Vienos svajonės mirtis

Hermis su mažuoju Dionisu Praksitelis

Ali Podrimja (g. 1942 Gjakovoje, Kosove) – tarptautiniu mastu plačiausiai žinomas šiuolaikinis albanų poetas. Prištinoje albanų kalbą ir literatūrą studijavęs ir nuo 1961 metų daugiau nei tuziną rinkinių išleidęs poetas viename savo autobiografiškų eilėraščių, – o visa jo poezija itin autobiografiška, ypač vienas svarbiausių jo rinkinių Lum Lumi ("Lumio Upė", 1982), skirtas nuo vėžio mirusiam sūnui, – kiek ironiškai apie save rašo: "Ištisą dieną skaičiau Šekspyrą akmeninės trobelės šešėly / Švilpiau avims viršuj kalnuose palei upę". Lakoniška jo lyrika, stipriai susijusi su albanų sakytinės kūrybos tradicija, tikiuosi, pasirodys pakankamai įtaigi eurostandartinės poezijos išlepintai ausiai. Tekstai versti naudojantis eiliuotais ir pažodiniais Jocheno Lankscho vertimais į vokiečių kalbą, po ranka pasidėjus ir nesuprantamą originalą.
A. A. J.


I. (Mano giminės liga)

Mano tėvui, Hamzė Podrimjai

mano tėvas Dieve būk jam gailestingas mirė nuo pūlinio apendicito
nespėjus jam savo ištart apie Meilę ir Žmones
mano motina Dieve būk jai gailestingas buvo tris sykius operuota Ligoninėj
tris kartus staugdamas apie mūsų namus suko Vilkas
mano broliui votis sprogo bekliedint
prie šulinio jis atidavė dvasią niekam nematant
mano seserį mes palaidojome trijų metrų gyly
po tuopos šešėliu palaidojom ją vieną vasaros vakarą
su visais pasaulio mėšlino pūliais
aš aš keliausiu planeton kuri svajonėj nugrimzdo
vis tolyn ir tolyn kad nuo kraujo kad nuo savęs atitolęs pabėgčiau
kol mano nervai į amžiną tamburiną pavirs
o manos giminės negalia
šlykštus žaidimas
likimo


II. (Mano tėvo šautuvo jis nematė)

mano tėvo šautuvo jis nematė

viršum jo galvos skrido tas paukštis
tykančio šautuvo jis nematė

ant mano motinos krūtinės nutūpė jis tada
paliko mus prieš mano mažajam broliui užgimstant

kai ir paskutinis medis krito
metė ant mūsų Lango juodasis paukštis šešėlį

bet jokio žaibo blyksnio nebuvo jokios liūties
nes mano tėvo mirtis galvoj prasidėjo


III. Vienos svajonės mirtis

mano tėvas Dieve būk jam gailestingas
visą savo gyvenimą šitą pasaulį
per fleitos vamzdį stebėjo

jis miręs išėjo
per šitą vamzdį

ir šen ir ten jis klajojo

karalystes skersai išilgai apkeliavo
jūras išraižė
dykumas

mano tėvas Dieve būk jam gailestingas
per fleitos vamzdį
namo vėl sugrįžo

apie vienos svajonės mirtį dainuodamas


IV. (Laikai)

Mano tėvas Dieve būk jam gailestingas pasotino vilką
mano sūnus eina Bokšte pelių urvų užkamšyti


Baladė apie žmogų

aš pažįstu Žmogų
nuogas bėga jis per pasaulį

užsiriša vietoj kaklaraiščio
gyvatę ant kaklo

užsitempia vietoj marškinių
vilko odą

visą mielą laiką
nusirengia ir nusirengia

viešoje vietoj

niekas į jį nežiūri
ir nuogas bėga jis per pasaulį

Žmogus kuris viską prarado

jausmus
akis


Ką man daryti

rišu žodžius prie dantų
daina juos paleidžia

šunys loja man įkandin
daina juos apakina

įtempiu lanką
manyje miršta žmogus

uždarau save savyje
laikas mane sugriauna

ką man daryt mano Dieve
medžiotojai leidžias medžioklėn


Baladė apie vilko dantį

kasžin kas jį pakėlė
mums kaip atminimą paliko
tą vilko dantį

nuo jo barškesio
ėmė siūbuot mūsų kaktos
ir stogai ir kapai

jam barškant
prasimanėm mes
savo šokius

jį čaižė vėjai
jį čaižė laikai
ir kariuomenės

mūsų keiksmai toli sklido

ir mes neturėjome laiko mirti
ir mes neturėjom laiko
gyventi

kasžin kas jį pakėlė
mums kaip atminimą paliko
tą vilko dantį

vienądien kai mes paskui įsišėlusią upę bėgom

vienądien per tą vieną dieną
kai mes patys savęs netekom
o jie mus rado bevardžius

giliai bemiegančius naktį


Miškas I. (Ten yra miškas)

ten yra miškas

tame miške
vilko dantis

už to danties
išplėšta akis

tai yra miškas

kur nekeliaujama
be žvaigždės

niekur jis neprasideda
kur jis baigias nežinoma

ten yra miškas

tame miške
netrukus upė

anapus upės
prasideda sapnas

o akis negali užmigti


II. (Baladė apie kirvį)

Išmintingų žmonių pasaka seka kad kartą
per padūmavusius laikus keliavo surūdijęs kirvis

nuo kalvos prie kalvos iš laikų į laikus
spindėjo jo ašmenys akindami žvilgsnį

diena iš dienos naktis iš nakties per kalnus laukus skersai išilgai
bet aukso koto jis niekur nerado

klajojo aplink metų metus tūkstančius metų pamišėlis kirvis
puolė į ugnį nesudegė puolė į vandenį kur niekas jo neberado

jie ėjo į slėnį ieškojo koto kuris Miške pasimetęs kaip
išmintingų Žmonių pasaka seka grįžo atgal prie kalvos
į sumūrytą Bokštą


III. (Baladė apie kotą)

Velnio pasaka seka kad kartą keliavo
aukso kotas per liepsnojantį laiką

klaidžiojo braidžiojo jis, begaliniuos keliuos išbyrėjo jam dantys
tačiau dantys ir išdavė jį nes žodis buvo užburtas

kur nykštukas buvo įžengęs nes pasaulis slėpės jo žvilgsny

susipainiojo ir susinarpliojo jis tetrokšdamas vieno
nesiliovė skubėjęs ir po septintojo kapo

ir užburtas buvo tas žodis bet dantys jam išbyrėjo

velnio pasaka seka kad kartą keliavo
aukso kotas per liepsnojantį laiką

beieškodamas senojo kirvio nuklydo į Mišką
niekad pėdsakų jo kas aptiko nei ženklo neliko


IV. (Ugnis)

ten kur jie susitiko
buvo jie Kirvis ir Kotas
neatitikę kits kito


V. (Trečioji akis)

jie turėjo dantis
neturėjo žandikaulio

jie turėjo gerklę
neturėjo balso

vieną akį turėjo jie
abudu pametė ją


VI. (Mįslė)

ateina iš galvos
pradingsta ryklėje

tai kiklopas

kuris saulę laiko kalne pakavojęs
į septynias prieglaudas loja

pasaulio mieste svajoja
jam išbadyti akis

šmurkšteli iš ryklės
slepiasi galvoje

tai ne kiklopas


Pavogta ugnis

kaip jam įgėlė gyvatė?

Liūtui jis tarė: gulk!
Liūtas puolė ant kelių prieš jo kalaviją

metus jie kalbėjo: kiek metų nebūta
mūsų cirke tokio keisto spektaklio

tačiau kaipgi jam įgėlė gyvatė?

vaikai mūsų mieste andai šneka
kad Jis ėjęs ugnies parsinešti
kurią vieną lietingą dieną iš jo žmonės pavogę

bet kaip jam įgėlė gyvatė?

Liūtui jis tarė: gulk!
ir Liūtas puolė ant kelių prieš tamsias jo akis

Automatinis piešimas. 1916 Jean Arp