ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-08 nr. 939

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SHARON OLDS. Šliužų žinovė (14) • DALIA STAPONKUTĖ. Kita bendruomenė (21) • -vt-. Sekmadienio postilė (44) • Su dailininku ir rašytoju KĘSTUČIU KASPARAVIČIUMI kalbasi Alma Vijeikytė. Laivelyje be irklų (5) • ONA KUBILIŪNIENĖ. Klajūnas Goethe (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (1) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Žygimantas Augustinas. Du gracijai. 2004–2005 (5) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Eilės (8) • SATI SPIVAKOVA. Nuo „Virtuozų“ iki „Virtuozų“ (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (1) • ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS. Šilališkis pilkšvu kostiumu (3) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Klausau kitų muzikos (17) • KOTRYNA ŠLAPŠINSKAITĖ. Kokią save matau 2019 metais? (12) • -kk-. Savižudis Tomas Kentas (16) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (6) •

Šliužų žinovė

SHARON OLDS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sėdintis modelis. 1911
Karl Schmidt-Rottluff

Sharon Olds – žymi šiuolaikinė amerikiečių poetė, vadinamosios išpažintinės poezijos atstovė. Gimė 1942 metais San Fransiske, studijavo Stanfordo ir Kolumbijos universitetuose. Jos eilėraščiuose kasdienybės medžiaga, viena vertus, sušvinta ypatingybės šviesa, kita vertus – savo išviešintu intymumu šokiruoja davatkiškesnius skaitytojus. Tačiau svarbiausia: iš šios medžiagos autorė pagamina subtilią, švelniai ironišką, toli gražu ne lėkštą lyriką.

Mano tėvas knarkia

                    Vėlai naktį pro sieną girdėdavau –
                    mano tėvas knarkia: tirštos, lipnios,
                    sukrešėjusios gleivės kyla jojo nosimi ir
                    krinta žemyn ratilais kaip dumbliai, kai banga
                    išsviedžia juos ir įtraukia atgal. Kimaus riaumojimo
                    būdavo pilnas namas. Net virtuvėj apačioje
                    stalčiuos tirtėjo šakutės ir peiliai
                    nuo to tolimo gaudesio. Bet mano kambary,
                    visai šalia jųjų, jisai buvo tokio garsumo,
                    kad jaučiausi, lyg slankiočiau jo kūnu,
                    tai keliama aukštyn mazguota jojo gyvybės virve,
                    tai vėl leidžiama žemyn siauran
                    apleistan šulinin, kurio parudusios gličios sienos
                    braukė per mano liemenį, viskio kvapas
                    buvo aštrus kaip skreplių. Jis tysojo nelyginant
                    parblokštas žvėris visą naktį ir skleidė
                    tuos kimius, duslius garsus tarytumei šaukdamasis
                    pagalbos. Bet niekas niekada neatėjo:
                    aplink nebebuvo anei vieno jojo gentainio.

Šliužų žinovė

                    Kai buvau šliužų žinovė,
                    praskirdavau gebenės lapus ir dairydavaus
                    pliko drebutinio tų žalsvų padarų,
                    tų perregimų būtybių, blykstelinčių
                    palei akmenis, kūno, glitaus, lėto,
                    atsidūrusio mano malonėj. Bemaž vandeniniai,
                    jie nykte sunykdavo, jei užberdavai druskos,
                    bet manęs tai nedomino. Man patiko,
                    gebenę praskleidus, įtraukti
                    sienos kvapo ir tyliai stovėti,
                    kol šliužas mane pamiršdavo
                    ir iškišdavo iš galvos
                    čiuptuvėlius, žvilgančius tamsrudžius ragiukus,
                    pakylančius kaip teleskopai, tuomet
                    jų galuos išburkdavo jautrutėliai gumbai,
                    tokie tobuli ir intymūs. Po kažkiek metų,
                    pirmąsyk išvydusi nuogą vyrą,
                    aš žioptelėjau iš laimės, matydama, kaip
                    ta tyli paslaptis kartojasi, kaip
                    lėtas dailus padaras išlenda iš užuoglaudos ir
                    suspindi blandžiam ore, nekantrus ir toks
                    patiklus, kad nors verk.

35/10

                    Šukuodama priešais veidrodį
                    rudus šilkinius mūsų dukters
                    plaukus matau pilkšvą savo galvos spindesį,
                    sidabragalvę tarnaitę už jos nugaros. Kodėl šitaip:
                    vos mes pradedam trauktis,
                    jie ir pasirodo: mano kaklo raukšlės
                    ryškėte ryškėja, kai ima brėžtis jos klubų kaulų
                    puikumas? Kai mano oda
                    daros sausa ir šiurkšti, jinai sau skleidžias nelyg
                    tobulas drėgnas kaktuso žiedas;
                    kai mano galimybės gimdyti
                    nyksta, neapvaisinti kiaušinėliai eina perniek,
                    josios krepšelis – vos neplyšta nuo
                    standžių rutuliukų lyg kietai išvirtų
                    kiaušinių trynių. Šukuoju jos susipynusius
                    kvapnius plaukus prieš miegą. Senutėlė
                    istorija – seniausia šioje planetoj –
                    kaitos istorija.

Kodėl mano motina padarė mane

                    Gal aš esu tai, ko ji visad norėjo –
                    mano tėvas moters pavidalu,
                    gal aš esu tai, kuo norėjo būt ji pati,
                    kai pirmusyk išvydo jįjį, aukštaūgį dabitą,
                    stovintį ten, koledžo kieme, o
                    kieta vyriška 1937-ųjų šviesa
                    sklido nuo spindinčių jo plaukų. Ji norėjo
                    tos galios. Norėjo to ūgio. Ji liežė ir
                    liežė jį, nelyg čiulpdama saldainį,
                    įdarytą viskiu, liežė ir liežė, ir
                    liežė jo kūną, kol išliežė mane,
                    tąsią ir blizgią, savo gyvenimą po mirties.
                    Gal esu tokia, kokia esu,
                    kadangi būtent šito jinai ir norėjo,
                    norėjo moters,
                    labai panašios į jąją, bet ne tokios nuolaidžios, tad
                    ji spaudės prie jo iš visų jėgų,
                    spaudė ir spaudė minkštutį
                    savęs gniužulėlį kaip kokią virtą bulvelę
                    prie jo šiurkščios plieninės trintuvės,
                    kol aš pagaliau radausi antrojoj jo kūno pusėj,
                    aukšta moteriškė, šiurkšti, ūmi,
                    bet su šaltiniu to pieno manosios esybės centre.
                    Guliu čia dabar, kaip gulėjau
                    kadais jos rankos linkyje, jos kūrinys,
                    ir jaučiu, kaip ji žvelgia manin,
                    nelyg kalavijų meistras kad žvelgtų į
                    savąjį veidą plieno ašmenyse.

Topografija

                    Perskridę šalį,
                    mes virtome lovon, suguldėme kūnus
                    vieną ant kito nelyg du žemėlapius taip, kad
                    ten, kur vieno rytai, kito – vakarai, kur
                    mano San Fransiskas, tavo – Niujorkas, kur
                    tavo Ugnies sala, mano – Sonoma, mano
                    Naujasis Orleanas giliai tavo Teksase, tavo Aidahas –
                    tiesiai ant mano Didžiųjų ežerų, mano Kanzasas
                    liepsnoja priešais tavo Kanzasą, o tavo Kanzasas
                    dega priešais mano Kanzasą, tavo Standartinis
                    rytų laikas spraudžiasi į mano
                    Ramiojo vandenyno laiką, o mano Kalnų laikas
                    daužosi į tavo Centrinį laiką, tavo
                    saulė greitai teka iš dešinės, o mano
                    saulė greitai teka iš kairės, tavo
                    mėnulis lėtai kyla iš kairės, mano
                    mėnulis lėtai kyla iš dešinės, kol
                    visi keturi dangaus kūnai
                    suliepsnoja virš mudviejų, sulieja mus vienin,
                    ir visi mūsų miestai tampa miestais dvyniais,
                    visos mūsų valstijos susijungia, viena
                    tauta, nedaloma, su laisve ir teisingumu visiems.

Nužudau savo sesers žuveles

                    Paėmiau butelį gladiatoriškais pečiais –
                    jo pilkšvam sluoksniuotame kūne glūdėjo
                    amoniakas, raumeningesnis už vandenį, aitrut aitrus –
                    įpyliau šlaką tos blizgančios džino dvasios
                    akvariuman su mano sesers auksinėm žuvelėm
                    vien todėl, kad jos buvo gyvos, kad ji jas mylėjo.
                    Tai vyko pusrūsy, šalia cinkuotų praustuvų
                    ir lyginimo lentos, prie pat boilerio,
                    šalia durų į rūsį, iš kur
                    aš galėjau ropom patekti
                    po namo kampu ir gulėti
                    ant purvo aukštielninka, lyg būčiau mirus.
                    Veikiausiai aš ir slinkau į ten,
                    kai išvydau akvariumą, ir amoniakas pakibo
                    sekundei ore kaip dvasia. Po to nurėplinau sau
                    po grindimis į vietą,
                    kur buvo žemės gūbrys, ir tysojau tenai,
                    pasaulio krašte, tarsi be jokio
                    gailesčio, tarsi būčiau užbaigus
                    kažką, kas buvo pradėta
                    seniai prieš mano gimimą.

Vasaros stovyklos autobusas išvyksta

                    Tai, ko jam reikia, dabar
                    jis turi arba neturi.
                    Tai, ką pasaulis ketina jam padaryti,
                    jau pradėjo daryti. Su pieštuku ir dviem nuotykių
                    knygelėm ir su riešutų kremo sumuštiniu bei
                    vynuogėm jis keliauja, ir niekuo
                    daugiau negalime jam padėti. Ką jau jis
                    turi savo širdy, tuo dabar gali naudotis.
                    Ką įsidėjo sau į galvą,
                    tuo ir gali kliautis. O ko jau neturi,
                    tai to jam ir trūksta. Autobusas mažėja, mažėja nelyg
                    ceremonijai pasibaigus būtų vyniojama vėliava:
                    ant jos pačios, ant jos pačios, kolei
                    belieka trikampis pleištas.
                    Ką jo dosnioji siela
                    gali jam suteikti, tai dabar ir teikia.
                    Ką jo pasipūtimas gali pasiūlyti,
                    tai dabar ir siūlo. Viską,
                    kas buvo jam padaryta, dabar jis jau pats darys.
                    Viskas, kas buvo į jį sudėta, dabar
                    pasirodys išorėje: lagaminas bus iškraustytas,
                    turinys išdėliotas ant gulto pušyno šviesoj.

Iš anglų k. vertė
Alfonsas Andriuškevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


159906. archyvaras2009-05-12 20:07
Koks galingas atviros empirikos srautas, vos vos pakylėtas ir tampąs poezija, juslinga, ryškia, ne visai dvasinga, net toli ligi tobulumo, o ryški ji atviro kūno ir juslių topografija...Kažkodėl ūmai pagalvojau: tarsi kalbėtų Krankt...

159926. krankt archyvarui2009-05-13 03:09
nustebinai mane - esi be galo pastabus. :) tai viena mano megstamiausiu poeciu, zinok. :)

159952. krankt nuo archyvaro2009-05-13 11:50
O ką daryti, kai kalbėjimo leksiką ir intonaciją atpažįsti:)

159954. Puikutis2009-05-13 11:56
Puiki poezija, labai aciu vertejui. Pagarba.

159981. tra2009-05-13 15:35
nuostabu.

160019. cc2009-05-13 23:42
Labiausiai patiko šliužai, dar 35/10, šiek tiek mažiau- kodėl padarė. Nepatiko knarklys. Kaka viau.

160051. il :-) 2009-05-14 13:11
A.A. verčia įdomius kūrinius. ačiū.

160069. r2009-05-14 16:06
nu tokio sudo dar nebuvau skaicius

160077. varna (nuoširdžiai)2009-05-14 18:33
Koktūs tekstai. Vemti verčia.

160096. vau2009-05-14 21:25
dunkstelėjo ant dūšios.

160105. fa2009-05-14 21:59
eroso pzenklinta lyrika...nieko, patiko

160331. SdeB2009-05-17 22:45
Man tai kažkaip nelabai patiko. Na gal nepakankamai įsigilinau. Pernelyg šiurkšti ir buitiška pasirodė. Bet kokiu atveju nemanau, kad poezija galima išversti į kitą kalbą. Reiktų originalo kalba paskaityt, gal kitaip pasirodytų.

160371. fa - SdeB2009-05-18 20:44
Dėl verstos poezijos sutinku. Visada originali versija skambės geriau. Kartais vertėjas net mintį gali pakeisti. Netyčia, žinoma.

160425. plunksna :-( 2009-05-19 17:11
Taip gali kurti beveik kiekvienas. Galiu teigiamai vertinti tik už šiuolaikiškumą ir nebijojimo tiesmukiškai atskleisti situacijas. Bet aplamai man nepatiko, nieko įspūdingo.

Rodoma versija 92 iš 116 
13:26:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba