ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-19 nr. 649

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Dar kartą Dievo mirtis ir kitos "pabaigos" (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kelyje iš "univermago" į "supermarketą" (27) • SIGITAS PARULSKIS. Prisikėlimas autoremonto dirbtuvėse (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Lietuviai, ruonių kaimynaiSAULIUS ŠALTENIS. Vilniaus instinktas, Zuokas statytojas ir komisaras (13) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (14) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (7) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Esu skulptūros istorija (5) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Vyriška knyga (5) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (11) • LIBERTAS KLIMKA. Sėjos burtai ir velykinės blusos (15) • LORETA JUCIUTĖ. Kodėl nešokčiau, kodėl netrinksėčiau (9) • Poetas Sergejus Michalkovas: 90 metų be atgailos (13) • LIUDMILA BUTUZOVA. Patriarcho vakaras (1) • 50 savižudžių rašytojų (34) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (44) •

Dar kartą Dievo mirtis ir kitos "pabaigos"

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maro kryžius

Pasaulis labai pasikeitė nuo to laiko, kai, brėkštant Vakarų filosofijos aušrai, Parmenidas ir Hėrakleitas, kiekvienas savaip, bandė spręsti judėjimo problemą, kuri kartu su vienio ir daugio santykio problema labiausiai nedavė ramybės ankstyvajam graikų mąstymui. Philosophia perennis, amžinoji filosofija, buvo priversta priimti Pabaigos iššūkį, galingai apsireiškusį pirmiausia Hegelio ir Marxo teleologinėse istorijos raidos vizijose, taip pat daugybėje mokymų, skelbiančių "mirtį", "pabaigą", "saulėlydį", "dekonstrukciją" ir XX–XXI a. pradžios modernias (pirmiausia Vakarų) visuomenes apibūdinančių sudurtinėmis sąvokomis, kurių pirmoji dalis yra įkyrusis "post". Postkrikščioniškoji Europa laidoja Dievą (Nietzsche), tačiau tuo pačiu metu verčiama klausytis įžūlios pranašystės apie savo pačios saulėlydį (Spengleris); postmetafizinis mąstymas dekonstruoja mitą ir ideologiją (Roland’as Barthes’as, Derrida), kartu skelbdamas, kad anapus diskurso nieko nėra (Foucault); postmodernioje kultūroje atsiranda filosofijos (Richardas Rorty), meno (Arthuras Danto), istorijos (Francisas Fukuyama) "pabaigos", romano (Georgas Steineris), autoriaus (Barthes’as), subjekto (Fredricas Jamesonas) "mirties" ir dar daugelio "pabaigų" bei "mirčių" koncepcijos; postindustrinė vartotojų visuomenė išgyvena tikroviškumo krizę – "tikrovę" ištuština masiškai gaminami vaizdai, prekiniai ženklai, įvaizdžiai ir kitokie tikrovės pakaitalai, "simuliakrai", slepiantys tikrovės mirtį (Baudrillard’as).

Bet kas yra pabaiga, mirtis ir kam Vakaruose nusileido saulė? Vakarai jau beveik du tūkstančius metų gyvena pabaiga ir pabaigoje. "Visų dalykų galas arti" (1 Pt 4, 7), – rašo Pirmojo Petro laiško autorius. Apreiškimas Jonui visada buvo viena iš populiariausių Naujojo Testamento knygų, o XII amžiuje gyvenęs Joakimas Florietis mokė, kad Dievo Sūnaus įžengimas į istoriją reiškė Tėvo epochos pabaigą, o ateinančioji Dvasios epocha irgi užbaigs Sūnaus epochą, užvers išoriniu autoritetu grindžiamos ir materijos sunkio slegiamos oficialios Bažnyčios istorijos puslapį ir atneš dvasinės, tiesioginiu bendravimu su Dievu mintančios religijos erą, sukurs broliškumu bei socialiniu teisingumu besiremiančios visuomenės pamatus.

•

Pasaulio pabaiga, kurios laukdami Vakarai įžengė į istoriją, kurios iš pradžių buvo aistringai geidžiama romėnų amfiteatruose ir katakombose, o vėliau bijoma, toji pabaiga nereiškė Būties pabaigos. Pasaulio pabaiga, kurios laukė ir bijojo Vakarai, reiškė tobulesnio pasaulio pradžią, netobulos būties suirimas buvo suprantamas kaip aukštesnio tiek asmeninio (išganymas), tiek visuomeninio (dangaus karalystė) būties lygmens steigties preliudija, o mirtis buvo būtina prisikėlimo amžinybei sąlyga. Tik kartą pačioje krikščionybės aušroje apaštalui Pauliui teko įspėti Tesalonikų krikščionių bendruomenę didžiosios Pabaigos akivaizdoje netinginiauti, vengti pasyvumo ir apatijos (2 Tes 2, 6–15). Pabaiga nėra kažkas negatyvaus ir paralyžiuojančio. Ištisus šimtmečius Vakarų būtis buvo steigiama ir palaikoma kūrybinių Pabaigos ir Mirties galių.

Moderniajame sekuliarizuotame Vakarų mąstyme "pabaigos" ir "mirties" temų kūrybinis potencialas nuolat silpnėjo. XIX amžiaus minties stulpų – Hegelio ir Marxo – istorijos proceso interpretacijose "pabaiga" vis dar žėri eschatologine krikščionybės viltimi. Abiem mąstytojams labai artimas judėjiškas-krikščioniškas išganymo motyvas. Tiek Hegeliui, tiek Marxui istorijos pabaiga manifestuoja save galutiniu ir visapusišku žmogaus išsivadavimu. Todėl Hegelis, turėdamas omenyje Švietimą ir Prancūzų revoliuciją, galėjo rašyti, kad šiuo "nuostabiu saulėtekiu mes priartėjome prie mūsų pasaulio, prie mūsų dienų, prie paskutinės istorijos stadijos". Kaip ir pirmieji krikščionys, Hegelis gyvena istorijos pabaigoje, kaip ir pirmiesiems krikščionims pabaiga jam yra ne kažkur ateityje, pabaiga yra dabartis, bet kartu ir saulėtekis. Kaip žinome, proletariato himne žadama iki pamatų sugriauti senąjį susvetimėjimo ir išnaudojimo pasaulį ir ant jo griuvėsių sukurti naują pasaulį, kuriame tas, kuris buvo niekas, taps viskuo (plg. "Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai", Mt 20,16). Saulės simbolika buvo populiari šalyje, kurioje, nelaimei, Marxo svajonę apie filosofijos virtimą praktika pavyko paversti tikrove, o ir destruktyvus Nietzschės džiūgavimas dėl Dievo mirties buvo lydimas tikėjimo netrukus užgimsiančiu antžmogiu. "Stabų saulėlydis" Nietzschei yra "Didžiojo vidurdienio" preliudija. Pabaiga ir mirtis vis dar kažką steigia.

Tačiau Spengleriui Vakarų saulėlydis jau yra tik saulėlydis. Tiesa, Vakarų kultūros pabaiga Spengleriui žymi civilizacijos pradžią, tačiau vokiečių filosofui kultūra tuo ir skiriasi nuo civilizacijos, jog pastarajai būdinga kūrybinė impotencija, pasireiškianti tuo, kad orientaciją į intensyvius dvasinius ieškojimus keičia ekstensyvi plėtra (reikia pripažinti, kad per pastaruosius du šimtus metų Vakarų civilizacija neregėtai išplito po pasaulį, ir toji plėtra neretai būdavo atvira ekspansija, vykdoma agresyviais metodais. Apskritai "pabaigos" diskursas XX amžiuje buvo kažkoks seklus ir vyko pasaulyje, kuriame "pabaiga" ir "mirtis" nustojo būti interpretacijos objektu – pakako vien konstatuoti mirties faktą, kaip medicinoje. Geriausiu atveju buvo leidžiama atlikti autopsiją, t. y. dekonstrukciją. Postmodernistinė dekonstrukcija yra ne kas kita, kaip autopsija, lavono skrodimas, beaistris ir abejingas mirusiojo, kuriam nejaučiama jokių jausmų, mėsinėjimas, nė iš tolo neprilygstantis didingoms įtampa ir aistra alsuojančioms XIX amžiaus "pabaigos" ir "mirties" interpretacijoms. Pabaiga ir Mirtis, lėmusios Vakarų atsiradimą ir nuolatinį jų atsinaujinimą, XX amžiaus antrojoje pusėje virto tiesiog chronologinės pabaigos ir biologinės mirties faktais. Aišku, ir šiandien dar galima save guosti tuo, kad autoriaus mirtis reiškia skaitytojo gimimą (Barthes’as) arba kad filosofijos pabaiga reiškia demokratijos pergalę (Rorty), arba kad dekonstrukcija apskritai gali padėti žmogui išsivaduoti iš mitų ir stereotipų, nors vargu ar didelė paguoda yra tai, jog mirštantį meną keičia meno teorija (Danto). O galima tiesiog konstatuoti faktą: "[...] dar viena priežastis, dėl kurios šiuolaikiniai rašytojai ir dailininkai nebegali išrasti naujų stilių ir pasaulių – jie jau išrasti, galimas tik ribotas derinių skaičius; savitieji jau sugalvoti [...] pasaulyje, kuriame stilistinis atsinaujinimas nebegalimas, lieka tik mėgdžioti negyvus stilius, kalbėti užsidėjus kaukes tų stilių balsais įsivaizduojamame muziejuje. Bet tai reiškia, jog šiuolaikinis ar postmodernistinis menas [...] mums nori įteigti vieną pagrindinių dalykų – jog neišvengiama yra meno ir estetikos nesėkmė, naujovių nesėkmė, įkalinimas praeityje" (Fredric Jameson, "Kultūros posūkis"). Numirti tikra mirtimi gali tik tai, kas tikra: būtis, tikrovė. Mirus tikrovei, daugiau nebėra kam tikrai numirti. Simuliakrų pasaulyje pati mirtis yra simuliakras. Baudrillard’o mąstyme Pabaiga ir Mirtis, stovėjusios prie Vakarų kultūros ištakų, ilgus amžius buvusios jos versmėmis, virsta paskutiniu ir negailestingu nuosprendžiu būčiai, tačiau paradoksaliai tuo pačiu metu yra visiškai nuvainikuojamos ir praranda bet kokį sodrumą ir reikšmingumą. Mirtis yra netikra, nes tai, kas kadaise buvo tikra, jau mirė; tikroviškai numirti nebėra kam, mirtį tegalima suvaidinti, mirties nebėra. Kita vertus, pabaigos taip pat nebėra, nes, pasibaigus tikrosios būties erai, atsivėrė begalinė simuliakrų reprodukcijos perspektyva. Originalas yra ribotas, jo kopijavimo neriboja niekas. Pabaiga ir Mirtis, beveik du tūkstantmečius Vakarams buvusios atsakomybės ir įsipareigojimo šaltiniu (taip pat ir XIX amžiaus Vakarų sekuliariems judėjimams), praėjusio amžiaus antrojoje pusėje virto interpretacijos nereikalaujančiomis duotybėmis, nesugebančiomis sužadinti nei aistros, nei juolab atsakomybės ir įsipareigojimo.

•

Kodėl kalba pakrypo atsakomybės ir įsipareigojimo link? Pradėjome senovės išminčiais, ieškojusiais archē, tikrovės pagrindo. Šiandien toks problemos formulavimas pasirodytų naivus, juolab kad postmodernus mąstymas negailestingai nuvainikuoja pačią tikrovę. "Tikrovės pabaiga", "būties mirtis" jau nebeskamba šokiruojamai. Vis dėlto, nepaisant visų postmodernistinių žaidimų, kančia, skausmas, netektis ir neviltis šiandien yra ne mažiau realūs nei Parmenido ir Hėrakleito laikais. Net Baudrillard’as turi tai pripažinti: "[...] nors ir būdamas simuliakras, karas (omeny turimas Vietnamo karas – A. M.) nuo to netampa mažiau žiaurus, kūnas kenčia tas pačias kančias, mirusieji ir buvę bendražygiai čia tokie pat svarbūs, kaip ir kituose karuose" (Jean Baudrillard, "Simuliakrai ir simuliacija"). Amžiuje, kuriame žiniasklaida nuolat suveda į akistatą su kančia kitame pasaulio krašte, kas dar prieš kokius šimtą metų buvo sunkiai įsivaizduojama, solidarumo problema tampa pagrindine filosofine problema, kurios negali išvengti net postontologinis mąstymas. Pagrindinė šio rašinio tezė yra tokia: kitaip nei Pabaiga ir Mirtis, ilgus amžius steigusios ir maitinusios Vakarų kultūrą, dabartiniai mirtį konstatuojantys ir pabaigą skelbiantys pranašai pasirodo nepajėgūs pozityviai atsakyti į iššūkius, kuriuos globalizuotas pasaulis meta žmonių tarpusavio bendravimui, kito supratimo ir atjautos galimybei. Negana to, postmodernistinė manija apšaukti fikcijomis tai, kas anksčiau buvo kupina būties ir šventumo, bei neigti įsipareigojimą toms "fikcijoms" yra linkusi kartu su pasaulio nu-būtinimu išstumti į gyvenimo periferiją bet kokią atsakomybę už kitą ir įsipareigojimą kitam. Simuliakrų pasaulyje viskas yra susimuliuota. Ir atsakomybė, ir įsipareigojimas. Galų gale, ar simuliakras yra vertas to, kad jam įsipareigotume? Aišku, iš įpročio žmonės vis dar teikia prasmę atsakomybės ir įsipareigojimo sąvokoms. Žmonės daug ką daro iš įpročio. Tačiau koks turi būti gyvenimas, kai visa veikla yra užnuodyta žinojimo (o gal įsivaizdavimo), kad viskas yra netikra, viskas yra melas, parodija ir lėlių teatras? Kai mirtis tik konstatuojama, o pabaiga tik paskelbiama ir nieko nepasakoma po to, pavyzdžiui, "Simuliakruose ir simuliacijose" bei kitose nihilizmo litanijose, sunku tikėtis iš panašių pamokslų žodžius giliai į širdį dedančio parapijiečio adekvataus atsako į iššūkį, mūsų epochos metamą solidarumui globalizuotame pasaulyje.

Pabaiga, kurios laukdami Vakarai įžengė į istoriją, turėjo steigti naują pasaulį, dangaus karalystę, kurią įmanomą padarė Dievo Mirtis ant kryžiaus. Mirtis ir Pabaiga buvo tos sąlygos, kurių įvykdymas laidavo tobulą ir visa apimantį solidarumo įgyvendinimą, solidarumo, kurio nebuvo įmanoma realizuoti "šiame" pasaulyje. Aišku, buvo persekiojami eretikai ir raganos, vyko religiniai karai ir kryžiaus žygiai, buvo žiaurūs sadomazochistiniai pomirtinio pasaulio su amžinai viena nuo kitos atskirtomis išganytųjų ir pasmerktųjų bendruomenėmis vaizdiniai. Šalia dangaus Jeruzalės vilties egzistavo ir amžino išsiskyrimo galimybės siaubas, galutinės solidarumo nesėkmės grėsmė. Tačiau toji mysterium tremendum buvo kartu ir puikus solidarumo egzaminas. "Aukštosios" teologijos bejėgiškumą atpirko liaudies išmintis ir poetų intuicija. Meilės jėga yra galingesnė už pragaro neapykantą. "Eisiu su tavimi net į pragarą"; "Net pragaras mūsų neišskirs"; "Man nereikia dangaus, jei tavęs ten nebus"; "Ar danguje, ar pragare – noriu būti su tavimi". Net Dantės "Pragare" mylintieji yra kartu. Didinga Pabaigos ir Mirties paslaptis tiek kaip mysterium fascinans, tiek kaip mysterium tremendum įpareigojo nelygstamai atsakomybei ir vertė laikyti rūstų solidarumo egzaminą.

Postmodernus mąstymas nusivylė didžiosiomis būties interpretacijomis, anot F. Lyotard’o, "didžiaisiais pasakojimais". Tas skepsis kilo iš įsitikinimo, savo ruožtu pagrįsto žmonijos istorinės patirties stebėjimu, kad net kilniausiomis intencijomis mintančios būties interpretacijos de facto nekuria taikingesnio ir geresnio pasaulio, neskatina solidarumo su kitaip pasaulį įprasminančiu būties interpretatoriumi, bet, priešingai, yra neapykantos ir nesantaikos šaltinis.

Niekur kitur nevyko tiek religinių karų, kiek teritorijoje, kurioje ilgus amžius viešpatavo "meilės religija", krikščionybė. Būtent čia, Europoje, prasidėjo ir abu pasauliniai karai. Postmoderniam mąstymui atrodo, kad po viso to, kas atsitiko žmonijos istorijoje, solidarumo ir taikos nebeįmanoma kurti būties interpretacijų (t. y. metafizikos) pagrindu. Būties interpretavimas ne vienija, bet skiria. Todėl Peteris Sloterdijkas savo "Ciniškojo proto kritikoje" siūlo rinktis nors ir nebe tokį herojišką, bet užtat taikingesnį ir saugesnį pasaulį. Problema ta, kad postmodernistinis saugumas ir taika gimsta iš nykios nihilizmo ir neigimo dvasios, kurios neįstengia priversti nusišypsoti nei Holivudas, nei visa pramogų industrija. Neigiama tai, kas iki mūsų gyvenusioms kartoms buvo šventa, nes šventumas yra problemiškas ir pavojingas dalykas, kuris, kaip rodo istorija, "nepasiteisino". Postmodernizmas atima būtį iš Dievo, istorijos, nacijos, šeimos, iš priesaikos žodžių "kol mirtis mus išskirs". Iš tiesų būtume naivūs, jei bandytume apsimesti, kad pasaulyje nieko neįvyko, kad pasaulis vis dar yra toks, koks buvo anais tolimais laikais, kai ant saulės nutvieksto Egėjo jūros kranto graikai ieškojo būties archē. Kiekvienas jautresnis žmogus jaučia, kad pasaulyje kažko tragiškai stinga, kad pasaulis tiesiog alsuoja stoka. Baudrillard’as aiškiai pasako, ko stinga – pačios būties. Pasaulis yra nu-būtintas. Ką reiškia žmogui Dievas? Jei nori tai sužinoti, eik į "Quo vadis" arba "Žaną d’Ark". Istorija taip pat yra ištremta į kino juostas. Tačiau ar mąstymas, kuris iš būties sferos ištremia anksčiau buvusias tokias aktualias realybes, kuris skelbia pačios būties pabaigą, nėra kartu priverstas konstatuoti įsipareigojimo kitam ir solidarumo pabaigos? Nuosekliai iki savo loginių išvadų išplėtota postmodernizmo filosofija yra priversta arba tiesiog neigti įsipareigojimo kitam ir solidarumo realumą, arba, priešingai nei savo pasaulį nubūtinanti intencija, įsipareigojimą ir solidarumą skelbti esant naudingu žmonių įpročiu, kuris tačiau neturi jokio ontologinio pagrindo ir realiai tėra dar vienas simuliakras. Postmodernizmo filosofija gerai pažįsta šitą kankinančią dilemą. Jei viskas yra tik tekstas, tai ar Holokaustas irgi tėra tik tekstas? Tačiau šios dilemos akivaizdoje postmetafizinis mąstymas yra bejėgis. Pabaiga ir Mirtis, ilgus amžius buvusios galingos įsipareigojimo kitam versmės ir solidarumo išbandymai, postmoderniame pasaulio matyme virto tik pabaiga ir mirtimi be jokios įsipareigojančios galios. Taip dažnai ir su pasimėgavimu diagnozuojamos "pabaigos" bei "mirtys" išvaduoja iš įsipareigojimo ir aistringo angažavimosi kitam. Tačiau kaip gali (ir ar gali) būti įmanomas nesuvaidintas solidarumas ir angažavimasis kitam bei kuo tas solidarumas turėtų būti grindžiamas, jei madingas teiginys apie nuolat didėjančią tikrovės ir būties stoką pasaulyje pasirodytų esąs teisingas?

•

Kalbose apie "pabaigą" ir "mirtį" daug painiavos. Kiekvienam sveiko proto nepraradusiam žmogui aišku, kad pasaulis nėra vien tekstas, o diskurso realybė yra tik labai maža realybės dalis. "Tradicinę" prasmę sąvokoms suteikiančiam ir su idėjų istorija tik paviršutiniškai susipažinusiam tikinčiajam dar ir šiandien atrodo, kad paskelbti "Dievo mirtį" galėjo tik visiškas beprotis. Akivaizdu, kad knygas kažkas rašo, o daugumos šiuolaikinių autorių vidutinė gyvenimo trukmė būtų nepasiekiama daugeliui XIX amžiaus – autoriaus "aukso amžiaus" – nuskurdusių ir nuo kreditorių besislapstančių džiovininkų. Kaip ten yra su "istorijos pabaiga", jei pernai buvo 2002-ieji, šiemet yra 2003-ieji, o kitąmet bus 2004-ieji, kada, kaip tikimės, įvyks tokie mums svarbūs "istoriniai pokyčiai"? Ar vietnamiečiai ir amerikiečiai, kariavę, buvę sužaloti ir netekę artimųjų Vietnamo kare, suprastų filosofą, pavadinusį šį karą "simuliakru"? Vis dėlto dūmų be ugnies nebūna. Vis dėlto kažkas atsitiko, kažkas pasitraukė iš pasaulio kartu su Strausso valsais, Chopino polonezais ir Brahmso "Vengriškais šokiais" (kitados net nepretendavusiais būti laikomais "aukštosios" muzikos kvintesencija), užleidusiais vietą visam pasauliui transliuojamiems šiuolaikinės popmuzikos koncertams ir iš televizorių ekranų sklindančiam įvairaus dydžio žvaigždžių spindėjimui. Įžvalgus tikrovės tyrinėtojas jaučia stoką, atsiveriančią postmoderniame diskurse, ir kartu su postmodernistais yra pasiryžęs ne tik ją diagnozuoti, bet ir pranešti ligoniui (pasauliui) baisią diagnozę. Tačiau jei toks įžvalgus subjektas (subjekto mirtį postmodernizmas taip pat konstatavo) nėra nekrofilas (t. y. jei jis yra normalus žmogus), jis nesišaipys iš visų tų filosofijos mokslų neragavusių žmonių, kurie nežino, kad il n’y a pas de hors-texte (garsioji Derrida tezė: "Nėra nieko anapus teksto"), kad knygos nebeturi autorių, o tik užrašytojus, skriptorius, kad istorija pasibaigė, o Dievas gali numirti. Toks tikrovės stebėtojas bjaurisi kai kurių teoretikų liguistu polinkiu į nekrofiliją ir nesigėdija savo gyvybės instinkto, vis dar būdingo daugumai "paprastų" žmonių (atrodo, kad lietuviams, deja, tik intelektinėje plotmėje – lietuvis vis dar nesupranta, kaip galima skaityti knygą, kuri neturi autoriaus, bet savižudybių statistika byloja, kad praktika pas mus eina pirma teorijos). Įžvalgus ir padorus būties ekspertas žino, kad geriau nežinoti, jog šalia yra lavonas, nei, radus lavoną, pasinaudoti juo savo gašlumui tenkinti. Jei tau buvo lemta rasti baisų radinį, užuot smaginęsis su juo, verčiau atiduok jam paskutinę pagarbą. Konstatavęs mirtį, postmodernizmas pasinaudoja ja, smaguriauja ir žaidžia su mirtimi, džiaugiasi, kad lavonų vis daugėja, mėgaujasi šaltais mirusiųjų kūnais (veikalo, kuriame Nietzsche paskelbė Dievo mirtį, pavadinimas yra "Linksmasis mokslas", o vieno iš dekonstrukcijos asų R. Barthes’o lietuviškai išleista knyga pavadinta "Teksto malonumu"). Konstatuoti mirtį (numarinti?) ir dekonstruoti. Dekonstruoti ir ieškoti naujų kandidatų į lavoninę. Jokios kalbos apie paskutinę pagarbą mirusiajam ir visiškas abejingumas mirusiojo artimiesiems ir jį mylėjusiems. Jokio solidarumo, jokios atsakomybės, jokio įsipareigojimo. Net jei Dievas mirė, ar maža būta istorijoje jį mylėjusių ir ar šiandien nebėra jį tebemylinčių? Ar visi tie milijardai gyvųjų ir mirusiųjų, mylinčių (arba kadaise mylėjusių) Dievą verti tik atlaidžios postmodernizmo šypsenos: "Vargšai, jie nežinojo, kad il n’y a pas de hors-texte"? Paskutinis žodis priklauso visus saitus nutraukiančiai mirčiai ir niekam neįpareigojančiai pabaigai.

Šio teksto tikslas nėra atkaklus priešinimasis ką tik minėtam Derrida teiginiui. Pagrindinė autoriaus (skriptoriaus? – tai visai nesvarbu) mintis yra paprasta – intelektinė tradicija, kurioje "pabaigos" ir "mirties" motyvai nuo pat šios tradicijos gimimo buvo esminiai ir daug svarbesni negu kitose tradicijose, šaukte šaukiasi atsakomybės ir įsipareigojimo "pabaigos" ir "mirties" akivaizdoje sugrįžimo. Kaip ir Dantės laikais, "pabaiga" ir "mirtis" vėl reikalauja būti traktuojamos rimtai, vėl pretenduoja tapti rizikingu ir rūsčiu solidarumo egzaminu. Visa Vakarų mąstymo logika reikalauja, kad radikalus "pabaigos" ir "mirties" skelbimas koja kojon eitų su ne mažiau radikaliu solidarumo imperatyvu, su atsakomybės ir įsipareigojimo kitam suvokimu. Tuo tarpu postmodernizmas, radikaliai teigdamas "pabaigą" ir "mirtį", galvojo tik apie "kalbinius žaidimus" ir "teksto malonumą". Tačiau kuo galėtų būti grindžiamas solidarumo imperatyvas ir autentiškas įsipareigojimas kitam, kuo galėtų save pateisinti atsakomybės už kitą reikalavimas pasaulyje, iš kurio, anot Baudrillard’o, vis labiau traukiasi būtis, kuris katastrofiškai netenka autentiškumo ir kuriame tik šen bei ten dar galima aptikti tikroviškumo liekanų?

•

Priešingai nei Parmenidas, atkakliai gynęs požiūrį, kad tikroji būtis yra vienis ir pastovumas, priešingai nei Hėrakleitas, tikrovei taikęs nuolat kintančios liepsnos metaforą ir teigęs, kad neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, priešingai nei jo mokytojas idealistas Platonas, blankiam regimų daiktų pasauliui – šešėlių karalystei – priešpriešinęs idėjų pasaulio žėrėjimą, realistas Aristotelis liovėsi diskriminavęs atskiras realybės sferas ir mokė, kad būtis yra dialektinė vienio ir daugio, judėjimo ir pastovumo, idėjos ir materijos vienybė. Svarbiausią senovės graikų metafizikos problemą, judėjimo ir pastovumo, vienio ir daugio santykio problemą, Aristotelis sprendė siūlydamas aktualios ir potencialios būties perskyrą. Aktualiai stiklinė yra tuščia, bet potencialiai ji yra pilna; aktualiai žmogus yra gyvas, bet potencialiai jis yra miręs. Būtis manifestuoja save tiek per aktą, esamybę, tiek per potenciją, galimybę. Kaip tikras graikas, Aristotelis negalėjo pakęsti net minties apie nebūtį. Nebūtis senovės graikams kėlė siaubą. Ribinis vaizdinys senovės graikų mąstyme buvo chaoso, pasaulinės netvarkos vaizdinys, bet tik ne visiška nebūtis. Taigi ten, kur iki jo filosofams vaidenosi nebūties dvelksmas, Aristotelis įžvelgė potencialią būtį, kuri nėra mažiau verta už aktualią ir kuriai būties karalystėje priklauso tokios pat teisės kaip ir jos seseriai esamybei. Tuo Aristotelis atliko savo, kaip graiko, pareigą buičiai, nuvijo nuo jos įkyrią nebūties šmėklą. Dabartiniam Vakarų mąstymui, kuriam vis dar būdingi krikščioniško mąstymo įpročiai, išduodantys save pasiryžimu įsileisti nebūtį į pačią pasaulio esmę, konstatuoti būties mirtį ir tikroviškumo pabaigą, iškyla problema pateisinti solidarumo imperatyvą ir pagrįsti įsipareigojimo kitam būtinumą. Graikas Aristotelis atliko pareigą būčiai. Dabartinis Vakarų mąstymas, kuris bičiuliaujasi su nebūtimi, yra kviečiamas atlikti pareigą Realybei.

Būties pasitraukimas iš pasaulio ir tikroviškumo netektis nereiškia Realybės pabaigos. Kaip Aristotelio būtis apsireiškia tiek per aktą, esamybę, tiek per potenciją, galimybę, taip ir Realybė manifestuoja save tiek būtyje, tiek būties stokoje, tiek tikrovėje, tiek tikroviškumo netektyje ir tikrovės simuliacijoje. Kaip Aristotelio būties apibrėžimas kaip aktualios, esamos, ir potencialios, galimos, turėjo išspręsti pastovumo ir kitimo, vienio ir daugio problemą bei padėti apsiginti nuo nebūties siaubo, taip ir Realybės apibrėžimas kaip kito lemties, kaip to, kas kitą ištiko, ištinka arba ištiks, sudaro prielaidas pagrįsti solidarumą ir įsipareigojimą kitam net tokiame pasaulyje, iš kurio, jei pritarsime Baudrillard’ui, traukiasi būtis ir tikrovė – tai, kas ankstesnių epochų mąstymui buvo visa ko pagrindų pagrindas, conditio sine qua non. Toks Realybės apibrėžimas stiprina imunitetą ir specifiniam tuštumos jausmui, kuris kartais sukyla skaitant kad ir to paties Baudrillard’o veikalus, jausmui, kad gyveni (kažkokiu būdu vis dar gyveni!) nerealiame pasaulyje, netekusiame bet kokio pagrindo. Aišku, tik tokiu atveju, jei "kitą" suprasime ne vien kaip tokį kitą, kurį palietę pajustume kūno šilumą ir materijos pasipriešinimą. Realybė yra kito likimas, bet kokio kito: nuotraukoje, paveikslo drobėje, tekste, kino ir televizoriaus ekrane esančio kito, netgi vaizduotėje esančio kito (grynos "fikcijos", "pramano", "simuliakro"). Net jei postmodernizmas teisus, ir būtis bei tikroviškumas iš tikrųjų palieka pasaulį (o kartu ir kito egzistenciją, kuri iš autentiškos originalo egzistencijos virsta reprodukuojama kopijos, "simuliakro" egzistencija), pats būties pasitraukimo faktas yra mūsų laikų Realybė. Net jei postmodernizmas teisus ir solidarumas negali būti kuriamas būties interpretacijų pagrindu, su dar didesne jėga solidarumo imperatyvą teigia Realybė. Solidarumas yra atvirumas Realybei, kito likimui ir ryžtas dalytis su kitu jo likimu, net jei tas likimas, apeliuojantis į mus iš, tarkime, televizoriaus ekrano, mus apstulbina, provokuoja piktintis, protestuoti, sukrečia savo tragiškumu, absurdiškumu arba verčia sustingti iš siaubo.

Realybė gimsta tarp "manęs" ir "kito". Bet kokio kito. Galima mąstyti Absoliučią Būtį, kuri yra mano individualios būties tikslas, ir tokiam santykiui kito būtis nėra būtina. Kaip indų asketas galiu siekti savo asmeninės būties, atmano tapatybės su Absoliučia Būtimi, Brahmanu; galiu siekti ištirpti Tikrovėje, kurioje išnyksta bet kokios skirtybės, kurioje "aš" ir "kitas" tampa viena. Galiu mąstyti Būtį ir vien tik Būtį. Bet kai stebiu tokio tikslo siekiantį indų išminčių (kuris galbūt niekada neegzistavo, o yra "viso labo" istorinio filmo apie Senovės Indiją režisieriaus fantazijos kūrinys), išgyvenu Realybės santykį. Mes ne tik kad nesame viena, bet aš esu gyvas žmogus iš kūno ir kraujo, esu "tikrovėje", o jis tėra iš tikrovės ištremtas "simuliakras". Realybė gimsta kito patirties, kito likimo akivaizdoje (nežinau, ar galima kalbėti apie "simuliakro" patirtį – Talibano sunaikintos Budos statulos gal ir neturėjo "patirties", bet jų likimas akivaizdus). Bet kokio kito.

•

Tačiau jei būties ir tikrovės pasitraukimas, apie kurį kalba postmodernizmas, nereiškia Realybės užgesimo, tuomet mirtis ir pabaiga, kurias postmodernizmas taip radikaliai skelbia, pasirodo ne mažiau įpareigojančios ir ne mažiau solidarumo egzamino vardo vertos už tas Mirtį ir Pabaigą, su kuriomis Vakarai įžengė į pasaulinės istorijos areną. Būties ir tikroviškumo stoka virsta Realybės pertekliumi. Besitraukianti būtis palieka mus neapsaugotus, iš spaudos ir interneto puslapių, iš radijo imtuvų, kino ir televizorių ekranų plūstant galingam Realybės srautui. Informacijos, gandų, pramogų srautui. Džiaugsmo ir kančios ašarų, meilės ir neapykantos, juoko ir skausmo srautui. Kol kas ne mūsų. Kol kas kitų. Kol kas. Keleri pastarieji metai buvo Realybės protesto metai. Tūkstantmečių sandūroje šios ponios kantrybė trūko. Jai nusibodo būti dalijamai į "tikrą" ir "virtualią", todėl vieną baisią dieną ji pareiškė "tikriesiems": "Nemanykite, kad esate vertesni už tuos, kuriuos vadinate "simuliakrais", ir kad vien dėl to, jog esate iš kūno ir kraujo, jus aplenks baisumai, kuriuos regite žiūrėdami filmus ir apie kuriuos skaitote laikraščiuose". Panašiai Vakarų civilizacijos išvakarėse kalbėjo Jėzus: "Anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite" (Lk 13, 4–5). Gerai žinomi įvykiai akivaizdžiai parodė, kad Realybė tiesiog mirguliuoja kaip televizoriaus ekranas – tai, kas dar vakar buvo "virtualu" (lot. virtualis – galimas), šiandien ištinka mano "tikrą" būtį. Čia turime omenyje ne vien katastrofų filmų scenarijų išsipildymą Rugsėjo 11-ąją. Šiandien jau kalbame apie žmogaus klonus. Siaubo filmų šia tematika netrūksta.

Postmodernizmo skelbiama būties ir tikrovės mirtis padaro dar radikalesnius solidarumo imperatyvą ir įsipareigojimo kitam reikalavimą, nes išstumia mus į informacijos sklidiną erdvę, kurioje Realybės epochos mediumas (pvz., televizija) akimirksniu suveda mus į akistatą su daugybės visai nepažįstamų mums žmonių įvairiuose pasaulio kraštuose likimais – šito net įsivaizduoti negalėjo klasikinių Būties epochų žmonės su visais savo burtininkais, kerėtojais, pranašais, šventikais ir kulto tarnais. Tačiau kartu ir gundo. Gundo abejingumu būties stokojančiam kitam. Atsispirti gundymui nėra lengva, juolab kad į mūsų atjautą ir supratimą apeliuojančių kitų yra tiek daug. Jie šaukiasi mūsų ne tik iš žinių reportažų ir dokumentinių filmų, bet ir iš grožinės literatūros puslapių bei vaidybinių juostų. Jie sako: "Štai matai mūsų kūnais ir sielomis bylojančią kančią..." Kartais tai erzina. O vis dėlto... O vis dėlto galima, išėjus iš kino teatro, padėkoti Evai Peron (ne jos vaidmenį sukūrusiai Madonnai, ne filmo režisieriui, net ne istorinei Evai Peron, Argentinos prezidento žmonai, bet tiesiog Evai Peron iš "Evitos") už tai, kad į jūsų "tikrą" sielą nubyrėjo bent kelios kruopelytės gerumo. Esu tikras, kad "kūnui ir kraujui" – aktorei, režisieriui, istorinei Evai Peron – nei jūs, nei jūsų emocijos nelabai rūpėjo. Tad padėkokime "simuliakrui", kuris pastarąsias dvi valandas buvo tikrasis jūsų partneris Realybėje. Solidarumas Realybės epochoje nėra sentimentalus susitapatinimas su "simuliakru" ir niekam neįpareigojantis verkšlenimas priešais televizoriaus ekraną (tai iš tikrųjų būtų panašu į gyvenimą iliuzijų pasaulyje). Realybės epochos solidarumas yra sutikimas atverti savo būtį ("tikrą" "kūno ir kraujo" egzistenciją) kito likimui, kito realybei; tai fiat tarimas tam, kad kito realybė virstų mano būtimi, net jei tas kitas yra "Eglės žalčių karalienės" personažas.

Beje, ką reiškia – Dievas mirė? Tik tai, kad jis traukiasi iš Vakarų būties, kartu išsinešdamas ir didžiąją Vakarų būties dalį. Bet ar Dievo pasitraukimas iš Vakarų būties pasaulio jau savaime reiškia Dievo (o kartu ir daugybės anksčiau buvusių šventų, bet šiandien "pasibaigusių" ir "numarintų" dalykų) pasitraukimą iš Vakarų solidarumo, įsipareigojimo ir atsakomybės lauko? Atrodo, kad atsakomybės ir įsipareigojimo horizontas neapsiriboja būtimi. Dievas, tas didysis Kitas, dar ir šiandien Vakarams yra Realybė. Jis yra akivaizdi Realybė milijonams jį vis dar tikinčių vakariečių, paslaptinga Realybė keistiems Centrinės Afrikos ir Amazonės genčių kultams (ko tik šiais laikais nepamatysi per televiziją), bauginanti ir rūsti islamo pasaulio Realybė. Jis yra galinga Realybė Händelio "Mesijuje", filmų "Quo vadis" ir "Žana d’Ark" herojuose. Mes nežinome, ar jis dar sugrįš į Vakarų būtį. Tačiau tol, kol jis yra Realybė, jis gali sugrįžti. O tai įpareigoja. Beje, Händelis yra pasakęs, kad jam būtų apmaudu, jeigu jo muzika suteiktų žmonėms tik malonumą. Jis norėjęs padaryti juos geresnius. Pasaulis tikrai nėra vien teksto malonumas, o "Žanos d’Ark" Dievas pretenduoja į šį tą daugiau nei į daugelio norą maloniai praleisti su juo porą valandų. Jis gali sugrįžti, ir jo sugrįžimas gali būti baisus. Ir gal nuo to, kaip pagarbiai mes žiūrime į jo mirtį, daugiausia priklauso, kas lydės jo galimą sugrįžimą: didingos oratorijos ar griūvančių dangoraižių aidas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2118. virusas2003-04-21 10:44
Tikrai geras straipsnis.

2147. Sventasis :-) 2003-04-22 02:49
"Suo loja, o karavanas eina". Daugelio intelektualu problema, kad jie i pasauli pradeda ziureti "apskritai", "bendrai". Kaip gerb. autorius pastebejo, tokiems ir kareiviu tikros kancios yra tik fikcija. Is "mass media" ir pramogu industrijos pradeda daryti monstrus. Taciau ta pati "mass media" yra realybes dalis, jinai yra zmogaus kurinys, o ne kazkoks savaiminis organizmas, norintis savo hipnoze "sunaikinti" buti ir pavergti zmonija. Ta "mass media" anot McLuhino tik praplecia zmogaus jusles, suteikia daugiau informacijos. Tik kvailys gali nebeskirti tikro ir vaizduojamo skausmo ar laimes. Kiekvienas gyvena savo realius gyvenimus, turi realius draugus, augina realius vaikus, patiria realias kancias ir dziaugsmus. Problemos prasideda, kai ismintingi intelektualai pradeda kalbeti apie siuolaikini zmogu "apskritai". Taciau tas "apskritai" jau nebera realus, apibendrinimas sunaikina asmenybes, individualias gyvenimo istorijas. Is cia ir susvetimejimas "apskritai", visos realios savizudybes sukraunamos i viena kruva. Taciau realybeje kiekvienas gyvena buitiniame pasaulyje ir vartoja siuolaikine kultura, nelabai jaudindamiesi del jos originalumo. O filmo keliami jausmai kiekvienam individui atskirai galbut nelabai skiriasi nuo knygos ar klasikines muzikos. Visu siu intelektualu "pabaigos" pranasystes taps tik dar viena kulturos istorijos dalimi.

2170. v.d.2003-04-22 15:18
Ar esama tokių, kurie šį rašinį perskaitė neprisiversdami ir nestenėdami? Aš tai tikrai ne. Ir koks čia žanras? - a-la šliogerizmas? ozolistinis pamokslas? Bendra ir nepakenčiamai išplitusi lietuvių raštininkų liga: nesugebėjimas aiškiai, bet glaustai dėstyti savo mintis; valios, tramdant šokinėjantį mąstymą bei saiko liejant logorėjinį srautą, stoka. Kita vertus šioje gausybėje nestruktūruotų sakinių spiečių pasimeta bent tuzinas visai teisingų ir svarbių minčių. Autoriui linkiu sėkmės.

2180. visa sirdimi2003-04-22 22:09
Visa sirdimi pritariu v.d skaiciau stenejau bet perskaiciau ir net si ta supratau:)

2204. ne visa sirdimi2003-04-24 01:07
tai, ka, kad nestenetumete nuogos moters genitalijas reikia pakisti viduri teksto? nors mano poziuriu straipsnis is XIX amziaus

2212. Dainius2003-04-24 12:20
Mintys traukiančios, bet labai sudėtingi išvedžiojimai, daug nesuprantamų, įmantrių žodžių. Viskas galėtų būti išdėstyta paprasčiau, juk tiesa slypi paprastume.

2228. memelis2003-04-24 20:59
O as labai laisvai perskaiciau ir paliko gera ispudi. Aisku, butu galima ir trumpiau ta pati pasakyti, bet kam panasios temos bent kiek aktualios, tai neprailgo:)

2232. Ema :-) 2003-04-25 06:01
Ačiū autoriui

2233. Autorius2003-04-25 12:15
Ačiū tau, Ema...

2243. vadinkitmanetiesiogvisinu2003-04-25 18:37
tiesiog yra kitaip. kazka prarandam, kazka atrandam.

zuresim kaip bus

.heh
penktadienis.
tikru tikriausias
tikru tikriausiai tingiu galvot.
matosi, pasakysite.
aga, atsakysiu.

respect
:)


2266. d.s.2003-04-26 11:15
Nejauciau teksto malonumo. Siaip viskas cia aisku, jauciasi katalikiskas auklejimas.

2268. Lanka2003-04-26 12:58
VDU filosofijos-teologijos fakultetas. Beje nuo krikscionisko auklejimo nepaspruksi net jai augai nereligingoje seimoje, esame europieciai, na nebent butumete gimes kitos religijos erdveje.

2274. Kuomet is zodziu rinkinio tekstas atsiranda?2003-04-26 15:35
Beje idomesnis klausimas, Dievas kalba ar nekalba? O jeigu kalba, tai ar mes Ji girdime ir suprantame? Su tekstais kaip su duona, kai ji sausa, vieni kriauksliai, sunku patikri malonuma, reikia vandenyje atmirkyti, ir buti labai alkanam, kad tokia duona/teksta pamegtum. Tai nereiskia kad duona/tekstas buvo blogi, netinkami buvo ju pagaminimo receptai.

2276. Zita :-) 2003-04-26 16:20
Na stai iki galo neperskaiciau, bet jau drasiai teigiu: - Vakarai jau seniai saulelydyje. Juose nera jokio Dievo, tiktai VARTOJMAS. Europieciai? Dvasiniai supliuskeliai. Buvau, gyvenau, maciau. O jei prarandi tikejima, tai jau tikrai nieko neatrandi. Dievas uz ausu netampo.
Per sudetingas tekstas? Anaiptol. Jei sunku suprasti, pagalvokite apie savo intelekta.
Esu dekinga autoriui ir inkiu jam sekmes. O as ieskosiu "gyvo" teksto t.y. laikrascio.

2281. buhalterė2003-04-26 17:03
"Dar kartą..." - autorius kartojasi. Peržiūrėjau ankstesnius internete esančius tekstus - Copy+Paste technologija. O dabar paskaičiuokim. Prie teksto reikia "sėdėti" kokią valandą. Padauginkime iš kokių 500 žmogvalandžių ir dar iš kokių 10 Lt (per vieną valandą tiek galima užsidirbti nosį krapštant). Itogo: 5000 Lt. Dar spausdinimo išlaidos ir kita - dar kokie 800 Lt. Sugadinti nervai, kai save laikai neišsivsčiusio intelekto, versdamasis perskaityti dar vieną sakinį, dar vieną... Ir šiaip, jei perki ir sumoki kioskininkei, tai neperskaityti tas pats, kas pinigus atiduoti kokiam elgetaujančiam milijonieriui. Taigi, ar jaučiat, kiek tauta patyrė nuostolių? Buhalerių asociacija reikalauja uždrausti šį neekonomišką rašytoją.

2284. Ar taika su mumis?2003-04-26 18:35
Zmogaus protas karingas, nusizeminimas labiau padetu, ypac pliekiant Vakarus ir savo brolius lietuvius.

2288. geriau būtų proza2003-04-26 21:36
Perskaičiau tik paskutiniąją pastraipą. Parašyta labai įkvėptai ir paveikiai, tiesiog tikras pamokslas per sekmadieninę televiziją. Faktai ir teorijos interpretuojami taip laisvai ir be jokių skrupulų, jog kyla mintis pasiūlyti autoriui tapti tiesiog prozininku. Ten atkristų daugybė kitokio pobūdžio tekstams keliamų reikalavimų.

2300. 2 Zita2003-04-27 15:22
O tai kur dabar gyveni, nebe Europoje?

9032. Marius :-( 2003-11-17 11:21
Gal galetu straipsnio autorius man si straipsni email atsiust?- ixius@elekta.lt

48609. kancaras :-) 2005-12-08 21:29
Visu siu intelektualu "pabaigos" pranasystes taps tik dar viena kulturos istorijos dalimi. wa kur teisingai kalba zmogus

55022. fghfcbgvxdgfv :-) 2006-04-08 16:56
o ka čia skaityti

59470. AS :-) 2006-07-13 18:33
manau pasaulio pabaiga ateis po poros metu:(((

Rodoma versija 180 iš 204 
13:26:57 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba