Šliužų žinovė

Mano tėvas knarkia

Vėlai naktį pro sieną girdėdavau –
mano tėvas knarkia: tirštos, lipnios,
sukrešėjusios gleivės kyla jojo nosimi ir
krinta žemyn ratilais kaip dumbliai, kai banga
išsviedžia juos ir įtraukia atgal. Kimaus riaumojimo
būdavo pilnas namas. Net virtuvėj apačioje
stalčiuos tirtėjo šakutės ir peiliai
nuo to tolimo gaudesio. Bet mano kambary,
visai šalia jųjų, jisai buvo tokio garsumo,
kad jaučiausi, lyg slankiočiau jo kūnu,
tai keliama aukštyn mazguota jojo gyvybės virve,
tai vėl leidžiama žemyn siauran
apleistan šulinin, kurio parudusios gličios sienos
braukė per mano liemenį, viskio kvapas
buvo aštrus kaip skreplių. Jis tysojo nelyginant
parblokštas žvėris visą naktį ir skleidė
tuos kimius, duslius garsus tarytumei šaukdamasis
pagalbos. Bet niekas niekada neatėjo:
aplink nebebuvo anei vieno jojo gentainio.

Šliužų žinovė

Kai buvau šliužų žinovė,
praskirdavau gebenės lapus ir dairydavaus
pliko drebutinio tų žalsvų padarų,
tų perregimų būtybių, blykstelinčių
palei akmenis, kūno, glitaus, lėto,
atsidūrusio mano malonėj. Bemaž vandeniniai,
jie nykte sunykdavo, jei užberdavai druskos,
bet manęs tai nedomino. Man patiko,
gebenę praskleidus, įtraukti
sienos kvapo ir tyliai stovėti,
kol šliužas mane pamiršdavo
ir iškišdavo iš galvos
čiuptuvėlius, žvilgančius tamsrudžius ragiukus,
pakylančius kaip teleskopai, tuomet
jų galuos išburkdavo jautrutėliai gumbai,
tokie tobuli ir intymūs. Po kažkiek metų,
pirmąsyk išvydusi nuogą vyrą,
aš žioptelėjau iš laimės, matydama, kaip
ta tyli paslaptis kartojasi, kaip
lėtas dailus padaras išlenda iš užuoglaudos ir
suspindi blandžiam ore, nekantrus ir toks
patiklus, kad nors verk.

35/10

Šukuodama priešais veidrodį
rudus šilkinius mūsų dukters
plaukus matau pilkšvą savo galvos spindesį,
sidabragalvę tarnaitę už jos nugaros. Kodėl šitaip:
vos mes pradedam trauktis,
jie ir pasirodo: mano kaklo raukšlės
ryškėte ryškėja, kai ima brėžtis jos klubų kaulų
puikumas? Kai mano oda
daros sausa ir šiurkšti, jinai sau skleidžias nelyg
tobulas drėgnas kaktuso žiedas;
kai mano galimybės gimdyti
nyksta, neapvaisinti kiaušinėliai eina perniek,
josios krepšelis – vos neplyšta nuo
standžių rutuliukų lyg kietai išvirtų
kiaušinių trynių. Šukuoju jos susipynusius
kvapnius plaukus prieš miegą. Senutėlė
istorija – seniausia šioje planetoj –
kaitos istorija.

Kodėl mano motina padarė mane

Gal aš esu tai, ko ji visad norėjo –
mano tėvas moters pavidalu,
gal aš esu tai, kuo norėjo būt ji pati,
kai pirmusyk išvydo jįjį, aukštaūgį dabitą,
stovintį ten, koledžo kieme, o
kieta vyriška 1937-ųjų šviesa
sklido nuo spindinčių jo plaukų. Ji norėjo
tos galios. Norėjo to ūgio. Ji liežė ir
liežė jį, nelyg čiulpdama saldainį,
įdarytą viskiu, liežė ir liežė, ir
liežė jo kūną, kol išliežė mane,
tąsią ir blizgią, savo gyvenimą po mirties.
Gal esu tokia, kokia esu,
kadangi būtent šito jinai ir norėjo,
norėjo moters,
labai panašios į jąją, bet ne tokios nuolaidžios, tad
ji spaudės prie jo iš visų jėgų,
spaudė ir spaudė minkštutį
savęs gniužulėlį kaip kokią virtą bulvelę
prie jo šiurkščios plieninės trintuvės,
kol aš pagaliau radausi antrojoj jo kūno pusėj,
aukšta moteriškė, šiurkšti, ūmi,
bet su šaltiniu to pieno manosios esybės centre.
Guliu čia dabar, kaip gulėjau
kadais jos rankos linkyje, jos kūrinys,
ir jaučiu, kaip ji žvelgia manin,
nelyg kalavijų meistras kad žvelgtų į
savąjį veidą plieno ašmenyse.

Topografija

Perskridę šalį,
mes virtome lovon, suguldėme kūnus
vieną ant kito nelyg du žemėlapius taip, kad
ten, kur vieno rytai, kito – vakarai, kur
mano San Fransiskas, tavo – Niujorkas, kur
tavo Ugnies sala, mano – Sonoma, mano
Naujasis Orleanas giliai tavo Teksase, tavo Aidahas –
tiesiai ant mano Didžiųjų ežerų, mano Kanzasas
liepsnoja priešais tavo Kanzasą, o tavo Kanzasas
dega priešais mano Kanzasą, tavo Standartinis
rytų laikas spraudžiasi į mano
Ramiojo vandenyno laiką, o mano Kalnų laikas
daužosi į tavo Centrinį laiką, tavo
saulė greitai teka iš dešinės, o mano
saulė greitai teka iš kairės, tavo
mėnulis lėtai kyla iš kairės, mano
mėnulis lėtai kyla iš dešinės, kol
visi keturi dangaus kūnai
suliepsnoja virš mudviejų, sulieja mus vienin,
ir visi mūsų miestai tampa miestais dvyniais,
visos mūsų valstijos susijungia, viena
tauta, nedaloma, su laisve ir teisingumu visiems.

Nužudau savo sesers žuveles

Paėmiau butelį gladiatoriškais pečiais –
jo pilkšvam sluoksniuotame kūne glūdėjo
amoniakas, raumeningesnis už vandenį, aitrut aitrus –
įpyliau šlaką tos blizgančios džino dvasios
akvariuman su mano sesers auksinėm žuvelėm
vien todėl, kad jos buvo gyvos, kad ji jas mylėjo.
Tai vyko pusrūsy, šalia cinkuotų praustuvų
ir lyginimo lentos, prie pat boilerio,
šalia durų į rūsį, iš kur
aš galėjau ropom patekti
po namo kampu ir gulėti
ant purvo aukštielninka, lyg būčiau mirus.
Veikiausiai aš ir slinkau į ten,
kai išvydau akvariumą, ir amoniakas pakibo
sekundei ore kaip dvasia. Po to nurėplinau sau
po grindimis į vietą,
kur buvo žemės gūbrys, ir tysojau tenai,
pasaulio krašte, tarsi be jokio
gailesčio, tarsi būčiau užbaigus
kažką, kas buvo pradėta
seniai prieš mano gimimą.

Vasaros stovyklos autobusas išvyksta

Tai, ko jam reikia, dabar
jis turi arba neturi.
Tai, ką pasaulis ketina jam padaryti,
jau pradėjo daryti. Su pieštuku ir dviem nuotykių
knygelėm ir su riešutų kremo sumuštiniu bei
vynuogėm jis keliauja, ir niekuo
daugiau negalime jam padėti. Ką jau jis
turi savo širdy, tuo dabar gali naudotis.
Ką įsidėjo sau į galvą,
tuo ir gali kliautis. O ko jau neturi,
tai to jam ir trūksta. Autobusas mažėja, mažėja nelyg
ceremonijai pasibaigus būtų vyniojama vėliava:
ant jos pačios, ant jos pačios, kolei
belieka trikampis pleištas.
Ką jo dosnioji siela
gali jam suteikti, tai dabar ir teikia.
Ką jo pasipūtimas gali pasiūlyti,
tai dabar ir siūlo. Viską,
kas buvo jam padaryta, dabar jis jau pats darys.
Viskas, kas buvo į jį sudėta, dabar
pasirodys išorėje: lagaminas bus iškraustytas,
turinys išdėliotas ant gulto pušyno šviesoj.