ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-25 nr. 718

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EUGEN DREWERMANN. Meilės laikai (15) • ROMUALDAS OZOLAS. Provincija: Lietuva (67) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Chestertono pavėsyje (6) • AUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Nežinau (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Knygynas išsimokėtinai (13) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Chasidų judėjimai ir kabala (6) • RIKU KORHONEN. Tamsos replės (1) • AUGUSTINAS DAINYS. Poezija (15) • Kieślowskis: "Kaip gyventi?" (9) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie žvirblaitę, teisybės ieškojusią (8) • SIGITAS PARULSKIS. Stačia galva į š... (23) • LILIJA DUOBLIENĖ. Filosofinis traktatas apie nesibaigiantį pokalbį (5) • Tarp lekiančių pieskų: gyvenimas prie Balaitės (6) • -vp-. Svebai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Žaidimai (12) • "Čia taip ramu ir žmonių nėra!" (3) • Dr. ŠEŠTOKAS-MARGERIS. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931) (11) • l a i š k a i (53) •

Meilės laikai

EUGEN DREWERMANN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Julius Schnorr von Carolsfeld. Iš graviūrų Biblijos tekstams ciklo. 1860

Eugenas Drewermannas gimė 1940 m. Berkamene, Vokietijoje. Studijavo filosofiją, teologiją, psichoanalizę. Tapo kunigu ir mokslų daktaru, bet dėl kritiškos laikysenos institucinės Bažnyčios atžvilgiu jam buvo uždrausta dėstyti Bažnyčios vardu ir atlikti kunigystės pareigas. Psichoanalizės metodu nagrinėjo katalikų klieriko dvasinę būseną, bažnytinių institucijų prievartos struktūras ir idealą. Išleido per 70 knygų Biblijos aiškinimo, antropologijos, pasakų analizės, ekologijos ir pacifizmo temomis.

Knygą "Meilės laikai" rengiasi išleisti Dialogo kultūros institutas.
-----------------------------------------

Laisvės baimė

Yra įprasta galvoti, kad laisvė yra asmeninis ir didžiausias žmogaus gėris, ir tai tiesa. Tačiau labai lengvai pamirštama, kad laisvė kartu yra ir didžiausia žmogaus našta ir kad savo asmeninės laisvės siekis bei noras kainuoja nežmoniškai daug jėgų. Žmogaus viduje iš tiesų slypi didelė pagunda atsisakyti savo individualumo ir ištirpti masės nelaisvėje, nes nėra gilesnės ir stipresnės baimės už asmeninės laisvės baimę. Dostojevskio Didysis inkvizitorius iš dalies teisus, sakydamas, kad laisvė žmogui yra pernelyg didelė dovana, kurią reikėtų atimti ir vietoj jos žmogui padovanoti nemokančio kalbėti vaiko laimę bei nelaisvėje esančio nekaltumą. Visose mitologijose ir ideologijose žmogus svaigulyje ir ekstazėje trokšta nugalėti savo subjektyvią sąmonę ir susivienyti su kolektyvine psyche, nori užmiršti savo asmeninio buvimo čia atsakomybę ir laisvę, siekia atsisakyti savo asmeninės laisvės dėl išorinių normų bendrumo ir iš anksto sąlygojančio daugumos teisumo. Taigi žmogus turi laisvės dovaną, gebėjimą būti laisvas, tačiau kartu jis to labai bijo ir jam nieko nėra mieliau, kaip šios laisvės atsisakyti. Tai padaryti pavyksta remiantis paprasta schema: užuot bandęs suvokti priešybes, žmogus stengiasi pasislėpti už vieno egzistavimo poliaus, kartu su visa savo baimės jėga kabindamasis į kitą. Toks žmogus gali save įtikinėti, kad jam nėra ko bijoti, jei jis daro tik tai, kas būtina, o būtinybė niekada nebūna klaidinga; arba jei žmogus viską palieka atvirame galimybių lauke: kol paliekamas šis atvirumas, tol nebus elgiamasi klaidingai; arba žmogus galvoja: manęs neįmanoma sukritikuoti, jei aš kiekvieną veiksmą ir norą iš anksto nukeliu į amžinybę – pateikdamas tai kaip neišsipildantį ilgesį ar neįgyvendinamą utopiją, pats išbarstydamas save po dalelę lyg akmenis piramidės statybai ir taip pademonstruodamas savo gerą valią; arba žmogus nusikrato visų užduočių bei pareigų teisindamasis laikinumu, žvelgia į faktus, suteikdamas jiems visagališkumo aureolę ir tuo pat metu prarasdamas savo laisvę bei save patį. Tada toks žmogus panašus į Diogeno stebėtus savo šalies piliečius: surakintus abejonių laikinumo, nes trūksta minčių apie amžinąją gyvenimo paskirtį bei orumą, ir kartu be ribų sutapatinančius save su daiktais ir veiksmais, neatspindinčiais jų esmės.

Užmušti priešininką

Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri dėl savo intelekto išmoko, kad konfliktą galima galutinai išspręsti nužudžius priešininką. Žmogus dėl savo sugebėjimo mąstyti logiškai ir matyti perspektyvą ėmė nuolatos ieškoti tokių iškylančių konfliktų galutinių "sprendimų".

Ši įžvalga morališkai mus verčia žmogaus gailėtis, tačiau antropologijos požiūriu ji neišvengiama.

Šiuo požiūriu žmogaus sąmonė yra gana nevienareikšmė dievų dovana: ji gali atitinkamai reaguoti į visas įmanomas kritines situacijas, tačiau, sugebėdama iš duotos tikrovės numatyti padarinius bei suformuluoti išvadas, ši sąmonė situacijų baimes, kurios nuolatos lydi gyvūnus, ima suvokti kaip esminį ir galiausiai neišvengiamą pavojų. Alkio, vienatvės, atskyrimo nuo grupės, ligos, persekiojimo ir mirties baimės, į kurias gyvūnai nuolatos atsako atitinkamomis reakcijomis, žmogaus sąmonės yra suvokiamos taip, kad jis yra verčiamas ieškoti galutinės išeities iš to, kas neišvengiama. Taip žmogus ima stengtis kartą ir visiems laikams pabėgti nuo pavojų, nors ir žino, kad nuo mirties, kaip nuo visų pavojų visumos, jis pabėgti negali. Ir nors sąmonė dėl savo sugebėjimo numatyti padarinius padeda žmogui įveikti tam tikras baimę sukeliančias situacijas, bet kartu ta pati sąmonė sustiprina pačią baimę iki begalybės, taip sukeldama perdėtas savisaugos reakcijas. Visų pirma santykyje su savo priešininku žmogus iš naujo ima galvoti apie vienintelę, galutinę išeitį – mirtį; ir štai matome žmogiškąjį intelektą, nuo pat pirmųjų jo saviraiškos akimirkų užsiėmusį ginklų gamyba, žudymo įrankių tobulinimu, kad pajėgtų nuraminti savo baimę. Pastaroji taip aštriai yra suvokiama tik žmogaus sąmonėje: gyvūnui užtenka išstumti konkuruojantį gentainį iš teritorijos, o žmogui būtina savo priešininką užmušti, kad juo būtų atsikratyta amžiams.

Valdžios šešėliai

Viena iš geležinių mūsų ramaus inertiškumo atramų yra įsitikinimas, kad žmogiškų santykių matu gali būti tik nauda ir finansinis suinteresuotumas. Ir nereikia nieko idealizuoti. Mūsų moderni visuomenė visur remiasi pinigais: politinis visuomenės valdymas, didžioji dauguma žmonių tarpusavio santykių, netgi mūsų idealai grindžiami pinigais. Be abejo, mes taip pat tikime ir Dievu ir jau 1500 metų gyvename krikščioniškajame Vakarų pasaulyje. Tačiau kodėl tuomet kokia nors kita kultūra, susidūrusi su mūsų, europietiškąja, susipažįsta ne su Dievu, o su grubiu materializmu: kad mūsų mąstyme ir veiksmuose nėra jokios kitos vertybės – nei religinės, nei žmogiškos, nei natūralios prigimtinės – išskyrus pinigus. Ir tai akivaizdžiai yra vienintelė tiesa, kurią mes iš tiesų eksportuojame iki pat pietinių jūrų ir Šiaurės ašigalio: kaip pinigo vardu niokoti gamtą, žeminti žmogų ir Dievu pasinaudoti kaip alibi šiam tikslui pasiekti.

Kita mūsų geležinė atrama yra buvimo valdžios šešėlyje saugumas. Ir šiai ideologijai, šiems stabams mes aukojame kiekvieną įmanomą auką. Mes aiškiai matome, kaip pasaulis lyg girtuoklis netenka pagrindo; nepaisant to, mums atrodo visai normalu ir neišvengiama auginti vienam kito baimę ir taip jaustis "saugiai". Šią abipusio teroro būseną mes vadiname laisve, atsakomybe arba politine išmintimi. Mes pasiryžę, nežinau, kiek kartų, sakykim, šimtą dvidešimt, kiekvieną kitą Žemės pilietį "jo paties saugumo labui" susprogdinti, apnuodyti dujomis, nunuodyti, paveikti radioaktyviais spinduliais, užkrėsti ligomis. Ir ne tik karinėje srityje, bet ir ekonomikoje mes reikalaujame "saugumo". Iki begalybės kaupiame maisto atsargas, taip leisdami plisti skurdui, kuris nužudo milijonus; mums, krikščionims (!), visi šie veikimo būdai atrodo savaime suprantami ir pateisinami vieninteliu sakiniu: Dievo karalystė dar neatėjo, dar neatėjo laikas gyventi Jėzaus Kalno pamokslo dvasia, šiandien kitaip gyventi ir neišeina ir galbūt todėl mes turime tik pasistengti ir toliau elgtis pagal tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip gera ir teisinga, nes ir rytoj tai išliks gera ir teisinga. O jei kas nors pasako, kad toks mūsų elgesys pats savaime yra įgyvendinta apokalipsė, kad jei šis pasaulis ir toliau eis šia linkme, jis netruks žlugti, tas žmogus tampa maištininku, pesimistu, religiniu fanatiku, politiniu nesubrendėliu. Tuomet svarbiausia užduotimi tampa tokio žmogaus "nukenksminimas", jo pašalinimas ar kuo greitesnis likvidavimas.

Ramus brendimas

Tikrai suaugęs žmogus tampa tik tada, kai pradeda suvokti ir mirties galimybę savo gyvenime. Nuo tos akimirkos keičiasi ir laiko pojūtis: dabar būties ribotumas iškyla kaip nenumaldomai gresiantis arba guodžiantis, ir tuomet tikru laimingo gyvenimo kriterijumi ir dideliu menu tampa sugebėjimas priimti senėjimą kaip ramų brendimą ir augimą padedant Dievui. Tačiau sykiu reikia tikėti ir gyvenimo amžinumu, kad jaunystės polėkio laikotarpiu galėtume priimti jo ribotumą. Senėjimas reiškia ne vien lėtą mirimą, jėgų silpnėjimą, bet ir vis labiau ryškėjantį sielos akivaizdumą kūne. Vėliausiai po keturiasdešimties metų žmogus pats tampa atsakingas už savo išvaizdą, – ne kosmetine, o dvasine prasme, – nes laikui bėgant siela vis ryškiau ima atsispindėti veido bruožuose, jo raukšlėse, akyse, lūpose, rankose ir visoje žmogaus laikysenoje.

Tada beveik negailestingai į kūno "mėsą" tarsi į medį įsirėžia dorybės ir ydos, gerumas ir blogumas, kilnumas ir kvailumas, pasitempimas ir tingumas, dvasia ir "bedvasiškumas", tarytum dabar siela stengtųsi, iki sugrįš pas Kūrėją, apnuoginti paskutinius kūno likučius. Vis dėlto jei bet koks brendimas galimas tik padedant meilei, tai galime viltis, kad visų pirma senatvė mums yra duota kaip švelnių prisiminimų laikas, kaip poilsis drauge, kaip laikas nesibaigiančiam broliškos draugystės pokalbiui, ir visa tai yra pakeliui pas Dievą, kuris vėliau viską pratęs.


Vertė Rita Babianskaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


22136. Miumla2004-09-27 11:16
Man patiko :).

22176. po palme2004-09-27 22:12
Nieko nuostabaus, kad zmogui neliko vietos pas katalikus: kele klausimus, i kuriuos baznycia, nors ir galetu, niekados neduos atsakymo.

22201. vot2004-09-28 03:27
siaubas, mane ištisai stebina, kaip galima apie tą patį banalnieką taip įmantriai rašyti

22287. ruta2004-09-29 16:02
Lauksiu knygos vertimo.

22342. tomas Viluckas2004-09-30 18:57
Tik tokia istaiga kaip Dialogo kulturos inst. gali leisti Drewerman. Meskenas toliau dirba savo juodus darbelius.

22344. Prince(ss)Valium2004-09-30 19:27
Visai idomiai skamba. Gal kas nors zinot, ar Mary Douglas kokiu nors knygu yra isversta i lietuviu kalba?

22349. rutai2004-09-30 22:33
knyga lietuviskai jau yra isleista!

22353. po palme2004-10-01 00:24
O kas cia blogo, kad norima isleisti Drewerman knyga ?

22394. Klaustukas :-) 2004-10-03 16:31
Tai ką man dabar daryti?Jeigu esu vakarietis ir vadovaujuosi logika: "Pinigas, daro piniga".

22396. deMo --> Klaustukui2004-10-03 18:03
Nieko daug cia ir nepadarysi, "kalk" kol turesi tiek kad nebejausi ir tuomet galesi pasidziaugti dvasiniais dziaugsmais (draugyste,meile,...) arba (ko negaliu padaryti ash) sustok...! =] Vienaip ar kitaip reikia gi tu popieriuku!

22672. Dar esu2004-10-09 18:03
Prisimenu a. a. A. Danieliaus vertimus,ypač apie senėjimo prasmingumą, apie naują patirtį, kuri šiaip jau yra nuvertinta,atseit žmogus nurašytas. Vargas, kai atviros akys užsidaro, o širdis nebemoka džiaugtis vis tebestebinančiu pasauliu.Gyvenimo sąvado parengimas ne mažiau įdomus ir prasmingas darbas kaip ir pats gyvenimas.Nesu dar anam krante, tačiau gerai jaučiuosi amžinybės gelmėje.

36970. Juozas :-( 2005-06-28 21:38
Įvertinčiau kaip kraštutinumų suabsoliutinimą. Ne visi Laisvės neverti, ne visi žvėrys tykantys artimo-priešo mirties... Ne visiems pinigas tikslas, - kai kam tai tik pragynenimui būtinas momentas...

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba