Šiaurės Atėnai

AUSMA CIMDIŅA. Rūkymo poetika latvių literatūroje
Iš: Ausma Cimdiņa. Dzīve tekstā. Raksti par literatūru. Rīga: Atēna, 2006. Vertė Laura Laurušaitė
Rūkymo motyvo latvių literatūroje paieškas galima pakreipti įvairiausiomis kryptimis, pavyzdžiui, pasirinkti malonumo ir priklausomybės (arba adikcijos) diskursą (su didaktika ar be jos: kas neskanauja, pats tampa neskanus); vaizdinių tipologijos aspektą (rūkaliaus vaizdinys latvių literatūroje, panašiai kaip komjaunuolio, stachanovietės, legionieriaus ir kiti tam tikros epochos vaizdiniai); kūrybos proceso ir literatūros sociologijos perspektyvą (rūkantys ir nerūkantys autoriai / autorės) ir pan. Upīčio produktyvumas buvo matuojamas per dieną surūkytų cigarečių, tiksliau, nuorūkų skaičiumi. Jei puslitrio talpos peleninė dienos pabaigoje būdavo pripildyta iki viršaus – vadinasi, rašymas ėjosi „kaip iš pypkės“. Tauškalai, kad viena cigaretė žmogaus gyvenimą sutrumpina penkiolika minučių (o viena darbo diena – aštuoniomis valandomis). Latvių prozos didmeistris Upītis sulaukė devyniasdešimt trejų metų, o jei prie jo gyvenimo pridurtume surūkytų cigarečių „atimtą“ laiką, prisidėtų dar bent dešimtmetis.

LAIMANTAS JONUŠYS. Prie vasaros detektyvo
Paklaustas, kuo apskritai gali patraukti detektyvo žanras, tarčiau, kad šis patrauklumas gali būti dvejopas. Bene idealus yra grynosios formos variantas, kai esmei – mįslingai įdomios intrigos struktūrai – nekliudo kokie nors pašaliniai, neliteratūriniai, nestruktūriniai elementai. Žinoma, įtikimumo dėlei turi būti minimalus socialinis psichologinis pamatas. Tokiais grynais detektyvais galima laikyti A. Christie romanus. Tai grynosios literatūros ("meno menui") modelio variacija, tik kadangi kanoninis detektyvas neturi skaitytojo sielą veikiančio meninio impulso, tai grynosios literatūros atžvilgiu jis yra tarsi kava be kofeino arba nealkoholinis alus. Bet juk šiuos gėrimus taip pat gali būti malonu gerti, kaip kartais malonu iš skaitymo tiesiog turėti geros kokybės pramogą.

-js-. Sekmadienio postilė
Ką gi, po tokių žodžių belieka liaupsinti Jėzaus išmonę. Koks jis neformalus, koks nestandartinis, kaip giliai griebia! Jo nepapirksi pamaldžiai nutaisyta fizionomija, ritualų ir taisyklių laikymusi, jokiais išoriniais religingumo ženklais. Jis žvelgia į žmogaus vidų, į širdį, jam brangūs gilieji sielos judesiai, o ne fasadas. Dar labiau susižavi juo, kai išsiaiškini, kad tai, kas mūsiškiame vertime iš atsargumo pavadinta prosenių padavimais, yra ne kas kita, o religinės tradicijos. Šventos ir nepajudinamos. Vadinasi, Jėzaus kirsta tikrai iš peties. Ne šiaip per kvailus prietarus, bet per tai, už ko kabinasi kiekviena religija.

RIČARDAS ŠILEIKA. Užutrakio plenero nuosakos, nuotaikos, nuotykiai
Iš to labai natūraliai išsirutuliojo ir menininkų pleneras Užutrakyje, kurį jau antri metai visom išgalėm palaiko E. F. André klubo Lietuvoje prezidentė Vaiva Deveikienė, dangų tvarko ir palankų vėją reguliuoja plenero vadovė dailininkė Nadežda Zajančkovskaja. Pernykščiame plenere, skirtame E. F. André 165-osioms gimimo metinėms, aštuonių menininkų buvo sukurta daugiau kaip septyniasdešimt darbų. Šiemet piešė, fotografavo, tapė ir prasmingai kūliavirsčiavo margutėlis tuzinas dalyvių. Tarp lietuvių "įpaišytas" lenkas iš Vronkų Ireneuszas Polanowskis (arba Ireneuszas Vowie) tapė itin spalvingus paveikslus, primenančius kubizmo manierą. Vytautas Šatas apgailestavo, kad jo darbuose per daug dažo, o nėra spalvų. Užtat Ireneuszas labai tvarkingai, nepažeisdamas eismo taisyklių vairuoja savo automobilį, visada žvalaus veido, pilnadantės šypsenos ir sąmojingo liežuvio. Jis taip pat išreiškė ugningą norą tapti E. F. André klubo Lietuvoje nariu.

NICK PATON WALSH. Iš visų menų kinas vis dar svarbiausias
"The Guardian", 2005.IV.15. Vertė Vitalijus Šarkovas
Tačiau, kaip ir per visas Rusijos revoliucijas, neapsieita be politinio architekto. 2002 m. rugpjūtį Kultūros ministerija, Putino administracijos pervadinta agentūra, paskelbė ketinanti skirti Rusijos kinematografui papildomų lėšų. Tuo metu Rusijos režisieriai susukdavo po 57 filmus per metus, ir jiems trūkdavo lėšų išleisti juos į kino teatrus. Ministras Michailas Švydkojus pareiškė norįs, kad Rusijoje per metus būtų pastatoma bent po 100 filmų, ir pasisiūlė finansuoti trečdalį jų, su sąlyga, kad režisieriai derins scenarijus su ministerija. Svarbiausia, šie filmai turi būti "patriotiški", "istoriniai" arba skirti vaikams. Regis, Putinas pritaria Lenino nuomonei, kad "iš visų menų svarbiausias mums yra kinas".

KAZIMIERZ BRAKONIECKI. Borussia
Vertė Juozas Šikšnelis

[...]
paminklai Šileriui Kantui Leninui Markei Kalašnikovo Mafijai
tvirtovė vokiečių sovietų turginė partija ir kurvos
ant šaligatvių blauzdos obuoliai buteliai rauginti agurkai
alaus gali atsigerti iš įšildytos roko muzika cisternos
save demonstruoja gazikai gruzovikai griuvėsiai rakandai ir kiti grabai
[...]

SIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms
Šalnotą rytą: gegutės mėnuo baigiasi ir – tamsiai tamsiai mėlyni, tie juodmėlyniai apleistų, senų, laukinių lelijų pumpurai...

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Lietuviškasis postmodernizmas ir kičas
Čia aptarsiu ir palyginsiu tris kūrinius: D. Liškevičiaus "Ambulance" (1995), Svajonės ir Pauliaus Stanikų "Vaikystę. Suvaikėjimą" (2000) ir Mindaugo Navako "Gulbes" (2003). Visuose šiuose darbuose eksploatuojamas kiče ypač mėgstamas gulbės motyvas. Darbai yra sukurti skirtingais lietuviškojo postmodernizmo momentais, autoriai atstovauja skirtingoms kartoms: M. Navakas į Lietuvos meno avansceną išėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, S. ir P. Stanikai kartu kuria nuo 1993 m., D. Liškevičius parodose aktyviai dalyvauja nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio.

REGINA KASPERAVIČIŪTĖ. Eilės

[...]
Kažkada buvo...
Sueiliuotos naktys
Nutilę pokalbiai.
Visam.
Išmindžioti akligatviai
Nepasakyto žodžio kąsnis
Pasirinkimo laisvė: kam neatsiduoti,
Atsiduoti kam.
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Leena Lander. Juodųjų drugelių namai. Romanas. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. V.: Pasviręs pasaulis, 2006.
Dabar pats laikas užduoti kitą klausimą: o kuo skiriasi gyvenimas nuo darbo? Daugelis šiandienykščio sociumo klonų atsakytų neabejodami: darbas – visas mano gyvenimas, aš gyvenu darbu. Bėdžiai! Mums teigdavo ir tebeteigia, kad dirbti būtina. (Darbas žmogų puošia! Darbu aš save įprasminu! Darbas iš beždžionės padarė žmogų!) Melas! Būtent darbas žmogų paverčia beždžione. Jai (beždžionžmogei), kaip ir Pavlovo šuniui, ilgainiui susiformuoja sąlyginis refleksas – kiekvieną dieną eiti į darbą. Ir tuo didžiuotis: AŠ, MATOT, DIRBU! Ir visi tyliai dirba. Ir garsiai didžiuojasi. Man irgi būtų smagu sumūryti kokią sieną, pasiūti kokias kelnes, parašyti kokią knygą. Bet tiktai vieną kartą! Darydamas tai nuolat, pasijusčiau dirbantis. Ne žmogus, o darbo jėga. Darbo įrankis. Įnagis. Klonas. Beždžionė.

Jonas Banys. Vaiduoklis stiklainyje. Ironiškas trileris. V.: Alma littera, 2006.
Todėl rimtai ir be ironijos siūlau kurti Lietuvos istoriją „čia ir dabar“. Pavadinkime Voruta bet kurį didesnį Lietuvos piliakalnį, pastatykime butaforinę pilį ir turėsime dar vieną turistų lankomą vietą (taip kaip H. Schliemannas „atrado“ Troją). Pasistatykime naujus senovinius Valdovų rūmus, kvieskime užsienio valstybių delegacijas ir pagarbiai rodykime naujai nulietą Vytauto Didžiojo sarkofagą ir ką tik nukaldintą Mindaugo karūną. Negana to. Tokie karstai ir karūnos galėtų puošti kiekvieną Lietuvos bažnyčią! Tegyvuoja mūsų valdovai! Tegyvuoja mūsų istorikai! Tegyvuoja Lietuva! Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...

Vilis Normanas. Šnabždesys. Romanas. V.: Tyto alba, 2005.
Lietuvoje atsiranda ir nauja pragaištinga prozos kryptis, kurią būtų galima apibūdinti šitaip: „Žmonių, susietų su filosofija, proza“. Be L. Anilionytės, gyvena dar toks bartukas, studijuojantis filosofiją ir rašantis romanus, – Vilis Normanas. Blogiausia jųjų prozoje – rašantis romaną filosofas ir atrodo kaip rašantis romaną filosofas. Nuolat išlenda pagiringos filosofinių išėdų šakės. Nesugebama atsiriboti nuo savo profesijos, kuri šiuo atveju tik trukdo. Nes nebūtina postuluoti filosofinių citatų, kurios ir taip turėtų išplaukti iš kūrinio fabulos. Atrodo, bandoma vis stiprinti tekstą apsiskaitymu. Pigiai išsifilosofuoti. Bet išeina šnipštas, nes siužetas – silpnutis, juokingai dramatiškas, galėjęs būti visai kitoks, o „metafizikos tyla“ vis vien nebūtų išnykusi. Bet pagrindinė mano užduotis – priversti žmones pamąstyti, ar gyvenimas tikrai yra šūdas. Taip rašo autorius.

Vytautas Landsbergis. Istorijos blyksniai. Lyrika ir epas. V.: Versus aureus, 2006.
Kadangi žanrą (laisva eiliuota istorijos traktuotė) ir auditoriją jau apibrėžėme, tad galime ramiai sau pasimėgauti autoriaus „perliukais“ ir „deimančiukais“. Štai eilėraščio pradžia, primenanti pagalbinės internatinės mokyklos penktoko kūrybinius ieškojimus: Kai Kęstutis pamatė Birutę, / norėjo su ja ir būti. / Tai čiupo ant žirgo ir skuodė / į Trakus, o ne į Skuodą. O štai kažin kokios plepios močiutės pasakojimų nuotrupos: Kaip užėjo atėjūnai / aikštėse gulėjo kūnai / anys da ir tuos kapojo / katram rankų katram kojų. Ir tokių „šedevrų“ – gausybė...

AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išnykimo scenarijai: Gombrowiczius, Kafka, Beckettas
Pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume "Šiaurės vasara. Skaityti – reiškia matyti" (Jurbarkas, 2006.VIII.26)
Būtent šios ekonominės prielaidos, apie kurias garsiai nekalbama, grindžia ir visiškai priešingą potraukį – potraukį nebūti žmogumi, potraukį išnykti, ištirpti visose įmanomose gyvūnijos ar materijos formose. Šiuolaikinę literatūrinę pasąmonę užvaldęs aktyvus išnykimo potraukis nėra tik mirties adoracija, būdinga egzistencialistams, ar šiaip noras trumpam išnykti, būdingas kiekvienai gyvai būtybei. Kalbant apie šį aktyvų išnykimo potraukį, į akis krinta būtent nuoseklus ir pastovus išnykimo organizavimas: Witoldas Gombrowiczius rašo apie kūno dekomponavimą, žmogaus tapsmą jaunuoliu; Franzas Kafka aprašo kūnų transformacijas ir metamorfozes, žmogaus tapsmą gyvūnu ir gyvūno tapsmą žmogumi; Samuelis Beckettas kuria kūno dematerializavimo, tarpmolekulinių jungčių scenarijų. Visas šias skirtingas scenas (čia niekaip nenorima jų homogenizuoti ar teigti, kad jos rodo tą patį) sieja noras išsivaduoti iš humanistinės ekonomijos, paremtos Edipo kompleksu, klasiniu antagonizmu ir pasiskirstymu politinėse teritorijose.

VALDAS KILPYS. Afonia
Neįmanoma pasakyti, gerai tai ar blogai. Bet kad tokių kaip Afonia Lietuvos kaime gyvena tūkstančiai – faktas. Nors ne, jų gerokai daugiau.

SKAITYTOJA. Ką reiškia skaityti?
Programoje numatytą pranešimą apie daiktų atsiradimą šiuolaikinėje lietuvių poezijoje skaitė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė A. Peluritytė. Perskaitė greitakalbe, nė akių nuo teksto nepakeldama. Tekstas ir būtų likęs "be vaizdo" tuose A4 formato popieriaus lapuose, bet tikriems poetams, matyt, būdingas ne tik aklumas, anot A. Andriuškevičiaus, bet ir absoliuti klausa. Kai po pranešimo seminaro vedėjas filosofas L. Donskis pasiteiravo klausytojų, ar bus klausimų, po ilgokos pertraukos pasigirdo A. Marčėno balsas iš balkono: "Aš turiu. Tuoj ateisiu ir paklausiu". Ir nukrypo visų akys į poetą, besileidžiantį laiptais, – lyg į kokį pranašą. Buvo bandyta aiškintis, kas yra daiktas. Pvz., ar medis yra daiktas? O šešėlis? O Vilniaus miestas? Nuspręsta, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, ir galų gale pranešimo autorė prisipažino skaičiusi paskaitos konspektą, bet diskusiją mielai pratęsianti, kai išsimiegos, ir visiems padėkojo už dėmesį.

KASPARAS POCIUS. Su ta pačia gramatine klaida
Nostalgiška Vlado Bagdono daina netikėtai pasiekė mano ausis, sujudino atmintį. Rudos ir mėlynos pirmaklasių uniformos, saulėje nudegę ir nuo tos pačios skaidrios šviesos susiraukšlėję žiniukų veideliai, rankose keliami kardeliai – į mokslus kaip į karą... Tuoj ateis mokytoja, suskaičiuos, nedrąsų šurmulį pakeis emocijų audra, kūdikišką pirmoko rankelę stvers ištreniruota dvyliktoko ranka ir abu pakils laiptais. Vieną įsuks mokyklos karuselė, kitą (po metų) – gyvenimo mėsmalė. Michelio Foucault Panoptikonas ir "Pink Floyd" "Siena". Sraigtelis ir plaktukas. Kol vienas lakstys mokyklos koridoriais, kitas degins diplomus. Ir niekas nežino, niekas negali spręsti, katras teisesnis.

JONAS MIKELINSKAS. Elegija apie Baimę ir Chimerą
– Tad kodėl yra taip, kaip yra?
– Ogi vien todėl, kad mūsų žmogelis per visas tas okupacijas, deportacijas, diskriminacijas ir genocidus tapo tokia būtybe, kuri visą laiką privalėjo ko nors bijoti. Anksčiau jis gimdavo gyventi, veistis ir viešpatauti, o nūnai jis gimsta būgštauti ir visiems pataikauti. Anksčiau koks Kipras Petrauskas Mefistofelio ariją "Vien tik auksas valdo mus" traukdavo tik Operos ir baleto teatre, o dabar ją, patobulintą ir apibendrintą – "Vien tik baimė valdo mus" – traukia kone visi seimūnai ir valdininkai visuose valdiškuose namuose.
– Net šitaip?
– Šitaip, šitaip, o ne kitaip. Jei būtų kitaip, nebūtume sulaukę nomenklatūrinės partitūros.
– Bet tie, kurie čia visa tai daro, anot jūsų, iš baimės, ar jaučia, dėl ko taip dūksta, šėlsta, blevyzgoja ar plūstasi? Žodžiu, ar jaučia tą baimę?
– Manau, kad jaučia.
– Iš kur žinote?

Turinys

Skaitytojų vertinimai