ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-12-04 nr. 967

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie žaislus ir žaidimus (4) • PETRAS RAKŠTIKAS. Diena prieš šalną (1) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juozo motina pasakoja angelui (14) • -js-. Sekmadienio postilė (3) • DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ. Eilės (6) • Su MARKU RODUNERIU kalbasi Austėja Merkevičiūtė. Tarp kalbų ir tarmių (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Scanorama (4) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (5) • ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ. Atsargiai, slidu! (4) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Paris mon amour, arba Barzdota balerina (9) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (17) • ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS. Eilės (7) • EUGENIJUS IGNATAVIČIUS. Atsivėrimai (1) • DARIUS POCEVIČIUS. Nežinomos knygos (15) • DAINIUS RAZAUSKAS. Krosnis – aukuras, namų šventovė (11) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų (ir jų) kalbą (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Fotografijos (5) • MAKSIM IVANOV. Grojimas (3) • Jaunųjų rašytojų dėmesiui! (14) • Kalbėjai tik apie piliarinę naktį. Iki šiol galvoju kas tai galėtų būti. (482) •

Apie žaislus ir žaidimus

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Medeinos piešinys

Štiš, angele, iš mano būsto...

Ne.

Nežinau, ar galiu, ar pavyks pasakojimą, taip pradėtą, tęsti. Ilgokai trypčiojau, kol pasiryžau būtent tokiam pirmajam sakiniui.

Nesu klusni davatka, gal niekada nebūsiu. Bet pasakyti angelui štiš?

Kad žinotumėte, kaip jie man (ar tik man?) nusibodo – labiausiai knygų pavadinimuose. Nesu angelologė, negaliu pasakyti, kiek per metus pasirodo knygų, kurių viršeliuose angelo vardas, atvaizdas.

Žinau: pernelyg daug. Tiek daug, kad paveikė: pragysti apie angelus sumaniau ir aš.

Ne tik apie juos. Ir tai mane gelbsti.

Ne apie angelus mano pasakojimas. Kol kas. Apie žaislus. Pasakyk man, koks Tavo žaislas, o aš bandysiu atspėti, kas Tu.

Pradėti galiu kitaip. Tartum sekčiau senovišką pasaką: vieną kartą...

Taigi, vieną kartą sugedo mano kompiuteris ir tada aš pamačiau ką? Pasaulį?

Pasauliui laiko ir smalsumo lieka. Vis dar lieka. Tąsyk skubėjau baigti darbus, todėl atsidūriau prie kitų kompiuterių – vaikų bibliotekoje, interneto salėje.

Ten vaikai žaidė. Jie taip uoliai ir smagiai žaidė karą, kad grįžau į savo penktą klasę – į suolą, kuriame privalėjau sėdėti su berniuku.

Nežinau, kas jis, kur jis, tik pamenu, kaip vaikėzas vienas sau per visas pamokas žaidė. Ką dar, jei ne karą.

Ant stalo – iš sąsiuvinio išplėštas languotas lapas, rankoje – rašiklis, tuomet vadintas šariku, ir skubotas piešinys: tankai, lėktuvai, granatos. Jis pats sau bumbsėjo ir dūzgė, ir burzgė, jo rašaluota ranka lakstė mikliau nei jo ginklai. Man, ilgakasei beveik pirmūnei, liko vien nuostaba: žaidimas gali būti toks? Vienas pats kare prieš save patį? Gal dar prieš mokytoją: kad tik ji karo aistrų nepastebėtų.

Tas mano bendraklasis niekuo nesiskiria nuo dabarties penktokų, žūstančių ir vėl atgimstančių savo kompiuteriniuose žaidimuose.

Mįslingesni yra suaugę žmonės, nė už ką negalintys prisipažinti net patys sau, kaip ilgai parimsta ties kompiuterio pasiansu, kaip negali imtis rimtesnio darbo, kol ekrane neišvysta išsvajotų žodžių, beveik burtažodžių: tu laimėjai.

Močiutės rankdarbių skrynelėje slypėjo ne amato paslaptys. Sagos ir sagutės, siūlų ritės, grafkės – jos visos gyveno savo gyvenimą, bet paklusdavo ir vaiko valiai. Jas galėjai dėlioti, tartum būtum – ką ten būtum, buvai – Didysis Kūrėjas. Bet ne kasdien, ne kas valandą.

Kai skrynelę atverdavo močiutė.

Traukė pieštukų dėžė. Ne tada, kai buvo nauja, kai visi pieštukai vieno ūgio, tvarkingai išrikiuoti. Viliojo ir baugino charakteriai: skirtingų pieštukų, drožtų ir perdrožtų, šerpetotų, nenumaldomai trumpėjančių. Jie niekada neauga, jie tik mažėja; kuo labiau patinka spalva, tuo greičiau pieštuko neteksi.

Gal mėgstamos spalvos išsižadėti?

Pirmąją meilę patyriau viešnagėje pas geraširdžius gimines svajonių mieste Vilniuje, Smėlio gatvėje.

Tai buvo santūrūs namai. Namai be vaikų, be žaislų, be jokių mielų niekučių, kurie namus ir paverčia namais – vieninteliais, neatkartojamais. Bet ant palangės tykiai glūdėjo pajacas. Apiplyšęs, sužalotas.

Vienatvė, tai buvo vienatvė – jautė mano mama. Tą pajaciuką palopė, paadė, pritaisė rankas. Į Smėlio gatvę žvelgėme dviese. Pajacas ir aš.

Meilė, tai buvo meilė – drąsiai sakau dabar, šį tą gyvenime jau patyrusi. Mudu išsiskyrėme po kelių dienų. Grįžau namo, man nebereikėjo paguodos, be to, ir mylimąjį derėjo palikti jo būste, tegu ir nereikalingą, nesuprastą.

Pajacą ir vėl sutikau anų metų gruodį, mažame Bavarijos miestelyje, Kalėdų mugėje. Nepagailėjau kelių eurų – menka meilės kaina. Dabar jis tabaluoja ties mano guoliu. Tas pats, bet ir kitas. Kaip kitaip: mudu išsiskyrėme prieš keturiasdešimt metų.

Dar man Bavarijoje, jos mugėse būtinai reikėjo Spragtuko – juk dairiausi po Ernsto Theodoro Amadėjaus Hoffmanno žemę. Siaubas ir ilgesys smelkė mano vaikystės knygą – „Spragtuką ir Pelių karalių“. Tebesmelkia. Tą knygą iki šiol tebemyliu. Nekenčiu pelių ir žiurkių visa siela. Nelabai mėgstu ir Piotro Čaikovskio baletą.

Balete mergaitė Maša sapnuoja, tik sapnuoja saldoką stebuklą. Knygoje mergaitė Marija myli – kvailai ir naiviai, ištikimai ir aistringai – sužalotą, seną, negražų, jau atitarnavusį karį.

O lėlės?

Kadaise gyvenau name, kurio butuose žmonės kūrė sau jaukumą kaip išmanė. Tai buvo Kaunas, Žaliakalnis.

Kai kurie didžiavosi prašmatniais miegamaisiais. Tie kambariai perdien būdavo užrakinti, bet svečią retsykiais įvesdavo ir parodydavo...

...ką?

Mezginiuotą lovą. Ant tos lovos – puošnią lėlę, su kuria niekam niekada neleista žaisti.

Miesčionys, kokie miesčionys!

Ar ne tokie veržiasi žodžiai?

Veržiasi jie ir man. Augau šeimoje, kurioje manyta, kad su lėlėmis dera žaisti, o lovose – miegoti.

Tebūnie miesčionys. Bet be žeminamos intonacijos.

Tai buvo iš skurdo, iš vargo, nuo plūktos aslos ir dar nuo kur kas didesnių baisybių į savo svajonių miestą atkeliavę ir pagaliau ramiai ilgam apsistoję pokario žmonės.

Mane jie, patys to nejausdami, keitė: nepamėgau puošnių lėlių – nei tikrų, nei žaislinių; noriu gyventi pasaulyje, kuriame nereikėtų nei spynų, nei raktų.

Kad durys pačios atpažintų mano – šeimininkės – balsą, kad atskirtų vienintelį žodį:

– Atsiverk.

Tą vasarą...

Kai per Lietuvą sklido džiaugsmo ir nevilties šūksniai, kai olimpinės pergalės ir pralaimėjimai atrodė milžiniški, Palangoje, Naglio kalno papėdėje, vyko egzekucija. Penkiametis berniukas rado lazdą ir apdaužė – tik pamanykite – šventenybę. Tas vaikas, apimtas nevaikiškos jėgos, žalojo tėvo automobilį.

Egzekucijos nemačiau, bet negalėjau negirdėti, kaip įvykį aptaria kaimynai – ir poilsiautojai, ir vietiniai. Niekas ir negailėjo ankštame kotedžo pasaulyje įkalinto vaiko. Užjautė tėvus, pasmerktus auginti pabaisą. Ką jis, tas chuliganas, darys suaugęs?

Tikriausiai nieko. Nieko baisaus.

Gal tik labiau nei kiti ilgėsis horizonto – juk prašmatnių kotedžų kiemai maži, prikimšti mašinų. Užtai kokios tvoros, kokios!

Gal taps žygeiviu, einančiu kur kojos veda, kur akys mato.

Gal susivoks, kad šalia esantis žmogus – ar mažas, ar suaugęs – nusipelno to, kad su juo nuoširdžiai žaistume.

Žaisti?

Su artimu žmogumi? Būti jo žaislu? Jį žaislu paversti?

Nelygu ką Jums reiškia žaislas. Ar atskiriate žaidimą nuo lošimo. Galų gale ką – šaltą ginklą ar švelnią būtybę – geidžiate liesti savo guolyje.

Man, kaip Spragtuką pamilusiai Marijai, įdomūs vyresni žmonės.

Ir permainos, kurias jiems lemta patirti. Vaikystė net be elektros. Dabar patys žinome kas. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, kavos ir skanėstų aparatai, savaime atsiveriančios parduotuvių durys. Įsikūnijęs, tikrove virtęs fantastinis romanas.

Per vieną gyvenimą?

Kai keliavome per kalėdinę Bavariją, per jos miestelius ir miestus, įgijau tik pajacą ir Spragtuką.

Įgijau ir žinių. Beveik visi bendrakeleiviai ką nors kolekcionavo. Angelų – ne. Tartum ir ne.

– Angelus kolekcionuoti banalu, – taip nutarė bendrakeleiviai.

– Taip, taip, – linksėjau aš.

Bet Ji.

Ta Šeškinės girtuoklė, prapylusi viską – ne tik butą, bet ir sūnaus meilę, pagarbą. Kodėl Ji man vaidenosi tamsiuose Bavarijos greitkeliuose?

Meilužio mušta, vienų kaimynų niekinta, kitų gelbėta – kodėl Ji man – būtent man – vieną vasarą per artimą žmogų pasiuntė „auksinį“ angelą?

Nežinau, kur Ji dabar. Žinau, kur Jos angelas – neišmečiau, neperdaviau, neišskraidinau.

Norėjau, negalėjau.

Grįžusi iš Bavarijos apžvelgiau namus: angelų užtikau ir daugiau.

Niurnbergas – tai Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių procesas. Tai – kartuvės. Velniškai stipriai įkalta į smegenis.

Niurnbergas – tai Dürerio miestas. Čia jau švelniau.

Niurnbergas – Žaislų muziejaus miestas?

Pamanyk – žaisliukai.

Tame Žaislų muziejuje galėčiau apsigyventi. Visą gyvenimą tai jau ne. Gerą savaitę – taip. Eičiau ir eičiau per sales. Jei ne Niurnbergas, nė neįtarčiau, kad žaislai gali atpasakoti visą pasaulio istoriją.

Stabdykime dabar tik tą laiką, kuris įkaltas į smegenis – Antrąjį pasaulinį karą. Kiek kareivėlių muziejaus stenduose, ir ne tik kareivėlių. Štai generolai – visas žaislinis generalinis štabas.

O šalia?

Pokario lėlės – iškirptos iš popieriaus, kukliose kartono dėželėse. Kiek vėliau – geresni laikai, ir lėlės beveik prašmatnios. Pragariškai liūdnos jų akys, atpažįstami bruožai.

Lėlės lėlės, pokario lėlės, kodėl jus pažįstu, kur aš jus mačiau?

Ir atsipeikėju: Niurnbergo žaislų muziejuje į mane žvelgia dailios žydaitės.

Niekada nepirksiu jokio angelo. Nesu, nebūsiu kolekcininkė. Bet tuos, kurie į mano namus sulėkė patys, apgyvendinau vienoje lentynoje.

Tą klaikų puodelį; tą apdaužytą keramiką; tuos du medinukus, kuriuos neseniai buvo madinga prisegti prie gėlių puokštės; dar atviruką – čia tai jau tikrai verta dėmesio grafika; dar... dar...

...iš kur jūs ir kas jūs?

Lentynoje ir bilietas, kurį gavau Dresdeno paveikslų galerijoje. Man teko su Rafaelio angelaičiais – savaime suprantama.

Nepirksiu. Jei norite, atlėkite. Nebesakysiu štiš.

Palaukite.

Kas gi čia stovi provincijos mugėje, ne Vokietijoje, o Lietuvoje, ne Bavarijos miestelyje, o Ignalinoje?

Kas graibosi piniginės?

Štiš iš turgaus, Adomaityte, štiš...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


176408. Tarė :-( 2009-12-09 19:49
Smarkiai padvelkė L. Gutausko "Daiktai". Bet Gutauską skaičiau su didžiausiu malonumu...

176433. BD2009-12-10 10:21
kaip idomu - autore save sulygina su angelu (pirmas ir paskutinis sakinys), ar pastebejote sia sasaja?

176453. e2009-12-10 12:34
Angelas angelas - aš galiu patvirtint. Gerasis pirmųjų Sąjūdžio mėnesių angelas.

176573. laumė ragana2009-12-11 20:25
pastebėjau ir pirmą, ir paskutinį sakinį, paskutinį supratau kaip pokštą ir visai patiko :), nors nesu labai didelė GA gerbėja. bet jei perskaitytumėt visą tekstą, gal pastebėtumėt, kad nei ji čia save lygina su angelu, nei ką...

Rodoma versija 62 iš 86 
13:26:43 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba