ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-14 nr. 688

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RASA ČERGELIENĖ. Meilės gėda (14) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tariamas reklamos spindesys, (4) • Filosofas LEONIDAS DONSKIS atsako į Sigito Parulskio klausimu. "Įdomų žmogų norisi prakalbinti..." (60) • Naujas interneto dienraštis (10) • DALIA STAPONKUTĖ. Globalizmas ir niekas (6) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (7) • SONATA PALIULYTĖ. Eilėraščiai (1) • Viešas kreipimasis (17) • JONAS MIKELINSKAS. Pataikūnės Temidės tarnyboje, (10) • LAIMA ARNATKEVIČIŪTĖ. Atsargiai – tobula visuomenė! (6) • JUOZAS ŠORYS. Keturkamienės liepos strėlės, arba Juozo Gaidžio Margionių kaimo teatro atžalos (7) • SAULIUS MACAITIS. "Paskutinė atostogų diena" (5) • ANTANAS LAPĖ. Mano LRTvp. MiniatiūrosVertė Rasa Drazdauskienė. Kulinarinės įvairenybės (4) • mano laiškas tau (36) •

Meilės gėda

RASA ČERGELIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Artėdama į vasario vidurį, o vasario viduriui neišvengiamai artėjant prie manęs, jaučiu nelyginant svarbaus pasimatymo įtampą, kurios šiek tiek gėdijuosi, nes ji man atrodo gerokai senamadiška. Nerimo perteklius iš tikrųjų reiškia mano stoką, slaptą mano trūkumą, nulemtą ir kartu nelemtą mano pririštumą ar prieraišumą vasario viduriui.

Melancholija ir karštligiškas užsidegimas tą melancholiją įdarbinti yra mano liguistos būsenos simptomų pora, persekiojanti mane pirmąjį porinį metų mėnesį, sustiprėjanti jo viduryje ir provokuojanti įvardiklinti kažin kokį paguodžiantį vidurkį. Jis turėtų būti kažkur tarp Vasario 16-osios, lietuviškos Nepriklausomybės, ir vasario 14-osios, amerikoniškojo Valentino. Kadangi šių švenčių svoriai skirtingi, jis turbūt būtų ne visai tikslioje šių švenčių pusiaukelėje, tačiau jis, išganingasis vidurkis, privalėtų turėti kažkokios baltos, šaltos, speiguotos, prakilnios didybės. Blogiausiu atveju – kokios nors mieguistos užuovėjos ar patikimo glėbio šilumos. Abiem atvejais įmanyčiau įveikti šią meilės gėdą, kuri ištinka mane šio porinio mėnesio švenčių poros prieangyje, kuri kiša savo šaltą ranką man į užantį, ieškodama ten – va, kaip tik dėl šio sudvigubinto nežinojimo esu labiausiai sutrikusi – mano paaugliškų krūtyčių arba iš baimės apmirusios širdies.

Ko ji, meilės gėda, iš manęs nori? Užuot atsakiusi, ji provokuojamai tyli, laukdama mano begėdiško atsako į savo pačios išprovokuotą klausimą, kuris iš pažiūros visiškai nekaltai supasi ant – pačiam provincijos miestelio vidury – snaudžiančios šerkšnotos obels šakos. Atseit galima būtų ir šiemet nekreipti į jį daugiau dėmesio. Tačiau galima ir kreipti, štai kas.

Galima įdarbinti šį klausimą, išprovokuotą šios meilės gėdos, kuri taip lengvai poruojasi su begėdyste. Tas gėdos ir begėdystės susiporavimas puikiai žinomas kiekvienam, kuris begėdiškai atstūmė vieną tam, kad gėdingai priglaustų kitą. Kiekvienam, kuris turėjo progą pasirinkti linksmas ir drovias moters akis ir nepristigo kantrybės nugyventi jas iki akių žarijomis žaižaruojančio begėdiško pasitenkinimo, pasisotinimo meilės ugnimi, o dar vėliau – ir iki akių liūdesio. Mes dar to neužmiršome. Mes, kurių geismingos glamonės, dažnai kaip nuoseklus mūsų poezijos tęsinys, staiga buvo kiek droviai pertrauktos kurio nors vieno iniciatyvos nubėgti į vonios kambarį apsiplauti kraujo pritvinkusių ir tvoskią drėgmę aplink save sutraukusių lyčių. Jei ne šios beveik mediciniškos procedūros, meilės gėda turėtų kur kas patvaresnių meilės bruožų savo gėdai pridengti. Jei ne žaisliukus primenančios gumytės ir spalvotų tablečių pavidalo kontraceptikai, žaismingos intymiai higienai skirtos kremų tūbelės – kas šitai mato, pamatys. Ir dar daugiau: visa tarytum teskirta sustiprinti įspūdį, kad esame kažkieno sumanyto ir mums primesto žaidimo dalyviai, nors neretai mes vaikiškai įsitikinę, jog žaidžiame patys. Kokia gėda. Kokia meilės gėda. (Ir kokia gėda apie tai ne tik galvoti, bet dar ir rašyti.)

"Štai mano žmona (vyras)", – pasako vienas iš jų. Drovumo gaidelė balse ir į šoną sukamas žvilgsnis galbūt turi ir daugiau priežasčių, tačiau tą vieną priežastį – meilės gėdą – tikrai turi. Dabar, tiesa, vietoj sutuoktinių mums dažniau pristatomi "draugas" ar "draugė", tačiau meilės gėda dėl to išlieka mažai tepakitusi. Vyksta tai, ką "Duino elegijose" fiksavo ir R. M. Rilke: "Ir visi susitarę mus nutylėti, / tartum gėdintųs ko, tarsi viltį kokią turėtų". Įsimylėjėliai ar buvę įsimylėjėliai dažnai patys jaučia, kad jų sąjunga kitų sutinkama su lengvesne ar stipresne meilės gėda, ir dėl to jiems tik dar labiau gėda.

Galbūt jiems gėda dėl to kadaise patirto apsiplovimo efekto, o galbūt jiems gėda dėl to, kad šis efektas dėl natūralaus jausmų susidėvėjimo jau nebe toks efektingas kaip anksčiau. Galbūt jiems gėda dėl juos valdančio geismo, ne vien tik kūniško, ir galbūt jiems gėda, kad tas geismas kiek prislopo ar po truputį, patiems to nejuntant, pasidarė mechaniškas, persmelktas gėdingo meilės nuobodžio. Perfrazuojant P. Eluard’ą, jie galbūt tikėjo galintys savo jėgomis ir silpnybe sutaikyti buvimo nesutarimus ir nebuvimo darną, tikėjo negrabiu, naiviu sutaikinimu ir netekčių pažinimu, "bet giliau už viską tūnojo nuobodis". Nesvarbu, kurioje meilės vyksmo vietoje jie buvo, nesvarbu, ar pats žodis "meilė" jiems atrodė gėdingas, jie buvo pasirengę kažką nutylėti, jie jautė gėdingą šio pasirengimo įtampą ir kartu jie jautė vyksmo įtampą. Meilė pirmiausia buvo gėdinga dėl to išskyrimo mechanizmo, momento, kai vienas asmuo išskiriamas iš kitų ir – mintyse ar bent kūno pojūčiais – pavadinamas mylimuoju. Pavadinamas ir atskiriamas nuo visų kitų, nuo to su jokia didesne rizika ar ryškesne gėda nesusieto neutralumo, kuriame kitas naujas geismas neilgai trukus įsižiebs greičiau nei ten, kur geismui jau leista lankytis nebesislepiant.

Mylimojo išskyrimo iš kitų gėda visada susijusi arba su žinojimu, arba su aiškiausia nuojauta, kuo tai baigsis. Meilės gėda pritvinkusi ne tik jų lyčių syvų, bet ir mylimųjų bei jų motinų ašarų. Jomis gal ir ne visada sąmoningai apverkiamas tasai gėdingas atskyrimas ir nepajėgumas aprėpti daugiau ir pratęsti ilgiau. Taip, gėdinga ir apgailėtina toji prievolė ar apsisprendimas apsistoti ties šia viena ribota meile tajam, kurį šiuo metu esi įsimylėjęs ir kuriam jauti vis dar pajėgiančią atsinaujinti aistrą, iš esmės gėdinga tradicija miela tėvyne pavadinti tik tą valstybę ar kraštą, kuriame esi gimęs, savąja – tik tautą, kurios kalba yra gimtoji ir tavo motinai ar tėvui, savuoju – tik savo pagimdytą vaiką. Iš esmės valstybės sukūrimo mechanika irgi turi tą patį gėdingą atskyrimo mechanizmą, kurį turi ir Dievo įsakymai. Be nuodėmės ir pavojaus įsakymai ir draudimai netenka prasmės, kaip kad netektų prasmės ir valstybės sukūrimas. Tad atskyrimas, kaip ir draudimas ar įsakymas, yra kilę iš nepilnumo ir nepajėgumo gyventi ir mylėti be ribų. Visiems žinoma gėda, apie kurią gėda kalbėti. Tai – nepajėgimas skirti pakankamai laiko daugiau nei vienam asmeniui, daugiau nei vienos valstybės ir tautos istorijai. Negalėjimas vienu metu nerti į kelias skirtingas gelmes, būti vienu metu keliose vietose.

Atskyrimas ateina į mūsų gyvenimus kaip pagalbininkas, kaip protezas. Kaip privaloma, nuo ligų sauganti asmens higiena. Ir šiuo atžvilgiu visos mūsų mylimiesiems skirtos meilės formos, taip pat ir nuoširdus rūpinimasis savos valstybės reikalais, turi įvairias protezo formas, kurių įvairovė, žinoma, guodžianti, tačiau jų prigimtis vis tiek lieka protezinė. Dėl savo maksimalizmo jauni žmonės niekada negarbins protezo, nors juo ir naudosis, kaip kad naudojamasi akiniais – jų nei niekinant, nei garbinant. Tą jie šiandien ir demonstruoja – visi puikiai žinote, ką jiems reiškia meilė (ar seksas) ir ką jiems reiškia politika. Žodis meilė jiems gėdingas kaip ir tėvynės meilė. Geriausiu atveju šią savo gėdą jie izoliuoja savo paprastučiuose popsiukuose, ir tada ji pateikiama kaip neasmeniška. Prisipažinti, kad myli, kai tikrovė šitaip gerai fiksuoja praeinamybės ir proteziškumo ženklus, reikia didesnės nei vidutiniškos begėdystės ar vaikiško naivumo – jei tik jis neišjuokiamas, visada atsiranda, kas gėdytųsi jo iš šalies. O tikroji begėdystė ateina dažniausiai tik metams bėgant. Tiesa, galima kalbėti ir apie tam tikrą begėdystės talentą, prilygstantį lengvam pamišimui ir primenantį įsimylėjimo kvaitulį.

Su meile tėvynei ar mylimajam, regis, vyksta labai panašūs dalykai: iš pradžių kartu praleidžiama daugybė širdžiai mielų valandų, dalis jų, kaip neretai būna, ištirpsta svajonėse, tačiau paskui dažnai jau nebesinori trauktis, nes neberacionalu ir dėl to gėdinga. Nes atsitraukimas reikštų iššvaistytą laiką, išsieikvojimą ir tam tikrą diskvalifikaciją. Pasirinkęs kitą mylimąjį ar kitą tėvynę (emigraciją), pasijustum lyg naujokas, kuriam skirtos varginančios naujų dalykų pamokos ir gėdinga klaidų patirtis. Kita meilės gėda, kita tėvynė ir kitas mylimasis pasirenkamas tik tada, kai buvusi tėvynė ir mylimasis pasirodo absoliučiai nebepajėgūs tave aprūpinti nei meile, nei jos gėda. Arba tada, kai tu jau anksčiau išmokai to, kas būtina kitai meilei ar kitai tėvynei – išmokai kalbą ar tam tikrą specialybę, susikūrei materialinę gerovę, kurios dalį – tarytum meilės dalį – gali skirti naujam mylimajam ar naujai meilei, kuri nebepakęstų – kokia gėda – to jaunystėje dar bent kiek pakenčiamo materialinio diskomforto. Ši gėda labai gerai atsispindi nūdienos žiniasklaidoje, nors atvirai ir neįvardijama.

Taip, atskyrimas ir įsikibimas yra gėdingas protezas, tačiau daug kam jis toks gyvybiškai būtinas, kad be jo virstum į dulkių debesį – tavo įsitvirtinimo stoka būtų pažado "dulke pavirsi" išsipildymas. Todėl visa tavo sąmonė ir pasąmonė, visa kultūra ir gamta, visa tavo kūno ir organizmo programa skirta tam, kad išsaugotų tavy tą įsitvirtinimo, išskirtinumo, atsiribojimo ir ribų jausmą, kuris pajėgus tave išlaikyti šioje materijos ir iliuzijų terpėje. Meilės gėda yra ir buvimo gėda, kurios paslaptingumu mes čia dar kiek laikomės ir kuri gyva tik dėl to, kad gyvena pagal būtiną atsiribojimo, vienų dalykų atmetimo ir tuo pat metu prisirišimo prie kitų instinktą. Esame prisirišę prie mus kartu su visa gėda plukdančių gyvybingumo formų – tautos, valstybės, šeimos, įteisintos ir neįteisintos erotikos, mielų niekučių lentynose, firminio patiekalo, pamėgtos kavinės ar autoriaus, garbinamo artisto, visuomenės veikėjo, architektūros formų, savo biografijos, sporto komandos, savu mums tapusio bendradarbio veido. Visa tai mums pateikiama su atskyrimo nuo viso to, ko neaprėpiame, gėda. Ir galbūt turėtume būti dėkingi savo ribotumui už tai, kad dažniausiai neaprėpiame ir pačios gėdos.

Iš tikrųjų nėra nė vienos kultūros formos, nė vieno meno kūrinio, kuris būtų toks savarankiškas, kad nebūtų susijęs su šia meilės gėda. Ją aprėpę numirtume iš gėdos, tačiau tą jausmą slopina gyvybės instinktas, kuris – be abejonės, galėtume tai tvirtinti – iš to jausmo ir gimęs. Galime būti tikri: toji gėda, kaip ir neapykanta, jei tik nesame galutinai sugedę, užlies mus vis grįžtančiomis bangomis, leis mums atsikvėpti, užslinks kaip potvynis ir nuslinks kaip atoslūgis, vien tik pulsuos atlikdama gražią savo užduotį, stimuliuodama mūsų gyvybingumą, išpuošdama mūsų ego, sustiprindama klestintį libido ar jau vien tik jo likučius. Po truputį prarasdami libido biologinį pamatą, savo atmintyje išsaugome jo psichologiją ir kultūros formas, kurios užpildo dėl gamtiško gyvybingumo stokos atsiveriančias ir besiplečiančias mūsų egzistencijos tuštumas.

"Starost’ ne radost’ ", – netikėtai pasako man poetas, aiškindamas, kad iš visų šokančių vakaro moterų pasigėrėtino šokio vaizdą jam suteikė vien toji penkiolikmetė, ir tai suprantu kaip momentinį meilės gėdos atvėrimo, jos adoracijos ir kartu prasižiojusios tuštumos užpildymo aktą. Žodžiai, mesti į įsivaizduojamą neutralybę, atskirti nuo buvusių ar esamų meilės objektų, skirti neutralaus asmens ausiai – smulkiosios kultūros forma, pridengianti meilės gėdą, kai sąmoningai ar nesąmoningai gėdijamės to, kad mūsų meilė silpnėja kartu su mūsų meilės objekto kūnišku dėvėjimusi, prie kurio kartais prisideda ir mūsų iniciatyva, mūsų tam dėvėjimui skirtos valandos. Gėda pasakyti, bet mūsų meilė beveik visada turi ribotą garantinį laikotarpį, ir jei mes mylime po jo, tai tam prireikia ypatingų pastangų ir stebėtinų manipuliacijų, didžiausios iš jų yra mūsų manipuliacijos įvairiomis meilės gėdos formomis, kurių išraiškingiausios susijusios su meno kūryba. Meilės gėda pajėgi mus sutriuškinti, tačiau mes pajėgūs ją priimti į talką išvestinio, jau nebe gamtiško arba nebe visai gamtiško, gyvybingumo statybai, naujų formų kūrimui. Iš esmės kultūra yra tarnavimas, toks pat gėdingas tarnavimas tam pasikartojančiam minties atsinaujinimui, kuris prilygsta gamtos atsinaujinimui, geismo, erotinių nuotykių, vienas kitą keičiančių vadinamųjų meilės romanų pynei. Kodėl sakau vadinamųjų? Ogi žodis meilė, pripažinsiu, man yra ne savas, bet pasiskolintas, ir aš, be abejonės, visiškai nesu tikra, ar tinkamai jį vartoju, nes privalomos instrukcijos iš jį paskolinusiųjų, iš įvairiomis prasmėmis jį vartojančios kultūros – negavau.

"Ar laikei save nepakankamai gražia, kad pradėjai rašyti?" – ne taip seniai akiplėšiškai paklausė vienas kauštelėjęs menininkas. Neatsakiau jam iš dalies dėl to, kad vėliau mano atsakymo vis tiek nebūtų prisiminęs, bet svarbiausia dėl to, kad atsakymo iniciatyvą iš manęs jau buvo perėmęs laikas: greitai aš jau visiškai nebesislėpdama būsiu nebepakankamai graži, o rašyti per tą laiką tikrai jau būsiu kiek pramokusi, ir tai man, jei tik turėsiu pakankamai gyvybingas smegenis, tikrai nesukliudys. Galėjau jam, žinoma, atsakyti, kad meilės gėdą man atskleidė ne vien sąlyginė mano grožio stoka, o moterų pliažo pamokos, kuriose jau paauglystėje buvau mokoma susidėvėjusių moterų kūnų tiesos. Kartą toji tiesa mane užklupo, gal net užsipuolė, ir man teko su ja susigyventi labai anksti, nepaisant tuometinio mano jaunatviško grožio pakankamumo, arba mokytis atremti ginklais, kurių nereikėjo pirkti už pinigus, – mintimis ir žodžiais. Taip, mano turėto jaunystės grožio man buvo nepakankamai, nes gėdingą jo dugną kartą pamačiau puikiai saulės apšviestame paplūdimyje: mačiau tas nukarusias krūtis, balkšvas pilvo ir nugaros riebalų klostes ir išsišovusias gyslas, žvelgiau į visa tai pro tamsintus saulės akinius, kurie paslėpė mano akyse atsispindinčią saulėtą meilės gėdą.

Teko, prisipažinsiu, ne be vidinio priešinimosi priimti tą gėdingą moterims skirtą įpareigojimą manipuliuoti savo pačios kūno ir psichokultūrinėmis kiekybėmis, atskleidžiant tik dalį to, ko jos turi ribotai arba ko turi per daug ir ko bet kuris kitas, vyras ar moteris, negalėtų pakelti. Rašydama tai, ką jau dabar manausi bebaigianti, – atvirai jums pasakysiu, – irgi bandžiau neužmiršti to moteriško paplūdimio ir kito šviesoje ir tamsoje man paskirto pamokų kurso. Rašiau su pusiau pridengta meilės gėda, siekiau tam tikro išvestinio erotizmo efekto, impulso, analogiško įsimylėjėlius veikiantiems hormonams, šitaip treniruodamasi spęsti spąstus, į kuriuos šiek tiek gėdingai, bet su malonumu turėčiau įkliūti tada, kai niekas kitas, be manęs pačios, man meilės spąstų nebespęs. Dar noriu netiesiogiai pasakyti, kad vis dar spendžia? Kokia gėda. Kokia meilės gėda.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12857. kabute2004-02-18 18:05
net ir globalizmo "aukos" negali be savo "budelio" -- t.y. (siuo atv.) globalizmo

12872. Taukas2004-02-19 01:20
Ateik, Rasyt, bus kaip anakart...

12940. Antis2004-02-19 22:25
šiandien man gėda... :))))

12944. xX2004-02-19 23:57
Nieko nesupratau...
Nei etikos, nei estetikos, nei intelekto (čia aš apie save?)

12947. Abejojanti2004-02-20 09:52
Man rodos, geriau palik to klausimo priristuma ant serksnotos obels sakos.Tegul dar pakabo.

12949. cumi2004-02-20 11:20
man lyg ir atrodo, kad einame link žmogaus, neturinčio ko gėdytis - jei ir toliau taip, prieisime neužilgo. Klausimas: kaip tada bus su meile?:)

12960. nelaimes drauge :-) 2004-02-20 17:57
Sveikinimai autorei. Nuostabu, laikomes to paties kurso ir toliau.

12962. to 129442004-02-20 19:41
ir as...

12968. Mari Poisson :-) 2004-02-21 16:58
Kas per daug - tas nesveika!

12969. Sauja2004-02-21 20:43
Mintys tai idomios, tik sakiniai klampus ir tautologiski, kad nuvargau ir tik permeciau akimis. Zmogus tai aiskiai idomus.

12974. nesveika, sutinku2004-02-22 11:19
Man labai labai gėda rašyti komentarus (todėl ir rašau), net žvilgčioti į culture.lt. Ar tai meilė? meilė gėdai? gėdos meilė? Esu vaikas -tik metai internete. Vakar sesuo sakė, kad tai panašu į alkoholinę irgi narkotinę priklausomybę: išsigydoma (nuo meilės irgi gėdos) tik pasiekus dugną. Tikiuosi, kad dugnas nebetoli.

12985. andrius g.2004-02-23 06:52
Visu pirma, autore smarkiai persistenge su stiliumi: zodis "geda" yra kiekviename sakinyje, o kartais net ir po du ar tris kartus. Rezultatas yra ne zodziu ar skambesio zaismas, kaip kad, manau, tikejosi autore, bet bato su atsirisusiais raisteliais klampnojimas i asfalta. Stai keli zodziu kartojimosi pavyzdziai: "Kadangi šių švenčių svoriai skirtingi, jis turbūt būtų ne visai tikslioje šių švenčių "Galima įdarbinti šį klausimą, išprovokuotą šios meilės" "su begėdyste. Tas gėdos ir begėdystės." Cia tik is triju pirmuju paragrafu. Ir siaip man pasirode kad meiles surisimas su geda yra per daug asmeniskas ir visiems netaikytinas - nors, aisku, ir mano kritika asmeniska. Tuo labiau meiles asmeniui prilyginimas tevynes meilei yra visiskai netikslus ir siame pasaulyje visiskai neatitinkantis tikroves: gimtasis krastas tera visuma zmoniu, prie kuriu esi prisirises, ideju, paskleistu gerbtinu zmoniu - be ju Lietuva tik zemiu kruvele, lygiai tiek pat svarbi kiek 100 metru kalnelis Vokietijos vakaruose.

13072. nelaimes dr. andriui g.2004-02-24 17:18
Nerealus. Padvelke bociu dvasia. Bijau, kad pataikete ne i ta pliaza.

37532. oriola2005-07-08 09:44
"...apsisprendimas apsistoti ties šia viena ribota meile tajam, kurį šiuo metu esi įsimylėjęs ir kuriam jauti vis dar pajėgiančią atsinaujinti aistrą, iš esmės..." :)

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:45 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba