ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-28 nr. 842

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Niekada nežinai, kas laukia už kampo (35) • VIKTOR E. FRANKL. Meilė ir seksas (6) • AURELIJA STANKUTĖ. Eilės (5) • -gk-. Sekmadienio postilė (2) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Banalybės užkalbėjimas (31) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (19) • DAINIUS JUOZĖNAS. Pilėnai (4) • SARA POISSON. Eilės (18) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (41) • RENATA ŠERELYTĖ. Malonė kaip liga ir gydytoja (147) • LIBERTAS KLIMKA. Nuo apeigos iki prietaro (2) • Su dailėtyrininku, Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Šiaulių universiteto profesoriumi VYTENIU RIMKUMI kalbasi Juozas Šorys. Žmogau, kodėl tavo dangus žalias? (10) • PETER JONES. Senovėje ir dabar (1) • DARIUS POCEVIČIUS. Narystė nemokamam karstui (8) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXIV) (10) • SAM LEITH. Šokant pagal virtualiojo pasaulio muziką (1) • RICHARD CONNIFF. Turtingieji užmaršesni už tave ir mane (5) • Aš sakau kaip yra. Paprasta. (372) • 2007 m. gegužės 5 d. Nr. 17 (843) turinys (4) •

Niekada nežinai, kas laukia už kampo

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eiti atatupstomis, arba Meilė – tai tiesa. 2006
Eglė Kuckaitė

Tas simboliškas sutapimas... Prieš savaitę jis žiūrėjo suomio Aki Kaurismäki filmą „Žmogus be praeities“ – į Helsinkį darbo ieškoti atvykusį vyrą sumušė ir apiplėšė trys chuliganai, jie paliko jam tik metalinę suvirintojo kaukę bei nė vienos sveikos vietos. Nuo galvos iki kojų sutvarstytas vyras ligoninės lovoje pabudo iš komos, atsisėdo, pats atstatė į vietą sulaužytą nosį, ir ta balta mumija, niekam nieko nesakiusi, išėjo kur akys, tiksliau, siauri plyšeliai pro tvarsčius, veda. Pirmas susidūrimas su pasauliu, ir paaiškėjo, kad žmogus ničnieko nebeatsimena – nei kas jis, nei kur jo namai, nei koks jo, po galais, socialinio draudimo numeris. Vietoj to, kas jis dar neseniai buvo – kiaurymė, vietoj praeities – plynuma. Filmas rašytoją sukrėtė: po savo dabartį vaikščioti lyg iškirptam iš popieriaus... Ir kaip, nuo ko, taip atsitikus, reiktų pradėti viską iš naujo: namus, artimuosius, vietą po saule, pagaliau – save? O kitą vakarą suskambo telefonas ir jis išgirdo mergaitės balsą:

– Čia jums skambina tokia Elė. Elė iš Vievio. Jūs, aišku, manęs nepažįstat, bet aš – jūsų duktė.

Jis klausėsi jos alsavimo, galiausiai šiurkščiai paklausė:

– Ele iš Vievio, aš jau senas žmogus ir tokie pokštai man labai ne prie širdies. Ko tu iš manęs nori?

– Nieko, tik atsiimti, kas man teisėtai priklauso, – savo šaknis, – nemirktelėjusi atsakė Elė kaip iš rašto. Žinoma, ne savo žodžiais. Primokyta.

Rašytojas atsisėdo ant sofos ir taip sėdėjo, kol sutemo... Jam jau buvo atėjęs tas metas – ir tai nebūtinai sutampa su amžiumi – kai gali sau pasakyti: išgyvenau save iki dugno. Parašyti visi skirti romanai, iššaudytos visos iš dangaus nuleistos metaforos ir, atrodo, pralaimėti visi mūšiai. Buvo jau išsisegęs ir skalbinių spaustukus, kuriais sukabinama „per laisva nugara“, kad gerai atrodytų priekis – su tais spaustukais nugarose prieš kameras, plieskiant lempoms, televizijos studijose sėdi diktoriai ir laidų vedėjai, tik mes to nematom (kaip nematom ir karštą vasaros dieną prie viršutinės jų kostiumo dalies su kaklaraiščiu mūvimų glaudžių ir basų kojų, sumerktų į vandenį). Rašytojui fasadas – atrodyti suspėjusiam į nuvažiavusį traukinį ar „sėkmingesniam“, nei esi iš tikrųjų, – neberūpėjo. Gal kad paseno anksčiau, nei pasens iš tikrųjų, jis pajuto prarandąs interesą ir dalykams, kurie kitados rodėsi tokie svarbūs – literatūra, politika, moterys. Literatūra... Skirstymasis įtakos zonomis ir klanais, vieta galios lauke, skubos karštinė ir lošimo azartas, pagaliau – šiandieniniai žaidimai, simuliakrai, pimpalai ir vaginos, o svarbiausia – visa be dvasinės įtampos, skausmo ir idealo – ką tai turi bendra su literatūra, kaip jis ją supranta... Moterys... Na, žinoma, dar parsivesdavo vieną kitą kaip ir anksčiau, – jis juk, po velnių, ne be pautų! – bet nebesiguldydavo jos į lovą, o pasodindavo išsigandusią anapus stalo, kad pirštų galiukais žaismingai nusviestų jai balionėlį, o ji taip pat pirštų galiukais atsviestų atgal: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal, – idealiausias, koks tik įmanoma, lytinis aktas, bet ji, vargšė, apimta kraupo, pabėgdavo iš jo namų, o jis tą vakarą dar ilgai vienas sau šypsodavo į ūsą... Tai kas jam rūpėjo? Kas buvo svarbu? Kai nori nenori, bėgant metams, sendamas imi atsiskirti pats nuo savęs ir tampi sau trečiuoju asmeniu – savo paties liudininku, kurio jau niekas šiame pasaulyje nebegali nustebinti, kai imi pasiduoti – suvoki, kad praeitis „korėja nuo užmaršties“, o ateities nebėra, svarbus tampa „čia ir dabar“, kurį kažkas net pavadino rojumi. Mažmožiai. Niekai, kurių anksčiau rašytojas nevertindavo, – rašė „vyriškai“, nesikapstinėdamas po smulkmenas, – o dabar tituluodavo savo mažaisiais stebuklais (jų ištikdavo nuo 3 iki 5 per dieną), ir – dėl visai paprastutės priežasties: tomis „mažomis akimirkomis“ būdavo labiausiai gyvas. Nes mirties, kuri gali ateiti ir anksčiau, nei ateis iš tikrųjų, rašytojas bijojo, to bijo visi rašytojai, net tada, kai jau nieko neberašo. Mažieji stebuklai... Antai per įsismarkaujantį lietų lietvamzdyje, kai įsiklausai, – pirmykščių genčių muzika: timpanai, būgneliai ir tamtamai. Svirplys pievoje, atsinešęs suvirintojo kaukę ir prie pat tavo ausies virinantis žolės stiebą. Balandis, išsiritęs iš teniso kamuoliuko – tą kamuoliuką iš viršutinio balkono numetė vaikai, ir jis net ketino jį grąžinti, bet pamiršo, o vieną rytą rado iš jo išsiperėjusį jauniklį, ir balandė jo nuosavame balkone, gindama savąją vietą galios lauke, šoko jam į akis, sparnais plakdama plaukus. Arba tas metas, kai prieš sutemstant lauke staiga viskas išbąla – akmenys, takai ir dulkės, – kitados manydavo, kad taip, artėjant tamsai, prisitaiko rega, dabar žinojo, kad tą akimirką visus daiktus, akmenis ir dulkes iš vidaus nušviečia šviesa, kurios šaltinis nežemiškas, turbūt – dieviškas... Rašytojas jau ir nebekeliavo, nors buvo aistringas keliautojas, kadaise šturmavęs piramides, daužęs galva į Raudų sieną, dabar pasaulį maišė skersai ir išilgai savo virtuvėj, vienomis glaudėmis, basas, virdamasis bulves su „skrandutėmis“. Ar laukdamas, kol 4 valandą ryto saulė patekės į jo arbatos puodelį. Tomis akimirkomis jausdavosi absoliučiai išsipildęs ir net, galima sakyti, laimingas, jei rašytojams apskritai leidžiama būti laimingiems.

Prieš keletą mėnesių jis buvo sutikęs, nors ir nenoromis, vykti į Kaukazo kalnus, Šiaurės Osetiją, kur pagal jo romaną buvo kuriamas filmas, pavadinimu „Stebėtojas“. Nei scenarijus, nei filmas rašytojo per daug nedomino, bet jis sutiko, nes, matyt, mėgo tą jauną, įžūlų rusų režisierių, kuris viename interviu sakė: „Kare daug moralinių kazusų, kol atsiranda samprata „priešas“...“ Taip, jis buvo gimęs medžioti priešus ir suvaidino baudėją-kilerį paprasto geraširdžio vaikino veidu, ir tas filmas Rusijoje per vieną naktį tapo kultinis, o jaunasis režisierius – charizmatine asmenybe. Bet rašytojas į filmavimą neišskrido, o bilietą grąžino. Pretekstas nevykti vis dėlto buvo duktė. Elė iš Vievio, nukritusi į jo gyvenimą iš dangaus tiesiai per kaminą, tik, atrodo, ne kaip stebuklas, o – kaip galvos skausmas.

Susitikti juodu turėjo pavakary jo rajone už parduotuvės, tarp kioskų. Matęs ir šilto, ir šalto, rašytojas naktį beveik nemiegojo ir dabar, turėjo prisipažinti, mažumą nervinosi. Juk niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo – o gal tai Ele iš Vievio persirengęs tavo likimas? Tai šiek tiek gąsdina, ypač kai jau beveik tiki, kad su likimu rytais, mūvėdami dryžuotais „šeimyniniais“, siurbčiojate arbatą ir šaškiuojate... Jis visą naktį bandė atgaivinti mergaitės motinos, vardu lyg Irena, lyg Leona, veidą. Bet prisiminė tik jos primerktus sunkius akių vokus – kiautelius ir žemą aksominį balsą, kai ji nežinia kodėl jam pasakojo, kaip Afrikoje tėvas valtele jūreiviams į laivą plukdo dukras už keletą gabaliukų muilo ir dvi poras šlepečių (šią detalę jis paskui panaudojo). Po jo autorinio vakaro jie sėdėjo kažkokioj nušiurusioj verandoj, gėrė juodųjų serbentų vyną iš molinių dubenėlių su sriubiniais šaukštais (panaudojo ir šią raiškią detalę, apskritai detales jis atsiminė puikiai, o pačią moterį – visai blankiai), nuo žydinčio alyvų krūmo sklido violetinis rūkas, kurio buvo pilnas kiemas ir veranda, ir jis, aišku, į ausį jai šnabždėjo, ką ir visoms: „Ar žinai, kad dėl tokių moterų kaip tu kyla karai ir griūva valstybių sienos?“ Atminties koridoriais, žinoma, jau be kurtinančios jėgos, sugrįžo ir jos prakaito, pažastų, plaukų šaknų, apskritai – šaknų kvapas, bet tai buvo bendras visų jo kadais patirtų nuotykių kvapas, o tai, kas nutiko su ja – juk net nuotykiu nepavadinsi: kokie trys kartai be jokių įsipareigojimų. Be to, ji jam niekada neskambino (gal ir skambino, bet tai turėjo būti tikrai seniai, jei jis pamiršo), netupėjo naktį, pasislėpusi gyvatvorėje, ir, kaip protinga moteris, nespendė spąstų. Tad dabar, suprantama, jis ėjo susitikti – su jos dukra.

Štai ir skveras, maisto prekių parduotuvė, kioskas „Lietuvos spauda“ ir kitas – „Nagų priauginimas“. Staiga jis išvydo ją ateinant ir suprato, kad nesupainiotų su jokia kita – priešais ėjo jis pats maždaug prieš penkiasdešimt metų: tos pačios įdubusios akys, vilkiuko žvilgsnis, aštrūs pečiai. Tik – mergaitė. Rašytojas ištiesė ranką pasisveikinti ir išgirdo ne save, o kažką kitą, pasinaudojusį jo balsu:

– Matot, Elze, kokia jūs jau didelė užaugot...

Jie tylėdami ėjo į jo namus. Kažin ar ji dar lanko mokyklą? – klausinėjo savęs rašytojas. – Kelintoje galėtų būti klasėje? Kai pakėlė akis į vakarinį dangų, neramų, vėjuotą, ten iš buteliuko kaip tyčia buvo pasiliejęs tamsiai mėlynas rašalas.

Jis praleido ją pirma savęs pro šarvo duris – neužmiršdamas, ką vakar sakė bičiulis: „Atsimink, tavo duktė ji gali būti lygiai tiek pat kiek šarlatanė. Dar gerai žiūrėk, kuo labiau domėsis: savo šaknimis ar tavo kišene. Pagaliau kas žino, keliese lauks už kampo, kol ji kuopsis po tavo butą, užmigdžiusi tave klofelinu.“ Kai kuriuos brangesnius daiktus – filmavimo kamerą ir fotoaparatą – rašytojas iš tiesų buvo užrakinęs sekretere.

Mergaitės, einančios per kambarį, šnervių sparneliai virpėjo. Nejau tai jos tėvo namai – juk čia turėtų gyventi moteris: kambarinės gėlės, naktinių užuolaidų klostės, pro praviras duris – miegamojo lova su bumbulais, apklota vyšniniu kutuotu užtiesalu, pilna visokių kriauklių ir akmenėlių... Rašytojas irgi slapčiomis ją stebėjo, niekaip nepajėgdamas susidoroti su faktu, kad ji, šiaip ar taip, jo duktė, išeitų – jo kūnas ir kraujas. Tačiau pati situacija jau kėlė rašytojo profesionalo smalsumą. Mergaitė pasieniu nedrąsiai nuėjo į virtuvę, žinodama, kad yra stebima, kurį laiką nusisukusi ten stovėjo, paskui staiga apsisprendusi – turbūt jai pačiai tai buvo netikėta – pastvėrė nuo plautuvės kempinėlę ir, atsiklaupusi ant vieno kelio, ėmė šveisti spintelės dureles. Rašytojo reakcija buvo žaibiška. Ir – labai griežta:

– Stokis, Ele iš Vievio! Aš visai neprašiau, kad man ten ką nors šiūruotum!

Taip likimas, su kuriuo rašytojas rytais siurbčiodavo arbatą, dabar (įdomumo dėlei) susodino juodu (biologinius tėvą ir dukrą) kambaryje prie stalelio su buteliu „Kagoro“, dulkėtom taurėm ir keletu mandarinų.

Iš karto buvo aišku, ko Elė bijo: tylos ir pauzių. Būdama, matyt, iš prigimties guvi, žvitrių rudų akių, ji ant sofos sėdėjo lyg įstaigos, kurioje netrukus bus sprendžiamas jos „klausimas“, priimamajame, net iš rankinuko išsitrauktą į polietileninį maišelį suvyniotą nuotrauką ištiesė taip, kaip yra duodamas asmens tapatybę liudijantis dokumentas. XIX a. pabaigos nuotraukoje pusamžis vyras stovėjo ant balto lokio kailio: šauniai užriesti kvietiniai ūsai, angliškos vilnos kostiumas su dryželiais, auksinio laikrodžio grandinėlė prie liemenės sagos kilpelės, o ant kėdės bravūriškai numesta skrybėlė katiliukas. Parašas – Stefenson. Elė užsimerkusi iki dugno išmaukė savo „Kagorą“ ir vienu atsikvėpimu išdėstė: tai jos prosenelis, Amerikos anglių kasyklose Pensilvanijoje užsidirbęs beprotiškus pinigus, Lietuvoje prisipirkęs žemių ir gyvenęs kaip inkstas taukuose, iki užėjo rusai...

Rašytojas atsidusęs padėjo nuotrauką į šalį. Nieko neklausinės nė apie jos motiną – su jos aplinka apskritai neketina turėti nieko bendra, jį šiek tiek domins – ką gi, jei jau taip atsitiko ir ji čia – tik ji pati: jausmų ir protinių galimybių skalė, mentalitetas, o labiausiai, aišku, panašumas į jį – žvilgsnis, pojūčiai, mąstymas, ką žinai, gal net koks nors neišsprogęs talentas... Tai kuo gi Elė domisi? Ar, pavyzdžiui, piešia, o gal net, neduok Dieve, ką nors rašinėja? Įraudusi nuo vyno Elė ėmė atsileisti kaip suspausta spyruoklė: o taip, kadaise piešdavusi, tolimoje vaikystėje, pavyzdžiui, vis piešdavo tokią moterį su skylėmis galvoje ir nugaroje. Rašytojui kilstelėjus antakius, juokdamasi paaiškino: žinot, skylė galvoje – tai sklerozė, o skylė nugaroje – tai pragula... Hm, – kažkas, turbūt savisaugos instinktas, visą gyvenimą labai stiprus, padiktavo rašytojui nieko ta tema neklausinėti. O ar ji turinti draugų? Ar mėgsta, pavyzdžiui, vakarėlius? O gal dažniau vis dėlto renkasi vienatvę?.. O, ji viską mėgsta. Ir vienatvę taip pat. Ji labai neišranki. Ir valgo viską. Atvažiavusi į Vilnių, vis eina į vieną kavinę prie upės... Tai Elei netrūksta kavinėms pinigų? – gudriai nusišypsojo rašytojas. Elė susizgribo turinti gerai pagalvoti ir – nesusimauti, prieš tai, žinoma, išgerti. „Matot, ten aš galiu, kai neturiu pinigų, ir kaštonais susimokėti“, – atsakė nežiūrėdama į jį, ir atsakymas rašytojui kažkodėl nepatiko, net labai nepatiko... Na gerai, o ko ji norėtų iš gyvenimo?.. Militaristinių batų prie šilko suknelės, – atsakė Elė jau kliūvančiu liežuviu. – Šilkas turėtų būti tokio plonumo, kad tilptų į voką, o batai – kerziniai, bet suvarstomi... Na, o jei iš didesnių dalykų, Ele? – prisimerkęs kvotė rašytojas. – Jei iš pačių pačių didžiausių, juk pasaulis, kaip tu žinai, batais nesibaigia. „Ai, nu jei iš pačių didžiausių, – ji staiga nuknebo ir išsipleikė ant sofos, – tai turbūt ir pats suprantat, kad – „Grand Cherokee“...“ Elė iš Vievio buvo užkaušusi.

Jis ten pat jai ir paklojo, ir ji, beveik nė nenusirengusi, užmigo. Pats savo kambaryje prie lango ilgai rūkė, paskui atsigulė į lovą su bumbulais. Žiūrėjo į tamsą, migdytųsi, tačiau koks čia be miegas... Vis bandė suskaičiuoti, prieš kiek metų buvo tie trys, ne, vis dėlto tik du kartai. Suko ir suko filmą, kol nei iš šio, nei iš to prisiminė per TV matytą kriminalinę istoriją apie kažkur Amerikoje dingusią merginą, vardu, rodos, Roza. Prapuolė mergina, ir jokio siūlo galo. Kai byla buvo jau benumarinama, atsitiktinumas policiją atvedė į atkampius vieno vyro namus. Po kratos, nieko neradus, jau beveik išeinant, netikėtai specialus prietaisas ant sienos aptiko akimi neįžiūrimą kraujo lašelį. Tiek ir tereikėjo – siūlas ėmė vyniotis, neilgai trukus atsirado ir Rozos pelenai, užkasti sode, ir dar kai kas – pasirodo, naktį, kai ji buvo deginama, vienas kauliukas iššoko iš laužo, ir vyras nusinešė jį į savo universitetą, rūkė iš jo, visiems sakydamas, kad tai – elnio kauliukas, ir kitiems davė, dabar ant rašomojo stalo, tarp pieštukų, mėtėsi ir tas kauliukas – daugiau iš merginos nieko nebuvo likę. Kas liudys teisme? – klausė jos artimieji ir laikraščių antraštės. Nei rimtų įkalčių, nei liudininkų nebuvo, tad teisme prieš nusikaltėlį liudyti stojo – kraujo lašelis ir tas kauliukas. Ir bylą laimėjo. Kartais šitaip liudija odos atplaišėlė, blakstiena, kelios molekulės, ir žmogaus gyvenimas staiga apvirsta aukštyn kojom – rašytojas negalėjo atsigosti, net atsikėlė suvokęs, kieno jis pusėje – žudiko: ilgiems metams sėsti kalėjiman dėl tokių niekų – kauliuko... Prie lango užsirūkė. Juk jo namuose, už sienos, kai pagalvoji, irgi tik niekas, tolimas nuotykis, gryniausia efemerija, bet – su kūnu, akimis, širdimi, o svarbiausia – teisėtomis pretenzijomis. Lyg jis, kaltas be kaltės, būtų atėmęs iš tos mergaitės pusę jos galimos biografijos, pusę galimos praeities ir ta atimta praeitis jau apvaginėtų ateitį. Baisiausia – kad ir jo paties. Jo ypač. Dar negana, tas niekas turėjo visus šansus laimėti bylą. Netgi bylą – kas jau būtų visai neteisinga – prieš jo sąžinę...

Rytą dar už uždarų durų išgirdęs mieguistą Elės balsą rašytojas pasakė, kad šiandien jie važiuos pasivažinėti. Vengdami vienas kito žvilgsnio ir beveik nesikalbėdami – buvo kažkodėl dar svetimesni negu vakar prieš susipažįstant – senu „Mitsubishi Galant“ jie išvažiavo už miesto. Elė sėdėjo užpakalinėj sėdynėj ir du kartus nedrąsiai pasiprašė – „vimtelti“. Sukorę kone šimtą kilometrų, jie sustojo pamiškėje, prie upės... Lyg tyčia viena tų nuostabių saulėtų ankstyvo rudens dienų, kai tolimi peizažai apsitraukę bronziniu ūku, miškai, net tankumynai, pavirtę angliškais parkais, o paskutiniai mašalai gelsvoj saulės šviesoj sparneliais plaka kaip mikroskopiniais malūnėliais, ir atrodo, lyg sklęstų pūkai. Ir uodai jau nebegrūdo savo čiulkinio, kai jie ėjo mišku. Štai ir ta vieta po medžiais, tamsiai mėlyna prieblanda, kur garšvų lapai, išaugę tau iki kaklo, kvėpuoja lyg milžiniški plaučiai. Čia jį, vaiką, visada apimdavo mistinė baimė, kad nuskęs. Jis atsigręžė. Išsigandęs atsilikusios Elės veidas irgi buvo lyg skenduolės – mėlynas. Rašytojas išsiblaškęs šyptelėjo.

Galiausiai ir vėjų košiama laukymė, kuri, pasirodo, ir buvo jų kelionės tikslas, čia gelto senas sulaukėjęs sodas, liepos dvynės, alyvų ir erškėtrožių krūmų kupstai – kadaise tikriausiai būta sodybos. Rašytojas vėjo plaikstomais skvernais klimpdamas ėjo per kemsus, o Elė – kantriai cimpino iš paskos. Kai jis lakišių ir varnalėšų prikibusiomis klešnėmis vis atsigręždavo, kad pažvelgtų jai į akis, – kaip riešutą ant delno norėdamas pasidėti jos vidų, kietą, kol kas neperkandamą ir, atrodo, su paslaptimi, – jose, deja, nebūdavo nieko, tik paikas smalsumas: ko mes čia atvažiavom, jei čia net beliašų kiosko nėra? Jiems įžengus į apsamanojusį, šimtametį sodą – tokiuose paprastai tarp šakų gyvena protėvių dvasios ilgais žilais plaukais ir bedantėm kūdikių burnom – rašytojas pasakė sugalvojęs žaidimą. Kadangi jie vienas kito nepažįsta ir yra kol kas kitas kitam tik žmonės iš gatvės, atsitiktiniai praeiviai, taigi – niekas, tai bus kaip žaidimas kortomis, kai pralošiami drabužiai. Tik pralošinės jie ne drabužius, o vienas kitam – save. Ir svarbiausia – be jokio melo. Iki paskutinio siūlelio.

Susijaudinęs, virpančiu Adomo obuoliu ir kiek patetiškai rašytojas pradėjo pirmas: į šią vietą jis ją ne šiaip sau atsivežęs, kadaise čia buvo jo namai, taigi, išeitų, kad ir jos, Elės, šaknys. Čia jis gimė. Čia lakstė pliku pimpaliuku, aprengtas mergytės suknele. Čia – labai anksti – pažino mirtį, ir nuo tada jo gyvenimas – tai ištisa egzistencinė netektis, bet rašytojui ji paprastai būna ir kūrybos pamatas. Kai jis buvo penkerių, žiemą naktį neparėjo tėvas, neparėjo savaitę, motina jau buvo apklausinėjusi kaimynus, gimines – niekas nieko, kol vieną ankstyvą rytmetį tėvas pasibeldė į jos sapno duris, įėjo vienmarškinis, visas snieguotas ir šlapias, ir, nusigręžęs nuo jos, pasakė: „Ne ten ieškai – apieškok mano paltą už kūdros, – rasi blyną, kuriuo stribai man buvo užkimšę burną, o mane patį – pavasarį, kai nutirps sniegas.“ Ji nubridusi apieškojo ir tikrai: negyvai nukankinto palto, pamauto ant alksnio šakos, kišenėje rado sugliaumijusį miltinį blyną, o jį patį – kaip jis ir sakė... Penkerių metų vaikas, Ele, tada, pavasarį, rausvu šilkeliu pražystant obelims, į mirtį žiūrėjo iš arti, ji gulėjo štai šioje dauboje – kniūbsčia, pajuodusi, buvo apauta suadytomis vilnonėmis kojinėmis ir jau be plaukų.

Johaidi, – švilptelėjo Elė, – su kojinėmis ir be plaukų...

Bet nustebo tik iš mandagumo, nes, matėsi, jai jo tokio, kaip močiutė sakydavo, – minkštais pautais, pagailo, o pats pasakojimas – taigi kartu ir jos pačios šaknys – nepadarė jokio įspūdžio. Dairydamasi į padebesius ji dar abejodama pasiteiravo:

– Nejau artimieji iš tikrųjų susapnuoja ir nujaučia nelaimes, maniau, kad taip tik knygose rašoma...

– Nujaučia! – rašytojas buvo įsižeidęs ir, galima sakyti, galutinai, t. y. iš anksto, ja nusivylęs. – Ir net, įsivaizduok, išgelbėja: sulaiko nuo traukinio, kuris nuriedės nuo bėgių, lėktuvo, kuris suduš. Bet, Ele, – tik t i k r i artimieji. Tikri tėvai, broliai ir seserys, kuriuos sieja šis tas daugiau nei atsitiktinumas. Tai, kas tikra, bendra praeitis, o ne vienos nakties blefas.

Elė išraudo iki plaukų šaknų, lyg sučiupta važiuojanti be bilieto – sučiupta esanti netikra. Bet ji – tikra. Ir mama sakė: tikresnės nebūna, nebent jis dar kur nors būtų pabarstęs vaikų...

Ką gi, jeigu jau reikia pradėti vilktis drabužius nuo Adomo ir Ievos, t. y. nuo jos senelių, – Elė įkvėpė oro, – tai jie, visų manymu, buvo keista pora, retas atvejis, nes močiutė buvo lietuvė, o senelis – čigonas. Bet savo senelius Elė atsimena tik labai gerai. Ir tik kaip dvi to paties obuolio puses. Močiutė buvo iš kaimo, iš ūkio, vištų pūkais aplipusiu megztiniu, kvepėjo grietine ir ką tik sumuštu sviestu. Be kitų dalykų – linksmumo ir riebių keiksmažodžių – ji turėjo savą „širdžių lentelę“, kuria vadovaudavosi kaip autobusų tvarkaraščiu. „Žmonių širdys, Ele, – sakydavo, – būna visokios: bailios ir drąsios, kietos ir minkštos, plačios kaip vartai ir siauros kaip adatos šiknutė, labiausiai saugokis – šiknučių.“ Senelis buvo kilęs iš taboro, kur jo jaunystės laikais čigonai miegodavo ratu, juodas kojas sukišę po balto atlaso pūkų patalais. Vogtais, žinoma. Močiutė draudė jam būti čigonu. Bet jis vis tiek visą gyvenimą vogė vištas ir puodus ir niekur nedirbo. Kai lovoje išgulėjusi 5 metus močiutė mirė, o paskui per daktarų neapsižiūrėjimą – pilve užaugus kepalo dydžio cistai – mirė dar jauna mama, juodu su broliu liko seneliui. Ji labai gerai prisimena, kaip tą dieną jis, kiaura kojine su išlindusiu juodu nykščiu, pasišaukė juos ir, verkdamas, lyg dainuotų, mušdamasis į krūtinę, prisiekė neapleisiąs ir abu padarysiąs – „čigonų baronais“. Bet bėgo laikas, už skolas, susikrovusias lošiant kortomis, ir dar velniaižin ką iš močiutės namų jiems teko išsikelti į mansardą, o vėliau – į vagonėlį prie Vilniaus. Vagonėlis buvo su kaminu, bet be pamatų ir tikrų grindų. Negali sakyti, kad senelis nebūtų stengęsis: rinko butelius, „už prieinamą kainą“ – po 20 litų – pardavinėjo valkataujančius šunis, važinėjo į taborą „verslo reikalais“. Grįžęs numesdavo jiedviem ant stalo po litą, tik neužmikit, sakydavo, ant laurų, sukitės, kilbukai: nusikaltimas – ne priglausti, kas ką ne vietoj pasideda, o leisti pražūti be priežiūros paliktam daiktui. Norit turtų, prašom, važiuokit į Belmontą – po kriokliais, kur maudosi girtos kompanijos, vartosi vandens numuštas auksas ir smaragdai, reikia netingėt tik pasiimti (pats prisiekinėjo radęs „storą“, 80 gramų, žiedą su briliantu, bet niekada nerodė, kad jie neapaktų), tingit būti milijonieriais, ką gi – sėdėkit stoty arba prie turgaus, svarbu indas, ne stiklinis ir ne plastmasinis – tik į metalinius krentančios monetos skamba ir šaukte šaukia: nebūkit chamai, nepraeikit pro šalį... Bet kodėl jūs taip daug valgot ir taip greit augat? – pykdavo senelis. – Geriausiai pinigus traukia 7 metų vaikai, ir jų niekas niekada neįtaria, jie moka pralįsti į menkiausius plyšelius, kai reikia – pro rakto skylutę. Be to, jiems visada aukoja...

... Rašytojas nurijo sausas seiles. Jo eilė. Rašytojo gyvenimas, Ele, – jo balsas buvo duslus, – taip pat labai nepavydėtinas, nemanyk. Nemiga ir nuolatinis nervas. Kompleksai ir baimės – fobijomis tai vadinama. Vieta literatūros lauke, iš kurio tave paliovos stumia visoks mailius. Asmenvardžių rodyklės – atsiverti, o ten, kur turėtum būti tu, ir vėl spengianti tuštuma. Tai – pragaras. Kančia...

... Kai senelį, renkantį butelius, partrenkė mašina, o brolis, išėjęs „laimės ieškot“, negrįžo, ji kurį laiką slapstėsi, nes buvo nutarusi – geriau jau guzikas po liežuviu negu globos namų „pajokas“. Kol kartą vienas žmogus patarė: „Tu verčiau prisiduok į artimiausią parapiją klebonui – gyvensi ir vargo nematysi.“ Ji paklausė ir neapsiriko – pirmu taikymu pakliuvo į Dievo ausį. Jei kas teirautųsi, kokios ten gyvenimo sąlygos, ji jau žinotų, ką sakyti: Dievo ausyje kvepia ką tik išplautos ąžuolinės grindys, dega alkūnės storumo žvakė, o dešra, kurią raiko šeimininkė, yra dar storesnė. Klebonas jai patikėjo specialią šluotelę ir liepė „su visa turima atida“ valyti dulkes nuo Kryžiaus kelio stočių ir „Caritas“ – Artimo meilės. Ir, žinoma, mazgoti, šveisti, vaškuoti, – atsidėkodamas niekada nepamiršdavo „Diavolo (for men)“ kvepiančiu delnu padaužyti per skruostą. Pats su „begaline savęs auka“ mylėjo Aukščiausiąjį ir stengėsi būti jo vertas visais, kokie tik yra, būdais: gražiai poliruodavosi nagus ir miegodavo su arbatos pakeliais ant akių vokų, tinkleliu prispaudęs plaukus, gerdavo žalius kiaušinius, kad balsas iš sakyklos būtų grynas „it kalnų krištolas“. Dar labai mėgo – irgi ne dėl savęs – silkę pataluose, morkų sklindžius, arbūzų šerbetą ir portugališką portveiną, o prie jo – keptą žąsį su obuoliais, virėja leisdavo Elei prieš pašaunant paukštį į orkaitę virvele surišti kojas ir sparnelius... Nėr kalbos, gyventų ji ten ir dabar ir vargo nematytų, bet kartą dėl nebūtų dalykų, pavyzdžiui, kad ji slapčiom nuvalgo razinas ir pirštais kabina medų (nes turi čigono genų), ją apskundė tokia šeima: tėvas, motina, sūnus ir duktė, kurie norėjo vieni klebonui tarnauti (ir vargo nematyti) ir kambarys po kambario užiminėjo jo apartamentus, vieną po kito – daiktus: iš pradžių tik sutanas ir stulą, vėliau civilinius kostiumus ir batus, apatinius marškinius ir glaudes, galiausiai tai, ką šveisti įėjo tik į Elės pareigas – išimamus klebono dantis, viršutinius ir apatinius. Kartą tas sūnus zakristijoje, mažesnis už ją ūgiu ir jaunesnis 4 metais, pasakė: „Tu verčiau jau teptum slides, partnere, – tokia mūsų nuomonė“, ir davė jai kažko saldaus ir tąsaus, panašaus į kramtomąją gumą, – kad balandžiai tris dienas lestų jos smegenis, o žuvys iš lėkščių kilotų galvas... Gulėdama be sąmonės, ji tada pirmą kartą rimtai susimąstė: ar verta šioje žemėje muštis dėl vietos, jei jau visos jos seniausiai paskirstytos, o numerėliai – išdalyti, tvirtai nusprendė, kad nebeverta, bet staiga iš nieko, iš pilkų pelenų ore susidėstė jos močiutė ir senelis ir, nepratarę nė žodžio, pagrūmojo: močiutė mažu kumšteliu – baltu, senelis – juodu (ant jo piršto ji dar spėjo įžiūrėti tą briliantą, kurio būdamas gyvas taip ir neparodė). Ir ji kaip kulka atsisėdo lovoj. Jokios pagalbos nei paguodos neturėjo ateiti iš niekur, visi kaip susitarę – išmirė, ir vis dėlto pagalba buvo čia pat, – kažkas iš po lovos (matyt, iš žemės magmos, kurios temperatūra siekia net iki 1000 laipsnių) vulkanine jėga spyrė jai užpakalin: „Nedrįsk pirma laiko užsilenkt, Ele, dar ne laikas tavo apmokamoms atostogoms...“ Klebonas, sužinojęs, kas jai uždavė „narkotinės medžiagos“ ir kodėl, atleido ne šeimą, pasak zakristijono, „klebonijos kozanostrą“, o Elę, tik jo širdis... Močiutei ji būtų buvusi – „Karališkųjų“ miltų bandelė su marcipanais ir skaldytais migdolais: išleisdamas Elę jis liepė šeimininkei prikrauti jai pilną „Maximos“ maišą maisto, kitą – drabužių, ant viršaus žieminius batus ir, lyg to dar būtų negana, – paskambino ir paprašė kavinės „Skonio rapsodija“ savininką, su kuriuo šeštadieniais perdavosi pirtyje: „Ar tas Dievo nuskriaustas vaikas negalėtų tau kuo nors – praversti?“ Ji pravertė. Ir, kaip matot, ji dabar čia, prieš jį, – gyvesnė net už gyvą...

Daugiau rašytojas nebenorėjo žaisti, nei išlošti, nei pralošti – „drabužių“. Norėjo pabūti vienas. Tik vienas. Susijaudinęs ir net šiek tiek praradęs laiko ir vietos nuovoką, ėjo per kemsus ir laukų vėjas gairino įkaitusį veidą – taip veidas dega po antausio. Kitas... Vis dėlto labiau nei Kitas, kurį rašytojai mėgsta savo esė ir interviu kalbėdami apie „dėmesį ir atjautą šalia esančiam“, – jam rūpėjo kitkas. Tai, ką Elė pasakojo, buvo – rūda. Puiki iš po žemių šviečianti nevalyta rūda, kokios jis jau seniai nebeišgaudavo (nebeišspausdavo) savo vienatvės kapsulėje. Kapsulė čia kažin ar kuo dėta, „rūda“ gali būti ir tavo, neišeinančio iš kambario, vienatvė (meistro rankose – labai netgi gera rūda), ir musė ant palangės, saulės atokaitoje besimazgojanti kojas, literatūroje apskritai įdomiausia tada, kai „nieko nevyksta“, kai ko nors „nėra taip, kad jis net egzistuoja“, – dėtas yra tavo, kaip rašytojo, finalas, kai išsenka tau skirtas laikas. Tačiau dabar...

Kokiai chemijai veikiant Elės gyvenimo aliuminis rašytojo vaizduotėje ėmė virsti kūrybos auksu? Kolbose ir mėgintuvėliuose, garų ir dūmų tumuluose, alcheminės krosnies žaizdruose degė į aukščiausios prabos – biblinius, ikonografinius – vaizdus. Nušvitimo akimirka, kai kasdienis pasaulis staiga nusimeta savo įprastus pavidalus: paukščiai, lesantys žmogaus smegenis, Dievo ausyje deganti žvakė, kiaulė su kunigo stula ir pro adatos šiknutę vorele besispraudžiantys pliki kūneliai, trokštantys nusigauti pas Dievą, – t. y. žmonės, „kokie jie yra viduje“ – pragaro gyventojai, tačiau apšviesti dieviškosios šviesos – kaip Boscho paveiksluose... Rašytojas net sudirgo, kai sujudėjo bitkrėslių skėčiai ir builių debesys ir iš paskos atsekusi Elė atsistojo šalia kaip šešėlis. Į ką, kai įsižiūri, ji panašiausia? Į du centus iš gyvenimo aliuminio. Gimusi ne ten ir ne tada, buvusi ne tose rankose, ji, deja, nepaveldėjo iš jo nei pojūčių, nei mąstymo, nei Dievo kibirkšties. Tiesiog nieko, dėl ko būtų jo duktė. Užtat visko, ir dar su kaupu, – to čigono.

– Bet kodėl tu susiradai mane? Ir būtent dabar, šiandien? Kodėl išvis susiradai? Juk tu sukaisi visą tą laiką, – jis vos nepasakė „puikiai“, – ir be manęs.

– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Elė. – Pamaniau, jūs vienišas. Ir aš. Gal mes galėtume vienas kitam kuo nors – praversti?

– O nuotrauka to vyro ant meškos kailio? Kas tau išeitų tas žmogus? Juk jis tavo giminėje, be abejonės, – kas nors? Prosenelis, sakei? Negi tu tokia visiškai be nieko? Taip nebūna, Ele...

– Kur tau mėtysis laisvi tokie žmonės, o dar proseneliai, jie jau visi seniausiai užimti, net mirę... – atsiduso Elė. Ir pridūrė, kaip ir buvo jų prieš pat žaidimą tartasi – atiduodama jam paskutinį savo drabužėlį: – Skolintas tas žmogus. Pasiskolinau jį bendram mudviejų reikalui. Gyvą ir sveiką – neištaukuotą, nesubraižytą, turiu grąžinti iki šio pirmadienio...

... Į mašiną jie grįžo kitu keliu pamiške, iš kur vėrėsi šio krašto lygumos. Laukai, apšviesti blėstančios pavakario saulės, raudonis tolimame lango stikle. Tas vienišame lange inkrustuotas saulėlydis, pilkėjant peizažui, rašytojui kaskart sužadindavo ilgesį, – gal namų, kurių šioje žemėje neįmanoma turėti niekur, o gal jau tikrųjų namų – kosmoso, bet dabar buvo panašus tik į „rubino“ akį iš Elės senelio žiedo. Kai jiems einant – jam priekyje, jai iš paskos – jis ėmė nebegirdėti po jos kojomis trakšint šakelių ir pajutęs negera atsigręžė, – išvydo tai, ko labiausiai nuo pat jų susitikimo pradžios ir bijojo: atsilikusi maždaug dvidešimt metrų, vakaro prieblandoje iš paskos sekė ne Elė, o – druskos stulpas. Mažas švytintis druskos stulpas, kuriam, – dar tėviškai pagalvojo, – tik augt ir augt...

Išvargęs, lyg kiaurą dieną skaldęs malkas ar mėžęs mėšlą, nors tik klausėsi ir desperatiškai dėliojo „už“ ir „prieš“, rašytojas visą kelią atgal tylėjo, ir Elė, drąsesnė negu rytą, sėdinti šalimais, net pabandė suskelti anekdotą apie plikį ir šukas, bet jis nesijuokė. Įvažiavus į Vilnių, jis vis dar blausiai vylėsi, kad ji galbūt kur nors išlips – gyvesnės už gyvas nepražūva, ir viskas bus vėl kaip buvę, bet ji, nuleidusi galvą, važiavo kartu, o namuose be garso prapuolė virtuvėje. Aišku – laukti, kol jis apsispręs: duktė ji jam (kartą ir visiems laikams) ar ne duktė. Dievaži, dabar nieko taip nesigailėjo, kaip to, kad neišvažiavo į kalnus... Kaip jis, ne, ne jis – Jungas, jai paaiškintų, kad menininkas – tai toks padaras, kuriame visada sėdi du: kūrėjas ir paprastas žmogus. Ir kūrėjas, net ir tada, kai nieko nekuria, – „suvalgo“ tą kitą, paprastą ir gerą. Nes kūrybingumas pasiglemžia didžiąją tavo energijos dalį, o iš tos, kuri lieka, jau nebeišeina nieko vertinga. Joks simpatiškesnis žmogus. Ką jau kalbėti apie padorų tėvą... Kad tos „žemos gyvenimo formos“ stačiai būtinos, antraip žūtum nuo visiško išsekimo, taigi, Ele, kad ir kaip būtų apmaudu, jis – tikras diavolo. Diavolo for men ir netgi for women... Kai pagaliau išėjo į koridorių, kažkodėl su rašikliu rankoje, kad pasikalbėtų su ja, žinoma, jautriai, bet iš esmės ir kietai, Elės nebebuvo. Ji išnyko taip, kaip ir atsirado. Per kaminą? Rašytojas nustėro pastebėjęs, kad jo neaplenkė ir vienas tos dienos mažųjų stebuklų: iš virtuvės buvo šis bei tas dingę...

Rytą internete perskaitė:

Vakar apie 18 val. Šiaurės Osetijos rajone, Kaukazo kalnuose, nuo Maili ledyno nuslinko galingas ledo luitas. Purvo, ledo ir akmenų nuolaužos nusinešė dešimtis žmonių. Be žinios dingusiais laikomi 119. Kartu su visais dingo ir filmavimo grupė, kūrusi filmą „Stebėtojas“, kuriai vadovavo populiarus Rusijos režisierius Sergejus Ivanovas. Virš teritorijos vis dar skraido sraigtasparniai iš Šveicarijos ir Vokietijos su nelaimės rinkiniais: vaistais, virvėmis, drabužiais, žibintuvėliais. Dirba prancūzai su paieškos šunimis. Žvalgomi visi ledo tuneliai, kiekvienas kvadratinis metras. Bet vilties rasti gyvų gelbėtojai turi vis mažiau....

Rašytojas užsimerkė. Prisiminė Ivanovą, tą dar visai berniuką, skambinusį prieš savaitę: „Žinote, kas keisčiausia: kad mes kuriame filmą ir užmirštame, jog tai – pasaka. Pasaka su aštriais pojūčiais – šaudynėmis ir gaudynėmis. Su paieškomis aklinoje tamsoje. Na, ir, žinoma, meile.“ Meilė... Rašytojas prisivertė galvoti apie Elę: „Nejau artimieji iš tikrųjų susapnuoja ir nujaučia nelaimes, maniau, kad taip tik knygose rašoma...“ Bet ji juk negalėjo nujausti nelaimės ir atskubėti, kad jį išgelbėtų, nes buvo ne iš jo praeities, o tik iš tolimo atsitiktinumo, kurio jis net dorai neatsimena, vadinasi – netikra. Sutapimas. Ir vis dėlto... Jis štai sėdi savo kambary ant sofos, spaudo televizoriaus pultelio mygtukus ir į katastrofą žiūri lyg iš kosminio laivo, pro iliuminatorių. Akyse – šviesa ir besikeičiantys televiziniai vaizdai, o galėjo būti – grūstas ledas... Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Kartais išsigelbėjimas, ir jį, žinoma, siunčia Dangus, niekas kitas, tik kodėl būtinai – per Vievį?.. Rašytojas bandė ką nors veikti: skalbėsi kojines, rūkė, virė pusmarškonę košę, ėjo pasivaikščioti, klausėsi naujienų, bet laikas stūmėsi lėtai, kol vakarop suėmė baimė, kad žuvusieji kalnuose, galimas daiktas, – yra tik „dingę be žinios“ ir turi šiokių tokių šansų. O jis savo vienatvės kapsulėje, už šarvo durų, – saugus. Bet miręs.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


82203. Audrys Karalius :-) 2007-05-01 21:58
Sodrus, subalansuotas, geras tekstas.

82254. Rūta2007-05-02 08:29
labai labai patiko, yra daug labai stiprių vietų.ir gražių vietų.ir visuma harmoninga, išlaikyta.ir išorė, ir vidus šio kūrinėlio labai gražiai suderinta.paskui dar galvojau apie tą kūrinėlį Kalinauskaitės, o juk būna-perskaitai ir čia pat pamiršti- apie ką jis.

82270. Kalis Nauskas2007-05-02 12:09
O man tai pasirodė toks vidutiniškas, netgi perdėm. Schematiškas. Panašus į žurnalistinį tyrimą, kai po kažkokio įvykio stengiamasi ieškoti mistinių sutapimų. Pats teksto audinys - be menkesnės intrigos, rašytojo portretas irgi labai schematiškas. Nors kai kurios idėjos ir įdomios, bet neišplėtotos.

82314. Regina S.2007-05-02 19:48
Ko man čia nepritrūko,tai intrigos,perskaičiau vienu prisėdimu,o su ilgais tekstais, ypatingai internete, man taip retai būna.Bravo.

82342. L. ir R.2007-05-02 22:11
Danute, sveikinam ! Visada laukiam Tavo naujų apsakymų.

82369. nerasytojas2007-05-03 11:07
yra nepaprastai graziu vietu bet internete tokio ilgumo kurineli perskaityti reikia laiko

82391. iš Kauno :-) 2007-05-03 12:49
Rašyk verčiau trumpiau, bet dažniau.

82410. a propos 2007-05-03 15:34
Niekada nežinai, kas kaukia už kampo... Kaukte kaukia

82420. n2007-05-03 17:44
Danute, knygos!!!!!

82423. xy2007-05-03 17:56
AŠ NORĖČIAU, KAD MANĘS KAS NORS LAUKTŲ UŽ KAMPO, BET ŽINAU, KAD NELAUKIA IR NELAUKS NIEKAS, NES ESMI NEVAISINGAS.

82426. kvailutė>xy2007-05-03 18:25
oi, kokius niekus parašei. negi manai, kad moterys merginos vyruose ieško tik reproduktoriaus? išpūtei savo problemą iki dangaus ir per ją viską matuoji. mielasis, užmiršk tą "vaisingas/nevaisingas". gyvenk atviromis akimis ir (NB)atvira širdimi. domėkis, nuoširdžiai domėkis tuo, kas svarbu kitiems, kas vyksta aplinkui. gyvenimas jau vien tais stebuklais gali būti pilnas. o prie pilno gyvenimo lips vienišos dūšelės, kurių daugiau nei apsčiai. o jei ir neprilips... ne, mano fantazija tokio dalyko neišneša, atsiprašau.

82473. krankt2007-05-04 04:37
kazkoks siaubas - tik iki puses istengiau perskaityti, retai man taip nutinka, cia nenoriu pasakyti, kad autore bloga, cia as, as bloga. :(

82485. kvailutė>krankt2007-05-04 08:40
nesupratau, kodėl tu bloga. kad tesugebėjai perskaityti tik pusę? o tie, kurie perskaitė visą, jie - geri? tu nepyk, bet marazmas kažkoks gaunasi.

82490. ROLKINAS2007-05-04 10:53
LIUKS!Rašytojų vyrų gildijai turėtų nepatikt.

82516. Henrikas :-( 2007-05-04 13:51
Koks laikrastis,tokie ir autoriai. Jusu girtas religiniu kliedesiu specas Beresnevicius uzduso policijos automobilio bagazineje, o paslemekas Geda subade savo dukra...

82524. mie - henrikui2007-05-04 14:48
ar esi tikras kad uzmerksi akis drozinetoje lovoje raudancios seimynos apsuptas sulaukes simto metu, o iki tol tau nieko blogo neatsitiks? pasiziurek i veidrodi en face ir is profilio.

82536. amigo henrikui2007-05-04 18:04
O tavo koks laikraštis ir kokia chebra - atrodo, lietryčio penkto puslapio veikėjai, ir Alkajeda, ir "Našy"...

82567. krankt kvailutei2007-05-04 22:47
gal gerai sakai, verciau palikti prie to: visi geri, tie, kurie perskaito viska bei tie, kurie perskaito puse. Juk skaito. ;)

82584. 3102007-05-05 13:53
idomu

82646. nemo>cc2007-05-06 04:54
Istorija yra keistas dalykas. Kai pradejau ja dometis, tai is pradziu suveike kaip religijos ir kataliku Baznycios demaskavimo irankis. Toks demaskavimo periodas tesesi gal kokius dvejus - trejus metus, anuosyk buvau susirinkes tiek skandalingu, tiek pikantisku faktu virtine, visokiu istoriju, kurios gana efektyviai isdraskydavo katalikybes sviesumo, gerumo, tyrumo ivaizdzio audini. Paskui persisotinau tais dalykais ir religine istorija visai palikau nuosalyje keliems metams, studijuodamas visai nesusijusia arba tik antraeiliskai su religija susijusia istorija. Kai vel grizau prie religines istorijos, jau buvau suprates banalu dalyka, kuris irasytas kiekvienos istorines knygos ivade - istorini ivyki reikia skaityt kontekste. Banalu, taciau va taip buna, kaip maciau ne tik man - reikia daug laiko, kol viena ar kita banali pastaba tampa realia mastymo taisykle, kol ismoksti ja naudoti interpretacijoje. Tada supratau, kokia skurdi ir siaura buvo mano faktu virtine. Galeciau duoti toki pavyzdi - tarkime sumanau demaskuoti cc gimine. Ir pradedu - stai cc protevis, gyvenes 1753 metais, mete malka i pilieti bb. Protevio palikuonis is bb palikuonio 1795 metais pasiskolino 10 auksinu ir negrazino. Dar veliau kitas cc palikuonis 1832 metais savo ponui iskunde, kad bb nusvilpe bulviu maisa. 1890 metais cc gimines atzala kaimyno zmonai padare vaikuti. 1942 metais vel tos pacios cc gimines egzempliorius su gelemis pasitiko sovietu kariuomene, o stai dabartinis cc pagarsejes itin vaidingu charakteriu. Tarkime, kad viska, ka paminejau yra tiesa. Bet kaip tai vis delto siaura - juk kiekvieno cc gimines atstovo gyvenimas susideda ne is to vieno mano pamineto gesto, o is tukstanciu zodziu, emociju, momentiniu situaciju, simtu kitu geru ir blogu gestu. Mano pamineta "faktu grandine" sukuria tik kritikos regimybe, bet is tikro tai tik labai pavirsutiniskas ir deformuojantis istorijos supratimas, mat i viena gesta sudejau visa zmogau gyvenima, o i gestu serija - visa gimines gyvenima, tad triuskinanti isvada, kad "cc gimine niekad niekam nieko gero neatnese" yra nieko neverta. Cia kalbejau tik apie vieno zmogaus gesto suvokima viso zmogaus gyvenimo kontekste. Bet jei pazvelgsime dar placiau, jei pabandysime suvokti ta zmogu kitu zmoniu, isoriniu veiksniu, instituciju, socialiniu normu, mokslo issivystimo ir t.t. kontekste? Tada mano ankstesne neigiama isvada apie cc gimine tampa dar menkesne. Taigi, kai vel pora metu pastudijavau religijos istorijos jau su banaliu supratimu, kad ivyki reikia skaityti jo kontekste, tai tada mano studijos pradejo veikti kaip religijos ir katalikybes reabilitacija. Tai nereiskia, kad pradejau manyti, kad anksciau mano atrastos klaidos yra jau "neklaidos". Ne, bet paprasciausiai jos nebekeldavo pykcio ir neigimo reakcijos. Pavz. pirmame periode skaiciau apie Galilejaus procesa ir apie tai, kaip katalikybe dusino moksla. O antrame apie tai, kad Galilejaus laikais mokslo tokio, kaip siandien ji suprantame is viso nebuvo (Galilejus buvo vienas is jo kureju), o anu laiku mokslo akimis Galilejus buvo kartais nemoksliskas ir taike nelabai kam zinomus metodus. Panasiai siandien zmogus kalbantis tik lenkiskai mums atrodytu keistai, jei sakytusi esas lietuvis. Taciau 1850 metais, kai lietuviu kalba ir "buvimas lietuviu" dar nebuvo sujungti i viena vieta, nes dar buvo gajus LDK atminimas, o tautinis nacionalizmas tik brendo, bajorui buvo visiskai normalu but "lietuviu" ir kalbet "lenkiskai". Ir jei jam pasakytum, kad jis lenkas - gautum per nosi.

82650. 2 pastraipos2007-05-06 06:45
Perskaiciau dvi pastraipas.

82745. Analizas2007-05-07 11:37
Eiline grafomanija, ir tiek - nomedu ir mildazyciu lygio istorijele. Nykybe.

82749. Henrikui2007-05-07 12:16
Durniau, esi iškreiptai informuotas Lietryčio - a.a Beresnevičių uždubasino mentai, o Gedos atvejis priešingas: tai ne jis dukrą, o dukra jį užtrankė, o paskui bijodama atsakomybės, pasibrūžino britvute draugės padedama.

82767. Diagnoze-Analizui2007-05-07 18:14
Nu tikras analizas.

82800. cc - Nemo2007-05-07 21:03
Tai ką tu pasakei - aš suprantu. Nesu iš principo prieš religiją kaip įdėją nusistatęs. Ir komunizmo įdėjomis nemažai žmonių tikėjo,ėjo mirti su Stalino vardu lūpose, dar yra nemažai Lietuvoje žmonių kurie su nostalgija prisimena buvimą TSRS. Komunizmas ir religijos be žmonių pačios savaime negali egzistuoti. Juose aktyviai reiškėsi ir dabar reiškiasi asmenys,įtakos grupės ,įdėjiškai angažuoti ar materialiai suineresuoti gyvi žmonės, kurie, tarnaudami pasauliečiams, mokė juos gerų dalykų. Pridaryta ir klaidų. Vystantis mokslui,techninei ir dvasinei(?) kultūrai,informacijai- keičiasi ir pats žmogus, jo pažiūros, tame tarpe ir religinės. Bažnyčia, stengdamasi neatsilikti nuo gyvenimo pažangos, iš lėto, bet keičiasi.Net pagrindinių maldų žodžiai kai kur pakeista. Matyt daliai žmonių tikėjimas į Dievą daugiau ar mažiau ji reikalingas. Ir tegul jie tiki.

82847. e - kurt negabus ( ir tingiu), todel imuosi destrukcijos(bet nepiktai, t.y. be pykcio)2007-05-08 10:57
"...irodymas, nemo is esmes yra metodas itikinti ir daugiau nieko.
Be to turi gerai apmokamą darbą, bet daug dirba.
Nežinau ar jos sarkazmas draugiškas ar piktas
Istorija yra keistas dalykas.
Kai vel grizau prie religines istorijos.
...tarkime sumanau demaskuoti cc gimine
...apie tai, kad Galilejaus laikais mokslo tokio, kaip siandien ji suprantame is viso nebuvo (Galilejus buvo vienas is jo kureju), o anu laiku mokslo akimis Galilejus buvo kartais nemoksliskas ir taike nelabai kam zinomus metodus.
... 1850 metais, kai lietuviu kalba ir "buvimas lietuviu" dar nebuvo sujungti i viena vieta, nes dar buvo gajus LDK atminimas,...
Komunizmas ir religijos be žmonių pačios savaime negali egzistuoti.
p.s. paryskintam tekstui savavaliskai skiriu pirmaja vieta visu laiku topose.

82848. e2007-05-08 11:03
sitas marmalas turejo patekt i "stebuklas su u trumpaja" skyriu. tureciau, aisku, perkelt, bet tingiu. p.s. "topuose" ir kabutes po " negali egzistuoti".

82850. kvailutė2007-05-08 11:25
panašu, kad reikės siūlyti el.redakcijai perkelti laiškus į priekį

82881. nemo>e2007-05-08 13:00
Suprantu, kad niekad to nepadarysite, bet yra isleistos tokios daugiatomes mokslo ir technikos istorijos enciklopedijos, nagrinejancios amziu po amziaus. Su baznytininkais nieko bendro, visokie oxfordai ten autoriaus teises pasisavine ir vienas tomas kainuoja 300 euru. Tai va, nors niekad to nepadarysite, bet atsiverskite viena toki toma. Suprantu, kad tai nieko nepakeis, nes jums enciklopedija bus nebe enciklopedija, kai ten rasite parasyta, kad Galilejaus laikais mokslo suprantamo dabartine prasme nebuvo. Suprantu, kad jums amziams liko sovietines propagandos teiginys, kad Galilejaus veikalu epistemologinis moksliskumo statusas buvo aiskus kiekvienam kvailiui, isskyrus anu laiku mokslininkus, nes pastarieji buvo vienuoliai, dvasininkai ir t.t. Suprantu, kad reiks dar kokiu dvieju karu, kol visos sitos sovietines deformacijos bus istaisytos, vadoveliai perrasyti i tuos, kurie siandien egzistuoja kiek tikslesne istorine samone turinciose vakaru Europos valstybese.

82884. :)e2007-05-08 13:08
"Tai va, nors niekad to nepadarysite, bet atsiverskite viena toki toma"

82894. e- nemo2007-05-08 13:32
matai, nemo, as manau, kad mokslas, jis ir afrikoj, mokslas. t.y. ir antikoj, ir vidurmaziais, ir renesanse ir t.t. jis buvo is esmes toks pat: sieke pazinti pasauli. o jo antipodas- ivairaus plauko mistika paremtos doktrinos- teigia pasauli pazinusios ir rupinasi to `pazinimo` prifarsiruot musu skystas galveles. todel kunigas-mokslininkas, vienuolis- mokslininkas ,- alogizmai. na, nebent kalbame apie ta viduramziu vienuoli, kuris nuskuto aristotelio apmastymus, kad pergamenta panaudotu "negincijamu krikscioniskuju tiesu" perrasymui.
p.s. o del "sovietines propagandos teiginiu", tai priverstas tau priminti, kad tada, kada as su ta propaganda (pagal kuklias savo kuklaus protelio isgales, bet nuosekliai, kovojau) , tu po stalu vaiksciojai arba, geriausiu atveju, sile ozius ganei. :)nepyk.

82901. nemo>e2007-05-08 14:22
Butent, kad nebuvo toks pat. Paprasciausiai nebuvo. Ir tai yra istorine tiesa, kuri parasyta Oxfordo zinynuose ir kuria as zinau, o jus nezinote. Ir butent todel, kad tai yra istorine tiesa nesvarbu ar as ozius ganiau, ar jums 117 metu amziaus ir jus kovojote pries propaganda. Jus ne zodzio nezinote apie viduramziu moksla. Tik matyt is tos propagandos kazkada nugirdote, kad kazkoks vienuolis sugadino Aristotelio teksta. Bet tuo metu jums nepaaiskino, kad vienuolynai konkuruodavo del antikos tekstu ir Aristotelio niekas siaip negadindavo. Ir jei siais laikais aptinkamas nuskustas rankrastis, tai todel, kad anais laikais tureta dvi ar daugiau Aristotelio tekstu kopiju, o pavz kokio Plotino neturedavo. Tad, trukstant pergamento, aukodavo viena Aristotelio kopija del Plotino, kad pastaraji galetu perrasyt. Jums neatrodo keista, kad beveik visi antikos tekstai per amzius buvo issaugoti vienuolynuose tamsiu ir ju vertes visiskai nesuprantanciu vienuoliu, kurie taciau turejo kazkokia manija juos persirasineti? Neatrodo keista, kad tie Aristotelio negerbiantys vienuoliai Aristotelio logika deste privaloma tvarka? Be abejo, jie remesi isskutinetais Aristotelio rankrasciais. Zinot ezere, as pilnai jus suprantu - sovietiniais laikais tiesiog negalejote zinoti tokiu dalyku, informacija budavo jums pateikta butent tokiu budu - "tamsus ir mokslo nekenciantis vienuolis, nepaisant to jog buvo vienas is nedaugelio rastingu zmoniu, isskuto Aristotelio teksta tam, kad uzrasytu dar pora prietaru". Bet ko nesuprantu, tai dabartinio pretenzingumo, atsiradus papildomos literaturos, parasytos ne baznytininku, su faksimilemis ir nuotraukomis, ir ne puslapio jos neperskaicius, zinoti apie tai, koks mokslas buvo antikoje, renesanse ir viduramziais. O jums nors zinoma, kad didzioji dalis moderniosios logikos yra sukurta XX amziuje? Jusu mylimas Russell irgi inese nemaza indeli. Bet kodel butent XX amziuje? Cia net nekalbama apie koki moksla, kuriam reikia tyrimu, instrumentu, ziniu pasidalijimu, specialios metodologijos, o tiesiog apie pati mastymo taisyklinguma. Turbut galvojate, kad koks tamsus vienuolis tik isgirdes 1357 metais apie bandyma kurti "modernia logika" is karto kam nors trenkdavo per galva ir todel modernioji logika atsirado tik XX amziuje?

82907. e - Jusu mylimas Russell irgi inese nemaza indeli.2007-05-08 15:16
beje, nemo, patrauk savo letenas nuo to raselo. paminejau as ji keleta kartu, noredamas sustiprint savo ateistinius argumentus ir uzmirsau. o tu kartoji jo pavarde kaip sugedusi tarpukario plokstele: "palangos juroj...".
o savo meile as dalinu trims: zmonai, lietuvai( nemaisyt su lietuviais), ir miestietei( ta pati "mieste" irgi "m"), taigi raselui nelieka.

82908. nemo2007-05-08 15:31
Matot, ezere, Russell yra moderniausias ir turbut vienintelis is tokiu jums zinomu autoriu (bent jau kitu necitavote), tad man nelieka nieko kito, kaip tik ji panaudoti bendru atsparos tasku ieskojimui. Nes kitaip gi pradetumet tvirtinti, kad logika buvo ta pati Antikoj, Renesanse, viduramziuose ir dabar, tik tie bjaurus vienuoliai kazkodel jos nekente. O dabar, pasinaudodamas analogija su Russell, as galbut galesiu jus siek tiek itikinti - jei net logija nebuvo visada tokia pat amziu begyje, tai gal patikesite, kad ir tas reiskinys, kuris vadinamas "mokslu" irgi nebuvo toks pat amziu begyje? Na, jei nepatikesite, tai gal bent priimsite kaip hipoteze, kuri reikalauja tolimesnio patikrinimo? Ir gal patikrinsite viena diena kaip ten buvo su tais vienuoliais ir rankrasciais? Viliuosi, nors netikiu.

145778. Beta Valeri :-) 2009-01-09 22:20
Man neįdomu, dėl ko, per kiek ir kam. Yra tekstas, ir jei aš jį galiu perskaityti savęs neprievartaudama jį skaityti, vadinasi jis vertingas. Ir jei galiu prisiminti vieną kitą citatą, tai jau yra kūrinys. Netikėta pabaiga, bet svarbiausia, kad išlaikoma pavadinimo tematika, ir pabaigoje viskas susideda į stalčiukus. Būtent, susideda į stalčiukus ir galiausiai tikrai supranti : "Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo". Kitą kartą, gal aš lauksiu.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:26:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba