ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-03 nr. 935

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie didingą žlugimą ir menkas paskalas (38) • -vt-. „Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (55) • ROLANDAS KAUŠAS. Dar apie Darwiną (127) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (12) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Rentgeno bylaGÖKÇENUR Ç.. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kinas, mano meilė (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (3) • JONAS KUBILIUS. Praeitį reikėjo atsikovoti (7) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Niujorko inkliuzaiRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • eglišakiais ir alyvų žiedais įrėmintoj jepkėj (656) • TURINYS bus šią savaitę (8) •

Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linco centrinė aikštė

Pavydžiu jiems... Sukuriantiems gerą esė, apsakymą ar net romaną po kiekvienos kelionės. Nors tekstai dažniausiai nebūna tiesiogiai proporcingi nuvažiuotiems (skristiems, mintiems, plauktiems ir sapnuotiems) kilometrams, po keliolikos išvykų „kelioniniai“ rašytojai, tie neeiliniai „sakinio eiliniai“, išleidžia knygą. Miestai, peizažai, kuriuose buvau nors kartą, visą likusį gyvenimą man irgi siunčia ženklus, bet dažniausiai nesukibdami atmintyje į rišlią visumą. Gebenės, surakinusios seniausią Vienos bažnyčią, rudenį, žinau, persikels į Vokiečių gatvę ir purpuriniu tinklu pagaus Mokytojų namus. Nuėjusi Pilies gatvėje į kavinę su katinu supyksiu, kad padavėja į gyvulėlį žiūri... kaip į gyvulėlį, o į mane – šnairomis. Lina iš Vienos, paėmusi auginti šunį iš prieglaudos, vienąkart užbėgo su juo į parduotuvę. Šuo išvertė vazą. Pardavėja iš užkulisių atnešė baltą rankšluostį ir puolė šluostyti ne vandeniu aplietas knygas, o šunį: „Dobermanų veislė labai neatspari šalčiui.“ (Lietuvoje visos šunų veislės neatsparios alkiui, spardymui ir mušimui per snukį.) Naktį, kai po kelionės į Austriją jau bus praėję keli mėnesiai, vienas namas Kražių gatvėj man primins garsiausią cementinį Vienos gyvį – Hundertwasserhaus, akimirksniu nutraukiantį praeivio saitus su realybe. Atsistojusi prie senų Vilniaus paveikslų galerijos durų pažiūrėti Pirosmanio ne iš karto nuspausiu rankeną, lauksiu, kad jos priartėjus atsidarytų pačios, reaguojant judesių davikliui, kaip atsidarydavo Adalberto Stifterio namai, kur Lince eidavom į skaitymus. Rūdninkų gatvėj ant šaligatvio išnešti vazonėliuose hiacintai stovės lietuje tiesūs, kaip violetiniais mundurais apsirengę Habsburgų dinastijos kunigaikščiai, užlipę ant medinės pakylos paskutinei giminės fotografijai... Grüss Gott!..

Bet ryškiausiai mano atmintyje vis dėlto lieka ne namai, ne gatvės, ne tiltai, ne paminklai, ne bažnyčių kupolai ir bokštai, ne peizažai, ne paveikslai, o žmonės. Aš neturiu odontologų naudojamos švininės. Tos plonos, bet sunkios metalinės antklodės, kuria darydami šaknies nuotrauką, kad rentgeno spinduliai nepakenktų gyvybiškai svarbiems organams, dantistai uždengia pacientui krūtinę. Žmonės mane persmelkia iki nugarkaulio kiaurai, be kliūčių ir tikriausiai dėl to mane ima nemiga, taip kaip kitus vakarais kelionėse – ima miegas. Ir tik tada, kai grįžusi iš toli atsistoju ant oro uosto laiptų, – priešais aikštėje atvažiuodami ir išvažiuodami zuja taksi; stotelėje sustoja autobusas; vėjas vangiai neša per žiemą supuvusius, išretėjusius, beformius, beveik juodus lapus; lagaminus su ratukais per grindinį traukia šypsenas tualete nusiplovusios, motinomis, žmonomis, seserimis ir dukromis atvirtusios stiuardesės, – galutinai grįžtu į save. Sąnariai, Austrijoj tapę šokoladiniai (Amerikoje buvę iš plastiko, Švedijoj – iš druskos, o Italijoj – iš spagečių), vėl pasidaro moliniai. Liežuvio, numetusio besipainiojančius svetimų kalbų žodžius, burnoje nebejaučiu kaip žvyro. Prie manęs privažiuoja draugė, su kuria nereikia tartis „dėl terminų“ – mano ir jos biografijos beveik sutampa, pastaruoju metu galiu su žmonėmis bendrauti tik adekvačiai arba niekaip. Galiausiai į mane grįžta tai, ką paaiškinti yra nelengva – temperamentas, mąstymo ritmas ir stilius, asociacijos, vėl pulsą įgijusios praeitis ir atmintis. Taip pat fantazija, su medžiotojo pasimėgavimu dirianti pilką kasdienybės kailį – pramuši sidabrą, rasi auksą...

„Kaip tu sugebi į tokį mažą lagaminą sukrauti daiktus šešioms dienoms?“ – paklausiau kartu skridusio rašytojo, tempdama sunkią tašę Vienos oro uoste į taksi. „Aš nenešioju liemenukų“, – burbtelėjo jis. Kam per jėgą įsigrūdau dvi poras aulinių batų? Jei kartais vieni peršlaptų? Žinojau juk, kad lėktuve galima skristi basai ir jis tikrai pakils (nors jame nesėdės Eugenijus Ališanka).

Austrijoje oras nepasikeitė nuo Stefano Zweigo laikų: „Aš vėl atsidūriau Vienoje ir, grįždamas kartą iš miesto pakraščių, netikėtai patekau į smarkų lietų, kuris šlapiu botagu vikriai suvijo žmones į namus ir priebučius...“ Dairiausi šlapioje gatvėje dar nenujausdama, kad Lince prieš skaitymus mane ištiks kur kas didesnė nelaimė nei šlapi batai – iškris laikinai įdėtas priekinis dantis. Prieš lipdama ant pakylos Stifterio namuose, jį vis prisiklijuodavau kramtomąja guma (senas kaip gumos išradimas triukas), o rašytojas tą momentą nufotografavo „Canonu“, išryškinančiu kiekvieną veido porą. Pati kalta, kad sutikau. Tarsi būčiau nežinojusi, kad jis tarnavo desantininku sovietų armijoje, kad pasislėpęs nuo karininkų valgydavo iš motinos gautus laiškus, kad garsėja lytinio ir Nepriklausomybės aktų gretinimu bei estetika, neatskiriama nuo bjaurasties. Po dviejų dienų tą mano nuotrauką išspausdino Linco laikraštis „Oberösterreichische Nachrichten“. Straipsnis vadinosi: „Linz liest Vilnius. Der intime Blick“.

Austrai skaitė Vilnių Lince ir Vienoje. Sostinę, apie kurią Tomas Venclova rašė: „[...] Vilnius – amžinas paribys ir pakraštys, ekscentriškas, kaprizingas ir netaisyklingas, keistos praeities miestas, pažeidžiantis logikos ir tikimybės dėsnius.“ T. Venclovos eilėraštyje „Odė miestui“ Vilnius buvo dar ir sufalsifikuotas: poetas panaudojo, kaip jis pats sakė, nuo Horacijaus laikų žinomą literatūros topą, kai miestai, blaškomi istorijos vėjų, atsiranda kitose vietose, tame eilėraštyje Vilnius atsiranda prie Baltijos jūros. „Trijose sekundėse dangaus“ Vilnius beveik supanašėjo su Lincu ir Viena: „...Pačią pirmąją dieną mes šlaistėmės po miestą, iš pradžių gėriodami kavą tamsiose ir prišnerkštose kavinėse, vėliau kiek apgirtę nuo saldaus aronijų vyno, nuolatos atsitrenkdami į kokį nors iškilmingą, nors dažniausiai apsilupusį, apleistą Viešpaties namų fasadą, kuris tarsi iešmininkas staiga pasukdavo mūsų kelionės maršrutą nauja kryptimi, kelionės, kuri vis labiau gėrėsi į naktį ir neturėjo jokio tikslo...“ Ko gero, tikriausias Vilnius austrams pasirodė pamatytas austro Cornelijaus Hellio akimis jo knygoje „Geležinis vilkas baroko labirintuose“. O kai klausau kita kalba skaitomos savo esė, „sutrikusi sąmonė rausias / kalboje tarsi stalčiuje. Nuosakų, būdvardžių gausmas, / neiginiai, / dalelyčių akla / begalybė, ankšti sakiniai...“ Patamsyje, einant į skaitymus, atsitrenkiant į kokį nors iškilmingą Viešpaties namų fasadą, paklausiau rašytojo: „Ar tu tikrai atsiminsi, kaip grįžti į viešbutį?“ Jis atsakė: „Ne.“ – „Tada, – paprašiau, – pasibarstyk kelią duonos trupiniais.“ – „Pasibarstyk kelią likusiais dantimis“, – patarė jis. Kad tu nesulauktum... dar neatsikandau čia šnicelio, zacherio ir štrudelio.

Toje pačioje salėje, kurioje skaitėme, stovėjo šešios garsaus XIX amžiaus austrų prozininko Stifterio galvos. Rašytojas laukdamas eilės skaityti čiupinėjo, lietė pirštais savo kiaušą, kaktą ir smilkinius, tarsi lipdė iš savęs septintąjį Stifterį. Adalbertas, mėgęs žalią spalvą ir į knygas talentingai perkeldavęs peizažus, ypač mišką, šiuose namuose miegojo, valgė, rašė, piešė, priiminėdavo svečius, gėrė kavą, net paliko spintoje vieną nesudaužytą porceliano puodelį ir žiūrėjo pro langą į tekantį Dunojų. Salėje priešais, lentynoje ant sienos, kabojo pomirtinė Stifterio kaukė. Mirusiųjų veido bruožai paaštrėja ir tai yra vienas iš kūną paliekančios sielos atsisveikinimo gestų. Atsikišęs smakras, šnervių kanalai, dvi raukšlės skruostuose, užmerktos akys... Šalia pageltusio gipso briauna pastatytoje dekoratyvinėje peršviečiamoje lėkštelėje bangavo įmontuotos gėlės. Lėkštutė priminė vaikystėje darytas „paslaptis“, kai po stiklo šuke ūksmėje prie kokio medžio su mergaitėmis užkasdavom gėles ir parodydavom augalų mumijas tik keliolikai „geriausių draugių“. Kiekvienąkart nukrapštant žemę nuo šukės mane, dar nė karto triukšmingame Panevėžio penkiaaukščio namo kieme nesutikusią mirties, apimdavo baimė, kartu ir patologinis smalsumas rasti po stiklu ne spalvotą sultingą gėlę, bet uždususį jos šešėlį. „Tos gėlės stiklinėje lėkštutėje padarytos iš jau mirusio Adalberto Stifterio plaukų nežinomo meistro ranka“, – paaiškino priėjusi Petra, muziejaus direktorė, dirbanti čia nuo XIX amžiaus. „Kartais kai kurios žmogaus kūno dalys ima ir apsigyvena atskirai“, – pasakiau direktorei, rankoje stipriau suspausdama vėl atsiklijavusį dantį... Ryt – mano gimtadienis... Ir jei kūno dalys apsispręs kūną palikti ateinantį dešimtmetį tokiu tempu, tai svarbiausius jubiliejus sutiksiu su manų koše ir „Torresu“ arba iš viso nematoma.

Rašytojas pasakė: „Gimimo dienos proga tave, kaip Antanas Škėma, pavažinėsiu viešbučio liftu.“ Sutikau (bet tik todėl, kad Škėmai tai nieko nekainavo). Kai jis, praleidęs mane pirmą, paspaudė mygtuką, senovinis liftas, kurio vidinės durys prieš pajudant automatiškai išsilankstydavo metalinių stačiakampių armonika, o išorines reikėjo atidaryti mechaniškai, pajudėjo iš vietos nenoromis, lyg pažadintas iš XX amžiaus pirmojoje pusėje prasidėjusio geležinio miego. Kilom lėtai, bet ne todėl, kad liftas buvo senas, girgždantis ir jame tegalėjo tilpti trys žmonės. Judėjome sunkiai, nes man už nugaros stovėjo nematomas švininis karstas iš Zweigo „Amoko“. Karstas moters, kuri mirė todėl, kad savo gyvybę vertino mažiau nei savo išdidumą. Nors Zweigas rašė, kad karstas 1912 metais Neapolio uoste paskendo, „išsyk nugrimzdo į gelmę, ir jo nepavyko ištraukti“, aš žinau, kad įtaigiai aprašyti daiktai netikėtomis aplinkybėmis atsiduria šalia tų, kurie tuos aprašymus įsijausdami skaito. Kai vakar ir užvakar (ne gimimo dienomis) čia kopdavau laiptais, apžiūrinėdama laiptų posūkiuose atsiveriančias viešbučio kriptas, prilaidotas baltos patalynės ir ažūrinių Alpių sniego baltumo staltiesių, tai jau trečiame aukšte jausdavausi nelanksti ir išsekusi it fojė kampe kabantis medinis Kristus. Išlipome ketvirtame aukšte, pažiūrėjau į laikrodį – kilome lygiai dvi valandas. Pirmà... Rašytojas pažiūrėjo į mobilųjį telefoną ir nenustebo, jis važiavo pusę minutės, – tai buvo laikas pagal Lincą. Įėjusi į kambarį apžvelgiau jį kaip svetimą, paliečiau stiklinius sieninės lempos karulius, atidariau langą. Pasigirdo vienas bažnyčios varpo dūžis. Garsas erdvėje užlūžo staiga, be menkiausios užuominos į aidą. Buvau gimusi lygiai prieš 49 metus, 13 valandą 20 minučių. Tokiu metu nebeskamba jokių bažnyčių varpai. Saulėtą to pavasario dieną siautėjo vėjas ir snigo, bet tėvai mane pavadino vardu, antonimišku audrai. Atsisėdau į senovinį fotelį, pažvelgiau į paveikslėlį ant sienos, kuriame buvo nupieštas neišsiskleidęs Rosier Pompon, dirstelėjau į lubas, auksinio karnizo galų bumbulus, panašius į šokoladinių mocartų „kūgelius“ (tikriausiai prieš Kalėdas šokoladinių mocartų folija Linco dangų nušviečia aukso pašvaiste už dyką, taip kaip Vilniuje naujametiniai fejerverkai už milijonus), ir pravirkau. Nežinau dėl ko. Tikrai ne dėl to, kad čia niekada nebegrįšiu, ir juolab ne dėl to, kad ką tik, konkrečiai – tame lifte, pasenau lygiai metais. Baltai paklota lova buvo sujaukta, tarsi per tą laiką, kol mudu su rašytoju Pilies muziejuje apžiūrinėjome parodą apie Hitlerį, joje būtų pasimylėję žmonės. Knyga „Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo“, kurią išeidama ryte palikau galvūgalyje atverstą, antklodės dauboje dabar snaudė kojūgalyje, apsiklojusi paskutiniu viršelio puslapiu. Šalia Hitlerio škicuotų architektūros fragmentų, jo motinos portreto, Linco miesto, kurį jis iš pilko norėjo paversti įsidėmėtinu, plano ant sienos perskaitėm užrašą – „Hitleris buvo ir austras, ne tik Dievas“. Pageltusioje užrašų knygutėje rudu rašalu giminaitės ranka buvo užrašytas patiekalo, kurį galbūt vaikystėje abiem žandais valgė fiureris, receptas. Jaukaus mažyčio tėvų namo nuotrauka. Kiekvienas parodoje apsilankęs žmogus užrašą ant sienos nesąmoningai perfrazuodavo: „Esu ne tik tas, kas esu, galėjau tapti ir Hitleriu.“

Baisiai nemėgstu, tiesiog persiuntu, jei kas mane užtinka verkiančią, bet kaip tik tada, kai ašaros riedėjo per užtinusį veidą beveik nebevaldomai, į kambario duris kažkas tyliai pasibeldė. Kad įžengs rašytojas, nebijojau, nes jam visai nenorėjau pasirodyti kitokia, nei esu, bijojau tik Hitlerio. Atsistojau. Dėl visa ko ištiesiau pakeltą dešinę ranką į priekį, delnu – į duris, bet šūktelėjau ne „heil...“, o – „bitte...“ Durys atsivėrė iš lėto, į kambarį žingtelėjo viešbučio kambarių tvarkytoja su dviem rankšluosčiais, permestais per vienos rankos dilbį, ir su vežimėlio, kuriame buvo prikrauta ploviklių ir šluosčių, rankena kitoje. Tik žvilgterėjusi į mano užtinusį veidą ji surado sakinį, kurio karštligiškai ėmiau ieškoti, kai tik ji pasirodė tarpduryje: „Frauen immer weinen.“ Moterys visada verkia. Pasakiau, kad man klaikiai skauda galvą, ir, kad būtų įtikinamiau, iš vaistų pakelio iškrapščiau placebo, aspirino gal. Jei šitą tekstą rašytų „kelioninis“ rašytojas arba toks, kuris norėtų įtikti austrams, tai jis būtų parašęs, kad kambarį tvarkė baltu chalatu persirengusi princesė Sissi, nepritapusi prie Habsburgų rūmų etiketo. Bet moteris buvo iš Balkanų. Atvažiavo į Austriją prieš penkerius metus. Juodi plaukai, medaus spalvos oda, plastiko basutės. Moteris atvyko čia tam, kad įlipusi į dušo kabiną iš vidaus nuvalytų prie stiklinių durų prilipusius mano mieguistus, baimingus, linksmus, klausiančius ir bereikšmius žvilgsnius. Paskui žvilgsnius ji nuvalė nuo veidrodžio ir priartėjusi gal per metrą apskritais judesiais ėmė zulinti aplink mane orą, tarsi mus būtų skyrusi nematoma išgaubta stiklo siena. Kai moteris išėjo, nusipraususi veidą pasiblaškyti po gatves išėjau ir aš. Ant žalvarinės rašytojo kambario rankenos gulėjo padėti du rankšluosčiai – jis moters arba neįsileido, miegojo, arba irgi buvo išėjęs. Kitą dieną anksti ryte, viešbutyje valgant pusryčius, pasakiau, kad tvarkytoja užtiko mane labai nepatogioje situacijoje. „Nuogą ir su vibratorium?“ – paklausė jis. „Ne, – atsakiau, – apsirengusią ir su sielos kamertonu.“

Paskutinę naktį susapnavau sapną. Prie manęs dviprasmiškai šypsodamasi, tvarkingai susišukavusi artėja dukra ir neša priekin ištiestą plokščią paketą. „Mama, sveikinu tave su gimimo diena.“ Išvynioju popierių – jame guli šilkinė, o gal stiklinė didelė juoda skara, primenanti tuos šalikėlius, kuriais mirties guolyje seniau būdavo apgaubiamos vyresnio amžiaus moterų galvos. Rytą turėjom išskristi namo, bet sapnas neišgąsdino. Kvaili yra žmonės, tikintys tokiais prietarais, paprastai nakties pranašystes atsimename tada, kai jos atsitiktinai išsipildo, bet visai pamirštame tas, po kurių nieko neįvyksta.

Kai oro uoste vilkau tašę prie patikrinimo, dukrai pirkto skėčio rankena vis už ko nors kliuvo, tarsi Gustavas Klimtas, kurio „Bučiniu“ jis buvo visas išpieštas, būtų nenorėjęs emigruoti iš Vienos.

Flight No 833. Gate B40. Seat 5C. Skrisdami su rašytoju kalbėjom. Šiek tiek. Apie savo motinas ir tėvus. Apie nevienodas jų (ir savo) širdis. Apie vaikus, vaistus, katiną ir šunį. Šnekėdama žiūrėjau į jo rankas ir mačiau jo – dabartinio viešo žmogaus – senąjį slaptą prototipą. Tai buvo nekalbus, kartais be priežasties, kaip gyvulys pievoje, nuliūstantis vyras. Stiprios, sunkios, su iššokusiomis gyslomis plaštakos, kurių pirštų sąnarius prieš skaitymus Lince ir Vienoje jis, kaip Nestoras Machno, traukydavo iš vietos braškindamas kaulus, gulėjo ne ant kompiuterio klavišų. Jos laikė įvairius įnagius – oblių, pjūklą, geležinį lenciūgą arkliui pririšti, kastuvą, dalgį, plaktuką ar kirvį. (Medinį kryžių – taip pat.) Vyras sėdėjo palaukėj vėlyvą rudenį ant akmens apsiavęs guminiais batais ir murmėdamas, keikdamas pasaulio santvarką sau po nosimi žvelgė į horizontą. Grįžtelėjau į jį ir pasakiau, kaip Vera Slonim pasakė savo sūnui, kai numirė Vladimiras Nabokovas: „Sigi... A davai snimim aeroplan i razobjomsia?..“ Jis, neatsisukdamas nuo lango (prototipas – nuo horizonto), tarė: „Valgai savo koldūnus, tai valgyk, po velnių, ir tylėk.“ – „Čia ne koldūnai, čia ravioliai. Tu iš kiekvienų mišių per visą kelionę padarydavai šūdą.“ Rašytojas ir toliau laikydamas kirvį (oblių, lenciūgą, kastuvą, medinį kryžių...) rankoje žiūrėjo į debesis ir jei būtų nutaręs netylėti, būtų pravėręs žemėtas lūpas: „O tu iš kiekvieno šūdo – mišias.“

Kitoje pusėje lėktuvo salono tako sėdėjo žinomas valdininkas su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių. Laikraščiuose jis dabar yra kaltinamas mokesčių mokėtojų pinigų iššvaistymu. Man pasirodė, kad kompiuteriu jis naudojasi tik kaip kalkuliatoriumi ir maigo klaviatūrą minkštai, erotiškai, užsimerkęs, taip sekmadienio popietėmis mano šlaunį minko sotus katinas. Nespėjau to pasakyti garsiai, kai rašytojas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo debesų, tarė: „Nesijaudink, tavo pinigus jis jau suskaičiavo. Ką tik. Tualete.“

Oro uoste ir mane, ir rašytoją turėjo pasitikti. (Moterys.) Stovėjome abu lauke ant laiptų su taše, lagaminu, skėčiu, šokoladiniais mocartais, levandų ir čili pipirų likerio buteliukais, stikliniais kiškiais velykiniams kiaušiniams įdėti, raminamąja arbata, papuošalais dukroms, padėkliukais su Hundertwasserhaus atvaizdu kavos puodeliams, vokišku žurnalu „Die Rampe“, kuriame buvo Vilniaus... bažnyčių šakočių trupiniai, su dar nepažadintomis skaitmeninėmis miestų fotografijomis, įsiėdusių nuotaikų ofortais veiduose ir žiūrėjom į priekį. Lis? Nelis?.. Temperatūra (pagal Celsijų) Vilniuje atrodė keliais laipsniais vėsesnė. „Pasibučiuokim atsisveikindami“, – pasakė rašytojas. Be jokios intonacijos. Pranešdamas, kad atėjo kelionės ritualo pabaiga. Norėjau jam atšauti, ko gero, net sušukti būčiau galėjusi: „Aš tau ne kokia Petra-Regina-Lina-Marija, keturiais kūnais laksčiusi apie tave Lince, bėgiojusi aplink tave Vienoj, siūliusi tau kavosarbatosalaus ir savo ramų (karantininį) kabinetą, kad pasislėptum nuo žmonių ir šurmulio, taisiusi patogiau mikrofoną tavo balsui scenoje, klaususi, ar gerai išsimiegojai, ar pailsėjai, ar tau patinka Austrija, nuavusi tau batus nuo apsunkusių po vaikščiojimo Moderniojo meno muziejuje ir Hitlerio parodoje kojų, nuplovusi jas dubenyje, pripiltame rudo neperšviečiamo Dunojaus vandens, ir nušluosčiusi savo plaukais...“ Norėjau dar lyg netyčia pridurti, kad tada, kai atsisveikinu (amžiams) su žmonėmis, kurių bent viena briauna atitinka mano briaunas, nesibučiuoju. Neatsisuku ir neverkiu. Nes man reikia iš paskutiniųjų susikaupti vaidinant, kad nieko nevyksta...

...Tik atvažiuodami ir išvažiuodami priešais oro uostą aikštėje zuja taksi. Stotelėje sustoja autobusas. Kioske matau pirmąjį šeštadieninio dienraščio puslapį: „Sielų ganytoją sekioja žemiškos pagundos.“ Vėjas vangiai neša per žiemą supuvusius, išretėjusius, beformius, beveik juodus lapus. Lagaminus su ratukais per grindinį traukia šypsenas tualete nusiplovusios, motinomis, žmonomis, seserimis ir dukromis atvirtusios stiuardesės. Verkia kelionėje nuvargęs vaikas. Žmogų su nešiojamuoju kompiuteriu, kuris galbūt išeikvojo tūkstančius mokesčių mokėtojų pinigų, pasitinka žmona, jos kojinės išmargintos žaliais ir violetiniais trikampiais. Ir tą akimirką, kai lūpomis paliečiu rašytojo skruostą, tąryt neskustos barzdos, pradėjusios augti vakar, kitoje valstybėje, šerius, Austrijos laikas sustoja... Ima tiksėti Vilnius. Į mane grįžta tai, ką paaiškinti yra nelengva – temperamentas, mąstymo ritmas ir stilius, asociacijos, vėl pulsą įgijusios praeitis ir atmintis. Taip pat fantazija, su medžiotojo pasimėgavimu dirianti pilką kasdienybės kailį – pramuši sidabrą, rasi auksą...

Neatsisukdama greitai nulipau žemyn į kairę, rašytojas – į dešinę. Prie manęs privažiavo mazda, draugė stabtelėjo trumpam, o aš kaip pakliūva sumėčiau į mašiną tašę, maišelius ir galutinai pasidavusį Gustavą Klimtą. „Dovanos su gimtadieniu tau – ant galinės sėdynės, – pasakė draugė jau važiuodama, cigaretę prilaikydama vien lūpomis. – Stintas iškepiau iš vakaro, rožių nupirkau penkiolika, nes „Maximoj“ totalus išpardavimas, „Torreso“ biškį nugėriau, atsiprašau, Tadas rytą per krepšinį nuo trenerio gavo į ausį. Kai tik įžengėm aštuntą valandą į mokyklos salę, iš karto, prie kitų tėvų, garsiai uždainavo – geriau kakosiu skėčiais, negu būsiu žalgirietis...“ Palenkiau galvą žemyn, švelniai švelniai priglaudžiau prakaituotą smilkinį prie draugės rankos ant vairo, aptemptos juoda odine pirštine: „Milda, kad tu žinotum, kaip vis dėlto ilgai užsibuvau Lince. Ištisus metus... Kad tu žinotum, kaip pavargau, ir kad tu žinotum, kaip baisiai aš tave myliu.“ Draugė kaire ranka išėmė iš burnos pusiau surūkytą cigaretę, švystelėjo ją pro langą ir patikslino: „Austrijoj buvai šešias dienas, pasitrauk nuo vairo. Užsimušim.“ Nepakeldama galvos pažiūrėjau jai į akis ir pakartojau visą kelionę mane persekiojusią mintį: „Milda... A davai snimim aeroplan i razobjomsia?..“ Draugė į nepadorius pasiūlymus nereaguodavo niekaip. Atsitiesiau, paėmiau iš lentynėlės žudomai mėtinį saldainį, išvyniojau ir ėmiau čiulpt. Ėmiau čiulpt. Ėmiau čiulpt... Į kiemą įvažiavom tylėdamos. Kol Milda antrą kartą, dabar jau atsidėjusi, rūkė, stebėdama „Kento“ pakelį ir žvirblį ant kapoto, užtempiau į antrą aukštą tašę ir paskambinau į ciocės Levos duris. Senutei buvau palikusi buto raktą, nes dukra šeštadieniais visą dieną mokosi Dailės akademijos kursuose. Šliurių čiukšėjimas į grindis nepasigirdo. Durų niekas neatidarė. Paskambinau dar kartą... Ir dar... Gaila, kad dabar spynos tokios, jog pro rakto skylutę nieko nesimato. Teta Leva galėjo būti mirusi. Gyveno viena, gal mėnesį šią žiemą gulėjo ligoninėje. Laiptinėje smirdėjo senais, sugedusiais mėsos kaulais. Išėjusios į kiemą su taše manęs Milda nieko nepaklausė. Ji pasiėmė nuo kapoto cigaretes, sėdo prie vairo, pasuko raktelį, pakėlė vieną antakį. Prisisegiau diržą: „Vilnius, Maironio 6, Dailės akademija.“ Ciocės Levos trys nauji vakuuminiai langai buvo aklinai užtraukti visiškai vienodo lino užuolaidomis.

Policija mus sustabdė T formos sankryžoje. Toje vietoje, kur nuo kalno atsiveria gražiausias vaizdas į senamiestį, pakeliui į Olandų žiedą, ten dešinėje, dar aukščiau, matosi Misionierių bažnyčia. Ir aš, ir draugė Kaziuko mugę buvom visai pamiršusios. Palikusi Mildą mašinų spūstyje, kurią oriai, bet nesėkmingai bandė tvarkyti du policininkai su megafonu, nubėgau pakalnėn, pakeliui rinkdama žinutę dukrai: „Leidžiuosi nuo kalno Šv. Onos bažnyčios link. Flight Nr. 833. Seat 5C. Po penkiolikos minučių į gatvę išnešk raktus.“ Tymo kvartale ėmiau neštis pro srovę, tarsi visi žmonės būtų, kaip Vilnelė, tekėję į vieną pusę, tik priešinga kryptimi. Senukas su akordeonu be kojos... Gauja paauglių... Ant vieno vaikino pečių sėdėjo mergina, žiaumodama didelį, kaip šventųjų aureolė, riestainį. Kojas ji buvo sukryžiavusi vaikinui ant krūtinės, o jis laikė suėmęs ryškiai žalius jos sportbačius už snapų. Girtuoklis šluodamas sniegą per ilgo palto skvernais sukosi aplink save ore plodamas pamėlynavusiomis rankomis, mušė į taktą giliai ausyse girdimai muzikai, nes etnografinio ansamblio mediniame kioske muzikos ritmas bangomis ataidėjo kitoks. Įstrigęs minioje stovėjo sidabrinis džipas, o skudurais apsirengusi Užupio valkata, prikišusi veidą prie šoninio stiklo, rodė vairuotojui laukines nešvankias grimasas, seilės tekėjo jai net per smakrą. Žila moteris neįgaliųjų vežimėlyje čiupinėjo mergaičių ant staliuko parduodamus vilnonius karolius, rankines, diržus ir sages. Studentai, ant galvų užsimovę krepšius tarsi kaukes, nešė pagalį, lazdos viršūnėje maskatavo vežimo ratas, apipintas sprogstančiais karklais. Verbas, užėjęs net už prekystalio, rinkosi buvęs Lietuvos prezidentas su žmona. Ji laikė priglaudusi grubiai nužiestą molio puodą, nudažytą žydromis ir baltomis dėmėmis, o iš jo kyšojo duonos kepalas ir sausa puokštė. Kvepėjo vilna, moliu, rūkytu kumpiu, česnakais. Po kojomis pabiro iš kažkur ištrūkę obuoliai, ant tirpstančio sniego mėtėsi virvagaliai, šiaudai, voliojosi lašinių skūros ir arkliašūdžiai. Beveik jėga braudamasi per žmones, nesustodama atsisagsčiau paltą, nusivyniojau šaliką, paėmiau jį į ranką, pirštines įsikišau į palto kišenę ir vis į ką nors atsitrenkdama pasileidau ristele. Bet netoli... Slystelėjau tuoj pat ant sniego, skaudžiai užsikabinau už tiesiog ant žemės išdėtų neaiškios paskirties kalvio dirbinių ir jau žengdama paknopstom atsimušiau į stuobrį. (Ne medžio stuobrį, bet kokių šešiasdešimties metų storą kaimietį raudonais skruostais.) Žmogus pagavo mane glėbin, prispaudė prie aplaistytos išvirkščios striukės ir sustaugė: „A va! Ir pagavau... Nori biržietiško alaus?“ Žinojau aš tą alų... Biržai ne taip toli nuo Panevėžio, kur esu gimusi. Vienąkart sovietmečiu Ėriškių kolūkio pirmininkas atvežė to alaus į miesto vykdomąjį komitetą. Po kelių putotų stiklinių nuo užstalės nebepakilo, galima sakyti, visas ataskaitinis susirinkimas. Vyrai su kaklaraiščiais, moterys krempleno kostiumėliais sustingo prie savo dokumentų aplankų it paralyžiuoti, nukarinę priekin ant krūtinių pakirstas galvas. Valytoja vakare toje salėje sutvarkė popierius, kai kuriuos lapus net ištraukė komunistams iš rankų, susikrovė į polietileninius maišelius likusią mišrainę pramaišiui su kepenine dešra ir užgesino krištolinių sietynų lempas. Tik po aštuonių valandų, vidurnaktį, atgijo vienintelis vykdomojo komiteto darbuotojų kūno organas – akių obuoliai. Tie, kurie užstalėje sėdėjo priešais langą, žiūrėjo į kabantį sidabrinį mėnulį, o tie, kurie į langą sėdėjo nugara, stebėjosi priešais sėdinčiųjų ryžtu degančiomis akimis... „Noriu alaus, – pasakiau kaimiečiui, – įpilkit. Nes valgiau ir gėriau prieš tris valandas. Danguje... du koldūnus.“ – „Cha, cha, cha! Danguje? Du koldūnus? O ko ne pragare šaukštą deguto?“ – juokėsi jis vesdamasis mane prie paminklo mokiniui, išgelbėjusiam skendusį vaiką, kimšo ant pilvo kabantį gruzinišką vynmaišį ir pylė iš jo alaus į medinį gruoblėtą kaušą, panašų į kaukolę. Mauktelėjau alų vienu ypu. „Jeronimas“, – prisistatė kaimietis, už alkūnių leisdamas mane žemyn ant paslaugiai išlankstytos brezentinės žvejų kėdutės čia pat, minioje. „Grüss Gott... Princesė Sissi“, – sušnabždėjau ir gerai, kad atsisėdau – kojos akmenėjo vietoje. „Žinokit, pinigų neturiu nė kiek... Piniginė liko rankinėj. Rankinė – ant užpakalinės sėdynės, sėdynė – mazdoj. Mazda – ant kalno, kalnas – prie Misionierių bažnyčios. Pramuši sidabrą – rasi auksą... Bet galiu jums už alų atiduoti iškritusį netikrą dantį.“ – „Dantį? Man? Ką, gal nematei mano burnos? Va... paskutinius keturis priekinius dantis išsimušiau veržliarakčiu, taisydamas mašiną. Nebeturiu nė vienos šaknies, ant ko aš jį mausiu, tą tavo dantį, gal ant benagio piršto?..“ – nusikvatojo kaimietis... Po šito jo sąmojo supratau, ką austras vertėjas, važiuojant iš Linco į Vieną, turėjo omenyje sakydamas schweinige Witze. Kaimietis su kaukole, pamažu iš kiaušo vėl atvirstančia į kaušą, nuėjo siūlyti alaus žmonėms tolėliau, o aš galvojau, ką (ir svarbiausia kada) pasakysiu savo vaikui. Rankos dar šiek tiek klausė... Išsitraukiau iš kišenės mobilųjį telefoną, pirštinės nukrito į sniego buzą, ekrane švietė mano katino snukis su parišta po kaklu, tarsi atimta iš buvusio krašto apsaugos ministro varlyte. Neišsikrovė – vadinasi, skambins. Jei motinos vėluoja, neateina pažadėtu laiku, kūdikius, visai mažus vaikelius ir paauglius perspėja laumės arba dar aukštesnės jėgos. Kad aš – apsinešusi, prakaituota, išsikėtusi ir atsilapojusi – sėdžiu ant brezentinės kėdutės Tymo kvartale, o iš tikrųjų (ir durnam jau turėjo būti aišku) – Bruegelio paveiksle, kurio nespėjau pamatyti Vienoje, dukrai turėtų pasakyti šventoji Ona. Pasėdėsiu ilgiausiai penkiolika minučių ir kilsiu... O, pavyzdžiui, dėl Mildos baimė neėmė visiškai. Nes tiksliai, tarytum smegenyse suktųsi daug kartų matytas filmas, žinojau, kas dabar vyksta T formos sankryžoje, kokie septyni šimtai metrų nuo Misionierių bažnyčios.

...Neapsikentęs policininkas paima megafoną ir sako: „Patraukite mazdą iš sankryžos. Kartoju, mėlynos mazdos vairuotoja, valstybinis numeris EKK 019, kuo skubiau patraukite mašiną iš sankryžos, trukdote eismui.“ Tada Milda rusiškai nusikeikia. Išsišniurkščia nosį. Perbraukia lūpas vazelinu. Atsidaro dureles, kojas, apautas zomšiniais virš kelių užsibaigiančiais batais, kaip mašinų reklamose iškelia ant sniego kartu – kelis prie kelio, pėda prie pėdos, grakščiai išlipa ir atlankstydama didelę ceratinę piniginę su užrašu „Versace“, pirktą Gariūnuose, pasuka pirmojo policininko link. Priartėjusi įdėmiai pažiūri jam į akis, nusišypso, prikiša vidinę piniginės pusę arčiau jo ir sako: „Kolega... Neturiu pasirinkimo. Sesuo ką tik parskrido iš Brazilijos. Jos biologinis laikas dabar – naktis. Raktus paliko ciocei. O Leva numirė. Laiptinė smirda apgraužtais kaulais.“ Policininkas pažiūri į piniginėj užkištą svarbų tarnybinį pažymėjimą (iš tikrųjų – jis pažiūri į „Maximos“ kortelę AČIŪ), užhipnotizuotas perduoda megafoną šalia stovinčiam kolegai ir ima sekti paskui Mildą it metalo drožlė paskui magnetą. Milda atsisėda savo mašinos priekyje, o policininkas – gale. Žvilgčiodama tai į laikrodį, tai į Tymo kvartalo pakalnę, plastikinėn stiklinėn draugė pila sušalusiam policininkui mano brendžio, pasakoja jam, koks nepakeliamai sunkus, ypač per tautines šventes, yra jo, pareigūno, darbas, šluostosi (slogos) ašaras ir stengdamasi nesutraiškyti vynioja ant kelių man iš vakaro iškeptas stintas...

Žiūrėdama, kaip Bruegelio paveiksle tirpstantis sniegas pamažu virsta spalvotomis šiukšlėmis, bandydama atskirti, kas – atmieštas ledais klampus Vilnelės kraujas ar besiskaidantis mano kūne alaus vanduo – daužo ausų būgnelius, ėmiau aiškiai suvokti: jei neatsistosiu nuo Jeronimo pakištos kėdės po penkiolikos minučių – nepakilsiu niekada. Užmigsiu parai arba trims mėnesiams. Jei užmigsiu parai – tai susapnuosiu, kad rytą, maždaug šeštą valandą, teberanduotu nuo pagalvės klosčių veidu vedu pasivaikščioti rašytojo šunį, rudą ir blizgantį it mocartų šokoladas labradorą. Šuo myžčios ant jau pažymėtų vietų, skalys ant kuosų, skrendančių pro šalį, kartkartėm sugriebs dantimis purviną šakalį. Labradorą vesiu pro parduotuvę, pro morgą ir darbo biržą. Prie biržos pastato durų jau nuo anksčiausio ryto ant sniego stoviniuos mindžikuodami, žvelgdami vienas į kitą kaip į priešą keliasdešimt liūdnų žmonių... Užsiregistravusių bedarbių Lietuvoje dabar yra 35 tūkstančiai. Bet šuo – liūdnas nebus. Vien dėl to, kad rašytojai niekada nemuša gyvulių per snukį. Nespardo jų. Ir net būdami be sąmonės girti laiku paduoda gyvulėliams ėsti.

O jei užmigsiu trims mėnesiams, kai atsibusiu, pataikysiu tiesiai į vasarą... Ir štai dabar atsiranda tinkama proga panaudoti – nors nemokšiškai ir netaisyklingai – Tomo Venclovos Lince minėtąjį, žinomą nuo Horacijaus laikų literatūros topą, kai miestai persikelia į kitas vietas, blaškomi istorijos vėjų. Taip Vilnius poeto eilėraštyje „Odė miestui“ atsiduria prie Baltijos jūros.

...O jei užmigsiu trims mėnesiams, kai atsibusiu, pataikysiu tiesiai į vasarą. Linco mieste, centrinėje aikštėje esančiame viešbutyje (jo kambarius tvarko moteris iš Balkanų, nepritapusi prie savo aplinkos), vienutės paveiksle tyliai ir kitam gyventojui nepastebimai išsiskleis Rosier Pompon. Tame kambaryje gyvenau lygiai metus. Turistai, nors diena bus saulėta ir šilta, suvenyrų parduotuvėje pirks ir keldami aukštyn, paskui leisdami žemyn skleis skėčius, išmargintus Gustavo Klimto „Bučiniu“. Pirmą valandą be jokios užuominos į aidą suskambės bažnyčios varpai. Aš, kaip dažnai darau vasarą savaitgaliais, traukiniu nuvažiuosiu į Trakus. Niekas nesimaudys. Birželio pradžioj dar būna per šalta. Nusipirksiu kepalą baltos duonos ir lesinsiu jį antims, akiplėšos gaigaliukai puls prie trupinių lipdami vienas ant kito, blizgėdami žaliais kaklais, prepsėdami, bet iš rankos – duonos neims. Rankinę, drabužius ir sportbačius paliksiu ant cementinės atbrailos, skiriančios dvi stichijas – vandenį ir žemę. Ežere plaukiosiu taip, kaip gyvenu – visiškai nuoga ir viena. Po kelių minučių išlipsiu, atsidarysiu termosą kavos. Oda degte degs, tarsi panardžius ugnyje. Atsisėsiu ant cemento, tabaluosiu kojomis ir žiūrėsiu į salą, pilį, debesis ilgai... iki traukinio atgal bus likusios kelios valandos. Tada žvilgtersiu arčiau, tiesiai žemyn po kojom ir vandenyje pamatysiu staiga pasenusio savo veido atspindį... Atsikišęs smakras ir nosis, nesimetriškos šnervės, dvi raukšlės skruostuose, beveik užmerktos akys. Ovalas man pasirodys panašus ne į mane, bet į garsaus XIX amžiaus austrų rašytojo Adalberto Stifterio pomirtinę kaukę... O skurdūs Trakų ežero vandens augalai, banguojantys aplink, bus gėlės, padarytos stikle iš mirusių mano plaukų nežinomo meistro ranka.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


156695. kvailute2009-04-10 06:55
Jei galetum rinktis... Cia kaip rinkimuose pakliuni i pasirinkimo galimybes iliuzija. O srautas pagauna plunksnele ir skraidina kur tinkamas, net nepastebedamas, nejausdamas, ka nesa. Gerai, jei nesulauzo. Sunku dabar kornai. Stiprybes!

156696. ivs > kvailutei2009-04-10 07:06
tu dabar jau atidziau ziurek, kur rasai, ba nauja el.boaba miega tikriausiai.

156700. kvailute2009-04-10 08:37
Labas, ivs. Sakai, nauja el.boaba... Aaaa...aisku... Cia ne as neziuriu. Cia rysys toks. Jechidnas. Pati stebiuosi, kad net pyktis nebeima. Juk ir gyvenime taip buna, kad tavo istarti zodziai nepataiko i adresata, o nuotrupa ikrenta i prasaliecio ausi, geriausiu atveju. O dar geresniu atveju skraido sau kosmose kol uzkliuna uz kokio nerimastingo rasytojo plunksnos. Ir paskui kada nors kokiame tekste atpazisti klajuna ir dziaugiesi: cia - mano.

156704. kvailute ivsei2009-04-10 09:15
Ar issilaisvinimas is el.r. pareigu buvo tavo (apsi)sprendimas, ar... hmm... gyvenimo pokstas. Bet kokiu atveju noriu pasakyti, kad tavo reiksmingumas satenuose nesumazejo. Dabar net turesime galimybe isvysti tave baltuosiuose laiskuose.

156711. archyvaras2009-04-10 10:39
Išorinių ir vidinių kelionių subjekt odisėja...Taip ir įvyko: žmonės, ir tu tarp jų, Giedra.

156712. kazin2009-04-10 10:44
o kaip vadinajam Rasytojui visa tai atrodo? ar labai malonu zmogui rastis tokiu tiesioginiu aprasymu taikiniu? kad ir su apnerimais (o gal dar blogiau, kai su apnerimais)?

156723. Mikas R.2009-04-10 12:26
Puikus. Kai tokį tekstą skaitai, dar noriu tikėt, kad lietuviai geba ką nors gera parašyt. O va ar besugeba bent kiek adekvačiau perskaityt, - jau labai didelis klausimas.

156748. ivs > kvailutei2009-04-10 14:43
gerai, pavadinkime tai hmmm... pokstu. nevykusiu, bet i gera.

156754. >Mikui R.2009-04-10 15:14
aha, kiaules lietuviai skaitytojai. va anglai tai tiktai sekspyra skaito ir kad nagrineja, kad analizuoja. ispanai servantesa, lopemis de vegomis uzsikasdami. ir tik svolaciai lietuviai nemoka giedros r. adekvaciau perskaityti, nu.

156757. Mikas R.2009-04-10 15:26
Nu, lietuviai irgi turi kuo užsikąst - pavydas jų nacionalinis patiekalas.Jis gerai tinka prie margučių ir baltos mišrainės su žirneliais.

156759. toliau i diskusija2009-04-10 15:39
nebutinai pavydas. tinka ir ogulnas saves niekinimas. nu kuo cia deti lietuviai isvis? visur zmones visaip tekstus skaito, adekvaciau ar neadekvaciau, ko jus prie lietuviu prikibote su apibendrinimais?

156796. N.2009-04-10 18:05
Sudas tekstas.

156802. toto2009-04-10 18:27
Neįmanoma prisiverst perskaityti, net gabalais, kokia tuščia šita GR. Kvaila makulatūra, atstumianti, banali. Ar čia tik man taip atrodo.

156803. ivs2009-04-10 18:32
anksciau neskirdavau kalinauskaites nuo radvilaviciutes - abi labai ilgos. bet dabar skiriu zodziu upe (nesergu coprolalia, tai nesakau kito zodzio), nuo minties gijos. per ta radvilaviciute ir kalinauskaite atmesdavau, nes manydavau, kad cia ta pati upe, tik kitoj vietoj.

156805. tikrai2009-04-10 18:38
tokia tuscia, kad net nesimato, nei temos, nei zalgirio, nei sekso, nei egzotikos

156806. yra2009-04-10 18:39
gi geru rasytoju pas mus. Kodel ju nespaudinate?

156809. Chebra2009-04-10 18:43
Skaitykite - Zidonyte, Janusyte, Sereikaite - tai yra tikra uz sirdies griebianti literatura, charakteriai, meiles, erotika ir pan.

156810. to toto2009-04-10 18:44
Nu tikrai makulatura.

156814. Mazda :-) 2009-04-10 18:58
Chebra man atrodo kad jus debilai ;D

156825. už širdies griebianti literatūrą2009-04-10 19:51
jau ką pagriebiu, tam iš trečio karto - infarktas.

156830. liūdna2009-04-10 21:07
kad Satėnuose kaip Delfyje. Juo geresnis tekstas ( o šitas kaip reta toks), tuo idiotiškesni atsiliepimai. Ir čia - lit. gurmanų laikraštis?

156834. susidome2009-04-10 21:34
Normalus tekstas. Austrija tokia šalis, kiek ten tos magijos didelės. Rašytojas sąmojingas, bet apie jį arba visą tekstą rašyt, arba palikt ramybėje.

156836. deja2009-04-10 22:41
gedingi komentai, beviltiska kompanija

156846. xX2009-04-11 14:27
giedra, tu fantastiškai fantastiška fantastinė realistė, matau, kaip apakęs nuo būsimos tavęs borgesas pakyla iš krėslo ir griuvinėdamas eina šalto vyno. taip ir yra iš tikrųjų ne taip. skaičiuojantys spaudos ženklus garsiausi pasaulyje aritmetikos ekspertai tavo rašto kūne nepastebi - ir tuo paslapčia džiaugiuosi - nuostabios savo neįtikėtinu bjaurumu harmonijos, nejaučia ir niekada nepajus tos harmonijos algebros, sąsūkų ir mastelio simetrijos (turinčios dar ir savo pavadinimą, pirmoji raidė "f" - sakau tik tau). Ir kai mes vėl kitą kartą matysimės tame pačiame pietų Venesuelos aistrų viešbutuke (pameni? buvo gera?), aš tavo kūne įspausiu transcendentines "f" struktūras, kad ir tu pati jas atpažintum...

156852. pamenu-Xx2009-04-11 16:33
buvo gera...

156877. E. :-) 2009-04-12 05:21
Tekstas - pagal Giedrą, dauguma komentarų - pagal biržietį Jeronimą...

156908. obana2009-04-12 20:54
Nepamenu, kada ką geresnio esu skaitęs ne tik ŠA.

156916. jb2009-04-13 09:22
Labai geras tekstas. Zanras nesvarbu. Pritrenkia autentika.

156917. cc2009-04-13 09:27
Man visai patiko. Perskaičiau vienu atsidusimu ir tik tada sugrįžau tikrovėn. Dar- priminė "Amoko", kuris kažkada mane sukrėtė, o ilgai buvo nugrimzdęs į užmašties gelmes.

156919. IMHO2009-04-13 10:44
Lyg ir patiko, bet kartais tikrai labai daug kazkokios tustybes, daug pavirsutiniskumo ir daug gan pigiu triuku skaitytojui pagauti, tokiu, pvz., kaip danties netekimas ar pan... manau, kad geriau sakyti, kad tai labai vidutiniska, kad ir pati autore, ir kiti autoriai turetu kur link paugeti, uzuot nurime lauru pavesyje :)

156998. cholera2009-04-14 09:45
tekstas "is reikalo", kontekstas "vinigretinis"- taip vadinami autentiski kodiniai motyvai:hitleris,lektuvas, rasytojas, vilnius, drauge, dukte, pasvalio alus. ir kodel toki ese reiktu vadinti literatura? "stiliuose" galima rasti ne ka maziau ispudingu ir rislesniu kelioniniu dienorasciu.

157003. ragana Kornelija 2009-04-14 10:10
tekstas skystas, tikrai nevertėjo tiek daug rašyti. jei jis "iš reikalo", kaip kažkas sakė, tai tam reikalui būtų užtekę vieno puslapio, gal netgi geriau būtų išėję :). be to, argi vaikystėje kas darydavo "paslaptis" po stikliukais, juk tik "sekretai" būdavo, ir netikiu, kad GR vadindavo "paslaptimis". tai kurių galų tekste tos "paslaptys" atsiranda? baisiai dirbtinai atrodo. o va jei autorė tašę į kokį kelionkrepšį būtų pakeitusi, tai tekstas tikrai nebūtų nukentėjęs, o kalbos puristai džiaugtųsi :). kažkaip nematau literatūrinės logikos pasirenkant būtent tuos žodžius.

157049. cholera2009-04-14 13:35
o kokia "menopauze" su koldunais nutiko? sedejo sau parulskis apie greituka su stiurdese aukstybese fantazavo ,o cia rasytojo su kazkokiom "paškustvom" kabinejas... po to rauda aeruoste ir visam vilniui, kad "nesigavo"- tai toks "fantikas" pries borges`a?

157061. susizavejes - cholerai2009-04-14 14:11
o koks grazus zodis stiurdese!

157154. Anushka2009-04-14 23:09
Man labai patiko, o mano dukra ten pat šeštadieniais vaikšto

157188. ex2009-04-15 10:48
mano dukra sestadieniais ten nevaiskto, bet Giedra man visada taip gerai susiskaito, kad beveik nesvarbu apie ka, lieka tik kaip

157369. cholera > 1570612009-04-16 09:30
zavekites ir kontempliuokite:: lemtingoji kova/finaline ese: stiuardese vs giedre r

157968. aciu Giedrai2009-04-21 13:11
po tokiu tekstu .... tiesiog giedra!

159051. yb2009-05-03 12:20
Grafomaniski paistalai.

159251. Arunas :-) 2009-05-05 12:51
Man patiko. Manau autorei nevisai gerai su mastymu, galva.Bet patiko.

159721. mod :-( 2009-05-10 16:50
Jokios dėmesio vertos idėjos nerasta. Tokiu atveju tekstas turėtų būti tiesiog malonus skaityti ir to uztektu, bet... Vis dėlto skaitėsi sunkokai. Nors vietomis galima pajausti skoningą rašymo stilių, tačiau... Zmones (GR), nebūkit naivūs ir nebūtinai tikėkit, kai jus pavadina rasytojais.

165408. tiesiog :-) 2009-07-08 20:10
Po jos esė knygelės tik ir gaudau šios rašytojos straipsnius ŠA. Valdemaras Kukulas šitą esė įvertino netgi labai teigiamai. Nesakau, kad turime išvien sutikti su kitų nuomone, tačiau nematau priekaištų - ji tuo ir žavi, tuo ir savita - savo ,,mišraine" iš žodžių, minčių, vietų, faktų ir pan. Kaip kažkas lygino jos kūrybą, jei neklystu, su upe. Būtent. Visi vertinam subjektyviai, tad kas vienam atrodo kaip kūrinys be idėjos ar šiaip, priverstinai parašytas, kitam gali atrodyti puikus kąsnelis. Ir be jokių užuominų į grafomaniją.

Rodoma versija 96 iš 120 
13:26:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba