TURINYS

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis
Nusisukau nuo to katino, ketindamas rojaus paukštei ką nors pasakyti apie kerintį gyvenimo spalvų grožį, bet ir čia į mane įdėmiai žiūrėjo vargeta. Nenuleisdama nuo manęs akių ji be galo pagarbiai kreipėsi į mano pašnekovę, prašydama kokio smulkaus pinigėlio. Jinai sunkiai vargstanti, alkstanti ir dar esanti nevisprotė. Štai kur pati natūraliausia komunikacija, suglumęs pagalvojau. Ji teikia reikšmę savo trūkumams ir net gali atvirai apie juos kalbėti. O aš neturiu ką pasakyti – ten, viduje, nerandu nei trūkumų, nei pranašumų. Visiškai tuščia. Staiga pasijutau, lyg šiame pasaulyje būčiau koks našlaitis. Aš esu pilka dėmė spalvingame gyvenimo paviršiuje. Visi savaip ryškūs, o aš niekaip nesugalvoju – kam čia gyvenu?

RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja
Aš nenoriu, kad mane be paliovos kankintų dvasingumas, aš imu jį niekinti ir įsivaizduoti kaip bjaurų ir storą šeštąjį kojos pirštą. Jį pašalinti iš pirmo žvilgsnio nebūtų didelio vargo, bet kaipgi nei iš šio, nei iš to jį kirsi?.. Žmogus net su bjauria yda skiriasi vos ne verkdamas, o čia vis dėlto pirštas... Šešiapirštis žmogus – atradimas pats sau. Gali jausti pasibjaurėjimą savimi, nesveiką erotinį jaudulį, o koks nusidriekia laukas mažyčiams mazochistiniams malonumams auginti!.. Kol nesityčioji iš savęs, niekam nebūni įdomus. Žiūrėk, paskui kas nors ims ir atras, kad šeštojo piršto kombinacijos yra ne kas kita, kaip dievoieškos ir kūniškumo sintezė. Nors dievoieška galėtų egzistuoti sau, o kūniškumas – sau.

JEAN-MARC LAMBERT. Eilės
[...]
Neringoje
ne laikas
o naktis
ir žvaigždės
ne žemės
dangus yra kapas
[...]

Paženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė
Galvoju, kad namai nėra vieta, o kažkas viduje. Jūs, kuriems nieko netrūksta, jaučiatės vis kažko nelaimingi – nepyk, tikrai juokinga. Sunku gerbti žmones, kurie gyvena taip, tarsi gyvenimas ateitų kažkada. Jūs daugybę dalykų darote nieko nematydami ir negirdėdami – kalbatės, sėdatės prie stalo, klojat patalus, tarsi tai nebūtų stebuklas, tarsi jums kažkas nuolat mokėtų skolą, nuolat privalėtų tai duoti. Dabar, va, aš esu namie. Šitas stalas, juodas, su saulės pluoštu, trupiniais ir kavos dėmėmis... Kai sėdžiu ant suolelio Sereikiškėse, o saulė man šildo nugarą, arba kai samanos būna įšilusios ir tu jas jauti visu kūnu, kai sėdi ant Vilnelės tilto ir valgai sausą batoną – yra namai. Ar galėtum atsisėsti ant tilto ir valgyti batoną?

JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!
[...] Dar po dienos kitos žvelgiu aš į tą stiklainį ir savo akimis netikiu – dangtelis numestas, "durys" atlapotos, o Minkštimo ir pėdos ataušusios. Vien tik morka žindyvė apsiverkusi ir kopūstas maitintojėlis pašiurpęs. Puolu šen, puolu ten, o galva vis nesako, kad pažvelgčiau į grindis. Tik įspindęs į virtuvę saulės spindulys nukreipė mano akis į apačią. Ogi sidabrinis takas nutįsęs nuo palangės iki pat durų į koridorių. Juk tai Minkštimo kelias į Laisvę – šovė mintis. [...]

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygas
Neparašytų knygų klausimas kankina žmoniją ir šviesiausius jos protus per amžius, nes neparašytos knygos yra geresnės už parašytas. Nes jos dar priklauso idėjų pasauliui ar gal entelechijoms, o ten viskas daug geriau, ten želia smaragdinė žolė. Ten skraido paukščiai, dievotų žvilgsnių paukščiai, nuo viršutinių aukštų, kur susėdę cherubinai su pitagoriečiais, aidi chorai. Ir pitagoriečiai ant kelių laiko neparašytas knygas, kas po vieną, kas po kelias; permatomos jos yra, tos knygos. Neparašytą knygą išsyk atskirsi iš to, kad ji persišviečia kiaurai.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Jeigu sakinyje (ar kalboje) yra žodis "subinė", tai žmonės, kad ir labai protingi būtų, prisimins tik šitą žodį (J. Renard).
Jam priklausė ir kita puiki frazė: "Iš tikrųjų įžymus yra tas rašytojas, kurį visi žino, bet niekas neskaitė".
O labiausiai man patinka J. Swifto pastebėjimas:
"Aukštyn lipama tokia poza, kaip ir šliaužiama".
(Reikia kaži kokio išaštrinto regėjimo, kad tai pamatytum... Iš tiesų tai gebėjimo asocijuoti, jungti, susieti. Karjeros darymą ir virtimą į šliužą.)

RENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausies
Jei Tarasovui maga grįžti į vaikystę, susisiekti su primityviomis kultūromis, susiduriame su kartojimo ir imitacijos kategorijomis. Jungo manymu, tikrasis, iš beribio archetipų šaltinio kylantis menas taip pat yra tiesiog pakartojimas to, kas keliauja iš epochos į epochą, iš kultūros į kultūrą, iš vieno pasaulio krašto į kitą. Freudui kartojimas žymi traumą. Kartojimas yra malda ir mandala. Pasak Adorno, mimetinis impulsas yra beveik zoologinis, biologinis, lemiantis rūšių išlikimą. Mirties akivaizdoje daugybė gyvūnų imituoja mirtį, savo didžiausią priešą, kad išgyventų (dievaži, vaikystėje darydavau tą patį sapnuose). Mirties įvaizdinimas mimetiškai pažymi tiek mirties, tiek gyvenimo nebuvimą. Per imitaciją gelbimasi nuo iracionalaus, mirties pasaulio intensyvumo, nes mimezė, kaip racionalumo principas, leidžia atsiskirti nuo visiško maginės-mitinės srities dominavimo. Štai taip.

LAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės
visi turi teisę į skėtį
į savo širdies plakimą
visi turi teisę mylėti
aistringai ir be praradimų
[...]

VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduo
Spektaklio tema – tiesioginiai pokalbiai internete ("Chat"), kartais sukeliantys linksmas, kartais – skaudžias pasekmes. Judesys, šviesos, paklydusių internautų replikos – viskas gražiai, stilingai supakuota į koncentrinės formos darinį, be jokio pasipriešinimo slystantį glotniu menamo virtualaus teatro paviršiumi. Laboratorinis, studentiškas, nepretenzingas, neįpareigojantis, be jokios abejonės, orientuotas į jaunąjį žiūrovą, bet kiek nuobodokas, nors ir mielas, keturių "čatininkų" suvenyras iš Prahos. Įdomus pažintine prasme, bet tik pirmąsias trylika minučių. Paskui – visos kortos atidengtos. Aišku, kaip, kas, kodėl, o režisūrinis instrumentarijus – lyg negudri šaškių partija, besitęsianti tol, kol lenta ištuštėja, tada žaidėjai pasirenka naujus slapyvardžius, ir vėl iš pradžių... Galbūt tai spektaklis pakeliui į kažką rimtesnio?..

LAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiai (Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 199 p.)
Nuotykio dvasios esama daugelyje tų tekstų, kurie yra labiau pasakojamojo pobūdžio (apie nuotykį užsimena ir pats autorius pratarmėje). Šiuo atveju K. Navako literatūriniai gabumai sužėri tuo, kad elegantišku nuotykiu jis paverčia ir tokius atsitikimus, kuriuos mes būtume linkę laikyti nuobodžiais ir keliančiais tik susierzinimą. [...]

C. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė
Tačiau Cervantesas išgelbsti mus nuo galimo baisaus pasidavimo cinizmui, nes jo personažai patiria atpirkimą kaip individai. Nei Don Kichotas, nei Sančas Pansa nėra visiškai išprotėję, jie yra žmogiški, kilnūs, juokingi, rūpestingi, sutrikę, dažnai klystantys – tokie kaip ir mes, realiame pasaulyje valdomi gyvenimo tikrovės. Šiemet mes švenčiame ano literatūrinio žmonijos atpirkimo keturių šimtų metų sukaktį.

-vp-. Molis
Išsigelbėjo prie Žuvinto pelkės ir dabartinių Krikštonių vietoje gyvenę sūduviai. Pirmieji – todėl, kad moliai nepajėgė prasiskverbti pro tyvuliuojančius vandenis, liulančius dumblus. Jie grimzdavo ir, leisdami didesnius bei mažesnius burbuliukus, virsdavo stovinčia klampia mase. O Krikštonių kraštą bandę okupuoti atėjūnai tarytum kokie rutuliai ar kamuoliai nuolaidžiais šlaitais nuriedėdavo į Nemuną ir srovė juos, nespėjusius įgyvendinti savo tikslų, nuplukdydavo tolyn.

VIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaime
Kitas dalykas – ramybė. Negaliu pasakyti, kad tyla, nes tylu ten niekada nebūna. Gieda paukščiai, žvengia arklys, mauroja karvės, dūzgia bitės, zyzia uodai ir mašalai, gurgena į Nemuną sutekantys šaltinėliai. Kiekvieną kartą girdėti vis kiti garsai. Tačiau jie neįkyrūs. Srūvančio Nemuno ir ant tolimesnių kalvelių išdygusių miškų supamuose Mižonyse ramybė atrodo sustingusi ir nepajudinama. Lyg sugertų visą pasaulio triukšmą. Abu rytus pabudau supamas absoliučios tylos. Tik nuo medžių šakų kapsėjo rasos lašai. Smulkiais jos lašeliais buvo apkibę milijonai pievoje išskleistų voratinklių. Blyno pavidalo saulės diskas nebyliai brovėsi pro lyg baltas pienas iš upės besiliejančias miglas.

AUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures
Pašventink savo skausmą, ir jis atvers duris į sielos aukštumas, prikeldamas tave iš painių klajonių po gyvenimo labirintą, pakilsi virš jo aukštai, ir ankstesnė piktdžiuga bei savigrauža, kai nematei savo traumų ir kompleksų prasmės, ims atrodyti kaip dirva, į kurią įsišaknijęs tavo sielos medis gali atsiremti šakomis į dangaus debesis. Turi ne paneigti savo skausmą, bet į jį suleisti sielos šaknis – iš jo gali išaugti tikroji sielos didybė, kaip iš dirvos išauga medis.

VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentu
Žmonės suvažiavo autobusais prie kalno papėdės ir šventiškai nusiteikę leidosi į kelionę. Oras buvo puikus ir viskas priminė smagų pasivaikščiojimą po kalnus. Daugelis patriotiškai nusiteikusių ukrainiečių jautėsi lyg per "oranžinę revoliuciją". Niekas nenumanė, kad tądien šitiek žmonių patirs išbandymą. Pirmojoje kalnų aikštelėje kopiančiųjų jau laukė merginos su spalvingais tautiniais drabužiais ir besidraikančiais ilgais kaspinais. Suskambo muzika, politikai vienas paskui kitą rėžė kalbas. Po neilgos pertraukos visi vėl pakilo į žygį.

JURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus
Bet kai kurie šiuolaikiniai Vakarų teologai kategoriškai atmeta tą viduramžišką prietarą apie sielą ir jos absoliutų nemirtingumą. Jie atmeta ir patį Dievą, tuo pačiu metu likdami teologijos profesoriai. Dieve, padėk, kaip sakoma. Jie daro tai, už ką jiems gerai moka.
Asmeniškai man paprastos bobos aludėje patinka kur kas labiau negu tie šventieji teoretikai.

AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniams
Paulius turėjo "Red & White"... Parūkėm. Kaip tik atėjo trys žmonės. Man atiteko liesas išstypęs pilietis labai išblyškusiu veidu. Kategoriškai atsisakė trinkti galvą, tvirtino, kad ką tik tai darė. Nors buvo akivaizdu: trinko mažiausiai prieš dvi dienas. Jo plaukai buvo šviesūs, reti, neįtikėtino plonumo. Bet tai ne pati didžiausia blogybė.