukcijas ir kitus metodus, ne visai pasitikint ir egzegeze.

HOWARD MUMMA. Pašnekesiai su Camus
„The Christian Century“, 2000.VI.7. Vertė Kęstutis Pulokas
        XX a. šeštajame dešimtmetyje metodistų kunigas Howardas Mumma keletą vasarų tarnavo vizituojančiu amerikiečių parapijos Paryžiuje kunigu. Kartą po sekmadienio pamaldų jis pastebėjo tamsiu kostiumu vilkintį vyrą, kurį supo gerbėjai. Albert’as Camus lankydavosi toje bažnyčioje. Pirmiausia – kad pasiklausytų, kaip vargonuoja Marcelis Dupré, o paskui ir paklausyti Mummos pamokslų.
    Mumma susidraugavo su egzistencialistu Camus, kuris jau buvo išgarsėjęs romanais „Maras“ ir „Svetimas“ bei filosofinėmis esė, pvz., „Sizifo mitas“. Juodu dažnai aptarinėdavo Camus iškeltus religinius klausimus.
        Tik perkopęs dešimtą dešimtį Mumma nusprendė pasidalyti pašnekesiais, kuriuos daugiau nei keturiasdešimt metų konfidencialiai saugojo.
        Netrukus po čia pateikiamo pokalbio apie krikštą Mumma grįžo į JAV. 1960 m. Camus žuvo autoavarijoje.

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
    Rašto žmonės: rašo, užuot gyvenę!
    Neviltis (kaip ir noras, aistra gyventi) kyla iš visų ląstelių.
    Bet iš kur Viešpats traukia tokių tvirtų „gyvenimo gabalų“?

ALGIMANTAS ČERNIAUSKAS. Basam – ašmenimis
    Stankus buvo būtent toks. Ir kūryboje, ir gyvenime. Nors vargu ar apie meistrą galima sakyti „buvo“, jei jo darbai gyvi ir kuo toliau, tuo labiau šviečia spalvomis, kurios gimė iš mumyse rusenančios ugnies, vadinamos sąžine. Daugelis mūsų ramiai šildomės prie tos ugnelės, nekreipdami dėmesio į pasaulį. Stankui TAI nepavyko. Gyvenimas su spalvomis, garsais ir kvapais, to meto neteisybėmis ir melu, svajone studijuoti, kuri sudužo į bergždžios ideologijos betoną, užgriuvusiomis bemiegėmis naktimis skaitant filosofinius traktatus ir skaičiuojant žvaigždes, meile be atsako – praūžė lyg vėtra ir užkūrė viduje ugnį, kuri sudegina patį kūrėją. Ir minėtasis rytas kareivinėse labiau primena rytą kalėjime, kur gyvenimo spalvos aplanko tik sapne, tačiau sapnai suplėšyti, sudraskyti, nors ir juose prasiveržia tikrovė, mūsų šiapusinio gyvenimo pagrindas, kuris paveiksle kalba plika drobės spalva, faktūra.
[...]
    Tačiau jei norit pamatyti Stankaus darbų kolekciją, pamatyti tai, ką matė žmogus, nublokštas nuo ašmenų, kviečiame į Merkinę, kur vasario 16 dieną 12.30 val. Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre bus atidaryta Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus darbų paroda, joje bus eksponuojami darbai iš Stankaus bičiulio P. R. Vaitiekūno rinkinio.

NIJOLĖ ALEINIKOVA. Mintys
    Dvasia, kuri turi materijos įspaudą, yra tikrai laisva. Ji išsilaisvina iš kūno gniaužtų, iš materijos glėbio, bet vis vien išlaiko jo „atspaudą“, charakterį, esmę, tikslą. Toks buvo Kristaus kūnas Jam prisikėlus iš mirties. Tokią atpirktos materijos imitaciją bandė padaryti Liuteris, bet tesugebėjo įprasminti menką Bažnyčios mokymo dalį. Dėl to priimti Liuterio mokymą – tai užsivilkti per ankštą dvasinį drabužį, daug ankštesnį už prigimtinį pagrindą. Ko trūksta, tenka „skolintis“ iš būsimojo laiko, t. y. savintis tai, kas dar nepriklauso.

ALGIMANTAS MIKUTA. Eilės
    [...]
    Sūnus prieis,
    žiūrės į tavo tašomą granitą,
    bet nieko nematys
    pro dulkes
    akmeny,
    kurį tu pakeli į viršų
    vien akimis,
    jokia mintis
    neprašneka pati...
    [...]

VYTAS GEDUTIS. Drezdenas
    Tūnodama slėptuvėse prisiminiau, kad mūsų gyvenimo Vokietijoje pradžioje daugelis vokiečių, daugiausia pagyvenusios moterys, atvirai keikė sąjungininkus. Dabar, kai šalis beveik sužlugo, jie keikė Hitlerį. Pamenu, kad vaikai tenorėjo miego. Nenorėjo girdėti krintančių bombų, nenorėjo justi sunkaus oro slėgio, stipraus virpėjimo, galinčio parklupdyti net suaugusįjį, nenorėjo girdėti sprogimų, dar ilgai aidinčių nieko negirdinčiose ausyse. Mano sūnus Albertas nesveikavo. Nevalgė ir neverkė. Daktaras dėl jo nerimavo. Pakrikštijome jį vos gimusį. Albertas mirė slėptuvėje, ant mano rankų. Mano kūdikis mirė tenugyvenęs dešimt dienų. Daktaras sakė, kad jam pakenkė bombardavimas. Jis buvo dar viena auka. Net slėptuvėse mums nepavyko pasislėpti nuo karo. Palaidojome Albertą Norlingene. Kartu su juo mirė dalelė manęs.
    Po karo Norlingene apsilankėme keletą kartų. Tėvai nupirko padorų antkapį. Pasimeldėme, padėjome gėlių. Kai buvome ten paskutinį sykį, mama nufotografavo mudu su Nijole ant broliuko kapo.

BIRUTĖ MUMĖNAITĖ. Pakalnėj – Pakalniai
    Ir dievulis junta šitą griuvimą, aiškina man, kad Pakalniai tuštėja, kaimas miršta ir naujos bažnyčios senoji varpinė, per gaisrą išlikusi tik todėl, kad stovėjo kiek atokiau, jau dažniau skelbia laidotuves negu mišias... Sako, aną savaitę pagrindine ir vienintele Taikos gatve pakalniškiai matė pėdinant... juodaodį! Toks ten ir juodaodis, norisi atitarti naiviam tik pakalniškių iš pieno plaukusius veidus temačiusiam dievuliui, ten tik juodbruvas turko ir prancūzo sūnus, į pačias paėmęs vieną Pakalnių dukterį... Bet tenka pritarti savo pašnekovui, kad ramų kaimo gyventojų užutėkį vis dažniau ima pasiekti bangos iš audringesnių jūrų. Kaimas kinta, griūva ir keliasi vėl iš naujo, mąžta ir plečiasi. Nebe mano tai gyvenimas, noriu dievuliui atsakyti, bet pusėj sakinio apsigalvoju – ir mano, ir mano tai gyvenimas, išsibarstęs po Vilnių ir svetimas žemes, ir mano, ir mano, ir mano, suprantu, jausdama šiltą kryžiaus kamieną: Pakalniai vis miršta, siūruoja šlaito viksvos, leidžiasi saulė, dievulis nutyla, Pakalniai vis gimsta...

LINARA DOVYDAITYTĖ. Alfonso Andriuškevičiaus kritika: 1975–2005
Alfonsas Andriuškevičius. Lietuvių dailė: 1975–1995. V.: VDA leidykla, 1997. 336 p.
Alfonsas Andriuškevičius. Lietuvių dailė: 1996–2005. V.: VDA leidykla, 2006. 248 p.
    Turint ant stalo abi Andriuškevičiaus knygas klausimas apie dailės kritiką kaip galios instituciją kyla neatsitiktinai. Pirmiausia dėl to, kad pats autorius jau ketvirtą dešimtmetį išlieka įtakinga lietuvių dailės kritikos figūra, kurios veikla niekad neapsiribojo vien tekstų rašymu. Vėlyvojo sovietmečio metais jis aktyviai veikė tiek oficialiame, tiek pusiau neoficialiame dailės gyvenime (rašė respublikinių parodų recenzijas ir kūrė pusiau nelegalų pašto meną), istorinio lūžio laikotarpiu kuravo pirmąsias koncepcines parodas (pradėdamas – nei daugiau, nei mažiau – nuo mito), šiandien Vilniaus dailės akademijoje dėsto būsimiems menininkams ir menotyrininkams, taip pat redaguoja dailės skyrių kultūriniame savaitraštyje. Taigi gana įprastas vakarietiško multitaskingo variantas, sėkmės atveju garantuojantis, kad išliksi aktualus diskurso dalyvis nuolat atnaujindamas istorijos, teorijos ir praktikos ryšius. Nauja Andriuškevičiaus knyga neleidžia abejoti jo (tiesioginiu ir netiesioginiu) poveikiu pastarojo dešimtmečio lietuvių dailės refleksijai, tačiau ne tik tai. Sudėjus abi knygas kai kurie Andriuškevičiaus kritinės veiklos bruožai išryškėja istorinėje šviesoje ir susisieja su platesne disciplinos problematika. Ta proga keletą jų ir aptarsiu.

REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga
    Post scriptum
Iš tikrųjų vargu ar visoje XIX amžiaus Lietuvos istoriografijoje rastume kitą tokį veikalą. Ir ne tik todėl, kad jis atitiko visus vadinamajai upių istoriografijai keliamus reikalavimus. Kaip jau esu rašiusi Nemuno upės tyrimams skirtame rašinyje („Nemunas kaip XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos objektas“, Metmenys, 2000, Nr. 78), šioje srityje Konstantino Tiškevičiaus knyga taip ir liko nepralenkta. Tačiau ar būtume teisūs sakydami, kad tai tik knyga apie upę? Tik knyga apie Nerį? Vargu. Nors, antra vertus, tam, kuris panorėtų joje pamatyti tik šios upės ir jos krantų aprašymą, jį, žinoma, tikrai rastų, ir su kaupu. Vis dėlto ši knyga nėra tik aprašymas, kad ir koks išsamus jis būtų. Tai patvirtina ir kiek atidesnis žvilgsnis į Tiškevičiaus asmenybę. Be abejo, šios knygos specifiką visų pirma lėmė autoriaus žinojimas, kad tai paskutinė, taigi ir svarbiausia jo knyga. Būtent šia aplinkybe ir galima paaiškinti ypatingą šviesą, sklindančią iš knygos puslapių. Iš tikrųjų savo plaukimą Nerimi, plaukimą Lietuvos upe, Tiškevičius suvokia kaip tam tikrą misiją (posłannictwo), kurią atlikdamas savo kraštui, jo žmonėms dar kartą turi priminti amžinas ir nekintančias vertybes – meilę tėvynei, jos gamtai, jos mokslui. Savo ruožtu imtis šios misijos Tiškevičių taip pat įkvėpusi ypatinga jo paties meilė savo žemei, jo žodžiais, „davusiai jam gyvybę“. Ir to jausmo, savo patriotizmo, Tiškevičius anaiptol nevengia, atvirkščiai, jį tarytum afišuoja. Prisiminkime pirmuosius knygos žodžius: „Visa širdimi myliu žemę, kuri man gyvybę suteikė, kuri senatvėje maitina ir neatsisakys savo gelmėse priglobti mane paskutiniam poilsiui. Todėl kiekviena jos sėkmė džiaugsmu sušildo man krūtinę, o jai padaryta skriauda liūdesiu žeidžia širdį.“ Suprantama, mus, nepratusius viešai reikšti tokių jausmų, šie žodžiai šiek tiek glumina. Tačiau tik iš pradžių. Ilgainiui jais patikime, nes nematome prieštaravimo tarp to, kas buvo sakyta, ir to, kas buvo padaryta. Tiškevičiaus maksimalizmas – akivaizdus. Iš tikrųjų visais atžvilgiais jo surengta Neries ekspedicija – viena įspūdingiausių asmeninių, vieno žmogaus, iniciatyvų. Kad ir kokia palanki šiam sumanymui būtų buvusi tuometinė intelektinė aplinka, kad ir kaip tas sumanymas būtų buvęs visuomenės palaikomas ir remiamas, vis dėlto tai buvo Konstantino Tiškevičiaus idėja. Asmens, kuris, nepaisant gana aiškių „išorinių“ jo biografijos duomenų, mums vis dar lieka nemenka paslaptis.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Metalinis drugelis
     Omo dėsnis. Ir vis tiek jūs nieko nesupratote. (Viena ranka vėduodamasis violetine vėduokle, kita lėtai lėtai atidaro stalčių. Pasigirsta kurtinantis riksmas. Su trenksmu staigiai uždaro stalčių ir riksmas nutyla.) Na?
    Šarlio dėsnis (vos tramdydamas raudą). AAAAAAAAAAAAaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!
    Omo dėsnis (pamokomai). Kumeliukas.
    Huko dėsnis (besistebėdamas). Taburetė?
    Šarlio dėsnis (išdidžiai). Jūra!

ROBERTAS KUNDROTAS. ALGIMANTAS LYVA. Skaitytojas. Kontrolierė. Nevykėlis
    – Visų pirma jūs važiuojate ne troleibusu, o katafalku. Ir ne į darbą, bet į kapines, – griežtai atsakė paslaptingoji kontrolierė. – Neišsigąskite, galiu jus nuraminti, kapinės nėra kelionės tikslas, tik nereikšminga maršruto stotelė, jūs važiuojate kur kas toliau. Na, o pulsą ir širdį patikrinau tik norėdama įsitikinti, ar jūs pasiruošęs kelionei.

TIMAS PETRAITIS. Plaukikas
    Plaukimo baseine asmeninis tikslas man visada yra mintis. Skaičius, dažniausiai 2 km, neduoda ramybės. „Turiu nuplaukti du kilometrus“, – nuolat kartoju tai sau, patirdamas švelnias vandens glamones. Vandenyje visada stengiuosi apdovanoti kūną maksimalia įtampa, o sielą – maksimalia refleksija, atsipalaidavimu, maloniu ryškesnių dienos akcentų gromuliavimu. Periodiškai neidamas į baseiną greičiausiai:
    1) nutukčiau,
    2) išprotėčiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


74671. snobas2007-02-08 20:54
Norėčiau mėlynėje skaityti H. Mumma ir B. Mumėnaitę. graži yra giminystė.

74726. kvailutė2007-02-09 17:00
noriu MANIFESTO. Tikiuosi, kad bus juokingas.

74727. 3102007-02-09 18:58
Labai prastas šviečia:(

74741. Zuzia :-) 2007-02-10 06:40
Geriau užrauktumėte tą savo puslapėlį, vis tiek nėra ko skaityti, jei užrauksite - bent nereikės tuščių puslapių sklaidyti. Brudas - tas jūsų puslapiukas.

74746. snobas2007-02-10 12:02
apie ŠA Manifestą ( čia pateiktą ištrauką): berods Regnum skelbė apie dvasios karalystę. bet idėjos trenkiasi ir sudužta kietoje realybėje. nebent pasitelkėte humorą, ironiją, nuoširdumo ir sarkazmo kokteilį. įdomu.

74748. aadass2007-02-10 13:52
O pirmas žydas visai gerai skaitosi.

74913. Landsberg (IP 194.199.4.101) :-( 2007-02-13 14:42
El. Redakcija: Nekorektiškas komentaras paslėptas. Ačiū, piliete ragana Kornelija.

74933. nemo2007-02-14 01:01
Ragana...

74956. cc2007-02-14 17:06
Atrodo , daviau pakankamai laiko atsigauti, pailsėti nuo manęs. :) Dabar noriu pasakyti - esu labai laimingas gimęs muse cėce, o ne kokiu banginiu, delfinu, kiaule ar veršeliu, nes jau seniai būčiau paskerstas. Ir suvalgytas su kopūstais. Ir iškakotas. Ir užmirštas. :)

74957. cc2007-02-14 17:08
Eik,tu sau ! Vėl paklydau.

74962. mie - cc2007-02-14 18:26
ar buvai be rysio?

74964. cc - mie2007-02-14 18:32
Grįžau iš 2 dienų sėkmingų gastrolių.

74965. mie - cc2007-02-14 18:37
ohohoho.

75076. we2007-02-17 00:40
kaip man nuo jusu visu bloga

75107. irgi2007-02-18 14:16
Nors paskutinis "ŠA" numeris dar neįvestas, bet komentaras reikalingas. Suprantama, kad "Redakcijos ir autorių nuomonė gali nesutapti..", ir t.t. ir pan., bet vis dėlto reiktų pagalvoti, ką spausdinat. Gerb. redaktorei ir visiems kitiems "palaiminusiems" žydų sionisto fundamentalisto antilietuvišką paskvilį vertėtų nepamiršti, kad žodžio laisvė nesuponuoja laisvės dergti savo tautą. Diskusijoms čia vietos nėra - ponas fundamentalistas viską pats geriausiai žino ir kala negailestingai. Kam reikalingi tokie tekstai? Kokia iš jų nauda? Kam leisti "bile durneliui (ale labai kytram)" svaidytis purvais? Esu ilgametis "ŠA" skaitytojas, skaitysiu ir toliau, bet labai norisi, kad Lietuvoje liktų nors vienas padorus savaitraštis.

75108. 2 irgi2007-02-18 14:42
IMHO, nauda būtų tokia, kad pamatom, jog vis dar esama ir šitokių liguistų nuomonių, o kai kur jos ir gana stipriai paplitę. maniau, kad tokie "mąstytojai" jau seniai tik istorijos vadovėliuose "tegyvena".

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:58 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba