ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-07-17 nr. 948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Jonizuojančioji spinduliuotė (102) • LAIMANTAS JONUŠYS. Laikraščių saulėlydžiui artėjant (56) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Du kabalistiniai eilėraščiai (6) • -vt-. Sekmadienio postilė (6) • JONAS GRIGAS. Laiko strėlė (45) • ARTHUR WALKINGTON PINK. Dievo savybės (5) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalėJONAS SERAPINAS. Darbas Nr. 5BEATRIČĖ RASTENYTĖ. Eilės (11) • NIDA GAIDAUSKIENĖ. Vienas aspektas: kūno dalyvavimas vėlyvojo Sigito Gedos dienoraščių atmintyje (22) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Mūsų kompiliacijosANGELĖ JASEVIČIENĖ. Grožis Jurgos Ivanauskaitės romanuose: privilegija ar pasmerkimas? (8) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Tūkstantis ir vienas arabiškas motyvas (3) • „BALTASIS LAIKOTARPIS“ UŽUTRAKYJE (2) • ALEXANDER MOTYL. Vėl lotyniškai (4) • CHUCK COLSON. Atkrikštijimas (27) • reikia kažkaip nurodyti, kur mes ten renkamės (298) •

Jonizuojančioji spinduliuotė

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Friedrich Vordemberge-Gildewart.
Kompozicija Nr. 85. 1934

Esu patyręs sapnuotojas. Todėl sapnuoju negailestingai.

Po mamos mirties galiu su ja šnekėtis tik per sapnus. Taip, man yra pikta. Ne visada, bet kartais pikta, kad su artimiausiu žmogumi galiu kalbėtis tik per sapnus, kad tą žmogų kaip kokią nendrę ar smilgą išpjovė iš mano gyvenimo. Taip, man kartais yra pikta, kad dauguma mano bendraamžių turi mamas, o aš jau neturiu. Kai užeina pyktis, tai visada šypsausi, nes juk nieko nėra juokingiau negu pykti dėl to, ko nė per nago juodymą negali pakeisti. Todėl mano pyktis virsta gera nuotaika. Tokia gera nuotaika, kad tik kvailys tokią nuotaiką galėtų vadinti gera. Ir todėl mane dar labiau ima juokas. Kaip tu jautiesi? – klausia manęs pseudoguodėjai. Nuostabiai, sakau, kaip lavonas po skrodimo. Lavonas po skrodimo turi jaustis labai gerai, nes po skrodimo jis yra tikras lavonas, atsikratęs smirdinčių gendančių vidurių ir jau galutinai papjautas, kad tarsi koks vargšas Gogolis po keleto dienų netyčia neatsibustų. Mitas, aišku. Gogolis nebuvo atsibudęs. Čia tik literatų išsigalvojimai. Neklausk manęs, kaip jaučiuosi, nes tu nesupranti, ko klausi, o aš nežinau, ką atsakyt. Pats nežinau, kaip jaučiuosi. Jaučiuosi kaip išskrostas.

Esu patyręs sapnuotojas. Mamą sapnuoju beveik kiekvieną naktį. Ir labai daug su ja kalbuosi. Kai sapnuoju, tai žinau, kad sapnuoju, tikriau, pusiau žinau, kad sapnuoju ir kad ne viskas yra tikra. Juk negalėjo taip imti žmogus ir staiga pasveikti, sakau, mama, aš tai jau nesitikėjau, kad tu pasveiksi, ir nė vienas žmogus šitam pasauly nesitikėjo, kad dar pasveiksi, tai kaip tu dabar tokia sveika. Ir ji sako, vaikeli, apie kitką pakalbėkim, skrisk tu į Egiptą, aš tai neskrisiu su tavim, neturiu dar tiek jėgų. Sapnuoju, kad Druskininkuose Liškiavos gatvėj prie 17-ojo namo iškasta labai didelė, labai plati duobė ir ten guli mano mama. Gyvena ten. Pareinu į tą duobę kaip į namus ir matau, kad dar mama ne visai pasveikusi, ir žinau, kad gyventi jai liko trumpai, ir galvoju, kaip ji skris su manim į Egiptą, kaip ji po šitų chemoterapijų ir švitinimų skris lėktuvu – ar neims pykinti, ar kraujagyslės, kurias chemoterapija išplikino kiaurai, nesutrūkinės, ir mama sako: tu skrisk, vaikeli, į Egiptą, aš tai su tavim neskrisiu, liksiu čia. Bet čia tu, mama, neliksi, nes tokio čia apskritai nėra. Nes kurgi tas čia? Nėra nei čia, nei ten. Nėra tau vietos, nėra žodžio, apibūdinančio tavo vietą. Tu dabar esi toliau negu čia arba ten ir esi visą laiką su manimi, tu negali neskristi į Egiptą, nes aš skrendu, ir Egipte taip pat tave sapnuoju. Matai, sakau, o tu sakei, kad neskrisi. Kur tu be manęs ir kur aš be tavęs. Egipte labai sunkus yra mano sapnas, nes man labai aukšta temperatūra, o aukšta temperatūra Egipte yra daug bjauriau negu Lietuvoj. Man dabar reikėtų dviejų gurkšnių drėgno lietuviško oro, nes nuo šito egiptietiško sausumo gerklė kaip kokiais įkaitintais lygintuvais išvažinėta, man sukasi galva ir negaliu normaliai susikaupti sapnui, nes per sapnus ima kliedesys. Ir mane dar labai ima juokas, kad atseit čia sergu. Šūdas, mama, čia, o ne liga, nes vis tiek tuoj pasveiksiu. O tu neturėjai šansų pasveikti. Ir man labai juokingai atrodo visi mano kliedesiai ir visa mano temperatūra, ir gerklė, ir plaučiai, ir nosis, šūdas yra visa tai, nes kai prisimenu, kaip paskutinį kartą parvežiau tave į Veisiejus ir abudu žinojom, kad čia jau paskutinis kartas, tu ėjai ir griuvai, ir vis tiek kėleisi savo kojomis, ir liepei, kad nepadėtume tau, iki garažo nuėjai, užsivedei mašiną ir važiavai, ir man buvo baisu žiūrėti (šitiek prileista morfijaus), kad tu vairuoji, kad eini – kaip kokiam kare, kaip sužeistas kareivis, nelieskit, sakei, aš pati noriu eiti, ir juokeisi žiūrėdama į savo butą, į garažą, į automobilį – kad šitiek daiktų, kurie tau jau nebereikalingi, kurie liks, kam tau jie reikalingi, šitie daiktai, šitas pasaulis, esi pati mieliausia mano sapnų viešnia, mama, esi pati mieliausia viešnia šitame pasaulyje. Aš nemačiau savo motinos senos, nes ji mirė jauna. Ar tuo dabar galėčiau pasiguosti? Kaip jaučiuosi, mielieji mano pseudoguodėjai?

Galėčiau papasakoti, kaip ji nepasidavė iki paskutinės dienos. Kaip nė vienas žmogus šiame pasaulyje netikėjo, kad ji gali pasveikti, o ji vis tiek sakė: o aš mėginsiu iki galo. Vilkpėdės slaugos ligoninėj sakiau, mama, viskas, likim čia, ne, ji atsakė, nenoriu, vežk dar mane į onkologinį. Kaip jaučiausi? Kai ligoninėje pasakė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos nerašytą (o gal rašytą, slaptą, po perkūnais) įstatymą mes jau nebeturime teisės gydyti tavo mamos, nes tai yra lėšų švaistymas. Kaip jaučiausi, kai po mamos mirties niekaip negalėjau atsiimti mirusiosios kūno, nes Vilniaus universiteto Onkologijos instituto klinika turi sutartį su konkrečiu morgu, kuris savaitgalį nedirba, ir jokia laidojimo tarnyba nenori pyktis su klinika, nes čia daug lavonų būna, čia auksinis verslas. Kaip slapstėsi gydytojai, nuo kurių parašo priklausė palaikų išdavimas, ir kaip tų gydytojų ieškojau. Štai, sakau, turiu mirties liudijimą, pagal įstatymą galiu vežtis mirusiąją kur tinkamas šarvoti, o ne kur Jūs man nurodot. Taip, sako, prašom, bet be mano parašo nė viena Vilniaus laidojimo tarnyba neveš, nebent pats išsineši, savo rankomis. Tada nusiraminau, pagalvojau, kad mano mama tai mano palaikų taip lengvai nepaliktų, ramiai persvarsčiau širdyje žmogiškumo reikalus (nes tokią dieną tikrai nenorėjau būti žiaurus) ir nusprendžiau, kad nejaučiu sąžinės priekaištų pasakyti tai, ką dabar pasakysiu vargšui gydytojui, o jeigu reiks – ir padaryti. Čia ir dabar, kaip mėgstu sakyti. Čia ir dabar. Jis pabalo. Gerokai pabalo. Paprašė porą minučių palikti jį vieną kabinete, nes turįs pagalvoti. Po poros minučių išėjo apsišikęs ir padėjo parašą. Aš padėkojau. Jis nepratarė nė žodžio. Bet tikrai žinau, kad nejaučiu nė vieno sąžinės priekaišto dėl šito reikalo, tiesą sakant, man net pačiam keista, kad nejaučiu, manau, kad yra riba, kurią peržengiau ne aš, o jis, ir manau, kad jis turėjo manęs atsiprašyti, o ne šikt į kelnes. Beje, jis buvo labai drąsus, kai darydavo mamai bronchoskopijas – parveždavo iš procedūrinės ją kruvinu veidu, atseit, vis tiek jau lavonas, jau neskauda, gali daryt, ką nori, o mama linksėdavo galva ir labai labai sunkiai (nes jau beveik nekalbėjo) sušnabždėdavo: iškenčiau.

Tuoj pradės lyti. Matau, kaip už lango „būriuojasi“ didžiuliai pajuodę debesys. Lietus yra lyrika. Truputėlį trūksta lyrikos šitame mano rašinyje. Mažiau pykčio – daugiau lyrikos. Lietaus. Na, dar tik betrūko, kad imčiau verkti. Ir kris lietus, ir nuvalys mane... Manęs nereikia valyti. Nereikia glostyti. Jūs leiskit savo mamai ramiai numirt, sakė radiologė Kristina. Pašvitinsiu čia, iš karto išlįs kitur. Viskas. Jums dar reikės labai daug jėgų paskui, sakė ji. Man nereikės. Man nebereikia. Jokio lietaus, jokios lyrikos, jokios Kristinos man nebereikia. Taškas. Jau metai, kai atsisakiau bet kokių sentimentų. Metai koncentracijos stovykloje. Metai pamišėlių bokso: daužymas mirčiai į snukį. Labai juokinga yra daužyti mirčiai į snukį. Į snukį, į snukį. Labai juokingai atrodai daužydamas. Labai menkas ir silpnas. Į snukį, į snukį, sakau, gydytoja Kristina. Jau metus stebiu ir galvoju, ar ketvirtos stadijos vėžio gydymo metodai pažeidžia žmogaus orumą, ar ne. Ar yra riba, kaip dar galima gydyti žmogų, o kaip jau nederėtų. Nederėtų, aš taip nesigydyčiau, bet gal esu bailys paskutinis, todėl ir nesigydyčiau, gal tiesiog bijau. Gydymo esmė tokia: jeigu išgersi šitą saują tablečių ir todėl mirsi ne ryt, o poryt, tai gerk tas tabletes. Jeigu būtų įvykęs kažin koks stebuklas ir mama būtų pasveikusi nuo abiejų vėžių, tai ji vis tiek jau būtų mirusi nuo vaistų, nes viską (kraujagysles, kepenis, inkstus ir t. t.) tie vaistai jau buvo išdeginę. Kai atėjo laikas paskutiniam šešių chemoterapijų ciklui, gydytoja atėjo į palatą, paklausė, ar mama sutinka gauti naują chemoterapijos ciklą, taip, sutinku, sakė, tada gydytoja išėjo vaistų, paskui vėl atėjo ir dar kartą paklausė, tada dar kartą. Mama sutiko. Tada dvi dienas pumpavo vaistus, kad galėtų atlaikyti chemoterapiją, tada davė pačią chemoterapiją ir t. t. Davė iš karto kelių rūšių chemoterapiją, žiūrėjo, ar mirs, ar atlaikys. Bet mano mama viską galėjo atlaikyti. Ji tik paskutines devynias dienas prieš mirtį gulėjo jau nepasikeldama. Net kai dingo rijimo refleksas ir visas maistas bei vanduo bėgdavo į plaučius, net su maitinimo vamzdeliais nosyje ir burnoje, su pilnais plaučiais; – kaip ji vis dar kvėpuoja, stebėjosi gydytoja. Čia mano mama, sakiau. Man yra didelė garbė, kad esu padarytas iš šitos moters genų, nes esu iš giminės, kuri niekada nepasiduoda. Aš nesuprantu žodžio „pasiduoti“, sakiau gydytojai, galiu eiti kiaurai per sienas, kiaurai per pasaulius, per žvaigždes, per begalybę. Ir net jeigu žinau, kad tai neįmanoma, tai vis tiek sakau, kad galiu, nes mano gyslomis teka šitos moters kraujas. Čia yra mano mama, kuria aš didžiuojuosi. – ir vis niekaip nepradeda lyti. Jau beveik sutemo, sunku įžiūrėti tuos juodus debesis, bet dar nelyja, esu iš giminės, gydytoja Kristina, kuri stipresnė už lietų, kuri atspari visai Jūsų radiacijai, alfa, beta, gama ar dar kokiems nors šūdiniems spinduliams – visai jonizuojančiajai spinduliuotei, visai, iki paskutinio jono, iki paskutinio kvailio, iki manęs, rašančio šitas kvailystes. Aš niekada nepasiduodu, nesuprantu to žodžio prasmės, taip, kaip ir Jūsų jonizuojančiosios spinduliuotės, analfabetas, gerbiamoji Kristina, pats tikriausias. Iš prigimimo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


166187. am2009-07-21 14:23
gerai tas žmogus rašo. aišku, kad taip rašytum, pirmiau reik taip mąstyt

166201. šio rašinėlio autoriui2009-07-21 16:01
nereikėjo taip įsikibti į tą tarybinės medicinos panacėją, va onkologinio rūsyje yra slepiamas žolininkas Ruolia, tas vis nors kokį maišėką žolių su paskutine viltim būtų davęs, o neišspyręs kaip šuns, kaip šitie netikėtojai, va apie mano mamą jie pasakė :" argi 74 m žmogaus gyvenimas pilnavertis , kad būtų verta dėl jo kovoti", tai apie ką po to su jais kalbėti

166208. h2009-07-21 16:22
Nedrįstu komentuoti.

166210. ji :-) 2009-07-21 16:38
stipriai cia...

166211. katė2009-07-21 16:39
Perskaičiau penktadienį ir visą savaitgalį gyvenau su juo. Tai ne pirmas autoriaus tekstas Mamos Mirties tema. Mano mama mirė prieš devynis mėnesius. Ji spėjo pasenti. Bet nesirgo. Hospitalinė infekcija per dvi savaites pakirto, audito išvados – atsakymo į mano klausimą, kas užkrėtė kraują mano Mamai, konstatuojamoji dalis – viskas daryta teisingai, tik skyrius neturi patvirtintų nuostatų – buvo tarsi pasityčiojimas ir iš manęs, ir iš Mamos, ir iš medikų, ir ...Bet aš negaliu rašyti, nors esu įsipareigojusi Mamai. Turbūt reikia laiko.

166212. Patareja2009-07-21 17:12
Rasyk, kate, visi rasykit, kurie tik galit, kurie mokat rasyti. Netylekit.

166219. aist :-) 2009-07-21 17:45
o aš verkiau

166220. asta2009-07-21 18:25
Gintarai, gerai, kad sapnuojat. Lietus ateis.

166222. mklm2009-07-21 18:53
ne literatura tai, kazkas kita...

166224. raine2009-07-21 19:51
ak tu Viespatie. Mano mama, Gintarai, mire pries 3 metus. Gal ne taip drastiskai praejo chemoterapijos, operacijos ir svitinimai, bet kaip dabar pamatuosi? verkiu, bliamba. Nezinau, ar tekstas geras, ar koks kitoks. ir zinot nenoriu.

166226. il :-) 2009-07-21 20:12
čia labai šūdu smirda. turbūt nuo gydytojo. ta smarvė tekstui priduoda jėgos.

166231. et2009-07-21 21:43
Viename filme ką tik tėvo netekusiam herojui draugė pasakoja apie klubą, į kurį priima tik ko nors iš artimųjų netekusius žmones, nes jie vieni kitus tegali suprasti. Tikra tiesa. Tačiau ir tie "pseudoguodėjai" dažniausiai nuoširdžiai užjaučia ir nori padėti. Daugelis irgi netrukus taps to klubo nariais. Arba savo artimuosius į jį įrašys. O lietūs nedaug ką nuplauna, beveik nieko, ypač kai mūsų mylimieji iš gyvenimo išeina taip sunkiai ir kai negali perimti nei dalelės jų kančios. Čia kaip tiems "pseudoguodėjams": gali tik įsivaizduoti jų kančią ir kankintis dėl savo bejėgiškumo. Kada nors gal sužinosi, kaip ten yra iš tikrųjų, - tas kitas klubas irgi nuolat pasipildo... Savo tėvų ilgiuosi jau beveik dvidešimt metų. Deja - o gal laimei - beveik nesapnuoju.

166243. ivs2009-07-22 02:51
as nesuprantu to tokio isikibimo i gyvenima..

166244. katė2009-07-22 08:50
Tai neįsikibimas. Akistata su Mirtimi yra vienintelė tikra akistata. Tu ją irgi patirsi. Tada išnyks "nesuprantu".

166250. As2009-07-22 11:42
Netiesa, kad akistata su mirtimi yra vienintele tikra. Gotiskai skamba. Ir fundamentalistiskai, dar su didziaja raide. Mirties negalima garbinti, tereikia ja isgyventi, susiliesti, perzengti, isjausti. Privilegijuotieji gali issisakyti kyriniais, tekstais, rasiniais, dar kazkuo. Tik zinau viena - nevalia atsiduoti, nes viskas praeina. Zmogus yra stipresnis, nereikia megautis silpnybemis.

166253. am2009-07-22 11:55
o man atrodo, kad "įsikimbama" ne į gyvenimą per se kaip į kažkokią atsietą vertybę ("atsietų" vertybių nebūna), o į žmones, su kuriais kartu gyvenama. o apie autorių taikliai pasakė I.J.Janonė: susidaro įspūdis, kad Gintaras Bleizgys labiau gyvena rašydamas nei nerašydamas

166256. am2009-07-22 11:59
nepažįstu I.J.Janonės, nežinau, ar jos vardą čia dera minėti, ar ne, bet patiko dar vienas jos sakinys, tinkantis Bleizgiui: didžiu menininką daro ne vien dvasios gilumas, bet ir išgyvenimų intensyvumas

166257. to am2009-07-22 12:03
klaiku, nustokit cituot tas Janones banalybes:))

166272. to am nuo am2009-07-22 13:27
o tai ką cituot? Zelčiūtę? nebūčiau citavęs ir Janonės, jei nebūčiau gūglinęs, kas tas Bleizgys, o tie žodžiai, nors ir banalybės, patiko

166275. to am2009-07-22 13:53
Save geriausia cituot:)

166277. to am nuo am2009-07-22 13:58
tai kad apie Bleizgį nieko dar nesu pasakęs, neturėčiau ką cituot :)

166287. jei2009-07-22 15:13
meile yra dievas - tai kas nepažinta tai kodel kiti žino kas turi buti. kodel sapnuoju nuogus žmones nulipancius is antro auksto, kodel aplinkui tokia netvarka marmalyne. gal tai kaip kristaus nuemimas nuo kryziaus

166288. ivs > katei2009-07-22 15:50
negaliu sakyt, kad nepatyriau. uztai ir dristu abejoti.

166291. krankt2009-07-22 16:48
pritariu ivses abejonems, nes zinau daugybe zmoniu, labai artimu ir nelabai, kurie iskeliavo oriai, ramiai, be apgailetino "optimizmo - nepasiduosiu", nekaltindami mediku ir siaip jau gyvenimo. priklauso nuo zmogaus.

166295. xX2009-07-22 17:09
medikai ir draudimo kompanijos 100% pasisako už eutanaziją. Ką tai galėtų reikšti?

166297. Katė2009-07-22 17:12
Medikų nekaltinu. Bet kai tais pačiais metais tame pačiame skyriuje dėl užkrėsto kraujo mirė mano dėdė ir Mama,išsigandau dėl kitų, todėl teiravausi, kas atsitiko. Autorius medikų irgi nekaltina, jis tik kitomis akimis žiūri į sergantį žmogų. Kai lankiau prieš mirtį vėžiu sergančią draugę, ji man pasakė: juk žinai, kaip čia žiūri į tokius, kaip aš. Aš puoliau neigti, sakiau, kad tik jai taip atrodo, bet taip, matyt, yra. Manau, kad žmogus neturi žinoti apie neišgydomą ligą. Mes pažeidžiam Dievo tvarką, o ji tokia – prieš mirtį Jis žmogui atima protą, kad šis nesuvoktų, jog išeina.

166299. ivs2009-07-22 17:23
nieko panasaus. neatima jokio proto. buna zmoniu, kurie pukiai nujaucia, kada jau laikas atsisveikinti ir iseina sau ramiai, be jokiu ten mediku. o kad medikai ir draudimo kompanijos pasisako uz eutanazija, tai tik reiskia, kad mato geresne perspektyva siame versle, nei iki siol klestejusiame zutbutiniame gyvybes palikymo, netgi per prievarta.

166305. krankt > xX2009-07-22 18:06
ar cia apie lietuva kalbi? amerikeje draudimo kompanijos yra pries eutanazija.

166306. krankt pritaria ivs2009-07-22 18:13
neatima proto. musu pazistamam kanadoje gydytojas dave dvejus metus gyventi, kai diagnozavo iseinamosios zarnos vezi. zmogelis nudziugo, sako, uzteks tu dvieju man likusiu metu, mat jam tuomet buvo 90. ir is tikruju, pratrauke tuos akurat dvejus metus linksmas, ikaldamas savo megstamo brendzio. ligonineje juokavo, sypsojosi, tik nemiga skundesi, slapta surinko mediku duotas miego tabletes ir viena nakti uzmigo suvisam. be patoso. dar prase nemetyti pinigu laidotuvems ir antkapiams, grizo i dulkes. lietuvis melynom akim, sviesiaplaukis. :)

166309. Ema2009-07-22 19:40
Man pažįstama Liškiavos gatvė.Ir naujas talentas? Jau ne pirmą kartą sustoju ties šiuo žmogumi-Gintaru Bleizgiu.Literatūros kritikai verkia dėl to, kad iš literatūrinės entropijos neatsiranda tobulesnių formų.Už tai, kas patirta, V.Juknaitė buvo apdovanota valstybine premija.O aš dovanoju G.B.savo šypseną-daug kas užgis, bet pirštai užčiuops randus.Kokius? Sąmonės ar pasąmonės, išmonės ar realybės.

166318. korna2009-07-22 22:00
166314. Tik dabar perskaičiau, sunku patikėti.

166320. As > jei2009-07-22 22:16
Pazistama.

166328. krankt > katei2009-07-23 00:03
miela kiciuke, nezinau, kaip lietuvoje, bet jeigu ligonine sitaip nudaigotu pacientus amerikeje, tai tu siandien is draudimo kompaniju butum gavusi milijonus, tupetum kur saules atokaitoj pietuose ir su mumis, vargo pisokliais, net nediskutuotum. :) o siaip jau - uzuojauta.

166329. krankt > ivs2009-07-23 00:04
tik ka grizau is darbo su liudna naujiena: bendradarbes tevas kalifornijoje nusisove, nes sirgo veziu. arti astuoniasdesimties, visa gyvenima tarnaves kariuomeneje.

166331. am2009-07-23 09:04
išgyvenimai lieka išgyvenimais, palieka randus etc., bet lit.kūrinys yra lit.kūrinys. manau, kad jame yra daugiau negu tik faktas "mirė žmogus. kalti medikai". nemanau, kad neliteratas turėtų mokyti literatus ;)

166337. AMB2009-07-23 11:12
Ir vis dėlto geras straipsnis, labai geras, labai stiprus, labai meniškas. Truputį šiurpus, žiauriai atviras. Nežinau, ar galima tokius straipsnius spausdinti, bet tegu.

166338. ragana Kornelija 2009-07-23 11:19
am, neįkalbinėk menkavertiškumo komplekso su tokiais "nemanau, kad neliteratas turėtų mokyti literatus", lietuviai jo ir taip turi per akis: aš nespecialistas, aš neišmanau, aš nevertas ir apskritai aš niekas... tas, kuris skaito lit. kūrinį, yra ne neliteratas, bet skaitytojas, o skaitytojui pareikšti savo nuomonę yra labai natūralu, teisėta ir dažnai reikalinga (kokiu nors aspektu) rašytojui. jei rašytojas ne durnius ir talentingas, jis pats atsirinks iš atsiliepimų, kuo pasinaudoti. pagaliau kitiems skaitytojams irgi įdomu, ką mano jų kolegos. nekenčiu to lietuviško buvimo "mažesniu už aguonos grūdelį", tos amžinos baimės pasirodyti, kad ko nors nemoki (tarsi būtų įmanoma mokėti viską!!!), fui. štai ir vakar: sėdi mumijų veidais tokia lietuviška akademinė kompanija, nei šypt, bet kokia žmogaus gyvybės apraiška čia ne vietoj ir ne laiku, visi įtemptai laiko savo orumą. o kai netyčia jį paleidžia kur nors už durų, tai išlenda toks mužikas Žemaičių ir Lietuvos... nes neturi normalaus bendravimo įgūdžių, elementarus mandagumas jam neįprastas arba visai nepažįstamas. fui, ir dar tris sykius fui.

166339. ragana Kornelija 2009-07-23 11:20
nu turėsiu ir aš tą Bleizgio straipsnį paskaityti, nors dabar juodai neturiu laiko per sėdėjimus su tomis lietuviškomis mumijomis

166340. asfalija :-) 2009-07-23 11:50
Skaičiau čia savo Mamos istoriją. Apie savo Mamos chemoterapijas, apie onkologinio koridorius, kuriuose šaukiau iš beviltiškumo, apie saujas tablečių, apie Melą Mamai, kad dar ne 4 stadija, o jei ne 4 tai dar yra vilties ir laiko. Iki paskutinių dienų, kai kojos sutino kaip dvi sunkios pagalvės ir vieną dieną Morfijaus jau buvo per daug. Ji maldavo dar. Savo rankomis su broliu suleidome jai Mirtį, kad greičiau nukaktų pas savo Mamą, kuri jau kalbino ją pastarasias dienas. O ji tik kartojo tai mūsų vardus, tai jos: Mamyte, Mamyte... Nubudau jau šalia lavono. Dėkui prakeiktai sistemai, ligoninė jau nebelaikė ir paskutinės dienos slinko namuose. Ją nuprausiau pati ir papuošiau Mirties Makijažu. Jai į kišenę įdėjau raštelį su klausimu. Ji negalėjo išeiti neatsakius. O dabar jau ketveri metai, kai liko belikę klausimai ir atsakymai sapnuose. Vis rečiau. Bet vis taip pat. Ji čia (tas pats čia?), sugrįžusi iš ten. Aš žinau, kad ji tokia pat silpna ir niekada nebebus kaip anksčiau, bet ji yra. O aš tokia kalta kalta, sakau, Mamyt, aš juk išmečiau ir sudeginau visus tavo rūbus, bet tu nepyk, aš norėjau sudeginti vėžį. Bus tu rūbų, sako, ji. Bus.

166345. archyvaras, pavėjui...2009-07-23 12:53
Literatas ir rašytojas nėra jokia privilegija anei savaiminis/ Dievo talentas. Tarp nerašančių aibė talentingų rašytojų, kurie taip ir neatrado savo super / prigimtinius talentus...arba pernelyg anksti iškeliavo amžinybėn. Literatas veikiau yra niešybė, jausminis ekshibicionistas šeimos išgama, kaip buvo prisipažinęs G.Floberas...Taigi, teisti liter/ rašytojus ir privalo skaitytojai. Skaitančiųjų nuomonių įvairovių forumsa yra solidžiausias ir atviriausias teismas rašytojams. Tebūnie!

166346. raganai Kornelijai nuo am2009-07-23 13:04
tas "neliteratas" buvo ne kompleksinis (viliuosi), o tik todėl, kad buvau nustebęs, jog šiuo atžvilgiu labiau už mane išprusę/usios (tikiuosi) žmonės "užsiciklinio" faktuose - mirė mama, kalti medikai, o gal ir visa med.sistema, sūnus liūdi. betgi šiaurės atėnai - ne lietrytis/respublika/vandžiogalos vakaras su savo nelaimių išklotinėm

166348. būtent 2009-07-23 13:16
tekstas labiau primena nelaimės išklotinę, o ne meninį kūrinį. Deja.

166349. raine2009-07-23 13:16
seniai skaiciau bjauresni apibudinima: apgailetinas "optimizmas - nepasiduosiu". Arogantiskas viskuo patenkintos zmogystos issireiskimas. Optimizmas, ir yoac tokioj situacijoj, yra vertas didziaudios pagarbos. Man onkologinio palatoje noredavosi tik raudot. Negaledavau sulaukti, kol iseisiu, o kartais, savo gedai, ir nelabai sulaukdavau. nelinkeciau komentatoriui patirti situacijos, kai paaisketu, turi jis to optimizmo mirties akivaizdoje ir skausmo patale, ar ne. Ir koks jis yra - apgailetinas ar visgi nelabai.

166350. Katė2009-07-23 13:24
Į kiekvieną tekstą einame per savo asmeninę patirtį. Jei tekstai būtų tik metaforų ir kt. išraiškos priemonių suma, tai nelabai kas ir skaitytų.

166354. katei2009-07-23 13:50
kūrinys turi būti to,apie ką Jūs kalbate, ir tų nelaimingų metaforų ar kitų meninių priemonių suma. Deja. Šitas tekstas man primwena, labai tiksliu vieno žmogaus paibūdinimu, - avariją. O ne meninį tekstą.

166356. katė > 3542009-07-23 14:32
Sutinku. Šis tekstas – gryna emocija, nes nėra laiko distancijos. Aš sakiau, kad man labai skauda Mamos netektį, bet rašyti negaliu, turi nuūžti pirmosios audros. Bet Bleizgys yra toks, sakyčiau, tikras "emocinis šūsnis", ir jam tai tinka. Jo arkliukas – nuoširdumas, nors šiais laikais madinga apsimesti.

166359. dar katei2009-07-23 15:21
Talentingai apsimesti, t.y. įtikinamai meluoti - persikūnyti, o ne vien išrašinėti save, madinga visais laikais:)

166411. As2009-07-24 15:22
Nezinau, man nepriimtina nei verkslenancio vyro pozicija zmogiskaja prasme, nei rasymas be atotrukio, tiesiogiai. Tai galetu buti laiskas arba dienorastis, ne daugiau.

166605. Anushka > būtent2009-07-27 10:51
O kas tada yra meno kūrinys? Kodėl nelaimės išklotinė negali juo būti?

166607. ragana Kornelija 2009-07-27 10:56
teisingai, Anuška :), šitas ginklas neatremiamas: nagi apibrėžk, kas yra meno kūrinys! kas yra menas?! :) :) :)

166610. raganai K.nuo archyvaro2009-07-27 11:31
Meno kūrinys nėra nei Tavo, nei mano nuomonės ar apibrėžimai. Jis yra fenomenas,- menas, gimstantis iš intuicijos ir racionalaus suvokimo. darbo sandūros. Beje, tai, ką pasakiau, taipogi klaida ar bent ne apibrėžtis...Dabar Tavo eilė, ragana K.

166613. ragana Kornelija archyvarui2009-07-27 11:41
bet juk aš sakiau, kad šitas klausimas yra neatremiamas ginklas :). tai ir reiškia, kad norėjau pasakyti, jog meno kūrinio apibrėžti neįmanoma. neįmanomas toks apibrėžimas, kuriuo pasiremiant būtų galima nustatyti: čia meno kūrinys, o čia - ne. ir kai 166348-me būtent sako, kad "tekstas labiau primena nelaimės išklotinę, o ne meninį kūrinį", tai yra tik jo(s) nuomonė, jo(s) suvokimas, o ne kalbėjimas apie objektyvią tikrovę, vadinasi, rašantysis gali į ją ramiausiai neatsižvelgti ir toliau kurti tai, kas jam atrodo menas :)

166614. mie2009-07-27 11:46
kai nezinosit, klauskit manes. as pasakysiu kur menas, o kur ne.

166615. raganai K. nuo archyvaro2009-07-27 11:47
Taip, tai yra retorinis klausimas - kas yra menas? bet mes skiriame ir šiokiais tokiais objektyviais bei kontekstiniais kriterijais. Kuriantys yra laisvas - tiek dienoraštyje, tiek savo genialume ar banalybėje...Visas įtaigus menas yra fenomenai, vadinasi, - fenomenologija yra subtiliausias prietaisas, kuriuo liečiame meno kūrinį.

166616. ragana Kornelija archyvarui2009-07-27 11:58
tai ne retorinis klausimas. tai klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti. kai pradedi apie tai mąstyti, iš tiesų prieini prie mie pasiūlymo, t.y. nusprendi, kad įrankis nustatyti, ar tas konkretus darbas yra menas, gali būti tik intuicija - tiesiog jautimas. deja. įvairūs žmonės jaučia skirtingai, ir tai, ką vieni jaučia kaip meną, kitiems menu visiškai neatrodo. visuotinio kriterijaus nėra. išeina, kad menas - daikčiukas tik tam tikrai grupei žmonių. nu gal ir taip, tikrovė dažnokai būna žiauri.

166617. ragana Kornelija archyvarui2009-07-27 12:00
beje, fenomenologija galima liesti ir neįtaigų meną, ir net išvis ne meną, gali fenomenologiškai išnagrinėti stalą :), žodžiu, tai įrankis kam tik nori

166619. raganai K. nuo archyvaro2009-07-27 12:15
Fenomenologija nėra spekuliatyvus daiktas/teorija, tik reikia gebėjimo/talento ja diagnozuoti meno kūrinį/ daiktą, ir nebūtinai - stalą...

166620. mie2009-07-27 12:27
nenuvertinkite stalo. stalas gali buti tikras meno kurinys.

166621. miestei nuo archyvaro2009-07-27 12:34
Nenuvertinu. Ypač 12 kėdžių ir Ostapo Benderio.

166622. ragana Kornelija archyvarui2009-07-27 12:39
iš esmės mūsų nuomonės nesikerta: fenomenologija yra įrankis, kuriuo reikia sugebėti naudotis. tik tas įrankis padės apibūdinti, bet ne nuspręsti, ar tai yra meno kūrinys, į mie valdas ji bijo lįsti :)

166623. mie2009-07-27 12:45
nenoriu girtis, bet esu tikrai sumani, nes visuomet nusprendziu be jokiu irankiu, stichijnai.

166631. am2009-07-27 14:44
man atrodo, kad menas ar ne menas - susitarimo dalykas, tiesiogiai priklausomas nuo akies ir smegenų vingių

166635. raganai K. nuo archyvaro2009-07-27 17:19
Taip, nesikerta. Bet talentingas fenomenologinis meno kūrinio/objekto apibūdinimas yra labai arti sprendimo: tai meno ar nemeno kūrinys , na, tarkime, miestės pamiltas vamzdis/ vamzdiec...Prelegentas "am" taipogi didžia dalimi teisus( žr.komentarą 166631). Tačiau be istorinio meno konteksto sutarimas/susitarimas taipogi vargu įmanomas.

166637. varna2009-07-27 17:40
Straipsnelis tinka "Gyvenimo būdas" ir panašiems "leidiniams". "Stiliui" - nelabai, nes nuotraukos neįdomios (turbūt).

166649. vl2009-07-27 20:26
menas yra tai kas slypi tarp ėst, šikt ir daugintis. pirmuoju atveju tai- bezdalai, antruoju- stenėjimas, peraugantis į klyksmą.

166675. ivs :))2009-07-28 11:08
as dar geriau uz mie, galiu pasakyti, kur menas ir kur ne. ir nesutinku, kad menas - daikčiukas tik tam tikrai grupei žmonių. manau, kad kievienai grupei zmoniu vis kitas daikciukas yra menas. aciupopalmiui, yra pilna ir zmoniu, ir grupiu, ir daikciuku. bet as vis tiek geriausiai zinau, iskart galiu pasakyti, kur tikras menas, o kur nelabai. dabar anushka su exe jau traukia kocelus ir petelnes ir aukles mane.

166677. ragana Kornelija 2009-07-28 11:31
aš tai nežinau ir nesuku sau galvos, ar menas, ar ne, man svarbiausia, ar man patinka :)

166683. Anushka - raganai Kornelijai2009-07-28 12:11
Mano komentare yra du klausimai, vienas kitą tikslinantys, būtent parašė: labiau primena nelaimės išklotinę, o ne meninį kūrinį. o aš paklausiau - kas TADA yra menas, kodėl nelaimės išklotinė negali būti menas? taigi, klausimas buvo ne apie meno apibrėžimą, o žymiai siauriau.

166693. ragana Kornelija Anuškai2009-07-28 13:57
manau, kad klausimas iš esmės tas pats, ar su TADA, ar be - juk vis tiek prašai nusakyti meno esmę, pasakyti, kas konkretų kūrinį daro meno kūriniu, argi ne taip? netgi antrasis tavo klausimas veda į tą patį "kas yra menas?", netgi jei tau rūpėjo tik tas "siauriau".

166707. toto2009-07-28 15:16
Kūriniui (t.sk. meno kūriniui) atsirasti privaloma sąlyga - kūryba. O nevalingos saviraiškos transliavimo, fiksavimo, užrašinėjimo atvejais kūrybos precedento nėra. Yra nekontroliuojamos veiklos antrinės pasekmės.

Menas, pagal apibrėžimą, yra žmogaus kūrybos/kūrybiškumo produktas.


166709. ragana Kornelija 2009-07-28 15:45
tai, kas vadinama kiču, irgi yra žmogaus kūrybos produktas. ar kičas yra menas? kai mavo pažįstamas pasakoja savo fantazijas, pateikdamas jas kaip tikrovę - tai irgi jo kūrybiškumo produktas. ar tai menas? mie, ką tu pasakysi :)?

166711. katė2009-07-28 15:48
Kuo toliau, tuo gražiau nusišnekate. Menas – kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais (DŽ). Ar matėt skaitydami vaizdus? Matėt. Vadinasi, menas. Menas – meistriškas mokėjimas (DŽ). Nežinau, ko paklausti...

166713. Katė2009-07-28 15:57
Aš tai nusšneku dėl to, kad esu kvala, tik katė.

166714. ragana Kornelija 2009-07-28 16:01
ar būna nekūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais? jei taip, tai kaip jį atskirti nuo kūrybinio?

166715. katė2009-07-28 16:05
Taigi kad niekas nežino. Čia gali padėti tik šeštasis. Ir vargas tam, kuris tik penkis turi.

166717. krankt2009-07-28 16:26
sauniausiai mena apibreze pablas pikasas, jis sake, kad menas yra per mela isreiskiama tiesa. siuo konkreciu atveju autorius nemelavo, taigi meno nerasta, tik sentimentali dokumentika. anot didmeistrio pikasijaus. :)

166736. Katė2009-07-29 08:35
Vis tik mums chamizmo netrūksta. Po šiuo tekstu tikrai nederėjo kalbėti apie tai, kas yra menas ir kas ne-menas. Na, gal ne chamizmas, bet subtilumo tikrai pritrūko. Jeigu skaitai komentarus, atleisk, Gintarai. Ir man, ir visiems. Nuoširdžiai suprantu Tavo skausmą ir užjaučiu.

166759. archyvaras2009-07-29 14:06
Neatleisk mums, Gintarai B. Jokiais būdais Tu mums neatleisk. Nes Tu gali geriau parašyti nei šis dienoraštinis emocinis nekrologinis opusas. Atvėsk, Gintarai, ir perrašyk jį kaip perrašė D.Kalinauskaitė savo " Namo". Stojo tyla mirtina - ir ūmai : ovacijos jai, Danutei K. Iki šiolei ploju jai ir aš...Nereikia jokių atsiprašymų anei atleidimų Katei, nei archyvarui...Perskaitei Henry Miller? Šaunuolis! Sutvirtėsi ir užaugsi, bet ne su tokia proza, kokią peteikei šioje emocijų ir sentimentalumo pelkėje

166787. archyvaras, dviprasmiškas ir nustebęs...2009-07-29 18:18
O aš dar nė neskaičiau "Jonizuojančioji spinduliuotė"...vien atsiliepimus/komentarus...Bijau/ nebijau? Nė nežinau...Motina mano, ašaka mano atminty, ką man dabar daryti? Papasakoti apie Tavo ūmais išėjimo fenomeną mano akivaizdoje?! Henry Milleri, ką daryti? Tiesa, tu taipogi miręs - vien tavo raštai gyvi gyvena: gyvesni už daugelio tariamų netikrų klasikų...Kate, ar perskaitei H.Miller " Ožiaragio atogąžą". Esi viena romano moterų. Ar tai Tavęs negundo, Kate?

166815. katė archyvarui2009-07-30 08:17
Neperskaičiau. Dabar būtinai perskaitysiu. Man prasideda atostogos. Išvažiuoju į mišką. Ten turėsiu vienintelį ryšį – mob. tel. Jei sugalvotum važiuoti į Milošynę, paskambink 8 678 16 978, dviem būtų jaukiau.

166849. Katei nuo archyvaro2009-07-30 17:10
Yes. Visada žinojau Tavo kilnumą....Kodėl vis dėlto neištekėjai už manęs, kate? Miške visada baiminuosi erkių/erkinio encefalito: nesu nėkart skiepijęsęę-ęsis nuo erkinio... Tūnau namuose: priiminėju sūnų kapitoną ir anūkus. Vargu važiuosiu: atvažiuoja švogeris, remontuosime Motinos butą: baisi apleistis ir skurdas ten, jai svetimuose namuose...

166855. katė2009-07-30 18:40
Kodėl nesipiršai? – į klausimą klausimu. Aš turbūt irgi nevažiuosiu. Nebent kas nors pavežti paprašytų. Pasiėmiau "Ožiaragio atogrąžą". Atrodo, kad būsiu skaičiusi, bet nieko neprisimenu. Vakare patikrinsiu. Smalsu sužinoti, kokią tu mane matei (matai?).

166898. Katei nuo archyvaro2009-07-30 22:50
Ten daug moterų,"Ožiaragio atogrąžoje", įvairių įvairiausių...Mane stulbina H.Milerrio pasakojimo jėga, veržlumas, ironijos ir nieko nebijojimo šišas...Polemika su Dievu kaip su dangaus seniu perdyla, kuriam grasinama magišku bepročio šokiu lietuje ( vienas epizodų). Jėga saviieškoje, identiteto ir ieškojimų aitroje...O epizodai Telegrafo Bendrovėje - klasika absoliuti... Tave menu ir prisimenu realią. Kai kas kito Tavo yra H.Milerrio knygose.

167032. katei nuo archyvaro2009-08-01 16:04
Neturi kompo namuose, Kate ? Liuks Henry Miller - bebaimis rašytojas: tikras idėjos ir stiliaus maištininkas, todėl ir orginalus . Puikiai a.a. Antano Danieliaus išversta H. Milerio " Ožiaragio atogrąža".

167174. Katei nuo archyvaro2009-08-04 14:26
O Tau jau ir atostogos, ar atleidimo lapelis iš Tavo įstaigos? Žinau aiškiai - nevažiuosiu į ŠA sambūrį. Laukiu sūnaus kapitono, šį tą suremontuotume a.a. Motinos bute, kurio ir tereikia anūkų vasarojimui...Važiuok, papasakosi e-maeilu. ASrba - čia...

167205. katė archyvarui2009-08-04 18:00
Dar negavau atleidimo lapelio, nesidžiauk. O gal iš viso negausiu. Tokios kaip aš nesimėto.Ir juokauju, ir ne. H. Milerio knygą, pasirodo, buvau skaičiusi. Perskaičiau dar kartą. Be komentarų, gal tik tiek, kad tai – drąsi nešvanki knyga, kurioje pasakyta daug tiesos, ir kad pernelyg daug mizantropijos. Į sambūrį turbūt irgi nevažiuosiu.

167244. katei nuo archyvaro2009-08-05 11:26
Nesidžiaugiu. Nors labai daug kas ir nereikalinga iš jūsų didelės kontoros, tai dirbtinis atsargos bastionas rinkimus į Seimą/ miesto tarybą pralaimėjusiems...Turbūt žinai Latvijos variantą: žemę gražinti be jokių perkėlimų/persikėlimų( manau, jei leidę būtų, visi Latvija būtų susikėlusi aplinkui Rygą). Beje, amerikietis profesorius Liet. Ryte taikliai pastebėjo, jog labai didelę netektį/ žalą padarė labai gausi lietuvių - energingiausių/ plėšriausių - emigracija į ES šalis. Liberalizmas...sąmonoingas ES/EPRbanko planas - išsiurbti iš naujų ES narių veiklaiusius į senąsias Europos šalis, taip sakant, - įlieti kitokio šviežio kraujo, ir pasak H.Milerrio, kitokios spermos į senosios Europos vaginą...

167420. Katei nuo archyvaro2009-08-06 22:18
...o dar ir H.Milerrio " Vėžio atogrąža" : vėl saviieška, klajonės Europoje ir klejonės apie rašymą, kaip visada, moterys įvairiausios, tik mažiau intymumo/sekso scenų, dar daugiau ironijos ir egzistencinio pasibodėjimo aplinka ( bet ne mizantropija, o gyvas karštas jausmas, kai knygos žmonės kaip gyvi lavonai zuja gatvėmis.

167437. katei nuo archyvaro2009-08-07 09:41
Dirbu dar ir žmonos darže, kaip aš vadinu tą molingos šlyno gabalėlį ( jame gerai dera braškės, esu jų fanas - tiek valgyme, tiek auginime - šį tą neblogai išmanau apie braškes). Ar sakiau, kad visada svajojau turėti namą Palangoje, netoli RoRa chatos, Smilčių gatvėje, netoli ir Gintaro gatvė, kur mano " ciocė"( motinos pusseserė) turėjo namelį, kurį nupirko žinomas rusas lukoilininkas Paleičikas ( kuris ir bufetavai Kristinai ar ne 5 milijonus davė " Draugystei" nusipirkti Vilniuje?) ir pastatė viešbutuką toje vietoje...Tokios yra piniguočių užmačios ir neribotos galimybės ir bet kokia teisėsauga pameta įstatymų dantis susidūrusi su tokiais asmenimis/akmenimis,,,

167504. katei nuo archyvaro2009-08-07 18:17
Užstrigome su švogeriu tualete. Keičiame klozetą ir vamzdžius. geležį į plastikinius. Motinos bute. Nepriteklių keičiame į primityvų vidutiniškumą: prarudijusią geležį į lengvabūdę plastmasę...Nuvažiuok, sekmadienį, į Kidainių rajoną, į Šeteinius.

167553. katei nuo archyvaro2009-08-08 15:35
"Išėjome" iš ualeto palikę naują baltą klozetą ( šikpuodį) ir naują plastikinį vamzdį. Vamzdiec. pristigome pinigų itališkoms plytelėms, klijuosime dvarčioniais. Popigiai. Kur gaut babkių tolesniems darbams vonioje? Krizė kriziausia. Net Snoras neduoda kreditų nei 4.000 litų. Nevažiuosi, spėju, isos slėnin Šeteiniuose. Pūvu namuose...

167625. katei nuo archyvaro2009-08-09 20:23
Baigėme tualetą dvarčionių plytelėmis. Panašu, pamažu išeiname iš barbariško apsileidimo Motinos bute. Pilnam remontui reiktų dar mažiausiai 10.000 litų, kurių neturiu ir greitlaikiu neturėsiu. Ir vis tiek Viešpats Dievas yra su manimi ar bent mano pusėje, o ne Svano krante....

167649. Katei nuo archyvaro ( impro)2009-08-10 14:26
Matau, esi atostogose ir kur nors pliažiniesi: tėviškės daržuose prie Šuojos arba prie mano mylimos, pižonų apgultos, baltijos. Nueik Gintaro gatvėn, už 13/15 Paleičiko&raz viešbutukas gražuoliukas...Štai ten ir buvo mano ciocės medinis namukas, kur vasarodavome namo palėpėje...Pasidairyk, gal netoliese pūkšuoja komunistiniai lietuviškai sovietiniai kapitalistai. Manau, Tavo gigantiška kontora prašyte prašosi uždarymo ir išformavimo, vien konservatorių baikštus tūpčiojimas ir šlapkelnystė tolina tą uždarymo laiką...

167917. Katė Archyvarui2009-08-14 11:38
Miške aš. Ganau žalčius, driežus, pempes, kieles, gerves, ežiukus, siūbuoju su pušimis pagal vėjo muziką.

168062. katei nuo archyvaro2009-08-17 11:20
Gatvėje aš.. Nekenčiu miško anei jo gyvių. Ypač erkių. Puikiausiai jaučiuosi Vilniuje, Pilies gatvėje, kurioje nors lauko kavinės terasoje, gurkšnodamas Kalnapilio arba čekišką alų, ir stebėdamas prošal šurmulingai judančius įvairiakalbius žmones, rgoja dvi violančlės, aišku, studentai, kažką iš Bitlų, laiko pojūtis lyg švelnaus medaus skonis...Pasilikčiau čia ir pernakt....Kam man tie miškai, laukymės, kirtimai, kur daug vasarų plieskiant saulei, rinkau kirtimų avietes ir pardavinėjau Plungės turguje....Laisvės Alėja tuštėjanti ir dvesiojanti lyg perkaitęs vergeta....Grįžtu Vilniun, pro Aušros Vartus. Salve, sako man kiemų katės, ir tai yra patys artimiausi gyvūnai, nes gyvena Vilniaus tarpuvartėse ir kiemuose, kuriuos begaliniai myliu, Kate

168135. katei nuo archyvaro2009-08-18 13:00
Išeik iš miško, paliki gyvius jiems patiems, jų pačių buvimui ir išnykimui...Parkeliauk savo ištuštėjusian miestan, ir pažvelk, koks jis žaviai apytuštis vidurvasarį, kai nulijo rudenės įžangos lietus. Aš keliauju Plungėn: mirė mano klasės draugas, neaiškiomis aplinkybėmis, kurios, žinoma, ir nepaaiškės...Baugoka grįžti į savo vaikystės ir paauglystės miestus, Kate.

168354. plunksna :-) 2009-08-21 17:11
Žmogus patyrė skaudžias gyvenimo pamokas su kuriomis negali susitaikyti. Rašydamas išlieja dalelę skausmo taip surandantis kruopelę nusiraminimo. Atrodo taip. Pasakoja gražiai, įtaigiai. Drąsu - toks atvirumas.

168457. plunksnai nuo archyvaro2009-08-23 10:09
Susitaikiau su visomis patirtomis ir sugalvotomis paties " gyvenimo pamokomis", Plunksna ( šaknis kaip ir gimt, miesto Plungė ( plun-). Susitaikoma ir su netektimis, ir patirtais nusivylimais...Su Kate mudu sieja bendrai gyvento laiko ir vietos tarpsnis, Plunksna, štai kur esminė intencija.

168697. archyvaras > miestei2009-08-25 13:35
Labas, agente Džeims Bond007. Kaip sekasi šantažuoti mane?

168702. mie - archyvarui2009-08-25 14:05
aciu, sekasi labai gerai, nes santazuojamaji pavyko nesunkiai isgasdinti, nors cia pat gyresi esas labai kietas zemaitis.

168744. miestei - archyvaras2009-08-25 17:41
Yes. Nufotkinsiu kada nors Tave besimaudančią Baltijos jūroje undinės stringais

Rodoma versija 82 iš 106 
13:26:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba