ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-19 nr. 945

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Jautis (20) • LAIMANTAS JONUŠYS. Vilnius anksčiau ir dabar (21) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • KASTYTIS MICKUS. Tikėjimas ar religija (8) • BERNHARD KAISER. Humanizmas teologijoje ir Bažnyčioje (23) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (6) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Magiškas „kito“ pasaulis (2) • VAIVA RUŽAITĖ. Eilės (9) • RUGILĖ KAZLAUSKAITĖ. Kai tau keturiolika (5) • VIKTORIJA NEŠČADIM. Eilės (11) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (11) • VIDA ŠATKAUSKIENĖ. Rasa laukia Rasos (5) • ROLANDAS KAUŠAS. Zombiai ir vampyrai (59) • GENOVAITĖ KAVECKAITĖ. Čia Lietuva! (42) • variklis užsipleištino. Nors ne, vis tiek neaišku. (453) • daugiau tokių sekmadienių nebebus. Bus kitokie. (442) •

Jautis

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Meksikoj. 2006
Evaldas Pauza

Šiandien, kai rašau šitą sakinį, yra sekmadienis. Ir aš darau nuodėmę. Ne, nedarau. Visada, kai sekmadienį sugalvoju ką nors rašyti, prisimenu Aido Marčėno eilėraščio ištrauką: „Reikia rašyti eilėraščius / net ir sekmadieniais, nes / tai yra šventė, tai yra darbas, / prilygstantis kunigo darbui.“ Man šiandien yra didelė šventė, nes galiu kelioms akimirkoms pabėgti nuo to prakeiksmo, kurį Dievas skyrė išvarydamas iš Rojaus: „Kadangi tu (...) valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: „Nevalgyk nuo jo“, – prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ (Pr 3, 17–19). Kasdien prakaitu ir pasiutimu pelnausi duoną ir man yra šventos tos akimirkos, kai spjaunu, kai tūkstantį ir šimtą tūkstančių kartų galiu spjauti į tą prakaitu (prakeiksmu) pelnomą duoną ir sėsti rašyti. Taip. Tą aš darau tikrai niekieno neverčiamas, gal būdamas ne paties šviesiausio ir ne visai viso proto, užtat visai visos laimės, visai visos pilnatvės – pilnas išprotėjimo galios. Išprotėjimo, kuriuo džiaugiuosi, nes ne tiek jau daug kuo ir galiu šiame gyvenime džiaugtis. Išprotėjimo niekas iš manęs neatims (ne taip kaip kokio namo ar automobilio, ar kito šūdo), greičiau atvirkščiai – visi labai stengsis neatimti iš manęs mano išprotėjimo, nes bijos, nes daugelis bijo išprotėti. Vadinasi, mano išprotėjimas yra pati didžiausia nuosavybė, pati garantuočiausia nuosavybė, dovana, laimė, galia, kuria galiu naudotis. Galia, kuri ateina iš Dievo. Iš tos nuosavybės, kurią turiu pas Dievą – turiu anapus. Protingi nesupras ankstesnio mano sakinio, todėl šiandien, sekmadienį, 2009 metų gegužės 24 dieną, net rėkiu iš džiaugsmo ir laimės, kad nesu protingas ir kad šventė, apie kurią kalba Marčėnas, yra ne iš proto, kad menininko galia yra beprotiška ir todėl nesuvaldoma. – Užteks. Keičiu temą ir einu prie temos. Einu prie temos kaip prie kokio liepto, kaip prie kokio ežero. Ir visai neprošal tame ežere išsimaudyti. Nuopročiukų ežere. Menininkų ežere, kur žmogeliukai šokinėja nuo lieptelių ir nuo protelių, ir dar, žiūrėk, atsiranda koks prašalietis ir pamatęs tokias keistas maudynes įsibėgėja ir pats teškiasi į pajuodusį ir todėl sunkiai permatomą ežero vandenį. Šiandien, beje, pats būsiu toks prašalietis. Nuo lieptelio šokinės Arnas Ališauskas, dar kažkiek Rimvydas Stankevičius, kai jie apsimurkdys, tai, matyt, „bombike“ arba „kareivuku“ ir aš atsiskirsiu nuo lieptelio. – Dešimt metų. Taip, maždaug dešimt metų (skaičiuoju ant pirštų, bet pirštai baigiasi, todėl – tikrai dešimt) galvojau apie tą Arną ir Rimvydą parašyti. Vis nebuvo laiko. Ne taip pasakiau: vis buvo ne laikas. Dabar laikas atėjo. Kai studijavau pirmame Vilniaus universiteto lietuvių filologijos kurse, tai Arnas Ališauskas ir Rimvydas Stankevičius buvo tokios žvaigždės, žvaigždutės, žvaigždelės. Kai „Poetiniame Druskininkų rudeny“ tais metais jie anoniminio eilėraščio konkurse geras vietas gavo, tai, tiesą sakant, slapta labai džiaugiausi, kad galų gale jaunimas (netoli mano metų) tiems seniams į kaulus davė (nes gyvenimas tada visas dar buvo man priešaky, buvo visa ko pradžia ir norėjau gyvenimą stverti už ragų arba tiesiog už snukio, už šnervių – versti po kojomis, versti į ežerą – ir todėl džiaugiausi, kad jie jau verčia). Arnas tai tikrai iššoko kaip koks Pilypas iš kanapių su tuo savo:


        Atsiprašau kuri dabar era
        Kiek valandų kada atslūgo tvanas
        Visam pasauly dingo elektra
        O aš bijau tamsos ir man vaidenas

        Kad prie namų sustoja ekipažas
        Ir išprotėjus moteris užgieda
        Kiek ponų ir kokie visi negražūs
        Ar jums nereikia sidabrinio žiedo

Gražios eilės. Tik to sidabrinio žiedo iki šiol nesuprantu, t. y. nežinau, ką jis reiškia. Tas sidabrinis žiedas vis šmėžuodavo ankstyvojoje Ališausko kūryboje (pvz., „Nors visos tokios naktys tik nutylimos, / Ir tai nebūtinai apie mane, / Bet aš girdžiu, kaip guli nerūdydamas / Sidabro žiedas šulinio dugne“). Ne apie žiedą čia, aišku, kalbėsiu. Apie Juozapotą. Apie tokį įprastinį pasaulį ir kažin kokias normas griaunantį išprotėjusios Biliūno Juozapotos ir Arno Ališausko eilėraščio (eilėraščių?) subjekto klausimą – naivumą, pasiutimą, istorinio laiko tęstinumo nutraukimą, paskelbimą apie save, savo vietą šiame pasaulyje, šiame laike, šio laiko normose. Yra daugybė pateiktos citatos interpretavimo galimybių, bet tas „atsiprašau“ man labai imponuoja kaip iššūkis dabartiniam (tuometiniam?) pasauliui, kultūrinei, ekonominei, politinei, poetinei aplinkai: atsiprašau – ar Jūs suvokiate, kas dabar darosi, t. y. kuri dabar era, kiek valandų, kada atslūgo tvanas, ar suvokiate, kad tvanas atslūgo, ar žinote, kad jis apskritai buvo, ar Jūs apskritai susivokiate šiame pasaulyje, ar tai Jūs susivokiate, ar aš – apsivilkęs Juozapotos atvaizdu, atėjęs bepročiu, beje, atsiprašau, o gal tai Jūs, gal ne aš esu beprotis, gal tai mano vertybės yra teisingos, na, tegu ne teisingos, bet tiesiog yra, nes Jūs gal neturite vertybių, o gal turite, bet man netinka tos vertybės, aš skelbiu Jums savo vertybes, skelbiu savo vietą po saule šalia Jūsų, reikalauju tos vietos, atsiprašau, o kodėl šalia, gal net virš Jūsų, čia gal tik Jums atrodo, kad esate aukščiau už išprotėjusią Juozapotą, už išprotėjusį poetą, čia gal tik Jums, kvaileliams (pasipūtėliams), šitaip rodosi: „Kiek ponų ir kokie visi negražūs“, Jūs tik pažiūrėkit, Jūs tik pažiūrėkit, kokie Jūs visi negražūs, Jūs gal patys sau ir gražūs, bet man tai negražūs. Tikrai negražūs. Štai, ką aš (t. y. G. B.) turėjau galvoje sakydamas, kad slapta labai džiaugiausi, kai Arnas „Poetiniame Druskininkų rudeny“ prizą gavo: Arnas kalbėjo ir už mane. Nejuokauju. Nė velnio nejuokauju, sugriebęs jautį už šnervių ir pats išsišiepęs kaip tas jautis – aš jį vieną kartą įmesiu, įmesiu į savo ežerą. – Užteks. Paskui gyvenau šalia Arno – tame pačiame bendrabučio bloke Kamčiatkoje. Arnas dideliame kambaryje, aš su žmona mažame, tualetas ir kriauklė bendri. Paskui dar penkerius metus gyvenau Arno kambaryje, nu, pakliūk tu man šitaip. Išgerdavo Arnas. Ir kaip jis kartais mane nervindavo. Jis, o ypač Rimvydas Stankevičius, kuris į svečius ateidavo pas Arną pabaliavoti (čia labai tiktų žodis „pabliovoti“). Šitas tai visai nieko nepaisė. Arnas, mat, kaimynas buvo, tai dar taikstėsi kažkaip prie manęs, o Rimvydas tai ką: atėjo – išėjo. Buvo, kartą tik atsidaro bloko durys ir girdžiu, kaip Rimvydas bliauna: Bleizgy, bl...t, šiandien gersiu ir dainuosiu. Tada niekaip nebūčiau patikėjęs, kad ateis laikas, t. y. dabartinis laikas, kai Rimvydą galėsiu kviestis į bet kokį „balių“, bet kokią šventę kaip labai patikimą žmogų ir būsiu garantuotas, kad jau kas kas, o Rimvydas tai tikrai negers. Laikai keičiasi. Bet jautis išlieka. Vis prieina raudonom akim prie manęs gatvėje, išriečia sprandą ir beda ragais. Nė karto nepataikė. Visada išsisuku ir sugriebiu jį už šnervių, rupūže, tu, sakau išsišiepęs ir kriokdamas jam į snukį, vieną kartą aš tave vis tiek parklupdysiu. Taip. Šitą mano sakinį mažai kas supras. Gal tik Giedrė Kazlauskaitė, su kuria vakar susitikau „Poezijos pavasario“ renginyje Vilniaus universiteto Botanikos sode. Ji priėjo prie manęs ir aš pasakiau: kalbėsiu, jeigu neturi peilio užantyje paslėpusi. Aš ne iš tokių, atsakė ji. Ir kažkodėl ėmė kalbėti apie antrąją Arno poezijos knygą „Rentgeno nuotraukų albumas“. Taip, sakau. Gera knyga. Labai didelis sutapimas, bet kaip tik praėjusią savaitę intensyviai šią knygą skaičiau. Sakau: Giedre, man labiau patinka tie nerimuoti Arno eilėraščiai, o tau? Ji sako: rimuoti. Tada sakau: Giedre, ar tu jau buvai sąmoninga, ar dar nelabai apie literatūrą supratai maždaug prieš trylika metų, kai Arnas tik pradėjo taip sklandžiai rimuoti. Giedrė staigiai suskaičiavo ir pasakė: ne, tada dar nesupratau, man dar buvo tik (...) metų. Tai va, sakau, o aš labai gerai atsimenu tuos laikus ir man atrodo, kad tų laikų rimuoti eilėraščiai buvo geresni negu dabartiniai rimuoti arba gal net ne geresni, bet tiesiog dabartiniai rimuoti yra panašūs į ankstesnius, todėl ne tokie įdomūs, o štai nerimuotieji man buvo atradimas, naujas Arnas, sakau ir žiūriu į raudoną Giedrės rūbą, suprasdamas, kad ji gali netikėtai tapti šio vakaro jaučio taikiniu, o Arno antrosios knygos viršelyje tai tokia jaučių tramdytoja nupaišyta. Visa balta, su sparnu ir priešais ją raudonom, kruvinom raidėm užrašyta: Ališauskas. Verti lapą – raudona, kruvina širdis ir Ališauskas. Šypsosi. – Užteks. Aš švenčiu, todėl kalbu daug, todėl kalbu ne tik daug, bet ir viską, o viską – tai reiškia ir nesąmones. Tiesiog kalbu. Nes žmonės per šventes kalba. Arnas Prezidentui Valdui Adamkui daug šventinių kalbų parašė. O man ne.

Ir aš ne. Aš tik sau kalbas rašau. Čia jau kaip koks Henrikas Radauskas: sau laiškus – eiles rašau. Kai išleidžiu knygą, tai taip tyliai viskas būna, taip slepia tą knygą ir leidyklos, ir knygynai, ir net jeigu kas nusiperka, tai taip slepia slepia. Tik skrepliuotojai pribėga, apskreplena: tfu, tfu, tfu – ir vėl tyla. Galėčiau jautį išleisti. Kai skrepliuoja, tai taip ragu per žarnas – iki pat smakro tik brūkšt. Bet kol kas saugau skrepliuotojus. Kaip deimantus. „Swarovski“ kristalai. – Gana gi:


        O daktaras sakė – padės, nuramins, užsimiršiu
        Sakė, pervargau, sakė, geriausia terapija sielai –
        Išvažiuot, atsiskirti, padeginti širdgėlos lapų
        Sakė, senio Sizifo kompleksas man sielą pagraužė –
        Mat nemoku pabaigti darbų – niekada nemokėjau
        Vos tik įsivažiuoju, išsigąstu kažko ir paleidžiu
        Tarsi akmenį ristis nuo kalno gyvenimą savo
        Jis teisus – praeity jau ne kartą paleidau
        Daugybę darbų, tėvą motiną, santuoką moterį vaiką
        Gražų prasmingą gyvenimą, taurią kūrybą

Čia ištrauka iš Ališausko eilėraščio „Lapai“. Man patys gražiausi eilėraščiai antrojoje Arno knygoje yra du paskutiniai, t. y. „Lapai“ ir „Dievas yra“. Man kažkaip atrodo, kad šitie du eilėraščiai parašyti po didelio ir ilgo rašymo, po tokių didelių poezijos pliūpsnių, nuo kurių šiek tiek protas aptemsta, susimaišo visos ribos, t. y. ribos tarp „aš“ ir „ne aš“, „aš“ ir „kitas“, „aš“ ir „pinigai“, „aš“ ir „makaronai“, „aš“ ir „bulvės“, „aš vakar“ ir „aš šiandien“ arba „aš rytoj“, arba „aš anapus“, arba „aš mitologijoj“, „aš amžinai“, „aš“ ir, pvz., „Sizifas“, „aš“ ir „Aš“, „aš be Dievo“ ir „aš su Dievu“ arba „aš – Dievas yra“ ir „Dievas yra, bet aš gal ir ne“, ir labai ilgai galėčiau šitą sąrašą tęsti, bet jo gale ima ir viskas susimaišo, susimaišo tiek, kad dingsta baimė rašyti. Rašymas pliaupia kaskadomis, tampa nebesvarbu, kas vertins tai, ką parašiau, kaip vertins, ar vertins, ne – dar kitaip: nebesvarbu, kas bus – rašau ir viskas. Rašau – einu į pergalę. Kaip jautis koridoje: visa jėga į raudoną skraistę, o iš tikrųjų – tai tiesiai ant kardo ašmenų: paleidžiu velniop tą gyvenimą su Sizifo akmeniu, paleidžiu tą kvailį daktarą, kuris mane sugretino su Sizifu, nes ne į tą mano gyvenimą vargšas daktaras žiūrėjo, nes gydė jis ne tą mane, nes jis gydė pelytę, Sizifą, statistinį vienetą, darbininką, tėvą, vyrą, bet, brangusis daktare, aš esu jautis, esu perkūnija, žaibai, kriokliai, kaip tu mane gydysi, esu gladiatorius ir: „Prašau: atleisk jiems, Viešpatie, / Bet dar labiau prašau – / Nestabdyk jų – nei žvilgsnio, nei gesto“ („Gladiatorius“), mano kovos troškimas yra nepasotinamas, nes mano jėga neturi ribų – mirt arba nugalėt. Tiksliau – rašyt arba mirt. Protingi šito nesupras. Kvailiai – irgi. Čia ne apie protą kalba. Kalba apie nepasotinamą jėgą, kuri yra neuždaroma ir nesutramdoma, kuri akimirką sustingsta meistrišku potėpiu ir vėl toliau lekia nevaldoma, tada vėl – tiksliu kardo kirčiu, eilėraščiu, teptuku, tada vėl – neišsenkanti. Labas, jauti. Tai ko šypsaisi? Jis šypsodamasis žiauriai puola mane, o aš vėl išsisuku. Vienu mirtinu, tobulu judesiu: „Apie deividą buvį dovlatovą keruaką senas valtis“ („Išmetė“). Ne, vienos eilutės neužtenka, dabar man reikės ilgesnės citatos:


        Kur pažerta lygiai begalybė lego kaladėlių
        Užeigos šeimininkas ir tas užsispoksojęs pro langą
        Kažkas sako – nekalbinkit
        Nes ir vėl pradės nepabaigiamai
        Apie deividą buvį dovlatovą keruaką senas valtis

Kai buvau „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius (beje, iškart po Arno), tai neturėjau iš ko pragyventi, todėl įkūriau įmonę ir savaitgaliais bei vakarais (naktimis?) prekiaudavau baldais. Matuodavau, derindavau visokių furnitūrų spalvas, užsakinėjau, pats vežiau iš Lenkijos (čia tai jau tikrai naktimis), paskui surinkinėdavau tuos baldus, visokias kriaukles ir klozetus jungiau, valiau. Taip, valiau, buvau ožys, neliečiamųjų kasta, meistras, kurį kviesdavosi moteriškės ir žiūrėjo kaip į veršį beraštį – tiesiogine šito žodžio prasme, zimagoras, mužikas, kuriam lašinių riekelę galima numesti ir šnapso (kurio negerdavau). Manė, kad nieko man gyvenime daugiau ir nereikia – beraštis, kurio gyvenimo tikslas – įsukti varžtelį. Jo. Pasikviesdavau Benediktą Januševičių baldus surinkinėti, nes dviese linksmiau, be to, Benas gerus įrankius (tėvo) atsinešdavo ir apie ūkinius darbus už mane geriau išmanė. Su daug kuo surinkinėjau baldus, bet Benas buvo jėga. Niekada nepamiršiu, kaip viena tokia muitininkė (pas ją dirbome visą šeštadienį nuo ankstyvo ryto iki vėlumos) mums baigus rinkti baldus papjaustė kumpio, lašinių, svogūnų, duonos, įpylė šnapso, ir Benas pakėlęs taurelę tokį tostą išrėžė, kad muitininkei ne tik kad akys, rodės, tuoj ant kaktos išlips, bet dar kad ji ims ir tiesiog prisišiks. Kas jūs, vyrai, tokie? – paklausė. Ir Benas su dideliu pasigardžiavimu, rodydamas į mane, sakė: šitas, va, tai „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius. Ir moteris ėmė muistytis, kažkaip sutriko, nes juk su poetais ji visai kitaip elgiasi negu su varžtininkais. Aš visada slėpiau. Buvo praraja tarp mano eilėraščių ir klozeto. Neperžengiama praraja. Kai verždavau jiems (joms) šikpuodžius, tai kažkas nematomas budėdavo ir šnabždėdavo jiems (joms) į ausį: „nekalbinkit / Nes ir vėl pradės nepabaigiamai / Apie deividą buvį dovlatovą keruaką senas valtis.“ Pradės ir neturėsite kur šikti, nes jūsų šikpuodžiai liks neįrengti. Aš iš pasiutimo baigiau dar ir ekonomikos magistrantūrą. Iš principo. Kad galėčiau didesnius šikpuodžius įrenginėti ir valyti. Ateinu ir išvalau, kai garbingi vyrai prisišika. Ramiai ir kantriai. Nes esu jautis. Su penkiais plūgais ir septyniais kalavijais. Daug už tai moka. Pasakysiu metaforiškai: kai užsimanai šikt, tai moki tiek, kiek turi – kad tik į tualetą įleidžia. Mano profesija vadinasi: jei nori šikt – tai mokėk pinigus. Gladiatoriaus sindromas, apie kurį Arnui gydytojas bijojo pasakyti:


        Nenuvilk amfiteatro, jau sustingusio nykštį nuleisti,
        Nuleisti mane į imperijos nuotekas,
        Į istorinės sostinės sklidiną mėšlo kloaką,
        Sako tai intakas Leton,
        Aš ramus, aš ir liksiu ramus, tegu liūtai
        Šiepia dvokiančius kruvinus savo nasrus,
        Lai artėja ir puola

Užteks. Yra dalykų, apie kuriuos dar nemoku kalbėti. Nebent po kokio kalėjimo. Bet, Gintarai, sakė man prieš tris dienas Rimvydas Stankevičius, juk visa, ką mes darėme ir darome – ta materialinė gyvenimo pusė – yra tik juokas, ji nieko nereiškia, ji yra tik tam, kad turėtume kur ir kada rašyti. Rašymo stalas. Ne, Rimvydai. Aš nebuvau toks aiškiai siekiantis tikslo, man nepavyko. Man nepavyko atsigult į psichiatrinę dėl meno. Kažkaip plojant tribūnoms ir žeriant blyksinčius auksinius nespėjau laiku išbėgt iš arenos, kažkaip pasruvo mano jautiškos akys krauju ir bukas protelis liepė trenkt iš visų jėgų į raudoną skraistę, nes jaučiau, kad nėra ribos mano jėgai. Kai dūrė kardais, tai mindžiau juos vieną po kito ir ne ten liejosi mano kraujas, kur reikia, ne ten liejosi mano pasiutimas. Ir man yra labai didelis juokas, nes jėgos nesenka ir šėlsmas su kiekviena diena, su kiekviena arena, su kiekviena knyga, kiekvienu sakiniu, kiekvienais metais auga nesutramdomas. Bet aš neturiu aiškaus tikslo. Taikinio. Taškelio. Kažkoks debilas raudona skraiste vedžioja man kelią. Ir nors juokiuosi iš to debilo menkumo, bet niekaip neišsimušu. Niekaip iš jo raudonos skraistės. Man pritrūksta dešimties centimetrų. Lygiai dešimt centimetrų į šoną ir viskas baigtųsi. Šakės. Nes tai aš esu šakės. Tie dešimt centimetrų – mano pažeminimo, sutramdymo kaina. Dešimt centimetrų šūdų. Dešimt centimetrų kloakos, intako Leton. Kaip tas Arnas, po velnių, taip tiksliai parašė: „Kiek besimuistyčiau besipardyčiau musės kojytėm / Ištrūkti neduota.“ Beje, man labai patinka ta korektūros klaida – „besipardyčiau“. Besipardantis jautis. – Užteks. Nebent dar šitas:


        ir pulkui mieguistų pusnuogių vaikų prasideda procedūros:
        matuojama temperatūra
        varomi ant numeruotų puodų
        kyla sliūkina
        pameta numeruotas per dideles šlepetes sėdasi
        markstosi žiovauja viduriuodami tuštinasi
        garsiai laikydamiesi už pilvų vaitodami besiraitantys
        ko norėt – dizenterijos pratybos penkiamečiams –
        beveik siaubo filmas
        su vaidmenų atlikėjais – plikų geltonsnapių vada
        vietoj lizdų išperėta ant šaltų emaliuotų šikpuodžių
        ir galvos visų panašios kažkokios didelės
        ir pozos – kaip Parkerio paukščio
        sėdi žiūri vienas į kitą į niekur į vieną tašką į daug taškų
        galvoja su baime: rytoj mūsų skyriui į dušą
        ta sanitarė rusė nuolat atsuka verdantį vandenį

Didelė citata, bet dar noriu pakalbėt apie plikų geltonsnapių vadą arba kartą, kuri yra išperėta ne lizduose, o ant emaliuotų šikpuodžių. Vis taip nukrypstu į visokias kalbas ir vis grįžtu prie Arno poezijos, nes man atrodo, kad Arnas – kažin koks tam tikros (sovietizmo griūties, sakykim) kartos, ant emaliuotų šikpuodžių išperėtos kartos, t. y. ir mano kartos, chrestomatinis poetas. Nuo jo pirmųjų eilėraščių iki naujausiųjų šviečiasi man kažkoks tos emaliuotų šikpuodžių kartos epas ar odisėja. Arnėja, galėtų būt. Visai neblogas žodis. Gintarai, sakė man vienas mano verslo klientas, labai didelės įmonės savininkas, ar tu supranti, kad mes, t. y. tokie kaip tu ir aš, dabar dirbame kaip bepročiai, mes bandome per dešimt metų padaryti tai, ką Europoje kūrė kelios ar net keliolika kartų, tai, ką seneliai perdavė savo vaikams, o paskui anūkams, mes dirbam kaip durniai, kaip išsigimėliai, mes konkuruojam su tuo kapitalu, kuris sukurtas jau net nebesančių žmonių, mirusių, mes konkuruojame su vaiduokliais, su šimtmečiais. Čia yra ekonominė ant šaltų emaliuotų šikpuodžių išperėtos kartos būsena, bet panaši ir dvasinė. Dvasinė dizenterija arba dar tiksliau – dvasinė tryda. Tryda neturinčių atramos žmonių, žmonių be šaknų, net jeigu ir su kokiomis šaknimis, tai – ant stogo. Ant stogo augančios žolės (o kartais net ir medeliai ten auga) turi šaknis, bet tos šaknys yra šūdas, o ne šaknys. Tryda. Absoliuti tryda ir ne šaknys. Mes dabar, visa valstybė, uždaryti tam tikroje Europos infekcinėje ligoninėje, kur mums atliekamos įvairios procedūros, taikomos taisyklės, skiriami pinigai ir pan. Arno eilėraščio žodžiais tariant: mums matuojama temperatūra (fiskalinis deficitas, infliacijos lygis, BVP augimo, kritimo dydis), mums duoda „numeruotas per dideles šlepetes“ (visokius teisinius reglamentus ir struktūrinių fondų finansines injekcijas), bet mes esame infekcinėje ligoninėje, nes mes triedžiame (korupciniai skandalai panaudojant skiriamus pinigus ir t. t.), esame neaiškūs, kenčiame kažkokį paskirtą karantino periodą (ar atitiksime Mastrichto kriterijus ir įsivesime eurą, o litą ar reiks devalvuoti), mes nepatikimi, nes patys nežinome, kas esame – o dar, po perkūnais, ta k... sanitarė rusė kartais mus nuveda į dušą ir ten „nuolat atsuka verdantį vandenį“. Po to verdančio vandens (t. y. santykių su Rusija – nuolatinio, šimtmečius trunkančio pralaimėjimo) tai jau „objektyviai“ turime pagulėti ligoninėje. Bet baisiausia dvasinė mūsų tryda yra vertybių nebuvimas. Čia yra tai, nuo ko pradėjau rašinį. Mums, t. y. emaliuotų šikpuodžių kartai, tikrai nepatinka kai kurių pyzdukų vertybės, kurias mėgino primesti mūsų tėvams ir mums. Tegu mes dabar esame kaip tie dizenteriukai ant šikpuodžių ar kaip išprotėjusios Juozapotos, bet čia esame mes, su tūkstantmečiais archetipais, kurių vis dėlto jokie „stogai“ nesugebėjo užgniaužti, kuriuos mes tiesiog atpratome jausti, reflektuoti, įvardinti, pamiršome, kad esame tūkstantmečiai jaučiai, kad jokie šūdai, jokios sistemos ir Letos mums nepaaiškins, ką daryti ir kaip gyventi. Geriau tegu nebando aiškinti. Aš čia visai atvirai sakau. Aš – jautis, kuris pažįsta tik vieną, t. y. kraujo, spalvą. Esu kareivis iš giedančios tuštumon kariuomenės. Iš nenugalimos kariuomenės, nes viską, kas yra ne tuštuma, arba, tiksliau sakant, visa tai, kas yra mažiau negu tuštuma (nes juk tik materialistui gali pasirodyti, kad tuštuma yra tuščia), t. y. kas yra materija, šita kariuomenė gali nušluoti į nebūtį. Ir, beje, 2009 metų pavasarį ant savo jautiškų ragų užsirišau labai keistą vėliavą – Rimvydą Stankevičių, 2009 metų „Poezijos pavasario“ laureatą. Savo visiškai neprotingu protu sugalvojau, kad dabar, kai dursiu mirtiną smūgį į raudoną matadoro skraistę, gali būti, kad vėliava – Rimvydas Stankevičius – akimirkai užstos man tą raudoną, iš proto varančią spalvą, ir labai gali būti, kad kaip tik tos akimirkos užteks galvai pakreipti lygiai dešimt centimetrų į šoną. Ir išeiti tiesiai iš arenos, su žarnom ir kraujais ant ragų. Jei tokia yra pergalės kaina.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164014. r2009-06-24 07:32
neturiu ka pasakyti

164021. xX2009-06-24 09:55
tąkart išgėrus geriau reikėjo eit miegot, o ne str rašyt

164051. varna2009-06-24 14:45
Geriau būtų likęs šūdų valyti, nes rašo tragiškai. ir šiaip blogas žmogus - jaučiasi iš kiekvieno žodžio, kad tiesiog sprogsta iš pavydo kolegoms, kuriems pasisekė, o šiaip žmones, kuriems pasisekė, nekenčia. Nemalonus tipas. Ir tokie buvo Litmenio redaktoriai. Todėl ir esam ten, kur esam - šiknos skylėj.

164053. rainis2009-06-24 14:56
Va būtent tu ir esi šiknos skylėj, varna - iš komentaro, niekingų trijų keturių sakinėlių, tulžis ir pagieža trykšta. Tik šiknos skylėj esantis ir nieko daugiau nematantis taip ir gali rašyti. O Bleizgio tekstas - visai ne apie tai. Puikus tekstas, aistringas ir asmeniškas. Šaunuolis Bleizgys.

164157. Don Pedro :-) 2009-06-25 14:17
Paprastai varnos tik blizgucius saulej svieciant pastebi ir is karto ciumpa,o kas giliau gludi - ne ju smulkiam proteliui...

164198. 000... :-) 2009-06-25 18:28
Matyt žmogui (turiu omenyje autorių) labai skauda... bet vistiek nežinau, kodel tuos negražius žoddžius reikia taip dažnai vartoti... yra tokie gražūs lietuviški žodžiai, kaip pav. kakoti, tik su "kakapuodžiu" gal nebūtų taip efektinga...

164205. moteris2009-06-25 19:16
Taip , prisikaupe zmogui ant dusios, skauda jam... Bet taip ir matau autoriu gerokai isgerusi ir savo draugui visa ka destanti..( labai idomiai, tarp kitko), rankom pries akis vis mosuojanti, nesugebanti nutraukti monologo.. O draugas irase ir atidave spaudai!) O spaudai shis monologas netinka, vyrai...

164233. vl2009-06-25 20:42
Puikus Evaldo Pauzos piešinys:)

164242. navachui2009-06-25 21:41
ir varna ir bleizgys, atrodo, dabar varineja su dzipais, tik varna nesideda dvasingu, pabrangiai projektuoja bankus ir maldamas su ismatom visa, kas juda, dangsto savo kazkokius kompleksus. gal vaikystes, gal kitatautiskumo. bleizgys dedasi vos ne Sigitu Geda, o viduje tai sėdi naujasis lietuvis, su visa tam budinga atributika. nezinia katruo bleizgiu tiketi. ko gero - nei vienu.

164246. r2009-06-25 22:27
net neskaicius l tiksliai pakomentavau-tiesiog idealu,nera prie ko prikibt.varna,nevaryk ant menininko,jei nesupranti subtiliu jo sielos virpesiu arba jei jie neranda obalsio tavo sirdy ir is viso maziau gerk rukyk ir busi sukalbamesnis o is tikro l taves pasiilgau nesirk ir siltai nesirenk nes ryt-vasara

164301. Valančiaus draugija2009-06-26 11:46
Žmonės, negerkite alkocholio ir nerašykite apie tai. Beje, Bleizgys kiek žinau yra abstinentas, todėl visi, kurie čia kalba, kad girtas jis kažką rašo, tegu išsipagirioja patys. Mielai priimčiau Bleizgį į savo draugiją, bet, kad jis atseit ne katalikas, tai pas Valančininkus neina. Kovokit už blaivybę, nepasiduokit alkocholiui ir netepliokit kitų š... (kaku) kuris tikrai yra š... (kakas).

164333. Katė2009-06-26 16:11
Bleizgys man patinka, bet šiuokart ne. Ne muitininkė vienaip kalbasi su menininkais, kitaip su varžtininkais, o pats Bleizgys. Nedievinu nei menininkų, nei verslininkų, nei politikų. Dažniausiai jie labai nuobodūs, įkyri savo zirzimu arba fanaberija. Pirmiausia matau žmogų, o ne jo veiklos sritį ir nuopelnus. Nesikankinti, nesiplėšyti, nepavydėti. Bleizgys plėšosi. Taip, mes labai kvailai atrodom, kai viską matuojam "pagal ES reikalavimus". Na, durneliai esam, bet ir tokių reikia. Neturėtų dėl to skaudėti pilvo, užtektų pakikenti.

164341. Gaila, bet2009-06-26 17:59
Paranojiko kiedesiai.

164381. o bet tačiau2009-06-27 00:05
kam bleizgiui gert, jį pinigai, matyt, veikia kaip alkoholis. įdomu, ar jis savo noru išėjo iš LM vyr red. ar buvo išpirdolintas?

164440. 000- Valančiaus draugijai2009-06-27 22:08
Atsiprašau del menkutės pastabos: ne alkocholis, bet alkoholis... o, šiaip tai kartu su Jumis šaukiu - negerk, broleli, negerk net pirmos...

164449. r2009-06-28 06:40
vasaros visai nematyt-naglis sulija isprotejo su savo prognozem-meluoja per akis

164503. to o bet tačiau2009-06-29 10:06
Taip, vaikeli, bleizgį iš litmenio išpirdolino, ir iš visur jį išpirdolino ir iš gyvenimo išpirdolins kaip ir mus kiekvieną. Taigi dejuok ir cypk ir į internetą rašyk. O moterim tu netikėk.

164584. bet yra 2009-06-29 21:30
`grupe draugu", parems

164626. amigo2009-06-30 14:58
zmogau bleizgy sitie jauciai tau nieko nepadarys nes jie neturi ragu tik kompo klavisus tik tu neimk i pautus i plaucius

Rodoma versija 86 iš 110 
13:26:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba