ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-04 nr. 955

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Rytas (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tuštybės nuodėmė (70) • -js-. Sekmadienio postilė (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Penkerių metų kelionė (3) • Interviu su dr. ROMUALDU DULSKIU. Ekumenizmas (33) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (17) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Kam skirtos Neries krantinės skulptūros – elitui ar liaudžiai? (35) • INEZA JUZEFA JANONĖ. Raudos (117) • AGNĖ BRAŽINSKAITĖ. Eilės (20) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Post jurbarkum, (8) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Poetų gyvenimas (3) • JONAS GRIGAS. Studijos prieš penkis dešimtmečius (13) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (12)MANTAS LESAUSKAS. Automobiliai ir gyvenimo virsmai (6) • PAULIUS MARTINKĖNAS. Mitai, kuriais gera tikėti (6) • o gal dar leistumėte būti ištikimam ne savo, o kieno nors kito žmogiškajam orumui? (332) •

Rytas

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Emilijos Visockaitės nuotrauka

Rytas buvo kitoks. Nors kaip ir per visas šias tris savaites mane lygiai septynios dvidešimt prižadino kloti trinkelių atvažiavę darbininkai. Turėjau keltis ir atidaryti garažo vartus, nes garaže sudėti jų darbiniai rūbai ir įrankiai. Kartais, atsikėlęs naktį, nueinu ir atrakinu garažą, kad ryte galėčiau pamiegoti šiek tiek ilgiau, bet net ir tada mane lygiai septynios dvidešimt prižadina skambutis į duris: šeimininke, būkit geras, patraukit automobilį, arba: mums reikalingas traktorius, paskambinkit, pakvieskit, arba: o kaip čia dėsime trinkeles, vieną didelę ir vieną mažą ar vieną didelę ir dvi mažas, o kaip mūrysime tą sienelę, ar iš akmenų, šeimininke, čia kreivas Jūsų įvažiavimas, reikia daugiau betono ir t. t. Greitai aptariu dienos reikalus su darbininkais (nors jie turi savo darbų vadovą ir įmonės direktorių, kuriems brangiai moku, ir ne mano reikalas su darbininkais kalbėtis) ir išlekiu į darbą. Bet šįryt nusprendžiau nelėkti. Pagalvojau, kad noriu pusryčiams makaronų. Iš tikrųjų tai makaronų visai nemėgstu, bet jau taip seniai juos valgiau, kad pasirodė – noriu. Sulaukęs aštuntos valandos nuvažiavau į parduotuvę, nusipirkau makaronų, grįžau, išsiviriau. Sėdžiu ir valgau. Ir tupi priešais mane dvi mano kalaitės – Troja ir Bruknė. Ir žiūri, kaip valgau, ir kąsnius skaičiuoja, ir kai aš makaronus kramtau ir ryju, tai jos irgi kažką nuryja. Sėdžiu ir žiūriu į jas, ir kalbu. Patyliukais kalbu su jomis, o jos kraipo galvas, mėgindamos mane suprasti. Nesupranti, vargše, – sakau Bruknei, – ką aš tau kalbu. O ji išsprogina apvalias savo akis, dar labiau pakreipia galvą. Nesupranti, sakau, vis tiek juk nesupranti. Ir nesuprasi. Ir galvoju, kad šitos dvi vargšės šunės net nežino, kokios yra nuo žmogaus priklausomos: lakt joms įpilu, ėst paduodu. O iš kur tas ėdalas. Iš dangaus. Iš kito pasaulio, negu jos gali suprasti. Iš nežinia kur. Galvoju, jeigu nustočiau jomis rūpintis – nebeduočiau ėdalo ir vandens. Kas tada būtų? Joms gal atrodo, kad jos pačios maistu ir vandeniu pasirūpina, bet juk aš žinau, kad yra kitaip. Sėdžiu, štai, kramtau makaronus ir žinau, kad yra kitaip. Esu kitos padermės, kitos veislės, kito prigimimo, kitos kategorijos būtybė. Štai tupi priešais mane dvi akis išpūtusios šunės ir nesupranta, ką joms kalbu. Daug žodžių, kurių jos nesupranta. Ir tada pagalvoju, kad gal ir aš toks pat. Toks, kuris nesupranta. Kuris mano, kad jis pats apsirūpina maistu, vandeniu, drabužiais, kad namą pasistatė ir t. t., bet gal dabar, būtent dabar, būtent šią akimirką, šį blyksnį sėdi prie kažin kokio stalo kažin kokia kitokia būtybė, kitos kategorijos, kitos prigimties, kitos materijos, pavyzdžiui, sėdi štai Dievas arba koks nors Dievo paskirtas angelas ir kalba man į mintis – kvailuti, tai tik tau atrodo, kad tu pats užsidirbi maistą ir pragyvenimą, iš tikrųjų viską tau duodame mes, užtektų spragtelti pirštu, pūstelti ir nebeliktų. Ne tik tavo darbo nebeliktų. Nebeliktų nei laukų, kurie tau augina kviečius, iš kurių padaryti tavo makaronai, nei požeminių vandenų, iš kurių tu verdi arbatą, nebeliktų viso šito ryto, kurį matai, ar tu įsivaizduoji tą mikroskopinio dydžio planetaitę, kurioje turi kuo kvėpuoti, ir begalybę vakuumo, tuštumos, beorės. Taip, sakau, Viešpatie, aš esu šuo. Taip, sakau, Viešpatie, šį rytą labai aiškiai suprantu, kodėl esu kaip avis, kaimenė, ganomasis, taip, sakau, Viešpatie, nematau tų pievų, tų šaltinių, iš kurių kas rytą pasisotina mano nematomasis pavidalas, bet dabar labai aiškiai jaučiu ir tas pievas, ir tuos šaltinius, ir Tavo stalą, nuo kurio patyliukais dabar kalbi į mane, kad neišgąsdintum. Suprantu, kad kalbi. Pakreipiu galvą, išpučiu akis, klausausi. Suprantu, kad kalbi, ir koks tai yra didelis mano laimėjimas, net nesvarbu, kad nesuprantu, ką Tu man sakai, juk nepajėgčiau suprasti, dar man toli iki to. Tikriausiai reikės pereiti tuo keliu, kuriuo turi eiti visas pasaulis (kaip sakė Mozė ir Samuelis), reikės mirti, kad suprasčiau. Galiu rinktis: mirti ir likti šunimi (nežinau, ar tai gerai, ar blogai) arba mirti ir nebebūti šunimi. Aš dar labiau pakreipiu galvą, Viešpatie, – nebebūti šunimi? Mėginu suprasti šį drastišką pokytį, šuolį. Nebebūti šunimi? Brukne, ar tu bent įsivaizduoji: nebebūti šunimi? Bruknė irgi dar labiau pakreipia galvą ir jai atrodo, kad šeimininkas kažką jau tuoj tuoj, jau labai greit duos iš savo lėkštės. Nejaugi, galvoja Bruknė, nejaugi man? Viešpatie, nebebūti šunimi, šį ankstyvą, saulėtą rytą. Pereiti per namus, per medžius, per žolę, per požeminius vandenis, per atmosferą, per laiką, išsimušti į kažin kokį greitkelį, pūkštelti kaip kokiam šampano kamščiui, futbolo kamuoliui, raketai, išeiti iš šuns, nebebūti šunimi, matyti Tave, girdėti ir netgi suprasti – – – –

Dukra manęs klausia: kažin ar mūsų šunys supranta, kad keičiasi aplinka, kad klojamos trinkelės ir akmenys? O aš šypsausi. Nes kai manęs paklausia, kam reikalingi Dievo įsakymai ir nurodymai žmonėms – nevok, nemeluok, nepaleistuvauk, gerbk savo tėvą ir motiną ir t. t. – imu pasakoti apie šunis. Žmonės dažniausiai tos mano kalbos nesupranta, bet dabar ją irgi pakartosiu. Sakau, negalima šuns vestis į prekybos centrą, dar yra reikalaujama viešoje vietoje (gatvėje, parke ir pan.) uždėti šuniui antsnukį. Pastarasis reikalavimas netaikomas tarnybiniams šunims, t. y. gerai dresuotiems. Sakau, ar jūs įsivaizduojate, kiek laiko ir kaip kantriai reikia dresuoti šunį, kad jį būtų galima įsivesti į prekybos centrą – be antsnukio ir be pavadėlio. Kažin kaip (net ir tinkamai išdresuotas) šuo elgtųsi prekybos centre, kur pilna žmonių, muzikos, prastas oras ir t. t. O jeigu šunį nusivestume į operą. Patį kiečiausią tarnybinį šunį, kuris tobulai klauso sudėtingų komandų. Operoje. Kažin ar jis imtų kaukti, ar ne? Arba simfoniniame koncerte, kai būgnais ir lėkštėm gerai trinkteli – kaip elgtųsi šuo? O kai labai aukštas natas dūdelėmis groja? Mano Troja tai iš karto ima ilgesingai „niūniuoti“, vinguriuodama, galvą užversdama. Kas žino, į kokias operas, į kokius simfoninius koncertus, į kokius prekybos centrus, amfiteatrus, angeloteatrus turėsime eiti. Gal dabar galėtume eiti. Bet neatlaikytume. Brangusis. Brangioji. Gal mes ten neišturėtume, gal mus saugo. Mums duoda tokią dresūrą, keletą paprastučių komandų. Gal šuniui, norinčiam lėkti pievomis, paklusti komandai „gult“ yra nė kiek ne lengviau negu žmogui paklusti duotai komandai, pavyzdžiui, nepaleistuvauk, nevok. Mes nesugebam, mes net žavimės savo nesugebėjimais. Keletas paprastučių komandų, priešingų šuniškam instinktui. Ne, mano šis kaulas, neatiduosiu, juk nesuprantu, kad šeimininkas turi milijoną kaulų, milijoną kaulų man ir dar po milijoną kiekvienam, juk esu pasirengęs perkąsti gerklę, nes nesuprantu, nes kaulą matau, o šeimininko – ne. Troja su Brukne stumdosi, norėdamos viena kitos neprileisti prie manęs, kai grįžtu iš darbo namo. Atseit aš esu tik jos arba tik jos, arba, štai, ji yra aukščiau šuniškoje hierarchijoje, t. y. arčiau manęs. Kai Kristaus mokytiniai susiginčijo, kuris jų yra didesnis dangaus karalystėje, tai jie buvo kaip mano Troja ir Bruknė. Danguje šuniški dėsniai negalioja. Sakai, eisime į operą? Norėčiau nusivesti savo kalaites, nereikėtų jų namie uždaryti, jei tik mokėtų, galėtų visur eiti su manim, visur. Galėčiau eiti ten, kur negaliu patekti. Kaip ten elgčiausi? Koks etiketas? Kokios normos, įstatymai, kokia laisvė, muzika, kokia graži muzika – – – –

Rytas man yra sunkiausias paros metas. Kai reikia keltis. Jeigu keliuosi anksčiau negu dieną, tai man yra labai sunku atsikelti. Dieną keliuosi kokius dešimt kartų per metus. Tai koks tada sunkus mano gyvenimas, koks šuniškas, kaip juokinga yra, Viešpatie, šitaip sakyti. Sėdi štai pusprotis, pusšunis ir dejuoja, kad norėtų keltis ne rytais, o dienomis. Tai bent reikalavimai. Šunaiti, norėtum tiesiai į rojų, kur nei dirbt, nei anksti keltis nereikia, kur vien menas ir muzika, nuolatinė balta, plevenanti opera. Nežinau, Viešpatie, ar turėčiau dar čia, žemėje, išmokti nebenorėti visokių namų, trinkelių, visokių kaulų makaulų, kaip išmokti, jeigu – jeigu išmokčiau, gal pakiltų toks skersvėjis, tokia pasiutus trauka ir mane tiesiai dangun – Viešpaties bedarbį, kaulo atsisakiusįjį, galvą pakreipusįjį, akis išpūtusįjį. Tiesiai į Viešpaties prekybos centrą, simfoniją, pačion didžiausion grūstin. Kodėl Jūs visada mėsą valgote su bulvėmis, o ne su grikiais arba makaronais, paklausė manęs kavinėje padavėja. Todėl, sakau, kad tingiu kramtyti, kad bulves reikia kramtyti mažai, o grikius ir makaronus – daug. Štai koks esu tinginys. Kaip gera yra tingėti. Neiti anksti iš ryto į darbą. Keletą kartų per metus, keletas laimingų rytų. Net makaronai skanūs tokiais rytais ir net kramtyti nesitingi, juokas ima nuo kramtymo, kramtau ir man atsiveria akys, išsiplečia ausys, per makaronus artėju Tavęs link, Viešpatie, per darbininkus, kurie atkakliai mane kiekvieną rytą žadina. Gal Jums nereikia tų butelių (trys dėžės tuščių alaus butelių jau kokius metus stovėjo garaže), paklausė manęs vieną rytą toks jaunas darbininkėlis, toks be priekinių dantų, besišypsantis. Iš pradžių susinervinau, nes juk esu šuo, o buteliai yra turtas, bet kažkaip pasakiau: ne, nebereikia, gali pasiimti. Jis nunešė ir pridavė tuos butelius ir už gautus pinigus pirko ne alaus, o mėsos konservų. Jis vis valgydavo dar neprinokusias kriaušes iš mūsų (?) sodelio ir nervindavo mane su žmona, o šįryt nusipirko mėsos konservų. Jis iš darbo biržos ir ne koks girtuoklis. Žmogus nori valgyti. Ta įmonė, kuri kelioms dienoms iš darbo biržos paėmė jį dirbti į mano kiemą, dar nespėjo jam sumokėti (žemiausios grandies darbininkai vis keičiasi kas kelios dienos, tai todėl ir galvoju, kad jie yra iš darbo biržos), kai gaus algą už tas kelias dienas, tai bus jam laimė, tokia laikina, mažutė, toks blyksnis gyvenimo rutinoje, kurį tuoj pat žmogus pravalgys, padengs dalį kažin kokių susikaupusių skolų. Viešpaties prekybos centras. Kas, jeigu ne Jis, nusprendžia, kuriam iš laukiančių eilėje šiandien pasiseks – gaus darbo porai dienų ir pavalgyti. Tas darbininkas norėtų su manimi susikeisti vietomis, galvoja, kad jau ko ko, bet valgyti būdamas manimi jis visada turėtų, namus, gražų automobilį, laimę.

Kaip juokinga yra, Viešpatie, galiu net užspringti makaronais iš juoko, kad tas žmogus norėtų mano laimės. Jis norėtų mano laimės, o aš norėčiau jo laimės, norėčiau pabėgti nuo savo „laimės“. Esam toje pačioje darbo biržoje, tame pačiame prekybos centre, esame su tomis pačiomis komandomis, dūdelėmis, ta pati kaimenė, tos pačios pievos, tie patys makaronai ir kramtymas, čepsėjimas, vedantis Tavęs link. Be abejonės, esu laimingas, esame laimingi, tik ne visi tą suprantame. Matau, kaip Tu užsimoji ir pažeri man visko dosniai, ir aš renku, visko prisirenku, Viešpatie, visko, ko man net nebereikia, ko nesuprantu, kad man nebereikia, visokių kaulų, kurių Tave prašau, kuriuos duodi man dėl mano bukumo, kvailybės, idiotiškumo. Bijau, Viešpatie, pasakyti, kad man nebereikia, kad jau galiu apsieiti, kad jau esu pasirengęs gauti iš Tavęs tai, ką Tu pats žinai, kad reikia man duoti, tai, ko negaliu suprasti, pamatyti, kas duos vaisių ne šiandien, ne šią saulėtą akimirką, amžiną vaisių, amžiną skleidimąsi, pergalę, Viešpatie, tu pažiūrėk į savo bailųjį šunį, kuris šįryt pilna makaronų burna prisipažįsta esąs bailys, sako, vesk mane, Viešpatie, ten, kur reikia, ir taip, kaip reikia, bet gal, Viešpatie, būk atsargus, gal labai stipriai manęs nevesk, nes aš bijau, tas protas avies, kuri bijo lipti į kalną, nes nesupranta, kad už kalno yra naujos žydinčios pievos, ta avis, kuri bliauna, visaip spardosi, pasilieka išėstose, netikrose pievose. Tolstojus prieš gyvenimo galą atseit išsižadėjo visų savo turtų ir tik kartais, kai užeidavo kažin koks siutas, parlėkdavo į savo dvarą, užšokdavo tarnui ant kupros ir rėkdavo: aš, aš esu tavo ponas. Keistas šuo tas Tolstojus. Viešpatie, dirbu vidutiniškai dešimt valandų per parą ir tas mano darbas, kuris duoda man pinigus, vargu ar artina mane prie Tavęs – tai šuns darbas. Spragtelk pirštu ir visas tas darbas išnyks ir aš bijau, kad Tu imsi ir spragtelsi, kad Tu vesi mane į kalnus, į pievas, kurios pačios duoda derlių. Viešpatie, kaip nors atsargiau Tu padėk man vaduotis iš šuns. Bijau nebūti šunimi. Bijau, kad susprogsiu. Bėgu į gražiąją Tavo operą ir vis apsisuku, tada vėl bėgu ir jau ne apsisuku, bet pasisuku šonu, nepataikau, randu kokį arkliamėšlį, o juk šunims jis toks kvapnus. Man gėda, Viešpatie. Gėda šitų makaronų, arkliašūdžio, bukų savo raidžių, išvedžiojimų, stoviu štai už durų šį rytą prie centrinės Tavo operos ir medinės žemėtos durys pamažu skaidrėja, medis ir žemės virsta stiklu ir jau tuoj tuoj turėčiau pamatyti. Bet pirmiausia stiklinėse duryse pamatau savo atvaizdą – pilna burna prikimšta makaronų, net lipa jie lauk, čiaumoju, mano mieliausiasis Dieve, kas gi šitaip eina į operą, šitaip su pilna burna makaronų, šitoks nevykėlis, reikėtų bent sukramtyti prieš pasibeldžiant ir aš taip pakreipiu galvą žiūrėdamas į rankeną, išsipučia akys. Nebūti šunimi, šį ankstyvą, saulėtą rytą, praverti duris ir nusivalyti kojas, Brukne, ar tu bent įsivaizduoji – daugiau nebebūti šunimi – – – –

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169643. r2009-09-08 18:44
ideafixas?

169644. cc2009-09-08 18:44
Keista... ši nuotrauka labiau primena šuniuką- mitelšnaucerį.

169648. il :-) 2009-09-08 19:14
super. aukščiausia klasė. "...Brukne, ar tu bent įsivaizduoji - ..."

169649. Li2009-09-08 19:27
"Atsibundi kiekvieną rytą:
"Kas gi gero padaryta?".
"Ogi nieko. Ir gerai".
Tai ir vėl nieko nedarai" :)

169650. Ese2009-09-08 19:31
Jezau, kokia nuobodybe. Ir kokia tustuma... Skaiciau, ciaumojau tuos sakiniu makaronus ir neprarijau.

169655. parašas2009-09-08 21:17
Menkas rašinėlis, nes nesujaudino iki jokių širdies gelmių. Daugių daugiausia - iki ryklės.

169682. Saulene2009-09-09 11:01
Gintarai, jei butum suo, koks butum?

169717. liuka2009-09-09 14:08
toks kaip paveikslėly.ašaringas

169902. Ema2009-09-10 20:15
Šį kartą tikėjausi geresnio darbo.

169909. z2009-09-10 22:10
Gera artėti prie Jo."Jis džiaugsis tavimi(Gintarai), atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas" (Sofonijo).

169918. priklydėlė2009-09-11 09:36
puiki nuotrauka

169994. Suo2009-09-11 16:58
Oi, sunys jus visis sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys sunys ir t.t.

170031. gie :-) 2009-09-12 00:31
tikrai keista. labai. gerai. labai keistai gerai.

170054. Benas :-) 2009-09-12 16:21
O, kad galėčiau išsivaduot iš šunybės...

170072. vl2009-09-12 19:39
transtendencija iš dailylenčių, poušta lakuotais kelmais.

170114. E.2009-09-13 15:49
Sakyciau, aktualus kurinelis dabartiniu laiku. Mane taip pat sujaudino, tik kiek kitaip. Kazkokia kokti pasiturinciu zmoniu egzistencine kalte pries skurstanti pasauli. Slykstu. Ir skursti yra slykstu. Ir matyti serganti bjauru - kyla klausimas, kodel jis, o ne, pvz., as? Atsipalaiduokite, mielieji, po musu - nors ir tvanas. Taciau suniskumas matuojamas vien dejonemis. Humaniskumas - darbais. Gal ir nusisnekejau, bet tebunie...

170129. Kazys :-( 2009-09-14 07:23
Nelabai įdomūs tapo Atėnų rašiniai. Kas čia parašyta? Tai - pagiringo žmogaus pasikalbėjimas pats su savimi?

170143. Kaziui2009-09-14 12:58
Kazy, Kazeli, tu kv...

Rodoma versija 75 iš 99 
13:26:57 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba