TURINYS

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Užtrauktukas
[...] Kadaise prieblandoje, kuri dabar man atrodė kaip senovinis vyšninis brokatas, ji maudydavo mane įsistačiusi į balėją ir jos delne sutilpdavo abiejų mano menčių sparniukai; kai vakarais jau gulinčiai man šiltom karvės lūpom į ausį dar sušnibždėdavo kokį "sekretą", prisimenu, – kvepėdavo šviežiu prakaitu ir ką tik iškočiota zrazų tešla. Tada, aišku, negalėjau žinoti, toks ir būna sveikatos kvapas – žinojau dabar. Ji paprašė, kad pasilenkčiau. Išsigandau drėgnų nejudinamų podėlių kvapo. Bijojau paskutinio "sekreto". Bet laikas darbavosi šluotele kairėn ir dešinėn ir nelaukė. Teta Stasė sausom brūkšninėm lūpom sušnibždėjo: dėžutėje nuo kavos tarp skalbinių yra į nosinę susuktas JOS "auksas" – krūminis dantis, žiedas ir amerikoniškas tėvo laikrodis su grandinėle dar nuo Pensilvanijos anglių kasyklos laikų. "Dabar jau tavo – parsiduok". Dar paprašė pavargusi, užsimerkusi:
– Pažadėk, kad nevažinėsi papūtnom...

SIGITAS PARULSKIS. Bolševizmas
Dar vienas įdomus dalykas – televizijoje visi žvaigždės. TV vedėjas X apie kitą TV vedėją sako: štai televizijos žvaigždė Y atostogavo ten ir ten. Jis žino, kad savo laidoje X jį taip pat tituluos žvaigžde. Ir tos žvaigždės (dažniausiai kažkokie silpnapročiai obskurantai) moko mus, kaip gyventi, ką valgyti, kaip rengtis, kuo žavėtis. Jų skonis – bolševikinis. Štai viena vedėja (be abejo, žvaigždė) išsproginusi akis šaukia iš ekrano: skubėkite į Vilniaus gatves, jomis vaikšto Holivudo žvaigždė, ir jums gali nusišypsoti laimė!

SIGITAS GEDA. Baltų lelijų ženklai
Atsimenu, dar menu tas visas lelijas:
žydėjo, davėsi, sklaidėsi,
ypač žali buvo lapai ir polapiai
rudeniop tvenkiny netoli
Buivydiškių sukežusios dvarvietės…

VALDAS KILPYS. Minios žmogus
Aristotelis "Poetikoje" juoką apibūdina kaip tam tikrą trūkumą, kuris, būdamas nekenksmingas, nesukelia jokio skausmo. Panašiai yra ir su minios žmogaus statusu. Būti miniažmogiu yra visiškai neskausminga. Tik minia suteikia galimybę pajusti kutenantį drebulį paširdžiuose. Todėl bandymai atsiriboti nuo jos dažniausiai ne tik yra juokingi, bet ir kenkia sveikatai. Tikimybė sutikti tikrą, neinfekuotą žmogų nėra didelė. Jei jie tebeegzistuoja, tai tik dėl to, kad yra dar geriau perpratę slapstymosi meno subtilybes.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (8). Mama Ancė
Pavasarį, kai kalneliai aplink muziejų imdavo mėlynuoti nuo žibučių, o senieji parko medžiai atrodydavo apgaubti vos įžiūrimos žalsvos šviesos, ji mus kviesdavo atvažiuoti pasigrožėti. Atvykę čia, tradiciškai apeidavom parką, Puškinų kapus, pastovėdavom prie jų šuniuko kapelio. Paskui išgerdavom arbatos su skaniais Mamos Ancės sumuštiniais. Iš jos rankų viskas buvo skanu.

ROBERT S. WHITE. Mokslas – draugas ar priešas?
Galvodami apie mokslinį metodą, krikščionys turėtų nepamiršti, ką jis gali ir ko negali. Visi moksliniai paaiškinimai yra galiausiai patikrinami, remiantis regimais realaus pasaulio faktais. Akivaizdu, kad esama ištisų mūsų egzistencijos karalysčių, kurių mokslas nenagrinėja ir negali nagrinėti. Mokslas mums gali paaiškinti, "kaip" viskas veikia, bet jis mums nepasakys, "kodėl" tai veikia. Mokslas gali paaiškinti genetines ligos priežastis ar nurodyti genetinį žmonių bei gyvūnų giminingumo laipsnį, bet jis mums nepaaiškins, kodėl esame čia. Ir jis nepaaiškins meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrumo, švelnumo, gerumo, tikėjimo nei jokių kitų savybių, kurias tikime kylant iš Dievo (Gal 5, 22–23).

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Lietuvoje jau šeštokai ir šeštokės pagal švedišką lytinio švietimo programą mokosi, kaip taisyklingai atlikti lytinį aktą.
Dėl to labai supyko. Kardinolas. Priminė ministrui, kas yra lytiškumas. Be to, pasakė, "dėvėtų drabužių bumas Lietuvoje jau praeina".

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Kvadrienalė ir nekaltas fundamentalizmas
Vilniaus gatvėje dažnai galima sutikti tyrai meilei paremti aukų prašančių jaunuolių. Vilniuje jų yra visas ordinas.
– Mes mėgstame porno ir grupinį seksą, – atsakėme tyros meilės ordino atstovui, kai šįvakar jis užkalbino mus su kolega.
– Paremkite, nes greitai gali būti per vėlu... – nenusileido tas.
– Man patinka, kai būna per vėlu, – akimirksniu atšovė kolega. Tik kai būna jau vėlu, dar įmanoma patirti tyrumą. Šiuo požiūriu J. Baudrillard’as yra vienas tyriausių filosofų.

MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai
giesmė
žolės nerūnės
po bėgančiu vandeniu
gieda žuvų balsais

RAMŪNAS ČIČELIS. Dirbtinė kalba tebegyva
Stipriausia konkurentė esperanto kalbai, be abejo, yra anglų kalba. Jos savaiminis įsigalėjimas pasaulyje rodo, kad viena tarptautinė kalba yra labai reikalinga. Tačiau nesunku pastebėti, kad anglų kalba neretam vartotojui yra tiesiog per sunki: jos rašyba labai skiriasi nuo tarimo, žodynas labai sinonimiškas ir polisemiškas. Abejonių kelia ir anglų kalbos, atrodytų, beribis paplitimas. Ne vienas lietuvis, keliavęs po įvairias, ne vien Europos, šalis, pažymi, kad anglų kalba susikalbėti neretai įmanoma tik didesniuose viešbučiuose, prekybos centruose ir oro uostuose. Kitose įstaigose vyrauja nacionalinės kalbos.

RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s
Priežasties nedirbti nėra. (Gintautas Trimakas, menininkas)
Pravartu žinoti, kad yra kitas pasaulis. (Kornelijus Platelis, švietimo ir mokslo ministras)
Šviesoforai išlygina visus. (Eugenijus Ališanka, poetas)

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nedidelis prisipažinimas
Gydytojui pasakiau, kad aš dieną ir naktį matau prieš save bakalą ir gal jis turi kokių miltelių nuo bakalo. Nes bakalas man įkyrėjo. Gydytojas prirašė man vitaminų ir tokio mėšlo. Nusipirkau ir išėjęs iš vaistinės iškart prie stulpo suvalgiau vitaminus ir tą mėšlą. Nuėjau namo ir nepamačiau namie jokio bakalo. Bakalo nebuvo, bakalas buvo dingęs. Klausiau savęs džiugiu balsu: kur bakalas?! Ir dar džiugiau atsakydavau: nėra bakalo! Jo nesimato!

SIMON CARMIGGELT. Violetinė skarelė
Su šita baidykle man dabar tenka leisti visą savo laiką, nes mes esame vyras ir žmona – tai byloja fotografija, stovinti ant komodos. Dažniausiai ji mane džirina už menkniekius. Tada aš jai ūpais ploju ausin, už tai ji ant manęs nepyksta. Ir kiekvieną rytą aš kulniuoju į tą prakeiktą parduotuvę. Aš, žinoma, nieko nesusigaudau – nei kiek kas kainuoja, nei kur kas padėta, ir šeimininko priekaištai pilasi ant manęs kaip iš gausybės rago. O tai visai nedžiugina. Kai pasirodo pirkėjai, aš neišmanau, ką su jais daryti, o kai parduotuvėje tuščia, mąstau apie tą mėmę, kuri laukia manęs namie. Be viso to, man nuolat niežti ūsai.