ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-05-01 nr. 699

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GEORGE STEINER. Errata (6) • TADEUSZ RÓŻEWICZ. Dabar, kai rašau. Poeto pažadai (14) • VYTAUTAS ŠERYS. Bambos gadynė (7) • BORIS PASTERNAK. Amatas (9) • ARSENIJ TARKOVSKIJ. Eilėraštis (42) • PHILIP LARKIN. Atsisveikinimas (7) • Su režisieriumi EIMUNTU NEKROŠIUMI kalbasi žurnalistė Olga Koršakova. Pasaulyje niekada nebus pusiausvyros (28) • DARIUS POCEVIČIUS. Kodėl lietuviai žudosi? (102) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (1) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (18) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys pliusai ir trys minusai (41) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Nepametęs neieškok (3) • FEDERICO GARCĶA LORCA. Eilės (11) • AISTĖ BIRGERĖ. "Literatūros fenomenologija" kaip humanistikos vadovas (5) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Filosofija be mėšlungio (21) • ŠIAURYS NARBUTAS. Amžinai jauni, (115) • -bmv-. Muzika Lietuvoje – jau buvo ar dar bus? (32) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie masiškai klausomas radijo stotis (18) • JONAS SERAPINAS. Atviroji šventvagystė ir paprastasis gailestis (9) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Susitaikymas (11) • laiškai (64) •

Errata

GEORGE STEINER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Clos-Lucé pilies, kurioje gyveno Leonardo da Vinci, nuotrauka. Vaizdas iš šios pilies (Leonardo arba jo mokinio piešinys, 1517)

Lietus, ypač vaikui, neša konkrečius kvapus ir spalvas. Tirolyje vasaros lietūs nepermaldaujami. Jie pasižymi niauriu, pliekiančiu atkaklumu ir užgula sunkėjančiais tamsiai žaliais atspalviais. Naktį barbena it pelės ant stogo arba palėpėje. Net dienos šviesa išmirksta. Bet tas kvapas tebėra su manimi ir po šešiasdešimties metų. Permirkusios odos ir kabančių sumedžiotų paukščių. Arba tarpsniais – po paskendusia žeme šuntančių gumbavaisių. Pasaulis, tapęs virtu kopūstu.

Ta vasara jau buvo kupina grėsmės. Šeimos atostogos pasmerktos šalies tamsiame ir vis dėlto stebuklingame kraštovaizdyje. Tame ketvirtojo dešimtmečio viduryje Austrijos ore jau tvyrojo neapykanta žydams ir geismas susivienyti su Vokietija. Mano tėvui, įsitikinusiam, kad katastrofa arti, ir mano tetos vyrui gojui, vis dar reiškusiam blankų optimizmą, rasti bendrą kalbą buvo keblu. Mano motina ir jos priešokiais isterikuojanti sesuo siekė sukurti normalumo įspūdį. Bet planuotos pramogos – maudymasis ir irklavimas ežere, žygiai miškais ir kalvomis – tirpo nesiliaujančioj liūty. Mano nekantrumas, pasismaginimų reikalavimas troboje it urve, kur vis labiau skverbėsi žvarba ir, manyčiau, pelėsis, tikriausiai atrodė grasūs. Vieną rytą dėdė Rudis išvažiavo automobiliu į Zalcburgą. Parsivežė knygelę mėlynais vaškuotais viršeliais.

Tai buvo iliustruotas kunigaikščių miesto ir aplinkinių feodų herbų vadovas. Kiekvienas herbas buvo reprodukuotas spalvotai, kartu su jo žymimos pilies, šeimos valdos, vyskupijos arba vienuolyno trumpa istorine apžvalga. Šio nedidelio žinyno pabaigoje buvo žemėlapis su nurodytomis atitinkamomis vietomis, taip pat ir griuvėsiais, bei heraldikos terminų žodynėlis.

Dar ir šiandien aš jaučiu nuostabos spūstelėjimą, vidinį sukrėtimą, sukeltą šio atsitiktinio "žinduko". Bet suaugusiųjų kalba sunku perteikti tą derinį, kuriame kone susiliejo džiugesys ir grasa, žavėjimasis ir nejaukumas, kuriuos patyriau pasitraukęs į savo kambarį, lietvamzdžiui spjaudantis po lietaus čaižomu kraigu, valandų valandas pakerėtas sėdėdamas, versdamas puslapius, įsimindamas įmantrius tų pilių, bokštų ir iškilių personų vardus.

Nors aš, žinoma, negalėjau apibrėžti ar išreikšti kaip nors panašiai, tas heraldinis elementorius pribloškė mane nesuskaičiuojamų konkretybių, detalių, pasaulio substancijos ir formų daugialypio ypatingumo įspūdžiu. Kiekvienas herbas buvo kitoks. Kiekvienas turėjo savo simbolinę sanklodą, moto, istoriją, vietą ir datą, visiškai integruotus, visiškai derančius tik jame viename. Jis skelbė unikalų, iš esmės neapeinamą būties faktą. Herbų sampynose kiekvienas grafinis komponentas, spalva ir raštas žymėjo savo reikšmių gausą. Heraldika dažnai įpina herbą į herbą. Sugestyvus prancūziškas šios priemonės apibūdinimas yra mise en abyme. Tarp mano lobių buvo lupa. Aš tyrinėjau geometrinių ir "žvėryno" pavidalų smulkmenas, kiekvieno herbo rombus, romboidus, įstrižus brūkšnius; šalmų papuošalus ir įvairiausius ginklus karūnuojančias, supančias "atramas"; vyskupo, arkivyskupo ar kardinolo herbus dabinančių kutų tikslų skaičių.

Kažkokiu intuityviu postūmiu mane užliejusi ir apžavėjusi idėja buvo ši: jeigu vienos mažos šalies (apkarpytos Austrijos) atkampioje provincijoje yra tiek daug herbų, kurių kiekvienas unikalus, – kiek jų turi būti visoje Europoje, pasaulyje? Nepamenu, ar turėjau kokią nuovoką apie didelius skaičius. Bet atsimenu, kad man dingtelėjęs žodis "milijonai" mane suglumino. Kaip gali koks nors žmogus pamatyti, suvaldyti šią gausą? Ūmai kažkokiu ekstazišku, bet podraug ir šiurpiu nušvitimu man dingtelėjo, kad joks aprašas, jokia heraldikos enciklopedija, jokia fantastinių gyvūnų, įrašų, riterių ženklų summa, kad ir kokia išsami, negali būti visa apimanti. Miglotas jaudulys ir apleistumo jausmas, mane apėmęs tame blausiame besibaigiančios vasaros kambaryje prie Volfgango ežero – ar jis buvo atokiai seksualinis? – gerokai lėmė mano gyvenimo kryptį.

Mane užvaldė atskirybės ir gausiõs, jokiu klasifikavimo bei išvardijimo triūsu neišsemiamos įvairovės pajauta. Kiekviename kitokiame medyje kiekvienas lapas skiriasi nuo kito (aš išlėkiau į lauką, kad įsitikinčiau šia elementaria ir stebuklinga tiesa). Kiekvienas žolės lapelis, kiekvienas akmenėlis ežero pakrantėje buvo amžiams "štai toks". Joks matavimo pakartojimas – kad ir kaip kruopščiai kalibruotas, kad ir kokiame reguliuojamame vakuume atliktas – niekada nebus tobulai toks pat. Nuo bet kurio ankstesnio matavimo skirsis kokia trilijonine colio dalimi, nanosekunde, plauko pločiu – kuriame irgi knibžda gausa. Sėdėjau ant lovos ir mėginau sulaikyti kvapą, žinodamas, kad kitas kvėptelėjimas reikš naują pradžią, kad praeitis su savo įvairuojančia seka jau nebesugaunama. Ar aš numaniau, kad negali būti jokios tobulos faksimilės, kad identiškas žodis, ištartas dukart, net ir žaibiškai atkartojant, nebūna ir negali būti toks pat? (Daug vėliau sužinosiu, kad šis nepakartojamumas rūpėjo ir Heraklitui, ir Kierkegaard’ui.)

Tą valandą ir vėlesnėmis dienomis asmeninės patirties, žmonių ryšių, aplinkinio kraštovaizdžio visybės tapo mozaika, kurioje kiekvienas fragmentas buvo podraug skaistus ir nepasiduodantis savo esme [quiddity] (scholastikos terminas, nusakantis integralią esatį, atgaivintas Gerardo Manley Hopkinso). Aš žinojau, kad lietaus lašai, žvaigždžių skaičius ir įvairovė, skaitytinos knygos, išmoktinos kalbos negali turėti baigtinumo. Galimumo mozaika bet kurią akimirką gali suaižėti ir susidėstyti naujais vaizdiniais bei prasmės judesiais. Nors tada dar negalėjau suvokti, jau nujaučiau, kad heraldikos specifika – tie raudoniai [gules] ir kairieji kaspinai [bars sinister] – tikriausiai yra tik viena iš nesuskaitomų diskurso sistemų, specialiai pritaikytų neaprėpiamai žmogaus siekių, dirbinių, atvaizdų arba nuslėpčių įvairovei (dar atsimenu keistą jaudulį, kurį pajutau, kad herbas gali ne tik atskleisti, bet ir nuslėpti).

Ėmiausi, kaip mėgsta dažnas vaikas, sudarinėti sąrašus. Monarchų ir mitologinių herojų, popiežių, pilių, šventų datų, operų – mane buvo nusivežę pasižiūrėti "Figaro" į netolimo Zalcburgo festivalį. Rezignacinis mano tėvų patikinimas, kad tokie sąrašai jau yra, kad juos galima susirasti bet kokiame almanache arba paprasčiausiame žinyne, manęs neguodė. (Mano kamantinėjimai apie antipopiežius ir kaip juos įtraukti aiškiai erzino kiek pompastišką mano dėdę kataliką.) Jókios esamos tikrovės rodyklės, nors ir tūkstančio puslapių storio, jokie atlasai, jokios vaikų enciklopedijos negali būti tikrai išsamios. Vienas ar kitas elementas – galbūt paslėptas statinio raktas – bus praleistas. Visko yra tiesiog pernelyg daug. Egzistencija spiečiasi ir gaudžia su atkakliom skirtybėm, tarsi mašalai aplink elektros lemputę. "Kas išmintingai suskaičiuoja dangaus debesis ir išlieja dangaus vandens ąsočius?" (Iš kur Jobo 38:37 autorius sužinojo apie liūtis Zalckamergute?) Gal tą užtvindytą rugpjūtį aš ir necitavau sau šių eilučių, nors Senasis Testamentas jau bylojo globojančiu balsu, bet apie tuos ąsočius žinojau.

Neprilygstamo "vienatiniškumo" atskleidimas mane ne tik pakerėjo, bet ir kėlė baimę. Vis grįždavau prie vieno ar kito herbo mise en abyme – prie to "padėjimo bedugnėje". Galvodavau apie chaoso potencijose nuolat užsimezgančios diferenciacijos, netapatumo begalinę gelmę. Kaip gali jutimai ar smegenys įvesti tvarką ir darną virbančios egzistencijos kaleidoskope, tame perpetuum mobile? Gniaužiau savyje miglotus košmarus, vieno laikraščio gamtos skyrelyje sužinojęs faktą, kad mažame Amazonės miško lopinėlyje gyvena 30 000 aiškiai skirtingų vabalų rūšių. Žiūrėdamas į barono ar vyskupo herbą, kopijuodamas jį vandeniniais dažais, mąstydamas apie neribotus formų ir atvaizdų motyvų variantus, jausdavau savotišką šiurpulį. Detalėms nėra galo.

Iš tokių begalybių sklinda subtilus negerumas. Antikos graikų jausena baidėsi iracionalių skaičių ir nebendramačių dalykų. Vedamas jauno reflekso, mėginau sukurti herbą, apsiaustą ir heraldinę vėliavą tokiam Sixtui von Falkenhorstui, įsivaizduojamam prelatui, karingam ir gosliam, susisukusiam lizdą beveik neprieinamoje kalnų aukštybėje, kur centriniame bokšte slypi visų sąrašų sąrašas, visko, kas yra, summa summarum. Ši susižavėjimo ir siaubo pynė pasirodė esanti lemtinga.

Savo jausmų, proto ir profesijos reikalus tvarkydavau nepasitikėdamas teorija. Pagal savo sugebėjimus teorijos sampratos prasmę galiu matyti tiksliuosiuose ir iš dalies taikomuosiuose moksluose. Tiems teoriniams konstruktams reikia kritiškų eksperimentų, kurie juos patvirtina arba paneigia. Juos atmetus, jų vietą užima kiti. Juos galima matematiškai arba logiškai formalizuoti. Kreipimasis į "teoriją" humanitariniuose dalykuose, istorijos ir visuomenės studijose, literatūros ir meno vertinime man atrodo melagingas. Jie nepavaldūs nei kritiškiems eksperimentams, nei verifikavimui (išskyrus medžiaginę, dokumentinę plotmę). Mes reaguojame į juos intuicijos naratyvais. Beribėje semantikos dinamikoje, prasmingumo sraute, neribotame interpretacijų žaisme tezės gali būti grindžiamos tik asmeniniu pasirinkimu, skoniu, artimumo aidu arba kurtumu. Čia negali būti atmetimų arba paneigimų kokia nors teorine prasme. Coleridge’as nepaneigia Samuelio Johnsono, Picasso nėra pažangesnis už Rafaelį. Humanitariniuose raštuose "teorija" tėra ne kas kita, kaip intuicija, praradusi kantrybę.

Mano įsitikinimas, kad dabartinis teoriškumo triumfas literatūriniame, istoriniame, sociologiniame diskurse yra saviapgaulė, įveiksminanti nervų neišlaikymą mokslų prestižo akivaizdoje, sietinas su tais neredukuojamai individualiais herbais, mano akyse gluminamai atgijusiais tą 1936 metų vasarą. Vėliau sužinojau, kad tas kodeksas, tos heraldinės sampynos vis dėlto grindžiamos formaliomis taisyklėmis ir tiksliomis normomis, kad esama sisteminių apipavidalinimų ir alegorijų. Norint įmanoma "teoriškai" traktuoti herbų reikšmes. Tačiau man ši abstrakti programa negali pakeisti ar perteikti individuacijos gyvybinės galios. Ji negali suteikti substancijos tos dramatis persona, nešusios skydą, egzistencinėms – laiko, šeimos, psichikos – aplinkybėms. Jokie piestu stovintys liūtai neriaumoja tos pačios sakmės. Apimtas Blake’o "mažiausios smulkmenos šventumo", svaiginančio žinojimo, kad šachmatuose po pirmų penkių ėjimų yra daugiau galimybių negu atomų visatoje, aš pasijutau atskirtas nuo dabar vyraujančio posūkio į teoriją. Akademinių kritinių užsiėmimų atmosferą dažniausiai lemia dekonstrukcijos ir postmodernizmo žaidimai, istorijos ir visuomenės studijoms primetami matematiniai modeliai (kurių matematika dažnai esti pretenzingai naivi). Dominuojantys teoretikai mano paties darbus – kai į juos apskritai atkreipia dėmesį – laiko archajišku impresionizmu. Kaip ir heraldiką.

Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15878. učiči2004-05-03 14:45
kukliai įstabus darbas. bet: herakleitui ne moksliškas skirtingumas rūpėjo (nano, makro), paprasčiausias alkies, ausies, odos pagaunama skirtis.o ji pagaunama nuolatos, jei nesi miręs. geras rašinys.

16097. Saulius2004-05-06 13:40
Puikus tekstas! Sužadinote "apetitą" ką nors iš Šteinerio daugiau paskaityti

16103. O kas ta2004-05-06 15:09
errata ir kas tas Šteineris? Galėtų tokiems neišprusėliams kaip aš ŠA smulkesnių žinių pateikt, metai, autoriaus užsiėmimas ir pan., o tai kaip koks folkloras, tik vietoj "liaudies" - pavardė.

16116. Amžinasis oponentas Sauliui :-) 2004-05-06 18:13
Tuo tarpu kelintąsyk skaitau G.Steinerio introdukciją W.Benjamino Ursprungui.:))))Jei nebus daugiau komentarų, šeštadienį mestelėsiu kelias žavias citatas (į straipsnio temą): gražiai papildys.

16203. ooo2004-05-07 18:33
Ankstyvoje vaikystėje mane irgi persekiojo "tobulo sąrašo" manija. Mano atveju, tai buvo tvirtas tikėjimas, kad galima visiškai pilnai nusakyti ("iškalbėti")daiktą, žmogų, įvykį ar situaciją, ištarti, paversti žodžiais kiekvieną, net ir pačią nereikšmingiausią, jo savybę. Tereikia kantrybės, pastabumo, laiko, atminties - ir objektas bus sugautas, įtrauktas "kompiuterin", o tada pagaliau man taps tikru ir toks "užseivintas" sustings amžiams (gal tai buvo troškimas "gelbėti pasaulį", juk to, ko niekas nemato - nėra). Galbūt tada pavyktų patikėti jo egzistavimu? Ir savo nuosavu? Kai sulaukiau dešimties, nusivyliau ir aptingau

16305. Amžinajam oponentui (Saulius)2004-05-10 14:58
šeštadienis ėjo ir praėjo; o kur žadėtos citatos?...

Rodoma versija 180 iš 204 
13:26:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba