ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-19 nr. 661

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Dvasingumas (67) • LAIMANTAS JONUŠYS. Angliškas romanas su lietuviškais sąskambiais (1) • MATS TRAAT. Poezija (1) • JOHANNES BOBROWSKI. Poezija (1) • GABRIEL CELAYA. PoezijaTapytoją LINĄ KATINĄ kalbina menotyrininkas Viktoras Liutkus. Išeiti už paraščių – su "gyvulio spalvos jausmu" (2) • AURIMAS PEREDNIS. Nesibaigiantis mūšis dėl Pažadėtosios žemės (41) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (3) • KRISTINA STANČIENĖ. Ironiški svetimkūniai (2) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Akontekstinė kūryba (1) • PETER GREENAWAY. Svarbiausias kino raidos rezultatas (11) • RIMA POCIŪTĖ. Pasaka "Gyvatė žmona" Jungo psichoanalizės kontekste (7) • VACYS BAGDONAVIČIUS. Vydūnas ir Jonas Basanavičius (6) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (6) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius-jš-. Kai lieka tik stuomuo (2) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (39) •

Dvasingumas

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Anna ir Bernhard Johannes Blume. Bon appétit! 1986

Frydrichas II, arba Didysis, buvo visiška savo tėvo, Frydricho I, Prūsijos karaliaus, priešingybė. Užuot ugdęs pedantiškas soldafoniškas valdovo ir karvedžio savybes, jis buvo užmezgęs santykius su vyrais karininkais, linkęs į estetizmą, garbanojosi plaukus, kalbėjo prancūziškai, grojo fleita ir netgi skaitė eilėraščius, o tai tėvo akyse atrodė beveik kaip išsigimimas, ir jis vieną sykį netgi mėgino jį smaugti užuolaidos virvele, kitą sykį nuteisė mirtimi, bet po to, nenorėdamas susimauti Europos valdovų akyse, pasigailėjo. Be abejonės, Frydricho Didžiojo vėlesnė veikla buvo prieštaringa ir ne visuomet labai estetiška (jeigu karo nelaikysime tam tikra teatrinio meno atmaina), bet palikime tai istorikams. Potsdame, nuo paveikslų galerijos kalno, tolumoje, pušyno proskynos gale matyti išlikę statinių fragmentai, kurie labai primena antikinius griuvėsius. Mano palydovas papasakojo įdomų dalyką: esą Frydrichas Didysis tyčia įsakęs pastatyti tuos griuvėsius, kad vakarais, leidžiantis saulei (tuo metu Spengleris dar nebuvo paskelbęs Vakarų civilizacijos saulėlydžio), galėtų grožėtis tokiu keistu vaizdu. Nežinau, kiek čia tiesos, kiek legendos, tačiau pati idėja – statyti griuvėsius – patraukli savo originalumu: kiek dekadentiško grožio ir drauge – tikros, gyvos pradingusio antikos pasaulio nostalgijos! Statyti griuvėsius suvokiant, kad jokios imitacijos ir restauracijos nebesugrąžins autentiškumo, vis tiek mus pasieks tik skurdūs fragmentai, tik lakoniški praeities didybės (ar niekšybės) kontūrai. Dvasingas dekadentizmas arba dekadentiškas dvasingumas.

Žiūrėdamas į šiuos "antikinius" muliažus prisiminiau Kaukazą – kalnai irgi kažkuo primena griuvėsius, tarsi tai būtų pačios gamtos (ne civilizacijos) statinių griuvėsiai, nuo planetos kaulo nudirta oda, akmenų griaučiai, laikui pralaimėjusios erdvinės konstrukcijos.

Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas. Nuolatos susiduriu su dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama; sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium, ir netgi argumentas, kad visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti – patogūs drabužiai taip pat susidėvi. Suprasdamas, kad tai bergždžias darbas, vis dėlto retsykiais leidžiuosi į dekonstrukcines keliones, nelabai žinodamas, kokio atsakymo ieškau, bet bent jau vildamasis, kad galiu atsitrenkti į pirmapradį klausimą – kada tai prasidėjo, kur? Žvelgdamas nuo Potsdamo rūmų ansamblio kalvos į antikinių griuvėsių imitaciją, aiškiai prisiminiau: buvusi (tuo metu dar egzistuojanti) Tarybų Sąjunga, Kaukazas, Mineralnyje Vody, saulėlydžio metas, apytikriai pusė kilometro nuo oro uosto, ant vos pastebimos kalvelės tolumoje sėdi rusas ir nejudėdamas medituoja smengančią saulę. Šis dvasingumo liudijimas lydi mane jau keliolika metų, keliolika metų vis iš naujo ir iš naujo bandau pakartoti mudviejų su Jonu nueitą kelią Kaukazo kalnais, kadangi visos fizinės kelionės visuomet tėra ta archetipinė ląstelė, kuri paskui, daug vėliau, mūsų viduje išauga į daugybę kelionės variantų, ir jie įprastai būna daug įdomesni, turtintys daugiau įspūdžių ir potyrių nei jų pirmapradė klišė. Visi šie bandymai kartoti pirminį kelionės variantai turėdavo, kaip dabar paaiškėjo, vienintelį tikslą, – nusikasti iki pabaigos, iki tos akimirkos, kai pasaulį apleidžiančios saulės akivaizdoje stebėdamas medituojantį rusą supratau, jog dvasingumas man – miglota ir paini sąvoka.

Ir visa pirmoji realybėje vykusi kelionė, žygis per kalnus buvo kupina tokių faktų – kopdamas į Danguzerūno, Basos ar Čeper Azau perėjas negalėjau atsikratyti įkyraus klausimo: po velnių, kurgi kalnai? Lygumų žmogaus sąmonėje kalnai labai tvirtai gyvena mitologinėje topikoje, todėl suprantama, kad gyvam žmogui lyg niekur nieko įžengti į mitologiją ir ją atpažinti nėra taip paprasta.

Tiesa, šioje kelionėje buvo nemažai mitologinių rudimentų, mėginusių nors akimirksnį praplėšti uždraustos įeiti erdvės šydą, tačiau jų būta pernelyg fragmentiškų, per daug griuvėsiškų, kad galėtum juose atpažinti logišką, nuoseklų homeriškos kelionės epiškumą.

Prieš įveikdami antrąją perėją, apsistojome vienišo, reumato išsukinėtais sąnariais medelio kaimynystėje, vakarienei išsivirėme tirštos kakavos, kurios buvo tiek daug, kad pasilikome rytui. O paryčiui mus pažadino triukšmas, panašus į prislopintą keleto žmonių barnį – mūsų stovyklavietėje šeimininkavo pusiau sulaukėjusios kalniečių kiaulės, tokios neįtikėtinai tamsiai rudos spalvos, kad rodėsi, jog jos neišlakė mūsų kakavos, o tiesiog ja viena kitą nudažė. Kiaulių žmogiškumas bet kokiam senuosius graikų tekstus skaičiusiam žmogui akivaizdžiai galėtų sietis su Kirkės kiaulystėmis, tačiau dėtis odisėjais tokia priežastis vis dėlto per menka, o kakavos netekties apmaudą mes su kaupu kompensavome užkopę į perėjos viršūnę ir pasigaminę kalnų turistų delikateso, ledų, kurie, rupjūčio saulės aptirpdytą viršukalnių sniegą sumaišius su kondensuotu pienu, iš tiesų savo skoniu primena grietininius ledus, nors pakanka keleto šaukštų, kad burnoje pajustum glitų, sunkiai nuryjamą šleikštulį.

Toje pačioje perėjos viršūnėje, mudviem su Jonu besmaguriaujant ledais, pasirodė rusų grupė, atsitempusi į kalnus gana įspūdingo dydžio "čekanką", aliuminio plokštėje iškaltą padėką šią perėją gynusiems II pasaulinio karo didvyriams. Akimirksnį net pavydėjau tokio velniško rusų dvasingumo ir atminties ištikimybės, nes tai, be abejonės, buvo asmeninė iniciatyva, ne užsakyta, ne paliepus kokiam nors partorgui. Jų santykiai su mirtimi visuomet labai nuoširdūs, tiesioginiai, o ir didvyriams, čia kritusiems, buvo galima pavydėti – kalnai kur kas didingesnis paminklas nei kerėpliškas Halikarnaso mauzoliejus.

Kai žmogus sako – norėčiau būti čia palaidotas, jis turi galvoje "norėčiau pamatyti, kaip atrodau čia palaidotas", ir tai neturi nieko bendra su pageidavimu matyti save mirusį, o tik – gėrėtis vieta, kuri tarsi sutaurina mirties faktą. Mūsų mąstymas apie savo amžinojo poilsio vietą visuomet turi nors ir iliuzinio, bet vis dėlto nemirtingumo perspektyvą – slapta viltis amžinai grožėtis savimi mirusiu gražia mirtimi gražioje vietoje.

Du pabaltijiečiai su "ledų" puodeliais rankose ir rusų rikiuotė su tylos minute dantyse, – savybė, leidžianti ar net kurstanti viską stebėti iš šalies (o taip dažniausiai išgaunamas situacijos komiškumo efektas), susijusi su ironija, bausmės sušvelninimo atveju – su autoironija; ir vėl neišvengiamas prasilenkimas su dvasingumu.

Kalnuose galima išgyventi keistą dichotomijos efektą. Lyguma (žemė) ir dangus – tradiciškai poliariškos sąvokos, kalnai ir dangus tarsi sudaro vienį, galbūt dėl to, jog čia dangus tariamai arčiau, galbūt dėl to, kad dėl retesnės atmosferos žvaigždės naktį atrodo stambesnės, arba dar dėl vienos, labai buitiškos detalės – debesys čia kartais taip žemai, kad posakis "ranka pasiekiami" netenka prasmės, kadangi ne tik rankos, bet visas esi paniręs į debesį.

Virš paskutinės perėjos nuolat slenka debesys, ne, ne virš, debesys tiesiog aria ją savo pieno pritvinkusiomis krūtimis, šis reiškinys, kai priekyje už poros trejeto metrų einančio bičiulio beveik nebematai, vadinasi "pienu", mudu su Jonu, laukdami, kol dangus kiek prasiblaivys, o gal paprasčiausiai norėdami pailsinti kojas, apsistojame žaliuojančiame tarpeklio slėnyje, netoli iš po žemės trykštančio narzano šaltinio, vanduo jame toks šaltas, kad atima žadą, o žemė aplink jį pavirtusi įsikūnijusia Mendelejevo lentele – atrodo, kad iš gelmės trykšta ne vanduo, o skysta geležies rūda. Mes ir vėl prarandame budrumą dvasingumui, t. y. nesigrožime "pasakiško grožio" vaizdais, geriame nelaimės atvejams skirtą spiritą, atskiestą tuo pačiu geležiniu narzanu, geriame ne todėl, kad norėtume numalšinti egzistencinį nerimą – juk alkoholizmas ne kas kita, tik maksimaliai suintensyvėjusi mirties baimė, – bet taip lengviau nepaisyti įkyrių ir smulkmeniškų kaip sąžinė musyčių. Tolumoje, pasaulio pakraštyje, primenantis vienišą Heraklio stulpą nuo uolų krenta kalnų krioklys, – rytoj aš nukeliausiu prie jo, nors pasirodys, kad tai kelionė ne į pasaulio, o tik į dar vienos nakties pakraštį – į gamtos stebuklus visuomet reikia žiūrėti nepažeidžiant saiko, optimalios distancijos: iš toli jie atrodo nerealūs, iš arti – banalūs. Rytojaus dieną mes pagaliau įveiksime paskutinę perėją, pusiau padengtą mėlynveidžiu ledynu, kurio dantys pilni tokių baisių kariesų, kad jam padėtų tik dieviškoji stomatologija. Vakare mus paskutinį sykį ištiks mitologinės erdvės išbandymas: prie čežančios kalnų upės pasistatę palapinę sulauksime svečio, vienakio Argo su senovišku medžiokliniu Lermontovo laikų šautuvu. Iš jo dviejų frazių "ja prišiol" ir "strieliat’ budu" antrąją mes suprasime teisingai ir persikelsime į visais "tautų draugystės" kvapais trenkiančią stovyklavietę.

Jonas išvažiavo traukiniu, man beveik dvi paras teko laukti lėktuvo, kišenėje turėjau viso labo trisdešimt kapeikų. Vėliau, nuolat lakstydamas į artimiausią alyvų giraitę, supratau, kad nusipirkti kilogramą obuolių nebuvo pats geriausias investavimo būdas, bent jau nesąžininga šlapimo pūslės atžvilgiu, todėl vienintelė paguoda man buvo minėtasis rusas, atkakliai medituojantis saulėlydį. Jo tarsi iškaltas siluetas buvo panašus į vieną iš tų didvyrių, žuvusių niekam nereikalingame kare, ginant niekam nereikalingą perėją, jis buvo panašus veikiau į aliumininę figūrą nei į gyvą žmogų, ir dar – į vieną mano kurso draugą, bet tokią nesąmonę siejau su iš alkio kylančiomis haliucinacijomis. Rusų dvasingumas tuomet man siejosi tik su sidabro amžiaus poetika, todėl čia, priekalnių laukuose, eilinis dvasingas rusas atrodė beveik lemtingas ženklas, kad mane visą gyvenimą lydės vidaus pasaulio skurdas, ką jau kalbėti apie tokią prabangą ir palaimą kaip dvasios ramybė. Kokia ramybė, kai tuščias skrandis griaudėja garsiau nei kylantys lėktuvai.

Tuo reikėtų ir baigti. Tačiau dekonstravimas turi blogą savybę sugriauti netgi griuvėsių grožį. Pasirodė, kad rusas – visai ne rusas, o vis dėlto mano bendrakursis. Jo kuprinė buvo pilna maisto, tačiau valgyti jis negalėjo: nuo egzotiškų pietiečių vaisių jį buvo ištikęs baisus viduriavimas ir nejudėdamas, įrėmintas saulėlydžio, jis sėdėjęs vien dėl to, kad kaip nors pristabdytų prakeiktąjį panta rhei.

Skridome į Vilnių beveik nešnekėdami, abu tam turėjome pakankamai priežasčių, kaip galbūt ir Frydrichas Didysis turėjo rimtų argumentų sukelti Septynerių metų karą arba visai kitokių motyvų pasistatyti savo žvilgsniui antikinių griuvėsių dekoracijas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4981. fanta2003-07-21 12:49
SUPER.
Kaip ir viskas, ką paskelbia ponas S.P.

Bet nachališkai prisipažinsiu, kad tik dabar perskaičiau jo "3 sekundes". Ir...

Atrodo, dabar supratau, kodėl tada Parulskis taip įsiuto dėl tos recenzijos "Veide". Tada buvo nevisai aišku. Rodos, buvo taip išgirtas, o įsiuto. Galvojau- gal asmeninės sąskaitos su ta panele? Dabar jau galiu galvot, kad nebūtinai. Tiesiog ta panelė... ji gyrė knygą, gyrė Sigitą Parulskį, bet... nė velnio tos knygos nesuprato. Nežinau, ar būtina buvo ant jos parašyt "Leidžiama skaityt tik vyrams", juo labiau- "Rekomenduojama tik pabuvojusiems Red Army čebatuose". Gal ir nebūtinai. Nes ten ne tiek jau daug ir rašoma apie tą kariuomenę, kaip atrodytų iš pavadinimo arba recenzijų. Netgi, sakyčiau, knyga visai ir ne apie kariuomenę.
Tik įsivaizduot, kaip ji atrodo panelėms- nepilnai sugebu. Gal joms tikrai gali pasirodyt, kad pagrindinis dalykas, dėl ko vertėtų ginčytis- tai pora keiksmažodžių? Arba- kokie nors erotiniai vaizdeliai, labai kuklūs, lyriški, bet nevisai joms įprastai pateikti?
Gal klystu. Absoliučiai nepažįstu šiuolaikinių ( ir apskritai...) panelių, kaip jos jaučia, ką galvoja- man absoliuti paslaptis. Bet tada kaip kitaip paaiškint, kad visose recenzijose buvo pastebėti tik kareivinių leksika?

Jei tas gyvulys nerašys daugiau knygų, o tik redaktoriaus ir blevyzgos po truputį smulkmenomis- bus bjaurus Tėvynės išdavikas, jos literatūros skurdintojas, tinginys, "damskij ugodnik"... kaip čia dar paįžeidinėjus... (Įžeidinėjau "Užuovėjoj" ("Ar bus dar romanų?"), bet pagalvojau, kad- o kodėl ir čia negalima?:). Jei kas- brangioji El.Red. ištrins...:))


4982. El. Red.2003-07-21 13:14
Nevaizduokit el. redakciją kaip kokį čekistą (kažkas tai bandė daryti ... atrodo vienas el. redakcijos užkietėjęs nemylėtojas). Jei čia pas mus tvyro gera nuotaika, tai netriname nieko (tiesiog trinti pasidaro neįdomu ir, be to, tingisi), jei jos nėra (pvz., blogai praleistos kelios iš eilės naktys) - viską (irgi) iš eilės triname. Nebandykite tame surasti kokią nors logiką - nepavyks. Nes nuotaikos kaip orai - nežinai, ar išėjęs iš namų pasirėmęs prognozėmis ir be skėčio (rašydamas) būsi apipiltas drungnu vandeniu iš kokio nors debesies (ištrintas), ar gausi dovanų kokį bestogį jaguarą (honorarą). Taigi, fanta, taip yra. Ir tai yra gerai.

4983. fanta2003-07-21 13:45
Mhm. Oras neblogas. Netgi labai. "Užkietėjusių nemylėtojų" nepažįstu, kiti, matyt, prie ežerų, upių, o gal net (siaubas!) "žuvim pašvinkusios" jūros... Todėl ir trint "ne iš eilės" nėra ką. :) Net ir TAI yra gerai. Tiesiog pagalvojau, kad gal būtų nevisai padoru koneveikt redaktorių, jei nebūtų kam jo apgint. Bet TAIP- yra gerai. Geros dienos ir didelio jaguaro.

4984. El. Red.2003-07-21 14:05
Redaktorių nereikia ginti, jie tokie stiprūs, kad geriau jaučiasi puolami. Ačiū fantai už palinkėjimus, o didelis jaguaras tik kitiems mažiau vietos palieka, be to, reikia žinoti - o kur važiuot su juo - kas pasakyyyys, a???
... tikrai ištuštėjo miestai. Vienas skaitytojas ir el. redakcija liko prie diskusijų stalo ... tarsi tamsią naktį sargyboje ...

4985. fanta2003-07-21 14:41
A propos "tamsios nakties sargyboj"... Toj knygoj viena smulkmena užkliuvo- kad herojus naktį sargybą ėjo ne slampinėdamas aplink spygliuotą vielą, kaip tamsoje "po ustavu" priklausydavo, o tupėdamas bokštelyje. :). Musėt, miegojo ten. :)

4986. panelė:))2003-07-21 14:50
geras tekstas. megstu. galėtų būt daugiau... tekstų:))

4987. bangomis bėganti keule2003-07-21 14:58
Prie stalo, prie stalo... tfu! Prie ežero, aukštaičiai, prie ežero, žemaičiai, prie ežer... Blem, į kažką įmyneu!

4989. jolka2003-07-21 15:17
panelės-paršai-panos-pūkšt-xixixi-vajezau, koks didelis!uzbonas!-aš Negeriu Alaus,sakiau jau!-ai, nesupus linai, to š pilnos skrynios...-vasara.

4990. Margarita2003-07-21 15:17
fanta,Tu niekšas,naudojiesi proga pasiausti vienas komentaruose,kol kiti kankinasi prie žuvimi kvepiančios jūros?:)

4992. Klausimai2003-07-21 15:22
Ar Fanta mano, kad "3 sekundes" yra uz "supratimo ribos", o autorius - paneliu nesuprastas? Ar tai reikstu, kad tekstas nepazinus, o teksto "supratimas" yra nesusipratimas?

4993. jolka2003-07-21 15:23
Margo, aš ne niekšas. Tik laaabai mėgstu švarias, nekaltas, krakmolytas, gurgždančias, tik ką pakeistas, nelytėtas paklodes...:) Jau grįžtu namo, sugėdinai.

4994. fanta2003-07-21 15:30
Į Klausimus fanta atsakyt nesugeba. Fanta norėjo tik patriukšmaut. O bet koks supratimas yra įmanomas tik kartais, kažkur, kažkam, ir dažniausiai būna neteisybė...:)

4996. Miegpelė2003-07-21 15:41
Labanakti, kaip sakė vienas žymus veikėjas Maiklas O`Kaz: "Pajusk fantastišką laisvės pojūtį!". Todėl nereiktų aiškintis, ar supratimas yra nesusipratimas, o tiesiog pasistenk suprasti nesusipratimo pojūtį.

4998. Klausimai2003-07-21 15:54
Klausimai Fantos triuksma pastebejo. Jiems idomu, kas tai buvo? Klausimai niekada nenuleidzia ranku, pamate vykstanti reiskini, nesvarbu, kas tai bebutu: tekstas, triuksmas, ar skraidancios lekstes. Jeigu Parulkis ir Fanta skleidzia triuskma, jie nori suprasti, kodel. Jie iesko atsakymu, kurie klausimus sunaikina. Priesybes traukia viena kita, neteisybe skrenda per dangu traukima teisybes, kol viena diena susiduria ir ju nebelieka.

5000. Klausimai2003-07-21 16:00
Klausimai pritaria ir supranta miegpele, taciau niekuo negali sau padeti: klausimai zino, kad jie nera jausmai.

5004. fanta2003-07-21 16:24
Klausimai, kurie žino, kad jie ne jausmai, lekia į atsakymus, kurie juos sunaikins. Čia ne klausimai- čia nakties peteliškės plakasi į žiaurią prožektoriaus lempą prie sargybos bokštelio. Miegpelė viską supranta; klausimai- nori jaust. Tegul nebijo jaust. Vis tiek sudegs. Fanta skleidžia triukšmą tiktai sau. Kodėl mergaitės myli Parulskį- jo nedomina, čia jau ano bėda.

5011. Klausimai2003-07-21 17:15
Klausimai jaucia. Ir jausmai, ir vanduo, ir zeme yra klausimuose. Jie is ten atejo, jie nieko nepamirso. Klausimai vertina Fantos pastebejimus, ir nevadina ju triuksmu. Jiems Fantos zodziai kaip muzika. Pasaulis dega nuo pat gimimo, pradzios, klausimai skrenda i sviesa, ir sugrizta, ir negrizta. Jiems idomu ir nebaisu, jie padrasinas jausmus: sargybos bokstelis tik sargybos bokstelis, ir zibinto lempa- tik lempa. Jausmai zmones aplanko ju neatsiklause, klausimai islaisvina, jiems reikia drasos.

5015. Ji2003-07-21 17:42
Uztenka tos supuvusios mitologijos apie "3sekundes" "buvima uz nesupratimo ribos".Reikia pasakyti aiskiai ir tiesiai-Parulskis poetas ir eseistas geresnis negu Parulskis prozininkas.Vieni gime rasyti eiles,kiti-romanus.Gali ir romana poetas parasyti, bet Parulskiui, matyt,dar nereikejo skubeti su romanu.Visi kaip vistos aplink gaidi sokineja-koks gerutis, koks grazutis,koks parulskutis, o skaitydami knyga tyliai murmejo apie neisbaigta, toli grazu Parulskio eiliu lygio nesiekianti teksta.Zinoma,kaip asmenybe Parulskis idomi ir originali musu kulturos figura ir zmogus,bet romanas tikrai prastas.Neuztenka ikvepimo reikia ir darbo kartais.

5017. Klausimai2003-07-21 17:54
Stai ir atsirado aiskumas, zr 18). Su juo paprasciau, ir graziau, ir jokios baimes. Del S.P. eiliu - sutinku, del ese: turime pavyzdi "Dvasingumas", kuri vertetu aptarti.

5030. rt :-) 2003-07-22 12:53
Man patinka SP sarkazmas, marazmas ir...(del orgazmo tai neturiu nuomonės), ir dar tas medituojantis rusas - ne rusas. Tokia romantiška užuomazga, ir staiga - še tau, kokia atomazga.

5040. Margarita2003-07-22 20:23
Perskaičiau iki žodžio "pienas" ir nuplaukiau mintimis visai kitur,nes man "pienas" iškart asocijuojasi su Garbage "Milk"...skambėjimu.Ir žodžiai tiktų kaip leitmotyvas šitam ese,čia juk nuolatinis laukimas...I`m waiting:)

5047. Ka valgo Sigitas Parulskis?2003-07-23 00:15
Gerai Jums Margarita, Jus pro sali nuplaukte, Jus apie Milk. O ka daryti tiems, kurie pirmiausia i paveiksliukus ziuri, kurie pagrindine vaga nuplauke? Handke publika ispludo, Anna ir Bernhard Johannes Blume ir Sigitas Parulskis nori apvemti. Pro sali, bet ar tikrai?

5050. Gyventoja2003-07-23 09:20
Labai patinka S.P., bet šįkart kažko man toks jausmas, atsimušantis į klausimą, :) kad S. taip jau iš bėdos puslapį užpildė. Nu nieko, būna. Nors yra "svaigtinų" sakinių. Dar man juokinga diskusija apie tai, kaip S-to myli=nesupranta panelės. Tarp jų ir S. turėtų būti aiškus ir nuoseklus ryšys: jos supranta dvasingumą, dvasingumas supranta kalnus, kalnai - klausimus, klausimai - sigitą...

5053. dwd2003-07-23 12:03
"alkoholizmas ne kas kita, tik maksimaliai suintensyvėjusi mirties baimė." tai ka? jau taip pakvipo banalybe.gaila.

5055. ffa2003-07-23 12:50
"..taip jau iš bėdos puslapį užpildė..". Ne ti(e)k šiuo atveju yra racijos. Dažnai tas pirmas puslapis per didelis. Ar nevertėtų redakcijai pagalvot apie kitokį laikraščio maketavimą, nes kai tekstas iškeliamas į priekį tik todėl, kad jo dydis atitinka...:)

5057. Miegpelė :-) 2003-07-23 13:04
Patinka man šis SP ese. Mes reikalaujame dvasingumo iš kitų, manome, kad kažkas kitas privalo mus pakrauti, pakelti, nešioti... O dvasingumas gali būti tik savyje. Ir ginkdie - neprarasti saiko. Nes galima gerbti tik paprastumą. O banalybė būna tik iš arti. ;)

5059. miegplepei2003-07-23 14:15
taigi.

5062. Banalybes salos, nebanalybes zemynai2003-07-23 15:52
Gal reikia drasiai pazvelgti i banalybe, kaip Parulskis pazvelge i savo kuna. Banalybe - tai gyvenimo dirvonai ir vandenynai. Sigito herojai jos neignoruoja, nepradeda su ja mustis, jie sedi ant juros kranto ir rezignuoja. Jie nezino ka daryti.

5063. nusis kaites2003-07-23 15:53
O man trosku.

5066. Gyventoja2003-07-23 16:16
->BANALYBĖS SALOMS: Nu tai kaip sulaukti šitiek metų ir nežinoti, ką daryt su banalybe:)))):PPP

5067. Gyventoja2003-07-23 16:17
->BANALYBĖS SALOMS: Nu tai kaip sulaukti šitiek metų ir nežinoti, ką daryt su banalybe:)))):PPP

5069. Banalybes amzius2003-07-23 17:39
Daug metu praleide banalybes saloje zmogus neretai su ja susitaiko, ir nepadidina savo zinojimo. Tose salose zinojimas negyvena. Vyrams uzauga barzda, jie pradeda gerti, bet tikrieji Robinzonai Kruzai laukia, jie zino ko nori: jie nori nuo pirmos dienos pabegti. Beje, literaturoje zodziai keicia tikrove. Todel banalybes sala ten egzistuoja tik tuomet, kai yra banalus rasytojas.

5071. Margarita2003-07-23 19:56
O jeigu pasižiūrėjus iš labai arti į banalybę.S.P.herojus,nepasidalinęs savo kuprinės turiniu su draugais pasielgė originaliai.Visi stebisi,nes įsivaizduoja stereotipinį kelionės draugą,kuris dalinasi paskutiniu duonos kąsniu:)Toks elgesys būtų banalus.Gal banalybės sala egzistuoja banaliems skaitytojams?:)

5072. Arbata2003-07-23 20:29
Štai dabar galiu pacituoti nekenčiamą savo buvusį etikos dėstytoją: "Kad kūrinys yra vertybė, apsprendžia tai, jog jis patinka įvairių laikų įvairioms soc grupėms". Tai štai jeigu jau pati autoriui pritariamti aplinka "sarkastiškai" pripažįsta, kad romano nesupras moterys, netgi gyvenančios jo laikmetyje, tai kūrinys vadinasi.......................... hmm........apie kokią vertę mes galėtume kalbėti???????

5073. Banalybes urvas, bananai ir Penktadienis2003-07-23 21:04
Margarita, atsidure krizkeleje, nepasimeskite ir negrizkite atgal, ten kur buvote. Drasa atsipirks. Pagalvokite-Robinzonas Kruzas is banalybes salos viena diena tikrai pabegs, o banaliam skaitytojui tokia sala su bananais ir Penktadieniu tikras rojus. Niekur jis nebegs. Todel banalybes sala banaliems skaitytojams neegzistuoja. O del draugo: jus teisi, du draugai duona visuomet pasidalins. Isimciu siame desnyje nebuna. Reiskia, Parulskio herojus ir "rusas" (!!) nebuvo draugai, net nepazistami. Parulskio herojus "rusui" per visa ta laika ne zodzio nepasake, artyn nebuvo priejes. Is kur tas "rusas" zinos, kad herojus alkanas? Jis pats buvo sitokioje bedoje sutinges. Stai einate Jus Gedimino prospektu, alkana ir be pinigu. Aplinkui tiek graziu zmoniu, damu ir ponu. Ar nors vienas prie jusu priejo ir pakviete kavos puodeliui? Tikra Biliuno liudnoji istorija sita Parulskio ese.

5077. Margarita Penktadienio urvui su bananais2003-07-23 22:13
Pabandžiau įsivaizduoti save einančią tuo gražiuoju Gedimino prospektu su tokia banalia problema....alkana ir be pinigų:)O jeigu prie manęs prieitų koks gražus ponas a la šatėnietis ir paprašytų:madam,gal sutiktumėt su manim išgerti puodelį kavos......Žinoma banali svajonė,bet...:))))

5080. B savizudis :-) 2003-07-24 00:06
Vo dzievaliau tu brongus zapietaja pats Parulskis rasydams ton teksta net artyn neprisileida tu minciu katras jus iskapstiet. Vo gal as apsirinku. Sigi pasakyk?

5081. vokietis2003-07-24 00:10
idomu paskaityti, bet kai sita teksta skaitytu tas kurio gimtoji kalba ne lietuviu o lietuviu ismoko - prasikeiktu.

5082. B S2003-07-24 00:15
Tokiu nier unt satienu padungis.

5085. Chrestomatine istorija2003-07-24 02:01
Sita ese pademonstruoja, kad nedvasingumo kompleksas apkartina gyvenima, ir gali tureti rimtu pasekmiu. Netekes dvasingumo, herojus alyvu giraitej is bado vos nenumire (biblinis sunus paklydelis!), neturejo pinigu, o kas blogiausia draugu, sukomplikavo kelione i kalnus, santykius su bendrakursiu "rusu", ziurejo i kalnu griaucius ir niekuo teigiamu nepasidalino nei su kalnais nei su bendrakeleiviais, nei su skaitytojais. Gerai zinoma, kad "ka pasesi, ta ir pjausi", "belsk ir bus atidaryta". Herojus atsisake dvasingumo is meiles griuvesiams. Kitoje ese-apsakyme- romane Sigitas P. papasakos antra istorijos dali- sugrizima, kas herojui kazkada praeityje atsitiko, kur jis susigriebe ta "nedvasingumo" kompleksa, ka vietoj "dvasingumo" pasigriebe ir kaip laimingai baigesi jo gyvenimas. Rasytojui pavyks, jie geri psichologai. Bus pamoka vaikams, irasas i dabartines lietuviu literaturos chrestomatijas: postmoderniskas "sunus paklydelis".

5087. senis2003-07-24 05:59
ar jums neatrodo, kad kai kurie lietuviu eseistai yra tikri moralistai - ese zanra naudoja pagrumoti tiems nedvasingiems.

5090. Gyventoja Chrestomatinei istorijai2003-07-24 09:23
Ar greitai jus S. P. papasakos? Nekantraujam.

5092. cikada2003-07-24 10:44
viskas priklauso nuo pozhiurio tashko...taip pat ir dvasingumas...man parulskis irgi patinka labiau poetas, nei prozininkas...

5094. -->41 seniui2003-07-24 13:37
Kas zino, ko tie rasytojai nori, kas juos supras. Jei Sigitas paraso "3 sekundes dangaus", tai dar neirodo, kad ji nori buti lakunu ar karininku. Stai Herkus Kuncius raso apie brankakmenius auginancius dantis. Ar tai reiskia, kad jis nori buti dantistu? Grezti skaitytojams dantis, juos kankinti? Jei tokiu ketinimu butu, pirmieji pastebetu kritikai. Rasytojai nori buti rasytojais.

5098. ji arbatai2003-07-24 17:39
Moterys nera socialine grupe :))Kazkokia komedija skirstyti romanus,skaitytinus tik vyrams ir tik moterims.Vyru romanai bus apie kara, sautuvelius, moteru apie meile, seima.Tuoj susivemsiu visai nepaneliskai ir nemoteriskai,visai kaip toj ese nuotraukoj.Matyt,yra ir toks reiskinys kaip koktusis dvasingumas.

5100. xX2003-07-24 18:59
Dvasingumo NĖRA. Pavartę Žagarės dvaro teismo knygas rastume ir tokį įrašą, darytą 1691 metų spalio 10 dieną: Sprendimas, kuriuo už vagystę Žagarės špitolėje mergina Magdelena baudžiama kūno bausme (ne tai kad sukalbėtų 10 Šventų Marijų etc.!), o jeigu būtų ji sugauta vagiant dar kartą, tai turi būti atiduota į budelio rankas ir išvaryta iš valsčiaus. Taigi, kūnas jau čia yra prašomas išdvasinimo. Ankstyvas kapitalizmas. Saulėtekis (turiu galvoje ne Saulėtekio klasterį/telkinį). O Piaget žmogaus animistinį degradavimą suskirstė pakopomis - pirmojoje (nuo kūdikio iki kokių 4 metų) bet koks daiktas turi sąmonę, toliau tik judantys daiktai (Saulė, vėjas), trečiojoje judinami (žaislai, tmt mechaniniai), ir ketvirtojoje - tik gyvi daiktai turi sąmonę. Visi kiti geriausiu atveju tėra šiukšlės.

5101. ji to xX2003-07-24 19:44
Ar teigiat, kad samones turejimas yra nuoroda i nesiuksliskuma?

5103. yRA ir NERA?2003-07-24 19:50
Butu labai idomu suzinoti nors viena itikinama pavyzdi, kai reiskinys turi varda, bet jo "nera". Daug tiketiniau, kad nera ne reiskinio, bet ji vadinancio. Keista butu manyti, kad vadinantis sukure tai, ko nera. Kaip gali BUTI tai, ko NERA? Buti ir nebuti? CHA

5107. Mykolas OK :-) 2003-07-25 00:11
Nesu skaitęs Piaget. xX pavyzdys mane sudomino. Ekstrapoliavau porą pakopų toliau:

Pirmojoje pakopoje (iki kokių 4 metų) bet koks daiktas turi sąmonę,
toliau tik judantys daiktai (Saulė, vėjas),
trečiojoje judinami (žaislai, tmt mechaniniai),
ketvirtojoje - sąmonę turi tik gyvi daiktai,
penktojoje - sąmonę turi tik pats stebėtojas,
šeštojoje stadijoje stebėtojas turėtų susiprasti, kad ir jis pats jos neturi, kadangi atsieto sąmonės objekto iš viso nėra ir jis tėra mąstantis automatas.


5108. Visas buvimas juda2003-07-25 03:39
Mykolo paskutine isvada idomi: zmogus yra mastantis (daiktas, automatas, gyvis, debesis, etc). Bet zmogui sunku suvokti, kad antis galbut nieko nezino apie sia galimybe (apie zmogu), ir kad jis pats yra tokia pat "antis" samones grandineje, ir keisciausia, kad antis, zmogus ir kede vienas nuo kito neatskirti, sujungti. Todel Sigito Parulskio ese tiek daug abejojimo, beje grazaus, ir tiek pat abejojimo, beje niuraus. Pusiausvyra. Ar yra Sigito Parulskio ese judejimas? Juk visi juda: planetos, antys, vaikai. Ir Sigito Parulskio samone turetu judeti, gausti.

5109. -->Gyventojai (kai pasibaigia laikas)2003-07-25 04:06
Istorija keiciasi, ziba, spinduliuoja kiekviena akimirka ji vis nauja. Ar ja_ skaityti, ar ja_ klausyti, ar ja kvepuoti, ar jos laukti? Visa tai tinka, ir netinka. Senu budu nera joje atsidurti, paragauti jos nepakartojamo saldumo. Kai viena diena istorija ateis, Jus pasikvies, pastebekite ja nepastebima.

5110. Artūras iš Vilniaus2003-07-25 04:26
OOOOO, čekistas (2 komentaras), sako, kad yra ne čekistas, - kažkur jau girdėta.
xX komentarai taip pat įdomūs, - verčiu jo komentarus: visiems kalbu, kad esu šiukšlė iš to seka, kad nesu šiukšlė (matyt Žagarės) tiesa toks paprastutis samyliškumas yra taip pat jau kažkur girdėtas
gerbiamas Mykolai OK Jūsų nuoširdumas nuvestų į labai rimtus bet nenaujus atradimus. - prieš dvidešimt metų xX`ui ar xX`as kėlėmėme panašias mintis bet jos vedas tik į pigųjį marksizmą (idealistinį), kurio keliu dabar žengia xX`as

5111. emocinė dalis2003-07-25 04:40
xX`ui ... marksistas cituojantis struktūralistą Pežo yra viso labo pirmo kurso minties lyderis dabartinėse jaunimo plotuose, kokiame nors bendrabutyje. Ir tai gerai. Labai.

5112. xX2003-07-25 08:17
Aš turiu pripažinti, kad ir man Piaget schema tinka. Tačiau norėčiau ko kito. Norėčiau sakralumą pajusti laukuose augančiai gėlei (o ne nuskintai ir padovanotai mylimai merginai), kad gulintis pakelės akmuo suteiktų šventos jėgos (o ne tik pripažinčiau nupirktą ir į namo sieną tvirtai įmūrytą akmenį), kad miesto vėjas su manim šnekėtųsi einant iš Pilies į Šv. Jono gatvę.

Animizmas nėra būdingas tik laukiniams, jis ir mokslininkams tinka, gal dėl to, kad jie neišlipa iš kažkokios vaikiškos smalsautojo būsenos, kai šnekamasi su molekulėmis, su augalais, su formulėmis.

52 ir 53 (=) tegaliu pasakyti, kad kai kam pasitenkinimą sukelia ne darbas, bet gyvenimo stilius - jo pakanka norint mūsų visuomenėje išgyventi.


5116. Ji to xX2003-07-25 10:42
Pradesiu ieskoti gyvenimo stiliaus ir nebedirbsiu.Labai faina ideja.

5117. cikada2003-07-25 11:07
xXui- atsiprashau,gerbiamasis, koks gali buti kapitalizmas baudzhiavos laikais???

5119. Maja2003-07-25 11:30
O į kokią pakopą, kažin, patektų: sąmonę turi tiktai stebėtojas ir jo kompiuteris? Nes ne vienas mano pažįstamų kompiuterių turi vardus ir lytis... Maniškis tai patinas :)

5120. Gyventoja2003-07-25 11:37
-->JAI ir xx: aha, man irgi cool idėja atrodo - pragyventi iš GYVENIMO stiliaus - būčiau tikra Gyventoja, nepasišiukšlinčiau:-)) -->>51, KAI PASIBAIGIA LAIKUI: ačiū, tikrai LABAI LABAI gražiai parašėt. Jūsų tekstas atitinka mano vidines būsenas. Jūs - matyt, kažkoks orakulas pranašas. Toliau laukiu jūsų (žadėtosios) ir savo (žadamosios) istorijų.

5122. Algis :-) 2003-07-25 13:27
Liuks Sigi. Su sarkazmu parašei apie marazmą, o dabar skaitydamas "Majų-Chrestomatinių istorijų" ir visų kitų "meditacijas" gali turėti begalinį orgazmą. Visas šis "intelektualinis" srautas man panašus į "rusą-nerusą", kurio meditacija prasideda ryjimu, o baigiasi geltona tryda.

5126. Rikiuote2003-07-25 14:33
Nereiketu nuvertinti Parulskio. Joks jis ne saldofonas.
jis desante tarnavo, ir poezija jam gyvenimo
nepalengvino, lietuviska poezija nezavejo Tarybines Armijos karininku.
Algio komentaras tik kudikio svelnus zodziai,
palyginus su tuo, ka tie vyrai Sigitui sakydavo.
Algio komentaras Sigita Parulski gali izeisti. Jis netoks.

5129. Gyventoja Rikiuotei2003-07-25 15:09
OOOO, kaip malonu, kaip nustebinot, įsižeisdamas už mus visus, anot p. Algio, "majus-rusus-nerusus", na, suprask, visiškus dundukus-komentuotojus. Gerai tas piktas dėdė p. Algis apie save galvoja. Tas dėdė net ir savo emailą nurodė, bet aš jam nerašysiu. Nepatinka man tokie "grynuoliai".

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba